[Mayra Llewellyn]

 Netoli jūros, kur smėlėtą krantą skalavo bangos, medžių apsuptyje stovėjo Namas. Iš išorės jis nesiskyrė nuo kitų Anglijoje sutinkamų jo giminaičių - ruda plytų imitacija dengė jo išorę, o langai šviesiais rėmais žvelgė liūdnai į tolį svarstydami, kada samanotą jų kepurę nupūs uraganas.
 Įžengus pro tamsias, apsauginiais ženklais išraižytas, duris, pasitikdavo apkrautas koridorius, kuriame gyveno vežimėliai, krepšiai bei daugybė paltų bei batų. Paėjus kelis žingsnius, atsiverdavo šviesi svetainė, kurioje karaliavo sofa su minkštu kilimėliu, televizorius, knygų lentynos bei spinta, sauganti trapius porcelianinius indus, kažkieno padovanotus vestuvių proga. Iš svetainės buvo galima pakilti laiptais į antrą aukštą arba užsukti į virtuvę ar tualetą.
 Virtuvės grindis bei pusę sienų dengė rusvos plytelės, tarpusavyje sudarančios keistai mirgantį raštą. Baldai taip pat buvo priderinti, tad patalpoje vyravo rudi atspalviai. Stalas, viryklė, šaldytuvas - ko daugiau norėti iš virtuvės?
 Pirmo aukšto vonioje ko-egzistavo dušas, kuriuo pilnai naudotis dar niekas nemokėjo, tualetas ir kriauklė, virš kurios kabantis veidrodis slėpė Mayros kosmetiką bei 101 kremą ir prausiklį. Žalsva bei baltos spalvos žaidė tarpusavyje ant sienų ir grindų, o Katinas itin mėgdavo prigulti ant šildomų plytelių ir stebėti besimaudančius namo gyventojus.
 Pakilus laiptais į antrą aukštą, pasitikdavo magiški ir nemagiški augalai, bandantys užkariauti sienas ir apsisaugoti nuo Katino aštrių nagų. Už pirmų durų dešinėje esantis kambarys priklausė namo savininkams - Mayrai ir Dafydd. Gelsvos sienos suteikė patalpai jaukumo bei lengvumo, šaltos grindys priversdavo mūvėti kojines arba šlepetes, o be dvigulės lovos, kurioje laisvai išsitektų trys žmonės, stovėjo spinta su įtaisytu uždengiamu veidrodžiu.
 Šalimais esantis kambarys priklausė dvynukams. Šviesiai žalios sienos, minkštas kilimas, dvi lovytės ir krūva žaislų, magijos pagalba sutalpinamų į lentynas, kuriose taip pat stovėjo įvairios knygelės bei kitos mielos smulkmenėlės.
 Priešais šeimininkų kambarį esančios durys slėpė dar vieną vonios kambarį - šįkart su vonia. Tualetas taip pat buvo atskirtas ir įspraustas į šalimais esantį klaustrofobišką užkaborį, kur gyveno Katino skanėstai - vorai.
 Dar tolimesnis kambarys priklausė Miriam. Melsvos sienos su judančiais debesėliais bei avytėmis, kurias nupiešė ne kas kitas, o Dafydd - žinoma, įkalbėtas Mayros. Mažylės kambarys kol kas atrodė kaip vieta, skirta laikyti rūbus bei kitas vaikų priežiūros priemones, mat mergytė labiau mėgo atsėlinti į brolių kambarį ir žaisti ten.
 Paskutinė patalpa, vadinama “svečių kambariu” atrodė nykiausiai ir šalčiausiai - čia buvo tik viengulė lova ir tuščia spintelė.
 Taip pat namas turėjo rūsį, į kurį galima patekti įėjus pro koridoriuje esančias duris ir nulipus laiptais žemyn.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Virpančios rankos spaudė vairą, akys buvo įsmeigtos į kelią. Dafydd Carwyn Llewellyn kokį trečią kartą po to, kai gavo teises, vairavo automobilį. Dėl tos priežasties be galo jaudinosi. Reikia pastebėti, kad tai buvo ne taip jau ir blogai: Mayrai ko nors paklausus, visada būtų galima pasiteisinti naujo vairuotojo jauduliu.
Vis dėlto pamatęs lentą, skelbiančią, kad jie pagaliau  pasiekė Sautendą, pajuto, kaip atlėgo širdis: sunkiausia kelio dalis įveikta, o jis dar iki šiol niekur neatsitrenkė ir netgi nesulaužė automobilio. Laimei, Mayra puikiai nurodė, kur reikia važiuoti, mat, bandydamas naviguoti pats, Dafydd, ko gero, būtų atsidūręs kur nors prie Liverpulio ar, dar blogiau, Kardifo.
Visą laiką, kol važiavo greitkeliu, vaikinas atkakliai spoksojo į kelią, tačiau mintys klaidžiojo kažkur. Tiksliau, ne kažkur, o aplink žmones, kartu su juo esančius automobilyje. Tai, kad jie visi kartu keliavo į naujus namus, atrodo, turėjo nuraminti. Deja, tai nė kiek nesumažino baimės, niekaip neapleidžiančios vaikino nuo pat tada, kai buvo išmestas iš darbo Magijos ministerijoje. Nereikalingas motinai, tikriausiai paprasčiausiai nusibodęs Mionai ir von Sjuardui. Ar jis galėjo tikras, kad Mayra po kelių dienų nenuspręs, kad suteikė jau pakankamai laimės jos nevertam žmogui? Dafydd visais būdais bandė išgrūsti tas mintis iš galvos, tačiau niekaip nesisekė. Net ir laikydamas mylimąją glėbyje negalėdavo visiškai atsipalaiduoti. Kelis kartus klausė savęs, kodėl taip jai ir nepasakė, kas kankina, tačiau galų gale suprato: paprasčiausiai nedrįso to padaryti. Turbūt bijojo reakcijos - o kas, jeigu iš jos paaiškėtų, kad jis taip galvodamas yra teisus?
Laimei, privažiavus miestą reikėjo susikoncentruoti ties vairavimu, tad Dafydd bent kuriam laikui galėjo nustoti galvoti apie tuos slegiančius dalykus. Pagaliau įsuko į jau pažįstamą keliuką ir galiausiai sustojo prie naujųjų namų.
- Aš tuoj ateisiu, ar gali palaukti čia? - nelabai drąsiai paklausė Dafydd ir trumpai pabučiavęs merginą pridūrė: - Labai prašau…
Išlipęs iš automobilio ištraukė lopšius ir atsargiai iškėlė dvynukus iš kėdučių. Paguldė juos į lopšius ir, tikėdamasis, kad Mayra išpildys jo prašymą, patraukė durų link. Kiek virpančia ranka atrakino jas ir pastatė lopšius su dvynukais viduje. Skubiai grįžo prie automobilio atidarė mylimosios dureles ir paėmė jai už rankos.
- Myliu tave, - ko gero, tik pirmą kartą šiandien pratarė vaikinas. Apkabino Mayrą, bet nenorėjo gaišti laiko, tad netrukus pakėlė ją nuo žemės ir patraukė namų link. Džiaugėsi, kad bent kažko išmoko iš televizoriaus, tad įnešė mylimąją pro duris būdamas visai patenkintas. Baimė nesitraukė, tačiau Dafydd pažadėjo sau: jis padarys viską, kad sukurtų savo šeimai tokius namus, kuriuose visi būtų laimingi.

