[Heidi Mollson]

  Šalti ledai, vėjas bei muzika, buvo puikus derinys karštą vasaros dieną. Aišku muzikos tokiomis dienomis nebuvo daug, tačiau karts nuo karto, kažkur tolėliau pasigirsdavo keletas natų, kurios susijungusios sukurdavo gražią melodiją. Tokiomis dienomis, taip pat atrodė, kad gali suvalgyti nelimituotą kiekį ledų, nes vienaip ar kitaip, viskas būtų išgaravę iš kūno. Žvalgydamasi aplinkui, Heidi stebėjo vėjo nešamas smėlio smilteles ir palenkiamas palmes. Dėl keistų priežasčių tai buvo pakankamai įdomu, kad mergaitė tai galėtų stebėti šitą procesą beveik visą dieną. Aišku tai privertė pamiršti, kad rankoje laiko ledų porciją, kuri po truputi mažėjo, tirpdama ir bandydama pabėgti per vaflio šoną. Pajutusi, kad kažkas šalto užtiško ant piršto, jaunoji vampyrė grįžo į tikrovę ir išgelbėjusi bėgančius ledus ėmė tęsti šių valgymą, nenorėdama, kad juos visus prarytų saulė ir jai nebetektų.
  Nors su von Sjuardais gyveno jau ne pirmą dieną, tačiau vis dar buvo keista, leisti laiką kartu su jais, o ypač Sabrina. Iš šalies, tai atrodė kaip dviejų sesių leidimas laiką kartu, tačiau tikrovė buvo kiek kitokia. Aišku tarp jų tvyrojo į tai panaši aura, tačiau tamsiaplaukė net neįsivaizdavo, ar ji to neprisigalvoja. Jeigu tai jautė ne tik klastuolė, įdomu ar ji galėtų, vyresniąją vampyrę, vadinti seserimi. Tai skambėtų kiek keistokai, tačiau džiaugtųsi turėdama, kad ir nepilną seserį.
  Išgirdusi klausimą Heidi ėmė svarstyti ką galėtų atsakyti, kadangi sunkiai įsivaizdavo kitą veiklą, negu knisimasis tarp augalų.
  -Na manau, kad pirmiausia reiktų išsportuoti bent dalį gautų riebalų, -nusijuokė mergaitė, ištiesdama kojas, -reikia gi palaikyti vasarinį kūną, -apsimestinai surimtėdama, papildė savo atsakymą jaunoji vampyrė.

[Sabrina von Sjuard]

   Nesusilaikiusi nusijuokė. Heidi pernelyg susikaupus ties vėjo stichijos taršomais medžiais ir smėlio smiltelėmis, ledai spėjo sugalvoti pabėgti iš vaflio, deja, turbūt gerai neapgalvoję plano nutiško mergaitei ant rankos ir atkreipė šios dėmesį. Stebėdama, kaip jaunoji vampyriukė imasi doroti bėgančius ledus, užkabino savuosius dar kartelį šaukšteliu. Bananiniai ledai ir vėl ištirpo von Sjuard burnoje. Mėgaudamasi vėsuma pakreipė galvą ir įsiklausė į kiek toliau gatvėje žmonių dėmesį traukiantį gatvės muzkantą. Šio melodija keistai hipnotizavo, o kur dar iš pačios kavinukės sklindanti maloni, tyli melodija.
   - Kalorijas, Heidi, kalorijas, - garsiai prunkštelėjusi iš mažosios vampyriukės žodžių papurtė galvą von Sjuard.
   Atrodė, kad kuo daugiau abi merginos laiko leidžia kartu, tuo labiau ryšys tarp jų stiprėja. Nebuvo tikra, ar taip pat jaučiasi ir tamsiaplaukė, bet per kelias savaites, kurias praleido JAV ne tik su Sorenu, bet ir su Edgaro globotine, ėmė šia pasitikėti daug labiau. Tiesa, vis dar nedrįso prisipažinti apie Mayran. Tiesa sakant, ji nedrįso to pripažinti net pati sau, ką jau kalbėti apie kitą.
   - Ar nori pasakyti, kad mes - storos? - šįkart nesusilaikiusi garsiai nusikvatojo, bet tuoj pat surimtėjo atminty iškilus prisiminimui.
   Buvo tikra, kad to vaizdo niekuomet nepamirš, kad ir kaip labai norėtų išmesti jį iš galvos, ištrinti visam laikui, buvo tikra, kad jis įstrigo amžiams. Vaizduotė dailiai, itin ryškiai ir tikroviškai atkūrė paskutinį jų su Mayran susitikimą, o kaip svarbiausią detalę pabrėžė šio pusnuogį kūną. Už šitai Sabrina nekentė savo vaizduotės ir savęs. Garbanius aiškiai pasakė, kad jie tik draugai, o dabar ji negali nustumti to kvailo prisiminimo į šalį, nors save jau spėjo įtikinti, kad Mayran jai tik draugas, jie buvo ir bus tik draugai. Jai nereikia nieko daugiau tikėtis.
   Blogiausia, kad atvykus čia, į JAV, teko pripažinti sau, nors ir nenoriai, kad vaikinas jai patinka. Neįsivaizdavo, kaip anksčiau to nesuprato, bet už tokias mintis savęs nekentė. Žinojo, kad jis pasirinko kitą ir ją, Sabriną von Sjuard laiko tik nuostabia drauge. Bent tai buvo paguoda. Ji galėjo tikėtis, kad jų bendravimas nenutrūks, nes ji, kaip draugė, jam per daug svarbi.
   Visgi auksinės akys apsiblausė, tapo liūdnos ir keistai tuščios. Įsmeigusi tuščią žvilgsnį į horizontą visiškai pamiršo apie ledus. Šie nuo kaitrios saulės pamažu ėmė tirpti, bet Sabrina nebekreipė dėmesio. Žvilgsniu klaidžiojo po niekam kitam neregimą pasaulį. Tiesa sakant, nė pati nesuprato, ką mato. Atrodė, kad kartu stebi visą pasaulį, o kartu - nieko.

