0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alisa Luna Bergman

  • V kursas
  • *
  • 96
  • Taškai: 129
  • Gal daug kam ir atrodau velnias, bet Sabrina visada bus mano angelas.
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #15 Prieš mėnesį »
Alisa įsitaisė ant palangės ir šyptelėjo. Retai jos veidą nušviečianti šiluma švystelėjo akyse, kai žvelgė į Nalą, kremtančią jau septintą cukraus sirupe mirkytą riešutą. Ji pakuteno voverės pilvuką ir ramiai apžvelgė klasę. Žiurkės, širšės ir kiti gyvūnai šnekučiavosi su savo šeimininkais arba ragavo jų duotų skanėstų. O štai Nala, baigusi valgyti riešutus įsitaisė ant merginos kelių grožio miego. Tylomis nusijuokusi vela stebėjo snaudžiančią voverytę ir glostė jos purią uodegėlę.
 Nalai daugiau niekas nerūpi, tik miegas, gražinimosi procedūros ir skanėstai...Bet negaliu jos kaltinti, nes ir pati buvau panašaus charakterio...
 Akimirką penktakursė ir pati pasijuto apsnūdusi. Tačiau miegoti per pamoką nebuvo galima, tad ji, limpančiomis akimis, pažadino Nalą, kad dar galėtų su ja pasikalbėti, kol voverė nepavirto atšalusia negyvėle.
 Nepatenkinta Nala kažką burblendama po nosimi klestelėjo ant merginos pastūmėtos nosinaičių krūvos ir ištarė:
-Na, kas tokio skubaus? Trikdai mano nuostabūjį grožio miegą!
 Visai neveliškai prunkštelėjusi, penkiolikmetė tarstelėjo:
-Na jau na jau, tikiuosi, kad miegodama dvidešimt keturias valandas per parą tikrai neprarasi savo grožio!
 Nala pyktelėjo ir nusisuko nuo švilpės.
-Daugiau neišgirsi iš manęs nei vieno žodžio, kol neatsiprašysi!
 Penkiolikmetė užvertė akis. Ta Nala - tikra mažvaikė. Taip elgiasi ir tokius dalykus sako tik darželinukai.
 Bet Alisa nieko nepasakė. Nepaneigsi, Nala jai patiko ir ji nenorėjo su voveryte pyktis.
 -Gerai jau gerai, miegok sau! Tiesiog norėjau su tavimi pasikalbėti, kol tu dar gyva!
 Voverė sustingo kaip kuolas ir lėtai atsigręžė. Tik tą akimirką mergina susiprotėjo, kad Nala galbūt net nežino apie tai, kad ji užkerėta ir kad netrukus grįš į senąjį savo būvį. Ji pyktelėjo ant savęs, o Nala išmikčiojo:
 -K-Ką tu t-turi galvoje?
 Giliai įkvėpusi vela kuo švelniau, stengdamasi voverės nenuliūdinti ištarė:
-Nala, tu užburta atgijimo, prisikėlimo iš numirusių kerais. Netrukus grįši į senajį būvį.
 Voverės akyse pasirodė ašaros.
 -Gri-Grįšiu  į senajį būvį?K-kerai?Bet aš noriu gyventi!
 Pamažu Nalos ašaros virto gailiu verksmu, o vėliau - isteriška rauda.
 -Aš noriu gyventi!Beeeee.....Kodėl nesakei, kad mane užbūrei?Kodėl nesakei, kad galima užburti mane?Visą gyvenimą norėjau kitokios spalvos kailio!Kod4l nepadarei, kad mano kailis būtų kitos spalvos!?Veeee.....-žliumbė ji.
 Velai nieko daugiau neliko tik dar kartą užversti akis į viršų ir nunešti voverę Sabrinai.
 -Sveika, mamyte. Šita isterikuojanti voverė nori amžinai likti gyva, - ji bedė pirštu į Nalą, - Gal turi kokį patarimą?
Čia mano mamytė :) .

