0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 51
Selenos butas
« Prieš 2 savaites »
  Butas daugiabutyje, bemaž neišsiskyrė iš kitų. Vos tik užlipus nublukusios rudos spalvos laiptais ar užkilus moderniu liftu buvo galima išvysti dailias naujutėles juodmedžio duris, patraukus rankeną vos tik įžengus pro duris taip ir kviečiančias užeiti pirmasis baldas, kurį galėjo išvysti buvo ąžuolinė spinta prikimšta įvairiausių šaltesniam metų sezonui skirtų paltų ir švarkelių. Čia pat svečias ar svečiai galėjo nusiauti batus ir pradėti ilgai lauktą pokalbį. Tiesa, jei visgi namų šeimininkė pasiryždavo namus aprodyti labiau, pirmasis kambarys buvo paprasčiausias miegamasis, kuriame mergina praleisdavo visą naktį. Į jį įeiti buvo galima pro šviesios rudos spalvos duris, kurios dažniausiai ir taip buvo praviros. Jau ilgą laiką, namuose lankėsi tik ji pati, tad uždarinėti jas buvo beprasmiška.
  Sienos šiame kambaryje buvo papuoštos dailia kremine spalva. Netoli lovos stovėjo nedidelė juoda it smala spintelė ant kurios puikavosi žiobariškas žadintuvas, kurio nekentė kiekvienas miegalius. Taip pat ant tos pačios spintelės buvo pastatytas cinamoninės spalvos rėmelis, kuriame įrėminta šeimos nuotrauka. Visgi Selena ilgėjosi jų kiekvieną minutę, tad tokie minimalistiniai dalykai, šiek tiek ją pralinksmindavo. Miegamajame stovėjo ir spinta, kurioje buvo laikomi paprasčiausiai sukabinti drabužiai. Nieko ypatingo, tačiau šiame kambaryje, jautėsi jaukiai ir ramiai, ypač po varginančios darbo dienos.
  Išėjus iš miegamojo buvo ir paėjus kelis žingsnius mažu koridoriuku buvo galima išvysti nedidelę svetainę, kurią Isabella naudojo ir, kaip valgomąjį ir darbo kambarį. Svetainėje puikavosi juodas stalas ir tokios pat spalvos kėdės aplink jį. Ant stalo dažniausiai buvo palikta vaisių pilnas indas ar kažkas valgomo, dažniausiai grįžusi iš Magijos ministerijos, mergina tingėjo ir tiesiog neturėjo noro kuistis virtuvėje.
  Viso kambario sienos buvo baltos it sniegas spalvos, taip pat kiek tolėliau buvo patogi sofkutė, ant kurios sėdėdama dieną dažniausiai pradėdavo karčios kavos puodeliu ir stebėdama žiobarišką televiziją, per televizorių, kuris taip pat egzistavo svetainėje. Taip pat ant sienos buvo pakabinti keli paveikslai, kuriuose buvo vaizduojamas miškas. Iš tikro nesuprato, kuo šie jai taip patiko, bet nukabinti jų tikrai nežadėjo.
  Išėjus iš šio kambario ir paėjus truputį toliau buvo įrengta virtuvė, tačiau čia nebuvo jokios puikios atmosferos. Tik virtuvei būdingi baldai, šaldytuvas ir panašiai. Virtuvės sienos buvo nublukusios gelsvos spalvos, tačiau dėl to Lawrenz nesirūpino, čia per dieną praleisdavo vos pusvalandį, o kartais ir mažiau.
  Netoli virtuvės buvo įrengtas vonios kambarys, čia sienos buvo išklotos marmurinės spalvos plytelėmis, stovėjo balta kriauklė, egzistavo ir vonia. Visi šiame kambaryje stovintys daiktai buvo įprasti, tad nieko ypatingo čia išvysti nebūtų pavykę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 546
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Selenos butas
« Atsakymas #1 Prieš 2 savaites »
   Švelniai melsvos akys, primenančios saulėtą dieną ramiai banguojančią jūrą, susidūrė su daugiabučiu, pasižyminčiu ne tik dideliu kiekiu butų, bet ir nemažu skaičiumi aukštų. Kaip ir reikėjo tikėtis, Selena gyveno viename iš daugelio Londono daugiabučių. Atsidūrus prie vieno iš jų, kūną užplūdo prisiminimai ir keista nostalgija.
