[Brett OConnor]

Mergaičiukė nepabėgo. Tai jau buvo gerai, ir Bretas kukliai šyptelėjo. Tiksliau, paplatino niekur nedingusią šypseną. Neatrodė, kad nepažįstamoji būtų itin plepi, bet toks variantas rudaplaukiui visiškai tiko. Tik kaip ją vis dėlto pakviesti į klubą?
Tai, kad ji buvo turistė, nebuvo netikėta. Tiesą sakant, Bretas būtų nustebęs, jei ji būtų atsakiusi priešingai. O turistės mėgsta pasilinsminti, ar ne? Vadinasi, tereikia parodyti, kad yra vertas dėmesio, ir vakaras bus tikrai smagus.
- Vietinis, - trumpai atsakydamas linktelėjo. Jeigu jis vietinis, vadinasi, žino geriausias miesto vietas. Žino ir kur smagiai praleisti naktį. Vadinasi, viskas yra geriau nei neblogai. Viskas sekasi tiesiog puikiai! Tiesa, dar vienas merginos užduotas klausimas kiek trikdė, tačiau kol kas į jį buvo galima neatsakyti. Reikėjo laimėti jos palankumą, o tada jau bus galima galvoti, kaip tęsti šį vakarą.
- Aš Bretas, - taip, tarsi kiek nepatogaus klausimo nebūtų buvę, pratarė anglas. Dar kartą šyptelėjęs pridūrė: - O tu kuo būsi vardu?
Apsimestinai neryžtingai žengęs žingsnį prie mergaičiukės atsidūrė visai netoli jos. Galbūt ji nebuvo miss pasaulis, tačiau tai Bretui netrukdė. Paėmęs už rankos priglaudė ją prie lūpų ir pažvelgė į akis. Bandė ką nors iš jų išskaityti, tačiau tai buvo sunku. Kiek pamąstęs rudaplaukis pratarė:
- Ką aš čia veikiu? Galvoju, į kurį klubą nueiti pašokti. Ir svarstau, ar norėtum eiti su manimi.
Bretas dar “žaviau” nusišypsojo. Tikėjosi, kad toks tiesmukas žingsnis neišgąsdins merginos. Kita vertus, jis buvo pakankamai greitas, kad ji taip paprastai nepaspruktų. Vis dėlto reikėjo tikėtis, kad to neprireiks: norėjosi šį vakarą praleisti taip, kad abiems būtų smagu.

[Lukas Ichiro Donovan]

- Nu ne seneli, ne panelių einu kabinti, - pavartęs akis sumurmėjo rudakis, kiek sušnairavęs link jau pražilusio senuko, tačiau gana guvaus ir miklaus, atsižvelgiant į jo amžių. Jo senelis buvo tėvo tėvas, buvęs hileris, kuris prieš daug metų dirbo Skutelio ligoninėje. Senelis Justinas nieko nesakęs išsiviepė, o tada akis vėl įbedė ties skaitoma knyga apie magijos subtilybes, kol dar nespėjo gauti į kuprą už šmaikštumą nuo savo mielosios Agnes.
Vaikinukas garsiai atsiduso, o tada atsisveikinęs su seneliais movė lauk pro tamsaus medžio bei sunkias duris. Vos atsidūręs lauke spėjo patirti ir ryčio vėjo kandumą, šaižiai ir skaudžiai plieskiantį abu, gelsvą atspalvį turinčius, skruostus. Šis miestelis buvo įsikūręs į rytus nuo Londono, o jo krantus skalavo bekraštis vanduo. Dabar buvo atostogos, o tėvai, nenorėdami, jog jų vienintelė atžala jas praleistų užsidaręs tarp keturių sienų ir tamsoje, išsiuntė pas senelius prasiblaškymui. Lukas, žinoma, nebuvo patenkintas šiuo gimdytojų sprendimu, tačiau jiems pasipriešinti - negalėjo. Visa laimė, jog šis miestelis šaltuoju paros metu, ir dar per atostogas, buvo apytuštis. Tai netrukdė jaunajam magui vienam maklinėti gatvėmis, tyrinėti šio krašto ypatumus ir jo gyventojus, o kur dar ir mirtina it kapai tyla.

[Brett OConnor]

