0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Kerėjimas Abigailei visai patiko, tik ji niekaip nepamiršo praeitų mokslo metų įvykio su David. Dabar mergaitė jau turėjo savo lazdelę, kuri saugiai gulėjo ant mokyklinio suolo. Džiaugėsi, kad ją atgavo, nors ir patyrė nemalonių dalykų.
Kad ir kokios kerėjimo pamokų metu patirtys buvo patirtos praeitais metais, mažoji Nestrof nuoširdžiai tikėjosi, kad tokių nesąmonių šiais metais daugiau nebebus. Taip pat nuoširdžiai vienuolikmetė tikėjosi, jog nebepamatys to šlykštaus vagies veido. Ji greitai peržvelgė klasę už nugaros, tačiau nepamatė to klastuolio. Na, gal ir gerai.

Žaliaakė dairėsi po klasę ir akimis tarsi kažko ieškojo, bet pati nežinojo, ko. Jos vaiskios akys užkliuvo už mergaitės trumpais tamsiais plaukais. Ji atrodė... susierzinusi. Taip, tai tikriausiai buvo tiksliausias apibūdinimas jai. Arba bandanti apsimesti, jog nėra susierzinusi.
Bet vienuolikmetei neteko ilgai apžiūrinėti klasės, nes pro duris įvirto kerėjimo profesorė. Ir vėl ji. Gal nebeduos mums maisto bent? Neaiškių profesorės kalbų mergaitė net nebandė klausytis, nes tai būtų buvęs tiesiog blogiausias pasirinkimas. Daug lengviau ir įdomiau buvo tiesiog spoksoti į suolą ir pasinerti į savo mintis.
Groti? Jai per vasaros atostogas visai nuvažiavo stogas. Abigailė tikrai nesiruošė groti. Jai pasidarė pikta- toks jausmas, kad ta kerėjimo profesorė iškritusi iš medžio, jeigu ne iš mėnulio. Nustūmusi kažkokį keistą profesorės duotą instrumentą į šalį ir išklausiusi keistų garsų kratinio, mergaitė pagaliau įsiklausė į tai, ką kalbėjo Spellman. Ji uždavė klausimą, į kurį Nestrof, vargu, ar žinojo atsakymą, nes mašinomis visai nesidomėjo. Tačiau pakrapščiusi smegeninę prisiminė vienus tėčio minėtus kerus.
-Žinau tik kerus, susijusius su mašinomis. Tai Coferty kerai, kuriuos paleidus į dangų galima p...patikrinti, ar netoliese neskraido kokios nematomos skraidančios m-mašinos,- pakankamai aiškiai pasakė varniukė.
Ji nuleido akis ir klausėsi, kokie yra kitų mokinių atsakymai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Abigailė Nestrof »
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Magdė

Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
 Atėjo ruduo. Saulės spinduliais ir vėju apsikaišęs rugsėjis vėl pakvietė į Hogvartsą. Alisa linksmai atstraksėjo į pirmąją šių metų pamoką. Jos mama vėl užėmė kerėjimo profesorės vietą, taigi, grakščios merginos kojos šiuo metu veržte veržėsi į namais kvepiančią klasę.
 Pravėrusi duris, vela nedrąsiai žengė vidun. Apžvelgė visus suolus, ieškodama laisvos vietos. Daugelį kitų vaikų, sėdinčių ant girgždančių kėdžių, ji pažinojo.  Štai, kad ir tas tamsiaplaukis trylikametis klastuolis arba antrakursė grifiukė rudais plaukais, daugybę kartų matyti pamokose, koridoriuose ar Didžiojoje salėje.
 Pagliau šeštakursė rado laisvą suolą prie lango. Klestelėjo ant kėdės, išsitraukė rašalą, keletą plunksnų ir pergamento lapų. Tada pakėlė galvą. Jos žydros akys susidūrė su tokio pat mėlynumo mamos akimis. Klasėje vaikų buvo nedaug, tad šešiolikmetė, beveik nebijodama puolė prie Sabrinos, apsikabino ją ir sušnabždėjo į ausį:
 - Labas, mamyte. Sveikinu su nauju sezonu. Sėkmės pamokoje. Myliu tave.
 Alisa švelniai, nepastebimai palietė lūpomis mamytės skruostą ir grįžo į savo vietą. Kerėjimo pamoka prasidėjo. Sabrina išdalino visiems instrumentus. Merginai atiteko arfa. Nudžiugusi, vela perbraukė per jos stygas. Pasigirdo švelni, maloni melodija. Šešiolikmetė viską pamiršo, užsimerkė ir nuskriejo tolyn, į svjonių šalį.
 Baigusi groti ir grąžinusi mamai instrumentą, švilpė atidžiai išklausė teorijos klausimo. Šeštakursė ėmė karštligiškai knistis atmintyje ir surezgusi šiokį tokį atsakymą, pakėlė ranką.
