0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • V kursas
  • *
  • 262
  • Taškai: 36
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Mokinukė rankomis padarė duobutę viduryje vazono ir supureno aplink žemę. Grifiukė pasiimė kuprinę ir išsitraukė plunksną su rašalu. Pamirkė plunksną rašale ir jau norėjo rašyti savo vardą ant vazonėlio krašto, bet grifiukė prisiminė, jog jau reikia pasodinti peticiją. Henrieta skubiai ištraukė augalą iš katilo ir įkišo į žemes.
  Užgesinusi ugnį ir išvaliusi katilą pirmakursė vėl pamirkė plunksną rašale ir ant vazono krašto jau puikavosi, dailyraščiu parašytas vardas: "Henrieta Poter". Mergaitė lengviau atsikvėpė. Darbas baigtas! Vienuolikmetė pakėlė vazoną su peticiją ir nunešė jį ant mokytojo stalo. Tikiuosi viską gerai atlikau... Galvojo Henrieta. Pirmakursė nusimovė pirštines, susirinko savo daiktus nuo stalo, kolbutę, likusią nuo eliksyro grąžino į spintą ir išžingsniavo iš klasės.
  Po dviejų dienų (ketvirtadienį), pasibaigus pamokoms Henrieta atžingsniavo į šiltnamį, kuriame augo per pamoką pasodintos peticijos. Eidama tarp krūvos vazonėlių su augalais mergaitė ieškojo savojo. galiausiai pačiame klasės gale jį surado. Peticija buvo atsigavusi, sustiprėjusi. Jos lapeliai atrodė tikrai gražiau, nei tą dieną, kai pirmakursė turėjo ją numarinti. Pačiame viršuje jau rengėsi prasiskleisti nauji žiedai. Mergaitė, iš džiaugsmo, net stryktelėjo. Vis dėlto, viską atlikau gerai... Atsikvėpė ji. Laiminga grifiukė iššuoliavo iš šiltnamio ir grįžo į Grifų gūžtos bendrąjį kambarį.

Negali rašyti apie ketvirtadienį, nes šioje pamokoje yra dar kita diena. Ištrink pabaigą ir papildyk postą jei dar trūks simbolių.
Pastabas ištrinu aš.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Daniel James Clarke »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • V kursas
  • *
  • 124
  • Taškai: 39
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Abigailė stipriai suėmė už Peticijos koto (Kokie kvaili šie augalai...) ir ištraukė iš vazono. Eliksyras katile jau kunkuliavo(tikriausiai per daug), tad Nestrof įmerkė į jį Peticiją. Visi aplinkui šurmuliavo ir bandė veiksmus atlikti būtent taip, kaip paaiškino profesorius Klarkas. Deja, bet savo Peticiją pirmakursė iš pradžių įmerkė ne pakankamai giliai. Tai pastebėjusi ji greitai pasitaisė. Slinko minutės. Staiga Abigailė susiprotėjo- Nepasiėmiau vazono su šviežia dirva. Jūs rimtai? Dabar ir vėl turėsiu eiti iki tos kvailos spintos? Taip, Abigaile. Turėsi,-sau mintyse atsakė varnanagė.
Pasiėmusi vazonėlį pirmakursė ir vėl grįžo prie savo suolo, prie kurio dirbo. Aplinkui dauguma jau sodino savo Peticijas į naujus vazonus. Aš ir vėl, eilinį kartą, nespėsiu. Ir vėl, eilinį kartą, liksiu paskutinė! Tačiau Nestrof šiek tiek pasiskubino, ir žiūrėk-ji jau sodina savo Peticiją. Bet Abigailei nesisekė gražiai įsodinti savo augalo, išmirkyto eliksyre. Toli gražu. Ji žemėmis apibarstė visą savo suolą. Na, kur gi ne, kaip aš kitaip be savo tradicijos susimauti! Slibino odos pirštinės pradėjo smukti. Na ir dienelė...Mielai sudaužyčiau tą prakeiktą vazoną, kuriame yra ta Peticija! Pamokos laikas, atrodo, bėgte bėgo. Abigaile žiobarišku būdu, be jokių burtų nuvalė visas žemes nuo stalo, ištuštino katilą.
Reikia vardo! Dar reikia parašyti vardą,-prisiminė Nestrof. Tad taip ir padarė-netrukus ant jos peticijos galėjai pamatyti ABIGAILĖ NESTROF.
Varnanagė, toks jausmas, nusivylė savimi, nes ir vėl susimovė.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Kaip man įkišti peticiją į eliksyrą taip, kad jos nesimatytų nė lapelio, jeigu jį palietęs aš susižeisiu?! piktinosi Davidas, kuriam atrodė, kad šitas profesorius yra labai nelogiškas. Man dar ir išrauti ją reikia?! nauja mintis atėjo į galvą. Na taip, augalas miręs, bet dar ir išlupti šaknis iš žemės?! To jau buvo per daug. Davidas nusprendė, kad jis nieko nedarys. Tai buvo pernelyg nelogiška! Berniukas ilgokai stovėjo ir "judino" savo eliksyrą, bet galų gale jam tiesiog nusibodo. Teks kišti peticiją?! suirzo jis. Tokiam nelogiškam profesoriui į akis kristi nesinorėjo. Deja, nesinorėjo ir rauti peticijos, tad Davidas paėmė vazoną ir jį apvertė. Bandė įkišti į eliksyrą, tačiau peticija su visomis žemėmis įkrito į eliksyrą, ir jis išsitaškė į visas puses - taip pat ir Davidui ant veido. Berniukas spėjo pastebėti, kad jis aptaškė ir šalimais stovinčią mergaitę, bet tuo rūpintis neturėjo laiko: veidą labai skaudėjo!
- Profesoriau! - sušuko berniukas. - Man skauda! Šita pamoka... Ji tikra nesąmonė! Daugiau nieko nežudysiu!
Davidas labai tikėjosi išvengti skausmo, tad nusivertė ant žemės ir priglaudė veidą prie jos. Deja, tai nepadėjo. Skausmas kaip tik stiprėjo. Berniukas jautėsi labai nelaimingas: šita pamoka buvo pernelyg didelė nesąmonė! Geriau jau būčiau pavogęs kieno nors peticiją ir ją išgelbėjęs! piktinosi jis. Skausmas buvo sunkiai pakeliamas, tad jis garsiai suriko:
- Profesoriau, jūs man padėsite ar ne?!