   Nuo pat vaikystės ji augo dideliame, erdviame name. Turėjo galimybę bet kurią akimirką įveikti vos kelis laiptelius, sėsti ant žirgo ir pasileisti laukais. Sėsti ant žirgo persikrausčius pas Fasirą nebebuvo galima, tačiau ji vis tiek turėjo puikų priėjimą prie gamtos, kad ir nedidelės. Visgi nemažai metų teko pagyventi ir bute, kol mokėsi Hogvartse, tad dabar stovint prieš daugiabutį, Davina pati sau pripažino, kad tai iš tiesų sužadino keista ilgesį.
   Nežymiai šyptelėjusi priešais stovinčiam gigantui, dairydamasi ar nieko aplink tikrai nėra ir Selena gali jaustis saugi, patraukė į vidų. Liftas šiuo metu buvo geresnis pasirinkimas, nors nujautė, kad įveikti keletą laiptelių būtų neprošal, visgi nerimaudama dėl tamsiaplaukės leido nuspausti reikiamo aukšto mygtuką ir atidžiai stebėdama šios būklę laukė tylaus spragtelėjo, kad liftas jau vietoje.
   Tik atsidūrusi prie auksaakės buto durų ispanė pajuto, kaip kūnas pamažu atsipalaiduoja dėl laiptinėje esančios šilumos. Persibraukusi ranka per plaukus, leisdama šiems kristi už nugaros didelėmis, dailiomis garbanomis, kiek apšerkšnijusioms nuo šalčio, apsidairė.
   Siūlydamasi palydėti Seleną nepagalvojo apie visas smulkmenas, bet vylėsi, kad tai didelių kliūčių nesudarys. Ji neketino pakenkti Lawrenz, priešingai, buvo pasiryžusi padėti ir apsaugoti, bet įskiepytos vertybės ir sąžinė neleido pasielgti negarbingai.
   - Selena, - dvejodama, nesijudindama iš vietos švelniai kreipėsi į merginą.
   Trumpa pauzė leido apmąstyti tolimesnius žodžius, kuriuos šviesiaplaukė ketino ištarti. Nors ji niekuomet nesielgė, kaip kiti vilkolakiai ir per daug nekreipė dėmesio į savo rasę, tačiau nujautė, kad kitiems tai gali būti svarbu, o nuojauta kuždėjo, kad auksaakei tai taip pat bus svarbu. Kiek tiksliai - nežinojo, bet nenorėjo, kad ši nieko nežinodama į namus įsileistų vilką, ypač, jei bute - jos šeima.
   - Prieš pakviesdama mane į vidų turėtum žinoti, kad kvieti mane tik kaip hilerę, bet ir, vilkolakę, - vis dar stovėdama pakankamai atokiai nuo durų, palikdama Selenai pasirinkti savarankiškai, giliai įkvėpė. - Aš niekuomet nesu sužeidusi kito asmens ir tikrai niekuomet nesužeisiu tavęs, esu pasiruošusi tau padėti, bet prieš kviesdamasi į vidų, turi žinoti, kas esu, - kilstelėjo vieną lūpų kamputį.
   Buvo pasiruošusi priimti bet kokį atsakymą. Nesvarbu, jog būtų tekę apsisukti ir nusileidus laiptais išeiti į šaltą orą, ji bent jau žinotų, kad Selena saugi, saugiai sugrįžo į namus ir bando nurimti, o praėjus kiek laiko galėtų pasiteirauti Fasiro apie jo darbuotojos sveikatą. Kitu atveju ji buvo pasiryžusi padaryti viską, kas buvo jos galioje, kad padėtų auksaakei.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 51
Ats: Selenos butas
« Atsakymas #2 Prieš 2 savaites »
  Tamsiaplaukė beveik visą laiką, kol link daugiabučio keliavo pėsčiomis buvo nuleidusi gintaro atspalvį turinčias akis į žemę. Nors ir vylėsi, priėmusi teisingą sprendimą, kažkur giliau, kur mintys buvo kiek suprantamesnės ir nesisuko vien tik apie tai, kas nutiko šį vieną baisiausių vakarų, aštuoniolikmetės gyvenime, nebuvo patenkinta tuo, kad savo problemomis užkrovė kitą žmogų. Tikriausiai būtų išgyvenusi ir pati, tad gaišindama ministro antros pusės laisvą laiką, jautėsi kiek nepatogiai.
