0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 44
  • „Kur dar koks grifiukas, kuriam taškų galiu numušti?“
     Laukia įdomi naktelė tyliai nusiprunkštė Danielius, kai jau stovėjo šiltnamyje. Už šiltnamio sienų - nieko nematyti. Viską buvo pasiglemžusi tamsa. Pro pravirus šiltnamio langus buvo galima išgirsti pelėdų ūbavimus, ūžiantį vėją ir visokių kitokių, nakties gamtai būdingų garsų.
     Žvilgtelėjęs į laikrodį, kuris rodė be dvidešimt vidurnaktį, profesorius viltingai pažvelgė pro šiltnamio stiklines sienas - gal kas nepamiršo ateiti į pamoką vidury nakties? Bet kadagi lauke buvo taip tamsu, o kelią apšvietė tik žvaigždės - nieko nesimatė. Ach, galėtų būti ir dabar varpas, tada bent jau miegaliai nepamirštų ateiti į herbologijos pamoką. atsiduso Klarkas, bet varpo nebuvo.
     Kai po kelių minučių į šiltnamį subyrėjo žiovaujantys ir vos vos neužmigę mokiniai, garbanius giliai nusižiovavo, nes ir jį jau buvo pradėjęs imti miegas belaukiant mokinių, ir pabandė paaiškinti vyresnių kursų mokinimas ką jie tokį vėlyvą valandą ketina veikti.
     - Laba diena, atsiprašau - laba naktį, - pabandė prablaškyti mokinių miegus nevykusiu juokeliu. - Na gerai, suprantu, kad turbūt visiems kaip ir man buvo tikrai sunku keltis tokią valandą ir dar atkakti iki šiltnamių. Tikrai daugelis būtų mielai pasilikę lovose, bet ačiū tiems, kurie to nepadarė... Na o dabar! - netikėtai ir garsiai sušuko, kas kiek sukrutino mokinius. - O dabar - pamokos tema. Šiandiena (Kokią dar dieną?! Juk naktis - šiąnakt.) keliausime į Uždraustąjį Mišką. Nebijokit, viskas bus gerai, - pridūrė išvydęs baimės šešėlį mokinių veiduose. - Aš būsiu su jumis ir jums nieko neatsitiks, pažadu. Taigi, o ką mes ten darysime taip vėlai? Mūsų užduotis bus surasti gėlę, kuri pražysta tik per pilnatį. Per pilnatį gėlė išmušus vidurnakčiui pražysta, bet žydi labai trumpai - vos 40 minučių. Lunamantė apšviesta pilnaties šviesios pradeda skleisti sidabrinę šviesą, kuri atrodo tikrai kerinčiai. Kaip pastebėjote - šiąnakt pilnatis, todėl kai tik mėnulio šviesa apšvies Lunamantes, jas bus ne taip ir sunku surasti, - tada padarė pertrauką, leisdamas įsisavinti mieguistiems mokinimas informaciją. - Kitą informaciją pateiskiu, kai jau būsime miške. Kagi, manau pats laikas keliauti - liko 13 minučių iki vidurnakčio, paskubėkime!  - pridūrė pažvelgęs į kišeninį laikrodį. Tada įsikišęs laikrodį į kišenę priėjo prie dėžės, kurią buvo pasistatęs dar prieš pamokos pradžią prie šiltnamio durų.
     - Prašau visi prieš išeidami iš šiltnamio pasiimkite vienus akinius iš šios dėžės, - parodė į dėžę. - Nesijuodinkite, viską paaiškinsiu kai ateis laikas.
    Taip taręs profesorius apsisuko ir pravėrė duris. Į šiltnamį pūstelėjo šaltas žiemos nakties vėjas. Tada ugniaakis žengė žingsnį iš šiltnamio. Kad ir kaip keista - šį kartą jo kojos buvo apvilktos ne tik kojinėmis, bet ir apiautos batais! Klarkas parodė mokiniams žygiuoti paskui jį, o pats patraukė Uždraustojo Miško link. Nemišką, dar pakankamai gerai apšvietė žvaigždės, todėl lazdelių neprireikė, bet vos profesorius ir mokiniai pasiekė miško pakraštį, juos apgaubė tamsa.
     - Išsitraukite lazdeles! - kaip kokioj kariuomenėje įsakė Klarkas, ir pats panaudojo burtažodį Lumos. Kai visų mokinių lazdelių galai jau irgi švietė, Džeimsas nužvelgė silpnai apšviestus mokinių veidus ir prabilo.
     - Taigi, net neabejoju, kad daugeliui tai bus pirmas kartas, kaip žengsite į šį mišką. Bet per daug nesijaudinkite, aš būsiu netoliese. O dabar noriu suteikti jums svarbios informacijos. Taigi, pirmiausia nepamirškite, kad Lunamantės auga netoli vandens, pelkėse ar pelkėtuose vietose, todėl patariu nesibastyti po visą mišką, o augalo ieškoti prie vandens. Be vidurnakčio augalo nerasite, nes jis nebus dar pražydęs, todėl iki vidurnakčio rekomenduoju nukakti iki kokios pelkės, kad išmušus vidurnaktį jau būtumėte netoli prie vienos iš Lunamančių. Taip pat, nepamirškite likus kokioms porai minučių iki vidurnakčio užsidėti tuos akinius, kurios daviau. Jie apsaugos nuo galingos augalo šviesos, mat jei būsite be jų, jus gali apakinti, - tada jis susimąstė. - Tikiuosi viską pasakiau, jei nutiks kokia bėda - šaukite į dangų raudonas kibirkštis, na o dabar - pradedam! Jums liko 8 minutės iki vidurankčio!
     Kai jau visi mokiniai buvo miške, Danielius nužvelgė pilnatį: Tikiuosi mes neturime vilkolakių.

Užduotis parašyta poste. Taigi, darykite viską ką sakė profesorius, bet taip pat jūsų personažas beieškodamas Lunamantės gali sutikti ir porą miško gyventojų - mitinių būtybių, bet šiaip rekomenduočiau stipriai nesužeisti savo personažo.
Postų ilgis:
2 postai po 1200 simbolių
3 postai po 900 simbolių
4 postai po 600 simbolių
Pamoką uždarysiu 2021-04-10
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Daniel James Clarke »
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VI kursas
  • *
  • 210
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: III Herbologijos pamoka IV-VII kursams | '21 pavasaris
« Atsakymas #1 Prieš 2 mėnesius »
  Jeigu tai būtų kita pamoka, ne Herbologija, Heidi tikriausiai net nebūtų pasirodžiusi pamokoje, tačiau dabar stovėjo šiltnamyje, tarp vyresnių bendražygių, laukdama kol bus paaiškinta, ką gi jie čia veikia tokiu laiku. Profesorius iš lėto ėmė aiškinti, kas šiek tiek migdė mergaitę, tačiau ji stengėsi neleisti miegui apimti jos minčių. Džiugus šūktelėjimas padėjo atsibusti ir jaunoji vampyrė, jau pilnai atmerktomis akimis stovėjo ir klausėsi. Lunamantės ieškojimas, o ir pats augalas skambėjo įdomiai, tad tamsiaplaukė nekantravo juo papildyti savo kolekciją. Tai buvo vienas iš augalų apie kuriuos klastuolė buvo girdėjusi, norėjo, bet nežinojo, kad jie auga Uždraustajame miške.
  Daniel baigus pasakoti apie gėlę, Heidi nusekė paskui, prieš tai pasiimdama akinius, tikėdamasi, kad jie nebus labai nepatogūs ir matysis pakankamai gerai. Tikriausiai tam reikėjo juos pirmiausia išbandyti, tačiau teko skubėti ir imti pirmus pasitaikiusius. Priėję prie miško, mokiniai, kartu su profesoriumi sustojo ir įžiebė švieseles, tikriausiai vienintelė to nepadarė mergaitė, kadangi nenorėjo pasirodyti keistuole, kadangi atsitempė visą krepšį į pamoką ir jį dabar nešėsi į mišką.