[Mayra Llewellyn]

 Kelionė į Sautendą išvargino Mayrą. Akylas telefone judančios rodyklėlės bei kelio ženklų stebėjimas sukėlė galvos skausmą, o ir skrandis prieštaravo tokiam darbui. Laimei, pasitaikė graži diena, o ir dvynukai buvo neįtikėtinai ramūs.
 Jų laukė nauji namai.
 Automobiliui sustojus kieme, Katinas piktai sumiaukė, lyg priekaištautų. Atsisukusi į Dafydd, Mayra švelniai nusišypsojo. Nauja pradžia, nauji namai. Ir nors butas visada liks prisiminimų persmelkta ir širdžiai vieta, atėjo laikas pokyčiams - penkiese jie tuose keliuose kambariuose paprasčiausiai nesutilps. Na, šešiese, jeigu įskaičiuotume ir Katiną. Išgirdusi mylimojo prašymą, mergina šiek tiek sutriko, bet neprieštaravo. Tik perbraukusi per plaukus pridūrė:
-Neužtruk ilgai.
Skirtis su dvynukais Mayra ne itin norėjo, bet ji pasitikėjo Dafydd ir tikėjo, kad mažylių tėtis tikrai jų nenuskriaustų. Mergina matė - jis mylėjo savo vaikus, kad ir kaip sunkiai jam sekėsi tai išreikšti.
 Pasitaisius plaukus, parsirado ir raudonplaukis. Mintyse svarstydama, kas čia vyksta, Mayra išlipo iš automobilio.
-Ir aš tave…-nespėjus pabaigti sakinio, merginos kojos nebelietė žemės. Išraudusi kaip pomidoras, juodaplaukė įsikibo į Dafydd. Kažkodėl susigėdusi, mergina paslėpė įšilusį veidą ir sumurmėjo:
-Ar tau nesunku?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jausti, kaip Mayra laikosi jo įsitvėrusi, buvo gera. Ko gero, dėl tos priežasties jis įėjęs vidun neskubėjo nuleisti mylimosios ant žemės. Žvelgė į paraudusį jos veidą ir nedrąsiai šypsojosi. Labai stengėsi negalvoti apie jokius blogus dalykus, norėjo tiesiog mėgautis šia akimirka: tai buvo laikas, kai jis visomis išgalėmis prisidės prie šeimos gerovės ir namų jaukumo. Atrodė, kad Dafydd tik dabar pasijuto esantis visateisis šeimos narys, nors galvoje ir kirbėjo mintis, kad jis nebėra pajėgus tos šeimos išlaikyti.
Išgirdęs tylų klausimą tik papurtė galvą, tačiau galiausiai nuleido Mayrą ant žemės. Labai nesinorėjo iš karto pulti prie lakstymo po namus ir daiktų dėliojimo, tad apsivijo merginą rankomis. Raudonplaukis stengėsi suprasti, kaip jaučiasi, tačiau tų jausmų buvo per daug, tad galiausiai nutarė nesivarginti tokiais sunkiais svarstymais. Ne, geriau pasirūpinti mylimąja.
- Kaip jautiesi? - paklausė jis tokiu tonu, tarsi būtų buvęs kaltas dėl kelionės, kurios metu Mayra galėjo pasijusti prastai ar paprasčiausiai pavargti. Tik dabar suprato automobilyje nė karto to nepaklausęs, tad širdį užgulė kaltė: kaip jam žinoti, kad mergina visą laiką nesikankino? Pažvelgęs jai į akis suprato, ko gero, buvęs teisus: atrodė, kad kelionė Mayrai tikrai nebuvo į gera. Labai tyliai Dafydd pridūrė: - Turėjau paklausti anksčiau, atsiprašau…
Kurį laiką vaikinas dar stovėjo ir nepaleido mylimosios iš glėbio. Nuotaika kažkodėl subjuro, tačiau jis atkakliai tą slėpė. Ranka kelis kartus perbraukė merginai per nugarą, bet geriau pasijusti nepavyko. Mintyse prakeikęs save ir savo nuotaikų kaitas Dafydd trumpam suglaudė judviejų lūpas. Galiausiai paleidęs Mayrą kelias akimirkas liūdnu žvilgsniu ją stebėjo, kol galiausiai netaręs nė žodžio išėjo į lauką ir grįžo prie automobilio. Nevikriai iškraustęs likusius daiktus ant žolės vaikinas išsitraukė lazdelę ir viską vidun nugabeno pasitelkęs magiją. Sparčiu žingsniu grįžo vidun ir uždarė duris.
Nauji namai. Namai, kurių jaukumas bei šiluma priklauso ir nuo jo, Dafydd. Tik ar jis sugebės visko nesugadinti?

