[Rafael Beaumont]

Tema: Prancūziškieji karveliai

Šį kartą profesorius į pamoką žygiavo kartu su savo numylėtuoju Dzeusu. Kobra ramiai laikėsi vaikinui ant pečių. Kartas nuo karto sušnypšdavo, bet buvo palyginus rami. O Beaumont rankose buvo daug narvų su baltais karveliais. Visi jie buvo beveik visiškai vienodi. Kai Rafael'is pasiekė klasę ir atidarė jos duris, Dzeusas tiesiog nušliaužė jam nuo pečių ir susirangė ant stalo. Profesorius taipogi nuėjo prie savo stalo ir ant lentos užrašė gyvūno pavadinimą apie kurį šiandien papasakos. Profesorius nusprendė ir vėl neklausti teorinių klausimų, bus daug greičiau jei viską išaiškins pats. Juk ir vaikams daug smagiau be teorijos, iš karto gali eiti prie įdomiosios dalies - praktikos. Bent jam kai jis buvo mokinys daug labiau patiko atlikinėti praktiką.
 Vaikinas visus narvus sudėliojo ant suolų. Nusprendė, kad šiandien vaikai turės dirbti poromis, kadangi šie balandėliai nėra pats lengviausiai prižiūrimas gyvūnas. Jam vos baigus suskambo varpas pranešantis apie pamokos pradžią. Profesorius atsistojo į klasės vidurį ir apžvelgė susirinkusius.
- Sveiki susirinkę į pamoką. Šiandien teorijos kaip ir dažniausiai nebus. Beveik iš karto galėsite eiti prie praktikos, - tarė profesorius su šypsena veide. - Šiandien pamokoje bus ir Dzeusas. Jis man padės jus prižiūrėti, kadangi neturėsite niekur teleportuotis. Šiaip jis nekanda, bet jei liesite jį ar erzinsite jį, neatsakau už jo elgesį, - pridėjo ir paėjo kelis žingsnius prie suolo stovinčio priekyje. Tada jis paėmė narvelį. - Kaip matote ant jūsų stalų stovi po narvelį su karveliu. Čia neįprasti karveliai. Tai prancūziški karveliai. Jie vadinami prancūziškais todėl, kad buvo išveisti vieno burtininko, kuris buvo prancūzas. Šie karveliai buvo išveisti dar viduramžiais. Jie nešiojo laiškus ir buvo taip vadinamieji pašto karveliai. Taip pat juos naudojo ir magijos pasirodymuose, na žinote tie visi magai, kurie servetėles paverčia karveliu. Trumpiau žiobarų pasaulio magai. Ir visi žinoma, galvodavo, kad šie karveliai tiesiog gerai ištreniruoti. Ne, taip nėra. Prancūziški  karveliai yra magiški tuo, kad jie gali suprasti žmonių kalba ir tuo, kad skrisdami savo greitį gali išvystyti iki 150km/h. Žinoma, jie vis dar yra paukščiai, o ne mašinos, tad išvystę tokį greitį turi daug ilsėtis, bet ne tai svarbiausia. Nors karveliai ir stebuklingi, treniruoti juos vis tiek reikia, - Beaumont nutilo. Tada išleido karvelį iš narvelio ir ištiesė savo ranką. Baltasis paukštis iš karto nutūpė ant jo rankos. Šį karvelį profesorius jau šiek tiek treniravo. - Šiandien pamokoje jūs ir treniruosite karvelius. Turėsite juos išmokyti kelių komandų. Pirmoji komanda nutūpti ant rankos, kaip padarė mano balandis. Mokant šią komandą reikia duoti aiškius nurodymus ir leisti paukščiui priprasti prie jūsų. Rankose žinoma laikykit grūdus. Antroji komanda laiško atnešimas. Jūs su savo porininku atsistosite per tam tikrą atstumą, vienas duosite karveliui laišką, o kitas lauksite karvelio. Mokant šią komandą jums pradžioje reikia duoti karveliui aiškius nurodymus, o tada duoti laišką. Jam jį nunešus duokite grūdų. Ir trečioji bei paskutinioji komanda, karvelio sugrįžimas į narvą. Jūs turėsite išmokyti karvelį sureguoti į tam tikrą žodį pavyzdžiui narvas, - karvelis nuo profesoriaus rankos nuskrido į narvelį. Profesorius priėjo prie paukščio ir davė jam grūdų, tai buvo pagirimas. - Ir suregavęs į tą žodį karvelis turi nuskristi į narvą. Mokant šią komandą jums reikia priberti grūdų į narvelį ir tiesiog paleisti karvelį į narvelį. Kai jis bus narvelyje sakykite savo sugalvotą žodį, - pasakė viską profesorius ir uždarė savo karvelį į narvelį.
- Beje, grūdai yra klasės gale. Kai baigsite norėčiau, kad man ant stalo atneštumėte pergamento lapus ant kutių būtų parašyta ar ši pamoka jums patiko, kaip sekėsi atlikti praktiką. Galite imtis darbo, - tarė Rafael'is ir apžvelgė mokinius.