[Heidi Mollson]

  Heidi susimąstė, ar Sabrina jaučia tą patį ką ir ji. Galbūt visą tai buvo tik mergaitės fantazija ir jaunoji von Sjuard, ją laikė tik drauge ar iš viso blogiau - kančia ir apsimetė, kad jos draugės ir bendravo maloniai, kad ji neliūdėtų. Jeigu tai būtų pasitvirtinę, jaunoji vampyrė būtų šiek tiek nuliūdusi, bet buvo labai įsitikinusi, kad taip nėra. Dar šiek tiek pagalvojusi, tamsiaplaukė nusprendė, kad to kažkada reikės paklausti. Nors ir kaip norėjosi tai padaryti dabar, tačiau geriau pamąsčiusi, nusprendė tai padaryti vasaros pabaigoje, kai abidvi jau gerai žinos atsakymą į šitą klausimą.
  Klastuolė šiek tiek susigėdo, kai buvo pataisyta Sabrinos, tačiau pasistengė to neparodyti, kas kaip šiai atrodė, nelabai pavyko. Heidi šiek tiek pasisuko į šoną, atsisukdama į saulę. Mergaitė neprisiminė kada paskutinį kartą sėdėjo taip ramiai ir mėgavosi diena. Galbūt vienas iš tokių momentų buvo Hogvartse, tačiau tuomet ji būdavo viena ir nebūdavo tokio pat malonaus pojūčio.
  -Ne, tikrai ne, -išgirdusi kiek keistoką Sabrinos klausimą, nusijuokė jaunoji vampyrė. -Mes esam puikios formos.
  Nors jų pokalbiai buvo keistoki ir tamsiaplaukė nebūtų kalbėjusi tokiomis temomis su niekuo kitu, tačiau atrodė, kad su jaunąja von Sjuard, galėjo kalbėti visomis įmanomomis temomis. Su kiekviena diena, klastuolės pasitikėjimas augo ir spėjo, kad vasaros pabaigoje galės išsipasakoti net tamsiausias savo paslaptis, kurių, jos džiaugsmui, dar nebuvo. Neįsivaizdavo ar iš viso turi paslapčių, kurios graužtų ją iš vidaus.
  Kai saulės šviesa jau įkyrėjo akis, Heidi atsuko veidą, atgal į Sabrinos pusę, tikėdamasi, kad tai paskatins pokalbio pratęsimą, tačiau išvydo tai, ko nelabai tikėjosi. Jaunoji von Sjuard atrodė nuliūdusi, kas paskatino mergaitę susimąstyti ar ji padarė kažką, kas šią nuliūdino.
  -Kas nutiko? -rūpestingai paklausė mergaitė, nenorėdama, kad šiek tiek vyresnė vampyrė, dar labiau, liūdėtų, o šioji nieko dėl to nedarytų. Toks poelgis nebūtų buvęs nei labai draugiškas, nei labai seseriškas, jeigu jos abidvi būtų sutarusios, dėl vienos kitos laikymo seserimis.
  Jaunoji vampyrė iš dalies tikėjosi, kad Sabrina nepabijos jų trumpo bendravimo laiko ir pasidalins tuo, kas šią slegia. Tai tikriausiai būtų kažkiek pradžiuginę tamsiaplaukę, kadangi šioji būtų galėjusi kažkaip padėti jai ir net gi galbūt, galėtų imti vadinti, jaunąją von Sjuard, drauge. Nors klastuolė ir tikėjosi, kad su ja bus pasidalinta sunkumais, tačiau tuo per daug netikėjo ir net gi neįsivaizdavo, kaip turėtų kažką guosti, o ypač vos kelias savaites pažįstamą žmogų. Tačiau nujautė, kad vos tik sužinos problemą, žodžiai ims patys piltis iš burnos ir jie galbūt nuramins Sabriną.

[Sabrina von Sjuard]

   Atsiprašančiu žvilgsniu pažvelgė į šalia sėdinčią klastuolę. Pataisydama ją tikrai nenorėjo įžeisti ar sugėdinti, be to, vylėsi, kad tokių žodžių jaunoji vampyriukė rimtai nepriims, jos juk juokavo, tačiau, regis, šįkart kiek per stipriai Sabrina perlenkė lazdą. Ir nors spėjo pastebėti, kaip Heidi bando paslėpti tai, kad susigėdo, nieko nesakė. Manė, kad ištarus žodžiais atsiprašymą mergaitę priverstų pasijusti tik dar nejaukiau ir sugėdintų dar labiau.
   Nusprendusi paprasčiausiai pereiti prie linksmesnės temos, o netrukus prisijungus ir Edgaro globotinei, jaunoji von Sjuard plačiai nusišypsojo.
   - Jau geriau, - nusijuokė palinksėdama galva.
   Išgirdęs jaunųjų vampyrių  balsus, Saiko kilstelėjo galvą, bakstelėjo nosimi šeimininkei koją, kiek pasimuistė, o tada ir vėl patogiai susirangė ant vėsių trinkelių. Nežymiai šyptelėjusi rudaplaukė giliai įkvėpė. Iki šiol nesuvokė, kaip stipriai buvo pasiilgusi Mayran. Praėjo vos kelios savaitės, bet mintis, kad ji nebegalės nuvykti į Londoną kada panorėjusi velniškai liūdino. Dar labiau liūdino tai, kad garbanių matys itin retai, jei apskritai kada nors dar išvys.
   - Ką? - sugrįžusi iš savo pamąstymų, staigiai kryptelėjo galvą. - Aaa... Nieko, - gūžtelėjo pečiais neketindama apkrauti Heidi savo problemomis, ypač, nenorėdama, kad kas nors žinotų, kaip ji jaučiasi Wallflowerio atžvilgiu.
   Toptelėjo, kad ji turbūt buvo per daug paskendusi savo mintyse ir visai užmiršo, kad šalia sėdi ir jaunoji vampyriukė. Pravėrusi rausvas lūpas ketino atsiprašyti ir dar kartą patikinti, kad viskas gerai, tačiau susilaikė neištarusi nė vieno žodžio. Atrodė nesąžininga, kad Heidi pasipasakojo apie Balsą, turbūt ja pasitikėjo, o ji nieko nepasakoja. Nė žodeliu neužsiminė apie Etaną ar Mayran.
   - Na... Nežinau nuo ko turėčiau pradėti, - pasiryžusi papasakoti bent šiek tiek apie garbanių, nejaukiai pasimuistė, sukikeno ir sukaupė drąsą. - Londone liko ne tik senieji namai, senelis ir Fasiras, bet ir... Draugas... - trumpam nutilusi žvilgtelėjo į žemę.
   Staiga drąsa ir pasiryžimas kažkur išgaravo. Sabrina jautėsi it nuoga vidury gatvės, pilnoje žmonių. Žinojo, kad pokalbį girdi tik Heidi, kuria mergina pasitikėjo, ir Saiko, kuris jokiam žmogui nieko nebūtų išpasakojęs, bet vis tiek jautėsi be galo nejaukiai.
   - Manau... - nurijusi seiles ir vis dar žvilgsniu klaidžiodama po trinkeles, gaudydama smėlio smilteles, tyrinėdama stalo kojas, tęsė. - Manau, kad jis man patinka, bet paskutinį kartą, kai matėmės... Jis leido suprasti, kad laiko mane tik drauge ir nieko daugiau negaliu tikėtis. Iki atvykstant į JAV aš taip pat laikiau jį tik draugu ir nieko daugiau, bet mintis, kad jam patinka kita mergina, jis ja žavisi... Įskaudino mane... - prisipažinusi nedrąsiai žvilgtelėjo į jaunąją vampyriukę.
   Tikėjosi, kad ši neims jos smerkti, o nepatogus, nemalonus jausmas netrukus dings. Keista, bet dabar von Sjuard suvokė, kad Heidi ji pasitiki ir net gi daug labiau nei manė. Ji to nė pati sau nebuvo pripažinusi, o dabar viską išklojo jai!
   - Aš žinau, kad esu siaubinga draugė... Todėl suvokusi, kaip jaučiuosi aš visą šį laiką bandžiau įtikinti save, kad jis man tik draugas, kad nieko jam nejaučiu ir, manau, kad... - trumpam įkvėpė. - Manau, kad man pavyko...

[Heidi Mollson]

 Laukdama Sabrinos atsakymo, Heidi stengėsi nepanirti savo mintyse, kad nepasirodytų nemandagi, neišgirsdama to, kas slegią šią. Aišku tai buvo kiek sunkoka, tačiau mergaitė galų gale save prisivertė susikaupti tik ties jaunąja von Sjuard, kuri nebuvo panašu, kad girdėjo tai ko klausė jaunoji vampyrė arba bent dar ne iki galo suprato, kad buvo klausta jos. Sulaukusi atsakymo, kurį būtų pateikęs bet koks nepažįstamas žmogus, tamsiaplaukė kiek nusivylė, tačiau per daug dėl to nesijaudino. Juk negali norėti, kad žmogus, kurį pažįsti vos dvi savaites, tavimi pilnai pasitikėtų.
  Vis dar tebestebėdama vyresnėlę vampyrę, klastuolė beviltiškai laukė dar kokio papildymo. Supratusi, kad jos žvilgsnis gali trikdyti Sabriną, šį nukreipė kažkur į tolį. Labai nesinorėjo, kad tai sutrikdytų jų draugystę, tačiau tyla lyg sakė, kad tai yra beveik galas. Aišku tyloje jos sėdėjo ne pirmą kartą, tačiau ši tyla buvo liūdna, tikriausiai viena iš liūdniausių tylų, kurioje teko buvoti Heidi. Laikas ėjo panašiu liūdnumu ir mergaitė jau norėjo užvesti kitą temą, kad jaunoji von Sjuard taip neliūdėtų, tačiau šiai prabilus, jaunoji vampyrė kiek nustebo ir nežinodama ką pasakyti, tik klausėsi.
  Neaišku kodėl, bet tamsiaplaukei tai šiek tiek panašėjo į išpažintį. Šioji iš dalies jautėsi lyg kunigas, kuris klausėsi vyresnėlės išpažinties. Tai buvo pakankamai keistas jausmas, kad jį būtų galima apibūdinti geriau. Vėl atsisukusi į Sabriną, klastuolė ėmė stebėti jos akis, bandydama bent iš dalies suprasti, kas dedasi šios galvoje. Tai buvo pakankamai sunku, kadangi šioji atsisakė palaikyti akių kontaktą. Heidi iš dalies suprato kaip ji jaučiasi, jai taip pat ne visada pavykdavo kalbėti žiūrint į akis, o ypač tuomet, kai kalbėdavo apie kažką asmeniško.
  Praėjo dar šiek tiek laiko ir tarp jų įsitvyrojo tyla, mergaitė neįsivaizdavo ką dabar turėtų sakyti, kaip paguosti. Nesinorėjo tik dar labiau pabloginti situacijos, o tuo labiau, kai šitoje srityje nebuvo patyrusi.
  -Tu nesi siaubinga draugė, -pradėjo jaunoji vampyrė, -tu esi draugė, kurios norėtų kiekvienas ir aš esu labai laiminga, kad turiu tave, -spėliodama koks gi jo vardas, tęsė tamsiaplaukė. -Jeigu jūs buvote tokie geri draugai, aš vargu ar patikėčiau tuo, kad jis laiko tave tik drauge. Galbūt jis yra pasimetęs, galbūt.., -klastuolė norėjo pridurti, kad galbūt jis slėpė jausmus, minėdamas kitą merginą, tačiau omeny turėdamas Sabriną, tačiau nežinodama situacijos, nusprendė to nesakyti ir pasakyti kažką kito, -galbūt jis bijo pripažinti sau, kad tu esi skirta jam.
  Heidi neįsivaizdavo ar tai ką pasakė buvo gerai, ar tai tik pablogino situaciją, tačiau tikėjosi, kad tai leido suprasti, kad nesvarbu kas, mergaitė ją palaikys.
  -Taip pat, nemanau, kad yra gerai įtikinėti save, kad nieko jam nejauti, kai tikrovėje, yra priešingai.
  Labai norėjosi pridurti sakinį, kuris skatintų Sabriną prisipažinti jam, tačiau šiek tiek bijojo tai sakyti, jeigu kartais šios simpatija, jai nejaučia to pačio.

[Sabrina von Sjuard]

    Širdis krūtinėje kelis kartus keistai suplakė mintims nukrypus apie vaikiną, bet Sabrina po didelių, nuobodžių, kankinančių pastangų, trukusias ištisas kelias savaites, paprasčiausiai kelis kartus ramiai įkvėpė, iškvėpė ir prisiminė tik tai, kas nekeltų jokių keistų jausmų ar minčių. Iš atminties ištrynė savo kvailą, beviltišką prašymą mintyse ją pabučiuoti. Ištrynė ir tai, kaip kvailai jautėsi suvokusi, kad Mayran ją įskaudino klausdamas patarimo dėl kitos.
   Jautėsi kalta, kad savo pabėgimu užbaigė paskutinį jų susitikimą Londone, bet pažadėjusi sau būti geresne drauge ir labiau stengtis, jei tik Wallfloweris atvyks į JAV, nuramino save ir šitaip dar kartą įtikino, kad tikėtis nieko nereikia. Jis jos draugas, o ji pasistengs būti pačia geriausia drauge ir kitą kartą atvykus jam nuoširdžiai patars, kaip elgtis, kad sužavėtų jam patinkančią merginą.
   Tokioms mintis užsilikus Sabrinos galvoje po ilgų kankinančių savaičių, kai šios pagaliau davė rezultatą, rudaplaukė akimirksniu pasijuto daug drąsiau. Galbūt tam padėjo ir išsipasakojimas bei žinojimas, kad dabar ji pasitiki Heidi, o jaunoji vampyriukė tai neabejotinai suprato. Juk ji sugebėjo būti gera drauge ir Mayran iki tos akimirkos, kol nesusigaudė jausmuose, tad gali būti puikia drauge ir Mollson, o, kaip nuojauta kuždėjo, jai taip pat reikėjo draugės.
   Surikiavusi visas mintis pagaliau von Sjuard kilstelėjo galvą ir drąsiau pažvelgė į draugę. Negalėjo patikėti, kad viską išklojo Heidi, kuriai vos penkiolika ir ši, kaip auksaakė neabejojo, nebuvo jautusi dar nieko panašaus jokiam vaikinui, o dabar buvo priversta klausytis, kaip ji, Sabrina von Sjuard, sumautai jaučiasi dėl jai neatsakančio tuo pačiu draugo.
   Edgaro globotinės žodžiai keistai sušildė buvusios varniukės vidų. Nesutramdydama šypsenos ji plačiai nusišypsojo ir dėkinga linktelėjo. Keista, bet turbūt būtent tokius žodžius jai ir reikėjo išgirsti. Žodžius, kurie bent trumpam atitrauktų nuo slegiančių minčių.
   - Ačiū, - draugiškai nusišypsojo. - Tu nė neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad visa tai papasakojau ne kam nors kitam, o tau. Ačiū, - dar kartelį padėkojo, bet į šią padėką tilpo daugiau nei Sabrina būtų galėjusi išsakyti tūkstančiais žodžių.
   - Ne, - papurtė galvą liūdnai vyptelėdama. - Jis nebūtų šitaip užbaigęs to susitikimo... Jis... - taip ir nepabaigė sakinio leisdama keistam jausmui susirangyti viduje.
   Žinojo, kad Mollson žodžiai tebuvo spėjimas ir jokiais būdais negalėjo būti tiesa. Ji matė, kaip Mayran žvelgė į ją, matė, kaip jis draugiškai jai šypsodavosi ir daugybę kartų pakartojo, kad jie tik draugai. Ne, jis nieko panašaus jai nejautė. Bet visgi...
   Nežymiai papurčiusi galvą, neleisdama sau galvoti apie tai, o vėliau likti įskaudintai, suėmė save į rankas ir nusprendė kiek kitur pakreipti pokalbį, bet išgirdusi sekančius klastuolės žodžius liko be amo. Kelis kartus sumirksėjusi nuostabos kupinomis akimis Sabrina pravėrė rausvas lūpas, užsičiaupė, o tada dar kartelį viską pakartojo. Nors Heidi už ją buvo jaunesnė, bet šioje situacijoje buvo protingesnė. Kur kas protingesnė už ją.
   - Turbūt tu teisi, bet... Nenoriu jo prarasti, todėl pasistengsiu būti tokia drauge, kurios jis nusipelnė, o savo jausmus... Mano jausmai... Jie galiausiai išnyks, - gūžtelėjo pečiais.
   Auksinės akys akimirką atrodė, kaip niekad liūdnos. Gilios, persmelktos liūdesiu, nusivylimu ir ilgesiu, jos atrodė pavojingesnės už bedugnę, tačiau kartu - neįprastai žavingos. Neišmokusi tinkamai slėpti jausmų, Sabrina nė pati to nesuprasdama leisdavo kitiems pastebėti jos emocijas. Galbūt taip retkarčiais būdavo tik geriau.
   - Be to, - papurčiusi galvą, leisdama žvilgsniui susigrąžinti keistus laimės žiburėlius, kurie pasirodydavo kaskart, kai prakalbdavo apie Mayran. - Manau, kad turėsi progą su juo susipažinti. - kur kas linksmiau nusišypsojo, mat mintis, kad garbanius atvyks, džiugino von Sjuard.
   - Ir labai greitai, - sukikeno.

[Heidi Mollson]

  Išsakiusi viską ką turėjo, Heidi laukė Sabrinos reakcijos. Net gi pati pabandė įsivaizduoti kaip jaustųsi, būdama šios vietoje. Ko labiausiai norėjo mergaitė, tai, kad jos išleisti žodžiai bent kažkiek pradžiugino vyresniąją merginą, o ne būtų sugadinę šios nuotaiką dar labiau. Tai tikriausiai buvo vienintelis tikslas, kurio ji bandė pasiekti. Pamačiusi trumpaplaukės veide atsiradusią šypseną, jaunoji vampyrė nesusilaikė taip pat nenusišypsodama. Tamsiaplaukė džiaugėsi, pasiekusi tokį mažą, tačiau kartu ir didelį pasiekimą. Taip pat džiūgavo ir dėl to, nes įsitikino, kad yra pilnai pelniusi Sabrinos pasitikėjimą, o tuo pačiu ir įtvirtino savo pasitikėjimą ja.
  Išgirstas „ačiū“ sušildė klastuolės širdį ir viduje ji ėmė džiaugtis tik dar daugiau. Neprisiminė, kada dėl tokios padėkos būtų buvusi tokia laiminga, galbūt to nebuvo niekada, tad šis pirmas kartas buvo labai džiugus ir nujautė, kad tai išliks atmintyje ilgam.
  Klausydamasi Sabrinos žodžių, Heidi ja šiek tiek nusivylė, kadangi šioji savo jausmus planavo paleisti vėjais, tačiau nieko dėl to negalėjo padaryti. Ji net neįsivaizdavo, ką gali reikšti kažką mylėti. Aišku ji mylėjo savo tėvus, mylėjo ir Edgarą, tačiau tai buvo kitokia meilė. Tai buvo labiau buitinė meilė, kas buvo labai maža kruopelytė tikros, visu kūnu spinduliuojančios meilės, kurią jautė jaunoji von Sjuard nesusipratėliui. Mergaitė tikėjosi, kad tokia būsena ateityje aplankys ir ją, ir šioji galės, patarimų, kreiptis į trumpaplaukę. Aišku tik įsitikinusi, kad tai jai per daug nepriims šios dienos, jeigu kartais, šis nejaučia jai to paties.
  Jaunoji vampyrė iš apmąstymų grįžo puikiu laiku, kadangi sužinojo džiugią naujieną, kad nepažįstamasis vaikinas, greitu laiku atvyks čia. Tamsiaplaukė nežinojo kaip turėtų dabar jaustis, sužinojusi šią naujieną. Ar ji turėjo džiaugtis, ar - jaudintis? Aišku klastuolė nenorėjo džiaugtis labiau nei Sabrina, tačiau taip pat nenorėjo dėl to ir per daug jaudintis, tad teko bandyti rasti to viduriuką. Heidi labai nekantravo susipažinti su tuo žmogumi, kuris pakerėjo jaunosios von Sjuard širdį. Mergaitė spėjo, kad šios planavimai paslėpti savo jausmus, tuo metu bus beviltiški ir nieko verti. Jaunoji vampyrė būtų labai nustebusi, jeigu nesusipratėlis nebūtų jų pajautęs ir jeigu ją tikrai mylėtų, prisipažinęs.
  -Skamba smagiai, -nenorėdama palikti tylos, džiugia šypsena, šyptelėjo tamsiaplaukė.
  Norėdama kažkaip pakeisti temą, klastuolė ėmė mąstyti, kokia tema jos galėtų kalbėti, tačiau jos liūdesiui niekas neatėjo į galvą. Mintys vis dar sukosi apie neseniai aptartą temą, nors tai jau reikėjo palikti praeityje.
  -Ar esi dalyvavusi kokiame turnyre? -staigiai sugalvojusi klausimą, užklausė Heidi. Kadangi žinojo, kad kitais metais jos laukia galimybė dalyvauti Burtų trikovės turnyre, o šioji apie tai rimtai svarstė ir tikėjosi, kad šiai teko dalyvauti jame ir jeigu taip, turi kažkokių patarimų.

[Sabrina von Sjuard]

   Mintims nuklydus apie Mayran, toptelėjo, kad ji taip ir nepasakė jo vardo, nė žodeliu neužsiminė apie tai, kas jis - žiobaras, burtininkas, vampyras ar vilkolakis. Nujautė, kad smalsumas kankina Heidi, bet pažvelgus į šią, Sabrina neišvydo nieko panašaus. Arba klastuolė puikiai slėpė smalsumą, arba buvo tvirtai nusprendusi leisti trumpaplaukei pačiai viską papasakoti, be jokio spaudimo. Už tai jaunoji von Sjuard mintyse dar kelis kartus padėkojo mergaitei.
   Nors ši buvo keleriais metais jaunesnė, patyrusi ir mačiusi kur kas mažiau, atrodė, kad Edgaro globotinė ne tik buvo daug išmintingesnė, bet ir patyrusi daugiau už ją. Heidi turbūt neleido laiko veltui Hogvartse, o atidžiai visko klausėsi ir vykdė nurodymus tuo metu, kai ji, Sabrina von Sjuard, buvo nutrūtgalvė, vėjavaikė ir pašėlusi varniukė.
   Prisiminusi Hogvartsą auksaakė trumpam šyptelėjo, prabėgomis peržvelgė visus prisiminimus, o tada sugrįžo prie pokalbio. Sutelkusi dėmesį į priešais sėdinčią draugę, Kasandra pastebėjo prieštaravimą šios akyse. Mollson aiškiai nepritarė jos sumanymui pamiršti savo jausmus ir būti tik gera drauge, bet garsiai to neišreiškė. Neprasitarė nė žodžiu apie tai ir mergina už tai buvo be galo dėkinga. Žinojo, kas toks planas prasta idėja, bet kito pasirinkimo neturėjo. Negalėjo leisti tikėtis daugiau nei garbanius galėjo pasiūlyti.
   Linktelėjo draugei džiugiai priėmus naujieną. Keista, bet Heidi džiugesys pralinksmino ir Sabriną. Mintis, kad Mayran su klastuole susibendraus, privertė dar šiek tiek kilstelėti lūpų kampučius. Nujautė, kad šie būtų geri draugai.
   - Ne, - papurtė galvą džiaugdamasi, kad tema apie jos jausmus, kurią ji pati ir pradėjo, buvo baigta. - Ketini dalyvauti Burtų trikovės turnyre? - pateikusi savo spėjimą, klausiamai sužiuro į mergaitę.

[Heidi Mollson]

  Laukdama atsakymo Heidi neįsivaizdavo, kuo dabar turėtų užsiimti. Muzika nutilo, vėjas atrodė taip pat nurimo, tik karts nuo karto sujudėdavo ant grindinio nusileidusios smėlio smiltelės. O kas blogiausia, mergaitė nebeturėjo ledų. Aišku, ji per šią dieną jau buvo suvalgiusi ne vieną porciją, tačiau vėjo trūkumas ir dėl šio reiškinio, karštėjantis oras, vertė kūną, jų reikalauti daugiau. Ignoruodama šio norus, nes visiškai nenorėjo, po dar vienos porcijos, vėliau klūpėti tualete, nes per visą dieną valgė daugiau ledų negu kito maisto, jaunoji vampyrė dairėsi aplinkui, tikėdamasi, kad akys užkabins už kažko įdomaus. Tačiau šiokiam tokiam tamsiaplaukės nusivylimui, nieko naujo nesimatė. Aišku galėjo stebėti kitoje pusėje esantį meną, kuris stebėtinai neatsibosdavo, tačiau šią akimirką nesinorėjo užsiiminėti tokia veikla.
  Išgirdusi neigiamą Sabrinos atsakymą, klastuolė kiek nuliūdo, nes labai tikėjosi, kad ji galėtų ją išmokinti vienokios ar kitokios gudrybės, kuri padėtų išlikti gyvai. Sulaukusi klausimo apie dalyvavimą, Heidi susimąstė, nežinojo kaip turėtų į tai atsakyti, kadangi apie tai buvo galvojusi, tačiau ne tiek, kad būtų užtikrinta savo sprendimu. Nors viena pusė ir norėjo dalyvauti bei patirti naujų išgyvenimų, tačiau savisaugos instinktas tam labai prieštaravo ir bandė mergaitę atkalbėti.
  -Net neįsivaizduoju, -prisipažino jaunoji vampyrė. -Šiek tiek mąsčiau apie tai, tačiau galutinio atsakymo nepriėjau. Didesnė mano dalis nori dalyvauti jame, tačiau likusi tam priešgyniauja ir nors šioji yra mažesnė, tačiau galingesnė ir taip jos abidvi išsilygina. Bent jau dar yra laiko galvojimui, -apsidžiaugė tamsiaplaukė.
  Dar šiek tiek pamąsčiusi, klastuolė nusprendė, kad vienaip ar kitaip, Sabrina gali turėtų triukų, kuriuos būtų galima pritaikyti norint išgyventi.
  -Gal turi kokių patarimų, kaip išgyventi Burtų Trikovės turnyro metu? -nusijuokė Heidi.

[Sabrina von Sjuard]

   Instinktyviai pakreipė galvą į tą pusę iš kurios visai neseniai sklido muzika. Paprastam burtininkui ar žiobarui ši turbūt buvo negirdima, gatvės muzikantas buvo pernelyg nutolęs nuo kavinukės, tačiau vampyriška klausa abiems mergaitėms leido girdėti kiekvieną natą ar akordą.
   Labiausiai Sabrinai patikdavo, kai kuris nors gatvės muzikantas pasirodydavo su gitara ir leisdavo švelniems, tyliems akordams nuskambėti gatve. Apimta susižavėjimo mergina neretai stabtelėdavo kiek ilgiau pasiklausyti to nuostabaus muzikos instrumento skambesio. Ir nors muzika ją traukė, tačiau pati niekuomet nedrįso išmėginti. Galbūt trūko pasiryžimo, o gal abejonė, kad nepatiks ir šitaip sugriaus ir visą susižavėjimą atbaidė nuo tos minties. Visgi Sabrina su malonu klausydavosi gatvės muzikantų. Būtent taip Florida ir užsitarnavo von Sjuard susižavėjimą. Žinoma, prie šio prisidėjo ir dar begalė kitų įdomių ir naujų dalykėlių.
   Vampyriška klausa nesugavo nė menkiausio muzikos garso. Regis, muzikantas nusprendė, kad šiai dienai pakaks ir laikas keliauti į namus. Liūdnai kilstelėjusi vieną lūpų kamputį pasisuko į Heidi. Akimirką buvo neįprastai tylu. Nebebuvo nei muzikos, nei vėjo ūžimo. Girdėjosi tik netoliese kalbančių nepažįstamųjų balsai ir skubančių gatve žingsniai.
   Akimirką trukusi tyla išnyko. Iš už dviejų gatvių atsklido kitokia melodija ir Sabrinos veidą papuošė nedidelė šypsenėlė. Mėgaudamasi, kad tyla dingo kartu pasiimdama ir keistą niūrią atmosferą, besikėsinančią įsirangyti šalimais, patogiau susirangė kėdėje ir atsilošusi į atlošą žvilgtelėjo į jaunąją vampyriukę.
   Mintis, kad ji dalyvaus Burtų trikovės turnyre, nuoširdžiai nepatiko auksaakei. Nors nė karto pati taip ir nesudalyvavo per kelerius metus, kai mokėsi Hogvatrse, tačiau žinojo, kad Burtų trikovės turnyras gali reikšti mirties nuosprendį. Ji neturėjo teisės drausti Mollson ten dalyvauti, tačiau per kelias savaites spėjo prisirišti prie šios, imti pasitikėti ja ir laikyti drauge, tad troško šią apsaugoti. Mintyse keiktelėjusi save dėl savo neįprasto prisirišimo prie kitų žmonių, nusprendė, kad Heidi įveiks užduotį, jei visgi dalyvaus ir grįš sveika. Arba bent jau gyva, o tada Sorenas galės ja pasirūpinti.
   Linktelėjo patvirtindama, kad Heidi dar turi įvalias laiko apsispręsti dėl turnyro. Vylėsi, kad ši priims tinkamą sprendimą. Na, o bet kokiu atveju, ji didžiuosis ja.
   - Nesiimti neapgalvotų sprendimų, - gūžtelėjo pečiais. - Turėtum paklausti Soreno, jis geriau žinos, ką derėtų patarti dėl turnyro.
   Nusprendęs, kad gulėti jau nusibodo, o trinkelės per daug įšilo nuo storo kailio ir išskiriamos šilumos, haskis tingiai atsistojo, pasipurtė, nusižiovavo ir pasidėjęs snukutį ant šeimininkės kelių, įsispoksojo į šią reikalaudamas dėmesio. Nusijuokusi auksaakė ėmė niurkyti savo augintinį, o šio uodega - daužytis į grindinį.
   - Beje, minėjai, kad turi nemažai augalų savo kelioniniame krepšyje. Kai grįšim, jei norėsi, galėsi įsirengti sodelį netoli namo. Augalai gaus saulės ir jausis daug geriau nei krepšyje, o ir tau, manau, patiktų, - šyptelėjo nukreipdama temą kiek kitur.

[Heidi Mollson]

  Tarp merginų vėl įsitvyrojo tyla. Dar neseniai grojęs muzikantas tikriausiai išėjo, palikdamas savo klausytojus tyloje. Šis galimai manė, kad jo skleidžiamos muzikos niekas negirdi, tačiau ne žiobariška tikrovė buvo kiek kitokia. Kiek tolėliau, kur vidutinės klausos žmogus negalėjo girdėti skambančios melodijos, šio klausėsi dvi, viena kita pasitikinčios, to paties namo gyventojos.
  Nežinodama ką dabar turėtų daryti ir dar nesulaukusi atsakymo į klausimą, Heidi ėmė stebėti Sabrinos išraiškas. Nors tai ir buvo kiek sunkoka padaryti, tačiau nebuvo panašu, kad jaunajai von Sjuard patinka tai, kad mergaitė galvoja apie dalyvavimą turnyre. Aišku jai ir pačiai tokia mintis nepatiko, tačiau šioji negalvojo, kad namo trumpaplaukė tam tyliai prieštaraus. Nors ką ši gali padaryti? Juk jaunoji vampyrė irgi prieštaravo šios sprendimui, savo jausmus paleisti vėjais, tačiau taip pat nieko nesakė ir pasiliko savo nepasitenkinimą savyje. Nors tam ir nepritarė, tačiau geriau pagalvojusi, tamsiaplaukė nusprendė, kad nesvarbu kokį sprendimą priims Sabrina, šioji ją palaikys.
  Išgirdusi atsakymą, klastuolė kiek nusivylė, kadangi tikėjosi, kad šios temos aptarimui, užteks pokalbio su jaunąja von Sjuard ir nereikės kišti kitų asmenų, tačiau išgirstas atsakymas tam prieštaravo. Nors Sorenas ir nebuvo pažįstamas vos keletą dienų, tačiau Heidi neteko su juo bendrauti tiek dažnai, kiek su trumpaplauke, tad neįsivaizdavo, kaip tai turėtų daryti.
  -Gerai, paklausiu, -linktelėjo mergaitė, nusprendusi, kad pokalbis su kelių šimtų metų amžiaus vampyru, neturėtų būti blogas, o tuo labiau iš atsakymo atrodė, kad jam teko dalyvauti burtų trikovės turnyre. Kas buvo labai džiugi naujiena jeigu tai buvo tiesa.
  Vėl įsitvyrojo tyla ir jaunoji vampyrė išgirdo jau kitos muzikos melodiją. Neįsivaizdavo kada ji prasidėjo, o tuo labiau, kiek jau laiko tęsėsi. Vienaip ar kitaip, tai buvo malonu, tad tamsiaplaukė nesistengė apie tai per daug galvoti. Išgirdusi Sabrinos pateiktą pasiūlymą, klastuolė linktelėjo.
  -Gerai, reikės pasižiūrėti ką bus galima išsitraukti, -atsakė Heidi, mąstydama kokius augalus galės išnešti į lauką ir ten juos pasodinti. Juk ne visi buvo pritaikyti Jungtinių Amerikos Valstijų sąlygoms, tačiau žinojo, kad bent keletas jų yra krepšyje ir net gi galės šiuos palikti čia, iki kito karto, kai atvyks pas jaunąja von Sjuard.
  Nežinodama kokia tema būtų galima užvesti pokalbį, mergaitė tylėjo, ramiai klausydamasi sklindančios muzikos. Staiga į jaunosios vampyrės galvą atėjo klausimas.
  -Ar kažkas Hogvartse žinojo, kad tu esi vampyrė? Ir jeigu taip ar tai buvo žmogus, kuriuo pasitikėjai, ar tau visiškai nepažįstamas?
  Tamsiaplaukė neįsivaizdavo ar Sabrina norėtų kalbėti tokia tema, tačiau tikėjosi, kad ji pasidalins savo išgyvenimais. Kadangi spėjo, kad tai kažkaip galėtų padėti jai, jeigu atsitiktų taip, kad tai išsiaiškintų žmonės, kuriems to nereikia žinoti.

[Sabrina von Sjuard]

