[Michelle Rivera]

Švilpė sėdėjo ant šlapios žolės ir skaitė vadovėlio 75 puslapį. Mergaitė dar labiau nenorėjo keliauti į ežero gilumas, nes augalas atrodė per daug pavojingas. Antrakursė, pabaigusi perskaityti visą teksto skyrelių apie letehanos augalą atsistojo, užvertė Herbologijos vadovėlį, įsidėjo jį į savo kurpinę ir nuėjo prie profesoriaus. Gerai, viskas bus gerai, nebijok Michelle. Čia tik bus pasiplaukiojimas ežero dugne, kuriame ieškosi pavojingo augalo, kuris bandys tave suryti. Ne, tai tikrai nebaisu...
- Laba diena dar kartelį, profesoriau. Aš pasiruošusi tam burtažodžiui, - ramiai ištarė geltonplaukė.
Herbologijos profesorius kažką sumurmėjo ir staiga dvylikametei pradėjo trūkti oro.
Michellė susigriebė už savo gerklės ir nuvirto ant žemės. Mergaitė pradėjo vartytis kaip žuvis sausumoje ir iš paskutiniųjų stengėsi nuropoti prie vandens.
Šiaip ne taip, italė įslinko į ežerą ir visa paniro po vandeniu. Dvylikametė vėl pradėjo normaliai kvėpuoti, todėl ji plačiai nusišypsojo ir pamažu pradėjo nerti gilyn į ežerą.
Aplink ją plaukiojo įvairios žuvytės, kurias mergaitė matė pamokos pradžioje. Švilpė energingai pabandė pamojuoti vandens padarėliams, kurie tik išsigando linguojančios Michellės rankos. Ot durnelės! Gerai, kur ta baisi gėlė yra? Amm... Pala, kažkas matosi ten giliau.
Antrakursė šiek tiek greičiau pradėjo nerti dar giliau tikėdamasi surasti letehaną.

[Heidi Mollson]

 Heidi džiaugėsi, kad viena iš pirmųjų pamokų buvo Herbologija. Nuėjusi į šiltnamį mergaitė kiek nusivylė, nes reta pamoka šiltnamyje buvo įdomi. Nors ir buvo dar galima tikėtis jog pamoka vyks lauke, tačiau su kiekviena minute praleista, klausantis naujojo profesoriaus, šansai mažėjo.
  Prisistatymui pasibaigus, daug simbolių varde ir pavardėje turintis žmogus prasispraudė pro mokinius ir pravėrė duris į lauką. Tai nežadėjo labai daug, nes galbūt šis pastebėjo kažką vykstant lauke ir norėjo išsiaiškinti ar tai nėra pavojinga. Tačiau šiam išėjus ir pakvietus mokinius sekti paskui jį, tamsiaplaukė apsidžiaugė, kad nereikės pamokos laiko praleisti šiltnamyje.
  Šiems patraukus prie ežero klastuolė apsidžiaugė dar labiau, nes reta Herbologijos pamoka vykdavo šitoje vietoje. Aišku teorijos klausimas kiek sugadino tą nuostabią nuotaiką, bet ji vistiek išliko gera, nors ir nemaža dalis mokinių atsakinėjo į klausimą ir reikėdavo išklausyti juos visus, o tuomet dar ir profesoriaus pastabas ir komentarus.
  Kai viskas susiję su teorija pasibaigė ir buvo išaiškinta praktika Heidi išlėto atsistojo į eilę ir ėmė laukti kol į ją bus paleistas burtažodis, suteikiantis kvėpavimą po vandeniu. Eilė po truputį mažėjo, tačiau prieš ją dar stovėjo nemažas kiekis mokinių, tad mergaitė kiek gailėjosi, kad neskubėjo užsiimti vietos pirmose eilėse. Kai jau beveik atėjo jos eilė, tamsiaplaukė dar kiek apsidairė ieškodama artimiausio kelio prie vandens telkinio ir leidosi užkerėjama.
  Kiek dūsdama nuo gryno oro, kad ir kaip keistai tai skambėtų, klastuolė nuėjo prie ežero pakrantės ir nusimetusi viršutinę uniformos dalį, kad būtų lengviau plaukti, nėrė gilyn.