(Pamoką baigsiu liepos 8 dieną. Jums reikia ištreniruoti karvelį porose, jei kas neaišku laukiu palėdų. Trys postai po 750 simbolių arba du 1400 postai po simbolių.

[Henrieta Poter]

  Henrieta įėjo į magiškų gyvūnų priežiūros klasę ir apsidairė aplink. Mergaitės akys naršė suoluose sėdinčius mokinius kol ji pagaliau rado tai ko ieškojo. Pirmakursė nuskubėjo per klasę ir atsisėdo į suolą prie juodaplaukės klastūnės.
- Sveika Dori, - tyliai pasisveikino.
  Henrieta įdėmiai klausė profesoriaus Beaumont dėstomos pamokos praktikos darbo. Grifiukė apsidžiaugė, kad nebus teorijos, nes tądien ji nebuvo nusiteikusi ieškoti atsakymo savo makaulėje. Bet dar labiau pirmakursė apsidžiaugė, kad galės dirbti su savo naująją drauge.
  Grifų gūžtos mokinė pažvelgė į baltasparnį karvelį uždarytą narve, stovinčiame ant jos ir Dori stalo. Iš pažiūros jis atrodė ramus ir tvarkingas. Tūrėtų būti lengva. Pagalvojo mergaitė. Bet dažnai išvaizda būna apgaulinga.
  Profesoriui leidus pradėti darbą Henrieta atsisuko į Dori ir prakalbo:
- Aš nueisiu atnešti grūdų, o tu pasistenk atsargiai atidaryti narvo dureles, kad karvelis galėtų išlysti, bet nepabėgtų. Juk nebūtų malonu jo vaikytis po visą klasę. Gerai?
Vildamasi, kad atsakymas bus teigiamas, Henrieta ėmė laukti ką pasakys draugė.

[Reina Devynbalsė]

Kaip jai ir buvo įprasta, Reina į magiškųjų gyvūnų priežūros pamoką atėjo viena iš pirmųjų. Klasėje sėdėjo tik dvi mergaitės, jau susėdusios poroje. Reina pajautė, kaip jai suspaudė krūtinę. Ji tikėjosi, kad reikės dirbti po vieną, nes per jos ketverius metus Hogvartse mergina dar neturėjo geros patirties su grupiniu darbu. Visi jos porininkai arba jos nemėgo, arba nesugebėdavo tinkamai įvykdyti užduoties, todėl jie abu gaudavo prastus pažymius. Klastuolė sunkiai atsiduso ir nužingsniavo į klasės galą, melsdamasi, kad gale jos nepamatys ir ji galės likti viena.
  Netrukus į klasę įėjo profesorius, nešinas krūva narvų, kuriuose krebždėjo balti balandžiai. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodė visai paprasti, kaip tie karveliai, kuriuos naudojo lėkšti žiobarų magai. Tačiau greitai Reina sužinojo, jog jie magiški, ir jos nuotaika ėmė gerėti. Nors paukščiai nebuvo pati įdomiausia magiškų gyvūnų tema, jai patiko, jog reikės dirbti su mažais, palyginus ramiais gyvūnais, o ne didžiuliais žvėrimis, kurie galėtų sutraiškyti jos vargšus kaulus.
  Reina atsargiai pasižiūrėjo į prieš ją esantį karvelį. Jų žvilgsniai susitiko, ir Reina pasirodė, jog karvelio akys beveik žmogiškos, turinčios emocijų. Žinoma, karvelio galva buvo per maža, kad sutalpintų pakankamai smegenų dideliam intelekto lygiui, tačiau paukštis nežiūrėjo į ją buku primityviu žvilgsniu, kaip visi kiti. Mergina negalėjo paaiškinti, kodėl būtent šis paukštis ją patraukė, tačiau jos intuicija bylojo, jog ji sutars su savo paukščiu.
  Karvelis sėdėjo narve ramiai, tarsi jau laukdamas komandų. Reina meldėsi, kad gyvūnas išliktų toks paklusnus visą pamoką. Ji apsidairė po klasę. Kol kas naujų žmonių nebuvo. Reina sukryžiavo rankas ant krūtinės, atsiduso ir ėmė laukti, kol prie jos prieis koks nors porininkas. Maldauju, nebūk nerangus nevėkšla...