 - Taigi, žinau tokius kerus. Jie vadinami Mejellio Gergorious. Šie burtai padaro magiškų mašinų ratus atsparius vandeniui ir neleidžia slysti per balas. Taip pat žinau magišką mašiną, kuri vadinama Horserus Feritto. Tai požeminė mašina, turinti įmontuotą nepaprastai stiprų gręžiklį. Su šia mašina gali raustis po žeme. Ją dažnai naudoja brangakmenių ir vertingųjų metalų ieškotojai, - atsistojusi Alisa išpyškino visą galvoje atkapstytą informaciją vienu iškvėpimu ir vėl klestelėjo ant kėdės.
 Svajingos žydros akys nukrypo į saulės nuauksintą žydrą dangų. Lūpos vos pastebimai virpėjo. Alisa meldėsi, vogčiomis gniauždama seną sidabrinį kyžiaus pakabuką rankose. Ryto malda turėjo ją išgelbėti nuo nelaimingų atsitikimų, tačiau ji nenorėjo, kad kiti sužinotų, ką ji veikia. Melstis reikėjo slapta. Merginai tai buvo tiesiog likimo dovana.
 

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
  Henrietai sėdėjo klasės viduryje, šalia padidėjusi kuprinę su knygomis ir kitais reikmenimis. Pirmakursė negalėjo sulaukti pamokos pradžios. Iš to ką buvo girdėjusi, mergaitė susikūrė nuostabų mokytojos pamokų vaizdinį ir pagaliau pati sėdi jos klasėje.
  Staiga klasės durys atsidarė ir į klasę įskriejo profesorė. Henrieta išplėtusi akis stebėjo kaip profesorė dalina instrumentus. Vienuolikmetė susižavėjusi pasiėmė ant jos stalo gulinčias kastanjetes ir užgrojo nežinia kokią melodiją sakydama:
- Aš esu Henrieta, pirmakursė dar beje, Poter pavardė mana, džiaugiuosi būdama aš čia!
  Pati nesuprasdama ar mokytojos paliepimą įvykdė tinkamai mergaitė padėjo kastanjetes ant stalo krašto ir pagriebusi šalia atsiradusį žalią obuoliuką ir atsikando didelį kąsnį. Staiga profesorė Spellman vėl kreipėsi į klasę. Tik, kaip pastebėjo Henrieta kiek pikčiau nei prieš tai. Išklausiusi teorijos klausimus mergaitė suko galvą ką pasakyti. Staiga jai į galvą šovė mintis. Pirmakursė pakėlė ranką ir gavusi leidimą prabilo:
- Žinau kerus vadinamus Octupul cruae. Jie yra naudojami norint, kad magiškos mašinos įgautų nematomumą. O mano tėtis turi Audra565 skraidančią mašiną. Ji yra gana sena, bet dar veikianti.
 Nebūdama tikra savo atsakymais Henrieta sėdėjo ir laukė kada vėl prabils mokytoja.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Kai kurie atsakė į teoriją gerai, kai kurie ne. Sabrina didžiavosi mokinių drąsa ir jų atsakymais. Įsidėmėjusi visus atsakymus, garsiai išdėstė kas kiek gavo. Pamačiusi katinėlį ant stalo, švelniai paglostė.
- Vegarduli Saeterhaug, zuiki, labai gaila, kad tik tiek žinai, bet džiaugiuosi, jog bent tiek pasakei. Du taškai. Aviana, labai gaila, kad nežinai visiškai jokių mašinų. Turiu tau paskirti vieną tašką. Sophie, du taškai, labai gerai. Delfe, tau vienas taškas, neišgirdau jokio burtažodžio, gaila. Amanda, du taškai, puiku. Evelina, vienas taškas, nepasakei mašinos. Aurora, nuostabu, du taškai. Net neabejoju, jog tavo brolis puikiai vairuoja. Elodie, nuo-sta-bu, du taškai be abejonių. Evanns, du taškai. Arletyte, du taškai. Tau labai tiktų dvi kasytės beje. Sofi, du taškai. Tesa, du taškai. Abigaile, vienas taškas. Labai gaila, kad nepasakei mašinos. Dukryte, du taškai, va taip aš tave ir mokau. Henrieta, du taškai, - Viską susakė ir ruošėsi aiškinti praktiką. Mergina buvo kažkokia surimtėjusi, labiau susikoncentravusi į darbą nei į savo "juokelius". Reikėjo dėl praktikos keliauti iki pat kiemo. Sabrina eilinį kartą tingėjo. Susikaupusi, gurkštelėjo vandens ir atsikvėpusi, priėjo prie praktikos. - Jūsų praktika bus tokia, kad.... kad jus turėsite atkerėti galingą, užkerėtą, mašiną. Pačio geriausio modelio, mano draugelis iš Arabijos tikriausiai apakęs būtų. Mašinos stovi kieme, tad turėsime išeiti iš kabineto. Pasiimkite lazdeles, nieko nepalikite ir būkite laimingi, praktika jums patiks. Dabar įsidėmėkite burtažodį, nes septyniasdešimt aštuntą kartą nekartosiu. Ech... Aklimytunto. Apvedžiokite lazdele du rutulius ir prie jų, didelį trikampį. Susitelkite į kerus ir tikėkite, kad jums pavyks, pasinaudokite savo gerąja energija. Tai va. Galime žygiuoti link kiemo.- Viską išsakė baltaplaukė ir atidarė kabineto duris. Pradėjo eiti iš Hogvartso mokyklos ir tikėjosi, kad mokiniai neatsilieka. Viskas, jau matėsi mašinos. Gražios, dailios, mėlynos, raudonos, juodos, mašinos. Spalva tiesiog blizgėjo. Pavargusi nuo darbo, mergina atsisėdo ant juodos mašinos. Šiek tiek pasiilsėjusi, nulipo nuo mašinos ir įjungė miktuką. Mašinos pradėjo kaip išprotėjusios kažkur važinėti, bet savo teritorijoje. Viena mašina pradėjo skristi, kita keitinėjo spalva. Visos įvairiai. Pamačiusi kas vyksta, greitai surėkė.