  Isabellos nuostabai, daugiabutis, kuriame gyveno nebuvo taip jau toli, kaip galvojo. Vos dešimt minučių ir vos Sjuard kartu su Magijos ministerijos darbuotoja stovėjo kryžkelėje, ar kilti liftu ar kopti laiptais. Nors pati panelė įprastoje situacijoje būtų pasirinkusi antrąjį variantą, šį sprendimą leido priimti hilerei. Vylėsi, kad von Sjuard žinojo ką daro ir net gi tikėjo savo viltimis.
  Nereikėjo slėpti ir to, kad skruostu riedančių ašarų, mergina neatsikratė, o ir tos pačios mintys lindo galvon. Minutėlę, kitą buvo pamintyjusi ištrinti prisiminimą, tačiau pati, to daryti neketino. Galbūt bijojo, o galbūt ir ne, šito auksaakė pasakyti paprasčiausiai negalėjo, o ir abejojo, kad šalia stovinti šviesiaplaukė būtų sutikusi tai padaryti. Atrodė per daug profesionali, kad vykdytų visai ne nuostabius, jaunesnės už save, panelės norus.
  Kelioms minutėms laiptinėje, kur buvo šilta ir tylu apsigyveno tyla. Selena tuo nesiskundė, tyla ir ramybė nebuvo prastas sumanymas, tačiau ši, nenorėdama ilgiau užtrukti ne tokioje nejaukioje vietoje iš palto kišenės išsitraukė raktą ir pasuko spynoje.
  - Kodėl tai sakai? Juk...galėtum paprasčiausiai nuslėpti ir niekados neprasitarti...- sumišusiu žvilgsniu apsižvalgė ir tyliai pratarė. Daugiau nieko nesakė, galbūt dėl to, kad galvoje vis pasikartodavo tas pats prisiminimas, galbūt dėl to, kad Magijos ministerijoje dirbančiai panelei, tai iš tikro nebuvo milžiniška tragedija. Gaila, būdama lauke nepažvelgė į tamsia spalva nusidažiusį dangų, tačiau vylėsi, kad šiuo metu pilnaties nesimatė. Nors mėlynakės ir nesibaimino, na bent jau ne taip stipriai, kaip užpuolikės atokiame skersgatvyje, išvysti ją, kaip vilką netroško. Ir taip šį vakarą visko nutiko per daug. Vis dar tikėjosi, kad tai tebuvo košmaras iš kurio atsibusti turėjo, bet kurią minutę, tačiau tuo pat metu papurtė galvą. Ne. Šį vakarą visko nutiko per daug, tai tiesiog negalėjo būti tik baisus sapnas.
  Plačiai pravėrusi juodmedžio duris priverstinai šyptelėjo, tačiau žvilgsniu parodė, kad Lawrenz bute, mergina buvo laukiama. Ilgiau nelaukusi ištraukė raktą iš spynos ir pirma palaukė, kol įeis Davina, po to paprasčiausiai uždarė duris ir kiek drebančia ranka įkišusi tą patį raktą į spyną užrakino jas iš vidaus. Šį vakarą elgėsi atsargiau, nei visados, tačiau galvojo, kad tokie veiksmai buvo visiškai pateisinami. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 546
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Selenos butas
« Atsakymas #3 Prieš 2 savaites »
   - Žinoma, - linktelėjo patvirtindama merginos žodžius. - Bet aš vertinu sąžiningumą, - kilstelėjo lūpų kampučius tebestovėdama toje pačioje vietoje ir išlaikydama pagarbų atstumą, jog Selena galėtų jaustis pakankamai drąsiai būnant šalia vilkolkės.
   Tiesa, ispanė tamsiaplaukės akyse neišvydo nė kruopelytės baimės. Auksinėse akyse suspindo tik sumišimas ir sutrikimas, bet baimės, patvirtinančios Davinos spėjimus, nebuvo. Galbūt Magijos ministerijos darbuotoja buvo drąsesnė nei ji pati ar Fasiro žmona manė, o galbūt vienam vakarui šiai buvo jau per daug visko.