Breto veide švietė "žavi" šypsena ((žr. paraše)). Naktį praleido su nuostabia panele, kuri, maža to, sutiko kitą vakarą susitikti dar kartą. Vadinasi, per dieną reikėjo prasimanyti šiek tiek pinigų, kad galėtų gražuolei nupirkti butelį vyno. Pinigai, žinoma, nebuvo lengviausia dalis, tačiau toji mergina buvo verta visų pastangų, kurias geidžiamiausias Britanijos bomžas vakarykščiai įdėjo. Namo keliauti jis tikrai neketino - ten vis tiek laukia tik pervargę šeimos nariai, alkani vaikiščiai, turintys galimybę mokytis Hogvartse (nors gal jiems užtenka proto negrįžti namo? Vyrukas tikrai nežinojo, ar mažiai yra namie, ar ne) ir tėvo nepasitenkinimas, kad jis nedirba. Apie susitikimą Londono kapinėse jis šeimai taip ir nepapasakojo: jeigu tai kada nors atneš pinigų, tėvams žinoti tikrai nėra būtina. Vos gavęs kelis atliekamus svarus šis žavus vyrukas tikrai nenorės jų iškišti motinai. Ne, geriau nupirks gero vyno ir pavaišins kokią gražuolę.
Su tokiomis visai smagiomis mintimis galvoje Bretas trainiojosi po Sautendą. Metas nebuvo vėlyvas, taigi laiko rasti pinigų dar šiek tiek buvo. Vyrukas buvo visiškai tikras, kad jam pasiseks. Jeigu ką, sudaužys kokį pusėtinai turtingą senioką ir pavogs jo piniginę. Jeigu kažkokie eiliniai miestiečiai turi pinigų, kodėl jų negali turėti ir šis šaunus O'Connor šeimos atstovas? Jis tikrai nėra kažkuo prastesnis!
Atsidūręs netoli prekybos centro vyrukas pasijuto visai patenkintas. Čia vienas kitas miesčionis praeina net ir Kalėdų dieną. Vadinasi, bus galima rasti kokį darbelį, už kurį doruolis nepagailės kelių svarų. Arba pakankamai turtingai atrodantį kvailį, kurį bus nesudėtinga apšvarinti.
Kaip tik taip ir buvo. Akys užkliudė kažkokį nematytą jauniklį. Turistas? su pasišlykštėjimu paklausė savęs vyrukas, bet vis tiek pradėjo artintis. Neįsivaizdavo, ar jis turi pinigų, bet nepabandęs niekada nesužinosi.
Pasivijęs bernioką praėjo pro šalį ir specialiai užkliudė pečiu.
- Gal nesipainiotum po kojomis? - piktai suurzgė ir atsisukęs piktai pastūmė vaikinuką.

[Lukas Ichiro Donovan]

Lukas primerkęs kiek blausiai tamsios spalvos akis dirstelėjo link vakarinio dangaus, kuriame dar buvo galima įžiūrėti plunksninius ir kamuolinius debesis. Šen bei ten klyktelėjusi pralėkė žuvėdra, palikdama užnugary Sautendą. Vaikinukas kartais troško būti animagu ir gebėti pasiversti kokiu nors paukščiu, išskleisti sparnus ir pakilti didingam bei įstabiam skrydžiui. Visas pasaulis gulėtų tiesiai jam po kojomis, atsiverstų jam visa nuogybe, didybe ir gražybe. O gal kaip tik atvirkščiai, kas ten žino.
Oras buvo gana vėsus, tad šįkart vaikščiojo ne su sportbačiais ,,Vans", o su normaliais, iš vidaus kailiu išmuštais žieminiais batais. Paspyręs ant tako pakliuvusį akmenį stabtelėjo ties viena vitrina, kur itin godžiai nužiūrėjo išdėliotų knygų pasirinkimą. Buvo spėjęs užmatyti chemijos pradžiamokslis, įvairių spalvų buteliukai ant knygos viršelio. Gaila, šiuo metu žiobariškų pinigų neturėjo, pernelyg užskubėjo išeiti iš senelių namų. Pažiopsojęs kurį laiką nutarė imti ir toliau patraukti, tad netrukus po kiek laiko jau ėmė regėti priešais jį boluojančią jūrą. Kol žiūrinėjo, kažkoks keistuolis suspėjo imti ir atsitrenkti į vaikinuką prarėkdamas kone visą savo balsą:
- Geriau pats atsipainiok kojas, - atšovė Lukas, nežinodamas iš kur sėmėsi tokios drąsos ar stiprybės, bet žengtelėjo kelis žingsnius atgal, vis labiau toldamas nuo nepažįstamojo. Burtų lazdele, gaila, nors ir gulėjo užpakalinėj kelnių kišenėj, nebuvo galima naudoti dėl magijos ministerijos pateiktų nuostatų.

[Brett OConnor]