[Levanda Marchetti]

Levanda beskubėdama laiptais į magiškųjų gyvūnų priežiūros klasę, tradiciškai sugebėjo nusiristi nuo laiptų, todėl nerangiai, vis dar jausdama dilgčiojimą nugaroje ir sprande, šiaip ne taip nušliaužusi iki klasės dairėsi kur geriau prisėdus ir ką paerzinus visos pamokos metu. Ant kiekvieno suolo gulėjo narvelis su karveliais, apie kuriuos Levanda jau buvo girdėjusi prieš tai, tačiau mažai ką tenutuokė. O tikėjausi, kad pamoka bus rami...
Nors jai įėjus klasė vis dar buvo apytuštė ir buvo likę keli laisvi suolai, raudonplaukė klestelėjo prie suolo, kurioje sukryžiavusi rankas sėdėjo Reina. Levanda nutuokė, jog ji nėra mėgstamiausia klastuolės kompanija, tačiau mergina buvo nusiteikusi geriau perprasti bendrakursę.
- Sveika, tikiuosi nieko prieš, jog čia prisėdau? - mergina šyptelėjo vienu lūpų kampučiu įbedusi
 pilkšvas stiklines akis į būsimą partnerę.

[Dori Mendel]

Dori įėjo į klasę ir klestelėjo ant kėdės. Profesorius atsinešė ne ką kita, o... kobrą. Išplėtusi akis klastuolė pagalvojo, jog profesorius visai pakvaišo. Nejaugi kažką reikės su ja daryti? Dori jau užteko to, kaip praeitą pamoką ji visiškai apsikvailino pirmiausia išgėrusi ne tą tabletę.
Laimei, dirbti reikės ne su kobra, o su paprasčiausiais karveliais.
Netrukus šalia Dori atsisėdo grifiukė mergaitė, su kuria klastuolė susidraugavo. Henrieta buvo draugiška ir klastuolei patiko su ja bendrauti, bet kai netoliese šmirinėjo ir kiti klastuoliai, Dori turėjo vaidinti šiek tiek įžūlią, o gal nerūpestingą arba dar velniai žino kokią. Kažkokią.
- Labas, gerai, žinoma, - šyptelėdama atsakė Dori Henrietai.
Tačiau pirmakursė nesistengė narvelio atidaryti atsargiai, visą jį atlapatojo ir paukštis nuskrido palubėn. Gerai Henrieta sakė, pamanė Dori, o aš kaip visada. Dori dar nežinojo, kaip Henrieta mokosi, bet manė, jog gerai. Kažkokiais kerais, tikėdamasi, kad niekas neatkreips dėmesio, Dori parsikvietė karvelį atgal. Dabar šis vaikštinėjo ant stalo ir nepatenkintas spoksojo į Dori. Profesorius sakė, kad jie supranta žmonių kalbą, prisiminė Dori.
- Eee... gerai, - ėmė ji kalbėti su paukščiu. - Tu čia pastovėk... kol Henrieta atneš grūdus... hmm... karveli. Ir mokysiesi nutūpti ant rankos.

