0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Daniel James Clarke

  • Herbologijos profesorius
  • *
  • 30
  • Aš ilgai atrašinėju į rpg :/
Tema: Peticijos
     Nuo pirmosios Danielio pamokos buvo praėję tikrai nemažai laiko. Kieme jau buvo įsivyravęs žieminis šaltukas, todėl pirmosios pamokos idėjos - daryti pamoką vėl lauke - profesorius atsisakė, o juo labiau, kad pamoka su mažesnio kurso mokiniais. Ir todėl, kad pirmosios (ir gan neblogos) idėjos buvo atsisakyta, teko galvoti naują, o seną pasilikti kitiems laikams arba kitiems kursams.
    Nuo pat ryto Danielius plušo savo (tiksliau Herbologijos) kabinete - ruošėsi ateinančiai pamokai. Štai - jis ruošia augalus, štai jau ruošiasi tepalą, o žiūrėk jau ir net kavą gerią. Po keletos valandų kabinetas su visais reikmenimis buvo jau suruoštas ir laisvai buvo galima pradėti pamoką. Visa bėda, kad dar per anksti - mokiniai turbūt nė vienas nesiteiks ateiti ankščiau varpo dūžių. Taigi profesorius išsitiesė ant savo kėdės ir gurkštelėjo kavos, kuri jau buvo spėjusi atšalti. Nepatenkintas šalta kava Klarkas pagriebė nuo stalo lazdelę ir jos galu palietės kavos puodelį sumurmėjo "Calorato". Kava pašilo, bet profesoriaus galvos taip ir nepaliko mintis, kad reikėtų pradėti nešiotis tą žiobarų išradimą - termokasą* (Ar jie kažkaip kitaip jį vadina?).
    Po geros valandos, kai kavos puodelis buvo išgertas ir iš naujo pripildytas juodos kavos, nuaidėjo garsus Hogvartso mokyklos varpas, skelbiantis kad pamoka prasidėjo. Pakilęs nuo kėdės profesorius lazdelės pagalba atvėrė duris mažesnio kurso mokiniams ir kai tik šie pradėjo žygiuoti į Herbologijos klasę, jis vėl klestelėjo į kėdę, bet prieš tai pašaukė "Paskutinis tegul nepamiršta uždaryti durų!". Kai visi susirinko, profesorius atsikrekštė, mėgindamas atkripti į save dėmesį. Aišku nieko gero. Tada antrą, trečią ir ketvirtą kartą, bet mokiniai vis tiek plepėjo ir negirdėjo profesoriaus. Nebenorėdamas gaišti pamokos laiko, Klarkas išsitraukė lazdelę ir nukreipė į klasę:
    - Silencio! Na va, jau geriau, - pridūrė, kai vaikai klasėje buvo nutildyti kerų pagalba. - Taigi sveiki, aš profesorius Klarkas. Šiandien kalbėsime apie įdomius augalus - Peticijas. Peticijos yra tikrai įdomus augalas. Jis turi net penkis, taip vadinamus, gyvenimus. Tai yra, kad kai nuvysta, šis augalas prisikelia ir auga dar ne vieną kartą. Aišku tam reikia ir burtininko rankos, be burtininkų pagalbos šis augalas gyventų kaip ir visi kiti - vieną kartą. Tikiuosi aišku čia? Jei ne, drąsiai klauskit.
    Džeimsas gurkštelėjo kavos, nužvelgė mokinius - kam iškilo kokių klausimų, ir vėl giliai atsikvėpęs tęsė toliau.
    - Taigi, mūsų... Atsiprašau - jūsų, užduotis bus pradžiai išsiaiškinti, kiek jūsų Peticijai dar liko gyvenimų. Tai iš pažiūros atrodo lengva, bet toli gražu nėra (Na jums nėra, man tai vieni juokai). Tai padaryti galima tik vienu būdu - naudojant burtažodį. Burtažodis tairsi taip - Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum - lėtai, po žodį ištarė profesorius. Manydamas, kad niekas neįsidemėmėjo, burtų lazdelės pagalba užrašė burtažodį ant lentos. - Žinau, burtažodis tariasi nelengvai, bet patikėkite pats užkeikimas nėra toks sunkus. Sunkiau išmokti ištarti burtažodį, o ne burti. Taigi, kai jau išsiaiškinote kiek jūsų Peticijai liko gyvenimų, pranešate man, o tada turite nužudyti/numarinti Peticiją. Tai galite padaryti keliais būdais. Porą rasite vadovėlyje pavyzdžių, kitus užrašysiu ant lentos. Iškart sakau, kad Avada Kedavra kerų nenaudotumėte. Pirma: tai nelegalūs kerai, antra: abejoju, kad tokie maži būdami sugebėsite išburti šį burtažodį, ir trečia: jei jau ir išbursite, jis Peticijos vis tiek nenužudys. - tada garbanius pakilo iš kedės, basom kojom nužingsniavo iki lentos ir paėmęs baltą kreidą pradėjo keverzoti žodžius. Džeimso raštas buvo baisus, tada turbūt tik koks kas penktas šioje klasėje teįskaitytų. Na jei jau neįskaito, ne mano bėdos - galės iš vadovėlyje pateiktų variantų rinktis. Grįžęs į kėdę ir gurkštelėjęs kavos Džeimsas tęsė savo ilgus (ir galbūt) nuobodžius prkatikos aiškinimus.
    - Taigi, pirmoji praktikos dalis manau aiški - nužudyti Peticiją. Peticijas rasite ant pirmojo suolo (mostelėjo ranka į suolą, ant kurio tavrkingai buvo išdeliotos Peticijos - kiekvienam po vieną). Pasiimate vieną Peticiją ir nusinešate ant stalo, tada išsiaiškinate kiek jai liko gyvenimų, pranešate man, o tada bandote pasirinkę vieną iš šešių būdų, ją nužudyti. Jei kils klausimų - klauskit. Na o dabar nebevarginsiu jūsų ir leidžiu daryti pirmąją praktikos dalį. Atminkite - tai tik pirmoji dalis, jūsų laukia ir antra! Na, ko laukiat? Eikit dirbti - paragino Klarkas ir nužvelgė mokinius ugninėmis akimis.