[Mayra Llewellyn]

 Kažkodėl buvo gera glaustis prie Dafydd. Tarsi ji galėtų vėl leisi sau pasijusti silpna ir maža. Žinoma, iš vidaus vis dar degino gėda ir kvaili į galvą lendantys klausimai apie jos svorį, ypač, kai po praeito nėštumo ji nespėjo jo numesti, o ir vėl reikia augintis, bet raudonplaukiui ją paleidus ir kojoms vėl netvirtai stovint ant žemės, Mayra pajuto gailestį. Norėjosi vėl prisiglausti prie mylimojo ir šnabždėti susižavėjimo kupinus žodžius.
 Kojoms vis dar linkstant, kažkur viduriuose besisukant gyvatėms, o žandams raudonuojant kaip aguonoms, juodaplaukė toliau laikėsi įsikibusi Dafydd ir bandė atgauti kvapą bei surasti tinkamus žodžius. Regis dabar net ir faktas, kad jie stovi naujuose savo namuose tapo nebesvarbus. Tiesiog norėjosi būti kartu. Ištiesusi šiek tiek drebančią ranką, Mayra perbraukė per vaikino plaukus pirštais ir tarė:
-Pakankamai gerai, šiek tiek pykina. Gal nereikėjo tiek žiūrėti į telefono ekraną, bet, manau, tuoj viskas praeis. Neatsiprašinėk, ne tavo kaltė.
 Padėjusi galvą raudonplaukiui ant peties, Mayra tyliai šypsojosi. Norėjosi, kad tokia savotiška ramybė tęstųsi amžinai. Regis, kol kas, mergina nepastebėjo net subjurusios sutuoktinio nuotaikos. Tik tas trumpas bučinys ir išėjimas į lauką nieko nesakius privertė sukirbėti nerimo kibirkštėlei.
 Nusispyrusi batus, juodaplaukė patraukė pas dvynukus. Patikrinusi, ar šie nesušilę ar nesušalę, pasigavo Katino narvą ir išleido nepatenkintą padarą pasižymėt savų valdų. O kur Edgaras?
-Dafydd,-priėjusi prie mylimojo, Mayra įsitempė šį į svetainę,-Ką norėtum nuveikt įsikraustymo progą?-linksmai tarusi, ji kilstelėjo antakį. Pamiršau įjungti vandenį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vos tik Dafydd spėjo uždaryti duris, Mayra patiekė jam dėmesio porciją. Tiesą sakant, tai kažkodėl buvo labai netikėta, tad raudonplaukis šiek tiek sutriko. Paskubomis nusispyrė batus ir leidosi nuvedamas į svetainę.
Klausimas, užduotas linksmu tonu, vertė vaikiną iš paskutiniųjų pasistengti bent šiek tiek pasikelti nuotaiką, tačiau įtampa niekur nesitraukė. Tuo labiau, kad jis nesijautė esąs vertas kažko norėti. Iš galvos niekaip neišėjo mintys apie tai, kad jis nebegali išlaikyti šeimos. Ko jis tada vertas?
- Nežinau, - prisivertė bent taip reaguoti į klausimą Dafydd. - Ar nori pirmiausia viską susitvarkyti?
Tarsi prieštaraudamas savo paties pasiūlymui vaikinas nusivedė Mayrą iki sofos, patogiai įsitaisė ir pasisodino mylimąją ant kelių. Tai, atrodo buvo toks paprastas veiksmas, tačiau suteikė labai daug laimės. Dafydd nieko nesakė - pastaruoju metu labai dažnai griebdavosi būtent tokios taktikos, nes atrodė, kad kiekvienas ištartas žodis viską tik sugadins. Myliu tave, Mayra… kelis kartus mintyse pakartojo Dafydd, tačiau net ir to nepasakė garsiai.
Nė akimirkai nepaleisdamas merginos iš glėbio raudonplaukis nusivilko striukę. Šią akimirką visiškai nesinorėjo kažkur judintis, jis būtų galėjęs taip sėdėti amžinai. Dafydd žinojo, kad apšepęs smakras kutens, tad specialiai kelis kartus priglaudė lūpas prie mylimosios kaklo. Labai norėjo, kad ji nusijuoktų, ir tikėjosi, kad tai padėtų išsklaidyti tą neaiškią įtampą, kurią jis vis dar jautė.
Vis dar nepratardamas nė žodžio pradėjo glostyti Mayrai nugarą. Sprendimą, ką veikti, paliko jai. Jeigu mergina norės ramiai pasėdėti ir pabūti kartu, jie taip ir padarys. Jeigu jai norisi kažko daugiau, jis tikrai neprieštaraus. Vis dėlto Dafydd labai tikėjosi, kad Mayra neskubės sprūsti jam iš glėbio, tuo labiau, kad dvynukai šią akimirką triukšmo nekėlė.
- Viskas bus gerai, - žodžiai, turėję išlikti tik mintyse, neplanuotai buvo ištarti pašnibždomis. Dafydd kiek išsigando, tačiau stengėsi to neparodyti, tad pakštelėjo mylimajai į ausį ir vos garsėliau pridūrė: - Myliu tave.
Vaikinui labai norėjosi kažko daugiau, bet jis bijojo vėl pasijusti esąs tik šlykštus gyvulys, tad tik pasidėjo galvą mylimajai ant krūtinės leisdamas plaukams uždengti veidą. Rankos ir toliau tyrinėjo Mayros nugarą. Dafydd palaimingai atsiduso. Ir toliau jautėsi keistai įsitempęs, bet jausti mylimą žmogų šalia buvo be proto gera.

