[Heidi Mollson]

Kadangi Heidi pradėjo nuo žiemos, ji nusprendė dabar eiti prie pavasario, tuomet vasaros ir galų gale rudenio žirgų. Pasiėmusi saujelę pumpurų mergaitė ėmė artėti prie pavasarinio žirgo ir taip pat sustojo tolėliau, laukdama kol žirgelis pats prisiartins. Šį kartą tai užtruko kiek ilgiau, nes šis skaniai šlamštė rudeninę žolę ir nelabai teikėsi eiti arčiau tamsiaplaukės negu buvo dabar, netgi ne specialiai tolo nuo jos. Įkišusi ranką į uniformos kišenę klastuolė kažką sušnarino ir pavasarėlis pakėlė snukį ir įdėmiai ėmė tyrinėti ją iki tol kol pamatė nedidelę saujelę pumpurų šios rankose.
  Lėtai priartėjęs, taip pat lėtai sušlamštė pumpurėlius ir tuomet ėmė stebėti Heidi, laukdamas kol ši jam duos dar. Ištraukusi dar vieną saujelę ją taip pat sušėrė ir dabar žirgelis jau kiek apuostė ranką. Mergaitė nusprendė, kad to užtenka, jog atsirastų bent šioks toks ryšys. Užlipusi ant žirgo, jau su šį kartą geresne laikysena tamsiaplaukė apėjo keletą ratukų ir nulipusi sušėrė likusią saują pumpurų, tuomet taip pat paglostė ir patraukė prie likusių dviejų veislių.
  Su vasariniu ėjosi labai panašiai kaip ir su pavasariniu, tik laukimas truko dar ilgiau. Tačiau su rudeniniu buvo problemų. Nors klastuolė ir stovėjo vos ne vidury kiek išsisklaidžiusios rudenio bandos, tačiau nei vienas nepriėjo, tačiau, kad ir prieidavo, gavę porciją džiovintų lapų nueidavo atgal prie žolės ėdimo.
  Nežinodama ką daryti Heidi nusprendė atsisėsti į tą vietą, kur ji ką tik stovėjo, ir tikėtis, kol kuris nors iš jų ateis bei teiksis leisti pajodinėti. Ėjo minutė po minutės, tačiau prie mergaitės artėjo tik vabalai ir vabzdžiai.
  Tačiau įvyko stebuklas, prie tamsiaplaukės prisiartino rudeninis kumeliukas. Kadangi dar turėjo šiek tiek lapų, klastuolė jų davė kumeliukui ir paglostė jį. Nežinodama ką dar daryti Heidi atsistojo, dar šiek tiek paglostė mažių ir grįžo prie visų laukti, kol baigsis pamoka.

[Olivia Eier]

Olivia šią rudens dieną kartu su kitais mokiniais išėjo iš pilies teritorijos ir ėjo į kažkokį tai žirgyną. Merginai ypač patiko ruduo. Aplink jau pamažėle rudo ir iš žalios į oranžinę keitėsi lapai, o ir oras jau vėso. Kai išgirdo, kad pamokos tema metų laikų žirgai, Olivia apsidžiaugė. Ji tikėjosi, kad gaus užduotį pajodinėti kokiu nors žirgu, nes niekada gyvenime to nebandė, bet jau seniai norėjo.
Kai jie galiausiai pasiekė žirgyną, Olivia su dideliu susidomėjimu apžiūrinėjo žirgus jų garduose. Ji niekada nepagalvojo, kad vienoje vietoje, bet skirtinguose garduose galima sukurti skirtingus metų laikus. Jau buvo pradėjusi svarstyti, kuris žirgas jai gražiausias, bet kai pamatė vasaros žirgą, jai viskas buvo aišku. Jis turėjo nuostabų žalsvą kailiuką, o karčiai... Karčiai buvo vien tik gėlės, kurios kvepėjo nuostabiu aromatu.
Vos išgirdusi užduotį mergaitė apsidairė ir jos akis užkliuvo už vieno iš vasaros žirgų. Šis buvo kiek žemesnis už visus kitus, bet jo karčių gėlės kvepėjo taip pat nuostabiai.
Kaip ir sakė profesorius, Olivia surado, paėmė šviežią gėlę ir ištiesė žirgui prie burnos. Jis iš pradžių pauostė, o tada nedrąsiai dantimis paėmė ir sužiaumojo gėlę. Tada švilpė ištiesė ranką, bet nesulaukė iš žirgo jokios reakcijos. Visiškai. Jis tik apsisuko ir nuėjo.
Olivia truputį nuliūdo, bet neketino pasiduoti. Ji nubėgo ir paėmė dar pora geltonų gėlyčių žiedų ir pasivijusi arklį jam sušėrė dar vieną žiedą. Šiek tiek palaukusi ji vėl ištiesė ranką, laukdama kol jis pasitrins, bet kaip ir praeitą kartą – nieko neįvyko. Tačiau nespėjus jam nueiti, Olivia prikišo jam prie burnos paskutinįjį žiedą, kurį jis jau drąsiau suvalgė. Ji vėl ištiesė savo ranką. Prašau, prašau...
Ir šį kartą žirgas švelniai pasitrynė. Olivia nudžiugo ir prieš sėsdamasi ant jo, paglostė kaklą.