[Reina Devynbalsė]

Reinos akiratyje švystelėjo raudonų plaukų kupeta. Tai galėjo reikšti tik vieną - Reina pakėlė akis ir išvydo Levandą. Bendrakursė pasisveikino su ja ir linktelėjo į šalia esančią vietą.
 - Žinoma, sėsk, - gūžtelėjo Reina, - geriau jau tu, negu koks pirmakursis, kuris dar lazdelės laikyti nemoka.
  Reina iš galo atsinėšė pakankamai pašaro, kad užteks joms abiems, ir lėtai atvėrė balandžio narvelio dureles. Paukštis liko stovėti narve, tik keistai žiūrėjo į merginas.
 - Gerai, aš pabandysiu pirma, - Reina paėmė šiek tiek grūdų, atsistojo atokiau nuo paukščio ir atsisuko į jį, -  tikiuosi, kad tu toks pat protingas, koks atrodai. Kai ištiesiu ranką, atskrisk pas mane ir nutūpk čia, gerai?
Reina ištiesė dešinę ranką į šoną, stebėdama paukštį. Kelias sekundes jis buvo sustingęs, tuomet staigiai išskrido iš narvo ir atsitūpė ant Reinos, nagais įsikabindamas į jos apsiaustą. Reina krūptelėjo, tačiau susivaldė ir davė paukščiui grūdų. Kol kas viskas ėjosi sklandžiai.
   Palaukusi, kol Levanda taip pat įvykdys pirmąją užduoti, Reina atsistojo priešais ją, laukdama laiško. Ji palaukė, kol Levanda duos paukščiui nurodymus. Karvelis perskrido per klasę ir įmetė laišką tiesiai į Reinos rankas. Mergina apsidžiaugė, tačiau, vejamas inercijos, balandis skrido toliau ir visu greičiu trenkėsi į spintą. Reina priklaupė prie apdujuso karvelio. Nors šiek tiek apipešiotas, jis atrodė nesužeistas.
 - Nėra ko jaudintis, - garsiai ištarė Reina, jei kartais klausytųsi profesorius. Ji jautė, kaip jos veidas užsidegė iš gėdos. Mergina nervingai nusijuokė, - Situacija kontroliuojama!
  Paskutinei užduočiai reikėjo sugalvoti žodį. Reina įsispoksojo į narvo grotas ir sumurmėjo:
 - Kalėjimas? Manau, kad tiktų kalėjimas.
  Reina įpylė į narvo vidų šiek tiek grūdų ir pasitraukė, kad Levanda galėtų užbaigti užduotį.

[Henrieta Poter]

  Henrieta džiaugėsi, kad Dori tiko jos pasiūlymas. Mergaitė pakilo nuo kėdės ir nužingsniavo į klasės galą, kur gulėjo grūdai. Dori buvo gera draugė, nors kartais ir būdavo šalta. Grifiukė ją suprato. Paėmusi kelias saujas grūdų pirmakursė atsisuko eiti į suolą ir vos neišmetė nešulio. Jų karvelis skraidė palubėje. Kaip tai galėjo atsitikti? Argi neįspėjau Dori, kad taip gali nutikti? Klausė savęs mergaitė.
  Nustebusi mergaitė nuskubėjo prie suolo. Laimei Dori kažkaip prisikvietė neklaužadą paukštelį. Grifiukė dar vis nustebusi nuo praeito įvykio užsipuolė Dori:
- Kaip galėjai paleisti karvelį?! Ar tavęs neįspėjau, kad reikia elgtis atsargiai?! Ką tu sau galvojai?! - Henrieta suprato, kad tai ne vien draugės kaltė ir, kad nesąžininga ją taip plūsti ir tikėdamasi, kad draugė per daug neįsižeidė pasitaisė. - Atleisk, kad užrėkiau. Buvau labai išsigandusi. Tu šaunuolė. Juk ne vienintelė klysti. O, be to, puikiai pasitaisiai. Aš nebūčiau sugebėjusi grąžinti karvelio ant stalo.
  Norėdama pakeisti temą grifiukė prakalbo apie užduotį:
- Gal norėtum pirma išbandyti prijaukinti jį, kad nutūptų ant rankos. Jis tave geriau pažįsta, juk tu jį paleidai iš narvo.

[Levanda Marchetti]

Levandai satebint Reiną, kuriai visai neblogai sekėsi, subjuro nuotaika. Klastuolė niekaip nesuprato, kaip bendrakursė taip greitai išmokė karvelį pirmosios komandos. Akivaizdu, jog raudonplaukės paukštis tiesiog nemėgo, mat pirmąkart jai ištiesus ranką ir ištarus atskrisk, jis nutūpė ant merginos pasišiaušusių plaukų ir savo mažyčiu, bet galingu snapu, išrovė gerą kuokštą plaukų. Reikėjo ryte susišukuoti, gal bent jau karvelis nebūtų palaikęs mano plaukų kupetos savo nauju lizdu. Galų gale, iš kokio dešimto karto, jei nedaugiau, Levandai taip pat pavyko prisikviesti baltą pauštį ir šis, nors ir ne taip gracingai, bet nutūpė merginai ant rankos.
Antroji užduotis sekėsi kur kas sklandžiau ir klastuolei išlėto taisėsi nuotaika. Nors, žinoma, Reinos paukštis klausė žymiai labiau, nei Levandos, tačiau joms abiems apsitarus ir įteikus laišką paukščiui, šis kuo puikiausiai jį pristatė porininkei.

