0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Heigeito aveniu yra neilga Sautendo miesto, esančio Anglijos rytuose, gatvė. Ji driekiasi netoli centrinės miesto traukinių stoties ir ribojasi su didele Queensway gatve. Heigeito aveniu yra vienpusio eismo gatvė, kurioje galima rasti daugybę įvairiausių parduotuvių. Taip pat yra Rojals (Royals) prekybos centras, kuris kasdien sutraukia didelę minią žmonių.
Sautendas yra kurortinis miestas, tad vasarą šioje gatvėje sujudimas didesnis, tačiau ir žiemą žmonių netrūksta. Kartais prie prekybos centro ar aplinkinių parduotuvių galima pamatyti gatvės muzikantus, kurie noriai groja ir taip uždarbiauja, nors praeiviai dažniausiai jiems moka ne taip noriai.
Netoli Heigeito aveniu yra nemažai autobusų stotelių bei parkingas, tad iš čia galima patogiai patekti į bet kurią miesto vietą tiek viešuoju transportu, tiek nuosavu automobiliu.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
Garsai. Štai kas jį pažadino. Ir visada taip, jau devynis mėnesius.
-Moterie, tai tu dėl visko kalta! Aš tavęs nekenčiu! - girtas vyro balsas aiškiai girdėjosi kitame kambaryje.
Aš irgi. Pritarė jis, abejingai keldamasis iš lovos. Vos tik basos pėdos buvo apgaubtos minkšto, bet nutriušusio kilimo, berniukas beveik be trikdžių prisiartino prie stalo. Pirštų galiukams prisilietus prie laikrodžio su išdaužtu stiklu, linktelėjo pats sau. Kaip visada punktualus, jau net nebeverta tikrintis. Duslūs smūgiai praėjo pro jo sąmonę neatpažinti - tiek sykių jie buvo išgirsti, vėliau lydimi kito žmogaus aimanos. Bet juodaplaukis išmoko į nieką nekreipti dėmesio, nebent tai pranašavo vieną labai svarbų dalyką - pinigus.
Neskubriai ir kruopščiai apsirengęs greta ant kėdės nudrėbtais drabužiais, jis įkvėpė tvankaus kambario oro. Kvapas nė iš tolo nepriminė maloniai vėsaus rūsio, greičiau buvo panašesnis į pridvisusios patalpos, kurioje ką tik lankėsi daug žmonių, smarvę. Berniukas nekentė savo kambario. Viskas buvo pasenę, net langas, tas kvailas daiktas, nesugebėjo normaliai atsidaryti. Trokštu iš čia dingti. Išreiškė norą jis, pradėdamas vykdyti kasdienį ritualą: paimti kartono gabalą bei pagalvėlę, atremtus į sieną kairėje, lazdą dešinėje ir išeiti į platųjį pasaulį. Aišku, pirmiau dar pagriebus tai, kas pasitaikė ant pusryčių stalo. Kadangi tėvas grįžo tik dabar, maisto buvo. Greitosiomis sukrimtus kelias batono riekes ir gurkštelėjus šleikščios atšalusios arbatos, juodaplaukis pasuko link prieškambario. Jau gerai čia orientavosi ir praktiškai niekada į kažką neatsitrenkdavo, bet ne nuojauta, kad už kelių centimetrų stovi siena, privertė sustingti.
Kažkas buvo ne taip. Balsų nesigirdėjo. Jokių smūgių, piktų žingsnių ar murmesių. Nieko, o juk paprastai tėvas siausdavo gerą pusvalandį, o kartais net ir valandą. Galvą pasukęs tėvų miegamojo pusėn jis įsiklausė. Visiškai neketino ten eiti, juk klausa per pastaruosius mėnesius itin paaštrėjo. Zvimbiančią tylą staiga nutraukė pastatą sudrebinęs knarkimas, galėjęs priklausyti tik įspūdingo stoto vyrui. Matyt, padaugino. Abejingai konstatavo situaciją ir grakščiai aplenkęs komodą apsiavė batus. Kepurė su snapeliu taip pat prisidėjo prie draugijos, nors lauke tokiu metų laiku tikrai negalėjai tikėtis saulės. Ir pinigų. Ypač pinigų. Tačiau sausis atnešė vieną didžiausių siaubo filmų festivalių Jungtinėje Karalystėje, neseniai sulaukusį nemažai populiarumo bei pritraukusį žmonių minias. Dėl to buvo verta visą dieną šalti lauke negu socialinių darbuotojų ir gydytojų lieptą mokintis Brailio raštą. Negi jie mano, kad aš skaitysiu knygas? Pft. Pagiežingai pagalvojęs galiausiai žengė pro duris, šias lėtai uždarydamas. Nereikėjo rizikuoti pažadinant tėvą, nors šis ir bomboms krentant nepabustų. Bet… Vieno karto užteko. Dar net kelios mėlynės liko. Sukeikęs save, kad pasidavė prisiminimams, tvirčiau suspaudė lazdą, aplinkui vis dar tvyrant rytmečio ramybei.
Atsargiai nulipęs laiptais išėjo iš daugiabučio. Laukė 20 minučių jau mintinai išmoktas kelias iki įprastinės vietos. Tiesiai, pasukti, su kieno nors pagalba (arba be jos) pereiti gatvę, kairėn, dešinėn ir jis jau ten. Tiesa, kažkoks po lazda pasipainiojęs katinas sugadino nuotaiką, o prie to prisidėjo didesni nei normaliomis dienomis mašinų srautai. Bet juodaplaukis sukando dantis ir klestelėjo ant žemės šalia įėjimo į Rojals prekybos centrą. Netoliese buvo įsikūręs kino teatras, kuriame festivalio metu rodydavo filmus. Taigi, šiandien nusimatė pelninga diena.