[David Dominguez]

Eidamas link rudeninio žirgo gardo Davidas pasigriebė sudžiūvusių lapų ir pirmiausia numetė juos arkliui. Nesuprato prasmės čia būti, neįsivaizdavo, kam jam kada nors gyvenime reikės žinių apie metų laikų arklius. Visiškas absurdas! Nepatenkintas berniukas perbraukė žirgui per nugarą ir pradėjo akimis ieškoti šepečio, kurio, aišku, niekur nesimatė!
Ilgokai dairęsis aplinkui Davidas nusprendė: tiek to. Paprasčiausiai nuėjo prie žalsvos spalvos arklio, kuris bent jau teikėsi turėti savo šepetį! Greitai perbraukęs juo per karčius berniukas numojo ranka į purškalą ir nurovė kažkokių gėlių puokštę. Sukišo ją arkliui tarp dantų ir patraukė prie paskutinio arklio. Ir kas sugalvojo rausvus arklius? Tai atrodo siaubingai kvailai! Neslėpdamas pasišlykštėjimo Davidas porą kartų brūkštelėjo per karčius. Greit papurškė to keisto skysčio. Iš dėžutės paėmė tam reikalui skirtų pumpurų.
Šita pamoka tokia nesąmonė! suirzęs nutarė Davidas. Dėl visa ko skubiai apsižvalgė: gal jam pavyks iš čia kažkaip pasprukti?..

[Jennifer Emma Henderson]

    Tik staiga atsitiko baisus dalykas žirgas...ką jis padarė...Maria kažkaip jį suerzino, nes jis jau buvo toli nurūkęs. Maria užsigriebė už galvos, nes matė tik arklio uodegą už 100 metrų. Ką aš padariau tas žirgas taip toli, ką aš darysiu? Ji atsisėdo prie pavasarinių žirgu gardo. Ji liūdėjo, nes nežinojo kaip reguos profesorius. Staiga ji pamatė Kažką atlekiantį iš tolumos, ten buvo ne kas kitas, o pavasarinis žirgas kurį Maria šukavo ir kuriuo jodinėjo. Jis atlėkė pas varnę ir liūdnai prunkšdamas pasiguodė. Vienuolikmetė pamatė ant jo kojos žaizdą, nepaprastą, o erkės įkandimo žaizdą.
- Dabar suprantu kodėl taip padarei,- sakė žirgui Maria,- tau skaudėjo.
 Tada varniukė pamatė netoli ant stalo gulinčias rausvas šukas. Ji jas pasiėmė ir pradėjo šukuoti žirgą. Žirgo karčiai blizgėjo, bet ji greit suprato, kad žirgą ji turi parodyti profesoriaus draugui, nes ji matė, kad žirgas kamavosi dėl erkės įkandimo, tai gi parodė jį profesoriaus draugui. Maria šiek tiek nuliūdo. Ji žinojo, kad žirgas buvo išskirtinis, bet per daug nenusiminė ir priėjo prie žiemos žirgų. Laikydama tas pačias šukas ji pradėjo šukuoti žirgą. Matėsi, jog jis ne toks, bent jai Maria prisirišo prie to žirgo todėl buvo sunku, bet varnė nukreipė mintis ir pradėjo žieminį žirgą glostyti. Kai ji jį glostė jautė šaltį, nes jo karčiai buvo pilni snaigių ir šiaip jis visas buvo šaltas. Ji paėmė šiek tiek samanų ar šaldytų samanų ir pradėjo maitinti žirgą. Jūs tiek daug vargot? Maniau, kad valgot panašiai kiek žmonės, o Dieve Maria tu kvaila juk čia ne žirgas, čia metų laikų žieminis žirgas, juk yra skirtumas tarp paprastų žirgų ir metų laikų, juk jie visiškai skirtingi. Jis valgė ir valgė, Maria turėjo prie jo sėdėti 10 minučių, kad baigtų valgyti. Jis pagaliau baigė šiaip ne ten tiesiog baigėsi maistas.