[Dori Mendel]

Dori pašnairavo į draugę. Iš pradžių Henrieta susinervino, kad Dori paleido paukštį, todėl apšaukė klastuolę, bet netrukus ėmė atsiprašinėti. Mendel tokia Henrietos nuotaikų kaita sukėlė šypsį.
- Nusiramink, - nusijuokė. - Juk tai tik pamoka.
Taip, tai - tik pamoka. Dori prisimena, kaip dar visai neseniai, per pirmąsias lankytas pamokas, klastuolė bandė išlikti susikaupusi, stengėsi, tačiau kuo toliau, tuo labiau tas dėmesys blėso, mergaitė ėmė jaustis vis labiau atsipalaidavusi. Tiesa, per kerėjimą ji pasirodė visu klastuolišku gražumu, tačiau per nuodų ir vaistų pamoką ir praeitą magiškų gyvūnų priežiūros pamoką Dori labai jaudinosi, jaudinosi tiek, kad galvojo, jog apsiverks. Dabar pati iš savęs mintyse pasišaipė.
- Gerai, - sutiko su Henrietos pasiūlymu pirma pabandyti dresuoti.
Dori ištiesė ranką. Atsisuko į paukštį ir tarė:
- Nutūpk.
Nieko.
- Nutūpk, - pabandė dar kartą.
Paukštis tik pažiūrėjo, bet paklusti nesiruošė.
Mergaitė pabandė dar kartą. Ir dar. Ir jautė, kad vėl pradeda nervuotis. Lygiai taip pat, kaip ir per kėrėjimo pamoką, kai bandė atkrėti užkeiktą automobilį.
- Tu, kvailas paukšti, aš tau pasakiau TŪPK! - suriko Dori ir, paėmusi jį už sparno, pabandė patupdyti sau ant rankos.
Karvelis tik suplasnojo sparnais ir vėl grįžo į suolo vidurį. Nekenčiu paukščių, nervinosi pirmakursė.
- Pati su juo ir žaisk, - tarė draugei. - Aš neturiu tiek kantrybės.

[Henrieta Poter]

  Henrietai palengvėjo, kad draugė sugebėjo jai atleisti. Dori buvo grifiukės vienintelė draugė ir pirmakursė tikrai nenorėjo jos netekti. Reikės labiau valdyti save. Pamanė mergaitė.
  Stebėdama kaip draugė nervuojasi, grifų gūžtos mokinė galvojo kaip geriau padėti Dori. Kai klastuolė pasidavė ir liepė pirmiau išbandyti grifiukei, Henrieta prakalbo:
- Reikia paimti į saują grūdų, o tada paliepti karveliui atlikti veiksmą. Žiūrėk. - pirmakursė pasiėmė saują grūdų ir valdingai paliepė žiūrėdama paukščiui į akis. - Tūpk!
Prancūziškasis karvelis pastebėjęs grūdus ir supratęs, kad atlikęs veiksmą jų gaus, suplasnojo sparnais ir trumpai paskridęs, nutūpė ant grifiukės rankos.
  Henrieta netikėjo, kad jai taip sekasi. Kai karvelis sukapojo grūdus grifiukė atsisuko į draugę pribėrė grūdų į jos delną ir tarė:
- Nagi, pabandyk dar kartą.
  Kai abi su klastuole išmokė karvelį šio veiksmo, Henrieta pasiėmė pergamento lapelį ant jo pakeverzojo kelis žodžius ir susukusi į ritinį padėjo ant stalo.
- Dabar atsistokime kelių metrų nuotoliu viena nuo kitos. Tu pasemk saują grūdų ir lauk atskrendant karvelio. Aš jam duosiu laišką.
Po kelių minučių kai jos jau buvo pasiruošusios Henrieta įdavė paukščiui į nagus laišką ir ištarė:
- Nunešk laišką.
Prancūziškasis karvelis pakilo į orą ir palengva nuskrido prie Dori.
  Pagaliau karvelis išmoko dviejų komandų ir liko tik viena. Henrieta pribėrė į narvą grūdų ir atsisukusi į Dori ištarė:
- Gal nori užbaigti mūsų pamokos darbą? Tereikia pirštu karveliui parodyti į narvą ir sakyti ,,- Narvelis''.
  Atlikus visas užduotis Henrieta sėdėjo suole ir laukė kol profesorius išleis iš pamokos.

