Septinta užduotis: įsivaizduokite, kad Jėzus kadaise mokėsi Hogvartse. Parašykite pirmąjį jo postą Didžiojoje salėje. Koledžą parinkite patys.
Komanda A
Gyvenimas. Įdomus, visoks ir keistas. Šventajai Marijai atsibodo Jėzaus norai ir visą kitą, o pats berniukas mokėjo tai, ko nemokėjo kiti, pagydyti žmones, asilus, gamtą ir taip toliau. Kiti manė, jog jis kaip ir gydytojas, o kiti manė, jog turi magiškų sugebėjimų. Jėzus nežinojo, kas jo laukė ateityje, tačiau gavo laišką, pakvietimą į burtų ir kerėjimo mokyklą. Motina jam to neleido, neleido užsiimti magija, visa tai jai atrodė per daug neįtikėtina. Bet vienuolikmetis vis tiek nusprendė ten keliauti ir pasižiūrėti magišką pasaulį, magiškus žmones ir jų sugebėjimus. Sėdėjęs traukinyje, jau privažiavo Hogvartsą. Per visą tą valandą, nupėdino iki mokyklos ir laukė kol jam kas nors parodys kur reikia nueiti. Sulaukęs pagalbos iš vyresnio mokinio, nuėjo link didžiosios salės, kurioje sėdėjo pilną kitų mokinių. Tai atrodė net įdomiau negu pačiame rojuje. Jėzus nuėjo prie paskirstymo kepurės ir laukė kol jam paskirs koledžą.
- O vargeli, Jėzuliau, sveikas!- Šūktelėjo paskirstymo kepurė.
Berniukas net negalėjo suprasti iš kur toji kepurė žinojo jo vardą, tačiau jai maloniai šyptelėjo.
- Grifų gūžta!- Surėkė kepurė.
Jėzus atsisėdo prie grifų gūžtos stalo ir paragavo tą vištienos šlaunelę. Visi buvo su juo labai malonūs, tas jam patiko. Tuomet, užkando salotų, bet mintyse vis sau sakė, kad už Marijos kotletus nebus nieko skaniau.
Komanda B
Rugsėjo 1-ąją Didžiojoje salėje, kaip ir kiekvienais metais, čia klegėte klegėjo daugybė pirmakursių. Ne išimtis buvo Jėzus, kuris išsiskyrė iš kitų tuo, jog buvo tylesnis. O toks buvo tikriausiai dėl to, nes buvo neeilinis burtininkas ir savo amžiuje gebėjo kur kas daugiau nei kiti. Tą pastebėjo ir paskirstymo kepurė, kai šioji buvo uždėta pirmakursiui ant galvos vos tik šis spėjo atsisėsti ant kėdės.
- Tikrai ne Klastūnynas, - iškart pareiškė smailiagalė legilimantė, - matau turi savyje daug šviesos...- pridūrė ji ir nelaukusi paskelbė, jog naujasis Hogvartsietis keliaus į Švilpynę. Naujai iškeptas, o gal ir išvirtas švilpis stryktelėjo kupinas džiaugsmo ir pamosavęs lazdele nukreipė ją sau virš galvos, taip suformuodamas koledžo geltonos spalvos apskritimą sau virš galvos, atrodantį tarytum aureolė. Šie burtai daugeliui, o gal niekam nebuvo žinomi, tad išsyk patraukė daugelio bendrakoledžių dėmesį. Jie naujokėlio klausinėjo, kur jis išmoko tokių kerų ir panašiai. Naujajai Hogvartso žvaigždei toks dėmesys patiko, tad šis sėdėdamas prie savo koledžo stalo nepraleido progos pasipuikuoti ir savo turimais transfigūraciniais gebėjimais, tokiais, kaip arbatos pakeitimas į kavą ir panašiai. Pasibaigus visai mokslo metų pradžios šventei jis patraukė su savo kolegomis į bendrąjį koledžo kambarį.
Komanda C
Apnuogintos, nieko nedengiamos pėdos lietė šaltą grindų dangą. Jėzus Kristus, įsimaišęs tarp mažų, stebuklingų galių ir sugebėjimų turinčių vaikų, stovėjo ant laiptų prieš Didžiąją salę. Žvilgsnis ir pats veidas buvo ramus, skleidžiantis ramybę ir pozytivumą, toks pat, koks šią akimirką ir buvo Jėzus.
Būsimų Hogvartso mokinių grupei pajudėjus, šis pajudėjo kartu su ja. Pirmieji basų pėdų žingsniai į Didžiąją salę privertė kiek jas sušilti, o pačiam Jėzui pajusti teigiamą, draugišką atmosferą. Šis puikiai žinojo kas jo laukė toliau, tačiau visiškai nesijaudino, manė, kad kiekvienas koledžas yra savaip įspūdingas, paslaptingas ir nuostabus, tad pats būtų mielai patekęs į bet kurį iš jų.