Labiausiai erzinantis dalykas pasaulyje buvo per gerai apie save galvojantys žmonės. Akivaizdu, kad Bretas kaip tik su tokiu ir susidūrė. Ak, tai čia jis užkliuvo? Kurgi ne! Nereikia painiotis po kojomis ir tiesiog pasitraukti iš kelio, ką geidžiamiausias Britanijos bomžas jau ir pasakė padaryti! Dar tas mažvaikis čia kabinėsis?! Bretas puikiai žinojo, kad jo geriau neerzinti. Akivaizdu, kad mažius šios tiesos dar neišmoko. Ką gi, reikia jį gerai pamokyti.
Nors ką čia mokysi, kai jis iš karto traukiasi kaip koks bailys? Akivaizdu, kad toks ir yra! Garantuotai raudonplaukis nutarė Bretas nė nepasivarginęs pažvelgti į tą suerzinusį mažvaikį. Pagaliau pakėlė į ji akis ir suprato klydęs. Tai šiek tiek nustebino ir dar labiau supykdė. Pasirodo, bailiai yra visi! Kodėl pasaulis pilnas kažkokių kvailių, kurie vos susidūrę su tokiu žaviu vyruku kaip Brett O'Connor puola bėgti?! Na jau ne, šitaip elgtis tikrai negalima.
Visa ši situacija privertė pamiršti gerą nuotaiką ir netgi panelę, su kuria rudaplaukis dar susitiks. Ne, dabar vyravo tik pyktis ir neapykanta šitam bailiui, turinčiam tiek įžūlumo kažką nurodinėti. Dar jis čia paaiškins! Netaręs nė žodžio Bretas prisigretino prie mažvaikio ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Niekuo neypatingas mažvaikis, nežinia kaip Kalėdų laikotarpiu atsidūręs Sautende. Čiupęs jį už pakarpos geidžiamiausias Britanijos bomžas pritraukė tą snukelį arčiau savojo ir sušnypštė:
- Dar nori ką nors pasakyti? Ar susiprasi patylėti?
Kurį laiką spoksojo į akis. Veidai buvo visai šalia, tad norint būtų buvę visiškai paprasta tą bailį apspjauti. Vis tik jis nebuvo vertas Breto seilių, tad pastarasis tiesiog paleido berniūkštį ir smogė jam į pilvą.

[Lukas Ichiro Donovan]

Ketvirtakursis iš tiesų atsitraukė ne dėl bailumo, o tiesiog norėjo geriau įvertinti esamą situaciją, akimis permesti per teritoriją, kad galėtų pasinaudoti jos kokiais nors privalumais. Vaikinukas iš namų šįvakar buvo išėjęs be akinių ant nosies kuprelės, tad akių susipjaustymas ar nosies įbrėžimas tikrai negrėsė. Klastuolis pūstelėjo kažkur sau į veidą, o tada ėmė justi kaip adrenalinas ima pulsuoti venomis po visą organizmą. O kur dar ir krūtinėje vis labiau nerimstanti širdis, plakanti vis smarkiau ir tankiau. Kiek girdėjo, tai čia visokio plauko žmonių buvo galima sutikti ir sveikų, ir nesveikų. Turbūt su pastaruoju ir susidūrė savo paties nenaudai. Akimirką Donovanas vylėsi jog savarankiškų treniruočių rezultatas jo neapvils; tikėjosi, jog turimas presas kažkiek apsaugos nuo skaudaus smūgio ar tulžies plyšimo.
Staigiai sučiuptas už pakarpos buvo priverstas imti ir sutikti nepažįstamojo įsiutusį bei agresyvų žvilgsnį, kuriam savo ruožtu nenusileido:
- Tu ne panelė mano ir nemirštu, jog galėčiau skirti paskutinius žodžius, - prunkštelėjęs atsikirto Lukas gan piktai tam prašalaičiui, o tada bandė kiek susigūžti ar bent įtempti pilvo raumenis ir pasiruošti galimai kovai. Visgi skriejančio kumščio nespėjo sulaikyti, ir jam užkliudžius pilvą, kiek susirietė iš skausmo bei palinko į priekį. Ne visiškai skaudėjo, bet tai buvo bukas skausmas, nemaloniai nutvilkęs visą kūną. Vis dėlto ir vietiniam turėjo būti ne pyragai; turėjo iš dalies pakirsti ir krumplius dėl susiformavusio dalinio preso.

[Brett OConnor]

