0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Taimso aikštė (Niujorkas, JAV)
« Prieš 2 metus »
Taimso aikštė dabartinį pavadinimą gavo tik 1904 metais, kai buvo pastatytas Niujorko dangoraižis. Šiomis dienomis, Taimso aikštė - tiek dieną, tiek naktį saugi vieta, kupina įvairiausių teatrų, parduotuvių, restoranų bei milžiniškų reklaminių stendų. Neatskiriama jos dalis- minios turistų bei miesto gyventojų.


  Christina turėjo kas daryti. Iš tiesų, net per daug turėjo. Šios vasaros atostogos, nebuvo nuobodžios. Keletą susitikimų aikštėje, apsipirkimas, nunešti tėvui dvidešimt skardinių pupelių ir dar daug ko apipirkti. Pagrinde, turėjo aplankyti savo draugą, jis persikraustys kitur, tad princesei nebuvo sunku savo geriausiam draugui padėti apsipirkti. Jeigu nepadėtų, tikriausiai tėvelis žiūrėtų į princesę nusivylusiu veidu, taigi mergaitė stengėsi paskubėti. Ši užsidėjo ilgą, pūstą, raudoną, suknelę ir prie jos, trumpą, juodą megztuką. Buvo vėlus vakaras, tad reiškia, kad bus daug žmonių, o prie žmonių, Christina turi atrodyti tokia kokia ji yra, princesė. Garbanė meldėsi, kad nebūtų žaizdos ant kojos, vis gi vaikščioti su tokia ilga suknele ir aukštakulniais, per daug sunku. Šukuoseną kaip visad, padarė mama ir kol dar dirba visos parduotuvės, kuo greičiau, išstūmė ją lauk. Siaubinga motina. Vilė daug geresnė. Na, bent, graži šukuosena, primena karūną. O gal ir baravyką...- Mokinukė pasižiūrėjo į veidrodėlį ir susigraudino. Taip, ta šukuosena rimtai atrodė kaip baravykas. Jos išsirišti negalėjo, nes deja, nepasiėmė šukų. Koks žiaurus tas gyvenimas, kartais jį taip gadina atmintis. Numojusi ranka, lėtais žingsniais pradėjo žingsniuoti bei grožėtis tamsiuoju dangumi.
    Valanda, ir jau mergaitė stovėjo prie šviečiančios parduotuvės, kartu su draugu.
- Sveikas, Justai, - Apsikabino labiausiai patikimą žmogų. - Atrodo, kad praėjo šimtą metų kaip nesimatėme. Žinai, toje, kur pasakojau, mokykloje nelabai man sekasi, na, manęs tiesiog negerbia niekas,- Pasiskundė draugui, Christina.
- Eik tu, rimtai? Gal dėl to, nes tu visus labai nervini? - Nusijuokė Justas, nenorėdamas tikriausiai įžeisti trečiakursės. - Nervinu? Baik jau, juk žinai, kad aš geriausia, manęs visi turi klausyti, - Nusišypsojo Granger.
- Galbūt tiesa,- Išraudo berniukas ir išsitraukė iš kažkokio savo mėlyno maišelio, dėžutę. Mergaitė pakėlė antakį ir atidarė dėžutę. Joje buvo vienas, mažas, pakelis, bulvių traškučių ir vienas pakabukas, ant kurio buvo užrašyta "Labas". Grifė atplėšė pakelį, paėmė vieną traškutį.
- Geras pokštas, labai aš dėkinga, - Su sarkazmu tone, padėkojo Christina. - Cha cha! Žinojau, kad patiks. Čia turėjo būti toks juokelis, bet kaip matau tau nepatinka. - Nuleido akis žemyn, jis. Princesė tik užvertė akis ir metė pakabuką ant žemės. Ant jo net nebuvo deimanto, kas tokį galėtų nešioti? Nebent valytojos. Pro paauglius, praėjo Justo mama. Šis pasižiūrėjo į garbanę, norėdamas pasakyti "Tuoj grįšiu".
   Jie du kalbėjosi, mergaitė laukė kol galės kartu apsipirkti ir pasivaikščioti po aikštę. Su mama net nesisveikino, matėsi, kad ta, nemėgsta Granger'ių šeimos narės. Gailiuosi, kad sutikau jam padėti susiruošti kraustymuisi. Galėjau geriau pamiegoti, arba paskaityti kokią romantinę knygą. Mergaitė laukė gal jau daugiau nei penkias minutes.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Christina Granger »