   - Šiandien ne pilnatis, - pabandė nuraminti vos tik pastebėjo, kad Lawrenz apsidairė. - Be to, antivilkinis eliksyras neleidžia prarasti gebėjimo mąstyti, todėl net blogiausiu atveju negalėčiau tavęs sužeisti. Blogiausia, kas galėtų nutikti - išsigąstum vilko savo bute, - kiek linksmiau šyptelėjo mėgindama išsklaidyti tą nejaukią atmosferą.
   Ji puikiai suvokė, kad savo rasę paprasčiausiai galėjo nutylėti ir nekvaršinti merginai galvos su dar vienu, gana sudėtingu klausimu - įsileisti vilkolakę į butą ar ne, bet nujautė, kad anksčiau ar vėliau Selena būtų sužinojusi jos tikrąją prigimtį, be to, kaip pati minėjo, vertino sąžiningumą ir atvirumą. Naiviai vylėsi, kad ir kiti seks jos pavydžiu.
   Sulaukusi pritariamo žvilgsnio ir nebylaus pakvietimo užeiti į butą, linktelėjo įveikdama nedidelį atstumą ir atsidurdama šiltame, jaukiame bute. Nejučia von Sjuard šyptelėjo. Butas iš tiesų buvo jaukus ir vertė keistai jaustis. Visos kankinančios mintys išgaravo. Turbūt šitaip veikė maloni šiluma.
   Nusirengusi paltą ir palikusi batus prie durų, grįžtelėjo į buto savininkę. Ši, regis, buvo kiek nurimusi ir taip pat labiau atsipalaidavusi, nors auksinėse akyse Davina vis dar galėjo įžvelgti baimę.
   - Galėčiau padaryti raminančios arbatos bei pažadu pabūti tiek, kiek reikės, - šyptelėjo.
   Pirštų galiukai kiek erzinančiai tvinkčiojo nuo staigios temperatūros permainos, bet ispanė į tai nekreipė dėmesio. Mintims vėl sugrįžus prie Selenos, mėlynakė įnirtingai mąstė, kaip derėtų pasielgti dabar. Lengviausiu keliu einant, ji paprasčiausiai galėjo duoti raminantį eliksyrą, leisti merginai pailsėti, kitu keliu - pabūti šalia ir būti to žmogumi, kurio, kaip ji manė, dabar Magijos darbuotojai labiausiai reikėjo. O tiek, kiek leido girdėti vilkiška klausa, bute be jų nieko daugiau nebuvo. Čia karaliavo tyla. Pradžioj toptelėjo, kad visi jau miega, bet jokio kito garso, išskyrus jų dviejų širdis ir tylų kvėpavimą, Davina negirdėjo.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 51
Ats: Selenos butas
« Atsakymas #4 Prieš 1 savaitę »
  Giliai įkvėpė, vos tik įžengė į butą, nusisiautė smėlinės spalvos paltuką ir pakabino jį ant pakabos. Nė nepažvelgė į jį. Pirma reikėjo pasistengti susitvarkyti su savo emocijomis ir jausmais, kurie šiuo metu neatrodė lengvai kontroliuojami. Tamsiaplaukė jautėsi kaip paauglė nesusitvarkanti su savimi, o galbūt niekada ir neišaugo iš to amžiaus arba tiesiog dramatizavo, kas irgi buvo galimas ir ne toks ir keistas variantas.
  - Ir taip dėl manęs padarei labai daug... - tarė ir gūžtelėjo pačiais. Nesijautė gerai, kad savo problemomis gaišo hilerės laisvą laiką. Davina tikriausiai turėjo daug reikalų, kuriuos buvo suplanavusi atlikti šį vakarą, o gal skuodė namo, juk ji turėjo šeimą, vyrą, kuris laukė jos kiekvieną vakarą, o ji - niekuo neypatinga persona leido sau drumsti vos Sjuard laisvalaikį...
  Mergina giliai įkvepė, rodėsi, kad išverkė visas ašaras, tačiau vis tiek perbraukė ranka per veidą. Panelė norėjo kažką pasakyti Davinai, tačiau nenutuokė ką, taigi nusprendė patylėti ir tikėjosi, kad šiokį tokį pokalbį pradės mergina. O galbūt dabar reikėjo tiesiog tylos, susitaikyti su tuo, kas nutiko atokiame skersgatvyje, Magijos ministerijos darbuotojai atrodė neįmanoma. Net neįstengė bandyti, tai skambėjo beviltiškai, o ir jėgų tam nebuvo.