Bretas supyko. Dar šitas mažius jam čia aiškins ir priešinsis?! Ir dar spokso į akis kaip paskutinis idiotas! Ne, tokius tikrai reikia gerai pamokyti, kad nustotų pernelyg gerai apie save galvoti. Tuoj mirsi grasinanti mintis praskriejo vyruko galvoje, kai mažius pradėjo kažką sapalioti. Laimei, jis bent jau susirietė iš skausmo, kas šiek tiek apmalšino geidžiamiausio Britanijos bomžo įsiūtį. Lūpose atsirado "žavioji" šypsena, kas suteikė rudaplaukiui dar klaikesnę išvaizdą. Jis kuo puikiausiai tą žinojo, tad šypsena dar paplatėjo.
Vis dėlto tai nereiškė, kad pykčio neliko visai. Kur ten, vyrukas ir toliau buvo įtūžęs, o jeigu tas jausmas kiek ir sumažėjo, tai nereiškė, kad Bretas tapo ramus ir draugiškas. Ne, jam ir toliau rūpėjo pamokyti šitą kvailį, kuris nesugeba nieko daugiau, tik erzinti tokį šaunų jaunuolį. Ranką, kirtusią į pilvą, šiek tiek maudė, bet Bretas neketino leisti tokioms smulkmenoms sutrukdyti uždaužyti šitą nusibodusį vaikiščią. Tu man dar atsiimsi. Pasigailėsi pasipainiojęs man po kojų, kvaily siuto Bretas ir vėl prisiartino prie bernioko. Kokią akimirką, o gal ir visas dvi, svarstė, ką reikėtų padaryti dabar. Kaip pamokyti šitą žioplį, kad jis išties suprastų susidūręs su daug rimtesniu priešininku?
Tas akimirkas, kol galvojo, vyrukas visai nejudėjo. Tačiau tuomet labai staigiai apsivijo paauglį rankomis ir pakėlė jį nuo žemės. Nebuvo labai sunku, tačiau vis tik ir ne plunksnelė. Taigi Bretas šveitė bernioką ant žemės. Spėjo pamanyti, kad anas nudvėsė, tad apsidžiaugė. Bet lyg ir ne. Atrodo, vis dėlto, deja, gyvas. Vadinasi, tai reikėjo kuo greičiau pakeisti. Rudaplaukis uždėjo purviną koją ant bernioko krūtinės ir pasilenkė. Lūpose ir vėl atsirado šypsena. Na nieko, taip paprastai šitas žioplys neišsisuks.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vaikučio gimimas buvo vis arčiau, tad nenuostabu, kad Mayrai vis dažniau reikėjo pailsėti. Vaikai šiandien buvo netikėtai ramūs, tad Dafydd nutarė trumpam išeiti į miestą ir parnešti brangiausiems žmonėms ko nors skanaus. Tai tikrai pradžiugins tiek mylimąją, tiek mažylius, o tai buvo viskas, kad vaikinas jaustųsi laimingas. To užteks, kad Mayra ir vaikai apdovanotų jį šypsenomis, ar ne? Ar reikia kažko daugiau? Atrodo, su šeima gyveno jau penkerius metus, bet vis dar nebuvo užtikrintas, ko reikia, kad jie būtų laimingi ir patenkinti gyvenimu. Kartais užtekdavo tiesiog dėmesio ir apkabinimo. Kartais reikėjo kažko, ko Dafydd jautėsi nesąs pajėgus suteikti. Vis dėlto jis stengėsi. Darė viską, kad šeimos nariai turėtų viską, ko trokšta.
Eidamas gatve netoli prekybos centro vaikinas galvojo tik apie tuos, kurie jam brangiausi. Atrodė, kad nemato nieko aplinkui. Ko gero, taip ir buvo, mat kažkurią akimirką atsitrenkė į žmogų.
- Atsiprašau, - tarstelėjo nelabai suprasdamas, kodėl tai sako. Laimei, nukentėjusysis tiesiog šyptelėjo ir nuėjo sau. Mažiausiai norėjosi kažkokių konfliktų ar nuotykių. Jų ir taip buvo per daug. Dafydd nuoširdžiai tikėjosi greitai apsisukti ir po dvidešimties minučių jau būti namie.
Deja, nepanašu, kad tokioms viltims buvo lemta išsipildyti. Atsitrenkęs į tą praeivį vaikinas prisiminė turintis žiūrėti kur eina, tad netruko pastebėti ir to, kad kitoje gatvės pusėje kažkas mušėsi. Būtų nekreipęs dėmesio, bet susivėlusi ruda ševeliūra buvo nemaloniai pažįstama. Šitas? su pasišlykštėjimu paklausė savęs velsietis. Labai norėjo eiti sau, bet suprato, kad skriaudžiamas kažkoks vaikas ar paauglys. Širdį suspaudė baimė: ar jis gali būti tikras, kad tas beprotis nepakels rankos prieš jo vaikus? Ši mintis tiesiog gniaužė kvapą. Reikės apie šitą idiotą pašnekėti su Mayra.
- Ei, tu ten! Palik vaiką ramybėje! - iš tolo sušuko Dafydd ir pagaliau pasiekė muštynių vietą. Lazdelę turėjo su savimi, tad nė kiek nebejojo: jeigu šitas ligonis nepaliks vaikinuko ramybėje, nepabijos jos išsitraukti. Daugiau Bretas prie žmonių nesikabinės!

[Brett OConnor]