[Dori Mendel]

O Dieve, grūdai! Ir kaip aš užmiršau grūdus? Kerėpla, kaltino save Dori. Jautė, kaip jos balti it popierius skruostai nusidažo lengvu raudoniu. Ji stebėjo Henrietą, kaip ši ramiai dirba su karveliu. Suknistas kvailas paukštis, nuskambėjo klastuolės mintyse. O dar prieš pusvalandį ji galvojo, kad mėgsta visus gyvūnus.
- Ne, aš daugiau šitos kvailos komandos jam nesakysiu, - atsisakė Dori dar kartą pabandyti nutupdyti tą kvailą paukštį.
Apskritai, mergaitė norėjo kuo greičiau nešdintis iš šitos nereikšmingos pamokos. Profesoriau, mintyse sarkastiškai su juo kalbėjo Dori, ir kam gi mums reikia dresuoti šiuos idiotiškus karvelius, jei turime pelėdas? Tačiau mergaitė žinojo, kad šiandien Klastūnynas yra paskutinėje vietoje ir bus blogai, jeigu praras koledžui taškų. Todėl Dori nurijo kartėlį ir sutiko pabandyti pamokyti karvelį atnešti laišką.
Henrieta pasiūlė Dori paimti saują grūdų. Ši, vartydama akis, sutiko, ir žiūrėjo, kaip karvelis atskrenda pas ją, tiksliau - pas grūdus, ir įdavęs laišką jai į laisvą ranką iš kitos lesa. Klastuolė žinojo, kad dabar jos eilė įduoti laišką karveliui, bet nei neketino to daryti.
Henrietai pasiūlius Dori išmokyti karvelį paskutinės komandos, šįkart mergaitė neatsisakė. Vis tik būtų neblogai, jeigu Klastūnynas gautų vieną kitą papildomą tašką, o ir Henrieta šitaip stengėsi ir dirbo.
- Na, tiek jau to. Gerai, išmokysiu.
Dori pirštu į narvelį nerodė. Ir komandą tarė kitokią. Dori nepatinka, kai kažkas jai vadovauja.
- Būtum gera profesorė, Henrieta, - metė šypsnį.
Ir tikrai. Jos draugė gebėjo išlikti nuosekli ir rami, be to, jai puikiai sekėsi. Mendel pabėrė už grotų grūdų ir įsakmiai tarė paukščiui:
- Narvas.
Šis į Dori pažvelgė paniekinamu žvilgsniu. Žinau, kad mes abu vienas kito nekenčiam, bet eik ir lesk savo nelemtus grūdus, pagalvojo Dori. Regis, karvelis buvo pasiryžęs paerzinti Dori. Tikriausiai jautė, kaip ši nervuojasi. Tačiau dėl grūdų nutarė paklusti ir įskrido į narvelį. Cha, mintyse nusijuokė Dori, sėdėk savo narve, belaisvi.
Dori atsiduso. Sukryžiavusi rankas sėdėjo suole ir spoksojo į tolį. Mergaitė pastebėjo, kad kuo toliau, tuo labiau virsta tikra klastuole. Pati nesuprato, iš kur tiek nepasitenkinimo ir pykčio. Vis tik tiesiog pamiršo paprasčiausius grūdus. Reikia nusiraminti.