- Traukitės lazdeles, kaip ir sakiau, tikėjimas, gera energija. KERĖKITE, BURTININKAI IR RAGANOS!- Nervinosi ji.

Trys post'ai po 900 simbolių, arba du po 2000 simbolių. Sėkmės. Praktika iki 06- 20. 
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sabrina Spellman »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
  Henrieta laiminga sėdėjo suole. Girfiukė labai džiaugėsi, kad jai pavyko teisingai atsakyti teoriją. Tai nebuvo sunki tema, bet prisiminti kerus, tinkančius šiai temai, ir kokią nors magišką mašiną. Pirmakursė mielai apie tai būtų galvojusi kiaurą dieną, bet jos mintis pertraukė profesorės Spellman balsas, visiems aiškinantis praktikos užduotį.
  Vienuolikmetė įdėmiai klausėsi užduoties. Kai mokytoja paminėjo, kad praktika vyks lauke ir reikės atkerėti užkeikta mašiną grifiukės širdelė suspurdėjo. Nusimatė įdomi veikla. Dėl šio susijaudinimo Henrieta vos nepražiopsojo burtažodžio. Aklimytuto. Mintyse pakartojo pirmakursė, bei lazdele apvedžiojo du apskritimus ir didelį trikampį, kad įsimintų judesį.
  Einant paskui profesorę Spellman Henrieta vis galvojo apie jos laukiančią užduotį. Tikiuosi man pavyks panaudoti kerus. Pamąstė mergaitė. Pirmakursė labai bijojo apsikvailinti. Grifiukė Hogvartse neturėjo daug draugų. Tiksliau sakant išvis neturėjo, o dar patyčios tikrai neprisidėtų prie gerovės. Taip bemąstydama vienuolikmetė nė nepastebėjo, kad grupė gerokai nutolo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Henrieta Poter »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
 Amelija visą teoriją prasėdėjo tylėdama ir beveik nejudėdama. Visų pirma todėl, kad profesorė jai atrodė... Keistoka. Profesorė Spellman atrodė visai malonus žmogus ir Amelija ją gal net būtų pamėgus, jei ne visi Sabrinos mažybiniai žodeliai, keistokas elgesys ir išvis, rudaplaukei profesorė atrodė kaip iš kitos planetos. Gal jai labiau tiktų dėstyti astronomiją...?
 Be to, mergaitė buvo paskendusi mintyse. Trečias kursas, tretieji metai Hogvartse, tretieji metai bandant susirasti draugų ir gyvenimo tikslą. Laikas greitai bėga, nieko nepasakysi. Arba, gal al greičiau reiktų sakyti, kad skrenda, kaip pirmasis šuo įsodintas į raketą ir paleistas kosmosan. Ar laikas iš vis nori taip greitai eiti? Ar jo kas nors bent atsiklausė? Nors, kita vertus, gal jam tai net nesvarbu kai jis toks amžinas.
 Amelija atsiduso. Suvokė, kad pražiūrėjo visas profesorės sugalvotas keistenybes (abejojo ar jos svarbios) ir praklausė bent pusę mokinių atsakymų (kas jau buvo kiek kebloka). Pasiryžus daugiau nebemąstyti apie visokius ne itin naudos atnešančius dalykus ir kuo geriau atlikti praktiką mėlynų akių savininkė itin atidžiai išklausė ką reikės daryti, o tada su mokinių minia išėjo į lauką, kur laukė keistoki, nelabai pažįstami prietaisai, pasak profesorės vadinami mašinomis.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
  Šiek tiek pabėgėjusi mokinukė prisivijo būrį ir kartu patraukė išėjimo link. Kai mergaitė pagaliau išėjo į kiemą, mergaitei atvipo žandikaulis. Kiek daug mašinų stovėjo Hogvartso pilies kieme! Kai atsitokėjo, Henrieta pastebėjo, kad kolkas visos mašinos dar tvarkingos ir profesorė Spellman sėdi ant juodos mašinos. Tačiau neužilgo profesorė atsistojo ir paspaudė kažkokį mygtuką. Tuomet viskas apvirto aukštyn kojom. Mašinos pradėjo darytitokius dalykus, kokių tvarkingos mašinos netūrėtų daryti.