  - Ar turi baimių? - paklausė, nesugebėjo nulaikyti klausymo savyje ir pažvelgė į Daviną. Suprato, koks neįprastas klausimas paliko rožės raudonumo spalva padažytas lupas, tačiau Selena negalėjo atsikratyti šios minties. Kažkas viduje kuždėjo, kad vienintelė šiuo metu buvo paniškai įsibaiminusi kiekvieno. Vienintelė kažko bijojo. Nors tikrai nenorėjo būti išskirtinė, buvo užtikrinta, kad atrodė ir skambėjo kvailai ir palaužiamai, nenorėjo įsivaizduoti savęs tokios, kokia šią dieną tapo. Isabella neįstengė suprasti kodėl, tačiau jautėsi beviltiškai. Kodėl viskas turėjo atsitikti būtent jai? Šis klausimas, skambėjo burtininkės ausyse visą laiką, kulniuojant gatve, stūksant atokiame skersgatvyje, net gi jos pačios namuose. Vis labiau ir labiau norėjo viską pamiršti ir gyventi, kaip ankščiau. Troško ramybės.
  - Gal...galėtum užmaršint? Viskas būtų daug paprasčiau, - neužtvirtintu, virpančiu balsu prabilo ir eilinį kartą jautė, kaip skruostu riedėjo ašara, nuo sūrių ašaros lašelių paraudusias akis šiek tiek perštėjo. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 546
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Selenos butas
« Atsakymas #5 Prieš 1 savaitę »
   Patyliukais stebėjo vidinį konfliktą. Auksinėse akyse emocija keitė emociją, mintis mintį, o Selena, regis, nė pati nesuvokė, kad taip lengvai leidžia analizuoti ją hilerei. Galbūt ji nė nenorėjo pasislėpti, priešingai, troško parodyti, kaip jaučiasi, nors tuo Davina nuoširdžiai abejojo. Magijos ministerijos darbuotoja kovojo pati su savimi, neturėjo laiko apgalvoti kiekvienos savo veido grimasos.
   Bestebint tokį konfliktą, nejučia susimąstė. Tamsiaplaukei buvo vos aštuoniolika, todėl puikiai suprato, kad toks nutikimas nemenkai turėjo sukrėsti, tačiau... Būdama tokių metų ispanė buvo patyrusi daug daugiau ir nė karto nebuvo taip palūžusi. Sulaukusi vos šešiolikos, sulaužė burtą, atskleidė savo tikrąją šeimos istoriją ir turėjo būti prislėgta, bet užuot gūžusis kamputyje, ji ryžtingai, kaip jai ir pridera, žengė į priekį. Besimokydama Hogvartse buvo pagrobta kartu su Klara, turėjo iškęsti baisiausius vaizdus, kaip kankinamas kitas, jai brangus asmuo ir netgi tuomet nepalūžo. Iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti juokinga, kad tiek iškentusi mergina užjaučia ir bando padėti tai, kuri ką tik patyrė užpuoliką, fiziškai jos nesužeidusią. Bet visgi, jas skyrė esminis dalykas - Davina niekuomet nebuvo viena, ji visuomet turėjo žmones, kurie ją globojo. Viljamas darė viską, kad ją apsaugotų, Klara niekuomet nepalikdavo vienos, abu apgaubė neišpasakyta meile ir netgi dabar, būdama Londone, ji nebuvo viena, šalia visada buvo Fasiras, o Selena... Kaip spėjo suprasti, ji neturėjo nieko, kas ją šią akimirką paguostų.
   - Bet ne per daug, - draugiškai šyptelėjo apsidairydama.
   Įvertinusi nediduką, bet erdvų butą ir spėjimo būdu pasirinkusi kryptį, kaip ji manė į virtuvę, kiek nedrąsiai, abejodama žengė kelis žingsnius. Pasijuto nejaukiai šitaip drąsiai elgdamasi, tačiau nujausdama, kad magijos ministerijos darbuotojos beprasmiais klausimais geriau neapkrauti, o ir prireiks visai ne daug priemonių, pasiekė virtuvę. Užkaitusi arbatinuką ir fortūnai plačiai nusišypsojus, mat du švarius puodelius rado šalia kriauklės, kiek atsipalaidavo. Mintis raustis svetimame bute visai neviliojo.