Minutę palaukęs, nusiėmė kepurę ir padėjo priešais save - neskubėjo, nes pastatas netrukus turėjo atsiverti lankytojams. Galiausiai išskleidė pastatomą ant žemės kartoninį plakatėlį, kuris lygiomis raidėmis skelbė, kad sėdintis berniukas yra aklas. Žemiau galėjai matyti kreivai, tikra devynmečio ranka, užrašytą jo vardą: „Conan”.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
Buvo ankstyvas rytas. Dafydd atsibudo su viena mintimi - šiandien privalo pradžiuginti Mayrą ir maloniai ją nustebinti. Taigi kol mylimoji ir vaikai miegojo, vaikinas išsiruošė į miestą. Puikiai žinojo, kad merginą labiausiai pradžiugintų milžiniškas maišas irisų, bet šiandien kažkodėl norėjosi ko nors ypatingo.
Raudonplaukis jau buvo atradęs tylų kampą miesto centre, į kurį visada persikeldavo oru, tad padarė tai ir šį kartą. Gyvenimas užmiestyje turėjo tam tikrų minusų, nors jie, palyginus su privalumais, buvo tikrai menki. Galų gale Dafydd atsidūrė prie “Royals” prekybos centro. Kuo ramiausiai nužygiavęs iki įėjimo vos neatsitrenkė į duris, mat tos neatsidarė. Vaikinas tyliai keiktelėjo ir tada pagaliau susiprato atvykęs čia per anksti. Pagalvojęs, kad galėjo dar kelias minutes pagulėti lovoje su mylimąja glėbyje, Dafydd atsiduso. Panašu, kad teks laukti.
Velsietis nusisuko nuo durų ir nužvelgė gatvę. Niekaip negalėjo suprasti tokio keisto sujudimo, tačiau pernelyg dėl to nesijaudino - ilgai čia neužtruks ir vos tik ras tinkamą staigmeną žmonai, skubės namo. Vėl atsisukdamas į duris Dafydd suprato sugebėjęs nepastebėti prie durų įsitaisiusio vaiko. Vaikinas sutrikęs pažvelgė į jį atidžiau. Sautendas nebuvo tas miestas, kuriame trynėsi daugybė benamių - čia tau ne Londonas su garsiąja kanalizacija. Prisiminęs save panašioje situacijoje Dafydd net nusipurtė. Jis aklas? paklausė savęs vaikinas pamatęs šią informaciją. Pasirausęs kišenėje rado porą galeonų ir kelias vis dar sunkiai pažįstamas svarų kupiūras. Paprasčiausia, žinoma, būtų tiesiog įmesti kelis pensus į tam reikalui padėtą kepurę, bet Dafydd kažkodėl to nepadarė. Vaikinas ilgokai žvelgė į berniuką ir nenoromis užsigalvojo apie save, kai gyveno kanalizacijoje. Jis sugebėjo rasti gyvenimo prasmę - pamilo ir sukūrė šeimą. Ar šis berniukas turi tokią viltį? Ar gali tikėtis šviesesnio rytojaus? Dafydd dvidešimt metų apie šviesesnį rytojų galėjo nebent pasvajoti - ir tai buvo priežastis, kodėl jis vis dar sunkiai tikėjo savo laime. Vis dar atrodė, kad Mayra ir vaikai gali bet kada išnykti. Ne, tokio likimo jis nelinkėtų niekam, net ir šitam nepažįstamam aklam berniukui.
Dafydd žengė prie jo ir atsitūpė šalia. Neįsivaizdavo, kaip reikia pradėti pokalbį su žmogumi, kuris galbūt net nežino, kad esi šalia. Ilgokai žvelgė į jį ir galiausiai neužtikrintai pratarė:
- Labas… Gal tau reikia kokios pagalbos? Gal esi alkanas ir nori ko nors šilto?
Atrodo, Dafydd tik dabar susiprato, ką darantis: jeigu jis užtruks su šituo vaiku, Mayra būtinai jo pasiges. Ir tai bus ne tik iššvaistytas laikas, kurį jis gali praleisti su mergina - ji gali paprasčiausiai išsigąsti. Vaikinas iš karto pajuto atslenkantį kaltės jausmą, tačiau kartu juto ir kitką: negalima vaiko palikti tokioje bėdoje. Kad ir kaip ten būtų, jis nenusipelnė pragariško benamio gyvenimo. Kas jau kas, o Dafydd puikiai žinojo, ką tai reiškia.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
Sėdėjimas netapo pačia didžiausia jo aistra, bet bent jau buvo minkšta ir kol nešalo sėdynė nuo betoninių plytelių, Conan buvo pasiruošęs sėdėti visą dieną. Ir visa tai - dėl saujos monetų, kurias dienos pabaigoje reikėjo atidžiai čiupinėjant suskaičiuoti, paslėpti, pridėti prie likimo draugių. Su retkarčiais pasitaikančiais banknotais buvo kiek sunkiau - ar jie tikri? Kiek verti? Vis dėlto svarbiausia - atiduoti atitinkamą dalį tėvui, kad šis galėtų patekinti savo poreikius. Šios dalies nebuvo galima pamiršti, nes už tai neabejotinai būtų atitinkamai „apdovanotas”. Dabar, berniuko apskaičiavimais, jis turėjo daugiau nei 20 svarų, bet į traukinio stotį einantis vienišas aklas vaikas turėjo sukelti įtarimų. Todėl reikėjo šiek tiek paaugti, nes visokiais nepažįstamaisiais nebuvo galima pasitikėti, o tik laukti iš jų pinigų.
Kai iš ūžiančio mašinų srauto išniro vienišo žmogaus žingsniai, juodaplaukis nekreipė į juos jokio dėmesio. Rytiniai lankytojai paprastai pražygiuodavo nė nestabtelėję - susitelkę tik į savo tikslą. Tačiau norėdamas nenuobodžiauti, nusprendė pažaisti žaidimą: iš skleidžiamų garsų nuspėti lytį ar kūno sudėjimą. Dažniausiai spėlionės likdavo nepatvirtintos, bet tai padėdavo „prastumti” dieną. Vis dėlto nustebo, kad pastovus batų kaukšėjimas staiga nutilo. Kažkoks murmtelėjimas ir tyla. Durų slankiojimo nebuvo, vadinasi, visgi kelios minutės buvo likusios iki prekybos centro atidarymo. Turistas. Pašaipiai pagalvojo devynmetis, net nepasukdamas galvos ton pusėn. Juk net aš žinau jo darbo laiką.