Skirtingi vardai, o galiausiai ir koledžų pavadinimai, plojimai ir džiaugsmingi šūkiai, nuostabos pilni aiktelėjimai aidėjo Didžiojoje salėje ir taip sukelė savotiškai jaukią atmosferą. Ilgau netrukus pasigirdo ir Jėzaus Kristaus tariamas vardas. Šis lėtai, niekur neskubėdamas ištrūko iš minios vaikų, balto apsiausto lydimas nužygiavo iki kėdės ir atsisėdo joje. Senai, tačiau svarbią istoriją ir pareigą turinčiai kepurei pabūvojus ant šiojo galvos, tuoj pat pasigirdo varno nago koledžo pavadinimas. Jėzaus veide pasirodė rami, šilta šypsenėlė, o plojimai nulydėjo šį iki vieno iš keturių paslaptingų koledžų stalų. Šią akimirką jis žinojo, kad yra pasiruošęs leisti likimui spręsti už jį, skleisti Dievo tėvo žodį ir pagelbėti visiems, kam tikrai reikia pagalbos.
Komanda D
Hogvartsas - viena geriausių burtų ir kerėjimo mokykla. Kiekvienas kampelis turėjo paslaptį ir magijos dalelę, kurių vaikas, dar gerai nepažįstąs pasaulio, dar nebuvo atradęs, tačiau tvirtai žengdamas į Didžiąją salę, buvo nusiteikęs daug išmokti. Jėzus žinojo, jog jam lemta mokytis burtų ir kerėjimo mokykloje, nes taip buvo išpranašauta, tačiau nesitikėjo, jog gaus pelėdą iš Hogvartso - gan toli esančios magijos mokyklos. Būtent šioje mokykloje jis turėjo geriau įvaldyti galias, suteiktas Dievo, išmokti svarbių pamokų bei suburti savuosius mokinius.
Mantijos kraštai lietė medžiu išklotas grindis, o rudaplaukis berniukas - jaunasis mesijas, sekė mokinius ir profesorę iš paskos. Aplink matė, kaip už kiekvieno stalo sėdintys mokiniai stebėjo jį ir kitus būsimus pirmakursius. Matė iš Klastūnyno mokinukų akių godžius ambicijų troškimus, Grifų Gūžtos mokinių akys degė drąsa, o varnanagiai tiesiog skleidė ramybę, kūrybiškumą ir protą, bet Švilpynės koledžas buvo jam ypatingas - kantrumas ir draugų apsuptis traukė it magnetas, žinojo, jog čia galės susirasti blogo žodžio nepratariančių draugų. Nors žinojo, jog visuose koledžuose yra gerų žmonių, berniukas buvo nustebintas Švilpyne, gal net ir norėjo patekti į šį draugų būrį.
Klastūnynas. Grifų Gūžta. Švilpynė ar Varno Nagas. Keturi koledžai su skirtingomis charakterių savybėmis bei pomėgiais. Koledžo, kurio tikslas garbinti Dievą, deja, bet nebuvo. Tamsiomis akutėmis žvelgė į ilgą ceremoniją, kuri, atrodė, niekad nepasibaigs. Daug mokinių ėjo ir sėdosi ant taburetės, o kepurė tik šaukė į kokį koledžą jie bus paskirti.
Berniukas kantriai išlaukė ir išgirdo savo vardą. Gyvenime kantrybės jam dar prireiks. Prasibrovė pro mokinius ir laipteliais užlipo prie taburetės bei atsisėdo. Visų mokinių akys buvo nukreiptos į jį.
Direktoriaus pavaduotoja uždėjo Paskirstymo kepurę ant Jėzaus galvos ir ji užsmuko ant akių, uždengdama visas stebinčias akis.
- Jėzus? - pakiliu tonu prakalbo kepurė, - Matau, kad esi darbštus, bet ir drąsus. Tikrum į Varno Nagą - esi protingas. Tačiau Tavyje nestinga kantrybės bei laikaisi Tėvo sukurtų taisyklių. Oi, tikrai ne Klastūnynas, tau nesvarbu, iš kur kilę žmonės. Pasižymi ir lyderio savybėmis, sugebėtum suburti būrį pasekėjų. Juk šitaip Tau išpranašauta? - Kristus linktelėjo. Kepurė patylėjo kelias sekundes. - Manau, jau žinau kur tave paskirsiu. ŠVILPYNĖ!