[Stela Dragring]

Stela ne per smagiausiai nusiteikusi įėjo į Magiškų gyvūnų priežiūros klasę. Ji ir pati nežinojo kodėl buvo prastos nuotaikos. Gal todėl, kad praita pamoka praleido, gal todėl, kad idomiausioje knygos vietoje turėjo baigti skaityti nes reikėjo eiti į pamokas, o gal todėl, kad buvo baisiai išalkusi. Įėjusi apsidairė ir pamačiusi gyvate ant profesoriaus kaklo pasibjaurėjo, apetitas iš karto dingo. Visiems patinka skirtingi gyvūnai ir nieko čia nepadarysi, bet kaip galima mėgti gyvatę ir tuo labiau nešiotis ją ant kaklo į pamokas. Pagalvojusi apie gyvūnus ji prisiminė Rūką, savo kačiuką kury buvo palikusi Varno Nago mergaičių miegamajame. Poto jai priešt akis iškilo vaizdas kaip su Rūku ji šįryta žaidė, koks jis buvo laimingas ir nuotaika iš karto pagerėjo. Tada jai reikėjo susirakti kur sėdės ir pamačiusi laisvą suola atsisėdo. Pradėjus profesoriui kalbėti Varniukė nuliudo, kad nebus teorijos. Nors gal ir gerai, kad pamokoje nebus teorijos. Tai bus mano pirmoji pamoką be teorijos. Ir tada ji išgirdo jog reikės dirbti poromis! Ar profesorius tikrai taip pasakė? O ne. Negi mano pirmaja Magiškų gyvūnų priežiūros pamoką reikėjo sugadinti komandiniu darbu. Nors gal bus visai nieko? Su seserimi man sekdavosi dirbti komandoje tai gal ir čia nebus taip sunku. Dar šiektiek padvejojusi ji atsistojo ir nuėjo prie vienos mergaitės iš Varno Nago koledžo. Jos manymu ji turėjo būti pirmakursė.
- Labas aš Stela, Stela Dragring. Gal norėtum kartu atlikti užduoti? - gan ryžtingai paklausė varniukė tačiau jos ryžtas išgaravo ir ji jau tyliau, ir greičiau pridūrė:
- Aišku jeigu nenori tai aš galiu kažkieno kito paklausti...
Stela mintyse save bardama už bailumą nutilo laugdama atsakymo...

[Charlotte Wolfman]

Kai Charlotte įžingsnaivo į Magiškųjų gyvūnų priežiūros klasę visi kiti jau irgi rinkosi. Apsižvalgė. Kvapas nebuvo labai malonus. Bylojo apie gyvūnus. Nors prieš tai ji tikrai nebuo nusistačiusi neigiamai. Kvapas jai nekėlė jokios įtakos. Ną, gal tik truputi. Pažvelgusi į profesorių pašoko. Vos negavo širdies smūgio išvydusi gyvatę. Kam į pamoką reikia temptis gyvūną kurio bijau labiau už... O, gal ir labiausiai bijau! Stengėsi kvėpuoti kuo tolygiau ir praeidama pro profesorių išspaudė nenaturalią šypseną. Atsisėdo į arčiausiai lango stovintį suolą. Ant jo stovėjo narvelis su baltu karveliu. Šis atrodė toks pats užsisvajojęs kaip ir ji. Todėl visuotiniu supratimu ji nusprnžedžndė nekreipti į jį dėmesio, o šis lyg viską puikiai suprasdama nusuko akis nuo Charlotte's. Jei jau pamoka bus nuobodi, o ji nieko negalės pasakyti, bent jau galėsi slapčia stebėi langą ir už jo tikrai pažįstamus gyvūnus. Profesoriui Beaumont pradėjus kalbėti, ji pasistengė sutelkti dėmesį, nors mintys skrajojo visai kitur toli nuo Hogvartso pilies. Bet jam pasakius žodį "komanda" viss jos dėmesys nukrypo ten. Komanda? Ne, ne, ne... Ir būtent pirmąją gyvūnų pamoką. Nerižtingai ji atsistojo iš suolo ir jos akys ėmė ieškoti ko nors kas atrodytu draugiškai. Bet jai nereikėjo taip stengtis nes netrukus prie jos priėjo mergaitė maždaug jos amžiaus ir taip pat iš Varno nago.
- Labas, aš Charlotte Wolfman. Aš... tikrai norėčiau dirbti kartu, - nedrąsiai tarė. Stela Dragring priešais ją iš savo tono panašėjo į drąsesnę asmenybę. - Aš galiu atnešti grūdų. - Charlotte pažvelgė į klasės galvą stengdamasi neatrodyti keistai r norėdama įsitikinti kuriame tiksliai kampe grūdai.
Pakilusi nuo stalo nuėjo jų paimti.