[Rafael Beaumont]

Vaikinas ramiai glostė savo numylėtinį. Deja, ramumas nesitęsė ilgai. Vaikai pradėjo klausinėti ir užsiimti visokiomis nesąmonėmis. Kažkoks berniukas numetė šepetį. Profesorius atsiduso ir nuėjo prie šukuotojų. Vyresnėlių buvo daug mažiau ir jiems sekėsi DAUG geriau. Greitai prie profesoriaus atsirado kažkokią kaprizinga mergaitė.
- Tu, Christina, klausyk įdėmiai. Aš nesu joks dėdė Rafael ar kas. Aš esu profesorius Rafael, arba profesorius Beaumont, tad tu taip ir turi mane vadinti. Man nesvarbu tu turi karališko kraujo ar ne, bet mano pamokoje visi vienodi ir jokių išimčių dėl ,,geresnio kraujo'' nebus, - supykdamas profesorius pasakė. Kas per kreipimaisi dėde Rafael? Išgirdęs kitos mergaitės klausimą ar gali joti rudaplaukis atsisuko į ją.
- Ar tu iš viso moki jot...- nespėjo nieko pasakyti vaikinas, o mergaitė jau sėdėjo ant žirgo. Magizoologas atsiduso ir nusekė ją. Žirgui numetus mergaitę pribėgo prie jos.
- Ar tau viskas gerai? - paklausė, bet mergaitė neatsakius, profesorius tiesiog priėjo prie klastuolės.
- Jeigu moki joti prašau. Tik nesivesk savo katino prie žirgų, nenoriu, kad būtų kaip su vėžliukais, - ištarė nužvelgdamas ją rimtu žvilgsniu, lyg bandytų nuskaityti jos kėslus. tada vėl išgirdo tos pačios ,,princesės'' žodžius.
- Aš joks dėdė Rafael, dar kartą sakau. Ir privalai, - pasakė ir stebėjo ją. Žirgus spyrus jai rauktelėjo antakius, bet jai padarius žirgui tą patį priėjo prie jų.Jai užsėdus ant žirgo, profesorius sukando lūpą.
- Aš to neleidau, po velnių, - sušuko profesorius pagaudamas žirgą. Nuvedė jį į gardą ir padavė mergaitei ranką.
- Grįšk į pilį ir nustok daryti tokius nesąmoningus dalykus, kurių neleidau. Tada nekrisi nuo žirgų, - pasakė piktai profesorius.

[mergaitė123]

  Profesoriaus sutikimas, kad Adelė galėtų joti kažkuriuo, iš dailiųjų žirgų mergaitę labai pralinksmino, juk negalėjo būti taip sunku, o jei ir buvo, Mokslinčė nebuvo silpna. Ši tuoj pat nuvijo katinėlį tolyn, vien tik dėl to, kad šis pats neužsigautų, o prisiminusi profesoriaus vėžliukus šyptelėjo. Mielai būtų pakartojusi, tai su žirgais, tačiau abejojo ar tai buvo įmanoma. Mergaitė atsipalaidavusi nužingsniavo išsirinkti, kurio arklio draugija mėgausis šią gražią, saulėtą dieną. Ji dairėsi į visas puses. Ši vietovė iš tikro buvo nuostabi ir kažkuo jai priminė Ispaniją, nežinojo kuo, tačiau čia jautėsi tiesiog tobulai, lyg visą gyvenimą būtų praleidusi šioje vietovėjė. Aišku, mergaitės mintis išsklaidė kitų vaikų klyksmai ir prašymai, tačiau ji vis dar dairėsi toliau, kol atrodo pastebėjo tą, kuris atrodė estetiškiausiai ir tiesiog lyg jai skirtas. Ji tuoj pat prilėkė prie šio žirgo ir kelis kart perbraukė ranka, per jo karčius. Žirgo rausva spalva mergaitei labai patiko, buvo aišku, kad naujasis Adelės draugas buvo pavasarinis arklys. Pumpurai jo karčiuose dar pagražino ir taip, įspūdingai atrodantį gyvūną, tačiau Mokslinčė apie tai nebegalvojo. Ji džiaugėsi, kad šiandien buvo protinga ir užsivilko ilgą, juodą megztinį ir užsidėjo džinsus, kadangi su suknele būtų tiesiog per ne lyg sunku iš vis ką nors daryti.
  Dabar reikėjo išsiaiškinti, kaip užsiropšti ant šio gyvūno ir nesusisukti sprando skriejant nuo jo. Tai buvo Adelės mįslė, kurią klastuolė privalėjo įminti, tad ir vėl pradėjo dairytis. Vyresni vaikai atrodė, lyg buvo profesionalai, tad ši pasistengė atkartoti jų judesius ir pabandė užšokti ant rausvo padarėlio. Kelis kart mergaitei tiesiog nepavyko, tačiau po to mergaitė sugebėjo išsedėti ant ramiai stovinčio gyvūno. Jau dabar pavargusi mergaitė atsiduso, arklys bent jau nejudėjo, o tai buvo pliusas. Bent jau mažesnė tikimybė, kad mergaitė skries nuo jo ir paskiau bus sutraiškyta. Dvylikametė stengėsi kuo tvirčiau laikytis už šio žirgo, tačiau net nesuvokė, kaip ir už ko tenka laikytis, tad padėjo rankas ten, kur manė joms ir buvo vieta. Tiesiog stagiai apkabino žirgą per kaklą, o šis tikriausiai nepratęs tokio įžūlumo žengė žingsnį pirmyn. Mergaitė prarado pusiausvyrą ir nepraėjus nei minutei gulėjo ant želės ir mėgavosi rudeninės saulės spinduliais. Na, o iš tikro stengėsi neklykti iš skausmo. Jei tik būtų žinojusi, kad skrieti nuo žirgo būtų tokia nemaloni patirtis...
   Ji negalėjo atsikelti, o aišku, kitų pagalbos net neprašė, tad tiesiog užmerkė vandenyną primenančias akis, kadangi saulės spindulėliai atrodo, lyg tyčia švietė labai stipriai ir, ne į, bet ką, o į šią katinėlių mylėtoją. Ji ištiesė rankas į abi puses ir stipriai suspaudė kumsčius, kad iš tikro neparadėtų klykti. Staiga ji išgirdo pažįstamą garsą, kuris vis artėjo link jos, net nespėjusi susivokti, kas vyksta pajuto, kaip ant jos rankos užlipo, panašu, kad toną sveriantis gyvūnas.
  - Man skauda! - iš visų jėgų suklykė, negalėdama pakelti tokio stipraus skausmo juto, kaip per veidą ritosi kelios karčios ašaros. Mergaitė vos galėdama įkvėpti, o apie rankos patraukimą net negalėdama pagalvoti, taip ir tęsė savo klyksmus, negalėdama nieko padaryti. Šiuo metu jai labiau rūpėjo tas, kad skausmas sumažėtų, tačiau atrodė, kad jis vis didėjo ir didėjo.
  Giliai kvepuodama ir bandydama nukreipti savo mintis kitur, net negalėjo pasukti galvos pažiūrėti ar jos ranka buvo bent jau, ne sutraiškyta, tačiau skausmas buvo toks, kad net ir nepažvelgiant į ją buvo galima pasakyti, kad tai tikrai nesibaigs gerai.

[Magdė]

 Alisa jau ne pirmą kartą buvo Magiškų Gyvūnų Priežiūros pamokoje. Profesorius visus mokinius išsivedė už pilies ribų, tad mergina sekė iš paskos gana žvaliai. Ji nebenorėjo būti pilyje, tarp gausybės nepažįstamų žmonių, žmonių, kurie ateina, išeina ir nieko jai nereiškia.
 O štai profesorius Beumont sugebėjo sudominti švilpę. Metų laikų žirgai iš pasakojimo turėjo būti nuostabūs. Kol visi jie keliavo iki žirgyno, penktakursė susidomėjusi klausėsi profesoriaus, kad netyčia nepraleistų kokios detalės, vėliau padėsiančios išsilaikyti ant žirgo.
 Kai pasiekė žirgyną ir pamatė dailius, tvarkingus gardus, o juose - dar dailesnius žirgus, penkiolikmetės velos širdis suspurdo iš nuostabos ir džiaugsmo. Ji mylėjo gyvūnus, todėl nekantravo susipažinti su savuoju žirgu. Visi jie buvo tokie gražūs, kad Bergman negalėjo apsispręsti, kurį pasirinks. Galų gale Alisa priėjo prie didelio aptvaro, kuriame gana guviai lakstė ir rupšnojo žolę dailus rausvo atspalvio žirgas. Išvydusi pumpurėlius ir šiek tiek prasiskleidusias gėlytes jo karčiuose, mergina nusišypsojo. Be abejonės tai buvo pavasarinis žirgas.
 Vela atsargiai prie jo prisiartino, stengdamasi žiūrėti tiesiai į tas gražais, švelnias, atspalvį mainančias akis. Ji girdėjo, kad žirgai daug greičiau ima pasitikėti žmonėmis, kurie nemirksi ir ne spokso išsižioję. Penktakursė pasilenkė prie žemės, nuskynė keletą dar neprasiskleidusių, bet jau palengva rausvėjančių gėlių pumpurų ir nedrąsiai ištiesė savo delną prie pat pavasarinio žirgo. Sulaikiusi kvapą, švilpynės mokinė laukė, kas atsitiks. Žirgas įdėmiai spoksojo į švelnų velos delną, tada pasilemkė ir labai patenkintas sučiaumojo savąjį skanėstą.