  Daniel pateikus svarbesnės informacijos, jaunoji vampyrė ėmė galvoti apie vietą, kurioje žinotų, kad yra didelis vandens telkinys, prie kurio galėtų augti Lunamantė. Jos džiaugsmui, tokią vietą žinojo, o net gi ir kelias, tad nujautė, kad nusigavimas iki ten bus paprastas ir galbūt atsidurs anksčiau negu pražys gėlė. Profesoriui juos paleidus į mišką, mergaitė pasileido link nedidelio ežerėlio, kuris buvo į vakarus, nuo vietos, į kurią jie buvo nuvesti.
  Skubėti su krepšiu nebuvo labai patogu, bet teko tai daryti ar bent stengtis. Po šiek tiek keliavimo, jaunoji vampyrė galų gale pasiekė didelę ir vietomis gilią balą. Išsirinkusi vietą, nuo kurios atsivėrė platesnis vaizdas, tamsiaplaukė atsisėdo ir pasidėjusi krepšį netoliese ėmė laukti kol ateis pilnatis. Nežinodama kiek liko iki to meto, kai laikrodyje puikuosis keturi nuliai, klastuolė iš anksto užsidėjo akinius, kurie buvo kiek nepatogūs ir pro juos prastokai matėsi. Aišku dėl šito negalėjo labai skųstis, kadangi savo, dar kol kas neturėjo, tad teko naudotis mokyklos suteikiamais daiktais, o šiuo atveju - akiniais.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VI kursas
  • *
  • 210
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: III Herbologijos pamoka IV-VII kursams | '21 pavasaris
« Atsakymas #2 Prieš 2 mėnesius »
  Heidi laukė, kas nebuvo labai įdomu, tačiau toks jau tas gyvenimas - lauki, kad gautum tai ko nori. Panašiai žmonės laukia prie parduotuvės durų, kai atsiranda naujas ir labai laukiamas daiktas. Aišku dabar jokioje eilėje nereikėjo laukti, kas buvo gerai, tačiau mergaitė nežinojo laiko, kas laukimą pavertė panašiu į stovėjimą eilėje. Kažkas sušlamėjo tolumoje, tikriausiai vis dar bandė surasti vandeningą vietą arba bandė įsipatoginti jau esamoje. Jaunoji vampyrė apsidairė, bandydama pamatyti tą, kas kėlė triukšmą, tačiau krūmai užstojo vaizdą, tad tamsiaplaukė susitelkė ties laukimu. Tos aštuonios minutės ėjo visą amžinybę ir klastuolė jau norėjo eiti į kitą vietą, tačiau tikėjosi, kad galų gale čia pražys gėlė.
  Ryški šviesa pasirodė kitoje ežero pusėje, kas šiek tiek apakino Heidi, tačiau akys greitai priprato prie to ir mergaitė pasiėmusi krepšį, nuo žemės, patraukė Lunamantės link. Prisiartinusi per kelias dešimtis žingsnių, jaunoji vampyrė pasidėjo krepšį, įlindo į jį ir susiradusi nedidelę kastuvėlį ir vazonėlį, patraukė gėlės link, ketindama šią išsikasti ir pasisodinti krepšyje įrengtose patalpose. Nors tai ir nebuvo pamokos praktikos dalis, tačiau tamsiaplaukė planavo ją kiek pakeisti, kad galėtų vieną iš Lunamančių turėti ir pas save, na, o vėliau galbūt užsiauginti daugiau.
  Atsargiai kasdama gėlę, stengdamasi nepažeisti šaknų, klastuolė galų gale iškasė žemes, kurių forma šiek tiek priminė į per filmus matomas skraidančias salas ir visą tai atsargiai įdėjo į vazoną, tuomet dar šiek tiek žemių ir kiek patvarkiusi, jau galėjo neštis į vidų. Pasodinusi augalėlį, netoliese dirbtinio vandens telkinio, Heidi išlindo į lauką ir užsegusi krepšį patraukė link tos vietos, kur tikriausiai jų vis dar laukė profesorius.