Vasara - tas laikas, kai Sautende žmonės tiesiog knibžda. Tai siaubingai erzino ir vertė Bretą dar labiau pykti ant visų ir visko. Kita vertus, didelis žmonių kiekis reiškė ir didelį dailių panelių kiekį. Kaip tik vieną tokią dabar rudaplaukis ir medžiojo. Tai buvo smulkutė šviesiaplaukė mergaitė (na gerai - mergina, geidžiamiausias Britanijos bomžas prie vaikų nelindo), kuri gal ir nebūtų buvusi kažkuo ypatinga, bet ji turėjo vieną labai gerą bruožą - buvo visiškai viena ir nematyta, tikriausiai turistė. Dabar reikėjo ją tiesiog sužavėti savo elegancija ir patrauklumu, o tada vakaras ir naktis bus tiesiog nuostabūs.
Iš tolo panelę Bretas sekė gana ilgai. Atrodė, kad jai tereikia pasitrinti po parduotuves - kaip ir daugeliui turistų. Tai visai tiko, tereikėjo sulaukti, kol ji išlįs iš paskutinės parduotuvės (arba tos, kuri paskutinė bus Breto nuomone) ir tuomet galiausiai prieiti.
Deja, gražuolė sugalvojo įeiti į prekybos centrą, kas bylojo, kad jos laukti teks gana ilgai. Tai gerokai pagadino geidžiamiausio Britanijos bomžo nuotaiką, bet jis tvirtai nusprendė šios panelės sulaukti. Stypsojo ant šaligatvio ir, žinoma, žvalgėsi į pro šalį einančias gražuoles. Nė viena iš jų neprilygo tai, kurią vyrukas išsirinko šiam vakarui. Taigi teko ir toliau stypsoti ir laukti. Buvo nemaža tikimybė, kad anksčiau ar vėliau kantrybės taurė išseks, tačiau kol kas "žavusis" jaunuolis laukė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Praėjus porai dienų po nuostabiausių Kalėdų Dafydd gyvenime pasitaikė labai graži diena. Vaikinas nutarė rytą praleisti lauke ir parnešti namo ką nors skanaus. Žinoma, per šventes visi (ypač jis pats) prisivalgė tiek, kad nesinorėjo žiūrėti į maistą, tačiau trys mažyliai tikrai neatsisakys ko nors skanaus, o ir Mayra atsidėkos šypsena.
Su tokiomis mintimis Dafydd persikėlė oru į puikiai pažįstamą Heigeito aveniu ir apsižvalgė. Lyg ir niekas nepastebėjo, nors viena buvo aišku: taip atkakti į vietą, kurioje paprastai pilna žmonių, nelabai atsakinga. Už tai ir buvai išmestas iš auroro pozicijos, ar ne? staiga prisiminė Dafydd. Susiraukė nuo tokios minties, bet dabar jis buvo laimingas. Ko gero, Hannah gimimas buvo tai, ko šeimai ir reikėjo, kad visi iš tiesų galėtų pasijusti laimingi ir savi. Atrodė, kad mažylė juos susaistė dar tvirtesniais ryšiais, tad atrodė, kad laimės negalėtų sugriauti niekas. Bent jau ne nesėkmė, nutikusi prieš keletą metų. Dabar darbe viskas sekėsi neblogai, nors į misijas užsienyje vykti vis dar nesinorėjo. Kad ir ką sakytų viršininkai, Dafydd to nedarys tol, kol nebus priverstas. Klajodamas po Afrikos ar Centrinės Amerikos užkaborius pernelyg ilgėjosi savo šeimos. Ne, geriau jau dirbti Londone, kuris, tiesa, taip niekada ir netapo širdžiai miela vieta.
Atrodė, kad tarpšventiniu laikotarpiu parduotuvės atsidaro nelabai noriai, tad kurį laiką teko tiesiog trintis gatvėje. Galiausiai atsidarius juvelyrikos krautuvėlei Dafydd patraukė ten. Žinojo nesiryšiantis pirkti Mayrai tokios dovanos - pernelyg nesigaudė papuošaluose, tad labai bijojo susimauti. Be to, ką tik buvo jos gimtadienis ir Kalėdos, tad kol kas galima daugiau dėmesio skirti vaikams. Vis tik net ir gražią dieną nebuvo labai šilta, tad kol atsidarys tinkamesnė parduotuvė, buvo galima apžiūrėti prabangias grandinėles ir apyrankes. Ką gali žinoti, kada nuspręs ką nors nupirkti tai, kuri niekada nepalieka minčių?
Nužvelgęs nemažą dalį papuošalų Dafydd išsirinko grandinėlę, kuri, jo nuomone, tiesiog nuostabiai tiks Mayrai. Šį kartą jos nepirko, tačiau įsidėmėjo. Kai tik pasitaikys kokia proga ar užeis nevaldomas troškimas kažką padovanoti, būtinai čia sugrįš. O dabar tik padėkojo pardavėjai ir išėjo į gatvę.
Ne iš karto susivokė į kažką atsitrenkęs.

[Brett OConnor]

Ar kas nors gali paaiškinti, kodėl Bretui taip nesiseka? Kodėl visos gražios panelės kažkur dingo, o į Sautendą būtinai turėjo atsivilkti Kaede? Tai viską taip komplikavo, kad geidžiamiausias Britanijos bomžas nežinojo, kur dėtis. Negi ta mergiotė nesupranta, kad jis neturi už ką jos šerti? Iš karto pasakė, kad neturi pinigų! Tai ne, būtinai vis tiek reikėjo grįžti iš Hogvartso ir panorėti Kalėdas praleisti su juo! Argi įmanoma jausti ryšį tik dėl to, kad esi tėvas ir dukra? Tos mergiotės Bretas nepažinojo, nepažįsta ir neplanuoja susipažinti. O kad kažkada mergiūkštei užstatė vaiką… Na, o kam nepasitaiko?
Vis dėlto viskas buvo ne taip paprasta. Matydamas tą vaiką savo namuose vyrukas regėjo daugiau nei dar vieną burną, kurią reikia pašerti. Ji buvo kažkuo ypatinga, ir nori nenori teko pripažinti, kad tėvo-dukters ryšys išties egzistuoja. Tik kodėl tada jis nieko nejaučia su savo tėvu?! Jeigu tas išnyktų, Bretas nė nepastebėtų.
Norėdamas visa tai apmąstyti vyrukas išslinko į miestą. Žinoma, vylėsi susirasti kokią gražuolę, su kuria praleis dieną, o gal ir naktį (ak, tada nereikėtų grįžti namo! Tiesiog nuostabu, ar ne? Vis dėlto vos ne pirmą kartą gyvenime Bretas norėjo tiesiog pamąstyti. Reikėjo suprasti, kaip jaučiasi, mat viskas buvo taip susipainioję, kad jis ėmė irzti. Tai, žinoma, pirmiausia pastebėjo motina, kuri nepraleido progos prikišti sūnui gerokai per didelio vaiko. Argi jis kaltas, kad Kaedės motina nepasirūpino, kad vaiko nebūtų?!
Nesinorėjo galvoti apie šeimos narius. Ne, geriau pabandyti sugalvoti, kaip rasti panelę, kuri sutiktų perimti Kaedės priežiūrą. Taip, toks planas buvo tiesiog nuostabus. Reikia apsukti kokiai kvailutei galvą ir, kai ji bus beviliškai įsimylėjusi, numesti mergiotę ir dingti. Tam geriausiai tiks kokia ne itin daili panelė. Ką gi, būtent tokių dabar Bretas ir žvalgysis.
Nė nepastebėjo, kur sustojo, bet buvo labai patenkintas šituo sumanymu.
Ko gero, taip ir būtų stypsojęs vietoje ir mąstęs apie dailias ir ne tokias dailias paneles, bet netrukus į jį kažkas įsirėžė. Vyrukas jau norėjo duoti nemandagiajam asmeniui į nosį, bet atsisukęs ir atpažinęs kažkodėl labai nustebo.
- Dafydd? - pratarė jis. Nė vienas susitikimas su šituo didžiuoju mąstytoju nebuvo normalus - galbūt tai ir sustabdė geidžiamiausią Britanijos bomžą nuo smūgio.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Atsi… - pradėjo Dafydd, tačiau pamatė, kas tapo jo “auka”, ir šiek tiek išsigando. Jau senokai nematė šito žmogaus, tačiau puikiai prisiminė, koks jis yra neprognozuojamas. Skubiai žengė žingsnį atgal, bet Bretas, regis, nebuvo labai piktas. Arba sugebėjo to neparodyti, kas, Dafydd žiniomis, taip pat jau būtų neblogas pasiekimas.
- Sveikas, - tarstelėjo supratęs, kad buvo atpažintas. Kiek padvejojęs ištiesė ranką pasisveikinti. Prieš kokius milijoną metų, kai tik atsikraustė į Sautendą, galvojo, kad jie gali tapti draugais. Jau tada keistuolis gerokai išgąsdino, o Dafydd vėliau kaltino save, kad per anksti pasmerkė žmogų. Vis dėlto per visą šitą laiką taip ir nesugebėjo iki galo jo perprasti. Beveik nieko nežinojo, tik tai, kad nekaip sutaria su šeima bei gali bet kurią akimirką įsiusti. Pinigais taip pat nebuvo aptekęs - nebent tai pasikeitė. Ir, žinoma, tai, kad bandė suvilioti kiekvieną praeinančią merginą. Vis šie dalykai tarsi bylojo, kad jie negali turėti nieko bendro - buvo pernelyg skirtingi. Bendras bruožas - tylumas - taip pat nelabai tepadėjo bendrauti. Negi nutiks taip, kad jie ir vėl bandys (ir, ko gero, nieko neišeis)?
- Su šventėmis, - bijodamas kažko klausti pridūrė Dafydd ir apsižvalgė. Pora parduotuvių jau buvo atsidariusios, tad buvo galima eiti tiesiai ten. Tiesiog dingti šitam keistuoliui iš akių ir nė nesistengti kažką pasakyti.
- Kas naujo gyvenime? - visiškai priešingai pasielgė velsietis. Žvilgtelėjo į Bretą, bet nenorėjo būti apkaltintas spoksojimu, tad žvilgsnio ilgai neužlaikė. Mintyse jau dėliojo įvairius skanėstus, kuriuos visai netrukus parneš namo. - Atėjau čia šeimai ko nors skanaus, gal ir tave kuo pavaišinti? Aš tik šiaip, iš draugiškumo, - skubiai pasiteisino supratęs, kaip toks pasiūlymas gali nuskambėti.
Šiandien Bretui jau pasakė daugiau negu kada nors anksčiau - ar bent jau pats taip jautėsi. Puikiai suprato, kodėl taip yra. Toks laimingas kaip dabar nesijautė jau labai seniai. Kalėdos buvo nuostabios, Mayra laiminga, mažyliai taip pat, o Hannah nepaliauja jų džiuginti krykštavimais. Taip, dabar gyvenimas atrodė tiesiog nuostabus. Ko gero, Dafydd norėjo tuo pasidalinti ir su kitais. Galbūt Bretas tam nebuvo tinkamiausia kandidatūra, bet pasaulyje nebuvo daug žmonių kuriems norėtųsi rodyti draugiškumą. O štai šitam keistuoliui Dafydd vis dar norėjo padėti.