  Profesorei paliepus eiti tvarkyti mašinų Henrieta nuskubėjo prie ore kabančios ir tai matoma tai nematoma besidarančios mašinos. Mergaitė iškėlė lazdelę ir, vedžiodama lazdele rutulius ir du kartus už juos didesnį trikampį, drebančiu balsu ištarė:
-   Aklimytuto.
  Nieko neįvyko. Pirmakursei sudrebėjo ranka. Ką blogai padariau, kad man nepavyko? Paklausė ji savęs. Kelias minutes vienuolikmetė stovėjo sutrikusi ir nežinojo ką bedaryti. Grifiukė jau norėjo gręžtis atgal ir grįžti į klasę, bet tuomet mergaitės galvoje pradėjo ryškėti profesorės ištarti žodžiai, aiškinantys kaip paleisti kerus. ,,- ...Susitelkite į kerus ir tikėkite, kad jums pavyks, pasinaudokite savo gerąja energija...''
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Henrieta Poter »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 77
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Štai ir ir atėjo Lunos mėgstamiausios kerėjimo pamokos praktika Luna stengėsi klausytis kiek įmanomą įdėmiau. Taip reiškia du ratai ir trikampis šalia. Kerus manau atsiminsiu. Tačiau nebuvo labai daug laiko galvoti ar ką nors prisiminti ,nes profesorė jau vedėsi vaikus į kiemą. Taigi Evanns paskubomis čiupo savo lazdelę ir išbėgo paskui kitus mokinius. Kurį laiką švilpė buvo tiesiog apšalusi žinoma Luna šimtą kartų matė mašiną ,bet ne šitiek vienoje vietoje. Iš pradžių nieko keisto mašinos kaip mašinos nieko keisto, bet po kiek laiko prasidėjo kažkokios nesąmonės Evanns persigando. Taip reikia veikti greitai ,bet apgalvotai  kaip ten tie karai?......Ak taip.  Luna pabandė prisiminti ką nors gero ,kad  kaip sakė profesorė Spellman pajustų gera energija ir pasitikėjimą savimi. Susikaupusi priėjo prie raudonos mašinos kuri vėl ruošėsi kažkur skristi.
-Ir bandau...Aklimytunto.- Bet deja Lunai nepavyko ,nes jos ranka sudrebėjo kai braižė ženklą ore nors tikrai labai stengėsi.- Ak na ir kodėl man turi taip nesisekti ,juk dariau viską kaip liepė profesorė Spellman. - Lunai pradėjo kauptis ašaros .
Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
  Henrieta nusprendė vėl pabandyti. Vėl atkreipė lazdelę į kvailiojantį automobilį, vėl braižydama ore rutulius ir didžiulį trikampį ištarė burtažodį, bet ir vėl jai nepavyko. Šįkart tikrai susitelkiau, kodėl man taip nesiseka?! Mergaitė prisėdo ant žolės. Ją vėl apniuko niūrios mintys. Nejau aš nieko nesugebu? Kone verkdama mintyse klausė savęs ji. Ne, tai netiesa! Ryžtingiau nusiteikusi pirmakursė atsistojo ir pasiruošė trečiam bandymui.
  Grifiukė atsistojo kojas statydama pečių plotyje, kad būtų didesnė pusiausvyra. Mokinukė iškėlė ranką ir plačiais lazdelės judesiais nubrėžė du vidutinius apskritimus ir didelį, didelį trikampį. Darydama šį punktą ji susitelkė į kerus ir mintyse išterė: Aš galiu. Tada garsiai ištarė:
-   Aklimytuto!
Burtas pavyko! Automobilis nusileido ant žemės ir nustojo mirksėti. Henrieta taip džiaugėsi, kad būtų gaėsjusi pašokti iki dangaus. Na bent jau jai taip atrodė. Atlikusi užduotį mergaitė atsisėdo ant žolės ir pakiliai nusiteikusi ėmė laukti pamokos pabaigos. O, kad atlikti nors ką naudingo, išsitraukė iš kuprinės pergamento gabalą ir plunksną, bei pradėjo ruošti namų darbus.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
 Viskas pradžioje ėjosi kaip ir gerai. Pamoka buvo truputį panaši į žiobarotyrą, nes, regis, burtininkai su tokiais prietaisais nelabai važinėja, bet Amelija pasistengė į tai nekreipti dėmesio. Kai profesorė ruošėsi paspausti mygtuką, Amelija, išsitraukus lazdelę, pasiruošė dirbti. Bet tada kieme kilo tikras chaosas. Ką jau ką, bet kad žiobarų mašinos taip neturėtų elgtis trečiakursė tikrai žinojo. Ji rimtai išsigando, kai viena mašina pravažiavo visai netoli jos. Kuo skubiau pasitraukus į ramesnę vietą, kur mašina tiesiog keitė spalvas Amelija nusprendė su šia ir dirbti. Galvoje perkračius visą reikiamą darbui informaciją mergaitė atsistojo per kelis metrus nuo mašinos (atsarga gėdos nedaro) ir nukreipė į ją magiškąjį įrankį.