[Amelija Harmon]

 Amelija atkeliavo į magikšų gyvūnų prieižūros pamoką. Tai turbūt buvo geriausia pamoka Hogvartse, tad einant link reikiamos vietos buvo galima tik džiaugtis. Mergaitė tikėjosi, kad šioje pamokoje išvys gyvūnų. Užsiauginti sparnus, pavyzdžiui, irgi buvo įdomu, bet šį kartą Amelija tetroško pabandrauti su kokiomis nors nuostabiomis būtybėmis. Regis, tokia galimybė kaip tik ir pasitaikė, nes profesorius rengėsi juos kažkur vestis. Amelija apsidžiaugė, kad galės išeiti iš Hogvartso teritorijos. Ne todėl, kad ten būtų nuobodu ar neįdomu. Tiesiog norėjosi kažko naujo. Gal ir būtų kažkur išėjus paklaidižoti, bet Uždraustasis miškas stovėjo lyg kokia siena ir saugojo mokyklos teritoriją. Kur jau kur, bet ten mergaitė tikrai neis, jei jau būtinai norėsis pažeisti taisykles.
 Išgirdus pamokos užduotį varniukei dar labiau pakilo ir taip džiugi nuotaika. Jai patiko dideli gyvūnai - būtent tokie čia ir buvo. O kaip pirmam susitikimui žirgai puikiai tiks, nes iškarto lysti prie kokio drakono... Tikrai nebūtų gera mintis. Tik gaila jog negalima ant jų pajodinėti... Bet kodėl? Amelija buvo beveik tikra, kad nenuvirstų. Galbūt galima pasakyti profesoriui, kad jau moku joti...? Pagalvojo mergaitė. Vis gi pamąsčius šią mintį atmetė. Juk jodinėti gali būti sunkiau nei atrodo, ką tada reikės daryti? Amelija atsiduso. Vadinasi reikės šukuoti... Bet, pamačius gyvūnus nuotaika vėl šoktelėjo viršun. Amelijai suspurdėjo širdis.
- Jie nuostabūs... - po nosim sumurmėjo mergaitė. Dabar neįsivaizdavo kaip reikės išsirinkti prie kurio žirgo eiti. Kadangi laikas ėjo, o sprendimo taip ir nebuvo, Amelija patraukė prie pirmo pasitaikiusiojo. Iškarto suprato - jis vasaros.
- Labas, - tyliai sušnibždėjo žirgui lėtai artindamasi prie jo.

[Jennifer Emma Henderson]

   Šis žirgas buvo neapkenčiamas. Nors maistas baigėsi jis vis tiek valgė, o valgė jis Maria tiksliau jos ranką. Samanos biro per snukio kraštus, o jis vis griaužė Marios ranką.
- Jai dar taip padarysi tu, kvailiuk, susipyksim,- rimtu žvilgsniu kalbėjosi su žirgu varnė.
 Reikėtų išvesti maisto sezono metų laikų žirgus šis žirgas būtų pirmoj vietoj. Po to žirgas nutilo, bet nepasidavė, jis pargriovė vienuolikmetę, o po to...seilėjo, net daug baisiau.
- Fui, išprotėjas žirgas, kas tave pagimdė? Tu man nusibodai, gal eik sau,- murmėjo varniukė.
 Ji manė viskas, beviltiška, neįmanoma, žirgai išprotėja, bet ji sugalvojo tikrają to žodžio prasme apsimesti, kad žirgą šukuoja ir taip toliau. Ji žinojo, burtininkai skirtingi tas pats su žiobarais, bet ji nenutuokė, kad žirgai tokie skirtingi, tas pirmas nuoširdus, gražus, o šitas ėdrūnas, neišmanėlis. Tuomet ji nuėjo prie kito žieminio žirgo kuris priminė paprastą arklį ir prie jo prisigretino. Šį planą suplanavo tam, nes nenorėjo daugiau nesusipratimų su žirgais. Ji pamatė Christinos vadinamą dėdę Rafael tiksliau profesorių Rafael. Ji nenorėjo nesusipratimų taigi paglostė žirgą, pavaidino, bet viskas buvo netikrą. Varnė mąstė negerai, gausiu bylos nereikia taip daryti, bet, kad jau pradėjau... Ji žinojo, kad tai be proto negerai tik nežinojo kaip pabaigti, tai tesėsi, vienuolikmetė rūpinosi žirgu, bet nedavė jam meilės jausmo. Tik jos apsimetinėjimai truko neilgai, ji pamatė liko penkios minutės iki pamokos galo. Tuomet pamatė ir profesorių kuriam ši pamoka nebuvo iš lengviausių, ji matė kaip vaikai jį erzina savo nukritimais. Mergaitė vos neprapliupo juokais, bet nenorėjo įžeisti profesoriaus Beaumont.
   Kai pamoka pasibaigė ji nupėdino į Hogvartsą.

