[Monica Lilly Moonlight]

    Pagaliau atkako paskutinė mokslo metų pamoka. Monica, kuri (vėl) nepajuto, kaip prisirišo prie Hogvartso pilies, vis liūdniau mąstė apie išvykimą. Pavyzdžiui, dabar, eidama į kabinetą požemiuose - o gal išsiprašyti direktorės vasarai likti čia? Užsibarakaduoti kabinete po gigantiškų vėžių stiklainiais ir žolelių maišais?..
    Deja, tokios mintys buvo iššluotos tą pačią akimirką, kai profesorė atidarė duris į klasę ir į ją dvėktelėjo šaltas, drėgnas oras. Moonlight kaip mat su šypsena prisiminė šiluma alsuojantį namuką Provanse ir kibo į darbą be jokios nostalgijos.
    Pirmiausia ant stalo užsikėlė milžinišką krištolinių buteliukų, pilnų įvairaus skaidrumo skysčių, laikytuvą, o prie pat lentos pristūmė gausybę mažų narvelių, kuriose nekvėpuodamos gulėjo pilkšvai melsvos žiurkės. Prie kiekvieno narvelio buvo pritvirtinta lentelė su pavadinimu. Tuomet ant pačios lentos lūžinėjančia kreida išraitė:
   
   

    Kadagio šaknys
    Nuo senatvės mirštančio vilkolakio blakstienos
    Ametistinio drugio sparneliai
    Upinis dumblas
    Dėlės išskyros
    2.5 vandens telkinio lašai

    Baigusi rašyti Monica suprato, kad mokiniai jau susirinkę ir spokso į jos rašto darbą. Profesorė nudžiugo, mat šiandienos darbui buvo reikalingas spėrumas. Tikiuosi, žiurkės atlaikys...
 - Sveiki, malonu matyti čia susirinkusius į paskutinę pamoką ir taip toliau. Daug laiko neturime, - pradėjo šnekėti Monica ir paprašė, kad dievai suteiktų jos mokiniams greitos nuovokos suprasti jos žaibišką vapėjimą. - Taigi. Artėja vasara - maudynių sezonas, taigi jaučiu pareigą parengti jus vienai iš galimų vasariškų tragedijų. Kaip žinote, būtent šiltuoju metų laiku padidėja skenduolių skaičius - šitaip galima prarasti net ir atletiškiausią artimąjį. Laimei, burtininkai turi vieną galimybę išsaugoti vandens prigėrusį žmogų ar net gyvūną. Pristatau jums Lamsicus Huanus, - Monica iškilmingai iškėlė mažą buteliuką, pilną žydro skysčio. - Šis eliksyras visiškai pašalina vandenį, susikaupusį plaučiuose, tiesa, tik per valandą nuo nelaimės. Aišku, kvėpuoti žmogaus be sąmonės jis nepriverčia, todėl vis vien turėtumėtė mokėti atlikti dirbtinį kvėpavimą. Supylus Lamsicus Huanus skenduoliui į gerklę, vanduo pašalinamas, o po tinkamo dirbtinio kvėpavimo žmogus visiškai atsigaus, nors, atrodo, praėjo jau penkiasdešimt minučių nuo pulso sustojimo. Eliksyrą gaminti lengva, tačiau, kaip matote, ingredientai gana reti, - mostelėjo mergina į lentą. - Matote telkinio lašų nurodymą? Tai yra svarbiausia eliksyro gamybos dalis. Į gaminama eliksyrą turi įeiti lygiai 2.5 lašai vandens, kuriame žmogus paskendo - nesvarbu, ar tai jūra, ežeras, o gal mažas užterštas upeliūkštis. Ant mano stalo yra per penkiasdešimt vandens telkinių lašų iš viso pasaulio. Šiandienos užduotis, kurią protingesni jau nujautė - atgaivinti viename iš tų telkinių paskendusią žiurkę. Žiurkės "mirė" prieš dešimtį minučių, vadinasi, jums liko penkiasdešimt. Ant kiekvienos žiurkės narvo lentelės yra pavadinimas telkinio, kuriame graužikas žuvo, vadinasi, turite susirasti atitikmenį tarp lašų. O kadangi atmatuoti lašų kiekį yra visų svarbiausia, buteliukuose rasite lygiai 5 lašus vandens. Patys turėsite tiksliai atskirti 2.5 lašų, kad eliksyras pavyktų. Pilnas receptas - 411 vadovėlio puslapyje. Padarote eliksyrą, supilate savo žiurkei į gerklę ir, tikėkimės, išgelbėjate gyvūną. Žiurkių organizmas labiau naudojasi instinktais nei tingus žmogaus kūnas, todėl nesijaudinkite, jos išsikapanos be dirbtinio kvėpavimo. Viską atlikus, žiurkę ir likusius telkinio lašus gražinate į vietą. Pradedam, jūsų valanda tirpsta!

    Pasiimate žiurkę ir lašus iš bet kokio egzistuojančio vandens telkinio (Viduržemio jūros, Inavaširo ežero, Nemuno upės...)
    3 postai su mažiausiai 700 simbolių, kuriuose atskleisite gaminimo eigą ir ant lentos paminėtų ingredientų kiekius. Taip pat patys sugalvokite gauto eliksyro konsistenciją ar kvapą, svarbu tik tiek, kad jis būtų žydros spalvos.
    Jei kas neaišku, lauksiu AŽ. 

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Ir vėl, pati žiauriausia, Christinos pamoka. Ji nemokėjo visiškai daryti normaliai eliksyrų ir jais naudotis, išeidavo taip, kad prisidirbdavo arba visiškai susimaudavo, netinkamai atlikdama eliksyrą. Klausydamasi tokio ilgo aiškinimo, vis labiau skaudėjo galvą, tiesą sakant, ji nekentė kai kažkas taip ilgai aiškina praktiką, ji suprasdavo ir iš pirmo karto, sakinio. Bet, ši mokytoja kažkuo princesei labai patiko, nors ir nevadino jos kilmingai, užtat atrodydavo visad mokinei draugiška ir mandagi. Tokius žmones, princesė vertino. Tik buvo didžiulis minusas tai, jog ji aiškino, beveik kaip įsakinėjo ką daryti, o įsakinėjimas yra Christinos dalykas. Praktika buvo aiški, bet vis pati negalėjo suprasti kam tai reikalinga. Po kelių minučių, ji priverstinai atsivertė keturi šimtai vienuoliktą puslapį ir pasiskaitė receptą. Nesunku, kaip tik galėsiu atsigerti, nes ištroškau.

[Heidi Mollson]

  Dar viena viralų virimo pamoka. Heidi tai tikriausiai buvo viena iš favoritų dalykų, dėstomų Hogvartse, tad nors ir gerai neišmanė nuodų ir vaistų virimo meno, tačiau su mielu noru ėjo į pamokas. Klausydamasi to ką sakė profesorė, mergaitė nebuvo labai suinteresuota iš pat pradžių, tačiau šiai baigus, nusprendė, kad tai yra visai geras eliksyras. Aišku sužinojusi, kad tai reikės daryti su žiurkėmis, neskambėjo labai maloniai, tačiau išgirdusi, kad jos sugeba atlikti dirbtinį kvėpavimą pačios, jaunoji vampyrė nusprendė, kad tai nėra taip blogai.
  Atsivertusi keturi šimtai vienuoliktą puslapį, žalsvų akių savininkė, greitai permetė receptą ir tuomet patraukė prie narvų. Daug nemąstydama, pagriebė vieną iš jų ir patraukė į savo vietą, kurioje perskaitė ant lentelės esantį telkinio pavadinimą, o tuomet įsiminusi, patraukė prie profesorės stalo. Tikėdamasi, kad buteliukai yra išdėlioti abėcėlės tvarka, tamsiaplaukė ėmė ieškoti D raidės. Stiklinę tarą su užrašu „Dordonė“  rado pakankamai greitai, tad grįžo prie pasiimto narvo, prie kurio paliko buteliuką, o tuomet patraukė į sandėlį, ieškoti reikalingų ingredientų.
  Tai buvo tikriausiai sudėtingiausia dalis, kadangi klastuolė neįsivaizdavo, kurioje sandėlio vietoje, galėjo rasti skirtingi dalykai. Šiaip ne taip, radusi vilkolakio blakstienas, Heidi ėmė pagaliau sektis su ieškojimu, tad pakankamai greitai susirinkusi ingredientus, patraukė stalo link. Pakeliui pasiėmusi nedideles svarstykles ir kitus reikalingus įrankius, mergaitė buvo galutinai pasiruošusi darbui. Dabar ką beliko padaryti, tik išvirti eliksyrą, kuris turėjo padėti dalinai numirusiai žiurkei.

[Sofi Barbierato]

  Sofi džiūgaudama laukė kol prasivers profesorės Moonlight kabineto durys ir klastuolė įžengs bene į mėgstamiausios savo pamokos klasę. Keletą minučių ji laukė ir trepsėjo. Nors pati save tramdė- Sofi atrodai kaip mažvaikė, liaukis.
  Kai ji pagaliau įžengė į Nuodų ir vaistų klasę ir atsisėdo ant suolo ji pamatė ant lentos užrašytą receptą kurį galėjo ir mintinai pasakyti. Atrodo mano mėgstamiausia pamoka virto blogiausia. Ji iškarto suprato pamokos tema. Juk tiek metų studijavo atgaivinimo kerus bei eliksyrus.
  Pamoka prasidėjo. Profesorė pliurpė ir pliurpė, o paskui klastuolė taip pasišlykštėjo, kad vos ne apsivėmė. N...negyvos žiurkės...nors gaila, kad jos mirė, bet aš taip bijau žiurkių ir dar negyvų. Na ką gi, ji nieko negalėjo padaryti, tai gi pasiėmė žiurkę ir lašus iš Raudonosios jūros. Ji pradėjo virti eliksyrą ir vos ne apsiverkė ir mergaitiško jautrumo žiūrėdama į tą vargšą negyvą padarėlį paskendusį Raudonojoje jūroje.

[Heidi Mollson]

  Turėdama jau visus reikalingus dalykus ir ingredientus, Heidi pagaliau galėjo imtis darbo. Kaip buvo skelbiama recepte, mergaitei pirmiausia reikėjo susmulkinti keletą kadagio šaknų, kad gautųsi šimtas gramų. Ant svarstyklių uždėjusi indelį, jį pasvėrė, o tuomet, sužinojusi šio masę, ėmėsi pjaustymo. Pjaudama ir dėdama nedidelius gabaliukus, mergaitė perkopė ribą vos keliais gramais, tad išėmusi vidutinio dydžio, susmulkinto medžio šaknį, ją perpvojė per pusę ir įdėjo atgal. Tiko kaip tik, tad jaunoji vampyrė apsidžiaugė, kad netyčia, sugebėjo apskaičiuoti ir atitaikyti tinkamą kiekį.
  Atlikusi vieną iš kiek daugiau nei dešimties žingsnių, žalsvos spalvos akių savininkė dirbo toliau. Praleidusi žingsnį, susijusį su mirštančio vilkolakio blakstiena, kadangi būdama sandėliuke, pasiėmė reikiamą kiekį, tai yra vieną, tęsė toliau. Remiantis recepte aprašytu žingsniu, tamsiaplaukė dabar turėjo sutrinti dumblius ir drugio sparnelius. Nors šis procesas buvo atliekamas ne vieno eliksyro gaminime, tačiau jis vistiek priminė turnyro antrąją užduotį. Nusipurčiusi nuo nelabai malonaus prisiminimo, klastuolė darbą tęsė toliau. Pagaliau į grūstuvę įdėjusi dumblių porą ir trejetą sparnelių, Heidi su grūstuvėliu, juos ėmė trinti, net nemąstydama apie pasigailėjimą ar šiokį tokį, šio proceso sušvelninimą.

[mergaitė123]

  Adelė sėdėjo ant vienos iš kėdžių, klasėje ir atidžiai klausėsi profesorės Moonlight praktikos užduoties. Kaip ir dauguma vaikų, Mokslinčė pradėjo stengtis mokytis pačioje metų pabaigoje, kai egzaminai jau buvo ant nosies ir taip nemaloniai gąsdino kiekvieną, kuriam mokslai bent truputį rūpėjo. Nors egzaminai jaunosios burtininkės visiškai neviliojo, vylėsi, kad dauguma užduočių bus sudarytos iš būtent pavasarinių pamokų kurso. Tada mėlynakė ramiai parašytų juos ir dėl įvertinimo jaudintųsi daug mažiau, kadangi mokytis papildomai, jaunoji burtininkė netroško ir nežadėjo to daryti, nors turbūt to reikėjo. Vaikas stengėsi dėl to nesirūpinti, tad tik pakreipė galvą, bandydama įsiklausyti į nuodų ir vaistų dalyką dėstančios profesorės žodžius. Nors pradžia ir skambėjo bauginančiai, klastuolė stengėsi to neparodyti. Juk eliksyrą pagaminti, mergaitei neatrodė tokia neįmanoma užduotis, o ir dirbtinio kvėpavimo daryti nereikėjo. Tai irgi buvo pliusas, Adelė nė už ką nebūtų taip išsidirbinėjusi. Jau mieliau būtų buvusi sudeginta, negu liestųsi prie tos šlykštynės. Dvylikametei pasidarė negera, kai pagalvojo, kad ir šiuose požemiuose atsiras burtininkų, kurie buvo tokie išprotėję ir su malonumu gelbės graužiko gyvybę. 

[Heidi Mollson]

  Jau turėdama sutrintus dumblius ir drugio sparnelius, Heidi galų gale prisipildė katilą vandens. Vieninteliai du dalykai, kuriuos reikėjo dar padaryti, buvo, įpilti dešimt mililitrų dėlių išskyrų į žiauriai sutrintus anksčiau paminėtus ingredientus ir atmatuoti du su puse lašo. Tai skambėjo kaip pakankamai sunkus dalykas, kadangi vienaip ar kitaip, nesvarbu ar tu dėsi pusę ar visą lašą, jis vistiek bus lašas. Nusprendusi apie tai dabar daugiau nemąstyti, jaunoji vampyrė ėmėsi naudoti savo matematines žinias, reikiamam kiekiui išskyrų suskaičiuoti.
  Pasinaudojusi atimties veiksmu, žalsvos spalvos akių savininkė, įpylė dešimt mililitrų į sutrintą mišinį. Pildama viską (išskyrus lašus) ir kartu maišydama, tamsiaplaukė ėmėsi gaminimo. Skaičiuodama ratus sukamus pagal laikrodžio rodyklę, klastuolė mąstė, kaip reikės apskaičiuoti tokį keistoką kiekį lašų. Aišku buvo galima bandyti supilti pusę vandens telkinio lašų į ten, tačiau tai buvo šiek tiek pavojinga, jeigu tikėjaisi gero rezultato. Apsukusi dešimtį ratų, klastuolė sustojo, leisdama viralui nusistovėti, prieš dedant paskutinį ingredientą.
  Nusprendusi, kad kitaip, nei pildama ir tikėdamasi, kad pavyks įpilti lygiai pusę buteliuko turinio, nesugebės atskaičiuoti lašų, Heidi paėmė stiklinį indą į rankas ir atkimšo šį. Telkinio vanduo neatrodė kažkuo neįprastas, kas buvo truputį liūdna, tačiau džiaugėsi, kad šis nesmirda ir nereikia kentėti to. Viens, du trys..., -pabandė susikaupti mergaitė. Greitai apsvarsčiusi, kad kuo daugiau lauks, tuo labiau ims manyti, kad ši idėja per daug prasta, jaunoji vampyrė, iš lėto versdama buteliuką ant šono, ėmė pilti šio turinį į viralą. Kai atrodė, kad pusė viso to, kas buvo viduje yra katile, žalsvos spalvos akių savininkė, nusprendė, kad užtenka ir ėmėsi tolesnio maišymo.
  Apsukusi penketą ratų prieš laikrodžio rodyklę, tamsiaplaukė sustojo ir ėmė stebėti spalvos keitimąsi. Laukdama to, greitai apsitvarkė apie save ir atvėrė narvą, pritraukdama žiurkę arčiau išėjimo. Buvo keista matyti tokį tirštą ir šiek tiek, į žydrą moliūgų sriubą primenantį viralą, tačiau per daug apie tai nemąstė. Pripildžiusi buteliuką šio kiek keistoko skysčio, jį pridėjo prie pravertos graužiko burnos ir ėmė pilti į vidų. Nežinodama kiek reikia, kad galutinai atsigautų, nusprendė supilti pusę ir tuomet stebėti, kas atsitiks. Uždariusi narvo dureles, ėmė laukti.
  Praėjo minutė kita ir žiurkė ėmė judėti, tad apsidžiaugusi tuo, klastuolė viską galutinai susitvarkė apie save. Graužiką su narvu, nunešusi atgal iš kur paėmė, grįžo į vietą ir ėmė laukti pamokos pabaigos.

[Sofi Barbierato]

   Sofi pasiėmė didelį avalinį katilą ir pasidėjo jį ant suolo. Ji nurioglino į šaltą, nykų sandėlį kur buvo vienas ant kito sukrauti stiklainiai, ryšulėliai ir kt. Prieš eidama į ingredientų tvirtovę, ji nugriebė nuodų ir vaistų vadovėlį gulėjusi ant stalo.
   Ji žvilgtelėjo į 411 eh...-pasišlykštėjo ji,- dėlės išskyros. Klastuolė vaikščiojo po lentynas, kartais nugvelbdavo reikiama stiklainį ar buteliuką.
   Kai viskas jau buvo jos glėbį mergaitė nesunkiai užlipo laiptais. Ant jos suolo tebestovėjo alavinis katilas, (keista būtų jei jis ten nestovėtų) ji šalia sukrovė ir parsineštus ingredientus ir atsipūtė.
 - Incedio,-švystelėjo ugnis ir įkaitino katilą. Ji nekantriai maiše viską, nes norėjo vargšą gyvūną išgelbėti nuo mirties gniaužtų. Visų pirma dėjo 13 ametistinio drugio sparnelių, vėliau atėjo laikas 8 ml dėlės išskyrų. Po to viskas dėjo tokia tvarka: 7 nuo senatvės mirštančio vilkolakio blakstienos, apie 10 gramų upinio dumblo ir 6 kadagio šaknys. Atėjo laikas ir lašams iš Raudonosios jūros. Sofi du lašus lengvai atskyrė, bet dėl tos puselės ji ilgai kankinosi.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Katile jau buvo užvirintas vanduo, į kurį turės sumesti eliksyro ingredientų. Princesė susirišo plaukus į aukštą uodegą, kad plaukai neįkristų nuo ilgio į vandenį ar kažkas panašaus? Mergaitė tiesiog norėjo greitai atlikti darbą ir nešdintis iš nuodų ir vaistų erdvės. Vis dėl to, vakarui turėjo nemažai planų. Į katilą įmetė dvi kadagio šaknis, septynias nuo senatvės mirštančio vilkolakio blakstienas, tris Ametistinio drugio sparnelius, vieną upinį dumblą, keturias Dėlės išskyras,    2.5 vandens jūros lašus. Vienu žodžiu, sudėjo viską kas buvo parašyta vadovėlyje. Šiuo metu, Christina jautėsi kaip ta gera mokinukė, tačiau jautė, jog kažką ne taip padarė. Kaip bus taip bus. Katilas pradėjo virti ir burbuliuoti, net šiek tiek aptaškė jaunąją princesę. Jezau, ramiau... Visa masė atrodė labai lipni ir tiršta, taip pat kvepėjo kažkodėl arbūzais, o visą eliksyrą puošė graži, žydra spalva.
 

[mergaitė123]

  Burtininkė savo žydrų, vandenyną savo atspalviu primenančių akių stengėsi nenukreipti į beveik nudvėsusias žiurkes. Neslėpė to, kad mieliau būtų palikusi bent vieną iš jų nebegyvą, tačiau negi ji turėjo pasirinkimą? Aišku, kad ne, o ir nenorėjo prisidirbti, ypač pavasarį, kai mokymosi minučių ir laiko leidžiamo šioje mokykloje liko vis mažiau ir mažiau.
  Žvilgsniu apdovanojo kiek pageltusią popieriaus skiautę. Išsiaiškinusi, kad sandėliuke teks ieškoti Kasumigauros ežero lašų nusipurtė. Nė nenutuokė, kurioje pasaulio vietoje, toks ežeras galėjo būti, tačiau tai nebuvo svarbu. Mergaitė šyptelėjo supratusi, kad tai nebuvo kokia nors geografija, o tik Nuodai ir Vaistai - dalykas, kurį buvo įmanoma mokėti ir Adelės visiškai neturimų geografijos žinių čia tikrai neprireikė.
  Tamsiaplaukė šiek tiek pasišokinėdama nulėkė prie profesorės Moonlight stalo, ant kurio buvo išdėliota penkiasdešimt skaidrių buteliukų su penkiais vandens lašais juose. Mintimis greitai perskaičiusi kiekvieną, mergaitė kažkur per vidurį rado ir savo eliksyro gaminimui skirtą buteliuką. Dar kartą šyptelėjo, profesorė Monica neklydo, kad šio skysčio gaminimas nebuvo sunkus. Na, arba tai tebuvo tik pradžia ir ispanė tik per daug atsipalaidavo, kas irgi buvo galimas variantas. Jai taip nutikdavo tikrai neretai.
  Nuo stalo atsargiai, kad nesudaužytų, pagriebė buteliuką ir ramiai nuėjo link savo suolo, padėjo buteliuką ant rudos spalvos stalviršio. Vis apsidairė įsitikinti, kad joks begėdis nežvelgė į jos nuosavybę ir neketino tų vandens lašų pavogti. Tai būtų buvusi milžiniška ir nepakartojama tragedija ir panelė sunkiai įsivaizdavo, kaip galėjo tai ištverti. Tokiu atveju, būtų elgusis, kaip mažas vaikas ir klykusi taip, kad kiekvienas gyvis Uždraustajame miške, būtų žydrų akių savininkę išgirdęs, tačiau mintyjo, kad tai logiška, tad dėl to per ne lyg nesijaudino. Nematė prasmės.
  Dar kartą apdovanojusi vaikus, praeinančius pro ją, įkyriu žvilgsniu, greitais žingsniais kulniavo link sandėliuko, kur turėjo rasti likusius ingredientus, naudojamus eliksyro gamybai. Kad ir iš kur, mergaitė gavo nesuprantamos motyvacijos tam, nenorėjo, kad ji išgaruotų ir nuostabus taškų rinkimas būtų pasibaigęs, kai net neprasidėjo.
  Prasibrovusi pro kitus mokinius pradėjo kuistis po sandėliuką, nusprendusi, kad reikėjo rasti seniai naudotą, tačiau naudingą daiktą - pipetę. Įsivaizdavo, kad ši galėjo praversti ir išdrįso pagalvoti, kad pamokos žiobariškoje mokykloje nebuvo toks prastas dalykas, kokiu jas įsivaizdavo. Vien tik tai, kad savo menkas, tačiau esamas žinias galėjo pritaikyti burtų ir kerėjimo mokykloje dar labiau pradžiugino dvylikametę, kuri kuitėsi pačiame sandėliuko gale, tarp įvairių stiklinių buteliukų ir kitų burtininkų išmislų, kurių prasmės klastuolė nesugebėjo įžvelgti.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Jo, eliksyras buvo jau paruoštas. Arbūzais kvepiantis eliksyro buteliukas stovinėjo ant stalo, o ši bandė prisiminti ką turės atlikti dabar. Ak taip, supilti eliksyrą į žiurkės gerklę. Princesė vis dar negalėjo patikėti, jog artinsis prie žiurkės. Žiurkė priminė šiek tiek knisių, tad jų irgi visai bijojo, o dar jų ta uodega, baisiai gąsdino kilnios šeimos atstovę. Tačiau, reikėjo su tuo susitaikyti, reikėjo atlikti šią praktiką. Vis dėl to, tai patirti reikės ne tik jai. Antrakursė sukalbėjo vieną maldą, nes baisiai tikėjo visais tais Dievais na ir ėjo link žiurkės narvo.                                           
  Ant jo buvo užrašyta gyvūnėlio mirtis, žiauroka mirtis, kaip žiurkė paskendo pačioje jūroje, ir tai buvo labai, labai keista. Christina susiraukė ir pravėrusi narvo dureles, laikė rankose eliksyrą.
-Heyy..- Pasisveikino mandagiai ir atidarė buteliuką.- Skanumėlis tavęs laukiaaa...- Drebančiu balsu artinosi prie žiurkės. Taip, tik tris lašus reiks įlašint į gerklę. Eliksyro tris lašus pylė į šaukštelį ir sugirdė viską į žiurkės gerklę.
-O fui,- Dar kartą susiraukė ir jau toliau ėjo nuo žiurkės.
    Žiurkė pradėjo dūsauti ir kratytis, mergaitei išsipūtė akys ir baisiai išsigandusi, paėmė jai už uodegos ir metė į narvą. Eliksyrą padėjo į vietą, o pati pabėgusi pasislėpė nuo žiurkės, prie profesorės.

[Sofi Barbierato]

   Na, kai viskas buvo paruošta ji nuodugniai apžiūrėjo eleksyrą. Viralas kvepėjo neseniai išspaustomis ananasų sultimis bei juodu šokoladu pabuvusiu spintelėje kelias dienas. Jo spalva buvo melsva kaip ir Raudonosios jūros vandens, atrodo lyg per skaidrų jos vandenį driekiasi koralų rifas.
   Ji užmetė akį į laikrodį ir pamatė, kad liko tik 10 minučių. Ji supylė eleksyrą į nedidelė kolbą, o iš ten tiesiai į gyvūnėlio burnytę. Kai ji pamatė, kad graužikas atsigaudinėja ji staigiai nubėgo toliau nuo savo suolo, nes tiesiog labai bijo žiurkių. Nors profesorė ir sakė, kad žmogus ar gyvūnas atsigauna iškart ji vis tiek grįžo pas dar šiek tiek silpną gyvūną.
   Kai gyvūnas visiškai atsigavo klastuolė tyliai peržvelgė klasę. Na, o netoli klasės durų stovėjo ir murksojo, baltu, aksominiu kailiuku žvilgantis mergaitės katinas. Jis ne vietoj ir tikrai ne laiku. Jai tas mano katinas palies bent vieną padarėlį gausiu bėdos. Kad ir kaip bebūtų katinas įrėžė akis į tą žiurke kuri stovėjo ant Sofi stalo. Ne gi jis dabar puls. Vėliau katinas tiesiog pabruko uodegą ir išbinzeno greičiausiai dėl to, kad mergaitė į jį pasižiūrėjo į jį tokiu žvilgsniu nuo kokio ir žudikas išsigąstų. Ji įmetė graužiką į narvelį, o po to tyliai paskui savo riebųjį katiną išžingsniavo iš klasės.

[mergaitė123]

  Krištoliniai, stikliniai buteliukai, variniai, bronziniai, alaviniai katilai, Mandragorų vandeninis tirpalas, žalvarinis samtis ir dar daug kitų, eliksyrams gaminti reikalingų daiktų, apdulkėję glaudėsi sandėliuke.
  Adelės lūpas paliko nereikšmingas atodūsis. Žinojo, kad nesuradus pipetės iš sandėliuko nesinešdins, nors tai atrodė beviltiškai.
  Burtininkė atsargiai pastūmė žalvarines svarstykles ir išvydo mažą, karamelinio atspalvio dėžutę, kurios nedengė dangtelis. Ten gulėjo bent dvidešimt pipečių ir mergaitė greitai pasiėmė vieną, o likusias rūpestingai padėjo atgal į vietą, na tiksliau numetė, tačiau reikėjo apsimesti, kad tikrai taip nepadarė ir nieko neparodančia mimika grįžti prie ingredientų sandėliuke, ieškojimo.
  Laikas bėgo be pasigailėjimo, buvo likęs vos pusvalandis, o katinėlių mylėtoja net gi nebuvo suradusi visų eliksyro sudedamųjų dalių! Greitai mintyse pakartojo receptą ir pradėjo ieškoti kadagio šaknų, kurių reikėjo lygiai dešimties centimetrų. Skambėjo lengvai, kaip du kart du, tačiau mergaitė stengėsi apie tai negalvoti, reikėjo tiesiog imtis darbo toliau, kol profesorė Moonlight nesugalvojo jos aprėkti, dėl per ilgo kuitimosi sandėliuke.
  Iš tiesų, kadagio šaknis rasti tikrai nebuvo sunku, o žinant tai, kad laiko liko vis mažiau ir mažiau, tai kad ingrendientą rasti pavyko nesunkiai, buvo tik į naudą. Kaip ir visada, aišku.
  Adelė ieškojo kažkokios permatomos dėžutės, kurioje galvojo, kad turėjo slypėti penkios nuo senatvės mirusio vilkolakio blakstienos. Fui, - nusipurtė, tačiau nenuleido žydrų akių nuo lentynos, prigrūstos įvairiausių dalykėlių, neilgai trukus pastebėjo ir šį ingredientą, kurį pagriebė taip pat greitai, kaip ir du Ametistinio drugio sparnelius. Galų galiausiai, per dešimt minučių pastebėjo ir trisdešimt gramų upinio dumblo ir tris dėlės išskyrų lašelius.
  Visas eliksyro sudedamąsias dalis glėbyje nusinešė į klasę ir padėjo ant stalo. Laiko buvo likę nedaug, o mergaitė nenutuokė nuo ko pradėti. Visgi atsivertusi pastebėjo receptą ir atsargiai, užvirusi vandenį katile sutraiškė kadagio šaknis ir įmetė jas į katilą. Po to pipetės pagalba atskyrė reikiamą skaičių lašų, vylėsi, kad neįlašino daugiau, tuo pačių daiktu atskyrė ir reikiamą skaičių dėlės išskyrų ir palengva maišė viralą. Galiausiai sumetė porą drugio sparnų, kuriuos prieš tai perpjovė su neaštriu peiliu į keturias dalis ir blakstienas. Paskutinis, tačiau taip pat svarbus ingredientas buvo upinis dumblas, kurį Adelė tėškė į vaistą, kuris tą pačią apdovanojo mergaitės uniformą lašeliais gėralo iš katilo.
  Dar kelias minutes Mokslinčė maišė viralą, tačiau jau buvo pradėję skaudėti riešą, tad tik supylė eliksyro į stiklinį buteliuką, nors ir nebuvo užtikrinta, kad šis suveiks. Įdėmiai apžiūrėjusi žydros spalvos eliksyrą užuodė gan keistą kvapą primenantį sudrėkusias samanas, miške. Į tekstūrą neatkreipė dėmesio, tereikėjo nunešti gėrimą prie graužiko ir supilti šį žiurkei į burną.
  Adelė nuslinko prie gyvūnėlio ir atsargiai supylė giralą į jos nasrus, tą pačią akimirką šoko nuo graužiko dvejais metrais toliau. Nenorėjo, kad ją užpultų šis gyvūnas, jei jis prisikėlė.
  Žiurkė pradėjo stipriai kosėti, mergaitė lėkė į savo suolą ir daugiau padaro nebestebėjo. Nenorėjo likti sutraumuota nuo tokio vaizdo, tačiau tuo pat metu ir džiaugėsi, kadangi mąstant logiškai, eliksyras suveikė ir pamokos praktika, Adelei pavyko. Aišku, kad pavyko, juk čia ne kerėjimas ar apsigynimas nuo juodosios magijos, - pagalvojo ir pasirėmusi galvą ranka, stebėjo kitus vaikus, kurie vis dar maišė eliksyrus. Ak, kaip jai pasisekė!