- Aklimytuto! - į visą mokinių balsų chorą įsiliejo ir Amelijos balsas. Ar reikia apvedžioti du rutulius ir trikampį ar rutulį ir du trikampius? Pažiūrėjus į šalia dirbantį mokinį varniukė nusprendė, jog teisingas variantas yra pirmasis. Na, nebent ir jis klysta, bet tai jau būtų nemažas sutapimas. Vedžiodama ore figūras ir bandydama burtažodį Amelija vis dairėsi į šalis, ar kokia nors mašina nesukels grėsmės. Na, dar nė vieno nesuvažinėjo pasiguodė.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
  Russell įdėmiai stebėjo profesorę Sabriną ir stengėsi susikaupti. Juk kerėjimas buvo pirmoji pamoka, kurioje Arletė išdrįso sudalyvauti ir taip troško uždirbti bent porą taškų Varno Nago koledžui. Nors šis vis dar neatrodė, kaip antroji šeima ir varniukė dar nebuvo supratusi, kodėl buvo paskirta į jį kažkur giliau ji žinojo, kad jeigu ji - Arletė Russell jau yra mėlynajame koledže, logiškai mąstant jis ir turėjo laimėti mokslo metų taurę. Vienuolikmetė siekė būti pavyzdinga mokine, kuri pasižymėjo puikiu lankomumu ir nuostabiu informacijos įsisavinimu. Ech, jei viskas būtų buvę taip paprasta..
  Pirmakursės veidą papuošė daili ir visiškai nuoširdi, šilta šypsena, kai ši suprato, kad pelnė koledžui du taškus. Juk, jeigu taip puikiai atsakinės į klausimus tikrai daug ką išmoks, galės siekti savo tikslų ir paskui jai puikiai seksis gyvenime. Taip sakydavo daug kas, tad mergaitė laikėsi tokio mąstymo ir buvo galutinai nusprendusi, kad už mokslą svarbiau nebent šeima.
  Praktikos užduotis vienuolikmetei skambėjo kerinčiai, tačiau šiek tiek baisokai. Russell jaudinosi, kad jai visiškai nesiseks kerėti, nes ta jos lazdelė, net nepriminė lazdelės. Galbūt man buvo paskirta netinkanti lazdelė? - uždavė retorinį klausimą sau galvoje ir susimąstė. Nors juodmedis ir neatrodė prastas medis tiek lazdelės išvaizda, tiek galingumas buvo prastas ir tą galėjo suprasti, net ši šviesiaplaukė.
  Pamokoje žalsvų akučių savininkė buvo apsigaubusi juodu apsiaustu, kurio vidinėje kišenėje buvo saugoma Russell lazdelė. Atsargiai ją išsitraukusi, nes, kad ir kokia negraži ji būtų buvusi, visgi buvo mergaitės nuosavybė nužvelgė ją ir stryktelėjo nuo kėdės. Po poros minučių kabinete jos neliko nė kvapo, o pati varniukė mintyse kartojo burtažodį, kurį privalėjo ištarti teisingai ir nesužeisti nei savęs, nei kokio kito vaiko, pasimaišiusio po kojomis.
  Rudeninė atmosfera dažnai pakerėdavo šviesiaplaukę, kadangi ankstyvas ruduo jai priminė vasarą. Arletei patiko vasara, kadangi aplinkui buvo įvairiausių gyvių, galėjo leisti laiką su šeima ir švaistyti vienuoliktus gyvenimo metus kiemelyje žvalgantis aplinkui. Ne paslaptis, to mergaitė troško ir šiuo metu.
  Ji suprato, kad kerėjimo pamokoje mąstyti apie vasarą, atostogas ar nuostabius gėlių kvapus nebuvo tobulas sumanymas. Juk mergaitei reikėjo susikaupti! Dėl to mokinė sau po nosimi sušnibždėjo burtažodį, po to kelis kartus mostelėjo savo lazdele stebėdama ją ir bandydama išanalizuoti ar viską darė pagal kerėjimo mokytojos pateiktus kriterijus, kurių laikantis praktika turėjo būti įdomi ir stulbinanti.