[Charlotte Claire Evans]

Šarlotė sėdėjo klasės gale ir verkė. Visų pirma, ji labai bijojo profesoriaus, kuris ant savęs turėjo pasidėjęs kažkokį padarą. Tarsi to būtų maža, ji visiškai nieko nesuprato, ką tas profesorius šneka... Ar jai reikia mokyti karvelius? Juk ji pati šioje mokykloje mokosi, kodėl dabar turi dirbti profesore?.. Ir dar balandžiams... Ne, ji tikriausiai kažką ne taip suprato, bet kažko paklaususi ir vėl bus tik išjuokta... Ką dabar daryti? Šarlotė pakėlė galvą į profesorių ir jau ruošėsi kažko klausti, bet jai pasirodė, kad mokytojui visiškai neįdomu, kad ji nieko nesupranta, taigi vėl nuleido akis ir toliau verkė. O ką jai beliko daryti?..
Mokiniai vaikščiojo po klasę, taigi grifiukė spėjo, kad ir jai reikia tą padaryti. Ji atsistojo ir nuėjo iki kažkokių grūdų. Neįsivaizdavo, kam jų reikia, bet jeigu visi prie jų eina, tikriausiai kažkam panaudos... Taigi mergaitė pasiėmė saują grūdų ir grįžo į savo vietą. Tikriausiai reikėjo pasiimti ir karvelį, bet dėl šito Šarlotė nebuvo tikra - taip ir nesuprato, ką ten tiksliai kalbėjo profesorius. Tiksliau sakant, iš viso nieko nesuprato, ką jis šnekėjo. Ir, savaime suprantama, niekam nerūpi, kad ji nesuprato... Kam iš viso rūpi ta vargšė mergaitė?.. Šarlotė supylė grūdus ant savo stalo. Žinoma, ji apie tai nepagalvojo, tad pasidėdama galvą ant suolo, pataikė tiesiai į tuos pačius grūdus. Kadangi veidas buvo šlapias nuo ašarų, jis visas aplipo grūdais. Šarlotei ir vėl nepasisekė...

[Džeinė Klerė Bromley]

Tiesiog viena nuobodi Magiškų gyvūnų pamoka. Ar Džeinei ji rūpėjo? Tikrai ne. Tad mergaitė sėdėdama suole svarstė, kodėl nepabėgo iš pamokos. Įvaizdis prieš profesorių jai nerūpėjo, tad koks kitas tikslas čia sėdėti? Būtent. Jokio kito tikslo nėra.
Mergaitė jau norėjo kilti iš kvailai per mažo Klerei suolo, kai pamatė profesorių. Jis ant peties nešasi..kobrą? Tai klastuolei patiko. Egzotika. Bet vis dėl to, negalima garantuoti, kad žmogus, kuris į savo vedamą pamoką atsinešantis kobrą ant peties yra sveiko proto. Greičiausiai jis yra nevisai sveiko, arba visiškai nesveiko proto.
Bromley veide išryškėjo pašaipi šypsenėlė, nes ji suprato, kad galbūt šioje pamokoje ras iš ko pasityčioti. Na, tai būtų labai gerai. Tačiau šypsenėlė greitai dingo, kai antrakursė prisiminė Tomasz‘ą- šlykštų vaiduoklį brolį, kuris manė esąs geresnis už Džeinę. Be abejo, taip nebuvo! Tikiuosi, jis nepasirodys čia.
Treniruoti karvelius? Kažkokius kvailus balandžius? Kas jam negerai su protu! Vaikai, norintys tapti burtininkais neturi teptis savo garbingų rankų su kažkokiais karveliais! Ir dar porininką susirask! Gal jam dar kažką padaryti?
Antrakursė atsistojo ir apsižvalgė- keli mokiniai jau buvo pradėję dirbti, kiti ieškojo poros, taip, kaip ir Bromley. Ji pamatė tamsiaplaukį sėdintį vos už kelių suolų. Negi aš dabar turėsiu eiti kaip kokia vargšė ir maldauti jo, kad dirbtų su manimi?! Jau šito tai nebus. Gerų geriausiai tiesiog paklausiu jo, ar dirbs su kažkuo.
Priėjusi prie tamsiaplaukio, su visa nepagarba ir nepasitenkinimu prisivertė paklausi:
-Dirbsi su manimi kartu?
Parietusi nosį stovėjo ir laukė atsakymo.