  Mergaitei patiko, kad praktika buvo pakankamai lengva - surasti Lunamantę, kadangi jos metu spėjo pasisodinti, savame darže, naująjį augalą ir dar užteko laiko grįžti atgal. Kadangi jaunosios vampyrės žiniomis, vandens telkinių arti nebuvo, ši nusiėmė akinius, kurie kiek gadino matomumą ir buvo nelabai patogūs ilgesniam, negu dešimt minučių laikui. Galų gale, tamsiaplaukė, beveik be jokio garso ir ženklų, išlindo iš miško ir atsistojo netoli profesoriaus, taip planuodama jį šiek tiek išgąsdinti. Buvo smagu turėti mini super galią, kuri leisdavo tyliai prisiartinti prie žmonių ir kartais jiems taip sukelti baimę.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Alisa Luna Bergman

  • VI kursas
  • *
  • 107
  • Taškai: 37
  • Gal daug kam ir atrodau velnias, bet Sabrina visada bus mano angelas.
Ats: III Herbologijos pamoka IV-VII kursams | '21 pavasaris
« Atsakymas #3 Prieš 2 mėnesius »
 Naktis buvo graži, tiesiog pasakiška. Pūtė gaivus vėjelis, danguje žibėjo žvaigždės, o Alisą, brendančią basomis kojomis per rasotą žolę, iš aukštybių stebėjo ryški pilnaties akis.
 Herbalogijos profesoriaus Daniel James Clarke sumanymą rengti pamoką vidury nakties, mergina sutiko daug palankiau, nei kiti mokiniai. Netikėtumai jai patiko, o šįkart, regis, jų aromatas jautėsi iš tolo.
 Atsidūrusi šiltnamyje, vela kantriai išklausė visą instruktažą, tada, pasiruošusi lazdelę ir įsitempusi, drauge su kitais mokiniais paskui profesorių patraukė link Uždraustojo miško.
 Įžengus į medžių siluetų, tamsumų, šešėlių ir bauginančių garsų kupiną mišką, penktakursė pašiurpo. Laimei, ji neavėjo batų. Buvo įsitikinusi, kad bet koks garselis gali sutrikdyti tą ramybę ir pažadinti miške prieglobstį radusius baisius magijos pasulio padarus - vilkolakius, milžinus ir kitokius baisuoklius.
 Laimei, šioje vietoje buvo nemažai šešėlių. Tad švilpė galėjo slapstytis juose, tikėdamasi, kad niekas jos nepamatys. Vėsios pėdos, liečiančios šaltą, apmirusią, spygliais ir šakomis nuklotą žemę, kiek virpėjo, o smalsios, bet kiek bailios žydros akys tai išsiplėsdavo iš nuostabos ar siaubo, tai susiaurėdavo iš budrumo arba įtarumo.
 Vis dėlto, miškas buvo gyvas. Ji gaubė šnaresiai, kušdesiai ir kitokia nežemiški garsai, aidintys lyg bažnyčioje.
 Staiga, Alisai už nugaros kažkas sušnarėjo. Tai buvo toks neįprastas garsas šioje baugioje tylumoje, jog mergina iškarto kilstelėjo lazdelę, ištraukė iš įmautės peilį ir sušnibždėjo:
 Lumos!
 Brūzgynai prasiskleidė ir pasirodė kentauras. Raumeningas, gražus, su širmo žirgo [/s]kojomis[/s] kanopomis ir truputį keisto, bet labai protingo veido. Vela iš karto nuleido lazdelę ir nepastebimai įkišo peilį atgal į įmautę.
 -Laba naktį, pone. Kaip laikotės? Ką žada žvaigždės? Gal norėtumėte obuolių? Turiu keletą kišenėje, - mandagiai užkalbino padarą penktakursė.
 Tikiuosi, jis neįširs. Šiame miške tiek visokių padarų ir taip šiurpu, kad tikrai tikėjausi išvysti mažų mažiausiai slibiną arba Lochneso pabaisą. Bet kentaurai - visai draugiški žmonės gyvūnai. Tik truputėlį...Savotiški. Bet tas jų savotiškumas gražus, mes visi esame skirtingi.
 Laukdama atsakymo, švilpė prisėdo antt kelmo ir pasirausė krepšyje žadėtujų obuolių.
 Tikiuosi, nepamečiau. Nelabai būtų gražu pažadėti ir neištesėti...
 
Čia mano mamytė :) .

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Magijos istorijos profesorė
  • *
  • 44
  • „Kur dar koks grifiukas, kuriam taškų galiu numušti?“
Ats: III Herbologijos pamoka IV-VII kursams | '21 pavasaris
« Atsakymas #4 Prieš 2 mėnesius »
     Mokiniams suėjus į Uždraustąjį mišką, profesorius apsidarė. Buvo tamsu, tad nelabai ką įžvelgė. Na medžius, šiek tiek pilies siluetą... Vis dėl to ryškiausiai tai matėsi pilnatis ir žvaigždės. Kaži, ar žvaigždės irgi mus mato? Gal kiekvieną naktį mus stebi? Gal, kol mes miegame, mus bestebėdamos pranašauja mums likimus? susimąstė Danielius. Mąstymas - buvo jo dalis. Jis visada mąstydavo - kartais net filosuodavo. Ir kodėl aš ne filosofas? Bet po galais, kam iš vis tokia keista profesija?! Nejau žiobarai negalėjo nieko normaliau sugalvoti?.. "Filosofas"...
     Buvo vėsu, o darėsi dar vėsiu, tad į pilį jau norėjosi grįžti. Kur tie mokiniai prasmego?! Jau daugiau kaip pusvalandis, o jų dar vis nėr. Gal man vienam grįžt? Ne, ne, ne! Jokias būdais! Juk tu - profesorius! Negali šitaip eiti ir palikti vienų mokinių miške! subarė save už tokią kvailą mintį. Tada apsidairė ir pradėjo mąstyti apie mišką, nes jis pirmas užkliudė jo akis. Kodėl tas mmiškas uždraustas? Juk nėr ten nieko tokio jau smarkiai pavojingo. Na tik pulkas kentaurų, keletas vilkolakių ir... Vienas kitas trolis ar milžinas? Na bet jeigu miškas jau stovi prie mokyklos, kurioje pilna mažų vaikų, tai kodėl tų pabaisų neišvarius ir pavadinius miško "Magiškasis miškas"? Mintis tik užėmė profesoriaus vietą, kad joje nebetilpo vietos net laikui skaičiuoti, kuris bėgo taip greitai...
     Staiga mintis nutraukė žingsniai. Nu va, pagaliau! Grįžta mokiniai. šyptelėjo profesorius, nes mintis, kad jau bus galima grįžti į pilį buvo iš ties puiki. Pagaliau iš miško išlindusius mokinius iškart pasitiko mokytojo klausimas:
     - Na kaip? Radot Lunamantes? - daugelio mokinių atsakymai buvo teigiami, o galvos linkčiojo, patvirtindamos, kad jų savininkai Lunamantes tikrai surado. - Puiku! - nudžiugo profesorius. - Tiesa, vos nepamiršau, rytoj lauksiu visų jūsų jūsų, trijų pėdų ilgio rašinio, kuriame nupasakotumėte kaip atrodė Lunamantė, kur jos ieškojote ir kaip ji skyrėsi nuo kitų augalų. Nekopijuojate nuo vadovėlio. Pakartosiu, rytoj po pamokų ant mano stalo turi gulėti visų mokinių pergamentai. Na o dabar, galite keliauti ir išsimiegoti.
     Kai mokiniai išklausę profesoriaus Klarko paskuko link pilies, jis paskutinį kartą pažvelgęs į nesuskaičiuojamą milijardą žvaigždių apsisijuko ir padarė tą patį. Įdomi naktelė. Tiesą sakant nenustebsiu jei rytoj bent pusė mokinių vėluos į pirmąsias pamokas.

Pamoka baigta, ačiū dalyvavusiems.
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.