  Pirmakursės ranka pradėjo nežymiai drebėti.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Ta prietranka Spellman buvo gyva nelaimė. Kas jai išvis leido čia dirbti? Tokias tik psihiatriniame laikyti. 2 taškai. Taip, du taškai Klastūnynui buvo didelė nauda ,bet vistiek nepakankama. Vegard'ui reikėjo gauti visus įmanomus taškus pamokoje, jų atrodo buvo dvylika. Reikėjo pasistengti, kad ir kaip klastuoliui nepatiko kerėjimo pamokos, jose dalyvauti reikėjo, taškų rinkti taip pat reikėjo. Po velnių, Klastūnynas juk paskutinėje vietoje! Norėjosi miego - toliau. Visi klasėje atrodė pilki. Ir kaip man reikės gauti tuos dešimt taškų kai aš taip noriu miego? Vegard pasikniso krepšyje, tame kurį visuomet tempiasi į pamokas, galbūt nevisada ,bet tas krepšys buvo dažnas palydovas pamokose. Kabinete buvo baisiai tvanku, reikėjo vandens ar ko nors kas suteiktų bent kiek nors energijos. Radęs krepšyje vandens jis negalėjo patikėti savo laime. Aleliuja! Vandens buvo nedaug, litro talpos butelyje buvo mažiau nei pusė vandens, bet jis buvo šviežus ir įtartinai šaltas, bet klastuoliui tai nerūpėjo, jis pradėjo gerti vandenį. Išgėręs iki paskutinio lašo, juodaplaukis pajuto kaip pradeda atsibusti, kas išties buvo reikalingas, bei naudingas dalykas. Prasidėjo praktika, griebęs krepšį ir Klastūnyno apsiaustą vaikinas pajudėjo su visais į kiemą. Praktikos užduotis jau buvo aiški, nes ją prietranka profesorė jau pateikė tame tvankiame kabinete. Tingėjosi sviedytis kerais kai taip išvargino tas nelemtas Dvikovų turnyras! Nusižiovaujęs vaikinas pajuto kaip išbėgo kelios ašaros, tai buvo normalu, bet kiek neįprasta Vegard. Nors tik dabar prasidėjo mokslo metai, norėjosi atostogų, tad reikia pradėt skaičiuot iki kalėdų. Vegard pasimetė, galbūt yra ir kitų atostogų datų, bet artimiausiu metu tai buvo vienintelė data kurią žinojo juodaplaukis. Giliai įkvėpęs Vegard jau stovėjo prieš savo automobilį, juodą, gražų, spindintį - tokį patį kaip iš skrajučių, bet buvo vienas nelemtas dalykas - Jos visos užkerėtos ir jas reikia kuo greičiau atkerėti ir neždintis iš šios pamokos. Reikėjo kažką daryti, o ką reikėjo? Vegard neatsiminė burtažodžio, nes jis buvo sunkokas ir tardamas jį puikiausiai susilaužysi liežuvį. Lazdelės išsitraukimas taip pat nepadėjo prisiminti. Ilgai trypčiojęs prieš savo mašiną, vaikinas pagaliau prisimininė, tą nelemtą, sunkų burtažodį. Atsistojęs toleliau Vegard nukreipė lazdelę į mašiną ir darydamas reikalingą judesį ištarė:
-Aklimytunto!
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
  Russell stengėsi suprasti, dėl ko ji taip jaudinosi. Juk tai buvo viso labo paprasta pamoka, per kurią reikėjo mokytis, o ne egzaminas, kuriame reikėjo pademonstruoti jau sukauptas žinias. Deja, tai įrodyti pačiai sau sekėsi vis sunkiau ir sunkiau. Ji troško, kad kerėjimas jai būtų lengvas, kaip elementarūs matematikos uždaviniai. Nors palyginimas ir skambėjo absurdiškai, tame nebuvo nė kruopelytės melo.
  Arletė liūdnai šyptelėjusi dar kartą lazdele nubraižė du rutulius ir ne mažą trikampį. Sušnibždėjusi burtažodį neišdrįso jo ištarti kartu darant ir judesį, tad žalsvomis akutėmis tyrinėjo, kas dėjosi aplinkui: daug mašinų skraidė padebesiais, dalis vos neatsitrenkdavo į mokinius, tačiau varniukės nė vienas automobilis palietęs nebuvo.
  Tolumoje matėsi paukštis skriejantis link mergaitės. Nepraėjus minutei šis jau įsitaisė ant Arletės dešiniojo paties, kas privertė vienuolikmetę nuoširdžiai ir šiltai šyptelėti. Marso sakalą įsigijo visai neseniai, tad dar nebuvo pratusi kartu su juo vaikščioti į pamokas, tačiau, regis, pats paukštis suprato, kuriuo metu jam geriausia pasirodyti.
  - Nagi. Negi manei, kad tave paliksiu vieną?
  - Nežinau..
  - Susikaupk, pasinaudojus gera energija tau viskas pavyks.
  - Manai?..
  - Žinau.
  - Kartais atrodo, kad tu taip šneki, nes tau kažkas liepė..
  - Nusišneki.
