[mergaitė123]

  Kaip ir reikėjo tikėtis kerai nepavyko, tačiau nors ir atrodė, kad dvylikametė mergaitė neturėjo ko stebėtis, jai buvo šiek tiek liūdna. Negi iš tikro buvo taip sunku apdovanoti ją kerėjimo sugebėjimais? Dabar eilinį kartą turėjo apsikvailinti ir pasirodyti prasčiau, nei pirmakursė...
  Lyg atrodytų, to buvo negana, Adelė jau skriejo per visą klasę ir tėškėsi ant nugaros. Ir reikėjo pasakyti, kad visgi skaudėjo. Ir už ką gyvenimas klastuolę taip skriaudė? Mokslinčė atsisėdo ant tamsios spalvos grindų ir susimąstė. Aišku, kerėti šiandien jau nežadėjo. Juk ir taip buvo aišku, kad jai nepavyks, tad kam dar kartą apsikvailinti prieš kitus? Taigi antrakursė to daryti tikrai neketino, o net ir bandyti buvo beviltiška. Galbūt jeigu Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje būtų dėsčiusi normali kerėjimo profesorė būtų paprašiusi papildomų pamokų, bet aišku, taip nebuvo, o pas Sabriną Adelė kulniuoti nė nežadėjo. Nujautė, kad atėjus į Spellman kabinetą būtų apdovanota makaronais, o ne pagalba išmokti kerėti. Nors iš tikro abejojo, kad net ir geriausias kerėtojas būtų jai pagelbėjęs šioje srityje. Ji tiesiog buvo beviltiška. Ką jau padarysi...
  - Flipendo, - sumurmėjo sau po nosimi, tačiau nepastebėjo šviesios spalvos išskriejančios iš lazdelės. Nebandė dar kartą, dabar gėdos jau buvo tikrai per akis, tereikėjo ramiai išlaukti pamokos pabaigos ir staigiai dingti iš kabineto, apsimetant kad nieko neįvyko, kaip ir kiekvieną kerėjimo, o dabar ir apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką...

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Christina didžiavosi, jog kerai jai pavyko. Turėtų didžiuotis ir jos mama karalienė. Mergaitė tik pašaipiai šyptelėjo ir perbraukė per savo lazdelę pirštu. Siaubas, kokia nepagarba damai.- Pagalvojo ir pakėlė antakius.
-Nerėkauk,- Pamokė grifė, lengvu, pozityviu, tonu.- Čia va įrodymas, kad su tokiais kaip aš, geriau neprasidėti.- Mirktelėjo akimi ir ruošėsi panaudoti dar vienus kerus.
Ši vis dar buvo neįtikėtinoje nuotaikoje, jog pavyko kerai, žinoma, buvo neįtikėtinoje nuotaikoje ir dėl tokios klastuolės nepagarbos jai. Na, bet svarbu kerai pavyko, ne daug liko iki pamokos galo. Christina pasiėmė lazdelę ir sušuko:
- Flipendo!
Mokinė jau meldėsi mintyse, jog Džeinė būtų lėta, tačiau tai dar nebuvo aišku.
-Kaip jautiesi?- Šiek tiek pasityčiodama, paklausė ji.

[Hayato Shinohara]

   Trumpam sukilo kraujospūdis, kai kažkas begaliniai įžūliai paprašė pakeisti užduotį - tam Hayato ir ėmėsi sau panosėj deklamuoti japonišką eilėraštį, kad kažkieno neparblokštų su per didele jėga ir įkarščiu. Visgi tolimesnė pamokos dalis praėjo ramiai - nei su traumom didelėm, nei su klausimais, kurių nacionalistas azijietis nelabai temokėjo toleruoti.
   - Baigta, - sušvokštė jis, sienoms ir suolam kartu su varpo skambesiu grįžtant į savo vietas. Pamoka regėjosi žymiai ilgesnė, nei turėjo būti, tik Shinohara niekaip negalėjo suprasti, kodėl.
   Gal varpas nuskambėjo vėliau, nei dera. Kartais ta magija išsiderina, čia gi Hogvartsas.
   - Ruoškitės... - burbtelėjo ir išsyk pamiršo, ką norėjo pasakyti.
  Ne, jie nebuvo verti normalaus atsisveikinimo.