[Mayra Llewellyn]

 Šypsena puošė Mayros veidą ir dar labiau paplatėjo merginai įsitaisius ant mylimojo kelių. Tvarkytis ji beprotiškai tingėjo - vien kraustymasis iš buto kiek pareikalavo energijos, o dabar persikraustymas į naujus namus… Ne, jie verčiau pasivartytų ant naujutėlaitės sofutės su mažyliais ir Dafydd.
-Tingiu,-nutęsė juodaplaukė ištiesdama skirtingomis kojinėmis apautas kojas.-Dar galim nieko nedaryt, tiesa?-nusižiovavusi, mergina pasitrynė nosimi į šiurkštų raudonplaukio žandą. Praėjus pokelioniniam pykinimui, kūną pradėjo slėgti nuovargis. Juodaplaukė dabar būtų mielai išsitiesusi lovoje šalia mylimojo ir mažylių, kurie vis dar smalsiai dairėsi po nematytą aplinką, ir nusnaudus keletą valandėlių. Bet, žinoma, buitiniai rūpesčiai, tokie kaip vis dar neįjungtas vanduo ir tuščias šaldytuvas tiesiog reikalavo būti sutvarkyti.
 Dafydd barzdai pradėjus kutenti kaklą, Mayra sukikeno ir pasimuistė, bet toliau leidosi glostoma tvirtų vaikino rankų.
-Dafydd…-priglaudusi mylimąjį prie krūtinės sušnabždėjo ji ir priglaudė lūpas prie jo plaukų. Galėtų jie šitaip prabūt amžinybę.
 Katinas, prisispaudęs prie sienos, įtartinai spoksojo į televizorių. Oliveris kramtė žaisliuką, o Eliotas atidžiai stebėjo kažką šešėliuose.
-Dafydd,-ilgai žiūrėjusi į tuščia plotą sienoje prabilo Mayra,-namams trūksta kažko mūsų. Norėčiau… Ką nors nupiešti. Štai čia. Ką manai? Nupieščiau save, Katiną, Edgarą, Šreką, Konfuziją… Tave. Berniukus. Po to galėsim pripiešt ir kitą mažylį. Gal net užkerėti piešinį kaip nors… Ką manai?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Plati Mayros šypsena privertė Dafydd pasistengti bent jau silpnai šyptelėti. Labai nesinorėjo apsimetinėti, kad yra nerūpestingas ir atsipalaidavęs, bet ir tikrųjų jausmų atskleisti negalėjo. Situacija atrodė be išeities, tačiau mergina, atrodo, nebuvo nusiteikusi kur nors trauktis, tad raudonplaukis tiesiog mėgavosi akimirka ir labai stengėsi nemąstyti.
Deja, žiovulys neliko nepastebėtas. Su tam tikru apmaudu Dafydd suprato, kokia Mayra yra pavargusi. Buvo pasiryžęs nepaleisti jos iš glėbio dar ilgą laiką, tad jai pradėjus muistytis pajuto kylantį nusivylimą. Laimei, paaiškėjo, kad mylimoji neskuba kur nors trauktis, tad buvo galima dar pasidžiaugti buvimu kartu. Užsimerkęs iš paskutiniųjų stengėsi atsipalaiduoti, tačiau tai vis dar buvo be galo sunku.
Dafydd sėdėjo nejudėdamas ir galiausiai nusprendė, kad Mayra užsnūdo jam ant kelių. Buvo pasiryžęs sėdėti tiek, kiek mylimajai reikės, kai ji prabilo. Nenoromis pakėlė galvą ir pažvelgė į sieną, apie kurią ji kalbėjo.
- Mane?.. - atrodo, sunkiai prisiminęs, kaip yra šnekama, tyliai pasitikslino Dafydd. Ta mintis nebuvo labai jauki, tačiau vaikinas neketino prieštarauti Mayros norui. Atsikrenkštęs dar tyliau pratarė: - Tu pavargusi. Tau būtinai reikia pailsėti.
Nenoromis atsistojo ir pakėlė merginą nuo žemės. Dabar suprato, kodėl buvo taip gera ją įnešti į namus. Tai buvo dalykas, kurį jis galėjo pasiūlyti mylimajai, kad ji pasijustų saugi ir mylima. Su mielu noru būtų nešiojęs ją ant rankų kasdien, buvo apmaudu, kad nesusiprotėjo anksčiau.
Nešinas Mayra Dafydd neskubėdamas nužingsniavo prie laiptų ir pradėjo lipti aukštyn. Galėjo tik pasidžiaugti, kad dirbdamas ministerijoje privalėjo sustiprėti fiziškai. Priėjęs miegamojo duris atsargiai jas atidarė ir įnešė merginą vidun.
- Bent kiek pamiegok, tuoj atnešiu berniukus ir pradėsiu tvarkytis, - visą rišlų sakinį sugebėjo pasakyti Dafydd ir atsargiai paguldė Mayrą į lovą. Suprato, kad jai reikėtų persirengti, bet norėdamas išvengti bet kokių netinkamų minčių tiesiog atsisėdo šalia. Staiga suprato visai nenorintis kažkur eiti. Kelias akimirkas sėdėjo užsidengęs veidą rankomis, kol neištvėrė: išsitiesė šalia merginos ir tyliai ją apkabino. Apie apačioje likusius mažylius ar Katiną šią akimirką jis visiškai negalvojo.