  - Ne, tu tikrai ne iš šios planetos..
  - Paliksiu interpretacijai.
  - Ailanai!
  Panašios kalbos tarp jų vykdavo vis dažniau ir dažniau, kadangi Ailanas pasižymėjo rūstoku, tačiau tuo pat metu ir maloniu charakteriu, kurio pirmakursė dar nebuvo perpratusi, tačiau reikėjo pripažinti, kad šis jai ėmė patikti.
  Russell giliai įkvėpusi raiškiai ištarė burtažodį ir mostelėjo lazdele į netoli jos skraidančią rausvą mašiną. Deja, nieko neįvyko, o tai mergaitei visiškai nepatiko.
  - Aš sakiau..
  - Jeigu klausytum mano patarimų būtų pavykę.
  - Nebūtų..
  - Apsiramink.
  Arletė giliai įkvėpusi stengėsi nesupykti ant paukščio, iš kurio atrodo, geresnio patarimo tikėtis buvo naivu. Šią dieną Ailanas elgėsi labai keistai ir buvo piktesnis, nei įprastai, tačiau varniukei tai nebuvo labai svarbu, vis gi augintinį ji labai mylėjo ir niekados nebūtų iškeitusi jo į kažką kitą.
  - Aklimytunto, - kiek įmanydama ramiau tarė ir nukreipė akis į rausvą mašiną, kurią jai reikėjo atkeikti. Regis, pavyko, tačiau vienuolikmetė tuo nebuvo užtikrinta.
  - Pavyko, pavyko, nurimk , - linksmiau nuskambėjusi marso sakalo mintis šviesiaplaukės galvoje privertė šyptelėti. Mergaitė paglostė paukščio plunksnas ir linktelėjo.
  Galbūt, Ailaną į pamokas reikės pasiimti dažniau..
  - Aš nesutinku!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Arletė Russell »

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
Na ir atspėkite jūs protingieji kurmiai ar pavyko Vegard'ui? Atspėjote! Aišku jog nepavyko, nors nenuostabu buvo, juk burtažodis sunkus. Ar gali skaudėti liežuvį? Jeigu taip, tai šiuo metu klastuolis patyrė nežmonišką liežuvio skausmą, nuo kerų savaime aišku. Vaikinas mąstė ne apie tai ką reikėjo, jis mąstė apie tokį dalyką vadinama tatuiruote, teks palaukti bent šešiolikos, nes trylikamečiui tikrai nedarys tatuiruotės, nors jei nueitum į Kiauliasodį, pas Shinoharą jis padarytų, už keletą priemokų. Vegard tikrai norėjo tatuiruotės, tai nebūtinai tūrėtų būti labai stipri, arši ir baikerio stiliaus tatuiruotė. Tai būtų paprastas piešinukas bylojantis apie vaikino gyvenimą. Vegard pažvelgė į mašiną dar kartą. Reikėjo bandyti ir bandyti. Vegard norėjo paimti ir sulaužyti lazdelę jog nieko nereiktų daryti, bet pripratus prie lazdelės tai padaryti savaime aišku sunku. Aplink buvo pilna mokinių, jie bandė ir bandė atlikti kerus, kai kurie sėkmingai, aišku ne visi. Vegard buvo vienas iš tų kuriam nesisekė, bet tai buvo tik pirmas bandymas. Niekas negalėjo pasisekti iš pirmo karto, o jei taip ir yra tu tikriausiai Lordas Voldemortas. Juodaplaukis nebijojo jo vardo, nes kaip yra pasakiusi viena istorinė mergina - Hermiona Granger - Jei bijosi vardo, dar labiau bijosi to kuris jį nešioja. Klastuoliui patiko Hermiona, tiksliai neatsimena iš kur jis apie ją sužinojo ,bet tai vistiek buvo gerai, nes tai reiškė jog Vegard dar skaito knygas. Su šia mintimi, vaikinas užsinorėjo nueiti į biblioteką. Naktis bibliotekoje. Ši frazė - ji skambėjo nuostabiai. Prisiminęs jog vis dar yra pamokoje vaikinas nukreipė lazdelę ir pabandė vėl:
-Aklimytunto,-Ramiai ištaręs vaikinas laukė efekto. Jis tiksliai jo nežinojo, bet tu turi pajusti kerus, lazdelę. Panašiai kaip ir peilį. Kažkas atsitiko, Vegard pajuto, bet tas jausmas - jis buvo nepaaiškinamas. Tai turėjo reikšti tik vieną - mašina atkerėta, o tai buvo tikrai labai gerai. Nusišypsojęs vaikinas įsidėjo lazdelę į apsiaustą ir pažvelgė į Spellman, nors ir kaip jis jos nekentė vistiek sugebėjo dar kartą jai šyptelėti. Juodaplaukis nusisuko ir kažką pamintyjo, kažką keisto ir neįprasto. Susirinkęs visus daiktus jis prisėdo ant žemės ir laukė, ar skambučio, ar kokio nors profesorės ženklo. Dar kartą mintyse pagalvojo : Kerėjimas ne toks jau ir blogas.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: I Kerėjimo pamoka/visiems kursams |21 vasara
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
Dori labai laukė kerėjimo pamokos, ji jai atrodė būsianti tokia įdomi! O bet tačiau, vos įžengus profesorei Dori nustėro: iš pradžių profesorė jai pasirodė kaip jauna, ne itin savimi pasitikinti mergina. O tai, kas vyko toliau, pirmakursę dar labiau suerzino. Muzika? Dainavimas? Pasvajok ir praeis, pamanė mergaitė ir įjungė klastuolišką pašaipią šypsenėlę.