[Brett OConnor]

Ištiesta ranka nustebino, bet Bretas neprieštaravo ją paspausti. Šyptelėjo, tačiau nieko neatsakė. Galvoje sukosi pernelyg daug minčių. Kaede, dailios ir nedailios panelės, prakeiktos Kalėdos ir šeima - visa tai užėmė per daug vietos smegenyse, kad būtų įmanoma susitelkti ties kuo nors kitu. Bretas netgi neatkreipė dėmesio į tai, kad Dafydd skubiai atsitraukė. Gal ir gerai - kitu atveju tai tikrai nebūtų pasibaigę geruoju.
- Aha, - burbtelėjo į pasveikinimą. Nors koks čia sveikinimas, kai kiekvienos Kalėdos yra vis baisesnės ir baisesnės?! Po galais, jam, Bretui, jau beveik trisdešimt, kodėl jis vis dar smirsta čia, Sautende? Nes neturi pinigų niekam kitam pats atsakė į klausimą vyrukas ir susiraukė.
O jau iš kur toks Dafydd plepumas?! Bretas negalėdamas patikėti pakėlė akis. Klausimas, tiesa, šiek tiek suerzino - ar jis ką nors žino? Ar gali būti, kad gandai sklinda dar greičiau nei jis galvojo? O jeigu iš tiesų mieste jau žinoma apie Kaedę, kas apie tai prakalbo?! Tikrai negalėjo būti motina ar tėvas - regis, jie abu nebuvo patenkinti dėl šios žinios. Viskas aišku. Dvynės suvokė Bretas ir įsiuto. Na jau ne, dabar tos kvaišos atsiims!
- Turbūt jau visas miestas žino, kad, pasirodo, turiu dukterį, - teikėsi atsakyti į klausimą. Jeigu Dafydd iš tiesų viską girdėjo, slėpti nėra ko. Jeigu netyčia ne, gal net nepatikės? Vėl ilgam nugrimzdęs į mintis šiaip ne taip išgirdo pasiūlymą ir dar labiau nustebo. Keista buvo ir tai, kad žodžiai neįžeidė, bet iš tiesų, kas šitam keistuoliui nutiko? Būtent jis būdavo tas, kuriam kiekvieną sakinį reikėdavo bent pusvalandį apmąstyti.
- O tavo gyvenime kas naujo? - kol kas nepaisė pasiūlymo Bretas. Ne, kol kas norėjo sužinoti šiek tiek daugiau. Negi jie apsikeitė vaidmenimis, ir mąstytoju tapo ne kas kitas, o jis pats? Tai buvo labai absurdiška, tačiau visai įdomu. Ko gero, būtent dėl to jis nutarė priimti pasiūlymą pasivaišinti, tad pridūrė:
- Žinoma, kad jau vaišini, būtų nemandagu atsisakyti, ar ne?
Atrodė, kad Dafydd laimingas. Taip buvo turbūt pirmą kartą, kiek tiek siekė Breto atmintis. Žinoma, jie nesusitikdavo taip jau dažnai, bet šitas visada sugebėdavo rasti būdą save užgraužti. Tad kas jau tokio gero galėjo atsitikti gyvenime? Gal ir jam gimė vaikas, tik jis į tai reaguoja visiškai kitaip? nejučia susimąstė geidžiamiausias Britanijos bomžas ir nužvelgė gatvę. Nepastebėjo nė vienos panelės - nei dailios (t.y. tinkančios į drauges jam), nei nelabai (tinkančios Kaedei į motinas). Bretas negirdimai atsiduso.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kad Bretas nebuvo šnekus, Dafydd suprato paties pirmo susitikimo metu. Abu jie buvo tylūs vaikinai, ir tai, ko gero, bendrauti trukdė labiausiai. Bet dabar buvo kažkas dar. Bretas buvo kažkoks ne toks kaip visada. Na, normalios reakcijos į pasveikinimą su šventėmis tikėtis turbūt nebuvo verta. Net ir aš normaliau bendrauju mintyse pasakė sau Dafydd stengdamasis pernelyg įkyriai nespoksoti. Kol kas Bretas nesupyko, bet ką ten gali žinoti.
- Turi dukterį? - nuoširdžiai nustebo velsietis, svarstydamas, ką gali reikšti tas žodis “pasirodo”. Kita vertus, labai stebėtis gal ir nereikėjo: nebuvo galima atmesti tikimybės, kad tokių dukterų Bretas turi ne vieną, ne dvi ir netgi ne penkias. Tik tiek, kad, panašu, viena iš jų atsirado. Tai sudomino, ir Dafydd pažadėjo sau būtinai apie tai papasakoti ir Mayrai.
Kažkaip atrodė, kad sveikinimas čia netiks, tad velsietis daugiau nieko nesakė. Nepaisant to, kad paprastai nebuvo itin smalsus, dabar buvo netgi labai įdomu, kaip viskas atsitiko. Kiek tai jo dukrai metų? Ar jos motina vietinė? Jeigu ne, kaip Bretą surado? Vis tik buvo daugiau nei akivaizdu, kad tokie klausimai tam nelabai žaviam jaunuoliui nebūtų malonūs, tad temos neplėtojo.
- Aš taip pat turiu dukterį, - visiškai kitokiu tonu apie tokią pačią naujieną atsiliepė Dafydd. Jau neprisiminė, ar kada minėjo Bretui turintis vaikų, tad į detales nelindo, bet, ko gero, visa rodė, koks vaikinas yra laimingas. Žinoma, jis netapo plepus ar visiškai atsipalaidavęs, bet šypsena, paprastai skirta tik Mayrai ir vaikams, sunkiai traukėsi nuo veido. Norėjosi pasigirti, kad mažylei jau daugiau nei trys mėnesiai, kad ji tiesiog nuostabi. Vis dėlto Bretas nebuvo tas žmogus, su kuriuo gali laisvai šnekėtis, taigi kol kas informacijos turėjo pakakti ir tiek.
- Ko norėtum? Netoliese yra kioskas, kur parduoda neblogas bulvytes. Turbūt dar neatsidarė, bet šiek tiek toliau yra kepyklėlė, kepanti nuostabias bandeles. Gali rinktis.
O galbūt ką nors parnešti ir dukrai mintyse pridūrė Dafydd, bet garsiai apie tai neužsiminė. Jeigu Bretas toks pasikeitęs dėl šios naujienos, ką gali žinoti, kaip reaguotų į papildomą dėmesį ta linkme. Neskubėdamas Dafydd patraukė bulvių kioskelio link ir svarstė, ar verta išsiaiškinti kažką daugiau, ar geriau nerizikuoti.