Įtartina ramybė galėjo reikšti du dalykus: kad vyras (Conan nebuvo linkęs abejoti dėl to) išsitraukė telefoną arba pastebėjo jį, tylutėliai sėdintį netoliese. Vis dėlto pažįstamas monetų skimbčiojimas patvirtino antrąją prielaidą - nejučia atsitiesė, bet veido išraiška nepasikeitė. Deja, nė vienas pinigėlis nedungstelėjo į kepurės dugną - vis dar tvyrojo šiokia tokia tykuma. Vietoj to žingsniai priartėjo ir sušiugždėjo nepažįstamojo drabužiai. Kopūstgalvis raukšlius. Mintyse nusikeikė berniukas, nes suvokė susidūręs su vienu iš sunkiausiųjų žmonių tipų, kurie taip lengvai savo pinigų neatiduoda. Jie pirmiau pradeda klausinėti, dažniausiai atsitūpę šalia, lyg parodydami draugiškumą. Tačiau šnopuojamas oras ir nuo burnos sklindantis vimdantis ką tik valgyto maisto kvapas bandomą susikurti vertą pasitikėjimo įvaizdį iš karto sunaikindavo. Nors ir netyčia. Jis paprastai visko atsisakydavo, žinoma, išskyrus pinigų ir labai retai - šilto patiekalo.
Keista, bet nuo šio vyro neatsidavė baisia smarve, o dominavo visai kas kita, bet to kažko Conan neatpažino. Vis dėlto ištarti žodžiai pasirodė nedrąsūs bei stebėtinai malonūs.
-Ne, man nieko nereikia. - kaip kirviu nukirto devynmetis, nors tuo pačiu metu sugurgė pilvas. Augančiam organizmui reikėjo kur kas daugiau nei riekės padžiūvusio batono pusryčiams. Vaikišką išdidumą galiausiai palaužė šaltis, besiskverbiantis pro sportbačius, kurie, tiesą sakant, nelabai tiko žiemos sezonui. Ne tik kojų, bet ir rankų pirštai buvo lediniai. Juodaplaukis delsė.
-Arbatos. Skanios. - tyliau pridūrė jis, pabrėždamas paskutinįjį žodį.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
Šioje situacijoje Dafydd buvo suaugusysis, o aklasis berniukas - vaikas. Vadinasi, Dafydd turėjo būti tas, kuris žino, kaip elgtis, ką pasakyti, ir gali vadovauti situacijai. Deja, raudonplaukis to daryti nemokėjo, tad jautėsi gerokai sutrikęs ir jau gailėjosi, kad kreipė dėmesį į berniuką. Iš kur jis gali žinoti, kad vaikas tikrai benamis? Galbūt jis net nėra aklas? Ar jis gali būti tikras, kad vaiko tėvai nesugalvojo šios gudrybės vien tam, kad lengvai uždirbtų pinigų? Jis turėtų mokytis mokykloje susimąstė vaikinas, prisiminęs, kad brolelis į mokyklą pradėjo eiti anksčiau nei vienuolikos.
Užtikrintas ir griežtas atsakymas dar kartą įrodė Dafydd, kad jis tikrai nėra tas, kuris čia kažkam vadovauja. Kur jau ten, jis kaip ir visada buvo pasimetęs, sutrikęs ir galvojantis tik apie tai, kad jam tiesiog būtinai reikia Mayros pagalbos. Deja, jos sulaukti ir vėl nebuvo ko viltis, tad teko suktis iš padėties pačiam.
Velsietis žvelgė į berniuką ir svarstė, ar jis nepamelavo. Nepasitikėjimas žmonėmis buvo visiškai suprantamas - po to, kai kanalizacijos “draugas” nušvilpė visus Dafydd daiktus, jis taip pat negalėjo tikėti niekuo, išskyrus mylimąją. Mergina padėjo raudonplaukiui patikėti, kad jis nėra tik šiukšlė, bet parodyti tą kitiems vis dar buvo be proto sunku. Aš tau nieko nepadarysiu, nebijok… bandė įtikinti berniuką Dafydd, tačiau darė tai tik mintyse. Pasitikėjimo savimi trūkumas neleido pasireikšti balsu. Vaikinas jau ruošėsi eiti sau, kai išgirdo tylesnius žodžius. O jie parodė, kad vis dėlto buvo teisus: vaikui reikėjo pagalbos.
- Žinoma. Aš… Netrukus grįšiu, palauk čia.
Raudonplaukis taip ir nesuprato, iš kur visas šitas sujudimas, bet dabar jis pravertė: netoliese stovėjo kioskelis, tikriausiai pardavinėjantis gėrimus, tarp jų - ir arbatą. Kiek pasvarstęs vaikinas nuėjo iki ten ir paėmė du puodelius. Jis įsivaizdavo, kad vaikui norėsis saldžiai, tad paėmė keletą cukraus pakelių ir grįžo prie įėjimo į prekybos centrą. Užtruko vos porą minučių, bet spėjo, kad vaikas galėjo pamanyti jį negrįšiant. O ką pagalvos Mayra, kai atsibudusi neras tavęs šalia, a? Dafydd pajuto nerimą, bet žinojo privaląs pagelbėti šitam berniukui.
- Prašau, gali rinktis, ar nori juodos, ar vaisinės, - pritūpęs šalia pratarė Dafydd ir pastatė puodelius šalia vaiko. Paimti jo ranką ir taip parodyti, kur yra arbata, vaikinas nesiryžo, tad tik neužtikrintai įspraudė į mažą delniuką cukrų. - Tu Conan, ar ne? Mano vardas Dafydd, - negarsiai prisistatė jis. Tiesą sakant, jautėsi gerokai kvailai, bet negalėjo nieko padaryti - jis turėjo išsiaiškinti, ką gali padaryti, kad padėtų, bet nė neįsivaizdavo, nuo ko reikėtų pradėti.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #5 Prieš 2 metus »
Atrodė, kad šiuo nepažįstamuoju bus galima lengvai pasinaudoti - paprašius mėnulio dulkių ar juodosios skylės, jis greičiausiai būtų iš kailio nėręsis, kad gautų nepasiekiamus dalykus. Šiuos spėjimus beveik nenuginčijamai tvirtino balso tonas: stokojantis pasitikėjimo savimi, bet neįtikėtinai rūpestingas. Tiesą sakant, berniukas tokio tipo žmogaus dar nebuvo sutikęs. Tačiau tai nereiškė, kad jis nežinojo, kaip elgtis esamoje situacijoje. Paprasta: reikalauti prašyti to, kas nesukeltų įtarimų. Kitais atvejais viskas pasibaigtų kokios nors tarnybos iškvietimu ar, dar baisiau, vaikų namais. Vien mintis apie naują aplinką priversdavo stingti kraują, juk ten aš nieko nežinau! Absoliučiai nieko! Įsivaizduojamos grotos tarsi nusileido tarp jo ir ateities, pagalvojus apie toje vietoje išsikerosiantį bejėgiškumą. Visai kitaip nei dabar, kur kiekviena diena slinko nusistovėjusiu ritmu, tos pačios, jau beveik pažįstamos gatvės, tas pats prekybos centras. Turistų srautai, karuselės, tartum iš po žemės išdygstančios kitos pramogos vasaros sezono metu. Ir žaismingai dzingsinčios monetos, kurių galėjai tikėtis iš praeinančių žmonių, tokių kaip ką tik sutiktas vyras, neseniai nuėjęs nupirkti skanios arbatos. Mintys apie pastovius dalykus, esančius tinkamoje vietoje tinkamu metu, suteikė jėgų. Kylantis siaubas, lyg koks laukinis žvėris, buvo sutramdytas. Bet tik laikinai - jis sugrįš, kaip kita banga, kaip kitas potvynis.
Juodaplaukio sąmonėje artėjantys žingsniai buvo užfiksuoti kiek per vėlai. Net nespėjus smegenims pasiųsti signalo „Dėmesio“, į nežymiai virpantį delną buvo įspraustas siauras ir pailgas pakelis su kažkokiais smulkiais grūdeliais. Tik po kelių sekundžių siaubo draiskanas mėginąs sunaikinti protas suprato, kad tai - cukrus. Arbata čia. Apsidžiaugė Conan, deja, anksčiau laiko. Lyg per miglą atsiminė, kurioje pusėje išgirdo duslų vienkartinių puodelių bilsmą. Kairėje? Jis visiškai netroško pasirodyti besantis tik silpnas vaikas, kuriam reikia parodyti, kur yra arbata. Nelaimei, devynmetis daugeliu atvejų kaip tik toks ir buvo. Atsargiai nuleidęs ranką ton pusėn nieko nerado, todėl nedvejodamas perkėlė paieškas dešinėn. Prabilęs vyras prie ištikusios nesėkmės taip pat įdėjo savo indėlį.
-Pirma arbata, po to visa kita,- burbtelėjo berniukas, pagaliau užčiuopęs šiltą puodelį. Bet nuo jo sklindantis kvapas priminė namuose paliktą šlykštų skystį. Vadinasi, čia juodoji. - Kur vaisinė? - paklausė, ištiesdamas smirdalą į priekį, kuo toliau nuo savęs. Nepažįstamojo vardo juodaplaukis sąmoningai neįsiminė. Kam varginti save, jeigu to žmogaus greičiausiai niekada nebesusitiksi?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Conan Emmerton »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #6 Prieš 2 metus »
Dafydd neabejojo, kad parėjęs namo ilgai savęs klausinės, kodėl jis padėjo (tiksliau, bandė padėti) pirmam pasitaikiusiam vaikui. Vis dar nebuvo aišku, ar jis išties yra benamis, ar tik tėvų gudrus planas. Tiesa, viskas lyg ir bylojo, kad bent jau aklumas nėra apsimestinis: Conan tikrai nematė artėjančio Dafydd, o ir arbatos ne toje pusėje ieškojo pernelyg įtikinamai, kad tai būtų vaidyba.
Su aklaisiais vaikinui nebuvo tekę turėti reikalų. Jis buvo tikras, kad Mayra čia taip pat neturi patirties, bet mintyse vis tiek nuolat klausinėjo mylimosios patarimų, ką ir kaip daryti dabar. Visų pirma, ar jam reikėjo pasakyti, kad berniukas ne toje vietoje ieško arbatos? Nespėjus atsakyti į šitą klausimą, Conan pasisekė rasti puodelį.
Visa kita? sutriko Dafydd pamažu pradėdamas baimintis, į kokią nesąmonę čia įsivėlė. Dabar jau teko rimtai susimąstyti, ar neužtruks čia pernelyg ilgai. O jeigu Mayra išties jo pasiges? Dafydd nužvelgė neregintį berniuką ir susiraukęs paėmė iš jo arbatą. Šią akimirką jis gailėjosi, kad prasidėjo. Net jeigu jis ir benamis, kodėl vaikinas turi gaišti savo laiką? Labai gali būti, kad šito berniuko gyvenimas vis tiek yra daug gražesnis negu buvo Dafydd iki tos dienos, kai Mayra pranešė besilaukianti dvynukų.
- Prašau, - murmtelėjo raudonplaukis ir pakėlęs arbatą nuo žemės padavė ją vaikui. Dar kartą jį nužvelgė ir pradėjo rimčiau spėlioti, kiek jam galėtų būti metų. Hogvartso tikrai dar nepriaugęs, dėl to velsietis buvo visiškai tikras. Bet žiobarišką mokyklą lankyti jau turėtų. Jeigu jis nesimoko, kokia to priežastis? Aklumas? Namų nebuvimas? O gal jis vis dėlto burtininkas? Nors ne, pastarasis teiginys tikrai neatrodė panašus į tiesą.
Vis dar mąstydamas Dafydd atsistojo ir nužvelgė gatvę. Žmonių vis dar buvo nemažai, kas vertė vaikiną jaustis nejaukiai. Tiesa, jis įtarė, kad šitam išmaldos laukiančiam berniukui didelės masės kaip tik labai tinka. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau geraširdžių, sutinkančių paaukoti mažam vaikui monetą ar dvi. Ir tada Dafydd galvoje gimė planas.