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Nuodų ir vaistų profesorė
  • *
  • 108
  • I'm the road to the Hell.
     Profesorius klestelėjo į savo kėdę. Jis nužvelgė mokinius - daugelis šiuo metu ėjo prie spintos, kurioje puikavosi eliksyrų mišiniai ir nauji vazonai Peticijoms. Nieko nelaukęs profesorius Klarkas išsitraukė savo užrašų knygutę ir pradėjo žymėtis ko nėra pamokoje. Tai buvo nemėgstamiausia garbaniaus dalis, nes ji buvo nuobodžiausia. Na bet ilgai nuobodžiauti prie kažkokios užrašų knygutės skrebinant plunksną tikrai neteko. Neilgai trukus jau vienas mokinys buvo aptaškytas eliksyru. Pala, ne ne vienas, o du! Košmaras. Danielius akimirką negalėjo apsispręsti, kas geriau - nuobodžiai prie stalo skrebinti plunksną ir rašyti pastabas ar pagyrimus mokiniams, ar eiti gelbėti mokinius, prie kurių nelabai buvo galima prisiliesti, nes tada ir pats būtų nukentėjęs.
     - Ką aš jums sakiau?! Atsargiai elkitės su eliksyru! O dabar, ponaiti Dominguez, matot ką pridirbot?! - pakilęs nuo kėdės rėkė profesorius, o jo veidą buvo išmušęs raudonis. Jis labaiu pyko, ne dėl išlieto brangaus eliksyro ar prarastos Peticijos ar iš vis, mokino elgesio, bet pyko dėl neatsargumo ir labai nerimavo dėl mokinių gyvybės. - Dabar ne tik save sužalojai, bet ir kitus sužeidei! 15, ne - ne penkiolika! 40 taškų iš Klastunyno!
     Jam buvo pikta, bet aišku - pyktis neturėjo nuslopinti pagalbos mokiniams, todėl Klarkas iškart apėjęs savąjį stalą atlėkė prie David ir šalia jos esančios mergaitės.
     - Ne nu, jūs tai ir prisidirbot.
     Apžiūrėjęs mokinius ugniaakis išsitraukė lazdelę ir ištaręs kažkokį užkeikimą pamojo ja. Užkeikimas turėjo nuslopinti skausmą.
     - Ponaiti ir panele, skausmas nuslopo, bet laikinai ir tikrai neišgydė žaizdų. Dabar pat abu keliaujate į ligoninę, kuo greičiau! Ten madam Pomfri jumis pasirūpins, o jūsų daiktus parneš jums bendraklasiai. Ai, ponaiti Dominguez, skiriu jums areštą! Netrukus jus pasieks mano pelėda. - pašaukė pavymui jau nueinančiam Davidui. Tada sugrįžęs į suolą garbanius apsidairęs po klasę, pamatė, kad dauguma mokinių jau baigė savo darbą, tad giliai įkvėpęs ir nusiraminęs, profesorius atsigręžė į mokinius ir tarė:
     - Kas baigėte, savo Peticijas neškite ant palangės ir jau galite eiti. Kadangi išleidžiu ankščiau, nenuskabėjus varpui, tikiuosi, kad visi grįšite į bendruosius kambarius, o ne bastysitės po pilį. Ai, dar kas nors paimkite nukentėjūsių mokinių daiktus ir kai juos sutiksite, perduokite jiems juos.

Pamoka baigta, ačiū dalyvavusiems.
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.