   Iš savo rankinuko ištraukusi raminančių žolelių, kurias ėmė nešiotis vos tik pradėjo dirbti hilere bei dar kelis svarbius dalykėlius, sudėjo šias į puodelius.
   - Baimių, - tiesdama ranką į arbatinuką prakalbo. - Turi visi, tik baimė nelygi baimei. Be to, bijoti - normalu, - liūdnai šyptelėjo užplikydama vieną puodelį maloniai kvepiančios arbatos.
   Iš balto puodelio kulersčiais ėmė ristis dideli garų debesys, skaidrus vanduo įgavo švelniai rausvą spalvą, kas akimirką kiek tamsėjančią.
   - Mano baimė gilesnė... - atitraukusi arbatinuką nuo puodelio lėtai pernešė prie kito, tačiau prieš pradėdama pilti kilstelėjo galvą į Seleną, tada vėl žvilgtelėjo į puodelius. - Tavo taip pat, bet tai nereiškia, kad jos nenugalėsi, - galiausiai pripildžiusi ir antrąjį puodelį, šyptelėjo.
   Padėjusi arbatinuką į vietą bei atsargiai paėmusi abu puodelius, įsitaisė šalia merginos. Iš puodelių vis dar ritosi garų debesys, o nuo įkaitusio paviršiaus kūnu sklido maloni šiluma.
   - Galėčiau, - linktelėjo. - Bet to nedarysiu. Tai, kas įvyksta, įvyksta ne šiaip sau, todėl mums belieka tik pasimokyti ir kiekvieną kartą žengti žingsnį tik dar tvirčiau. Žinau, kad nelengva, bet tu drąsi ir stipri mergina. Be to, tu ne viena, - draugiškai nusišypsojo.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Selena Isabella Lawrenz

  • Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė
  • *
  • 51
Ats: Selenos butas
« Atsakymas #6 Prieš 2 dienas »
  Šiltas žvilgsnis pasiekė tamsiaplaukę. Magijos ministerijos darbuotoja dirbanti panelė galvoje bandė suprasti ar iš tiesų rūpėjo Davinai, ar ministro antra pusė taip elgėsi dėl kažkokios, ką tik baigusiai mokyklą merginai, nesuprantamos pareigos. Kad ir koks variantas tai bebuvo, Selena merginai buvo nepaprastai dėkinga. Net pati pilnai nesuvokė to ir neįsivaizdavo, kaip tai išreikšti žodžiais. Turėjo vilties, kad hilerė viską supras pati ir bent jau dėl to jaudintis neteks.
  Isabella suglumusiomis akimis pažvelgė į von Sjuard. Nereikėjo slėpti, kad Lawrenz neįstengė įsivaizduoti, ko galėjo bijoti šviesiaplaukė. Aišku, klausti nežadėjo, kas ji buvo, kad būtų išdrįsusi domėtis tokiomis asmeniškomis vilkolakės paslaptimis...
  Selena kelias minutes paprasčiausiai tylėjo ir klausėsi Davinos. Nors hilėrės žodžius mergina suprato, jei būtų sugebėjusi ir išdrįsusi tikriausiai, būtų jiems paprieštaravusi. Tamsiaplaukė tikrai nebuvo drąsi, negi von Sjuard neužteko Magijos ministerijoje dirbančios panelės išvysti atokiame skersgatvyje, kad tai suprastų? Ir Magijos ministerijos nematė savęs, kaip stiprios asmenybės. Bent jau ne šiandieną.
   Aštuoniolikmetė papurtė galvą ir auksinėmis akimis nužvelgė virtuvę, ir visą butą, kuriame pastaruoju metu dažniausiai vyravo tyla ir ramybė. Net buvo pamiršusi, kada paskutinį kartą kažkas lankėsi pas ją. Neleido bereikalingoms mintims lįsti galvon, tačiau ar iš tikro buvo kažkam reikalinga?
  Nepastebėjo, kaip atsirado svetainėje ir patogiai įsitaisė ant sofos. Isabella į rankas paėmė puodelį ir šyptelėjo vilkolakei. Nuo hilerės veido niekad nedingstanti šypsena šiek tiek suglumino tamsiaplaukę. Kaip pasaulyje galėjo būti tokių nuoširdžių asmenų, mergina nesuprato, tačiau neslėpė to, kad toks šviesiaplaukės elgesys nepastebimai ramino.