- Galbūt aš tau trukdau? Ar nebūtų geriau, jeigu pasišalinčiau? Noriu tau padėti, bet… Gal savo buvimu čia tik kenkiu?
Visi šitie klausimai buvo užduoti tik dėl to, kad vaikinas labai norėjo keliauti namo - ten, kur buvo išties reikalingas. Vis dėlto kažkas viduje kuždėjo, kad jeigu vaikas paprašys, jis pasiliks. Širdyje kirbėjo nerimas, kad tiek mylimoji, tiek vaikai gali išsigąsti, bet labai nesinorėjo praleisti progos pasijusti reikalingu ne tik namuose. Pernelyg ilgai namai buvo vienintelė oazė, kurioje Dafydd nebuvo visiška gyvenimo šiukšlė.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #7 Prieš 2 metus »
Jeigu tas turistas nori kažką apie mane sužinoti, turės palaukti, kol išgersiu arbatą. Arba išvis geriau būtų, jei neklausinėtų. Pamąstė berniukas, kai vyras padavė kitą puodelį, iš kurio sklido svaigiai saldus aromatas. Pirštai užčiuopė išlenktą kartoninį kraštą ir nelygų sujungimą. Pilvas vėl sugurgė, bet jei jis norėjo dar ko nors paprašyti, reikėjo truputėlį palaukti. Todėl Conan kiek palenkė galvą priimdamas arbatą, stengdamasis santūriai išreikšti dėkingumą. Nors jo, tiesą sakant, širdyje nebuvo nė pėdsako. Na, gal pora trupinėlių.
Lediniai delnai pamažu šilo, tyliai klausantis vis didėjančio triukšmo, kurį kėlė nemažas žmonių kiekis. O prieš kelias minutes, rodos, buvo tik šis nepažįstamasis. Pala, koks jo vardas? Leido sau trumpam pasmalsauti berniukas.
Prekybos centro durys pradėjo varstytis, bet ten beveik niekas neėjo - dauguma plūdo į kino teatrą. Rytinis seansas netrukus prasidės. Turistas netrukus pasišalins - kad ir kur jam reikėjo. Sumetė juodaplaukis, iš lėto mažindamas puodelio turinį. Malonus karštis tik su paskutiniu gurkšniu pasiekė kojų pirštus. Siaubingai norėjosi dar, nes jis visą dieną greičiausiai nesulauks tokio dėmesingo aptarnavimo. Štai čia ir iškilo dilema: prašyti kažko šilto ar kaip nors mandagiai (arba nelabai) šitą ,,gailestingąją seselę'' pasiųsti kuo toliau? Laimei, neilgai teko taip mąstyti, mat vyriškis ir pats susiprato.
-Taip, galėtum išeiti. Tik gal pirmiau dar tos skaniosios arbatos, ačiū.
Akimirką susimąstė, ar pernelyg nepersistengė, tačiau po to prisiminė neseniai girdėtą ypatingai rūpestingą jo balsą. Be to, paskutinis žodis itin sušvelnino sakinius, nors iš tikrųjų buvo pridėtas sąmoningai. Todėl Conan pernelyg nesijaudino - neskubėdamas praplėšė beveik užmirštą pakelį ir susivertė cukrų į burną.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #8 Prieš 2 metus »
Kaip išmokti nemąstyti? Tai buvo klausimas, kuris vertė Dafydd labai rimtai mąstyti. Jis galėjo ramiai padėti berniukui, užtrukti penkias minutes, nueiti į parduotuvę nupirkti Mayrai ir vaikams kokio saldėsio ir keliauti namo. Bet ne. Būtinai reikėjo paprasčiausiai per daug galvoti ir taip viską sugadinti. Kol jis čia stovėjo ir svarstė, ką pamanys ar nepamanys Mayra, galėjo jau seniai išspręsti visą šitą kvailą reikalą ir netgi būti namie. Bet argi Dafydd kada nors ką nors daro paprasčiausiu būdu? Žinoma, daug lengviau yra viską apsisunkinti.
Bet dabar mintis apie mąstymą reikėjo nutraukti, nes berniukas ir vėl prabilo. Dafydd visai nenustebo taip gražiai (?) paprašytas nešdintis. Kiek labiau nustebino prašymas nupirkti dar arbatos. Aha, vadinasi, tiko ir patiko, ar ne? patenkintas šyptelėjo raudonplaukis dar kartą atidžiai nužvelgdamas berniuką. Kažkas vertė vaikiną visko taip nepalikti, jam žūtbūt reikėjo išsiaiškinti daugiau. Tiesa, jis jau buvo pastebėjęs, kad toks "žūtbūtinis" išsiaiškinimas šiame mieste geruoju gali ir nesibaigti, bet mažas berniukas jo bent jau neuždaužys.
- Žinoma, tuojau, - pratarė Dafydd ir nusišypsojo, nors ir suprato, kad Conan šypsenos nepamatys. Eidamas kioskelio link raudonplaukis ir vėl susimąstė. Tiesa, dabar mintys buvo ne tokios sudėtingos, mat jis svarstė, ar berniukas galėjo išgirsti šypseną. Nutaręs, kad atsakymo į šitą klausimą nesuras, vaikinas nupirko du puodelius vaisinės arbatos ir grįžo prie įėjimo į prekybos centrą. Jis jau buvo atidarytas, tad bet kurią akimirką bus galima nerti vidun, išeiti pro kitas duris ir daugiau niekada nesusitikti šito vaiko.