[Mayra Llewellyn]

 Minčių banga nunešė Mayrą toli toli. Gal dešimčia metų į priekį, kai dvynukai ruoštųsi kelionei į Hogvartsą, o jų broliai ir seserys pavydžiai apžiūrinėtų vadovėlius ir kitus mokyklinius daiktus. Žinoma, ji pati neprisiminė jų pirmosios kelionės į mokyklos, o ir tos, kurias turėtų prisiminti atrodė kažkokios išblukę ir praradę bet kokį jausmų atspalvį. O štai Dafydd šeima, kaip jau seniai suprato mergina, buvo jautri tema. Gal ne kiek dabartinė šeima, bet ta, praeita. Galbūt jai nereikėjo nužudyti vaikino motinos? Gal dar buvo viską įmanoma ištaisyti? Gal jų vaikai turėtų bent vieną močiutę?
 Viduje suskaudo širdį. Jie niekada nebus normali šeima. Paaugę mažyliai girdės pasakojimus apie senelius, tetas ir dėdes, o ji… Ką ji gali pasiūlyti savo vaikams apart savęs? Ji į pasaulį įnešė tik dar daugiau chaoso ir destrukcijos.
-Taip, tave. Visą mūsų šeimą. Ir aš ne,-juodaplaukei nespėjus paprieštarauti, ji vėl pasijuto nešama. Žandai, raudoni kaip draudžiamasis šviesoforo signalas, ir susižavėjimo kupinos akys - Mayra tokia saugi ir mylima dar nesijautė, kaip mylimojo rankose. Turbūt, jeigu jis ją tinkamesniu metu taip nuneštų į lovą, tai jie dar ilgai iš jos neliptų. Nejučiomis mergina prikando lūpą.
-Pamiegot?-suraukusi antakius, ištiesė naujutėlaitėje lovoje ji. Pasirąžiusi, dar kartą nusižiovavo ir atsisuko į Dafydd. Nežinia kodėl, bet Mayrai buvo šiek tiek neramu dėl jo. Gal tai šiek tiek pakitęs elgesys ar kokie subtilūs pokyčiai, siunčiantys jos pasąmonei pavojaus signalus?
 Apsivijusi raudonplaukį rankomis, mergina tvirtai prisiglaudė jį prie savęs ir, pirštais šukuodama ryškias sruogas, bandė nesigraudinti.
-Dafydd, negalima taip mažylių palikti. Man neramu dėl jų, juk visiškai nauja aplinka, o ir manęs jie nemato,-kad ir kaip nenorėjo, juodaplaukė išsakė savo mintis. Ir šiek tiek pasigailėjo to.
-Myliu tave,-sušnabždėjo ji ir priglaudė savo lūpas prie mylimojo kaktos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tiesą sakant, Dafydd nesitikėjo sulaukti tam tikro pasipriešinimo. Jis matė, kokia pavargusi yra mergina, bet negi ir vėl suklydo? Ką dabar padarė ne taip? Buvo įsitikinęs, kad Mayrai nieko taip dabar nereikia kaip šiek tiek miego, tik ji galbūt bijo ar drovisi tai pripažinti. Deja, tas perklausimas visą tikrumą labai greitai sudaužė į šipulius. Buvo labai gera, kai mylimoji prisiglaudė, tačiau Dafydd kažkodėl negalėjo mėgautis net ir tuo.
- Mayra… - labai tyliai sumurmėjo jis. Jautė, kad tame kreipinyje buvo pernelyg daug noro, tačiau vaikinas iš paskutiniųjų valdėsi. Jis privalėjo leisti mylimajai pailsėti po kelionės. - Mayra, aš… - vėl tyliai pratarė jis. Noriu tavęs mintyse užbaigė raudonplaukis žiūrėdamas mylimajai į akis. Vaizduotė jau piešė ne pačius padoriausius vaizdus, tačiau merginai vėl prabilus Dafydd pasijuto kaip kuoka trenktas. Jis sugebėjo pamiršti apie vaikus. Dabar kovojo pats su savimi tik dėl to, kad norėjo leisti mylimajai pailsėti. Dvynukai šią akimirką tarsi nė neegzistavo. Ir tu vadini save tėvu? skausminga mintis pervėrė Dafydd širdį. Ko gero, Mayros pastebėjimas, kad berniukai nemato jos, buvo teisinga: argi jie ką nors praranda nematydami tokio tėvo? Kam toks iš viso reikalingas?
Deja, žodžiai, visada maloniai paglostantys širdį, šį kartą jos nepasiekė - ar bent jau nesugebėjo pagydyti šviežios žaizdos. Kažkokiu būdu reikėjo įveikti pasišlykštėjimą savimi ir pagaliau padaryti tai, ką buvo žadėjęs - atnešti vaikus mamai ir leisti jiems pailsėti. Galbūt tikėdamasis, kad tai padės pasijusti geriau, o galbūt tik tiesiog labai norėdamas tai padaryti, Dafydd dar kartą stipriai apkabino Mayrą. Myliu tave vėlgi tik mintyse ištarė vaikinas ir apdovanojo mylimąją ilgu bučiniu. Juto, kad tarsi nebyliai prašo jį prisileisti, tačiau reikėjo bent kartą pirmiau pagalvoti apie vaikus, tad galiausiai Dafydd nenoromis išlipo iš lovos. Neskubėdamas nuėjo iki durų, bet, užuot išėjęs iš kambario atnešti vaikų, vėl atsisuko į merginą. Kurį laiką liūdnai žiūrėjo į ją, kol galiausiai vos girdimai sumurmėjo:
- Atsiprašau…