[Sofija Išmintė]

Sofija greitai atsivertė 75 ir susidomėjusi pradėjo skaityti apie Letehaną. Perskaičiusi vadovėlį ji lėtai nužingsniavo ir atsistojo į eilę kur jau dvidešimt mokinių laukė kol juos užkerės Die Lunae Reversurus kerais. Ji norėjo, kad kuo greičiau ją profesorius užkerėtų ir ji galėtų plaukti į ežerą, nes sausumoje buvo truputi šaltoka ir labai nuobodu. Prieš mergaite dar buvo dešimt mokinių.  Kiek dar galima taip neįdomiai laukti!. Ji laukė. Pagaliau atėjo jos eilė. Profesorius ją užkerėjo ir ji lėtai žengė prie ežero norėjo eiti po truputi, bet po to pajuto lyg kokį spaudimą atrodė, kad tuoj uždus yra tik viena užduotis šokti į ežerą  pagalvojo Sofija ir įbrido į jį. Vanduo šaltas nebuvo nors kai mergaitė laukė eilėje atrodė šaltas. Ji prisiminė profesoriaus žodžius. Jis sakė, kad Letehanos ieškoti prie olų. Mergaitė nuplaukė link didelių truputi suskeldėjusių olų. Iki jų dar buvo ilgas kelias tad buvo nuobodoka (Aišku ne taip jau ir nuobodu lyginant su ilgu laukimu kol užkerės).
-Lumos- garsiai ištarė mergaitė ir jos lazdelės galas pradėjo ryškiai šviesti.   

[Heidi Mollson]

Atsidūrusi vandenyje Heidi ėmė plaukyti pirmyn atgal ieškodama gilesnės ir akmenuotos vietos. Aišku dėl ežero tamsių savybių, tai buvo kiek sunkoka užduotis, tačiau šiek tiek paplaukiojusi mergaitė pastebėjo labiau tamsesnę vietą, į kurios pusę ir pasileido. Bandydama sekti gylį, kuriame yra, tamsiaplaukė mąstė, kodėl profesorius turėjo išsirinkti tokią vietą, kur nesimatė beveik nieko toliau nei trys metrai. Aišku, tai tikriausiai nebuvo padaryta specialiai, nes klastuolė labai abejojo, kad šis pats nėrė į vandenį tikrinti ar tų augalų vis dar čia yra ir ar iš viso jie kažką matys po vandeniu.
  Kai jau pasiekė dugną, kurį nuo gryno oro skyrė penkių septynių metrų vandens sluoksnį, Heidi ėmė plaukti, skersai ir išilgai ieškodama Letehanos prikibusios prie akmenuoto paviršiaus. Laimė šiandien nusisuko nuo mergaitės ir ji jau buvo praleidusi bent pusę savo laiko ieškodama augalo, tačiau akmenys stygojo jo. Plaukdama tuo pačiu keliu atgal tamsiaplaukė pastebėjo kažką, kas lyg koks dumblis lingavo į visas puses, veikiamas nedidelių povandeninių srovių.
  Priplaukusi arčiau klastuolė apžiūrėjo augalą, bandydama nustatyti, kur būtų Letehanos silpnasis taškas ir tokį radusi  pradėjo plaukti jo link. Kadangi iš visų pusių buvo dantukai, kurie lyg kokie vampyrai, ruošėsi išsiurbti mirtingųjų kraują, Heidi nusprendė plaukti į tą vietą, kur augale buvo daugiau jų, nes kaip šiai teko pastebėti, tose vietose lapai yra visiškai nenaudingi, kadangi jų ilgis, tiesiog neleidžia pasiekti tos vietos.
  Mergaitė labai drąsiai priplaukė prie Letehanos ir pagriebusi iš apačios ėmė švelniai traukti, nenorėdama pažeisti šaknų. Sulaukusi pirmosios dantukų porcijos tamsiaplaukė šiek tiek cyptelėjo, tačiau neleido skausmui sutrukdyti jai. Šiaip ne taip nulupusi augalėlį nuo akmeninio pagrindo klastuolė ėmė kilti į paviršių, kiek prilaikydama į jos ranką įsikandusią Letehaną, kuri nesuprato, kodėl iš jos rankos nepradėjo bėgti kraujas.
  Dar kiek pagal paviršių paplaukiojusi vandenyje, Heidi palaukė kol ims dūsti nuo vandens, o ne nuo gryno oro ir tik tuomet išnėrė. Nenorėdama, kad uniforma sušlaptų, mergaitė jos neužsidėjo atgal, tik pasiėmė ir užsidėjusi ant rankos, patraukė prie profesoriaus, kuriam įteikė augalėlį, švelniai nukabindama jį nuo įkandimo vietos.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Princesė jau buvo užkerėta ir vos neužduso.
- Ką daryt? Kur man šokt? Aš su šita suknele tikrai nešoksiu!- Panikavo mergaitė.
Mokinė liko be išeities, tad privalėjo šokti į šį pavojingą ežerą. Iššokusi į ežerą, matė tik mėlyną spalvą ir pilną žuvyčių, kurios kiek gąsdino mokinukę. Princesė vos galėjo paplaukti, bet ir tai, ją vis nešė į kairę ir į dešinę. Mergaitė tik plaukė gilyn, gilyn ir dar kartą gilyn. Praėjo dvidešimt minučių, garbanė vis dar buvo vandenyje, visa sušalusi. Ji pasitrynė akis ir pamatė kažkokį keistą augalą, kuris buvo prasižiojęs su dideliais dantukais. Christina tik rėkė, bet niekas jos negirdėjo. Galų gale, išsidrąsinusi čiupo už augalo šaknų ir stengėsi plaukti atgal. Augalas tik tabalavosi ir nedavė princesei ramybės ir kas dar buvo baisiausia, tai, jog augalas užsikabinęs su dantimis buvo už Christinos kaklo. Mergaitė norėjo ir klykti ir verkti ir nebegyventi, tačiau tokia jau ta praktika buvo. Praėjo dešimt minučių, o mokinė buvo jau išnėrusi su apkraujuotu kaklu.
- HAYATO! M.... mano kaklas, padėkit!
Christina metė augalą šalin ir pati nukrito apalpdama.

