[Dorotėja Hopes]

[Magija ir Religija. Įtikėję burtininkai]

Dorotėja į klasę įžengė nusiteikusi pesimistiškai kaip niekad. Ji mėgo daugumą savo mokinių ir niekada nesuprato kodėl kai kurie mokytojai renkasi būtent šią profesiją, jei vakarus jie leidžia sėdėdami mokytojų kambaryje, gurkšnodami arbatą su romu ir skusdamiesi vaikų nepakenčiamiausiomis savybėmis. Tačiau šiandieną ir ji pati jautėsi skeptiškai. Jos laukė pamoka su mažiausiais kursais, o šios pamokos tema tikrai nebuvo iš lengvųjų. Mergina negalėjo skųstis, kadangi atskirti mokinius į grupes sugalvojo pati, tačiau guodė save, kad mokyti visus vienoje klasėje būtų buvę tikras pragaras. Šiandiene jos lentoje išraityta tema tikrai pareikalaus iš kiekvieno loginio mąstymo ir teorinių žinių.

Ant stalo praeidama ji numetė šūsnį vienodų pergamentų. Atsispirdama kulnu ir pusiau šuoliuodama ji nusigavo iki klasės langus dengiančių sunkių užuolaidų ir vienu ląstelės mostu jas atitraukė. Šuoliavimas buvo merginos mėgstamiausias vaikščiojimo būdas. Šitaip ji nusigaudavo į reikiamas vietas ne tik greičiau, bet ir smagiau.

Padariusi likusius būtiniausius darbus (nušlavusi dulkes nuo stalų, prisipylusi į stiklinę rašalo, padariusi porą raminančių kvėpavimo pratimų) ji ant stalų išdėliojo pergamentus ir atsistojo prieš klasę laukti mokinių.

-Paskutinis uždaro duris,- paliepė ji pamačiusi, kad dauguma tų kurie ryžosi pasirodyti jau sėdi savo vietose. -Kaip matote jūsų šiandieną šiek tiek mažiau, apsiribosime trimis kursais. Šitaip atsitiko dėl to, nes tema kurią matote lentoje pareikalaus ypatingo jūsų susikaupimo ir atsakingo darbo. Palinksėkit kas supratot. Nuostabu.

-Magija ir religija,- tęsė ji toliau nepertraukdama ritmo ir nušviesdama veidą plačia šypsena. - Atrodo nesuderinami dalykai. Sūris ir bananas Vis dėl to mano giminėje nuo seno vyrauja sumuštiniai į kuriuos įeina būtent šie du ingredientai ir dera puikiai. Taip ir burtininkai įvairiuose istorijos tarpsniuose su religija buvo persipynę įvairiais ryšiais. Šiandiena jūsų teorijos klausimas bus toks: kokius žinote magus kurie buvo religingi? Papasakokite apie juos ir jų tikėtą religiją. Prieš pradedant kalbėti pakelkite rankas.

Dora nutilo ir apžvelgė akimis savo pagrandukų klasę. Nagi, kuris iš jų gebės ją nustebinti.

[Teorija iki 04.04 vakaro. Išgalvokite asmenybę ir sukurkite jai istoriją, būtinai paminėkite jos ryšius su religija. Būkite originalūs.]

[David Dominguez]

Norom nenorom Davidas prisiminė praėjusią magijos istorijos pamoką. Ne kur kitur, o čia jis susidūrė su tuo bjauriu berniuku, kuris sutrukdė atlikti pamokos praktiką! Apsižvalgęs po klasę jo nepastebėjo. Tikras vagis negali taip neapsižiūrėti, tad Davidas buvo tikras: ano berniuko čia nėra. Tai jam visiškai tiko.
Profesorei užsiminus apie sumuštinius su bananais ir sūriu berniukas atsiduso. Kas čia jiems visiems su tuo maistu?! susiraukęs pagalvojo jis. Kerėjimo mokytoja juos maitina kažkokiomis nesąmonėmis, dabar vėl... Čia mokykla ar valgykla?!
Davidas istoriją mėgo, tačiau nebuvo nusiteikęs šnekėti nei apie sūrį, nei apie bananus. Laimei, spėjo išgirsti profesorės klausimą. O jis sugebėjo būti visai įdomus!
- Kunigas Ignacio, - drąsiai ištarė jis. - Jis tryliktame amžiuje baigė Hogvartsą, tačiau po to išvyko į Italiją ir įstojo į kunigų seminariją. Nežinoma, kodėl jis tai padarė, tačiau tai, kad yra burtininkas, atkakliai slėpė. Ilgą laiką kunigavo didelėse Romos bažnyčiose. Vis tik kai jam buvo keturiasdešimt ketveri jis supykęs užleido juoko kerus ant mišias klausiusių žmonių. Taip buvo išsiaiškinta, kad jis yra burtininkas, tad Ignacio buvo sudegintas ant laužo.
Davidas nutilo. Nežinojo, ar viską tiksliai prisiminė, tačiau buvo visai patenkintas: gal pagaliau jam niekas netrukdys?!

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Ir vėl reikėjo ramiai, tyliai sėdėti pamokoje. Magijos istorija nebuvo pati mėgstamiausia Christinos pamoka, bet iš ten sužinodavo nemažai įdomių dalykų, nors ir nesiklausydavo. Sėdėdama pirmame suole ir nesuprasdama kur vyresni mokiniai, visaip stengėsi išsiklausyti profesorės.
- Labas rytas, gražūs batai!- Vėl pagyrė princesė.
Pakelti ranką? Tegul nejuokauja.. Nepakėlusi rankos, garbanė pradėjo kalbėti.
- Taigi, kadangi man kartais Vladzė, mano tėvas anksčiau pasakodavo visokiausias religingas istorijas, man papasakojo apie italą Darių Klontiną. Jis buvo burtininkas, bet prastas, labiau užsiimdavo šventais dalykais, bandydavo išsikviesti Dievą ir panašiai...o magija jam rūpėjo mažiausiai, jis visad manė, kad gali išsikviesti Dievą ir tuo pernelyg tikėjo..
Baigusi kalbėti, vėl pradėjo kratyti šiurpuliai. Tikriausiai Christina pradėjo sirgti, galbūt ne anoreksija.

[Evelina Džonson]

Evelina atskubėjo į magijos istorijos pamoką. Ji stengėsi bėgti kuo greičiau, kadangi jos laikrodis jau rodė valandą kai turėjo prasidėti pamoka. Dar kartą pažvelgusi į jį ji atidarė klasės duris. Mergaitė atsiduso, mokytoja jau sėdėjo klasėje. Ji greit atsiprašiusi už pavėlavimą, atsisėdo į soulą. Stengėsi per giliai nealsuoti. Po kelių minučių profesorė ėmė kalbėti. Tada pasakė teorijos klausimą. Evelinai nereikėjo labai ilgai galvoti. Ji iškart prisiminė atitinkamą žmogų ir pakėlė ranką. Įkvėpusi pradėjo kalbėti.
- Buvo toksai Semiumas Harisas. Jis taip pat buvo burtininkas, gal net visai neblogas, bet begalo domėjosi, na... religija. Jis lankė Durmaštrangą, todėl jį baigęs pradėjo mokytis būti žiobarų kunigu. Jo burtininko galios galios labai susilpnėjo, nes jis jas naudodavo tik labai įpatingais atvejais. Galiausaiai jis tapo lyg tikras žiobaras. Jo lazdelė pasimetė, o jis pats ją visai pamiršo. Nuo tada nebebuvo tikras burtininkas, bet vis dar stengėsi būti kunigu. Po kelių metų tai nutiko, bet poto jis greit mirė. Ir niekas nežino kodėl.
Evelina baigė kalbėti. Gal ir ne patį geriausaią asmenį pasirinkau... Ji atsisėdo atgal į soulą.

[Ausmėja Wolf]

Ausmėjai profesorės užduotis pasirodė nuobodi. Mergaitė sudribo kėdėje ir ėmė galvoti. Ausmėjos galvoje sukosi keisčiausios mintys, bet nei viena netiko. Pagaliau! Mergaitė atsiminė. Tada vos matomai pakelė ranką ir iškart pradėjo kalbėti.
-Vytautas Hokreisas (gyveno šešioliktame amžiuje). Baigęs Hogvarsą jis iškeliavo į Rusiją. Ten pradėjo dirbti kunigu ir per mišias užkeikdavo žiobarus bandydavo su jais visokius kerus. Tačiau žiobarai nesuprato, kad jis yra burtininkas. Žiobarai manė, kad tai piktosios dvasios lendą į bažnyčia yra ją nugriovė. Kai pastatė naują tokie įvykiai nesiliovė, tad po kelių metų buvo išaiškinta, kad taip atsitinka dėl jo. Ir jis sudegintas ant laužo.-Mergaitė lengviau atsipūtė.

[Jennifer Emma Henderson]

   Antra Magijos Istorijos pamoka kaip ji nustebins Maria. Maria buvo labai keista, ne šiaip tiesiog jai šiandien buvo paini diena todėl visai nenorėjo keliauti į tą Magijos Istorijos klasę. Ir vėl, pamoka paskui pamoką. Atrodo, kad jos niekada nepasibaigs. Kad ir kaip mergaitė dėjavo prisivertė nurioglinti į klasę. Štai ir profesorė. Vienuolikmetė šiek tiek palaukė, nes profesorė pradėjo kalbėti. Tema...ne čia ne tema čia eilinė nesamonė, tai tikrai nesuderinama, reikėjo neiti į šitą pamoką, tikrai nebūčiau kažką praradus.
- Nuostabu. Tema įdomi, sakyčiau kiek keista, bet man ji patinka,- melavo pirmakursė,- aš prisimenu lyg jos vardas Elizabeth Shatner, tai va, pasakosiu apie ją, ji buvo moteris kuri nebuvo labai religinga, bet kai baigė burtininkų mokyklą Amerikoje ji pasikeitė įtikėjo į Dievą. Ji tapo vienuole ir išvyko į Afrika mokyti moksliškai atsilikusių vaikų kurie neturi mokytojų. Nieks nežinojo, kad ji burtininkė. Ji žinojo, kad jai išsiduos ji mirs. Juk tai buvo penkioliktas amžius. Nors apie tai, kad ji burtininkė žinojo tik Vanesa Shatner- jos sesuo. Ji mirė būdama vos trisdešimt aštuonerių, nes kažkas ant jos užleido Avada kadavra kerus. Iki šiol nieks nežino kas ją nužudė.- Baigė Maria. Ji atkakliai atsisėdo ir nežinia ko užsimerkė nors žinojo, kad laukia sunkioji praktika.

[Abigailė Nestrof]

Abigailė į Magijos Istorijos kabinetą įėjo paskutinė, tad teko uždaryti duris. Nestrof kuo tyliau ir su dideliu noru būti nepastebėta atsisėdo į paskutinį suolą.
Ne, varnanagės mėgstamiausia pamoka tikrai nebuvo Magijos Istorija. Tai nebuvo nuobodi pamoka, nes profesorė viską dėstė gan įdomiai, kiekvieną pamoką vis kažkas naujo, tačiau Abigailė nepajuto kažkokio potraukio į pačią sausiausią dalyką, dėstomą Hogvartse.

Kažką pasakojo mama, apie burtininką, kuris buvo be galo religingas- pagalvojo Nestrof. Po penkių minučių galvojimo varnanagė nedrąsiai pakėlė ranką. Kai profesorė davė ženklą kalbėti, Abigailė prabilo:
-Man mama yra sakiusi apie Leticijų Remeną. Jis buvo garsus burtininkas 18 amžiuje, kuris turėjo artimus ryšius su žiobarais. Taip pat aktyviai lankėsi bažnyčiose, dėl to tarp žiobarų buvo pramintas ,,bažnyčių garbintoju''. Niekas iš pradžių nesuprato, kodėl Ramenas taip domėjosi bažnyčiomis, religijomis ir pats po kiek laiko tapo tikintis,- Abigailė sekundei pamiršo visą likusią istoriją, nes pamatė, kaip visi į ją žiūri. Stojo kelių minučių nejauki tyla.
-Taigi, gal pabaigsiu istoriją. Leticijus Remenas pradėjo domėtis religijomis dėl to, nes norėjo sužinoti daugiau apie žiobarų gyvenimą, buvo pamišęs dėl įvairių žiobariškų daiktų,-greitai pabaigė pirmakursė.
Abigailė pati nesuprato, kaip sugebėjo prisiminti kažkokią istoriją, kurią jai mama papasakojo prieš daugiau nei 3 metus. Tačiau ji pagaliau jautėsi padariusi kažkokią pažangą. Pagaliau išdrįso kalbėti prieš klasę.

[Dorotėja Hopes]

Hopes susikaupusi klausėsi prieš ją sėdinčių mažių atsakymų. Nei vienas jos akyse nesužibėjo, o ypač ją iš kantrybės vedė tie kurie apsimetė esą visažiniais. Vis dėl to ji sukando dantis ir išspaudė šypseną.

-Šaunuoliai visi atsakinėję gaunate po du taškus. Taip ir toliau. Puikiai mus ant šiandienos temos užvedė panelė Džonson pradėjusi kalbėti apie žiobarų kunigą kuris buvo burtininkas. Šiandieną pakalbėsime apie kitą kunigą - Elekiejų Kornelijų Dvarfą. Jis tapo įžymus savo manipuliacinių kerų galia. Elekiejus, kartu su kryžiuočiais, keliavo po pagonių šalis ir krikštijo dar nekrikštytuosius. Jis niekada nenaudodavo lazdelės ir tai parodė jo magijos stiprumą, kadangi Dvarfas savo minčių galia galėdavo įtikinti žiobarus jam paklusti. Jo mirties data nežinoma, tačiau sklando legendos, kad Elekiejus mirė jo kryžiaus žygių bendražygiams radus jo metraščius ir sudeginus jį ant laužo.

Mergina pakėlė galvą apsidariyti ir įsitikinti, jog mokiniai klauso.

-Šiandieną praktikos užduočiai lazdelių jums nereikės, galite pasidėti. Kai kurie turbūt manote, kad skaitymas yra bereikalingas laiko gaišimas ir labai nusivilsite kai ant stalų radę pergamentą rasite ištrauką iš Dvarfo metraščių. Jis verstas iš lotynų kalbos taigi tekste galite rasti neatitikimų, gali būti sunku skaityti, tačiau aš tikiu, kad jūs esate pakankamai subrendę šiai užduočiai.

Dorotėja mostelėjo lazdele. Lentoje prieš mokinių akis atsirado punktų sąrašas.

• Pergamento viršuje užrašykite savo pilną vardą, koledžą ir kursą.
• Atidžiai perskaitykite tekstą bent porą kartų.
• Atsakykite į po tekstu esančius klausimus.
• Kitoje lapo pusėje parašykite refleksiją kaip sekėsi pamokoje.
• Pabaigę galite darbą atnešti man ant stalo ir išeiti anksčiau.

-Jeigu viskas aišku galite pradėti,- nusišypsojo ji ir nužingsniavo už stalo. Dar kartą akimis permetė pergamento, kuri buvo ant mokinių stalų, kopiją įsitikindama, kad galės jiems padėti.

1253 metai. Rudens Keturiasdešimt trečia diena. Esėjeme kažkur ties Dubysos krantais pagonių karaliaus Mindaugo teritorijose. Vakarykštės dienos įvykis turi likti paslaptyje nuo kitų. Apsiėmęs savo ir Dievo valia pakrikštijau dvi našles iš kaimelio šalimais ir jų vaikus. Nesužiūrėjau savęs ir persistengiau vienu jų nardindamas. Teko atlikti ir laidojimo apeigas. Vis dar jaučiu motinos protą tvinksintį mano sieloje, bijau ją paleisti, kad nesuprastų praradūsi sūnų. Ryt patrauksime tolyn, link Jūros kranto. Kiek žinau ten ne daug gyvenviečių, tačiau kryžiaus nešiotojams darbo visada atsiras. Susitvarkę ten suksę atgal į gimtinę. Įšalas artinasi.

a) Kaip manote kokios paskatos vedimas kunigas nuslėpė nuo savo bendražygių, jog krikštys kaimo gyventojus?

b) Kodėl Elekiejus bijojo motinos kurios vaiką nužudė? Pasvarstykite ką blogo ji galėjo jam padaryti būdama daug žemesnio rango?

c) Paspėliokite kokio darbo gali atsirasti kunigui vietose kur negyvena žmones. Pateikite bent du spėjimus.

[Manau viskas aišku, sekite lentoje esančius žingsnius, nebe perrašinėkite pergamente esančio teksto ir klausimų, tiesiog papunkčiui į juos atsakykite (citata) ir parašykite refleksiją. Du postai po 1000 arba trys po 600. Praktikos pabaiga 04.17]

[David Dominguez]

Davidas be didelio entuziazmo klausėsi, ką šneka kiti mokiniai. Ir iš kur čia tiek moksliukų?! Berniukas susiraukė ir pasidėjo galvą ant stalo. Gal palaukti, kol visi baigs pliurpti, o tada...
Nepakeldamas galvos Davidas nužvelgė klasę ir pamatė tą "princesę", per kurią nukentėjo per astronomijos pamoką! Dabar ji atsiims! Deja, kaip tik tuo momentu vėl prakalbo mokytoja, tad reikėjo klausytis praktinės užduoties, kuri buvo... Daugiau nei nuobodi! Davidas nužvelgė pergamentą ir nenoromis pradėjo skaityti. Kokia čia nesąmonė! Nieko nesuprantu! pasipiktino jis. Viskas, ką jis suprato, buvo "1253 metai." Tai reiškė, kad viskas vyko seniai. Netgi labai seniai. Kam jam reikia žinoti tokias nesąmones?! Berniukas susiraukė ir dar kartą perskaitė tekstą. Galbūt suprato šiek tiek daugiau, tačiau vis tiek nebuvo patenkintas. To neslėpdamas pažiūrėjo į profesorę. Taip, ji dėl visko kalta!
- Nesąmonė, - suburbėjo Davidas. Tada trečią (!) kartą peržvelgė pergamentą. Sunkiai atsiduso. Pavyko suprasti, kad tasai žmogus lankėsi kažkokiame kaime ar miške. Ir kas jam, Davidui, iš to, kad jis tai žino?! Suprasdamas, kad magijos istorijoje daugiau nesirodys, berniukas garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Nesąmonė!

[mergaitė123]

  Adelė tyliai ir ramiai sėdėjo Magijos Istorijos pamokoje. Net pati stebėjosi savo sprendimu, tačiau gal tai buvo ir į naudą. Vis gi mergaitė per kažkurias atostogas jau šimtąjį kartą sau prisiekė, kad pradės mokytis, tad kodėl to nepradėjus būtent dabar? Nereikėjo slėpti, kad profesorė Hopes, Mokslinčei nebuvo pati mylimiausia, tačiau nebuvo ji ir tokia bloga.
  Ji sukluso ir klausėsi mokinių atsakinėjančių į teorinį klausimą. Ir pati butų mielai atsakiusi į klausimą, taip pradėjusi savo „mokymosi karjerą“, tačiau problemų buvo, kaip niekad daug. Ką padaryti, jeigu ji visiškai nesidomėjo nei religija, nei magijos religija? Neskaitė savęs labai tikinčia, Dievu šiek tiek tikėjo tik dėl to, nes tikėjo tėvai ir buvo beveik priversta. Nenorėjo prisivirti košės, o ir bažnyčioje atsėdėti porą valandų nebuvo toks košmaras, kaip galvojo kad bus.
  Dievo tematika mergaitei buvo pakankamai sunki, tad paprasčiausiai stengėsi nemąstyti apie Jį. Regis, pamokos praktikos dalyje, to išvengti neatrodė, kad pavyks.
  Prasta mintis buvo pradėti mokytis būtent dabar. Adelė su mielu noru būtų pramiegojusi visą pamoką ir galvojusi apie katinėlius, kurie snaudė bendrajame kambaryje. Gal jie ką nors ir sapnavo, o gal ir ne. Na, buvo aišku tik tiek, kad jeigu būtų galėjusi, mergaitė tikrai būtų suradusi įdomesnės veiklos Magijos Istorijos pamokai.
  Mergaitė pasirėmė galvą ranka ir pradėjo po nosimi murmėti tekstą, kurį mokiniams reikėjo perskaityti. Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad vis gi ta pasaka (ar kas ten buvo, Adelė nelabai ir suprato) nebuvo tokia ilga, tačiau ji buvo nuobodi.
  Kaip visada Magijos Istorijos pamokos buvo nuobodžiausios visoje Hogvartso istorijoje, tačiau mergaitė bent jau kažką darė. Įdomu ar profesorė Dorotėja pastebės tai, kad šį kartą mergaitė stengėsi ir bandė atlikti praktikos darbą ar į ją dėmesio atkreipta nebus? Tai šiek tiek sudomino antrakursę, tačiau ir tokios mintys tikrai nepadėjo atrasti motyvacijos atlikti užduotį.

[Danielis Lorijanas]

Danielis kiūtojo šalia vieno nepažįstamo (o gal kažkur jį matė?) klastuolio. Jis atrodė bendraamžis, o ant uniformos prisiųsta pavardė metamorfmagui sakė, kad susidūrė su Dominguez. Į šį daug dėmesio nekreipė.
Teorinę dalį kursų peršokėlis praleido pro ausis, jam buvo daug įdomiau vartyti istorijos vadovėlį ir bandyti atspėti apie kokią asmenybę šį kartą bus kalbama. Elekiejus Kornelijus Dvarfas? Niekados nebuvo girdėjęs apie šį, pirštai mikliai persiyrė per vadovėlio puslapius ir prieš Danielio akis atsivėrė smulkus it pelės tekstas. Danielius dirstelėjo į metraščio fragmento kopiją, gulinčią šalimais.
Lotyniškas vertimas... Švilpis pažvelgė į lentą. Jis šyptelėjo. Darbas su tekstu! Puikumėlis!

Tekstas buvo...painus. Kietas riešutėlis. Tarytum Gordijo mazgas. Bet Danielius lėtai, bet užtikrintai yrėsi į priekį. Pasiėmęs atskirą pergamentą, ant jo žymėjosi pastebėjimus, į ką atkreipti dėmesį, gal čia yra vertimo klaida. Vienu žodžiu, Danielis jautėsi kaip vandenyje. Jis taip mokėsi trečio kurso programą! Atsargiai ir skrupulingai. Švilpio plaukai nusidažė bronzine spalva.
Tačiau buvo išmuštas iš vėžių. Suolo kaimynas, apie kurio buvimą šalia visiškai užmiršo, suburbėjo ir akivaizdžiai atsiduso. Berniukas iš nuostabos pakėlė antakius? Kas jam nutiko? Ko jis nesupranta?
-Gal padėti? - kiek nedrąsiai paklausė Lorijanas (kiek daug turėjo nutikti, kad šis mažylis savo noru pagaliau bendrautų su kitais hogiečiais!),- Dar pats nepradėjau atsakinėti į klausimus, bet galiu padėti suvokti tekstą.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Puiku, aš turėjau gauti du taškus. Nusišypsojusi plačiai profesorei, uždėjo kojas ant stalo ir ramiai sau sėdėdama klausėsi praktikos. Ši profesorė princesei labai patiko, tik norėjosi, jog ją vadintų princese.
- Jūs labai tiktumėte su herbologijos profesoriumi, abu man labai patinkate.- Garsiai tarė Christina.
Išgirdusi, jog lazdelių nereikės, pasidėjo tą šakalį toliau ir savo feneką norėjo trauktis iš kuprinės. Tačiau, kuprinėje buvo ne fenekas, o katinas, kuris buvo pats nemėgstamiausias mokinės augintinis. Kiek supykusi ant savęs, jog pasiėmė ne tą augintinį, spyrė Oceliui.
- Taip tau ir reikia! Tikriausiai specialiai įlindai į mano kuprinę, ach, nu nekenčiu tavęs! - Rėkavo princesė.
Iš katino akių pradėjo bėgti ašarėlės. Garbanė ir pati nuliūdusi, paglostė katiną ir šitaip atsiprašė. Jau per daug ant jo pyko, vis dėl to, šios dienos išties buvo sunkios. Ir katinui ir šeimininkei. Savo popiergalį perlenkė per pusę ir išsitraukusi plunksną pabandė parašyti. Vis nesirašė, vis tingėjosi, tad patraukė jį šalin ir užmerkė akis. Ši pamoka erzino antrakursę, kai rūpesčių buvo pilną, sesuo išvyksta į kažkokią salą, pusseserė geria alkoholį, o pati nebeturi karališko gyveno. Atmerkusi akis vis dar stengėsi save prisiversti rašyti ir perskaityti vadovėlio tekstą, kurio greičiausiai nesupras.   
         

[David Dominguez]

Davidas beviltiškai spoksojo į pergamentą. Norėjo dar kartą garsiai atsidusti, kai išgirdo, kad kažkas į jį kreipiasi. Nustebęs atsisuko ir pamatė, kad tai kažkoks nematytas mokinys. Ko jam iš manęs reikia?! kiek išsigando berniukas ir skubiai apsičiupinėjo kišenes. Ar jis gali būti tikras, kad tas nepažįstamasis nieko nepavogė?! Ne, lyg ir nieko netrūko, tad Davidas dar kartą atsisuko į berniuką.
- Aš čia nieko nesuprantu, - nepatenkintas pratarė jis. Ak, kvailai padarė taip prasitaręs! - Kas man iš to, kad jis lankėsi kažkokiame miške? - visai įpykęs paklausė Davidas.
Dar kartą perskaitė tekstą. Našlės? Kokios dar našlės?! Kur jis ką skandino? vis labiau irzdamas klausinėjo savęs Davidas. Jis labai nenorėjo pasirodyti esantis visiškas kvailys, bet ką daryti, jeigu nieko nesupranta?! Dar kartą atsisuko į šalia sėdintį berniuką.
- Kodėl jis kažką skandina? Ar jis žudikas? - paklausė jis. Na ir nesąmonė! eilinį kartą pagalvojo Davidas.

[Danielis Lorijanas]

Švilpis kiek nustebo dėl klastuolio elgesio. Tarytum, juo nepasitikėtų. Ar bandytų kažką pavogti. Na, ir keistas.
Danielis susiraukė:
-Niekur neparašyta, kad ėjo į mišką. Buvo rašoma taip, kaip tasai burtininkas bekrikštydamas pagonius, vieną iš jų nužudė. Pala... tu nieko negirdėjai apie krikščionybę? Krikščionys pakrištijami, kai panardinami po vandeniu. Aišku, taip krikštas vyko anksčiau... dabar ant jų galvų užliejamas vanduo. Ir taip, Elekiejus yra žudikas.- Nusuko žvilgnsį į kopiją. Bet koks kvailys. Kaip jis nesugebėjo apsižiūrėti?! Gi krikštija žmogų! Kažkoks nenormalus...
Bet ką darysi. Pikti mintyse negalėjai visą amžinybę, todėl Danielis vangiu judesiu pasiėmė plunksną ir pradėjo skrebenti atsakymus.

Danielis Lorijanas, Švilpynė, I kursas.

a) Kunigas nuslėpė savo žygį krikštyti kaimo gyventojus, nes galbūt manė, kad bendražygiai jam neleis. Turbūt buvo prastas krikštytojas - juk vėliau sužinome, kad Elekiejus vieną nužudė bekrikštydamas.

b) Elekiejus bijojo motinos, kurią nužudė, nes ši sužinojusi, būtų galėjusi jį įskūsti ir Elekiejaus lauktų kryžiuočių bausmė. Arba motina galėjo įduoti savo tautiečiams kunigą - nors ir pakrikštyta, ji dar galėjo sugrįžti į senąjį tikėjimą (juk kaip ir naujoji religija pražudė tavo sūnų). Taip pagonys būtų tapę daug priešiskesni kryžiuočiams ir galbūt buvę sukilę ir pabandę juos išvyti.

c) Ten, kur negyvena žmonės, kunigas ramiai galėtų tobulinti savo kaip burtininko sugebėjimus, nes to nereiktų slėpti. Arba, jis galėtų užsiimti žemdirbyste ar medžiokle - pragyventi gi reikia kažkaip.

Pailsino riešą. Atvertė kitą pergamento pusę.

Refleksija:
Sekėsi gan gerai, didelių problemų nebuvo. Užduotis buvo gan įdomi, tik nesuprantu, kodėl iš viso c klausimas buvo pateiktas kaip praktikos dalis. Jis, atrodė, buvo nereikalingas, besimokant šią temą.

Dar kartą permetė akimis savo raštą, vikriai pakilo iš suolo. Padėjo pergamentą ant profesorės stalo ir tyliai atsisveikino. Kitą akimirką Danielio Lorijano jau nebuvo klasėje.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Savo plunksną, mirktelėjo į rašalą.

Nuostabioji, gražioji, tobulybė, princesė Christina Granger, grifų gūžta, II kursas.
     a) Kunigas savo žingsnį nuslėpė, nes... nes tiesiog taip norėjo.
     b) Elekiejus tiesiog bijojo motinos, vėliau ją ir nužudė, tiesiog jam taip geriau.
     c) Tingiu. 

Atlikusi darbą, atvertė kitą pusę ir pabandė vėl parašyti.
 

Sekėsi blogai, nieko nesupratau, galbūt tiesiog magijos istorija nėra skirta man pamoka, šį kartą niekas netrukdė, bet trūko kompanijos, ikiukas.

Viską parašiusi, žinojo, kad neteisingai atsakė į klausimus ir gaus daugiausiai penkis taškus, bet tiesiog, buvo ne ta nuotaika, norėjosi grįžti į grifų gūžtos bendrąjį kambarį ir pailsėti, galbūt net užmigti ar paskaityti kokią knygą apie meilę, kaip ji ir mėgo. Ocelį pasiėmė su savimi ir priėjo prie profesorės. Ant profesorės stalo paliko pergamentą ir ruošėsi kaip ir planavo, pailsėti.
- Profesore, jūs labai gera, ačiū už pamoką, kuri gal ir nebuvo tobulų tobuliausia.
Laikiusi katiną, pamojavo iš jo rankomis.
- Va, katinas irgi su jumis atsisveikina.- Nusikvatojo ji.
Su šypsenėle, Christina pravėrė duris ir iš lėto, po mažu pradėjo džiaugsmingai eiti iš kabineto.