[Mayra Llewellyn]

 Dafydd sutrikimą pajuto ir Mayra. Mergina jau pradėjo gailėtis, kad išvis užsiminė apie vaikus, tačiau būdama mama ji negalėjo savęs iškelti aukščiau dvynių. Nuovargis slėgė kiekvieną kūno dalelę, tačiau juodaplaukė vis dar kovojo su juo, bandydama įtikinti save, kad nėra taip pavargusi. Juk dar gali skirti energijos tiek mažyliams, tiek Dafydd.
 Bučinys per daug buvo panašus į atsisveikinimą, tad nejučiomis Mayra prisiglaudė mylimąjį arčiau savęs. Ak, kaip ji nenorėjo jo paleisti… Iš glėbio ištrūkus raudonplaukiui, mergina apsivijo save rankomis. Kad ir kur jie būtų, su ja visada bus jo dalelė. Delnas nejučia nuslinko pilvo apačios link.
 Apatiškai žiūrėdama į Dafydd, Mayra gulėjo ant lovos. Pykinimas, deja, nenorėjo trauktis - šį kartą juodaplaukei atrodė, kad vos pajudėjusi apsivems, ko besilaukiant dvynių nebuvo. Tiesą pasakius, praeitas nėštumas buvo lengvas. Itin lengvas. Gal net per lengvas? O dabar nesitraukiantis šleikštulys ir skaudanti nugara buvo dar tik pradžia.
 Lėtai pakilusi iš lovos, Mayra persibraukė veidą delnais.
-Neturi už ką atsiprašyti.
Lėtai priėjusi prie raudonplaukio, ji trumpam atsirėmė į jį ir sušnabždėjo:
-Paguldyk mažiukus į lovytes ir pasirūpink, kad užmigtų.
Išvirtusi pro duris į koridorių, mergina dingo tualete. Atsisėdusi ant žemės, ji priglaudė veidą prie šaltų plytelių ant sienos ir nusikeikė. Pamiršau įjungti vandenį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nenuleido akių nuo Mayros ir netruko pastebėti, kad kažkas negerai. Nesuprato, ar  tai nuovargis, ar mylimoji jaučiasi prastai, tačiau pasidarė labai neramu. Nieko nesakydamas vaikinas apglėbė priėjusią juodaplaukę, tačiau jausmas, kad kažkas ne taip, niekur nedingo. Tylūs žodžiai, tiesą sakant, padėjo šiek tiek nurimti: tai buvo konkretus prašymas, kurį jis gali išpildyti nesusimaudamas. Nespėjus nieko pasakyti Mayra išsprūdo iš glėbio ir užsidarė tualete. Pasislėpė nuo jo? O gal iš tiesų prastai jaučiasi? Dafydd neryžtingai priėjo prie durų. Širdį draskė prieštaringi jausmai: baimė, kad mylimoji atrodė tikrai prastai ir dabar kankinasi, buvo sumišusi su skausmu, kad ji tiesiog nenori jo matyti, tad pasirinko lengviausią variantą to išvengti. Raudonplaukis išgirdo keiksmą, bet neįsivaizdavo, kaip jį reikėtų interpretuoti. Galiausiai nutarė nė nesistengti to daryti ir galų gale nusileido pas vaikus. Laimei, jie nepradėjo verkti, nors Eliotas buvo sunerimęs. Dafydd paėmė berniuką ant rankų ir pradėjo vaikščioti po svetainę tikėdamasis, kad tai jį nuramins. Tiesą sakant, pačiam buvo labai nejauku, mat raudonplaukiui bendraujant su dvynukais Mayra būdavo netoliese ir, kaip atrodė Dafydd, visada buvo pasiruošusi padėti. Dabar ne tik reikėjo viską padaryti pačiam, bet kartu teko kovoti su nerimu dėl mylimosios. Nepaisant to, kad būtent Mayra paprašė pasirūpinti vaikais, Dafydd jautėsi šiek tiek kaltas, kad nėra su ja.
Kai atrodė, kad Eliotas kiek aprimo, vaikinas pagulė mažylį atgal į lopšį ir nešinas abiem sūnumis grįžo į kambarį. Panašu, kad Mayra vis dar nebuvo išlindusi iš tualeto, kas privertė raudonplaukį dar labiau sunerimti. Deja, dabar reikėjo išpildyti mylimosios prašymą, tad Dafydd prisivertė nukreipti dėmesį tik į dvynukus. Atsargiai paguldė juos į loveles, bet tada pajuto, kad nerimas ima viršų. Norėjo nueiti iki tualeto ir paklausti Mayros, ar jai viskas gerai, bet staiga neliko jėgų, kojos pradėjo virpėti. Dafydd pusiau nukrito, pusiau atsisėdo ant grindų tarp dvynukų lovelių ir nugara atsirėmė į sieną. Užsidengė veidą delnais ir pradėjo mąstyti. Niekaip nenutarė, kuris variantas būtų geresnis: ar prasta Mayros savijauta, ar noras pasislėpti nuo jo.
- Ką galiu padaryti, kad tau padėčiau? - pašnibždomis ištarė Dafydd, nors ir žinojo nebūsiąs išgirstas. (Ne)kantriai laukė, kada mergina išlįs iš “slėptuvės”. Bijojo, kad ji vis tiek nenorės prie jo artintis, tačiau žinojo, kad ją pamatęs šiek tiek nusiramins. Galvoje šmėstelėjo mintis apie apačioje likusius neišdėliotus daiktus ir tuščias maisto lentynas bei šaldytuvą. Deja, spręsti tokias problemas Dafydd dabar tikrai neturėjo jėgų. Apsikabinęs kelius nieko nematančiomis akimis spoksojo į vieną tašką ir stengėsi neverkti.