*Termokasą = termosą
Viskas, ką reikia atlikti parašyta poste (jei neaišku - klauskit per PM). Noriu pabrėžti, kad kiekvienas sugalvojate unikalų būdą kaip nužudyti Peticiją - nesikartokite! Taip pat kiek liko gyvenimų jūsų Peticijai - sugalvojate patys. Gali būti nuo 4 iki 1 gyvenimo. Taip pat, jums negali kerai pavykti iš pirmo ar antro karto, bandykite gal 7 kartus.
Postų ilgis:
2 postai po 1200 simbolių
3 postai po 900 simbolių
4 postai po 600 simbolių
Pirmoji praktikos dalis iki sekmadienio (04-04).
Tai tik pirma dalis, dar bus antra!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Daniel James Clarke »
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • I kursas
  • *
  • 46
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
Abigailė sėdėjo trečios eilės viduriniame suole, viena. Ji galvojo: Kokia keista vieta, tiek daug augalų, gražių ir šlykščių, mielų ir nemalonių. Deja, galvoti nebuvo kada, nes reikėjo skubėti daryti užduotį. Abigailė paėmė vieną Peticiją nuo pirmo suolo ir pasistatė ant stalo. Pabandė ištarti burtažodį (na ir kietas riešutėlis!), bet gavosi tik neaiškus žodžių junginys. Antras kartas buvo ne ką sėkmingesnis- nukreipusi savąją lazdelę į keistą augalą Peticiją Abigailė ištarė Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum. Nieko. Pabandė dar kartą: Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum. Taip pat nieko. Abigailė jau pradėjo nervintis- Kodėl nepavyksta? Viską ištariau teisingai! Pagaliau Nestrof prisiruošė pabandyti dar kartą, nes jugi reikia rezultato: Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum. Paaiškėjo, kad varnanagės pasirinktai Peticijai liko dar trys gyvenimai. Pagaliau pavyko ,suirzusiu balsu galvoje sau pasakė Abigailė. Na, o liko baisioji dalis-nužudyti augalą. Nors tai tik augalas, Abigailė nenorėjo daryti to, kas buvo pasakyta. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Daniel James Clarke »
„Žiūrėdami į mirtį ir tamsą bijomės nežinomybės, ne daugiau.“

*

Neprisijungęs Noelė Angelica Harper

  • I kursas
  • *
  • 15
  • Taškai: 40
  • Lytis: Moteris
  • „Noriu miego“
Augalai, augalėliai. Va čia buvo, yra ir bus Angelicos rojus! Pirmakursė dievino viską, kas buvo susiję su augalais. Net namie turėjo savo kolekciją iš augalų sėklų. Todėl į herbologijos pamoką skubėjo pakylėtos nuotaikos (nesvarbu, kad praleido pirmą pamoką). Nors ir nežinojo nieko apie magiškus augalus, tačiau ji atvyko čionai mokytis. Tad problemų nematė.
Lauke oras buvo kaip visada nuostabus. Noelė mėgo visus metų laikus ir nesuprato, kodėl kiti nemėgsta kažkurio metų laiko. Visi jie puikūs savaip. Pavasarį gamta pabunda, vasara maudytis galima, rudenį medžiai ruošiasi poilsiui ir lietus džiugina akį, o žiemą sniegas papuošia žemę ir augalai pailsi. Puikus ratas. Tas kuris sukūrė Žemę tikrai turėjo sėkmingą planą. Pirmakursė pati iki galo nežinojo kuo tikėti. Ar didžiojo sprogimo teorija ar Dievu. Bibliją nors ir skaitė, tačiau Harperių šeima toli gražu nebuvo iš tikinčiųjų.
Geras klausimas kodėl. Niekas apie tai nediskutavo. Vienintelė religinė šventė, kurią mergaitė matė namuose buvo Kalėdos. Velykos visada buvo įprastas savaitgalis, niekas nedažė kiaušinių, nežaidė su jais ir nepuošė namų. Rudaplaukė apie Velykas sužinojo pirmą kartą perskaičiusi apie tai internete! Ir kažkodėl net mintis nekilo diskutuoti apie tai su tėvais. Tik pasiteiravo pas kaimynus ir sužinojo tiek naujų dalykų! Net sąsiuvinį užsivedė, apie kurį seniausiai sugebėjo pamiršti. Jis iki šiol guli ir renka dulkes po lova. Gal kokia nors Noelės anūkė ir atras tą sąsiuvinį po penkiasdešimties ar daugiau metų.
Štai pirmakursė jau vietoje. Atsivilko prie klasės prieš pat varpo skambėsį. Praleidusi kitus mokinius, Noelė užėjo į klasė paskutinė ir kaip liepta, uždarė duris. Apsižvalgiusi atsisėdo į pirmą laisvą suolą (nors tai buvo antras eilėje, mat pirmasis buvo apkrautas peticijomis), prie grifų uniformą dėvinčios mergaitės. Tai buvo artimiausia laisva vieta. Švilpė tylėdama žvelgė į profesorių Klarką. Užnugary buvo triukšmas. Mergaitė pasijuto grįžusi į pirmą klasę. Nors teoriškai ji dabar pirmoje šios mokyklos klasėje. Tad nieko nuostabaus. Mėlynų akių savininkė nepasijudino. Ji labai stengėsi susikaupti ir nekreipti dėmesio į kitus mokinius. Profesoriaus paleisti kerai klasę pavertė šarvojimo sale. Buvo tylu kaip kapinėse. Ne, kapinėse ir tai kažkokie garsai būna. Medžiai šlama, paukščiai čiulba, žmonės tvarko kapavietes. O čia kaip karste!
Peticijos, skamba įdomiai! pamąstė burtininkė, įdėmiai klausydamasi Danielio Džeimso Klarko. Burtažodžiai. Kerėti grynakraujei sekėsi tikrai puikiai. Tai buvo jos prigimtinis talentas, tad ir dabar neturėtų būti problemų. Kažkas tikrai nemėgsta Angelicos! Siekdama savo lazdelės mergaitė savo nelaimei suvokė, kad šios neturi. Kaip kerėti? sutriko ji. Paklusniai, kaip koks dresiruotas šuniukas, priėjo ir pasiėmė peticiją. Pastatė vazoną su augalėliu ant stalo ir atsisėdo. Žiūrėjo į vieną tašką. Bandė įsidrąsinti ir pasakyti kažką profesoriui. Šis atrodė nepatenkintas ar piktas. Švilpė bijojo kažką sakyti, bet privalėjo.
Kilstelėjo ranką. - P-p-profesoriau, aš pamiršau savo burtų lazdelę. Ar galiu nueiti pasiimti jos? - nedrąsiai, kiek mikčiodama iš pat pradžių tarė bijodama jo atsakymo. Nejučia susigūžė ant kėdės, lyg stengdamasi pasislėpti, tačiau tokioje vietoje vargu ar tą sugebės padaryti. Vaizduotė jau buvo įsivažiavusi ir rudaplaukė buvo įsitikinusi, kad visa klasė spokso į ją. Norėjosi dingti iš klasės ir paverkti kur nors, kur niekas nemato ir negirdi. Bent gėdos tokioje vietoje sau neprisidarytų. Ak, koks negailestingas tas likimas. Juk dabar visa mokykla turi teisę tyčiotis iš užmaršios moksleivės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Noelė Angelica Harper »