*

Neprisijungęs Adelė Mokslinčė

  • II kursas
  • *
  • 150
  • Taškai: 288
  • ...
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #16 Prieš mėnesį »
  Juodas smalinis vabaliukas vis dar neturėjo nei vieno gyvybę rodančio ženklo. Tai šiek tiek nuliūdino klastuolę, ji norėjo pažvelgti tam gyvam Vabalui į akis ir pasakyti, koks jo vardas, ištyrinėti jį ir stebėti, kaip jis ropoja kerėjimo vadovėlio lapu. Deja, taip nebuvo, o ir motyvacijos mergaitei bandyti antrą kartą šiek tiek trūko. Ji pasirėmė galvą ranka ir pažvelgė į Vabalą, jis nei judėjo, nei krutėjo.
  - Rekurando, - mostelėjo iš gudobėlės pagamintą lazdele ir ištarė burtažodį. Stebuklas buvo tas, kad vabaliukas pakrutėjo, o tai Adelę šiek tiek pralinksmino. Ji buvo išplėtusi savo mėlynas akis ir stebėjo padarėlį, kuriam regis vieno lazdelės mosto neužteko. Jis tuoj pat nusilpo ir atrodė lygiai, taip pat, kaip ir prieštai.
  - Rekurando, - sumurmėjo burtažodį ir dar kartą apdovanojo Vabalą savo įkyriu žvilgsniu. Gyvūnėlis atgijo ir tuoj pat jau norėjo lėkti laukan. Adelė tuoj pat jį čiupo ir užsidėjo ant kiek per ilgo megztinio rankovės. Kelias minutes bandė įsitikinti ar padarėlis gyvas ir laimei, jis toks buvo.
  - Labas, tavo vardas yra Vabalas, - pasisveikino su Vabalu ir pirštu perbraukė per jį. Jis tikrai nebuvo mielesnis už kates. Mergaitei pasirodė net gi šiek tiek šlyštus, tačiau gi jis vi tiek gyvūnas, o tokius juos reikėjo gerbti.
  Mokslinčė nesugalvojo ką veikti su vabaliuku, nors buvo likusios dešimt minučių. Ji tiesiog vandenyną primančiomis akimis vis žvilgčiojo į ant klasės sienos prikalbintą laikrodį, žiūrėdama kiek liko laiko gyvūnėliui gyventi. Taip pat retkarčiais šypteldavo vabaliukui, kol šis stengėsi ištyrinėti ir apžiūrėti mergaitės suolą, ant jo gulinčius daiktus, ir nusigauti laukan. Adelė jam to padaryti neleido, vis paimdavo ir grąžindavo atgal į vietą, kur viskas ir prasidėjo.
    Ir už ką man taip?- paklausė savęs įsistebelijusi į negyvą padarėlį, kuris išgyveno vos penketą minučių. Ji jį nunešė atgal į dėžę, na tiksliau neatnešė iki jos, vis gi sviedė į dėžę ir pataikiusi nukulniavo į suolą.
  Vabalas išgyveno neilgai, mergaitė vis dar liūdėjo dėl šios netekties.
   Galėčiau išmokti normaliai kerėti ir išvis kas čia per pamoka? Mokytoja net kerėt nemokina, pasako burtažodį, o mokytis pati turiu... Nesąmonė! - Adelė niršo ir ant mokytojos ir ant mokyklos. Tiesiog, visų iš eilės. Beliko tikėtis, kad profesorė kitą kartą bus paruošusi normalią temą ir šaunią užduotį, kuri nesibaigs taip pat, kaip ir ši.
„Jeigu nebeprisijungsiu į forumą, didelė galimybė, kad tiesiog miriau iš gėdos“

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • I kursas
  • *
  • 81
  • Taškai: 141
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #17 Prieš mėnesį »
Evelina vis dar žvelgė į dar kartą numirusia žiurke Čile. Norėjo ir vėl panaudoti Rekurando kerus. Ne tik dėlto, kad gyvūnas buvo kuo nors įpatingas, bet tiesiog nenorėjo atrodyti keistai sėdėdma ant suolo prieš numirusia graužikę. Ji šiek tiek pajudino ant medinio kerėjimų stalo išsidrėbusį kūnelį. Nurijo seiles. Numires jis atrodė anaiptol ne taip gražiai koks buvo gyvas. Netgi žiurkės buvo mielesnės, net tada kai būdavo numirusios. Evelina nenorėjo, bet kažkas ja traukė atidengti ir pamatyti Čilės akytes. Mergaitė pabandė paimti žiurkę. Tai buvo labai sudėtinga, nes vos tik grifiukė paliesdavo ją ė kūną ateidavo keistas jausmas lyg jei ją palies išsiteps. Išsiteps kažkuo ko negalėjo paaiškinti. Džiaugėsi, kad bent nebuvo kraujo, nors jo tikriausiai ir neturėjo būti jei žiurkė mirė antrą kartą. Nusprendė dar kartą pabandyti apversti gyvūnėlį. Pirštų galiukais palietė kailiuką. Žiurkės kūnas po truputi vertėsi, kol galiausiai pasimatė atmerktos, negyvos akys. Jos buvo rudos, nors... Evelina neatpažino spalvos. Tai atrodė labai šlykščiai todėl mergaitė vos tik pamačiusi šiurkštų kailį, numirusias akytes ir visą kitą kas bilojo apie mirtį iškart ją paleido ir Čilės veido bėl nebesimatė. Evelina nebenorėjo žiūrėti į gyvūną. Ji nusuko akis į klase. Jau geriau palauksiu kol kai kurie pabaigs negu stebėsiu tai dar kartą.
Smiling. Every day is special, give her a chance. They're all full of magic.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • I kursas
  • *
  • 38
  • Taškai: 154
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #18 Prieš mėnesį »
Gler nenorėjo būti pirma kuri pradės darbą, todėl dar porą minučių pasėdėjo ir kai daugelis jau ėmė atlikinėti praktiką, ji atsistojo ir tyliai priėjo prie dėžutės iš kurios, pasak profesorės, jie turėjo išsirinkti vieną gyvį ir jį atgaivinti. Aurora pažvelgė į dėželės vidų ir net krūptelėjo nuo vaizdo. Vargšeliai...,- susigraudinusi pagalvojo mergaitė. Ten gulėjo bent tuzinas negyvų gamtos sutvėrimų. Ji aiškiai norėjo pasiimti visus likusius padarėlius ir juos atgaivinti, bet deja, teko išsirinkti tik vieną. Jos akį užkabino voverytė, susirietus gulinti dėžės kampe be jokių gyvybės ženklų. Aurora labai švelniai ir atsargiai, drebančiomis rankomis pakėlė voverytę ir dabar nešdama gležną padarėlį, ji artinosi prie savo suolo kabineto gale. Atsargiai delne laikydama voverę, Gler kita ranka iš kišenės išsitraukė medžiaginę servetėlę ir ją patiesusi ant stalo, švelniai paguldė gyvūnėlį.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • I kursas
  • *
  • 46
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #19 Prieš mėnesį »
Nežinia kodėl, bet Abigailė pirmoje kerėjimo pamokoje nedalyvavo. Kur aš buvau? bandė prisiminti pirmakursė.
Besėdint suole į klasę įėjo profesorė Spellman. Netrukus visi turėjo suvalgyti po sūrelį. Abigailė labai įtariai įvertino šitokį profesorės elgesį.
Išgirdusi antrosios kerėjimo pamokos praktinę užduotį Abigailė liko be žado: TURĖSIU ATGAIVINTI MIRUSĮ IR GAL NET RAMYBĘ ATRADUSĮ GYVŪNĖLĮ?? TIK TAM, KAD IŠMOKČIAU ATGAIVINIMO KERŲ?? VOS PENKIOLIKAI MINUČIŲ??
 Kelias minutes varnanagė tiesiog sėdėjo suole. Kaip didelė gyvūnų(ir namų elfų) teisių gynėja, Abigailė buvo pasibaisėjusi tokia užduotimi. Praėjus beveik dešimčiai minučių, kai kitų mokinių suoluose jau buvo įsibėgėjęs veiksmas, pirmakursė atsitokėjo: Na, ką gi, kad ir kaip tai yra baisu, teks atlikti užduotį.
„Žiūrėdami į mirtį ir tamsą bijomės nežinomybės, ne daugiau.“

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • I kursas
  • *
  • 59
  • Taškai: 218
  • Lytis: Moteris
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #20 Prieš mėnesį »
Aišku, kad nieko neišėjo! Davidas atsiduso. Ak, ir kodėl jam taip nesiseka? Juk jis tenori atlikti pamokos praktiką! Berniukui pasidarė liūdna. Jam visiškai nesiseka. Visiškai! Norėjo pavogti teleskopą - pasipainiojo ta princesė. Norėjo pavogti kelias monetas - buvo pagautas. O dabar negali net atlikti pamokos darbo! Tai taip nesąžininga!
- Rekurando, - griežtai ištarė jis dar kartą nukreipęs lazdelę į voverę. Ir vėl nieko! Negi jis stengiasi be reikalo?! - Profesore, šie kerai yra neįmanomi! - pasiskundė Davidas mokytojai. Nežinojo, ar tai gali būti tiesa, bet kaip jam gali taip nesisekti? Ką pasakys tėtis, jeigu sužinos, kad Davidas yra visiškas nevykėlis? Berniukui pasidarė liūdna. - Rekurando!
Dar kartą nepasisekė! Susiraukęs jis nužvelgė klasę. Galbūt reikėtų pabandyti ką nors pavogti? Vis turėtų ką papasakoti tėčiui... Deja, pamokos darbas, ko gero, buvo svarbiau. Davidas jautė, kad akyse tuoj pradės kauptis ašaros. O šito jis tikrai negalėjo leisti! Tik ką daryti, kas nesėkmės nebūtų tokios skaudžios?..

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • I kursas
  • *
  • 38
  • Taškai: 154
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #21 Prieš mėnesį »
Kabinete buvo triukšmas. Girdejosi beviltiški mokinių bandymai prikelti savo gyvūną ir daugelis kone rėkė burtažodį, lyg tai būtų geriau. Gler išsitraukė lazdelę ir dar kartą gailiai pažvelgusi į padarėlį, garsiai ir aiškiai ištarė burtažodį:
- Rekurando,- blyksnis iš lazdelės žiebė į bejėgę voverę. Grifė šiek tiek palaukė tikėdamasi, jog kažkas įvyks, bet voverytė nepajudėjo. Ji atsistojo prieš stalą ir dar kartą tvirtai ir aiškiai sušuko:
- Rekurando!- Vis dar nieko nevyko. Aurora šiek tiek nusiminė, bet nenuleido nosies ir toliau stengėsi. Ji tvirtai atsistojo and žemės ir išvisų jėgų norėdama prikelti gyvūnėli ji sušuko:
- Rekurando!- Aštrus šviesos blyksnis šovė į voverytę ir vos jos nenubloškė nuo stalo. Aurora krūptelėjo ir pakėlusi padarėlį padėjo jį atgal ant švarios nosinaitės.
Po maždaug pusės minutės voverytė įkvėpė pirmąjį oro gurkšnį. Gler negalėjo nusakyti kokia buvo laiminga.

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • II kursas
  • *
  • 148
  • Taškai: 109
  • Lytis: Moteris
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #22 Prieš mėnesį »
Švilpė šioje Kerėjimo pamokoje sėdėjo pilna energijos, nes Kerėjimo profesorė buvo labai maloni ir draugiška. Mergaitė kantriai laukė pamokos, kuri, po kelių minučių, prasidėjo. Suskambus Hogvartso varpui geltonplaukė atsisėdo patogiau ir laukė profesorės kalbos.
Antrakursei ši pamoka patiko ir dėl to, nes profesorė prieš pamoką duodavo kokį nors skanėstą. Šį kartą italė gavo varškės sūrėlį, kuriuos visada duodavo Leonardo (žiobaras) mama. Mergaitė tyliai atsiduso ir skaniai suvalgė savo skanėstą. Prisiminimai, nelyskit dabar į galvą. Aš neleidžiu! Mėlynakė susikaupė ir klausėsi profesorės. Išgirdusi, kad reikės prikelti gyvūnėlį, sulaukė profesorės kalbos galo ir pašoko. Michellė nubėgo prie dėžių su numirusiais vabzdžiais ir pasiėmė ant viršaus buvusią boružėle. Švilpė nusinešė vabzdį ant suolo ir išsitraukė savo burtų lazdelę.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • I kursas
  • *
  • 38
  • Taškai: 154
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #23 Prieš mėnesį »
Aurora pakėlė voverytę ir paguldė ją sau į delną. Gyvūnėlis atsimerkęs ėmė tankiai kvėpuoti ir aiškiai buvo persigandęs, bet po poros minučių jo kvėpavimas ėmė lėtėti ir Gler jau galėjo drąsiau voverę paglostyti. Grifė negalėjo būti tokia savanaudė ir versti padarėlį sėdėti čia - kabinete su ja, dėl to ji atsistojo ir laikydama delne  tupinčią voverytę, nuėjo prie lango. Ji lengvai lazdele bakstelėjo lango rėmą ir jis atsivėrė. Aurora padėjo padarėlį ant palangės ir mostelėjo jai bėgti laukan. Savo paskutinias minutes ji galės praleisti lauke, gamtoje...,- Net susigraudino mergaitė. Ji pro langą stebėjo kieme lakstančią voverytę. Jos prikeltasis gyvūnėlis užlipo į medį ir Aurora jau šiek tiek persigandusi laukė voverytės išlipsiančios, tačiau po maždaug 10 minučių, ji suprato, kad kerai baigė veikti. Aurora uždarė langą ir nuleidusi galvą žemyn, nutrepseno link suolo.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai: 40
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #24 Prieš mėnesį »
  Henrieta tyliai sėdėjo klasės gale. Mergaitę neramino mintis, kad praleido praėjusią pamoką. Tikiuosi nebūsiu praleidusi kažko labai svarbaus... Pirmakursė nekantravo pradėti dirbti, kad greičiau išmestų slegiančias mintis iš galvos. Neužilgo klasėje pasirodė ir mokytoja. Kai mokytoja pradėjo dalinti sūrelius grifiukė kiek sutriko. Tačiau paraginta mokytojos staigiai pralupo rožinį skanėsto popieriuką ir susikišo į burną.
  Kai pasistiprino, vienuolikmetė įsiklausė į mokytojos kalbas. Henrietą vėl pribloškė tai, kad nepus teorinio darbo. Mergaitė truputį pradėjo gailėtis, kad nebuvo praeitoje pamokoje, nes mokinukei ši mokytoja ėmė vis labiau patikti. Tačiau ilgai žavėtis mokytoja pirmakursei nebuvo kada, nes reikėjo atlikti praktinę užduotį, kuri atrodė baisoka.
  Grifiukė giliai įkvėpė ir nutipseno prie mokytojos stalo ir baugiai pažvelgė į dėžę pilną negyvų kūnelių. Kažkur dėžės kampe Henrieta pastebėjo negyvą drugelį. Mergaitė drebančia ranka atsargiai, kad nesutrupintų sparnų, pakėlė gražiojo padarėlio kūną ir nusinešė jį ant savo suolo. Vienuolikmetei atrodė baisu prikelti jau mirusį padarą, bet tokia jau užduotis...
- Rekurando. - netvirtu, drebančiu balsu ištarė pirmakursė.
Kaip ir buvo galima tikėtis nieko neįvyko. Grifė giliai įkvėpė ir vėl pabandė, šį kartą jau tvirčiau:
- Rekurando! - šį kartą vienas drugelio sparnas krustelėjo, bet tai ilgai netruko ir drugelis neatsibudo.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • I kursas
  • *
  • 46
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #25 Prieš mėnesį »
Atsibudusi iš tam tikro pobūdžio šoko Abigailė nuėjo prie dėžės. Pasirinkimas buvo nedidelis- vabzdžiai, voveraitės, žiurkės... Pastarosios mažiausiai traukė pirmakursę, nors pagrinde viskas atrodė šlykščiai. Tikriausiai reikia imti kažkokį vabzdį ,- pamanė varnanagė. Ji pagriebė pirmą pasitaikiusią bitutę ir nusinešė prie savo stalo. Vis dėlto reikia pradėti darbuotis, kiek čia bandysiu išsisukinėti nuo pabandymo, bet kokiu atveju juk reikės... ,- pasakė sau mintyse Nestrof.
Abigailė nukreipė savo aštuonių colių ilgio, kedro medienos lazdelę į vabzdį, tačiau kelias minutes tiesiog stengėsi susikaupti.
-Rekurando,- ištarė pirmakursė.
Nieko. Na, o ko reikėjo tikėtis, Spellman juk ir sakė....
-Rekurando,- jau garsiau pasakė varnanagė. Tačiau ir vėl nieko nenutiko.
Ta prasme, jūs čia rimtai??
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Abigailė Nestrof »
„Žiūrėdami į mirtį ir tamsą bijomės nežinomybės, ne daugiau.“

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • I kursas
  • *
  • 46
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #26 Prieš mėnesį »
Bandysiu dar kartą. Juk profesorė sakė, kad tikrai neišeis iš pirmo ar antro karto...
-Rekurando,- pasakė Abigailė. Raiškiai ir garsiai. Tačiau ir vėl, jau trečią kartą, nieko.
-REKURANDO,- šūktelėjo varnanagė.
Ne, ir vėl nieko neįvyko? Kiek dar turėsiu bandyti? Galbūt man reikia daugiau susikaupimo?..
Pirmakursė kelias minutes bandė pataisyti galimas kliūtis-atsuko lygiai tiesiai prieš save bitutę, nukreipė lazdelę, stengėsi įsivaizduoti, kaip mato skraidančią bitutę virš jos suolo.
-Rekurando!
Abigailė pamatė, jog bitė pradėjo judėti ir net suplasnojo savo miniatiūriniais sparneliais:
Man pavyko! PA GA LIAU !!
Taigi, varnanagė pasižiūrėjo į laikrodį ir pradėjo kapsėti jos pasirinkto vabzdžio(bitutės) penkiolika minučių.
Bitė pakilo į orą- atrodė, kad ji nesupranta, kas vyksta. Ir aš taip pat jausčiausi, jeigu kažkas sugalvotų mane prikelti iš ramaus poilsio,- bene maištingai sau mintyse pasakė Nestrof..
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Abigailė Nestrof »
„Žiūrėdami į mirtį ir tamsą bijomės nežinomybės, ne daugiau.“

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • I kursas
  • *
  • 46
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #27 Prieš mėnesį »
Abigailė geras aštuonias minutes tiesiog spoksojo į skraidančią bitutę. Ir nieko daugiau.
Ji tokia miela... Bet profesorė sakė, jog geriausia nekontaktuoti, neprisirišti prie atgaivintojo, nes bus sunku išsiskirti...
Varnanagė vis dar negalėjo patikėti kokie geri, naudingi ir baisūs prikėlimo kerai yra: esant reikalui, jei esi galingas, iš tiesų gali prikelti kažką, tačiau kodėl mes visi turėjome prikelti gyvūnėlius, kurių niekas nepaklausė, ar jie iš vis šito nori!
Nestrof pyktis ir įniršis greitai pasikeitė į apmaudą, kai ji pamatė, jog vargšei bitutei liko vos penkios minutės...
Tačiau vabzdys vis dar skraidė lengvai ir nerūpestingai, tikrai net nebūtum pagalvojęs, kad šiam miniatiūriniam padarėliui liko tik kelios minutės skraidymo ir plazdenimo sparneliais...
Nereikėjo ilgai laukti-netrukus bitutė pradėjo kristi žemyn. Abigailė pajuto, kaip juos skruostais teka ašarų upeliai.
Kiek nedaug reikia laiko, kad prisirištum prie žmogaus ar net gyvūno... Užtenka vos penkiolikos minučių. ,-pagalvojo ji.
„Žiūrėdami į mirtį ir tamsą bijomės nežinomybės, ne daugiau.“

*

Neprisijungęs Sabrina Spellman

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 65
  • Alisa Luna Bergman, geriausia dukra.
Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams.
« Atsakymas #28 Prieš mėnesį »
Vyko didelis chaosas, tai profesorę nervino, bet ne per daugiausiai. Mergina sėdėjo prie savo stalo ir gerdama kavą kikeno. Kažkaip buvo juokinga stebėti mokinius, kurie pradeda rėkti, nes neturi kantrybės. Ji priėjo prie Adelės ir šyptelėjo.
- Aha, šaunu, pasistengei.
Tuomet praėjo pro klasę ir bandė įsižiūrėti kaip visi dirba, kad žinotų kaip gi vertinti reikės tuos zuikučius. Girdėjosi balsai, labai keisti, ji nujautė, jog tai buvo vabalo balsas. Oho, kažkam tikrai pasisekė. Nupėdinusi link garsų, pamatė savo mielą dukrelę.
- Šaunuolė, tau puikiai sekasi, na arba aš tiesiog nuostabi profesorė.
Grįžusi prie stalo, pasiėmė iš stalčiaus vaistų ir sausainukų, nuo galvos skausmo, galvą šiek tiek skaudėjo ir nuo triukšmo ir garsų, vaistai kaip tik padėjo, net gi labai. Reikėjo išgerti tik tris tabletes, jas dažniausiai susitrindavo į miltelius, nes dažniausiai tabletė įstrigdavo pas merginą gerklėje. Sutrynusi tabletes, užpylė šiltu vandenuku, ir atsigėrė. Nuo skonio net susiraukė. Dar pamatė stovinčią dukrą.
- O, voverė, geras pasirinkimas, iš tiesų labai tingiu tau padėti, bet.. bet pabandysiu tau padėti.
Voverę pasiėmė už uodegos ir susikaupusi, tarė mintyse burtažodį. Achle navi in gadi, buhaka Tai buvo kerai, lotyniški kerai kurie užmigdo gyvūnus visam gyvenimui.
- Aš ją užmigdžiau, visam gyvenimui, žinau, liūdna, bet ši voverė juk yra mirusi, ji negali gyventi.
Tarusi kelis žodžius, atsistojo prieš visą klasę ir atsisveikino.
- Sudie, zuikučiai ir voveraites, susimatysime kitą pamoką, žinau, pasiilgsite manęs, bet neliūdėkite, viskas bus gerai!
Atsisveikinusi, užtrenkė kerėjimo  kabineto duris.
Vitaminai.