[Michelle Rivera]

Kuo giliau antrakursė plaukė, tuo uola, šalia kurios tikriausiai augo ieškoma gėlė, tolėjo. Mergaitė jau nebenorėjo nerti gilyn į ežerą, kuris stūksojo šalia Hogvartso, nes geltonplaukei darėsi šalta, o tikslo pasiekimo galas visiškai nesimatė.
Kad ir kaip darėsi sunku nerti gilyn, švilpė susikaupė, sukaupė visą drąsą bei jėgas ir greitai pradėjo nerti gilyn.
Po kelių minučių Michellę ir letehaną skyrė tik dešimt metrų. Augalas jau buvo neramus ir po truputį pradėjo rodyti savo dantukus, o augalo kotelis lingavo taip, jog atrodė, kad tuoj kažką pasmaugs. Nu ką, augale, jei pulsi, tu pajusi Michellės Riveros jėgą!!! Jo, jo, greičiau tavo baimę pajaus tas augalas, durnele tu. Pasišnekėjusi su savimi dvylikametė išsitraukė lazdelę ir iš lėto judėjo augalo link. Letehana staigiai pajuto, kad prie jos artėjo italė. Augalas pradėjo lankstytis į visas puses ir įkąsti mergaitei. Švilpynės koledžo mokinė iš karto garsiai ištarė:
- Lumos!
Vandens gėlė iš karto pajuto švieselę, kuris sklido iš mergaitės burtų lazdelės ir sustingo. Geltonplaukė skubėdama pradėjo rauti augalą iš žemės, nes augalas, nors ir buvo sustingęs, leido kažkokį oranžinį skystį, kuris judėjo mergaitės link ir stengėsi išgraužti dvylikametės kojoje skylę.
Po kelių sekundžių švilpei pasisekė išrauti letehaną, todėl ji sukaupusi paskutiniąsias jėgas atsispyrė nuo dugno ir skubėjo išnirti į sausumą.
Po maždaug dešimties minučių geltonplaukė jau sedėjo ant žolės su augalu rankose.
Mergaitė, sulaukusi profesoriaus leidimo ir pasibaigus pamokai, išskubėjo į pilį, nes drabužiai buvau kiaurai permirkę.

[mergaitė123]

   Šilnamyje zujo vaikai, pirmakursiai ir vyresnių kursų, na tiesiog kiekvienas. Adelės galvoje jau sukosi planas po herbologijos pamokos nužingsiuoti pas kerėjimo profesorę ir paprašyti išmokyti ją susprogdinti tuos, kurie trukdo dvylikametei gyventi. Kas čia per nesąmonė? Negi nei vienas negalėjo elgtis tyliau ir nešnarėti kiekvieną sekundę. Jos katė snaudė, mergaitės glėbyje ir atrodė, kad, bet kurią akimirką pabus nuo viso šio triukšmo, tad Mokslinčė neturėjo nei kruopelytės geros nuotaikos. Reik nueiti iki virtuvės ir pasiimti kočėlą, trenkti per galvą kiekvienam ir bus viena problema mažiau, - susinervinusi galvojo, tuo pat metu švelniai braukdama, per katinėlio kailiuką, kol šis murkė ir tikriausiai sapnavo kažką dailaus ir keistai įdomaus.
  Sužinojusi, kad eis link ežero nudžiugo, bus puiki proga įstumti ką nors į vandenį arba tiesiog bent jau įkvėpti gryno oro, kadangi šiltnamyje dvylikametei jau buvo įsiskaudėję galvą, tad ši pasišokinėdama ir aišku, eidama kiek toliau, nei kiti nužingsniavo link ežero pakrantės.
  Ne, Adelė ištverti to negalėjo, tad tiesiog greitu žingsniu, vos ne bėgdama pasuko į nuošalesnę pievos vietelę, kur tiesiog galėjo, bent kelias minutes pabūti ramiai, leisti augintiniui pamiegoti ir pailsėti nuo viso to, ką dar reiks patirti nesuskaičiuojamus kartus.
  Ir už ką man taip? – klausimas, kuris visas tūnojo mergaitės galvoje, ji niekad nesuprato ir nerado atsakymo į šį klausimą, tad atsakymas vis dar buvo paslaptis.
  Kaip man viskas nusibodo... - pamintijo, ir vos susilaikė šių minčių neišsakiusi garsiai, beje ir šauniai padarė, kadangi po penkių minučių, Adelės požiūriu rami vietelė visai nebeatrodė rami, čia šukaujo ir vėl, lakstė krūva Hogvartso mokinių, tad Mokslinčės klyksmus būtų išgirdęs kiekvienas iš jų. Na, arba katinėlių mylėtojai taip tik atrodė.
  Mergaitė jau norėjo žiotis ir išsakyti viską ką mano apie šią pamoką, ir tai, kad tai buvo be proto nuobodu ir net nesaugu, tačiau pamanė, šį kartą savo nuomonę pasilaikyti sau. Ji juk mokėjo plaukti, tad surasti kažkokį augaliuką, kuris nieko nedarė neturėtų būti didelė problema. 
  Net nepastebėjusi, mergaitė buvo užburta. Ji dar kelis kart bandė įkvėpti, tačiau pajutusi, kad to padaryti tikrai nesugebės šoko į vandenį ir pasijuto, taip lyg gimė iš naujo.
  Vandenyje buvo pasakiškas vaizdas, nematytų rūšių žuvytės, įvairiausių spalvų pelekais, daug žalsvų augalėlių, kurie atrodo tik ir laukė tokios akimirkos, kai jų grožis bus pastebėtas, o ir triukšmo čia nė kvapo, tad Adelė jautėsi kuo puikiausiai. Ji neskubėdama plaukiojo ir net nenėrė giliau. Nematė prasmės nepasimėgauti maltomu vaizdu. Ką galėjo žinoti, gal tokį vaizdą matė paskutinį kartą?

[mergaitė123]

  Mergaitė atsipalaidavusi plaukiojo ir stebėjo lekiančias žuvytes, tos spalvos atrodė stulbinamai ir Adelė mielai būtų kokią vieną parnešusi katinėliams pietų. Deja, jos užduotis nebuvo tokia, o burtažodis neveiks ilgiau nei keturiasdešimt minučių. Na, kiek tiksliai aišku nebuvo, Mokslinčė praklausė šią informaciją, kurią tikriausiai pasakė profesorius Clarke, bet kam rūpi? Ji bent jau darė kažką, o tai irgi buvo milžiniškas žingsnis norint pelnyti taškų Klastūnyno koledžui.
  Klastuolė dairėsi į visas puses, vis pro akis „praskrisdavo“ viena ar kita žuvelė, arba kitoks padarėlis, kuris kėlė nuostabą mergaitei. Ir vėl mergaitės mintys buvo tokios pat. Jei tik bus laiko, kai suras tą Letehaną iš tikro pasigriebs vieną ar kitą vandens gyvūnėlį ir parneš, katinėliui namo. Šiandien aišku, katės irgi buvo svarbiausia, bet tai buvo puiki proga užsidirbti taškų, kad ir vėl koledžas, kurio pagrindinė spalva buvo žalia neštųsi metų taurę, o kiti akimis tik stebėtų tai, ko niekada negalės patirti.
  Mergaitė net nepastebėjo, kaip atsidūrė pakankamai giliai, žuvyčių beveik nesimatė, tad teko dairytis to augalėlio. Aišku, nieko nerėgėti nebuvo smagu ir be galo keista. Negi herbologijos profesorius iš tikro paskyrė tokią užduotį, kurią galėjo atlikti vienas iš trisdešimties?
  Taip besižvalgydama mergaitė atsiduso, jau buvo bepraradąs viltį, kad išvis kažką ras ežero dugne, tačiau stengėsi dairytis toliau. Ji pradėjo jausti, kaip ima trūkti oro (?), tad jau norėjo plaukti į viršų, tačiau akis užkliuvo į kažkokį augalėlį, kuris buvo tarp visokių akmenukų. Mergaitė jau priplaukė prie jo ir atpažino, kad augalėlis beveik atitinka profesoriaus apibūdinimą, tad griebė už stiebo ir išrovė jį, jau negalėdama įkvėpti, tad staigiai plaukė iš ežero gilumos. Tie Letehanos lapeliai jau vijosi mergaitės kaklą, tačiau ji plaukė toliau, bandydama atitraukti tą augalą kuo toliau nuo savęs. Buvo nuostabu, kad augalas augo tik septynerių metrų gylyje vandenyje, kadangi mergaitė tikrai nebūtų išsigelbėjusi, jei būtų bent keliais metrais toliau.
  - Profesoriau, kitą kartą neduokite užduočių, kurios yra pavojingos, nes galėčiau dabar nueiti ir pasiskųsti direktorei, - piktai sumurmėjo sau po nosimi išnirus iš vandens, visa permirkusi ir sviedė augalą herbologo link.

[Sofija Išmintė]

Buvo tylu. Bet Sofija nenorėjo šiame ežero dugne likti amžinai. Tad po visą ežerą plaukiojo norėdama kuo greičiau surasti Letehaną. Staiga mergaitė kažką išgirdo jį labai greitai atsisuko. Vandens žolės sujudėjo ir iš jų išlindo ryškiai raudonos spalvos ir geltonų akių gyvūnas. Jis užšoko jai ant kojos. Mergaitė suklykė. Tada ji spyrė savo koja ir keistasis padaras atsimušė į olos smailų kampą. Iš žolių iššoko dar du keistieji padarai ir nuvertė ją ant žemės. Mergaitė sviedė akmenį į vieną iš jų ir jis paleido ją taip ji pasielgė su visais padarais. Sofija nuplaukė toliau. Gerai, kad turiu burtų lazdelę nes kitaip atsitrenkčiau į olą neturėdama šviesos. Ji iš lėto nuplaukė link senos olos. Kai priplaukė prie olos ir ją apžiūrėjo tada nuplaukė olos apačion ir apžiūrėjo ar neras Letehanos. Latehanos ten nebuvo. Mergaitė nusiminusi nuplaukė ieškoti toliau. Po kiek laiko ji jau buvo apžiūrėjo maždaug dešimt vietų, bet nei vienoje vietoje nebuvo Letehanos. Mergaitė susikaupė ir pabandė atsiminti kuo daugiau faktų kur rasti Letehaną. Iš už olos iššoko mergaitės didžio vandenis. Sofija pasileido bėgti.             

Pastebėjimas: sakiau, kad jokie gyvūnai/būtybės/padarai nieko jums negali padaryti, tad būtų gerai jei pasitaisytum. Ir dar, nemanau, kad galima po vandeniu būnant bėgti, veikiau plaukti.

[Gloria Clarke]

     Pabaigęs pasakoti praktiką, profesorius stebėjo mokinių veidus: kai kurie buvo nepatenkinti užduotimi, bet buvo ir tokių, kuriems (bent jau taip atrodė) užduotis patiko. Kai mokiniai baigė skaityti vadovėlio ištrauką apie Letehaną, vienas po kito jie ėjo link profesoriaus, kad šis juos užburtų.
     - Die Lunae Reversurus
     - Die Lunae Reversurus
     - Die Lunae Reversurus
     - Die Lunae Reversurus
     - Die Lunae Reversurus
     - Die Lunae Reversurus!
     Danielius vis kartojo vieną ir tą patį burtažodį - tai kiek vargino, bet vis tiek, dirbti reikia... Kai galiausiai vienas po kito profesoriaus užburti mokiniai subrido (kas sušoko) į šalia Hogvartso pilies esantį ežerą, profesorius su dideliu palengvėjimu atsipūtė - dabar galės pailsėti.
     Profesorius Klarkas išsitraukė lazdelę, ja mostelėjo ir sumurmėjo kažkokį keistą burtažodį, kuris nelabai jam nusisekė, nes kėdė, kurią bandė išsiburti, vis tiek gavosi kiek kreiva ir šleiva. Nepaisant šios klaidos profesorius įsitaisė kėdėje. Pasirausęs savoje švarko kišenėje jis išsitraukė pypkę ir patraukė dūmą atidžiai stebėdamas ežero paviršių, ar kam iš mokinių neprireikė pagalbos su augalu ar kokiom vandeninėm būtybėm.
     Netrukus Džeimsui kompaniją palaikyti atėjo iš kažkokio krūmo išlindusi Mafija. Jos kailis dabar priešingai nei įprastai, buvo baisiai kažkuo išsitepęs, bet pati katė pasitenkinusi nasruose laikė jau nebegyvą didžiulę pelę. Profesorius pasilenkė pagirti savo augintinio.
     - Šaunuolė, Mafija. Gerulė, - paglostė katės kailį Danielius, o ši pradėjo murkti, o paskui ir laižytis savo nešvarų kailį, kad jis vėl žibėtų balta spalva.
     Tuo tarpu į krantą pradėjo lipti pirmieji mokiniai, kurie įveikė užduotį. Profesorius paskutinį kartą patraukė dūmą ir įsikišęs pypkę atgal į kišenę atskubėjo prie mokinių.
     - Taigi, šauniai padirbėjote. Dabar prašyčiau visų augalus sudėti į šią dėžę, - išbūrė sandarią dėžę, kuri prilygo pusei mokykliniam mokinio lagaminui. - Taip pat prieš išeidami nepamirškite išsidžiovinti (kerų pagalba žinoma), kad paskui koks ūkvedys nesupyktų dėl paliktų šlapių pėdsakų mokykloje, - užbaigė kiek pajuokaudamas Klarkas, bet greit jo juokus nutraukė katik į krantą išlipusi grifiukė. Į jos kaklą buvo įsikabinusi Letehana, o pats kaklas visas kraujavo - atrodė mergaitė gali bet kurią akimirką nualpti. Danielius iškart pribėgo prie "princesės" ir apžiūrėjęs jos kaklą ištraukė lazdelę, kurią nukreipė tiesiai į panelės kaklą.
     - Internum Cruentamque! - ištarė vaikinas ir kraujavimas nustojo. - Panele, šis burtažodis tik sustabdė kraujavimą, bet jums būtinai reikia kuo greičiau pasirodyti Madam Pomfri! Dabar!
     Profesorius tikėjosi, kad toji mergaitė kuo greičiau nulėks pas mokyklos seselę, todėl atsisuko į likusius mokinius.
     - Kagi, jei jau sudėjote Letehanas į dėžę, galite eiti - pamoka baigta.
     Kai po kelėtos minučių visi išsiskirstė į kitas pamokas, Danielius susirinko daiktus, pašaukė Mafiją ir iškeliavo atgal į pilį, svarstydamas ar pirmoji pamoka pavyko gerai.


Pamoka baigta.