*

Neprisijungęs Christina Granger

  • II kursas
  • *
  • 313
  • Taškai: 275
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisiaus. Antraštės niekada nekeisiu.
Ir vėl, pamoka kurios jaunoji princesė nekentė, arba jai tiesiog per daug nesisekė šis mokslas. Atėjusi į klasę, atsisėdo į antrąjį suolą, kaip visad ir kramtė gumą, kurią davė kažkoks vaikėzas. Princesė spoksojo į profesorių ir galvojo, ar jam nei kiek ne per sunkus šis darbas. Ar...Ar jis mane užtildė? MANE? Negalėdama ištarti bent žodelio, mergaitei pradėjo kristi ašaros, iš nervų. Susinervindama sviedė knygą į profesorių, tik žinoma, nepataikė. Vos nesprogo iš pykčio, bet kaip nors. Šiaip, ne taip, išklausiusi visos praktikos, nusijuokė ir toliau sėdėjo. Kokios dar pistacijos? Šiuos riešutus, mano tėvas dievindavo.. Toliau žvengdama per visą klasę, net nukrito nuo suolo. Tai nebuvo problema, atsistojusi priėjo prie suolo ir pasiėmė tą pistaciją. Šis augalas šiek tiek gąsdino antrakursę. Bet laimė ta, jog tai nebuvo knisius. Nukreipusi lazdelę į augalą, ir žiūrėdama į lentą pabandė perskaityti sunkųjį burtažodį.
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum.
Jokio ženklo nebuvo, viskas buvo taip pat. Susinervindama, pabandė ir vėl.
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum?
Ši praktika kol kas, mergaitei nesisekė, tad ji ir vėl atsisėdo į savo vietą ir užmerkė akis. Nesinorėjo ir tingėjosi. Nesąmonė kažkokia. Praėjo dvidešimt minučių, mokinė pabudo iš savo sapno ir prisiminė, kad pamoka, vis dar vyko. Tikiuosi neknarkiau.. Greitai puolusi prie savo gulinčio augalo, vėl pakartojo kerus.

Į antrą suolą jau atsisėdo Noelė, tai būtų logiška, kad paminėtum, kad atsisėdi prie kažkokios mergaitės, arba persėsti į kitą suolą.
Pastabą ištrinsiu aš, kai pataisysi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Daniel James Clarke »
  Atsiųstum kalinką? Atsiųstum jūreivių šokį? Atsiųstum Haką? Atsiųstum alyvas? Tada, tu nuostabus žmogus, toks kaip ir fenekas. Arba nuostabi beždžionė.  

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • I kursas
  • *
  • 81
  • Taškai: 141
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Evelina nuaidėjus varpo dūžiui pasileido į Herbologijos klasę. Atsisėdo trečiajame suole ir pradėjo laukti profesoriaus kalbos. Po užtildimo kerų visi pagal pačių kerų galią nutilo. Profesorius pradėjo kalbėti. Evelina atidžiai klausėsi. Kai profesorius Danielis Džeimsas Klarkas baigė kalbėti visi subruzdo pasirinkti Peticijos. Evelina taip pat pasiėmė vieną iš jų. Augalas atrodė visai normaliai. Jai ji būtu buvusi žiobarė tikriausiai nė neįtartu apie jo magiškąją galią. Jos Peticija augo moliniame vazonėlyje. Ji buvo apibarstyta žemėmis. Grifiukė pažvelgė į lentą. Profesorius kaip tik joje rašė burtažodį. Evelina lengviau atsiduso, nes net jai kažkas į ausį būtu jį šaukęs šimtą kartų, nebūtu įsiminusi. Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum perskaitė lentoje. Kam iš viso atėjo į galvą sukurti tokį ilgą? Sunku net pagalvoti kaip jį galima įsiminti. Mergaitė dar kartą pakartojo burtažodį galvoje (skaitydama nuo lentos). Metas jį išbandyti ant pačios Peticijos nusiteikė burti grifiukė. Tai buvo tikria įdomus burtai. Pasistengė nutaikyti lazdelę tiesiai į augalą priešais, kadangi burdama ketino žiūrėti į lentą - jai niekaip nesisekė atsiminti burto. Įkvėpusi ištarė:
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum! - pažvelgė į Peticiją. Ši žinoma stovėjo nė nepasikeitusi, kadangi beburdama Evelina nukreipė lazdelę kažkur į stalą. Na, ką turbūt teks pabandyt atsiminti... Ji vėl ištiesė ranką. Nuo ilgo burto ir jo nepasisekimo jau buvo spėjusi susierzinti nors Džonson tai ir nebuvo labai būdinga. Evelina ištiesė ranką ir padarė judesį su lazdele tardama reikiamą burtą.
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum! - vėl begalo garsiai sušuko trokšdama, kad pavyktu. Bet... Evelina ir vėl suraukė antakius. Peticija stovėjo atrodo nė nepaliesta. Grifiukė juk galėjo prisiekti niekur nepasukusi lazdelės. Gal kažką sakau ne taip? Evelina pasikartojo žodžius galovje Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum žvelgdama į lentą. Na, atrodo viskas buvo teisingai. Tačiau kodėl nepavyko?! Evelina prikando lūpą. Peticija nejudėjo. Grifiukė suprato - nuo papildoo bandymo neišsisuks. Iškėlė erškėčio lazdelę:
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum, Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum, - kaip ir reikėjo tikėtis nieko neįvyko. Tikriausiai profesorius buvo teisus - šie kerai tikrai sudėtingi! Evelina pažvelgė į gėlę. Pasirodė jog ši šaiposi iš jos. Stovėjo sau ramiausiai lyg nė nepastebėjusi nutaikitos lazdelės į save.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Evelina Džonson »
Smiling. Every day is special, give her a chance. They're all full of magic.