Dori atiteko kažkoks kvailas barškutis. Ji pasukiojo šį rankose, papurkštavo ir padėjo ant stalo. Neketino nieko su juo daryti. Vienas klastuolis iškart atsisakė vykdyti užduotį, bet daugelis grojo ir dainavo, o Dori tiesiog buvo gėda klausytis. Negana to, šalia buvo kažkokie obuoliai.
Netrukus profesorė uždavė teorinį klausimą. Dori nepratarė nei žodžio. Mokiniai, regis, buvo gerokai pasidomėję magiškaisiais automobiliais, jie vardino jų markes, burtažodžius. Šluota, tai yra magiškasis automobilis, sakė sau Dori. O kai profesorė pradėjo vertinti mokinių atsakymus vadindama vaikus saldžiais žodeliais, Dori galutinai nusivylė. Ne ne, jau šitos nesąmonės ne man.
Nuotaika mergaitei pagerėjo išėjus į lauką. Iš tiesų vaizdas buvo įspūdingas: kieme buvo daug įvairių spalvų automobilių, kurie sukosi, važinėjo, net skraidė ir visaip kitaip buvo nepaklusnūs. Susižavėjusi mergaitė stebėjo reginį, bet prisiminusi nuo pat pirmos akimirkos suerzinusią profesorės šypseną iškart pabandė ieškoti minusų.
- O jeigu šitie automobiliai kažką partrenks? - piktai paklausė kažkokios švilpukės, bet ši nieko neatsakė.
Dori dar tikrai nebuvo įvaldžiusi lazdelės meno. Net ir lazdelės įžiebimas jai vis dar buvo kažkas neįprasto ir keisti. Pirmakursė tiesiog nedrįso bandyti. Be to, ir kerų judesiai pasirodė ne tokie jau paprasti. Ji stebėjo kitus mokinius ir iš tiesų nemažai daliai kerai, nors dažniau ne iš pirmo karto, bet pavyko.
Dori pagaliau išsirinko automobilį. Jis buvo nedidelis, tamsiai mėlynas ir sukosi vietoje ant kairiojo galinio rato. Mergaitė kelis kartus pabandė nupiešti ore kerų judesius, garsiai pasipraktikavo tarti burtažodį. Sukaupusi visas jėgas ji nukreipė lazdelę į automobilį ir pabandė. Nieko. Visiškai nieko! Dori nesinervavo, nes matė, kad ir kitiems vaikams pavyko ne iš karto. Tada klastuolė pabandė dar kartą. Ir dar.
Kai ji buvo jau kokį penkiolika kartų pabandžiusi panaudoti kerus ir nebuvo jokio efekto, pradėjo stipriai nervuotis. Tai gal aš ne ragana? Gal aš žiobarė? Tai aišku, visiška žiobarė, nesugebanti net besisukančios mašinos sustabdyti...
Matydama, kaip daugelis mokinių stengiasi burti ramiai, Dori nesikarščiavo, stengėsi susikaupti vėl ir vėl. Kaip ir patarė profesorė, bandė ir pozityviai galvoti, bet kaip mašina sukosi ant to paties rato, taip sukosi. Nagi, bent sulėtėk, mintyse maldavo Dori.
Pabandžiusi dar kelis kartus ir gavusi tokį patį rezultatą - nulinį - mergaitė pajuto, kaip jos balti skruostai ir vėl ima kaisti. Dori pradėjo nervuotis ir pykti. Praradusi savitvardą klastuolė tiesiog spiegiančiu isterišku balsu ėmė rėkti bet kaip maskatuodama burtų lazdelę į automobilį:
- Aklimytunto! Aklimytunto! - rėkė ji.
Dori pajuto, kaip į ją krypsta kitų mokinių akys ir štai ties trečią kartą išrėktu burtažodžiu automobilis visiškai pakilo aukštyn į orą, akimirkai nustojo suktis ir... ir netikėtai su didžiule, neapsakoma jėga, su griausmingu ausis rėžiančiu garsu sprogo, tiesiog išsitaškė visiškai visi automobilio langai. Iš aukštai ant Dori ir bendramokslių žiro šukės. Automobilis lyg niekur nieko vėl pradėjo suktis ant rato.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »