0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Magdė

 Navis Habitus uostas – vienas seniausių uostų visame pasaulyje. Išvertus iš lotynų kalbos šis pavadinimas reiškia „ prekeivių uostas“. 1526 metais jį pastatė į Kanadą atvykęs labai išsilavinęs ir gabus jūrininkas Aleksandras Džordanas Bergas. Tai jis pavadino šį uostą tokiu skambiu vardu. Kodėl? O gi todėl, kad šis uostas labai traukė jūreivius. Net žiemą prie molo rikiuodavosi eilės laivų, o Šarlotetauno turguose nuolatos virdavo veiksmas. Tai buvo sėkmingiausias uostas pasaulyje, kasmet Šarlotetauno krautuvėse parduodavo gausybę prekių iš svečių šalių, kurias parduodavo pirkliai, o visi jūreiviai, kurie lankydavosi Navis Habitus uoste, palengva susikrovė turtus.
 1610 metais Aleksandras Džordanas Bergas mirė. Per šitiek metų jis lbai daug nuveikė Šarlotetauno labui, tad buvo išrinktas jo meru. Po mirties, visas teises perleido savo vienturčiui sūnui ir taip, palengva, per kelis šimtmečius,. besikeičiant Šarlotetauno merams, šis mažas miestelis virto didingu,. svarbiu miestu, o jo uostas - tikra įžymybe, verta bet kokio turisto fotoaparato.
 Navis Habitus uostas yra labai didelis. Jo molą skalauja Šv. Lauryno įlankos vanduo. Prie pat tilto, prie kurio švartuojasi laivai, auga keli dekoratyviniai spygliuočiai medeliai. Visos gatvelės, kurios suka pro šį uostą, yra grįstos akmenimis. Prie pat tilto, langais į jūrą, stovi keletas senovinių milžiniškų namų, tačiau galima išvysti ir modernumo apraiškų - lygių tvorelių, skiriančių aksomines, smaragdo spalvos vejas ir dailių, naujovičkų laivų.
 Prie pat uosto yra pagrindinė aikštė - kad jūreiviams būtų patogu iš karto gabenti savo prekes į turgaus vietą bei krautuvėles ir susitarti dėl gaunamo atlygio. Tačiau, deja, šiais laikais žmonės apleido pajūrį ir dažniau lankosi naujoviškame parke, negu senajame uoste. Tačiau tai nė  kiek netrikdo ,,Navis Habitus" mįslingumo ir užtarnauto poislio bei ramybės.

Alisa stovėjo ant senovinio, akmeninio Navis Habitus uosto grindinio ir nušvitusi, šypsodamasi žiūrėjo į didelį, ąžuolinės medienos laivą. Jis atrodė tiesiog nuostabiai – lanksčių, lakuotų lentų, su tvirtais stiebais, kuriuos gaubė baltos, nuo lengvo vėjelio plazdančios burės. Ant aukščiausio stiebo pritvirtinta apžvalgos aikštelė ir pririšta plazdanti vėliava. Visur tvarkingai sudėliotos statinės ir dėžės su maisto atsargomis, skrynios su pinigais ir drabužiais, ryšuliai su antklodėmis ir pledais. Priešais ji matė Veronica - suaugusią, dailią mergina tamsiomis akimis ir rudais plaukais.
Tikra piratė žavėdamasi savo teta, pagalvojo vela. Veronicos pasitikėjimo ji taip ir neišsikovojo, bet vylėsi, kad prabangaus vyno statinaitė, naujutėlis nublizgintas kardas, knyga apie jūreivius ir pirato apsiaustas bei skrybėlė, kuriuos padovanojo buvusei klastuolei, turėtų suminkštintį jaunosios jūreivės širdį.
 Ji pati vilkėjo berniokiškas, rudas, odines kelnes, atraitotas beveik iki kelių ir baltus, susagstomus marškinius su rankovėmis iki alkūnių. Avėjo tamsiai rudus, aulinius batus su sagtimis, o plaukus, greitosiomis surištus į kuodelį, dengė ruda trikampė skrybėlė. Lūpose gniaužė dailią, tamsiai rudo medžio pypkę. Tiesa, be tabako, kad Sabrina nesupyktų. Buvo atostogos, lengvas vėjelis sklaidė paskutinius, užsispyrusius debesėlius ir palengva dangus visiškai išsigiedrijo.
 Akimis mėgindama  surasti mamytę, ji pastebėjo kažkokį jauną vaikinuką, kuris krito į akį dėl savo išvaizdos. Tamsūs plaukai, žydros akys ir mąslus veidas, graži apranga. Tačiau labiausiai sudomino tai, kad jis skaitinėjo knygą ir rūkė pypkę.
 Dėl knygos nenustebčiau, bet pypkė...Tokiame amžiuje... stebėdamasi mąstė būsimoji šeštakursė. Ji neprisiminė, kad ir pati kurį laiką gniaužia tarp lūpų pypkę. Nors ir be tabako, tačiau jaunai merginai ir dar - garbingos Spellmanų giminės atstovei tai atrodė lyg ir nepadoru. Laimei, mama nepyko.
 Jei mamytė neprieštarauja, vadinasi, tai dar padoru...  mintyse matydama Sabrinos paveikslą, meiliai pagalvojo švilpė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alisa Luna Bergman »

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Navis Habitus uostas (Šarlotetaunas, Kanada)
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
Atsitiko stebuklas. Teko apgalvoti gal tūkstantį kartų, apie naująją, karjerą. Iš tiesų, dvidešimt penkerių metų mergina, turėjo planą. Nuo pat nakties, Spellman negalėjo atsidžiaugti. Jautėsi kaip pati, laimingiausia mergina pasaulyje. Lagaminas buvo sukrautas, net lūpos buvo padažytos, kas yra labai reta Veronicai! Išvis, makiažo vampyrė nekentė. Po vakar kelionės į Ameriką, buvo sunku užmigti. Kelionė buvo ilga ir sunki. Ši vasara bus pati geriausia.- Pagalvojo trumpaplaukė ir pasitrynusi akis, nuvarė prie lagamino. Pasiėmusi jį į ranką, išėjo iš nepažįstamojo namo.
   Net nepasakė "viso gero", ant kiek buvo laiminga. Veronica prie stotelės stovėjo su kreminėmis, plačiomis, plonomis, kelnėmis, juoda maikute ir ant viršaus, baltais marškiniais. Šį stilių, buvusi klastuolė tiesiog dievino. Įsėdusi į autobusą, atsirėmė į sieną ir džiaugsmingai sėdėjusi, pavartaliojo knygą. Ne, negalėjo net normaliai paskaityti knygos, visos mintys buvo nukreiptos į piratystės karjerą. Jau neberūpėjo tas visas menininkės verslas, rūpėjo tik laivo kapitonės darbas. Bet, kad nesijaustų visiškai atsiskyrusi nuo meno, papeizojo į knygą, du, didelius laivus. Tai padėjo kažkiek nusiraminti. Į menininkę, pradėjo vėpsoti žmones, bet net ir tai, nerūpėjo juodaplaukei. Dėl kapitonės karjeros galėjo mesti alkoholį, galėjo nebegerti iš žmonių kraujo, neberūkyti, kad ir kaip sunku tai būtų. Gerai Veronica, nusiramink, dar net nežinai ar tas planas tau išdegs, gal tau net nepavyks?- Bandė per daug neprisisvaigti ji. Jau matėsi Navis Habitus uostas ir pilną laivų. Spellman greitais žingsniais, ėjo iš autobuso ir iš tos laimės, pamiršo palikti vairuotojui arbatpinigių. Veronica jau nebėjo, ji tiesiog, bėgo. Marškiniai plevėsavo pavėjui, atrodė, kad net už mašinas, ši bėgo greičiau. Skrybėlė. Pamiršau ją.- Nusijuokė pagalvojusi. Iš Veronicos buvo tikrai labai sunku, pamatyti šypseną, bet matėsi, kad ji tikrai labai džiaugiasi. Atsistojusi prie laivo ir beveik pasiruošusi į jį lipti, pamatė pažįstamą veidą, plaukus, ūgį. Merginos laimė pasibaigė. Iš šypsenos pasidarė piktas veidas, vėl, be jokių emocijų. Užmuškite mane gyvą.- Supyko varlyčių mylėtoja. Hm, atrodo tikrai pasikeitusi, kokios gražios kelnės, panašiai apsirengus, kaip ir aš...- Grožėjosi Alisos stiliumi, nors ir baisiai ant jos pyko. Kad nepasirodytų visiškai nemandagi, priėjo prie Lunos ir netikrai nusišypsojusi, ją keistai apkabino.
- Alisytė, mylima Sabrinos dukrytė,- Ne itin tinkamai, pasisveikino.- Kur ruošiesi keliauti? Ką čia veiki? Kaip tau, Sabrinytė, mamytė, leido kažkur iškeliaut?- Pasidomėjo Veronica.

*

Magdė

Ats: Navis Habitus uostas (Šarlotetaunas, Kanada)
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
 Alisos žvilgsnis nukrypo į bures. Jos lengvai ir grakščiai plėvesavo, genamos vėjo tarsi jūros bangos. Mergina užsimerkė. Ji jautė, kaip veidą glosto šilti saulės spinduliai. Visi garsai - ritamų statinių traškėjimas, jūreivių riksmai ir bangų pliuškenimas į molą - nutolo. Liko kažkur toli, dabartiniame laike.
 Vela nuskriejo į praeitį. Ji stovėjo ant aukštos kopos, prie mažo, medinio namuko, pasislėpusio tarp pakrantės viksvų. Giedru dangumi skraidžiojo žuvėdros. Saulė lėtai leidosi į ošiančios jūros gilumą. Dar kelios akimirkos, ir ji patogiai atsiguls į debesų patalą. Auksiniai spinduliai paliko jūroje spindintį taką. Merginai taip ir norėjosi pulti žemyn, per auksinį smėlį, nerti į bangas ir nuplaukti tuo spindulių keliu link paslapčių. Ji užsimerkė. Saulė paglostė veidą ir išnyko. Liko tik vakaro kerai, glostantys merginos veidą.
 Staiga Alisa išgirdo balsą. Ji atsimerkė, vaizdinys ir pojūčiai išnyko. Šalia stovėjo Veronica. Mergina įdėmiai ją nužvelgė. Nuo paskutinio susitikimo teta pasikeitė. Tapo ambicinga, ryžtinga ir be galo laiminga moterimi. Išgirdusi jos pasisveikinimą, šeštakursė nesusilaikė ir balsu nusijuokė.
 - Taip, tai aš, - nesugalvojusi, kaip tinkamiau atsakyti į šią Veronicos frazę, ištarė švilpė ir įbedė akis į tetą, norėdama įsitikintim, kad ji nejuokauja, - O kodėl Sabrina turėtų manęs neišleisti? Juk, vis dėlto, tokia proga, teta iškeliauja piratiškų atostogų...
 Ji mirktelėjo Veronicai ir dar kartą šyptelėjo. Norėjo parodyti, kad nuo to karto, kai susigūžusi sėdėjo Spellman'ų valgomajame, pasikeitė. Nebėra tokia drovi, liūdna ir tyli mergina. Tapo ryžtinga, šmaikščia ir gyvenimu patenkinta asmenybe.
 - Nuostabus laivas...- svajingai ištarė šeštakursė, žvelgdama tetai į akis, - Toks aukštas ir gražus... Atrodo tarsi paukštis. Galbųt kada nors išskleis sparnus, pakils ligi denesų ir nuskris, genamas vėjo...
 Švilpė šyptelėjo. Ji kiek pavydėjo Veronicai. Tetos laukė nuotykių kupinas, dar neišbandytas pasaulis. Tačiau šešiolikmetė prisiminė Sabriną, Spellman'ų namus, Hogvartsą ir savo aistras bei ambicijas. Ne. Ji nemainys šio gyvenimo į kitokį. Alisa nuoširdžiai džiaugėsi už Veronicą, palaikė jos sumanymą ir dažnai svajodavo apie piratišką gyvenimą: drąsius apiplėšimus, kraują stingdančius žygius ir senovinių mūšių skonį. Tačiau ji žinojo, kad nemainytų savo mamos ir ambicijų į jokią kitą veiklą.
 Pagalvojus apie piratės gyvenimą, mergina staiga prisiminė apie ryšulėlį savo krepšyje. Ėmė raustis jame ir galų gale tarp eliksyrų rinkinio ir odinės piniginės surado tą į drobę įsuktą paketėlį. Padavė jį Veronicai. Akinamai žydros akys susidūrė su rudomis tetos akimis. Vela dievino tokias akimirkas. Šiluma maloniai kutena širdį, o rankos pačios tiesiasi Veronicos link, prisiglaudžia ir apkabina ją per liemenį.
 - Šiame paketėlyje - dovana tau. Pamaniau, kad keliaujant jūr šie daiktai gali praversti, - sušnabždėjo tetai į ausį šeštakursė, - Ten rasi knygą odiniu viršeliu - pirato dienoraštį, naują kardą, butelį geriausio vyno, kapšelį auksinių monetų ir brangakmenių. Taip pat ten yra ir dar kai kas. Išsiuvinėjau jūsų laivui vėliavą - du sukryžiuotus kardus ir Spellman'ų herbą. Manau, galėsite ja pasinaudoti.
 Švilpė atsitraukė ir dar kartą įsistebeilijo tetai į akis. Jos buvo gražios, rudos spalvos, su gilumoje šokinėjančiomis džiaugsmo švieselėmis ir šešėliukais.
 Veronica labai graži. Man ji patinka. Tikra piratė! - linksmai pagalvojo šešiolikmetė.