(Pamokos aprašyti nereikėjo, tad ištrink tą dalį. Pasitaisyk iki pamokos pabaigos, pastabą ištrinsiu pats)

[Rafael Beaumont]

Rafael'is stebėjo vieną iš žirgų, kuris stovėjo toliau nuo visų. Galiausiai jis pats perlipo per tvorelę ir priėjo prie to vasarinio žirgo. Prieš ateidamas pagriebė keletą šviežių gėlių žiedų. Lėtai ištiesė juos žirgui. Žirgas kiek pagalvojęs suėdė žiedus. Profesorius nusišypsojo ir patapšnojo žirgą per kaklą taip pagirdamas jį. Tada lėtai užsėdo ant žirgo. Šis vasaros neštas velniukštis iš karto pasileido lėkti šuoliais. Prancūzas kiek nustebo, bet šyptelėjo ir dar paragino žirgą. Galiausiai pasiekę milžiniško maniežo kraštą jie šuoliais nulėkė atgal. Beaumont tikėjosi, kad kol jis mėgavosi jodinėjimu nieko nenutiko, bet, deja, čia ant maniežo grindų jau gulėjo mergaitė. Ta, kuri sakė, kad moka jot. Prancūzas staigiai nušoko nuo žirgo ir paėmė mergaitę ant rankų. Nunešė ją į kambariuką, kuriame gulėjo inventorius, bei medicininės priemonės. Profesorius mergaitę paguldė ant sofutės esančios čia.
- Tu sakei, kad moki joti! - suriko vaikinas piktu tonu išsitraukdamas tepalą skirtą žmonėms. Jis turėjo numalšinti skausmą ir it užšaldyti jį.
- Kur skauda? - paklausė profesorius. Pro atidarytas duris stebėjo ir kitus mokinius. Atsiduso, kadangi bijojo jog kažkas prisidirbs ir į ligoninės sparną reiks nešti ne tik Mokslinčę ar kokia ji ten, bet ir kokią kitą mokinę ar mokinį.

[mergaitė123]

  Adelė vos galėdama įkvėpti, stengėsi nusiraminti, tačiau tai atrodė be viltiška. Mergaitė manė, kad tas skausmas niekad nepasitrauks ir dar kelios minutės ir ji bus nualpusi. Jaunoji burtininkė stengėsi kvepuoti giliai, kadangi kažkodėl, oro jai labai trūko. Dabar būtų persibraukusi ranka per veidą, kadangi ašaros atrodė, jau buvo lyg upelis, tačiau pajudinti rankos ji negalėjo, tad vis dar tiesiog užsimerkusi gulėjo ant žolės stengdamasi nerėkti. Aišku, tos pastangos buvo beviltiškos, dvylikametė buvo tikra, visa apylinkė girdėjo jos klyksmus.
  - A..aš..aš, - negalėdama normaliai šnekėti, drabančiu balsu bandė atsakyti į profesoriaus prilėkusio prie jos teiginį, tačiau nusprendė jį laikyti retoriniu ir tiesiog toliau meldė, kad skausmas atslūgtų. Bent jau nebebuvo viena. Na, aišku Beaumont draugija nebuvo pati mėgstamiausia mergaitei, tačiau Adelė buvo užtikrinta, kad dabar bent jau ja pasirūpins. ir štai mergaitės hipotezė pasitvirtino, kadangi ši jau gulėjo ant Rafael rankų, kol profesorius kažkur žingsniavo. Mergaitei nebuvo svarbu, kur tačiau pakėlus ją ranką suskaudo dar labiau. Ir vėl tas bandymas neklykti ir nenorėjimas, kad profesorius apkurstų nepavyko.
  Sofkutė kažkokiame namelyje buvo labai patogi ir tiesą sakant, jeigu mergaitės rankai būtų buvę viskas gerai, Adelė net nepastebimai greitai būtų užsnūdusi ir tiesiog ramiai ir be jokių problemų sklaidžiojusių galvoje praleidusi visą likusią dieną čia. Deja, taip nebuvo ji kentė žiaurų skausmą ir ypač skaudėjo ranką.
  Mergaitė šiek tiek drebėdama, prikando lūpą, kad ir vėl nepradėtų klykti, kai netyčia pajudino ranką, ir giliai įkvėpė ir iškvepė. Jautė, kaip ašaros ritosi, jos veidu, tačiau tai kažkaip mergaitei nelabai ir berūpėjo.
  - Ranką. Dėšinę ranką, - vos sugebėdama pasakyti tris žodžius kiek galėdama ramiau (o aišku, tai buvo neįmanoma) ištarė ir vėl iš baimės vos galėdama įkvėpti pažvelgė į profesorių ašarų pilnomis vandenyną akimis.

[Magdė]

 Alisa plačiai ir draugiškai nusišypsojo, labai tikėdamasi, kad žirgas nepalaikys to šypsnio kokiu nors pykčio vypsniu. Ji nedrąsiai paglostė švelnų lyg pavasarinė žolytė žirgo snukį ir vėl pakėlė į gyvūną savo žydras akis. Mergina jautė tam tikrą kontaktą su šiuo gyvūnu. Prisiminusi, ką sakė profesorius, įsižiūrėjo žirgui į veidą. Jis atrodė ramus ir draugiškas, tad vela užsėdo ant nugaros ir nieko nelaukdama paragino jį kulnais. Žirgas nušvilpė tolyn svaiginančiu greičiu ir ji, jausdama kaip plaukus kedenas vėjas, tarsi paragavo laisvės. Gyvūnas buvo ne tik buvo draugiškas. Jis tarsi parodė, kad švilpė jam patinka. Matydama, kaip žirgas džiaugsmingai prunkščia iš laimės, penktakursė nutarė sugalvoti jam vardą.
 -Tu būsi...Abramas, - sukuždėjo penkiolikmetė. Tikėjosi, kad gyvūnui šis vardas patinka
 Tarsi perskaitęs Alisos mintis, Abramas pritariamai prunkštelėjo ir lėkė toliau. Jo kanopos bilsnojo į žemę. Kadaise mergina išmoko jodinėti. Tuo metu ji buvo Prancūzijoje, pas močiutę. Ten buvo milžiniškas žirgynas su gausybe ne vienerius metus raitelius nešiojusių žirgų. Taigi, taip ji ir išmoko lakstyti su patrakusiais žirgais. O toks ramus ir mielas padarėlis kaip Abramas tik džiugino. Aplėkusi keletą ratų mergina nušoko nuo žirgo nugaros, patapšnojo per sprandą ir norėdama jį pagirti, davė keletą ką tik nuskintų rožių pumpurų. Kdangi dar buvo like laiko iki pamokos galo, švilpė nužingsniavo prie Abramo aptvaro ir paėmė šepetį bei buteliuką su specialiu skysčiu. Gausiai įtrynusi juo kempine sušiureno visą kūną ir sušukavo karčius.
 Pamokos laikas baigėsi. Alisa pamojo ranką profesoriui ir sušuko:
 - Viso gero, profesoriau Beumont, labai ačiū už pamoką! Ji buvo nuostabi!
 Apsisukusi mergina nupėdino atgal į pilį.

[Amelija Harmon]

Mergaitė nusprendė prie gyvūno prieti atsrgiai. Taip bus geriau ir gyvūnui, jis spės susipažinti su mergaite, ir pačiai Amelijai (jei kartais žirgas nebus draugiškai nusiteikęs). Prisiartinus pakankamai, kad galėtų pasiekti jį varniukė ištiesė ranką. Kadangi žirgas neregavo (bet ir nesipriešino) švelniai jį paglostė. Žalsvos spalvos gražuolis staigiai pasuko savo galvą supurtydamas gėles savo karčiuose ir, tiesą pasakius, išgąsdino rudų plaukų svininkę. Ji atsitraukė tolyn, tačiau vasaros žirgas priėjo prie mergaitės ir bakstelėjo snukiu į šoną. Amelija nusijuokė. Dar kartą paglosčius gyvūną paėmė šepetį ir pradėjo šukuoti gėlėtus karčius. Buvo kiek keistas jausmas, mergaitė nebuvo gerai susipažinus net su įprastais gyvūnais, o šis profesorius rodė visai nežinomus. Bet jo pamokos buvo įdomios.
- Ai, - tyliai sudejavo Amelija, šepečiu užkabinus savo netrumpų plaukų sruogą. Vasarinis žirgas tuoj pat atsuko galvą į ją, taip išmušdamas iš mergaitės rankų šukas. Taip, man dar reikia pasimokyti gyvūnų priežiūros meno... Pagalvojo varniukė, lenkdamasi jų pakelti. Padėjo jas šalin, kadangi karčiai buvo pakankamai iššukuoti. Na, vietomis jie dar buvo susivėlę, bet mergaitė nusprendė, kad padarė pakankamai ir geriau jau nesugebės. Paėmus purškalą papurškė į karčius. Aplinkui pasklido keistokas kvapas, bet Amelijai jis visai patiko. Truputį priminė ežero dumblius ir gėles, ir dar kažką... Nežinodama kiek šio skysčio naudoti, mergaitė purškalo nepagailėjo. Greitai viskas aplink kvepėjo juo ir buvo galima neabejoti, kad dar netrumpai kvepės.
- Taigi, dabar reikėtų pamaitinti? - lyg ir žirgui, lyg ir sau, kalbėjo mergaitė. Išgirdęs apie valgį guyvūnas patenkintas prunkštelėjo. Amelija krūptelėjo nuo netikėto garso, kuo toliau, tuo labiau suprato, kad bendravimo su gyvūnais jai dar tikrai yra kur mokytis. Paėmusi kuokštą žolės ir gėlių prikišo žirgui prie burnos. Šis patenkintas ėmė kramtyti. Tas garsas kai kramto žirgai... Jis buvo nuostabus. Amelija ištiesė dar saują gardumynų. Netoliese pasigirdo triukšmas. Amelija atsisuko į tą pusę (žirgas padarė tą patį, prieš tai sužvengęs, dėl ko šį sykį mergaitė jau nekrūptelėjo). Tenai, matomai šiam darbui per jauna mokinė lėkė užsėdus ant žirgo. Mergaitė Amelijai pasirodė kažkur matyta. Christina, ar kaip ten?... Vargšas žirgas. Pagalvojo. Truputį susigėdo dėl savo minties, juk reikėtų gailėti pirmiau žmogaus, o ne gyvūno. Ji ir gailėjo, bet vis dėl to - vargšas žirgas... Šio padaro gentainis dabar kaip tik priminė Amelijai apie savo egzistavimą švelniai baksnodamas ją snukiu. Pamoka ėjo į pabaigą.
- Gerai gerai, gražuoli... Ar gražuole? - mergaitė pažvelgė ten, kur turėjo (arba neturėjo) būti mėlyna žymė, bet atskirti nepavyko. Amelija atsargiai apsivijo žirgo kaklą rankomis. Kurį laiką taip ir stovėjo.
- Lik sveikas, - sumurmėjo galiausiai. Perbraukė ranka per karčius, delnas nuslydo žirgo nugara.
- Taip... Lik sveikas, kaip jau sakiau, - Amelija paliko žirgą, stengdamasi nepasiduoti pagundai grįžti ir dar kartą jį apkabinti.

[Rafael Beaumont]

Išgirdęs ką skauda mergaitei, Rafael'is linktelėjo ir lėtai ištiesė mergaitės ranką. Tada ją patepė tepalu. Jis iš dalies buvo skirtas ir žirgams, bet tokie tepalai veikia dar geriau nei kiti. Lėtai paguldė mergaitę ant sofos.
- Aš turiu pažiūrėti ar visi vaikai baigė praktiką. Tuoj grįšiu, - ištarė profesorius išeidamas iš kambariuko. Girdėdamas dėkojimus už pamoką, profesorius linktelėjo taip padėkodamas. Džiaugėsi, kad mokiniams pamoka patiko ir buvo įdomi. Profesorius pasitvarkė plaukus vyresniems arba išleistiems mokiniams išėjus ir įvedė tam tikrus žirgus į gardus(kad jo draugui nebūtų labai daug darbo) ir grįžo į kambariuką. Paėmė mergaitę ant rankų ir pradėjo eiti pilies link. Mergaitę rankose laikė labai atsargiai, kadangi jos labiau sužeisti nenorėjo.