- Prašom, arbata, - draugišku tonu sumurmėjo Dafydd ir pastatė puodelius ten pat, kur ir prieš tai. Tik dabar susiprotėjo nepaėmęs daugiau cukraus, bet kadangi Conan saldumą tiesiog prarijo, nutarė, kad galima ir patingėti, tad tiesiog stovėjo šalia. Dabar kaip ir reikėtų nešdintis, nes berniukas būtent to ir prašė (leido? reikalavo?). Vis dėlto kažkas neleido paimti ir nueiti, tad vaikinas taip ir liko stovėti. Jis vėl pažvelgė į Conan ir susimąstė, kokios problemos galėtų jį kamuoti. Šeima? Namai? Čia jau tikrai niekuo negalėsiu padėti... Kiek pasvarstęs Dafydd išsitraukė dviejų svarų monetą ir jau lenkėsi padėti ją Conanui, bet paskutinę akimirką sustingo. Ne, šitam vaikui reikėjo kažko ne to.
- Ar tikrai tau daugiau nieko nereikia? - paklausė raudonplaukis širdies gilumoje vildamasis, kad ne. Pernelyg norėjosi namo.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #9 Prieš 2 metus »
Smulkūs grūdeliai sugrikšėjo tarp dantų. Retai gaunama gryno cukraus porcija šiek tiek atpalaidavo smegenis. Kelias sekundes kūną apėmęs jausmas tikino, kad jis levituoja pakilęs virš žemės. Lengvumas, lyg palaimingas atotrūkis. Tik nutirpusi koja privertė nusileisti į šį pasaulį ir kaltinti save pasidavus neaiškiai iliuzijai, sukeltai gerklę nudeginusiam saldumui. Ar ten buvo tik vienas nekaltas ingredientas, Conan drįso suabejoti. Nustebęs pajuto kirbančią baimę - juk visiškai netroško būti priklausomas nuo tokių dalykų. Jaunos ausys buvo prisiklausiusios pakankamai, net ir tokiame pajūrio mieste kaip Sautendas.
Vyro balsas nepasirodė turintis slepiamo pykčio ar susierzinimo. Vadinasi, man reikėjo labiau pasistengti. Ee… Patarnautojas? Ponas bomžas? Mažumėlę apkvaitusios smegenys siūlė ne itin tinkančias pravardes, kurios tikrai negalėjo įžeisti nepažįstamojo. Juk aš tikrai panašesnis į benamį negu jis. Apmaudžiai pagalvojo berniukas ir kuriam laikui pasidavė.
Jis mintyse blankiai šyptelėjo, išgirdęs dar kartą nutolstančius žingsnius, kurie pranašavo antrą arbatos puodelį. Buvo smagu pelnytis iš šio žmogaus, kuris, regis, užmiršo visus klausimus, taip uoliai vykdydamas paliepimus. Kokią minutę vėl bus vienas. Gal praeiviai pastebės aklą berniuką? Deja. Jiems labiau rūpėjo malonumai - ar filmai, ar nauji pirkiniai. Tai juk vis tiek geriau negu trumpas, vos akimirką trunkantis prisilietimas prie skurdžios kitų žmonių kasdienybės. Pro praviras parduotuvės duris išsprūdo kažkokios pop dainos akordai, atvirai pasišaipantys iš vargšo devynmečio vaiko. Ritmas kąlė į smegenis tarsi plaktukas į vinį. Laimei, einančių žmonių sumažėjo ir garsas nuslopo. Negi visą dieną man to reikės klausytis? Sulig tuo neatsakytu klausimu prisiartino arbatos nešėjas bei netgi (!) susiprotėjo padėti puodelį, tiksliau, puodelius, ten pat, kur ir prieš tai.
-Mhm. - Conan taip atsainiai parodė, kad išgirdo suaugusiojo žodžius. Nematė reikalo dar kartą padėkoti, nes trečioji arbatos porcija ateityje galėjo sukelti šiokių tokių problemų. Jis nebuvo toks drąsus, jog užeitų į prekybos centrą ir lyg niekur nieko pradėtų teirautis apie tualetus, todėl egzistavo tik viena išeitis  - grįžti namo. Gaišti laiko nesinorėjo, taip pat kaip ir švaistyti gero dalyko, tad sumanė išsiaiškinti tai vėliau, kai šalia nestovės tasai turistas. Kuris, pasirodo, pradėjo savo dainelę iš pradžių. Vėl jisai savo varo? Gal koks nesveikas? Arba gal mano, kad paprašysiu to neaiškaus cukraus? Tokios mintys greitai praskriejo galvoje, tuo pačiu metu dėliojant atsakymo frazę:
-Tikrai ne. Nešdinkis, verge, man tavo paslaugų nebereikia. - Neapsikentęs išpyškino juodaplaukis, bet per vėlai susiprato, kad paskutinis sakinys buvo ištartas be garso. Iš lūpų vyras greičiausiai nemokėjo skaityti. - Viso gero. - pridūrė jis, gurkštelėdamas arbatos.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
Berniukas Dafydd priminė jį patį, kai buvo ikimokyklinio amžiaus. Toks pat uždarumas, nenoras šnekėtis ir, kaip spėjo raudonplaukis, viduje slepiamas pyktis. Vis dėlto buvo verta pastebėti, kad Conan tai atlikti mokėjo daug geriau nei jis pats vaikystėje. Žinoma, užslėptas pyktis iš viso tebuvo prielaida, bet Dafydd buvo tikras, kad dėl to neklysta.
Grįžęs prie vaiko velsietis tikėjosi dėkingumo ar ko panašaus. Vis dėlto jų panašumas, ko gero, buvo pernelyg ryškus: neatrodė, kad Conan tokio dalyko kaip dėkingumas gal iš viso nėra girdėjęs. Argi kitoks buvo jis pats iki pamilo?
Dafydd nežinojo, ar turėtų dar ką nors sakyti ar daryti. Lyg ir padarė viską, ko reikėjo: pasiūlė pagalbą, nupirko arbatos, kurios paprašė vaikas. Paklausė, ar nereikia nieko daugiau. Ar dabar jis gali ramiai eiti ten, kur ėjo, ir džiaugtis, kad pasielgė tinkamai? Ir, visų svarbiausia, ar galės papasakoti Mayrai apie šį susitikimą? Kaip ji reaguos?
Griežtas ir užtikrintas Conano tonas aiškiai pasakė, kad Dafydd daugiau čia nėra pageidaujamas. Vaikas gavo, ko jam reikėjo, tad ką jam daugiau čia veikti? Raudonplaukis susimąstė apie tai, kaip jaučiasi dabar. Kuo puikiausiai suprato, kad juo buvo pasinaudota. Tai tarsi kišo mintį, kad jis turėtų jaustis prastai: įskaudintas ar įsižeidęs. Bet širdyje plito kažkas panašaus į kažkokį malonų jausmą. Jis galėjo būti naudingas. Tai tebuvo keli puodeliai arbatos, bet galėjo padaryti kažką gero. Ar verta dėl to džiaugtis? Žinoma, būtų smagiau, jeigu Conan pastangas įvertintų, bet to, ko gero, tikėtis nebuvo verta.
- Iki, - sumurmėjo Dafydd ir padvejojęs vis dėlto padėjo vargšę monetą į berniuko kepurę. Vis dar nežinojo, ar elgiasi teisingai, bet tikėjosi, kad tai bent kažkiek vaikui padės. Gal nusipirks kokį saldainį ar tos pačios arbatos.
Stengdamasis daugiau negalvoti apie tai, ką reikėjo ar nereikėjo padaryti kitaip, Dafydd pagaliau įėjo į prekybos centrą. Dabar reikėjo kuo greičiau rasti būdą palepinti šeimos narius ir grįžti namo.

*

Neprisijungęs Conan Emmerton

  • II kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #11 Prieš 2 metus »
Pagaliau nepažįstamasis susiprotėjo, kad jis čia nebereikalingas. Ar prie to prisidėjo berniuko žodžiai, tam tikras tonas, ar spaudžiantis laikas, sunku nuspėti, tačiau buvo gera likti vienam. Tarsi koks tiriantis šešėlis nusileidęs aiškiai juntamas vyro žvilgsnis vertė jaustis nemaloniai. Dėl šios priežasties Conan ne kartą galvojo, kad jis galėtų būti iš kokios nors valstybinės įstaigos. Vis dėlto klausimas sąmoningai liko neištartas netrokštant kuo ilgiau apsikrauti tuo įkyruoliu. Ir štai kažką suburbėjęs jis, regis, įdėjo monetą į kepurę - dungstelėjimas jau tapo jaukiai pažįstamu garsu. Juodaplaukis norėjo pasidžiaugti pirmuoju šios dienos uždarbiu, tačiau supratęs, kiek laiko užtruko prie vieno žmogaus, tas jausmas taip ir įstrigo pusiaukelėje. Nei pirmyn, nei atgal. Kol parduotuvės durys vėl virstelėjo bei dar vienos dainos melodija pasiglemžė suaugusiojo žingsnius. Akimirką trukusi amžinybė pasibaigė.
Protas nusprendė viską, kas buvo nereikalinga, užmiršti. Lyg robotas išvalyti nesenus prisminimus, kad šie per daug neužterštų brangios vietos. Nors ten tegalėjai rasti tik būtinus dalykus - tarsi tuščia palėpė, kurią permainų vėjai pasiekdavo labai retai. Paskutinysis kartas buvo kaip tik prieš devynis mėnesius, kai regos netekimas bent iš dalies pakeitė jį. Berniukas pabandė kažką įsivaizduoti, tarkim, šalimais ūžiančią gatvę, bet nepavyko. Neprisiminė jos, o fantazija piešė tik neryškias linijas. Nustebo pajutęs atplūstantį abejingumą išoriniam pasauliui, taip tyliai berymant šalia savo kepurės, mini stendo ir kelių puodelių baigiančios atšalti arbatos.
Koks aš kvailys! Tariama apatija pranyko kaip dūmas, atsiminus šiltą gėralą. Bematant išmaukęs saldų skystį išgirdo dar vieną dzingtelėjimą. Conan atsiduso. Gal vis dėlto gera gyventi?

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
  Ir štai vėl Gerda vaikštinėjo nepažįstamomis gatvėmis, kurios stipriai skyrėsi nuo visų aplankytų vietų, bet kartu atrodė neįprastai panašios į (beveik) visas jas. Drėgnas Sautendo oras kankino merginą ne ką mažiau, nei prieš nusileidžiant saulei. Dangus, kartais pasirodymui išmetantis kokią žvaigždę, šiąnakt labai gailėjo atlyginimų joms, tad šou buvo reti ir trumpi. Pro kavinių ir barų duris veržėsi šiltas ir spalvų kupinas juokas, savyje slepiantis vaikiškus krykštavimus paplūdimyje iškastoje duobėje pamačius vandenį ar valgant mėgstamiausius ledus, saulei juos tirpdant. Vasarą miesto šurmulys vakarais čia buvo kitoks, nei įprasta dienomis – vaikų klyksmų paplūdimyje niekaip nebesumaišysi su žuvėdromis.
  Kaštonplaukė it nieko nesibaimindama žingsniavo Heigeito aveniu. Kelios už akių užkliuvusios žiobariškos parduotuvės savo spalvingumu ir ryškumu viliojo ją užeiti vidun, bet tuo pačiu metu ir kėlė šleikštulį dėl tokios tuštybės. Ne tik Heigeito aveniu, Sautendas, ar Anglija, bet visas Pasaulis stengėsi įtraukti ją ir likusią žmoniją į kvailai materialistinį ir nesibaigiantį kapitalizmo sūkurį. Kartais kelyje pasimaišantys muzikantai, besikraunantys instrumentus, tikriausiai taip pat buvo kapitalizmo aukos. Kitoje gatvės pusėje pastebėtas prekybos centras išblaškė jau ir taip padrikas mintis. Šis tylos pripildytas pastatas stovėjo tyliau, nei įprastai. Ar pastatai gali stovėti garsiai? Iš kartkartėmis pravažiuojančių automobilių sklindantys muzikos garsai Gerdai priminė prekybos centruose grojančią muziką, net nesistengiančią perrėkti skenuojamų prekių garso.
  Virš miesto pradėjo kauptis debesys. Pūstelėjęs vėjas paskatino merginą iš kuprinės išsitraukti paltą. Sustojus prie autobusų stotelės, ji tai ir padarė, prieš tai nesivarginusi apsidairyti. Vos ištraukusi drabužį (kaip aš čia taip jį sukišau?!), jį padėjo ant nutrinto suoliuko.