[Charlotte Claire Evans]

Pirmas dalykas, kurį Šarlotė pastebėjo vos įžengusi į klasę, buvo krūva pelių lavonų. Ji labai išsigando, tad atsisėdo kuo toliau nuo jų. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kam nuodų ir vaistų pamokoje gali būti reikalingi kažkokie lavonai - tuo labiau tiek daug. Ar tai dar vienas būdas iš jos pasišaipyti? Ko gero, taip…
Šarlotė žiūrėjo į lentą, klausėsi, ką šneka mokytoja, tačiau visiškai nieko nesuprato. Atgaivinti pel žiurkę? Tai jos gyvos? Kaip taip gali būti? Juk ji aiškiai matė gulinčius lavonus… Tikrai prie jų nesiliesiu nutarė Šarlotė ir skubiai apsižvalgė, ar jos akylai nestebi ta bjauri seniūnė. Ta tai jau tikrai rastų priežastį prie jos prisikabinti… Laimei, mergaitė jos nepastebėjo.
Šarlotė nenorėjo būti pastebėta, tad reikėjo kibti į darbą. Deja, ji nė neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Dar kartą perskaitė receptą. Pusė žodžių buvo nesuprantami, tad ji nutarė pradėti nuo vandens. Mergaitė nuėjo prie profesorės stalo ir paėmė pirmą pasitaikiusį buteliuką - ji taip ir nesuprato, kad buteliukai kažkaip yra susiję su tais lavonais. Na, tomis žiurkėmis. O kaip jai suprasti, kai mokytoja šneka labai greitai ir neaiškiai? Šarlotė dažnai nesupranta, kas jai sakoma, argi ji dėl to kalta?..
Mergaitė supylė visą vandenį į savo katilą ir liūdnai atsiduso. Dar nežinojo, kaip tą padarė šį kartą, bet buvo visiškai tikra - ji kur nors ir vėl susimovė…

[David Dominguez]

Davidas būtinai pavogs bent vieną lavoną! Jeigu pasiseks, pasiims net ir kelis! Berniukas buvo labai patenkintas šita pamoka - tas bjaurus jo kambario draugas dar atsiims! Dabar jau tikrai gaus ko nusipelnęs.
Bet kaip Davidas nusivylė, kai paaiškėjo, kad žiurkės gyvos! Žudyti jis visai nenorėjo - tikėjosi, kad šituo pasirūpins profesorė. Nelaimei, panašu, kad toks šaunus planas neišdegs. Davidas neslėpė nusivylimo. Ir dar jis turės atgaivinti tą padarą?! Kokia nesąmonė! Jau geriau numarinti ir tada erzinti visokius bjaurius berniūkščius! Arba mergiūkštes išsišiepė Davidas ir pagalvojo apie belazdelę mergaitę. Ak, kad taip būtų galėjęs pakišti jai žiurkę vietoj lazdelės! Būtų buvę tikrai smagu!
Nelaimei, kol kas reikėjo galvoti, ką daryti su eliksyru. Ar išties verta jį virti ir bandyti gaivinti kažkokią žiurkę? Ar verčiau pasivogti daugiau ingredientų, su kuriais bus galima nuveikti ką nors įdomesnio?
Davidas ilgai bandė apsispręsti, tačiau tai kažkodėl buvo labai sunku. Galiausiai berniukas nutarė bent pabandyti išvirti eliksyrą - ar bent apsimesti, kad tai daro. Vos tik nuėjęs į sandėliuką medžiagų jis mielai viską įdėmiai peržvelgs ir jeigu tik ras ką įdomaus, pasiims sau! Įdomu, kaip profesorei sekėsi tvarkyti sandėlį po praėjusios pamokos? susimąstė Davidas eidamas sandėliuko link. Kodėl gi jam nepavertus tos patalpos dar didesniu sąvartynu nei tai padarė praėjusios pamokos metu?