[Mayra Llewellyn]

 Pykinimas bangomis skalavo jos kūną, pakildamas iki kaklo ir vėl krisdamas žemyn. Užsimerkusi, Mayra bandė susitelkti ties plytelių skleidžiamu šalčiu. Vėjas ūžė jos plaučiuose, o mintys vis nuklysdavo kažkur ir pas kažką. Negi jai taip bloga, kad nejučiomis įsikiš kita asmenybė? Ne - tai būtų tragedija. Dafydd ir vaikams reikia jos. Jau vien tai, kad kelis mėnesius nebuvo nė vieno pasikeitimo (arba ji jų tiesiog nepastebėjo) įrodė, kad ji gali gyventi kaip normalus žmogus. Net jei kartais tekdavo krūptelėti dėl galvoje pasigirstančio svetimo balso.
 Tačiau mintis, kad ji liks viena savo galvoje, Mayra gąsdino. Kad ir kaip nesutarė su Evelina, ji ją išgelbėjo daugybę kartų nuo dalykų, kuriems ji nebuvo pasiruošusi. Arba mažoji Mayra su savo valgymo ypatumais? Be jų juodaplaukė neįsivaizdavo savęs.
 Mergina pirštais įsikibo į šaltą ir nenatūraliai švarų tualeto paviršių ir jos kūnas sutrūkčiojo, bandydamas atsikratyti įsivaizduojamų nuodų. Tokia savijauta kuo toliau, tuo labiau kėlė nerimą ir pirma, ir pati baisiausia, mintis, atėjusi Mayrai į galvą buvo persileidimas. Nejučiomis delnu perbraukusi per vietą, kur turėjo jos viduje slėptis mažylis, mergina persigando - ji negalėjo prarasti savo vaiko taip anksti. Ne, ji norėjo palaikyti ją arba jį ant rankų ir prisiglausti šalia… Ne, viskas privalo būti gerai, ji nueis pas gydytojus ir jie ją nuramins, kaip ir praeitą kartą.
 Susmukusi ant grindų, mergina atidarė duris.
-Dafydd?-stengdamasi kuo garsiai kalbėti, pašaukė ji raudonplaukį. Mayra labai tikėjosi, kad mylimasis vėl paims ją ant rankų, švelniai paguldys į lovą ir raminančiai apsikabins, laukdamas, kol ji užmigs. Pamiršau įjungti vandenį.
-Pamiršau įjungti vandenį,-tyliai sumurmėjo užsimerkusi mergina ir per prievartą nusijuokė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd sėdėjo and grindų ilgai. Netgi labai ilgai. Bent jau taip atrodė jam pačiam. Kažkuriuo metu pradėjo kamuoti klausimai, ar neturėtų eiti pas Mayrą ir išsiaiškinti, ar jai viskas gerai. Mergina tikrai prastai atrodė, tad galbūt jis neturėtų čia sėdėti ir ramstyti sieną?
Vis dėlto ta baimė, kad mylimoji tiesiog norėjo pasislėpti nuo jo, niekur nesitraukė, tad Dafydd taip ir liko sėdėti. Labai stengėsi apie nieką negalvoti, bet vis lindo klausimai: ką jis turėjo padaryti kitaip? Kur suklydo? Kodėl net ir persikėlimas į naujus namus baigėsi šita keistai nemalonia situacija?
Nespėjęs atsakyti į nė vieną iš ramybės neduodančių klausimų Dafydd išgirdo savo vardą ir tą pačią akimirką pašoko. Vos neužkliudydamas Oliverio lovelės prilėkė prie Mayros ir persigando. Išsitraukė lazdelę ir įtemptai galvodamas apie vandens butelį, kurio, laimei, nepamiršo parnešti iš automobilio, suriko:
- Accio!
Kai butelis atsidūrė Dafydd rankose, jis pastatė jį ant grindų ir apkabino Mayrą. Jautė, kad visas net dreba - taip buvo išsigandęs to, kas čia įvyko. Vis dar galvojo, ar pats nesukėlė blogumo nešiodamas mylimąją, bet nebuvo ką daryti: negalėjo jos palikti ant grindų.