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Vos tik Bretas išlipo iš automobilio, apmaudžiai atsiduso: reikėjo jį pavežusį žmogų ne tik sudaužyti, bet dar ir nusavinti piniginę. Būtų galima smagiai praleisti vakarą ir naktį, o dabar teks apsieiti be svaro kišenėje. Ką galima veikti? Tikriausiai teks eiti į klubą, kuriame neprašo pinigų už įėjimą, ir ten tiesiog pašokti. Vaikinas nenoromis prisiminė tą nuobodą šventeivą Dafydd. Nors praėjo jau keli mėnesiai, vis dar buvo apmaudu, kad nepavyko privilioti keistuolio kartu pasilinksminti. Žinoma, dviese būtų smagiau, be to, turint draugą (?) visada būtų galima kažką iš to išlošti - kad ir bokalą alaus.
Vasara buvo bjaurus metas. Žinoma, smagu, kai gali ištrūkti iš namų ir tą pačią akimirką nesuledėti, tačiau nesibaigiantys turistų srautai tikrai nebuvo tai, kas galėtų pataisyti Breto nuotaiką. O štai ji - gali patenkintas suprato vaikinas pamatęs kažkokią mergaičiukę. Ji atrodė pakankamai suaugusi, kad nepabėgtų vos užkalbinta, bet pakankamai jauna, kad galėtų rudaplaukį sudominti. Aišku, kažkokia turistė, bet o koks skirtumas? Pašokti klube galima ir su turiste, o tokios tikrai turės pinigų, tad pernelyg nesigrauš, kai vaikinas nepavaišins nė taure vyno.
Nutaisęs savo “žavingą” šypsenėlę Bretas pradėjo pamažu artintis prie merginos. Gerai, kad buvo vakaras: buvo galima tikėtis, kad nušiuręs megztinis iš karto nekris į akis. Svarbiausia, kad mergaičiukė sutiktų nueiti pašokti. O jau po to… Negali žinoti, kas įvyks, kai vakaras įsibėgės. Tik ką jai sakyti? priėjęs beveik visai prie panelės sutriko Bretas. Paprastai su merginomis susipažindavo jau klube, kur tereikėjo pasiūlyti ranką, ir tiek. Ką daryti dabar, kad ši žavi mergina nepalaikytų jo kažkokiu priekabiautoju? Tai buvo sudėtingas klausimas, ir rudaplaukis vaikinas, deja, nė neįsivaizdavo, kaip jį išspręsti. Ar pasisveikinimas jos neišgąsdins? svarstė anglas ir galiausiai atsidūrė visai šalia.
- Labas vakaras, - pratarė jis. Jautė jau dabar išnaudojęs šios dienos žodžių limitą, bet sugebėjo pridurti: - Turistaujate?
Spėjo, kad pradėjo pokalbį taip, kaip nereikėjo jo pradėti, bet jau buvo per vėlu. Visi žino, kad Bretas yra neeilinis tylenis, tad nereikia tikėtis, kad staiga pradės švaistytis nuostabiais bendravimo pavyzdžiais.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Heigeito Aveniu (Sautendas, Anglija)
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
  Kuprinės užtrauktukas džirgžtelėjo. Vakaras darėsi vis vėsesnis, bet tos kartais pasirodančios žvaigždės jį tarytum šildė. Kažkur artimame tolyje girdėjosi pravažiuojantys automobiliai, retkarčiais piktai susignalizuodami.
  Gerda akies kampu užmatė link jos judantį vaikiną. Gal jis tik praeis pro mane. Pasisveikinimas, ištartas sodraus balso, kiek išgąsdino kaštonplaukę, bet ji nė nekrūptelėjo. Klausimas, pasiekęs jos ausis, privertė merginą dvejoti – geriau meluoti ar visgi sakyti tiesą?
 – Labas vakaras, – slopiu balsu pasisveikino ir ji.
  Marqeen jautėsi itin nejaukiai stovėdama beveik prie pat šio vaikino. Ją švelniai supykino. Bėgti? Neverta. Iš to vienažodžio klausimo galima suprasti, kad šis individas buvo vietinis. Kad ir kur bėgtum, tave vis tiek suras, ypač jei gerai nepažįsti šio rajono – tokia ir buvo Gerda.
 – Na, galima sakyti, kad taip, turistauju, – maloniai šyptelėjo pilkaakė.
  Meluoti buvo gera, bet ar ji išties melavo? Tikriausiai ne. Taip, ji turistavo ir kito apibūdinimo šiam dalykui pritaikyti beveik neįmanoma, nebent blaškymasis po nežinomas vietoves. Ar ji pridėjo keletą papildomų žodžių tam, kad klaidintų vaikiną? Taip. Mintyse jau kūrėsi istorijos apie vaikystėje praleistas atostogas pas senelius Sautende, vien tam, kad jam paklausus būtų galima bent kažkaip įbrukti, jog ji čia bent kažkiek gaudosi. O tai buvo mažų mažiausiai grynas melas, nes šios smegenys, dar prieš kelias akimirkas besimaitinusios kanibalistinio kapitalizmo idėjomis, nebūtų galėjusios įvardinti kitos artimiausios autobusų stotelės ar bent jos apytikslės vietos.
 – O jūs iš čia? – pasidomėjo Gerda, tikėdamasi priešingo atsakymo. Vaikino šypsena ją truputį baugino. – Ir ką veikiate šį, hm.. vakarą? – paklausė rudaplaukė susivokusi, kad nepavyks greitai pasišalinti iš situacijos, o stoviniuoti tyloje nenorėjo.
  Mergina greitu žvilgsniu tarsi nuskanavo rudaplaukį – kiek nudriskęs megztinis ir beveik šviežiai nuskusta barzda nežadėjo nieko gero. Tik nepradėk teisti vos į jį pažiūrėjusi. Ji pirštais prabraukė savo palaidus banguotus plaukus. Tu irgi ne modelis, ko norėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Gerda Marqeen »
I'm more than a man, I'm a god