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Navis Habitus uostas (Šarlotetaunas, Kanada)
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
Vėjelis vėl papūtė į vampyrės plaukus. Alisos juokas, vertė nusijuokti ir pačią, buvusią klastunyno mokinę. Nors ir buvo šalia savo priešės, na gal tiesiog, nemėgstamo žmogaus, jautėsi vis tiek puikiai. Galbūt buvo jos net truputį pasiilgusi. Alisai labai tiko šis įvaizdis, Spellman šviesiaplauke, didžiavosi. Apsižiūrėjusi laivus, mandagiai, su šypsenėle veide, atsakė Alisai kaip tikra teta.
- Nežinau, - Šiek tiek susigėdijusi, prisiminė Sabrinos taisykles, kurių turėdavo laikytis visa Spellman'ų šeimynėlė. - Gražiai atrodai,- Pagyrė Veronika, pusseserės dukterį. Pati nustebo, jog pasakė tokį komplimentą pirmą kartą gyvenime. O iš kur ji sužinojo, kad aš piratiškų atostogų išeinu? Nejaugi Sabrina pakuždėjo.. Tokios mintys, supykdė vampyrę. Po galais, sakiau, kad tylėtų.. Lunos sakinys apie laivą, prajuokino tamsiaplaukę. Net nesuprato kodėl, bet tai tikrai ją pralinksmino.
- Gražus, - Vis dar juokėsi, žiūrėdama į laivą. Na, jis tikrai gražiai atrodė, norėjosi tiesiog į jį tuojau pat įlipti ir plaukti toli, toli. Į kokią nors salą arba dar kažkur. Veronika nekantravo pamatyti jūrą, laivo vidų ir labiausiai nekantravo, tame laive vairuoti. Oho, Alisa dar ir poetė. Šitie žodžiai, merginai patiko.
   Atėjo tas momentas, kai varlyčių mylėtoja, nebejautė neapykantos pusseserės dukrai. Norėjo su ja gerai praleisti laiką, pasikalbėti, daugiau apie ją sužinoti. Vis dėl to, buvo teta. Su giminėmis nebendravo šešis mėnesius, tad norėjosi su bent šia gimine, pasišnekėti. Viskas grįžo į vėžes, Veronikos gyvenimas, nuotaika. Galbūt buvo net pasiruošusi grįžti į Spellman'ų namus ir pradėti viską iš naujo. Nors ir pridarė pilną klaidų, nusprendė judėti į priekį. Nors ir nužudė savo geriausią draugą, apkalbėjo Sabriną, melavo, kankino žmones, vis tiek buvo pasirengusi gyventi gerą gyvenimą. Kaltė aišku, visada bus Veronikos širdį, bet to jau nebepakeisi. Niekam nusprendė to nesakyti, nusprendė prisiminimus palikti kaip kokį nors... sapną. Palikdama mintis nuošaly, žvelgė į linksmąją asmenybę. Jų žvilgsniai susitiko, Spellman pamatė Alisos rankose kažką nuostabaus. Po sekundės, dovanėlę jau laikė pati Veronica. Kai šviesiaplaukė apkabino menininkę, ši pasijautė labai keistai. Neprisiminė kada paskutinį kartą buvo su kažkuo apsikabinusi. Gal kiek nedrąsiai, piratė apkabino ją stipriau ir prisiminusi dovanėlę, paleido.
 - E...- Sulemeno vieną raidę, kuri pasakė, kad Veronika dėl kažko jaudinosi. Negalėjo tiesiog patikėti tuo, kad kažkas jai padovanojo dovaną. Ir dar tokią! Tai buvo jos didžiausia svajonė. Kardas, vynas, pirato dienoraštis, monetos, brangakmeniai. Net herbas! Iš trumpaplaukės akių, pradėjo bėgti džiaugsmo ašaros. Geriausias žmogus pasaulyje. - Ačiū. Aš negaliu patikėti, jog tai turiu. Tu esi nuostabus žmogus ir atleisk man už tai, ką kažkada tau sakiau, įžeidžiau. Buvau kvaila paauglė, nesidžiaugianti gyvenimu. - Atsiprašinėjo menininkė, valydama ašaras servetėle. Po galais, Veronika, tu verki?- Negalėjo patikėti savimi, ji. Išvis negalėjo patikėti šia diena, ji buvo tokia neįprasta. Iš laivo išlipo kapitonas, jau buvo tas metas, kai visi keleiviai turės sėsti į laivą ir plaukti. Piratė, turėdama puikų planą, šyptelėjo Alisai ir patraukė laivo link.