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • I kursas
  • *
  • 59
  • Taškai: 218
  • Lytis: Moteris
Davidas atsiduso. Ar herbologija nėra skirta rūpintis augalais? Kokia nesąmonė! širdo berniukas. Jo nuomone, profesorius pats nesuprato, ką šneka. Kokia čia herbologijos pamoka, jeigu jie žudo augalus?! Ne, jis to tikrai nedarys! Davidas buvo be galo nepatenkintas.
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum, - suburbėjo jis skaitydamas nuo lentos. Ne, tai buvo visiška nesąmonė! Jis tikrai nenorėjo nieko žudyti. Kas jis toks, kad žudytų gyvą padarą? Ką pasakys tėtis?! Davidas išsitraukė lazdelę ir pakartojo burtažodį. Kelis kartus susipainiojo beskaitydamas - na, žinoma! Jis buvo vis labiau nepatenkintas. Nesąmonė! nutarė jis gal penktą kartą kartodamas burtažodį. Tai sutrukdė jį ištarti tinkamai. Ir vėl nieko neišėjo! Visai supykęs berniukas šeštą kartą ištarė:
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum.
Nežinojo, ar pasisekė, ar ne, bet nusprendė, kad daugiau nebebandys. Jam jau užteko!
- Gerai, jai liko du gyvenimai, ir kas iš to? - sumurmėjo Davidas. Nežinojo, kodėl priėjo tokią išvadą, bet buvo visiškai tikras. Šis atsakymas teisingas. Gal vis tik ne taip ir blogai? susimąstė Davidas. Ir vis dėlto ne! Jis turi nužudyti augalą! Ir dar sugalvoti, kokiu būdu tą padaryti! Na ir nesąmonė! Aš būčiau geresnis profesorius už jį! nutarė berniukas. Taip, jis bent jau nelieptų žudyti augalų!
Įsispoksojęs į savo peticiją (kas per kvailas pavadinimas!) pradėjo svarstyti, kaipgi geriausia ją nužudyti.
- Bet man vis tiek tavęs gaila, - sumurmėjo Davidas. Ne, tai tikrai nesąmonė! Berniukas buvo baisiai nepatenkintas. - Ar išgyventum, jeigu negautum saulės?
Deja, jis nežinojo jokio burtažodžio, kuris galėtų išjungti saulę. Dar viena nesėkmė! Sunkiai atsidusęs Davidas vėl susimąstė. Tiesa, jis mąstė ne apie tai, kaip galima nužudyti tą keistą augalą. Jis savęs klausinėjo, kodėl iš viso atėjo į pamoką. Pamoką, kurioje reikia žudyti augalus! Nesąmonė! dar kartą pagalvojo Davidas ir vėl pradėjo spoksoti į peticiją. Na jam ir nesiseka!
Berniukas netyčia žvilgtelėjo lentą ir baisiausiai nustebo: ten buvo parašyta, kaip jam nužudyti augalą! Negi jis išties toks kvailys, kad bandė tai sugalvoti pats? Davidas susiraukė. Galvoje iškilo kitas klausimas: kurį iš būdų jam pasirinkti?

Davidui nereikia galvoti kaip nužudyti Peticiją, jam reikia tik pažiūrėti į lentą arba paskaityti vadovėlį - ten parašyta.
Pastabą ištrinsiu aš, kai pataisysi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Daniel James Clarke »

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • I kursas
  • *
  • 123
  • Taškai: 75
  • Metamorfmagas
Danielis jau tikėjosi pramiegojęs atmerktomis akimis teoriją, todėl gan nustebo, išgirdęs, jog iš karto bus praktika. Na, praktika visados buvo įdomesnė negu teorija, tai Danieliui neskaudėjo širdies...Bet vis vien. Nieko neveikti irgi buvo linksmybė.
Berniukas ne per daug entuziastingai pakilo iš suolo ir tiesiu žvilgsniu nukūrė prie keistai pavadintų gėlių. Peticijos. Negi jas pavadino teisėjas? Pasigriebęs vazonėlį, nė dirstelėjo į Christiną. O vargutėliau, metamorfmagui girfiukė rodėsi kaip pats šėtono įsikūnijimas. Išdidi ir žvelgianti į kitus kaip į tarnus. Berniuką nupurtė nežymus drebulys. Kaip jos tėvai galėjo ją taip išauklėti?
Grįžęs prie suolo, padėjo Peticiją ant stalo. Ištraukė burtų lazdelę ir atsiduso. Sudegę keksiukai, kur tokią informaciją mes pritaikysime realybėje? Iš viso, kodėl niekas nesugalvojo patrumpinti burtažodį?!
Klestelėjo ant kėdės. Dirstelėjo į lentą. Dar kartą sunkiai atsiduso. Bet giliai ir lėtai. Helgos barsukai ir jų šventieji...
-Quam multa non reliquuit nam per libelllum suppplicem misit totum victum suuum,- lėtai tarė jaunasis Lorijanas, mosikuodamas su ąžuoline burtų lazdele.
Nieko nepavyko. Gėlė, kokia ir buvo, tokia ir liko. Nepasikeitus. Danielis vyptelėjo. Visgi jis nieko ir nesitikėjo.
-Quuam muulta non reliquuit nam per libelllum suppplicem misit totum victum suuum?
Nieko.
-Quaam muluta non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum? - Danielis tirštai nuraudo, suvokęs savo klaidas.
Užvertė oranžines akis į lubas. Nagi. Pavyks. Susiimk.
-Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum.
Kaip kokiu kūju užvoštas, Danielis susiprato, kiek Peticijai liko gyventi.
Tipinius tris kartus.
In New York you can be a new man. - Aaron Burr, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • II kursas
  • *
  • 148
  • Taškai: 109
  • Lytis: Moteris
Švilpė sėdėjo prie savo suolo Herbologijos kabinete ir visiškai nejudėjo. Mergaitė buvo visiškai ne nuotaikoj galvoti pamokoje, tačiau, kažkodėl, ji vis tiek sėdėjo pamokoje. Ne nu, bet rimtai. Kokio velnio tu čia atsivilkai ir sėdi atrodanti kaip vaiduoklis. Gyvas lavonas, Michelle, esi. Bet dar ir durnas gyvas lavonas. Koks sveiko proto žmogus šnekasi su savimi? Taip, tu, Michelle, tu...
Mergaitė tiek šnekėjosi su savimi, kad net nepastebėjo, jog jau buvo prasidėjusi praktika. Susikaupk ir kažką padaryk, kad jau atėjai...
Geltonplaukė iš lėto pakilo nuo kėdės ir vos nusivilko iki profesoriaus stalo, ant kurio stovėjo gėlės peticijos. Dvylikametė pasiėmė vieną vazonėlį su įdomiu augalu ir bandė grįžti prie savo suolo. Italei buvo likę labai labai mažai iki tol, kol ji būtų nukritusi ant žemės. Švilpei susipynė kojos nuo jos nuovargio. Michellei nusišypsojo laimė, nes ji laiku susiprato ir, padėjusi koją, kad sulaikytų lygsvarą, normaliai atsistojo. Mergaitė giliai įkvėpė ir iškvėpė bei paspartintu žingsniu atsisėdo ant kėdės. Ne tai, kad išprotėjus, bet dar ir nevėkšla. Kai girta vaikštai... Gerai laikas dirbti!
Antrakursė atsargiai pasidėjo vazonėlį su peticija ant suolo, išsitraukė savo burtų lazdelę ir, žvilgtelėjus į lenta, pirmą kartą pabandė ištarti burtažodį:
- Quame multi nan reliquiti num peri libellium supplicemitto misitto totuma victumiti suumari!
Augalas niekaip nesureagavo į mergaitė ištartą burtažodį. CHA, nenusteb... Pala, durne tu. Taigi net netaip ištariau. Kas čia per supicemito?! Visiškai jau...
Švilpynės koledžo mokinė giliai įkvėpė ir vėl pasižiūrėjo į lentą. Šį kartą ji ištarė:
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum!
Šį kartą augalas jau pajuto šį burtažodį, tačiau nieko neparodė. Durnas augalas. Gal padėt kažkas gali... Pala, čia švilpis, gal nebus labai piktas...
- Labas. Žiūrėk, gal tau išeina čia kažką padaryti?- paklausė netoli sėdinčio berniuko.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • I kursas
  • *
  • 123
  • Taškai: 75
  • Metamorfmagas
Na, jam liko šią gėlę likviduoti. Danielis apie tai nė nenorėjo pagalvoti. Jau norėjęs imti ir vartyti vadovėlį (gal ras kokį nežiaurų), kai jį užklausė viena bendrakoledžė. Nebuvo tikras, ar šią buvo kažkur matęs per trejus metus Hogvartse, ar ši žino, jog esąs metamorfmagas. Mergaitė atrodė kaip nauja. Pirmakursė? Turbūt.
Šaukti jai per vieną suolą būtų ne kažkas, tad susirinko visas savo šmutkes (neklauskite, kaip kursų peršokėliui pavyko visą pasiimti ir vazonėlio neišmesti ant grindų) ir nukėblino pas bendrakoledžę.
-A...Aš nežinau. Mano pačio klaida buvo ne tokia tartis - tardamas padvigubindavau raides. Galbūt pas tave tas pats? O gal pabandyk neskubėti? - pasidėjo vadovėlius (taip, buvo moksliukas), vazonėlį ant stalo, šalia stalo kojos pasiguldė odinę kuprinę. Grįžtelėjo į mergaitę, mėlynai pilkomis akimis permetė prie uniformls prisiųtą pavardę ir vardą.
-Danielis. Tu-  Michellė?
Dirstelėjo į savo gėlę.
-Man nepatinka ši užduotis. Ji yra keista. Gal nutuoki, kodėl mes turime nužudyti šias gėles?
Berniukas paniuro ir pradėjo vartyti herbologijos vadovėlius. Dalį jų paslapčiom nusigvelbė iš įseserės Wrenos. Deja, juose nerado ničnieko apie Peticijas. Nenoriai ėmėsi mokyklinio vadovėlio. Rado būdą. Bet jis nepatiko. Metamorfmagas dar labiau nusiminė
Pasiėmė burtų lazdelę, dar dvejojančiai pažvelgė į Peticiją. Suspaidė lūpas.
Įbedė ąžuolinę burtų lazdelę į dirvožemį ir tyliai, kiek nedrąsiai ištarė:
-Lumos.
Kiek suprato Peticijos šaknys buvo jautrios šviesai. Bent menkas susidūrimas su šviesa ir šaknys sunkiau ir daug lėčiau sugebėdavo iš žemės sugerti vandenį ir mineralus.
Gėlė akimirkai apvyto, susitraukė, bet tada, kaip mat atgijo kaip koks feniksas iš pelenų.
Danielis Lumos kerus panaudojo ir antrą ir trečią kartus. Po to sudribo suole ir nepažvelgė į profesorių.
Kodėl?
In New York you can be a new man. - Aaron Burr, "Hamilton".

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • II kursas
  • *
  • 148
  • Taškai: 109
  • Lytis: Moteris
Švilpė nesitikėjo, kad berniukas susirinks visus daiktus ir atsisės prie mergaitės todėl ji šiek tiek nesusipatogino, kad sutrukdė švilpio darbą.
- Aš atsiprašau, kad sutrukdžiau ir pradžioj tikrai visai netaip ištariau... Gal reikia pabandyti dar kartelį, - garsiai mąstė ir atsiprašė antrakursė.
Dvylikametė trečią kartą perskaitė burtažodį lentoje ir, nukreipusi burtų lazdelę į augalą peticiją aiškiai ir lėtai ištarė:
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum.
Peticija jau bandė sukti kažkokius skaičius iš savo lapų, tačiau burtažodis italei nebuvo galutinai pavykęs. Nepavyko... Bet jau beveik!
- Taip aš Michellė. Tu kelintame kurse mokaisi?- paklausė švilpė Danielio.
Tuo metu, kai geltonplaukė laukė atsakymo iš švilpio, mergaitė dar kartą pabandė išsiaiškinti peticijos likusius gyvenimus. Gerai, šį kartą turi pavykti gerai...
- Quam multa non reliquit nam per libellum supplicem misit totum victum suum,- ramiai ir aiškiai ištarė italė.
Laimei, peticija pagaliau parodė kiek gyvenimų jai liko. Augalas dar galėjo atgimti du kartus.
- Žiūrėk, man pavyko! Ir žinok man ši užduotis labai nepatinka. Man patinka auginti augaliukus, bet ne juos žudyti... Gal profesorius prisiaugino per daug peticijų, jam nepatiko ir nori, kad mes juos sunaikintume?- šiek tiek nusijuokė mėlynakė. - O gal tu nutuoki, kad jau tokia užduotis, kaip nužudyti šį augalą? Pala, gal šitas pavyks?...
Dvylikametė vėl nutaisė burtų lazdelę į peticiją ir gana garsiai ištarė:
- Bombardo!
Peticija užsiliepsnojo ir pasidarė juoda. Po kelių sekundžių augalas atgavo savo buvusią spalvą ir vėl atrodė gyvas. Man pavyko... Šiek tiek gaila...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Michelle Rivera »

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • I kursas
  • *
  • 59
  • Taškai: 218
  • Lytis: Moteris
Ats: II Herbologijos pamoka I-III kursams | '21 pavasaris
« Atsakymas #10 Prieš mėnesį »
Davidas ilgokai spoksojo į lentą. Niekaip negalėjo išsirinkti metodo nužudyti augalą! Bandė suprasti, kuris iš jų būtų mažiausiai skausmingas. Bet koks augalui skirtumas, jeigu jis vis tiek bus miręs? Gal antroje praktikos dalyje mes turėsime tą augalą atgaivinti? su viltimi paklausė savęs berniukas. Bet ir vėl nesąmonė! Kam žudyti tik tam, kad paskui atgaivintum?! Gal jis ir vagis, bet jau tikrai ne žudikas! Ne, Davidas pamokos užduoties tikrai neatliks.
Davidui pasirodė, kad profesorius žiūri tiesiai į jį, tad vėl atsisuko į lentą. Ir pastebėjo būdą, kuris galbūt ne toks ir blogas! Berniukas tikėjosi, kad jis augalo nenužudys, tačiau padės apsimesti, kad jis sunkiai dirba. Vėl paėmė lazdelę į ranką ir pažvelgė į savo peticiją. Vis tiek kvailas augalo pavadinimas! Kilstelėjo jos lapelį ir lazdele perbraukė per jo apačią. Vėl žvilgtelėjęs į lentą suprato, kad perbraukė per toli nuo koto, tad antrą kartą prisilietė arčiau. Pavyko! Augalas ir toliau atrodė gyvas, o profesorius tikrai negalės sakyti, kad Davidas per pamoką nieko nedaro! Kaip tik to berniukui ir reikėjo. Jis įdėmiai apžiūrinėjo peticiją kartais vis pažvelgdamas į mokytoją - ką gali žinoti, ką jis sugalvos?! Po kiek laiko Davidui pasirodė, kad profesorius vėl žiūri į jį. Ko jis iš manęs nori?! suirzo berniukas. Jis nenorėjo kristi į akis, tad pakėlė antrą lapelį ir dar kartą perbraukė lazdele per jo apačią, šį kartą dar arčiau koto. Ir panašu, kad ši kartą nepasisekė. Augalas iš karto suglebo. Davidas suprato, kad jam "pavyko" užkliudyti kažkokią ten jautrią vietą, kurios pajudinimas lemia greitą augalo mirtį. Na, jam ir nesiseka!

*

Neprisijungęs Daniel James Clarke

  • Herbologijos profesorius
  • *
  • 30
  • Aš ilgai atrašinėju į rpg :/
     Vos pabaigus Danieliui aiškinti pirmąją praktikos dalį, visi mokiniai pakilo iš suolų ir patraukė lik Peticijų, išsirinkti vienos iš jų sau. Na beveik visi. Viena mergaitė liko suole, ji atrodė nepatenkinta - bet kodėl? Neilgai trukus garbanės akyse pradėjo kauptis ašaros. Profesorius Klarkas jau norėjo užklausti mergaitę, kas jai nutiko, bet ši pasiėmusi knygą nuo suolo sviedė ją tiesiai į profesorių. Džeimsas neturėjo žodžių, taip pyko. Tada pagaliau atsirado keletas žodžių:
     - Dešimt taškų iš... - ugniaakis pažvelgė į mergaitės uniformą ir suprato jos koledžą. - Iš Grifo Gūžtos, Princese. - paskutinį žodį pridūrė daug atšiauriau ir su šiokia tokia ironija, kai prisiminė grifiukę iš pirmosios pamokos.
     Nepaisant to, pamoka ėjosi sklandžiai. Tiksliau beveik sklandžiai. Buvo mokinių, kuriems užduotis aiškiai nepatiko, todėl profesoriui atrodė, kad jie bando išsisukti nuo pamokos bei jos praktinės dalies. Neapsikentęs visu šituo reikalų, jis jau norėjo tai sutvarkyti, nubraukdamas kiekvienam koledžui po penkis taškus, bet jį sulaikė iš antrojo suolo pradėjęs kalbėti mergaitės balselis. Tada Klarkas tik pažvelgė į mergaitę, ir kad jei nereikėtų bėgioti pirmyn atgal, o dar gal nežinia kur lakstyti po pilį pamokos metu, jis tik ištraukė savo lazdelę ir ja pamojo.
     - O, tai tikra nėra būtina. Aš tuo pasirūpinsiu: Accio Harper lazdelę!
     Po kelių akimirkų mergaitės, nešiojančios Harper pavardę ant uniformos, lazdelė jau buvo profesoriaus rankose. Iškart po to, jis ją atidavė švilpiukei, o pats nuėjo prie savo stalo pagurkšnoti kavos.