Komanda E
Rugsėjo pirmąją, dieną, kuri daugeliui pirmakursių buvo įsimintiniausia, per visą gyvenimą už pilies langų tvieskė saulės spindulėliai. Tarp daugybės mokinių, kurie dar nebuvo paskirti į savuosius koledžus stovėjo ir Jėzus. Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų, atrodė šiek tiek susirūpinęs, tačiau vylėsi, kad daugelis vaikų jaučiasi taip pat. Jau be šypsenos veide Jis vos nustovėjo ant kojų. Ir kodėl kelionė traukiniu sugebėjo taip išvarginti? Ir iš vis, kodėl ta Paskirstymo Kepurė net nesistengė paskubėti?! Ilgai (ne) trukus išaušo ir Jėzaus eilė atsisėsti ant kėdutės ir ant galvos užsimaukšlinti Paskirstymo Kepurę. Kol ji kažką burbėjo sau po nosimi, Jis dairėsi aplinkui. Stengėsi negalvoti apie kažką svarbaus, teko girdėti, kad kepurė sugeba skaityti mintis ir yra legilimantė.
- Švilpynė! - garsiu, monotonišku balsu pasakė kepurė ir vaikas šiek tiek greitesniu žingsniu nulėkė prie koledžo stalo. Nors nuovargis ir nedingo, moliūgų sultys ir kiti skanumynai suteikė berniukui jėgų, kurias Jis tikėjosi panaudoti mokantis įvairiausių subtilybių pradedant magiškųjų gyvūnų priežiūra ir baigiant magijos istorija.
Komanda F
Jėzus tik atvyko į Hogvartsą. Daugelis aplink esančių burtininkų buvo labai susijaudinę. Jam pasirodė, kad jis vienintelis buvo ramus tarp savų bendraamžių. Nors tai ir nebuvo tiesa. Kažkur tolėliau, už tos gaujos pašėlusių būsimų pirmakursių buvo ir kitų ramių pirmakursių. Kažkas iš jų pateks į Klastūnyną, kažkas į Varno Nagą ar Grifų Gūžtą. Retas visiškai ramus ir gal net abejingas vaikas patektų į Švilpynę. Nors, stebuklų visada būna. Pilis buvo didesnė nei įsivaizdavo berniukas. Tai jį gąsdino visai truputį. Pripratęs gyventi nedideliuose namuose Kristus nemanė, kad sugebės pamėgti tokį erdvų pastatą. Reikėjo tikėtis, kad visi čia esantys profesoriai ir mokiniai leis jaustis taip, lyg erdvė daug mažesnė nei iš tikrųjų yra.
Didžioji salė. Čia jau sėdėjo daug mokinių. Nuo antrakursių iki septintakursių. Stiprus ir ryškus kontrastas tarp amžių. Pasirodo net šiais laikais yra daug kerėti gebančių žmonių. Pats J buvo puskraujis, bet jam tai nei kiek netrukdė. Nors mama ir buvo žiobarė (o ką, manėt, kad burtininkė?), berniukas buvo tikras, kad tai lemia nulį reputacijos, žinių, gebėjimų ir t.t., galima visą sąrašą išvardinti.
Būsimas pirmakursis apsižvalgė. Dangus, o tiksliau lubos buvo užburtos. Atrodė kaip nakties dangus. Daug žvaigždžių. Atrodė, kad akimirkai pamatė kažką panašaus į Betliejaus žvaigždę. Tai tebuvo laki vaiko vaizduotė. Eilė link paskirstymo kepurės, visai neseniai priklausiusios vienam iš įkūrėjų - Godrikui Grifui, po truputį judėjo. Marijos sūnus turėjo pakankamai laiko susipažinti su jį supančia aplinka. Įsidėmėjo visų profesorių veidus. Net jeigu nežinojo ką kiekvienas iš jų dėsto. Vis tiek artimiausiu metu susipažins su šios mokyklos personalu.
Štai ir jis buvo pakviestas „pas“ Paskirstymo kepurę. Užsidėjęs ant savo ilgų, rudų plaukų kalbantį daiktą, pirmakursis užsimerkė, laukdamas atsakymo. Kepurė galvojo ilgai. Kažką sau burbėjo panosėje, nors nosies ir neturėjo. Kartkartėmis Jėzus išgirsdavo ją pramurmant koledžų pavadinimus. Tačiau apsispręsti ji tikrai delsė. Galiausiai kepurė prakalbo kiek garsiau:
- Į Švilpynę tiktum tu. Tyri širdis ir ištikimybė tavy gyvena, tai matau. Bet toks drąsus ir sąžinės kupinas žmogus galėtų Grifų Gūžtoj pritapti puikiai. Ak, o protas. Seniai nemačiau tokių protingų vaikų. Žinai, berniuk. Pasakyk man kur norėtum tu.
Dabar jau ir pats Jėzus svarstė. Jis mažai žinojo apie koledžus, bet nugirdęs buvo kažką apie Varno Nagą pakeliui.
- Varno Nagas, - tarė negarsiai kepurei.
- Tikrai? - patikslino ji. Būsimas varnanagis nežymiai linktelėjo.
- VARNO NAGAS! - šūktelėjo ši ir Kristus nuėjo prie varnanagių stalo.