   - Neįsivaizduoju ką būčiau dariusi, jeigu nebūtum pasirodžiusi skersgatvyje, - liūdnai tarė. - Ačiū, - gurkštelėjusi arbatos pabaigė teiginį ir giliai atsiduso. Norėjo pasakyti ką nors daugiau, bet nenutuokė ką, tad taip ir liko tylėti, savo žvilgsniu vis apdovanodama Daviną.
  Šiek tiek paraudusios akys nuslydo prie lango, kurį dengė užuolaida. Tiesa, iš už užuolaidos nesiskverbė saulės spinduliai, kas reiškė, kad šiuo metu už lango egzistavo naktis ir tamsus dangus buvo pasipuošęs dailiomis, ir kerinčiomis žvaigždėmis.
  Aštuoniolikmetė nežinojo, kiek valandų buvo šiuo metu, nors laikrodis rodė valandas, tačiau nuo nuovargio net nepakėlė akių į jį. Mergina tik atrėmė galvą į vieną iš pagalvių ir kelioms minutėms užmerkė akis. Staigi nuovargio banga užplūdo auksaakę, Magijos ministerijoje dirbanti tamsiaplaukė tik dabar pajuto, kaip pavargo po visų įvykių, kurie nutiko šiandieną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 dienas sukūrė Selena Isabella Lawrenz »

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 546
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Selenos butas
« Atsakymas #7 Prieš 2 dienas »
   Ilgai netruko, kol Davina pastebėjo jai skirtą žvilgsnį, kupiną nuoširdaus dėkingumo. Šįkart nereikėjo žodžių, mergina viską suprato be jų ir tik vos pastebimai linktelėjo bei kilstelėjo vieną lūpų kamputį. Keista, kiek daug buvo galima suprasti be žodžių. Nereikėjo nieko sakyti, nereikėjo nė veiksmu to parodyti, paprasčiausiai užtekdavo viską išsakyti akimis. Toks kalbėjimo būdas buvo sunkesnis, bet daug reikšmingesnis.
   Selena nebuvo jai nei brangus žmogus, nei koks nors giminaitis, tačiau bendrauti buvo nepaprastai lengva. Iš pradžių ispanė to nė nepastebėjo, tačiau patogiai įsitaisiusi ant sofos, stebėdama tamsiaplaukę, pasijuto rami ir atsipalaidavusi, o šitaip jaustis neturėjo, žinant, kad buvo svetimame bute su vos pažįstama mergina. Ne, von Sjuard nebijojo, paprasčiausiai retai kada lankydamasi pas kitus jausdavosi tokia artima tai aplinkai ir tam žmogui. Galbūt nederėjo šitaip atsipalaiduoti ir nusiraminti, tačiau, regis, ir magijos ministerijos darbuotoja kiek ramiau jautėsi. Galėtum pamanyti, kad tai arbatos poveikis, bet ši jos dar nė neparagavo, o tai reiškė, kad Selena pati tvarkosi su savo emocijomis.
   Nieko nesakydama, bet paslapčia didžiuodamasi nežymiai šyptelėjo. Vylėsi, kad netrukus tamsiaplaukei viskas bus gerai. Ji išsigando, bet taip pat nepuolė į paniką ir negavo širdies smūgio, o tai jau buvo visai nebloga pradžia.
   - Būtum viena susitvarkiusi su viskuo, - nė neabejodama, kad Lawrenz taip ir būtų padariusi, gūžtelėjo pečiais. - Tebuvau vietoje ir laiku pasirodžiusi pagalbininkė, - šyptelėjo stebėdama, kaip magijos ministerijos darbuotoja galutinai atsipalaiduoja atsirėmusi į keletą pagalvėlių.
   - Turėtum pailsėti, - šyptelėjo, nors Selena to ir nematė.
  Apsidairiusi ir šalimais, po pagalvėmis radusi nediduką, minkštą pledą ištraukė šį ir atsargiai apklojo merginą. Norėjosi pasakyti, kad dabar ji saugi, nieko blogo nebenutiks, bet praveriant lūpas toptelėjo, kad šitaip tik primintų tą siaubingą įvykį, tad tik šyptelėjo kryptelėdama galvą į lango pusę.
   Juodame lange spindėjo tolumoje spindinčios kitų pastatų šviesos, gatvės žibintai ir retkarčiais girdėdavo pravažiuojančių automobilių garsas.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.