     Po gero pusvalandžio, kai mokiniai jau "smarkiai" pasidarbavo ir ant kiekvieno mokinio stalo jau gulėjo (ar stovėjo? Augalai juk neguli.) po jam priklausančią negyvą Peticiją. Ne visų mokinių veiduose jautėsi tas džiaugsmas, kad jie pagaliau įveikė pirmąją praktikos dalį. Nepaisant nepatenkintų mokinių, basakojis pakilo iš kėdės ir kreipėsi į mokinius.
     - Na ką gi, ką gi, ką gi... Tai manau pasakysiu: sveikinu - įveikėte pirmąją šios pamokos užduotį, - šyptelėjo profesorius. - Pasikartosiu, tai buvo tik pirmoji praktikos dalis, dabar jūsų laukia antroji. Ne, daugiau nieko žudyt nereikės, - greit pridūrė profesorius, pamatęs nelabai patenkintus mokinių veidus. - Ir be to, mes mokome jus to, kas gyvenime jums tikrai galės praversti. Pavyzdžiui jei užaugę busite herbologai ir nemokėsite susitvarkyti su augalais, tokiais kaip Peticijomis, jas nužudydami, tai iš jūsų bus labai prastas herbologas, arba net lavonas herbologas.
     Gerai, gana tų istorijų, metas imtis antrosios praktikos dalies. Taigi, jums reikės pirmiausia užsimaukšlinti tas savo slibino odos pirštines, nes kitaip galite smarkiai nukentėti nuo eliksyro, kuriame reikės išmirkyti Peticijas. Kai jau padarysite papraščiausią šios praktikos dalies dalį, jums reikės nueiti į spintą, - kaire ranka parodė spintą, stovinčią visai netoli nuo lentos ir jo paties. - Ir iš ten pasiimti vieną kolbą eliksyro. Eliksyrus pagaminau aš, kad jums nereikėtų terliotis su visu tuo reikalu ir dar, juk čia herbologijos, ne nuodų ir vaistų pamoka.
     Taigi, kai jau turite eliksyrą, jums reikės supilti jį į katilą (tikiuosi visi turite, jei ne - skolinkitės iš draugų) ir truputį pavirti, kad eliksyras pradėtų judėti. Kai eliksyras jau užverda, turite stipriai suimti už peticijos koto, bet taip pat prilaikyti iš iš apačios, kad nenurautumėte šaknų. Va taip va, - parodė profesorius Klarkas priėjęs prie vieno vaiko Peticijos ir ją suėmęs kaip reikėjo. - Tada ištraukiate ir kiek įmanoma greičiau kišate į katilą su eliksyru. Tik atsargiai, nes jei ištaškysite eliksyrą, geruoju nesibaigs. Tikrai prireiktų madam Pomfri. Na, o kai jau įkišate Peticiją į eliksyrą, pasirūpinkite, kad ji visiškai visa būtų apsemta eliksyrų ir jos nesimatytų nė lapelio. Galiausiai palaikę keletą minučių, priklausomai nuo jūsų Peticijos dydžio, ištraukiate ją iš katilo ir kišate į naują vazoną su šviežiomis žemėmis. Vazonus su dirva rasite ten pat kur ir eliksyrus, tad viską pasiimkite iš vieno karto, kad paskui nereikėtų čia po kabinetą lakstyti su išmirkyta Peticija ir varvinti eliksyrą visur kur papuola. Persodinę Peticiją į kitą vazoną sutvarkote savo darbo vietą, o vazoną užvadinate savo vardu.
     Po poros dienų, jei viską teisingai atlikote, jūsų Peticija turėtų vėl atgyti ir išskelisti pirmuosius žiedus. Taigi jei kas norės pažiūrėti kaip sekėsi jūsų Peticijai, galėsite ketvirtadienį po pamokų užsukti pas mane ir apžiūrėti savo augalą. Pažymius surašysiu tik ketvirtadienį, kai paaiškės jūsų darbo rezultatas. Taigi, tikiuosi viskas aišku, jei ne - kalusiam, ir einam dirbti. Tik nepamirškite slibino odos pirštinių!
     Vaikinas tik dabar pajuto kaip paduso kalbėti, tad tik gurkštelėjo kavos, kuri ir vėl spėjo atšalti ir pažvelgė į mokinius, ar tie tikrai turi slibino odos pirštines, nes jei ką, tai pats turi visą dėžę - tereikia juk tik paparšyti leidimo pasiimti (kurį visada visi gauna).