*

Selena Lawrenz

Ats: Taimso aikštė (Niujorkas, JAV)
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
  Šis laikotarpis, kuriame gyveno juodaplaukė buvo neįprastai šiurpus. Nors ir seniau niekad nebuvo entuziastingai nusiteikusi kažkam naujo, šiuo metu noras užsidaryti savyje ir būti pamirštai, vis didėjo ir didėjo.
  Mobilusis telefonas buvo paslėptas kažkur giliai tamsiame rankinuke, skambučiai iš artimųjų (kurių niekuomet nebuvo daug, tačiau pastarosiomis dienomis jų padaugėjo mažiausiai du kartus) buvo tiesiog ignoruojami, mąstė ir apie tai, kad visus susisiekimui padedančius daiktus galėtų mesti į maloniai atpalaiduojančiu čiurlenimu pasižyminčio upelio, link. Tik, deja, kažkaip pagailo pinigų, kurie buvo investuoti į telefoną bei kompiuterį, tad teko priverstinai juos pasilikti sau.
  Darbo reikalais atvykus į Jungtines Amerikos Valstijas... Taip taip, Niujorką tiksliau, nes Selena tikrai sugebėjo užsidirbti tiek, jog galėtų sau leisti nesuplanuotas keliones aplink pasaulį, su penkių žvaigždučių viešbučio paslaugomis, nuoširdžiu bei geraširdišku aptarnavimu...
  Jeigu būtų sakiusi tiesą, į visai kitą Žemės pusę atvyko pasisvečiuoti pas tetą. Nors tai skambėjo kvailai, Selena prisiekė sau, kad sergančią tetą prižiūrėti privalėjo, kad ir kaip jaustųsi pati. Tad dabar ir tūnojo dvidešimt keturias valandas per parą kartu su ja kambaryje, vis atnešdama šlykščiosios čiobrelių arbatos bei paguosdama, kad teta išsikapstys. Nors, tiesa, jos amžiuje taip mąstyti buvo naivoka.
  Šiuo metu įlėkė į kažkokią aikštę viduryje Niujorko - absurdiška, tačiau galbūt ir logiška. Nepažįstant miesto turėjo nulėkti link vaistinės nupirkti kažkokių vaistų, kurių pavadinimas buvo neaiškiomis bangelėmis išgraviruotas ant plono, susiglamžiusio lapelio, kurį išrašė gydytoja. Toptelėjo, kad mieliau būtų pasikliovusi savo eliksyrų virimo sugebėjimais, kurie, reikėjo pripažinti, nebuvo ir tokie prasti, tačiau giminaitė buvo kategoriškai prieš.
  Dėl to ir ieškojo vaistinės šiame milžiniškame mieste, apmąstydama gyvenimo įvykius, kurie kuo toliau, tuo labiau nebeatrodė logiški. Iš vis, kodėl ji turėjo svarbius sprendimus priimti viena? Galbūt, jeigu jos gyvenime būtų egzistavęs protingas ir iš tikro kažką suprantantis žmogus, ji nebūtų tokia pasimetusi?...
  Prieš pat jos auksines akis šviesos greičiu pralėkė riedlentininkas, kažkam tolumoje numojęs ranka. Devyniolikmetė sustojo, apsižvalgė ir spontaniškai padėkojo dievukui, kad nepasimaišė tam vaikinukui po kojomis. O gal verčiau sakyti, ratais?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Taimso aikštė (Niujorkas, JAV)
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
Septynios minutės, dešimt. Vis ėjo laikas. Christina negalėjo suprasti ką jie tiek laiko kalba, tad nedrąsiai priėjo prie Justo motinos ir pačio Justo. Iš mamos lūpų girdėti tik nesąmones, po galais, princesė negali laukti dešimt minučių kol draugas pasikalbės, vis dėl to, atėjo padėti susipirkti. Princesė ėjo toliau nuo jų. Aš čia jiems savo pagalbą duodu, o tie man laiko gaišinimą. Išdidžiai nuėjusi toliau, užėjo į netoli esančią parduotuvę. Į kažkokią drabužių, galima buvo pamatyti gražius, bei brangius aukštakulnius. Užėjusi, apsižiūrėjo sukneles, sijonėlius. Hm, gal nusipirkti? Rūbų niekada nebus per daug. Mergaitė išsitraukė savo rožinę ,,Gucci" piniginę ir pasižiūrėjo kiek turi pinigų. Daug. Bet ne tiek daug, kad užtektų aukštakulniams. Šiuo momentu, karališkos šeimos atstovė pasijautė benamė. Pirmas kartas gyvenime, kai kažkam neužtenka.
    Na, bet visada galima išsisukti, tiesa? Christina įsidėjo į savo gan nemažą rankinuką dvi sukneles. Priėjo prie kasininkės, su dviem suknelėmis.
- Žinokite atėjau gražinti, čia mano mama buvo nusipirkusi, tik jai matote netiko. Tiesiog ne tas dydis, o čekiuką aš kažkur pamečiau, ar galėčiau tiesiog gražinti šias sukneles?- Atsuko savo gailesčio akėles ir laukė kol duos pinigų aukštakulniams. Aš juk gera melagė, manimi turi patikėti. Kasininkė įtartinai pasižiūrėjo ir padavė tuos didelius, skaičius. Garbanė patenkinta išbėgo su bateliais iš parduotuvės. Nežinojo ką veikti, esmė buvo padėti apsipirkti Justui, bet toks tas ir Justas, tikras lepšis. Galbūt tiesiog pasivaikščioti po Niujorko aikštę, atsidžiaugti šiuo miestu, nes vis tiek, artėja rudenėlis ir reikės grįžti į burtų ir kerėjimo mokyklą. Pasižiūrėjusi į laiką, keistai nustebo. Juk tokią valandą jau seniai turėjo paskambinti mama. Galbūt jai kažkas atsitiko? Christina pasiėmė savo prabangų telefoną, su rožiniu žinoma dėklu ir paskambino nemylimai mamytei, bet na, užtat turtingai.
- Alio? Mama?- Laikė prie savo ausies telefoną. Negalėjo suprasti kas ten vyksta, tad beviltiškai laukė bent vieno iš motinos žodžio. Atsiliepė tėvas. Nu kamon.. kas čia vyksta? - Dukra, tavo mama policijoj, kažką ten prisidirbo, su pardavėja susimušė.- Atsakė Vaidilas, su tokia intonacija, lyg niekas nerūpėtų. - Ką? Dieve, ji moka normaliai gyventi? Ir išvis, ar tu girtas?- Paklausė dukra, suprasdama, kad tėvelis vos prašneka. Jis nukėlė ragelį.
    Christina trenkė su ranka, sau per kaktą. Nu nebebuvo įmanoma šitaip gyventi. Vis muštynės, tas tėvo girtuokliavimas ir visiškas nesirūpinimas pilimi, kuri radosi gal už milijardo kilometrų. Eidama gyliuose apmąstymuose, atsitrenkė į kažkokią juodaplaukę. Panašu, kad nikstelėjo net koją, o aukštakulnio kulnas, nelabai ir laikėsi.
- Tu! Varna! Per tave mano kulnas mirė. Dabar einame, pirksi man naujus, nes kitaip į policiją paduosiu,- Pagrasino juodaplaukei, maskatuodama rankas. Iš žydrų akių, nulašėjo ašaros.