- Dėl nieko nesirūpink, - sumurmėjo jis. Mayros juokas nuskambėjo labai jau nenatūraliai, ir tai privertė raudonplaukį dar labiau sunerimti. Atsargiai pakėlė mylimąją nuo grindų ir nunešė iki lovos. Paguldęs merginą, burtais vėl parsikvietė butelį ir pastatė jį ant stalelio šalia. Dafydd pajuto esąs plėšomas prieštaringų norų: labiausiai norėjosi likti su Mayra, tačiau ji tegul ir netiesiogiai, bet paprašė jo įjungti nelemtą vandenį. Kurį laiką vaikinas gulėjo šalia ir tvirtai laikė apkabinęs mylimąją. Buvo be galo susijaudinęs, mat vis dar nesuprato, kas atsitiko. Jeigu Mayra pasijuto blogai, kodėl taip nutiko? Gal išties jis neturėjo jos nešioti, kai tikriausiai to nesugeba padaryti švelniai?..
Klausimai buvo pernelyg sudėtingi, tad Dafydd stengėsi palaikyti mylimąją tiesiog buvimu šalia. Laikė ją glėbyje ir nieko nesakė. Vis dėlto galų gale apsisprendė: turi kaip įmanoma greičiau atlikti tą uždavinį, apie kurį užsiminė Mayra, ir grįžti pas ją. Visa kita palauks, dabar jai tikrai reikia pailsėti, o jis pats privalo būti šalia.
- Tuoj grįšiu, - tyliai pratarė Dafydd ir pabučiavo mylimajai kaktą. Kuo šilčiau užklojo ją naujutėle antklode ir dar pridūrė: - Jeigu norėsi atsigerti, yra vandens...
Nenoromis palikęs merginą lovoje raudonplaukis beveik bėgte nulėkė į pirmą aukštą. Ilgokai ieškojęs galiausiai rado kažkokią rankenėlę, kuri, jo nuomone, turėjo atsukti vandenį. Nedrąsiai ją pasukęs dar neryžtingiau išbandė virtuvės čiaupą. Laimei, viskas pasisekė gerai.
Paskubomis grįžo į miegamąjį ir žvilgtelėjęs į dvynukus vėl įsitaisė šalia Mayros.
- Aš čia, su tavimi, - tiesiai į ausį sušnibždėjo Dafydd, nors nebuvo tikras, ar mergina neužmigo. - Niekur nesitrauksiu. Bet rytoj keliausime pas gydytoją…

[Mayra Llewellyn]

 Tylos minutės truko amžinybę. Taip kartais Mayra išsigąsdavo, kad ji vėl viena ir niekas nebeatskubės į pagalbą. Bet nerimas kaip visada klydo. Net ir nepramerkusi akių mergina juto, koks išsigandęs Dafydd. Jo drebančios rankos kėlė juodaplaukei gailestį, bet vis dar kūną tąsantis blogumas neleido to išreikšti. Ji galėjo tik tvirtai įsikibti į mylimąjį ir mintyse sau kartoti, kad viskas bus gerai. Arba ji tiesiog norėjo tikėti tais žodžiais pati.
 Vėsus patalai maloniai glostė odą, o ir raudonplaukio buvimas šalia ramino. Jeigu kas nors nutiks, ji nebus viena. Ji čia saugi. Ir mylima. Besiglausdama prie vaikino kaip naujagimis kačiukas prie motinos, Mayra bandė prisnūsti. Juto, kad tik miegas gali padėti. O rytoj… Rytoj…
 Snauduliui apėmus juodaplaukę, jai teko vėl trumpam sugrįžti į realybę. Nesupratusi Dafydd ištartų žodžių, ji sunkiai atsiduso ir apsivertė ant kito šono. Pramerkusi akis, matė dvynukų lovytes. Kaltė suspaudė širdį. Jiems jos reikia čia ir dabar, o ji? Vieniša ašara susigėrė į pagalvę. Kodėl ji sau gadina gyvenimą?
 Kaip grįžo Dafydd, mergina beveik neišgirdo. Nuo kaltės sunkia širdimi ji užsimerkė, bandydama pabėgti nuo savo pasirinkimų pasekmių toli toli. Tik raudonplaukiui prisiglaudus sušnabždėjo:
-Rytoj…

[RPG pabaiga, jeigu neaišku]