   Kasydama Saiko paausius, stebėjo, kaip šio uodega daužosi į grindinį. Neretai susimąstydavo, kiek ne daug jam ir apskritai visiems šunims reikia, kad būtų laimingi. Užtekdavo atkreipti į šiuos dėmesį, kelis kartus paglostyti ir turbūt jie būdavo laimingesni už laimingiausią žmogų pasaulyje.
   Nejučia šyptelėjusi mintimis nuklydo prie rudai juodo kailio šuns. Prisiminė, kaip Lordas džiugiai ją pasitiko, nors tematė pirmą kartą. Tik dabar suvokė, kad taip ir nepaklausė Mayran, ar šis visuomet taip pasitinka tuos, kurie nusprendžia paglostyti. Nuojauta kuždėjo, kad tik Saiko mėgsta pašalinių dėmesį. Na, ne visų, bet daugelio. Tiesa sakant, jam būdavo svarbiausia, jog šeimininkė neprieštarauja, o tada mėgaudavosi dėmesiu, kiek tik galėdavo.
   Mintimis ir vėl nuklydusi prie Mayran, nenoriai pati sau prisipažino, kad pasiilgo šio. Be abejo, pasiilgo ir Lordo, bet tai, ką jautė vaikinui... Nė pati negalėjo paaiškinti. O ir nenorėjo. Privalėjo tai pamiršti ir kuo greičiau tuo geriau.
   Papurtė galvą ir žvilgtelėjo į Heidi. Iš veido išraiškos suprato, kad mintis teirautis Soreno apie Burtų trikovės turnyrą jaunosios vampyriukės visai nežavėjo. Ir von Sjuard suprato kodėl. Juk visiems kur kas smagiau bendrauti su savo amžiaus žmonėmis, o ne keliais šimtais metų vyresniais vos pažįstamais. Tik savo brolį Sabrina puikiai pažinojo ir žinojo, kad jis su malonumu padės Mollson, kaip tik galės.
   - Nesijaudink, jis nesikandžioja, - nusijuokė bandydama išsklaidyti tą nejaukumą, bet toptelėjo, kad taip galėjo tik pabloginti situaciją.
   Galbūt klastuolė visai nenorėjo, kad auksaakė suprastų, kaip ji jaučiasi tokiu klausimu ir tuo labiau nenorėjo to aptarinėti, bet kas pasakyta, tas pasakyta. Draugiškai šyptelėjusi, šitaip rodydama, kad atsakyti tikrai nereikia ir mergaitė gali jaustis drąsiau, pasikedeno savo plaukus.
  Sulaukusi klausimo, kurį laiką tylėjo bandydama prisiminti visus Hogvartse sutiktus žmones. Savo vampyrizmo per daug nedemonstravo, bet ir neslėpė. Prireikus visuomet pasinaudodavo greičiu ar vampyriška jėga.
   - Žinojo, - galiausiai linktelėjo. - Bet tokiomis žiniomis ne daug kas galėjo pasigirti. Jei gerai pamenu, kad esu vampyrė, žinojo tik du profesoriai ir viena mokinė. Beje, gerais santykiais su tais profesoriais pasigirti negaliu, - nusijuokė papurtydama galvą.
   Kiek prisimerkusi įsistebeilėjo į mergaitę. Atidžiai šią nužvelgę, o tada šyptelėjo.
   - Kodėl klausi? Bijai, kad atskleidus, jog esi vampyrė, neteksi pasitikėjimo? - kiek susirūpinusi paklausė, mat pati buvo atsidūrusi tokioje situacijoje, kai Mayran prisipažino, kad yra vampyrė.
   Žinoma, tas faktas neturėjo gąsdinti burtininkų, bet visiems buvo gerai žinoma, kad jauni vampyrai sunkiai kontroliuoja savo mitybą, taigi baigti savo gyvenimo be kraujo venuose turbūt nė vienas nenorėjo.

[Heidi Mollson]

Klausydamasi muzikos, Heidi laukė Sabrinos atsakymo. Mergaitė labai tikėjosi, kad atsakymas bus „taip“. Aišku nenorėjo, kad atsakydama į jį, Sabrina nuliųstu prisimindama praeities įvykius, kurie nebuvo malonūs ir kuriems buvo geriau likti tolimame smegenų kamputyje. Sklindanti melodija keistai ramino, kas jaunajai vampyrei patiko, nes tai reiškė, kad jai nereikia daug mąstyti ir tiesiog gali leisti mintims ramiai keliauti muzikos ritmu. Tikriausiai tai buvo vienas iš geresnių mąstymo būdų, nes tuomet iš tikrųjų tu to nedarydavai ir tik įsivaizduodavai tai daras, kol mintyse kurdavosi naujos, o tiksliau labiau patobulintos mintys.
  Dar kartą apsižvalgiusi, tamsiaplaukė pagaliau sulaukė atsakymo. Klastuolė džiaugėsi, kad sulaukė atsakymo. Neįsivaizdavo ar tai buvo dar vienas pasitikėjimo įrodymas, ar tiesiog dalykas, kuriuo Sabrina galėjo be didelių mąstymų, dalintis su visais. Klastuolė tikėjosi, kad tai vis gi buvo pirminis variantas.
  Sulaukusi klausimo, Heidi pasimetė, nežinojo ką turėtų atsakyti į tai. Iš dalies bijojo, bet ne to, ko manė jaunoji von Sjuard. Tikriausiai Sabrina nustebs, sužinojusi, kad vienintelis žmogus, kuriuo aš pasitikiu yra ji. Eh. Buvo kiek liūdna apie tai galvoti, kadangi tai reiškė, kad mergaitė Hogvartse yra visiškai viena, tačiau šioji to per daug neėmė į galvą.
  -Taip, šiek tiek bijau, tačiau ne dėl to, nes galiu prarasti pasitikėjimą. Nelabai turiu kuo pasitikėti, o tuo labiau žmonių, kurie galėtų pasitikėti manimi, -pradėjo atsakinėti jaunoji vampyrė. -Man tiesiog baisu, kad jeigu tai kažkas sužinos, man gali atsitikti kažkas blogo, -prisipažino tamsiaplaukė. -Aš tiesiog nežinau ko būtų galima tikėtis, aš iš viso žinau mažai apie vampyrų ir žmonių santykius. Žinau, kad jie nėra labai prasti, tačiau teko girdėti, kad kai kurie sužinoję, kad vienas ar kitas asmuo yra vampyras, bando jį nužudyti. O to aš labai bijau.
  Klastuolei buvo sunku kalbėti apie tai, nežinojo ar Sabrina tai jautė, kai mokėsi Hogvartse ar buvo maža. Tačiau vienaip ar kitaip, tikėjosi, kad šioji tai supras ir ją palaikys.
  -Tikiuosi nemanai, kad perdedu? -norėdama išsiaiškinti, kokia yra trumpaplaukės nuomonė, apie šios baimes, paklausė Heidi.

[Sabrina von Sjuard]

   Pro auksinių akių žvilgsnį neprasprūdo sutrikęs klastuolės žvilgsnis. Kiek sunerimusi rauktelėjo antakius, tačiau jaunosios vampyrės neskubino atsakyti į klausimą. Žinojo, kad tarp jų vis dar yra šioks toks plyšys, neleidžiantis pilnai pasitikėti, bet tuo pačiu nujautė, kad tas plyšys netrukus bus užpildytas. Jos abi mažais žingsneliais kasdien tą plyšį užpildydavo, ypač išvykus Sorenui.
   Atrodė, kad likus dviese, viduje tarsi kažkas prabudo. Nė pati Sabrina negalėjo apibūdinti to jausmo, bet šis tarsi tyliai šnabždėjo, kad visai netrukus Heidi taps jai labai brangiu žmogumi. Tiesa sakant, jau dabar von Sjuard pasitikėjo drauge ir ją brangino, nors spėjo prabėgti vos kelios dienos. Turbūt likus vienoms toks ryšys užsimezgė automatiškai. Galbūt šitaip ji bandė užpildyti tą keistą tuštumą, išvykus Sorenui. Vylėsi, kad šis ilgai netrukus sugrįš ir suspės susitikti su Mayran.
   Prisimerkė nužvelgdama priešais sėdinčią mergaitę. Retkarčiais susimąstydavo dėl kokių priežasčių ši pateko į Klastūnyną. Nė į vieną klastuolį ji nepanašėjo, bent jau tokią išvadą auksaakė buvo spėjusi padaryti per šį laiką. Heidi buvo miela, maloni ir draugiška, visuomet pasiruošusi paguosti ir padėti, o klastuoliai, regis, šiomis savybėmis ne itin pasižymėjo. Visgi kaskart nuspręsdavo, kad turbūt trumpaplaukė turi ir to koledžo savybių, tik nedemonstruoja jų.
   Sugrįžti į realybę privertė jaunosios vampyrės balsas. Suklususi, pasidėjusi galvą ant kelių, atidžiai klausėsi. Kartkartėmis menkai šyptelėdavo liūdnai linktelėdama galva. Panašioje situacijoje buvo atsidūrusi ir pati, tad Mollson puikiai suprato. Taip ir nepasakė Deo, kad yra vampyrė, pabijojo šios reakcijos, o ir pasitikėjimo taip ir neužsitarnavo. Nujautė, kad animagė nebūtų ja pasitikėjusi.
   - Ne, - papurtė galvą atsakydama į klausimą. - Suprantu tave. Kol mokiausi Hogvartse vieninteliai žmonės, kurie, be mano trijų paminėtų, žinojo apie mano rasę, buvo mano šeima. Visus tuos septynerius metus neradau žmogaus, kuriuo galėčiau taip pasitikėti, bet niekuomet to nesureikšminau. Aš žinojau, kad mano šeima mane myli, visuomet turėjau šalia Fandangą, Soreną, senelį, Fasirą ir netgi Saiko. Galiausiai suvokiau, kad žmonės, kurie verti pasitikėjimo... Jie pasirodo visai netikėtai, - nusijuokė mintyse prisiminusi susitikimą tiek su Etanu, kuris, nors ir bijojo, bet ja pasitikėjo bei Mayran.
   Trumpam nutilusi pabandė sugalvoti tinkamą būdą paguosti Heidi ir nuraminti ją dėl galbūt kiek nepagrįtų baimių. Nujautė, kad Sorenui tai pavyktų daug geriau, jis visuomet žinodavo, ką pasakyti.
   - Įprastai žmonės nesikėsina nužudyti vampyrų, jie tik žvelgia su baime, tad manau, kad tau tikrai neverta bijoti. Kol esi Hogvartse ir čia, su mumis, esi visiškai saugi, - draugiškai šyptelėjo. - Visuomet gali pasitikėti manimi ir Sorenu, kad ir kas benutiktų, - linktelėjo pagaliau padėdama tuščią indelį nuo ledų ant stalo.
   Kiek liūdnai kilstelėjusi lūpų kamputį dėl pabaigtos porcijos, giliai įkvėpė nuvydama norą pasiimti dar vieną. Nederėjo rodyti tokio pavyzdžio jaunesnei vampyriukei.
   - Be to, manau, kad žmogus, kuris tavimi pasitikės, tikrai nepabūgs ir toliau bendrauti su tavimi, ir tikrai nenorės tavęs nužudyti, - nusijuokė bandydama paguosti.

[Heidi Mollson]

Heidi sėdėjo šiek tiek liūdna, nežinodama kaip Sabrina reaguos į tai, ką šioji pasakė prieš kelias akimirkas. Tikėjosi, kad jai bus pasakyta, kad ji prisigalvoja ir nusišneka, na o tuomet nieko kito negalėtų daryti, tik klausyti jaunosios von Sjuard. Tačiau mergaitė abejojo, kad taip atsitiks, kadangi jos abidvi buvo pernelyg geros širdies, tad būtų buvę sunku tiesiai šviesiai tai pasakyti ir šios mieliau būtų pamokslavusios.
  Tokie bruožai nelabai pritiko tradicinei Klastūnyno koledžo mokinei, tad buvo keista, kad jaunoji vampyrė kaip tik pateko į šį koledžą. Tamsiaplaukė labai abejojo, kad savyje turi kažkokį bruožą, kuris pritiktų Klastūnynui. Galbūt viduje turėjo kažką tinkančio, tačiau tai buvo pernelyg giliai užslėpta, kad klastuolė sugebėtų išsiaiškinti kokių ji turi, negerų savybių. Spėjo, kad tikriausiai su laiku jos ims ryškėti, o gal kaip tik, dar labiau blėsti. Nors buvo labai abejotina, kad ten dar kažkas iš jų yra.
  Išgirdusi Sabrinos balsą, Heidi pabudo iš apmąstymų ir pasistengė klausytis. Ką sakė trumpaplaukė skambėjo lyg dalykai, kurie galėtų išsipildyti tikrovėje, tačiau mergaitei buvo sunku tuo tikėti. Nors ir žinojo, kad Hogvartsas yra saugi vieta ir dalykai, dėl kurių ji baiminosi, negalėjo atsitikti ten, tačiau vistiek buvo baisu. Būdama su jaunąja von Sjuard, jaunoji vampyrė jautėsi saugi ir neįsivaizdavo, ar taip galės jaustis, kai bus Hogvartse. Spėjo, kad iš pat pradžių, bus sunku susitaikyti su ta mintimi, kad ir vėl, ji yra atsakinga už savo gyvybe ir jeigu kažkas atsitiks, jai galės padėti tik nebent profesoriai ar geranoriški mokiniai, o ne Sabrina, ko šioji būtų norėjusi labiau.
  Išklausiusi viską, ką trumpaplaukė turėjo pasakyti, tamsiaplaukė tik linktelėjo. Nežinojo ką turėtų atsakyti, tad šis mažas gestas atrodė tam kaip tinkamiausias. Klastuolė nusisuko į gatvės pusę, mąstydama, kad gal jos baimės ir buvo pernelyg didelės ir toks dalykas, galėjo atsitikti nebent kai Sorenui buvo vos šimtas metų. Heidi atsisuko į Sabriną, neįsivaizdavo kas dėjosi šios galvoje, tačiau keistai buvo įdomu stebėti ją.
  Mergaitė iš lėto pakilo nuo kėdės, ir lėtais žingsniais patraukė jaunosios von Sjuard link. Atsidūrusi prie pat, tiesiog apkabino ją. Taip bandydama atsidėkoti už tai, ką ši dėl jos padarė per tokį laiką. Aišku galėjo šitai pasilikti ir atostogų pabaigai, tačiau dabar tai atrodė kaip tinkamiausias laikas.
  -Ačiū, ačiū už viską, s...., -jaunoji vampyrė suabejojo ar būtų tinkama vartoti žodį „sesė“, tačiau greitai nusprendė, kad nieko tuo nepraras, -sese. Aš tave labai myliu.
  Tai šiek tiek sugraudino tamsiaplaukę. Nors ji ir neplanavo verkti virš Sabrinos pečių, tačiau kelios ašaros išriedėjo iš šios akių. Tam įtakos tikriausiai turėjo tai, kad klastuolė neprisiminė, kada paskutinį kartą, kitiems buvo tokia atvira. Tad toks nedidelis, jausmų išreiškimas, Heidi turėjo nemažą įtaką.