*

Selena Lawrenz

Ats: Taimso aikštė (Niujorkas, JAV)
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
  O galbūt ir kažkur viduje kirbėjo mintis, kad norėjo papulti po ratais ir niekuomet nebeatsikelti... Suprato, kad tokia galimybė buvo ypatingai menka, tačiau juk niekad neuždraudė apmąstyti tokius keistus minčių nukrypimus. Galvojo, kas būtų, jei iš tikro nebūtų pastebėjusi to riedlente važinėjančio vaikinuko. Ar Selena būtų užsitarnavusi tik žaizdą ir nestiprų skausmą, ar dėl stipresnio smūgio tektų važiuoti į žiobariškąją ligoninę? O kas būtų, jei ši tokiu būdu mirtu? Ar kažkam tai iš vis rūpėtų? Ministerijoj surastų daug geresnį žmogų užimantį šiuo metu Lawrenz valdomas pareigas, draugų beveik neturėjo, o šeima... Šeima buvo kitur. Ir niekuomet juodaplaukei neskambino, kadangi manė, jog devyniolikmetei jų paprasčiausiai nebereikėjo. Juk buvo suaugusioji, o.. o...
  Staigus smūgis tiesiai į Isabellą sutrikdė jos įsistūmėjusius svarstymus. Trumpaplaukė kilstelėjo antakius ir nuleidusi galvą žemiau pastebėjo mažą parazitą, kuris kitaip buvo vadinamas vaiku. Nutaisiusi pačią maloniausią miną, kuri, žinoma, buvo neišpasakytai sarkastiška nuleido savo auksinio atspalvio akutes į tą garbanę ir saldžiai šyptelėjo.
  - Širdele, aš vyriausioji teisėja, - prabilo švelnesniu ir sarkastiškesniu balsu, nei įprastai. Tai, kad teisėja dirbo Magijos ministerijoje nutylėjo, tačiau tai, aišku, fakto nekeitė. - Negi manai, kad jūsų policija man kažką padarys? Ypač dėl tokio menkniekio? - demonstratyviai aiktelėjo. - Zuikuti, man tavo tragiškų spektakliukų nereikia, - žvelgdama į mažą parazitą vis dar negalėjo atsigerėti taip tobulai bei draugiškai skambančio savo balso ir atmestinai šyptelėjo.
  Keista, kad toks mažas ir visiškai nesvarbus įvykis galėjo jos dieną paversti šimtą kartų įdomesne. Visgi ir būnant Niujorke jos rutina nesikeitė, o tai pamažu ėmė ir įgristi. Tačiau negi magijos įstatymų priežiūros vadovė žadėjo kažką dėl to daryti? Atsakymas, žinoma, buvo neigiamas ir tai net nebuvo keista. Ji ir taip turėjo daug darbų, privalėjo sutvarkyti daug menkniekių, tad kiekvienos dienos pokyčiams laiko atrasti net nesivargino. Kam?..
  Iš kišenėlės išlindo mažas melsvas driežiukas. Juodaplaukė ji buvo nusipirkusi visai neseniai, ir gyvūnėliui nepagailėjo galeonų. Kas galėtų patikėti, kad Isabellos brunis sugebėjo kainuoti šimtą dešimt auksinių monetų, kurias burtininkai ir vadino galeonais? Numanė, kad taip galvoti galėjo tik magiškųjų gyvūnų krautuvėlės savininkas. Ir kas tuo metu buvo įsibrovęs panelės galvon, jog ši priėmė tokį neapgalvotai kvailą sprendimą? Juk pinigus galėjo panaudoti šluotai...

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Taimso aikštė (Niujorkas, JAV)
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
Kokia suknista diena. Christina suskaičiavo tyliai, lėtai iki dešimties ir įkvėpė, iškvėpė. Reikėjo nuraminti kažkaip savo nervus, nes jei.. jei nebūtų nusiraminusi, ši juodaplaukė seniausiai būtų su mėlyne ant kaktos. Vis dėl to, mergaitė nešiojosi savo rankinuke akmenis. Juk visko gali būti. Amerika ne patikima, gal koks diedas užpuls? Arba vilkai? Visados gerai apsiginti.
     Suraukusi antakius, princesė vėpsojo kažkur į pastatus ir laukusi juodaplaukės pasiteisinimo, pasižiūrėjo į ją. Ta dar šypsosi.. Kaip ji po velnių drįsta? Tuoj nesišypsosi, o verksi.- Jau ta Selenos sarkastiška šypsena, nervino fenekų gerbėją. O atsakymas! Atsakymas išvis baigė nužudyti grifų gūžtos mokinę. Širdele? Rimtai? Gal vietoj jos smegenų, kopūstas? Kaip ji drįsta šitaip rodyti man pagarbą, atsirado mat teisėja, grybų.
  - Varnele, man visai nesvarbu kas tu, - lygiai taip pat nusišypsojo ir sukumščiavo ranką. - Būk tu, kad ir balerina, nežinai su kuo pradedi karą. - Viską per daug rimtai priėmė, Vaidilo dukra.
   Šiek tiek patylėjusi, klausėsi Isabellos moralų ir vartaliojo akis. Tikrai nesiruošė atsiprašinėti ar tuo labiau, nustoti ginčytis. Pati mergaitė negalėjo suprasti kas su šia diena negerai. Net nebesimatė draugo, kuriam turėjo padėti susipirkti prekes. Išvis, kodėl nusprendė jam padėti? Juk daug geriau būtų pasivažinėti savo rožine, blizgančia, riedlente po Niujorko gatves, nei klausyti kažkokio netikro draugo ir dar aiškintis su kažkokia nepažįstama. Christina net negalėjo nutuokti, jog Selena galėtų būti Sabrinos, grifės pusseserės, draugė. Aišku, šito ji nežinojo, tačiau jei būtų sužinojusi, pyktis dar pastiprėtų. Krikščionė nemėgo nei Sabrinos, nei jos draugų. Pala. Mergaitė tik dabar susivokė, jog teisėja... vyriausioji teisėja. O jeigu ji susijusi su magijos ministerija? Jeigu ji žino burtų ir kerėjimo mokyklą? Mokinukei tai nelabai buvo svarbu, tačiau vis tiek, įdomu. - Žinoma, policija suprastų. Moteriške, aš esu princesė. Taip, ta princesė gyvenanti pilyje, turinti pilną auksų ir visko ko tik širdis užsigeidžia, norit tikėkit, norit ne. Ir jus neturite teisės su manimi tokiu tonu, ir šitaip kalbėtis. Ir čia ne spektakliai. Jūsų galvoj gal spektakliai. Brangute, mane pakvietė vaidinti geriausiame seriale ,,Kietos mergaitės", aš pati geriausia gitaristė, turiu krūvą fenekų ir esu nuostabi. Laukiu atsiprašymo, - Šyptelėjo ji, bepasakodama. Kažkoks driežiukas išlindo iš tos nepažįstamosios kišenės, Christina įtariai pasižiūrėjo. Nesuprato kas čia per padaras, tad tik atsitraukė.
 - Jeronimai, net gyvates nešiojiesi...- Užvertė akis.