[Brett OConnor]

Viskas buvo taip mėšlina, kad Bretas labiausiai norėjo palikti Dafydd vieną ir keliauti sau. Vis dėlto pasiūlymas pavaišinti ne tik kad neįžeidė - šį kartą vyrukas iš tiesų norėjo užkąsti. Per Kalėdas persivalgoma! Po Kalėdų niekas negali nė pažiūrėti į maistą! Tai buvo toks absurdas, kad kiekvienam, kuris tą ištartų Breto akivaizdoje, geruoju nesibaigtų. Papildoma burna namuose (Kaede) niekam neišėjo į naudą, taip pat ir jai pačiai. Taigi dabar žavus jaunuolis buvo siaubingai alkanas ir mielai ką nors prarytų. Ką nors, kas nėra apipelijęs sūris ar perdžiūvusi duona.
- Ak, tai dar nebuvai girdėjęs? Na, dabar jau žinai, - burbtelėjo Bretas, bet neketino pasakoti nieko daugiau. Kažkodėl įsivaizdavo, kad kai mergiotė bus šiek tiek vyresnė, jie galės sutarti visai neblogai. Bet kol kas iš jos naudos buvo tik tiek, kad tėvai su dar didesniu nepasitenkinimų žiūri į dailiausią sūnų. Dar daugiau jam priekaištauja ir skundžiasi, kaip neturi iš ko valgyti! O kad tik per juos ir Bretas, ir prakeiktos dvynės yra įklimpę visoje toje nesąmonėje, regis, niekam neįdomu.
- Sveikinu. Kuo ji vardu? - iš mandagumo sureagavo geidžiamiausias Britanijos bomžas. Vėl apsižvalgė, bet aplinkui ir toliau nesimatė nė vienos, kuri galėtų jo geisti. Nejučia Bretas suprato pajutęs šiokį tokį dėkingumą. Nė kiek neabejojo, kad Dafydd tiesiog spirga iš smalsumo sužinoti apie jo dukrą daugiau, tačiau tylėjo. Ar tai buvo baimė, kad bus sudaužytas? Galbūt. Tikriausiai kaip tik taip ir buvo. Ir vis dėlto bailelis tylėjo, o tai buvo kaip tik tai, ko ir reikėjo. Netyčia išsipliurpė apie Kaedę, bet daugiau žinoti tikrai nėra būtina.
- Bulvės skamba neblogai, - tarstelėjo Bretas ir atidžiai nužvelgė Dafydd. Kažkas čia buvo ne taip. Na, gal jis yra laimingas, kad susilaukė vaiko, bet elgėsi pernelyg jau draugiškai. Jis jau turėjo žinoti Breto finansinę padėtį ir charakterio bruožus, tad ko gali reikėti? Viskas buvo pernelyg įtartina.
- Jeigu kažko nori, taip ir pasakyk, gerai? - neištvėręs pridūrė ir pasivijo kioskelio link žingsniuojantį Dafydd. Čiupo jam už rankos ir pasižiūrėjo į akis. Žūtbūt reikėjo išsiaiškinti, kas čia dedasi.