Užduotis aiškiai aprašyta poste, bet jei atsiras tokių, kuriems neaaišku - kaluskit per PM arba rašykite į pelėdyną, kai matote, kad ir aš ten šiuo metu.
Jei nebuvote pirmoje praktikos dalyje, rašykite, kad jau vis tiek atlikote pirmąją praktikos dalį ir darykite antrą, iš naujo pirmos daryti nereikia.
Postų ilgis nesikeičia.
Pamoka uždaroma 04-16,
tai iki to laiko užbaikite atlikti praktiką.
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • I kursas
  • *
  • 46
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
Ats: II Herbologijos pamoka I-III kursams | '21 pavasaris
« Atsakymas #12 Prieš mėnesį »
Taigi, Abigailės pasirinkta Peticija stovėjo vazonėlyje jau mirusi. Nestrof nuotaika buvo bloga kaip niekad, nes visgi ne kiekvieną dieną žmogui tenka nužudyti/numarinti kažkokį augalą. Varnanagė jautėsi lyg žemę pardavusi (šį frazeologizmą buvo girdėjusi, kai dar gyveno žiobarų pasaulyje su tėvais) .
Išgirdus profesoriaus Klarko paaiškinimą, ką reikės daryti per antrąją praktikos dalį, Abigailei šiek tiek pakilo ūpas: Visgi, galėsiu atgaivinti negailestingai nužudytą Peticiją!
Nestrof tingiai pakilo iš trečio suolo, kuriame sėdėjo-prie spintos, kurioje stovėjo surikiuotos specialiojo eliksyro kolbos, jau buvo spūstis. Ar visi yra rimtai tokie kvaili ir nesugeba palaukti savo eilės? Stumdosi kaip kokie šešiamečiai.... - su tam tikru pasibjaurėjimu bei pasipiktinimu mintyse sau pasakė pirmakursė.
Praėjus bent dešimčiai minučių Abigailei pavyko prasibrauti prie spintos su kolbelėmis- ji pasiėmė vieną. Ant varnanagės stalo stovėjo jos alavinis katilas ir gulėjo slibino odos pirštinės (Pala ką? Aš pamiršau užsidėti pirštines!). Raudonplaukė įkaitino katilą ir supylė į jį kolbos turinį (Gerai, kad ne patiems reikėjo susitaisyti eliksyrą, nes ir vėl būčiau susimovusi...). Eliksyras pradėjo švelniai burbuliuoti.
Abigailė pradėjo abejoti, ar viską daro gerai, bet pasižiūrėjusi į kitų mokinių katilus išvydo panašų vaizdą.
Eliksyrai, nesvarbu, ar juos reikėjo darytis pačiai, ar tik pakaitinti, visad Abigailei kėlė nepasitikėjimą savimi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 savaites sukūrė Abigailė Nestrof »
„Žiūrėdami į mirtį ir tamsą bijomės nežinomybės, ne daugiau.“

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • I kursas
  • *
  • 59
  • Taškai: 218
  • Lytis: Moteris
Ats: II Herbologijos pamoka I-III kursams | '21 pavasaris
« Atsakymas #13 Prieš mėnesį »
Šitas profesorius per daug šneka! Prie tokios išvados priėjo Davidas, kai mokytojas pradėjo ilgai ir nuobodžiai apie kažką pasakoti. Argi negalima tiesiog pasakyti, ką daryti toliau?! Taip, jie nužudė augalus, o kokia iš to nauda?! Pagaliau profesorius pradėjo šnekėti apie tai, ką reikia daryti! Davidas kiek apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jie turės atgaivinti augalą. Ir vis tiek nenorėjau jo žudyti! berniukas nebuvo visiškai patenkintas. O jeigu jo peticijai nebūtų likę gyvenimų? Kas tada? Juk net jeigu ji turi daugiau nei vieną, jis neturi teisės jo atimti! Ne, šitas mokytojas Davidui visiškai nepatiko.
Berniukas užsidėjo pirštines ir nuėjo pasiimti eliksyro. Ar būtinai jis turi būti toks, kuris gali sužeisti?! Juk tokiu atveju nukentės ir augalas! Kaip jis gali atgyti, jeigu bus sukištas į kažkokį pavojingą eliksyrą?! Davidas labai norėjo užduoti šiuos klausimus profesoriui, bet nutarė, kad jis yra labai keistas. Geriau nerizikuoti!
Ar aš turėjau susiprasti atsinešti katilą į herbologijos pamoką?! Dabar Davidas buvo visiškai nepatenkintas. Jis apsižvalgė po šiltnamį ir pastebėjo katilą, kuris šią akimirką nebuvo prižiūrimas. Paprasčiausiai jį pačiupęs berniukas supylė eliksyrą ir pradėjo kaitinti. Kaip jam žinoti, ką reiškia "judantis eliksyras"? Juk pamaišius bet koks eliksyras judės! Kažkaip apsispręsti reikėjo, ir Davidas galiausiai nusprendė, kad jau galima peticiją (šitas pavadinimas toks kvailas!) kišti į katilą.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai: 40
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: II Herbologijos pamoka I-III kursams | '21 pavasaris
« Atsakymas #14 Prieš mėnesį »
  Henrieta įdėmiai klausėsi profesoriaus Clarke'o dėstomos antrosios praktikos dalies. Ji buvo laiminga, kad sugebėjo atlikti pirmąją praktikos dalį, tačiau pirmakursę neramino, kad vėl reikės kažką žudyti. Tačiau mergaitės nuogąstavimus profesorius paneigė ir grifiukė ramiau atsikvėpė. Profesoriui vardinant ko reikės pamokos darbui pabaigti grifiukė ėmė raustis savo kuprinėje ir dėliotis ant stalo priemones, kartu besistengdama kuo geriau įsiminti, ką reikia padaryti, juk tikrai nesinori vidury darbo klausti tai ką tu jau ir taip turi žinoti.
  Kai praktikos, antros dalies, darbas jau buvo išaiškintas, o ant stalo prie Peticijos (vis dėlto, koks gražus šis pavadinimas) stovėjo katilas, bei gulėjo pirštinės Henrieta nusprendė, kad kuo greičiau atliks darbą, tuo anksčiau galės keliauti į bendrąjį kambarį ruošti namų darbų. Mergaitė užsidėjo pirštines ir nužingsniavo prie spintos.
  Atvėrusi spintos duris grifė pasiimė vazoną su šviežiomis žemėmis ir vieną kolbą eliksyro. Pirmakursė supylė eliksyrą į katilą ir mostelejusi lazdele užkūrė ugnelę. Po keleto minučių katile esantis eliksyras pradėjo kažkaip keistai kunkuliuoti. Henrieta nusprendė, kad jau galima kišti į šį viralą peticiją. Mergaitė, taip kaip rodė profesorius, išrovė augaliuką iš vazonėlio ir įmerkė į eliksyrą. Kol peticija kunkuliavo katile, vienuolikmetė nusprendė paruošti vazonėlį, į kurį turės pasodinti peticiją.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras