[Veronica Spellman]

O ne, mirtis buvo arti Katherines ir Christinos. Mergaitės atsirado didokoje salėje, ši salė buvo šiurpoka, bet bent joje nebuvo knisių. Christina stovėjo prie grifės ir drebėjo priešais skeletus. Skeletai tik judėjo labiau, o jausmas buvo toks, kad jie greitai pasmaugs princesę. Žinoma, kad karaliaus dukra spirtų kažkuriam iš visų jėgų, bet prieš penkis skeletus stovėti ir nieko nedaryti buvo per daug sunku. Granger apžiūrinėjo salę ir lietė tai kas pakliuvo.
- Katherine? Šie skeletai negražūs, aš kažkuriam duosiu savo kaspinėlį, nes nu tu pasižiūrėk, fui.
Be baimės, ji nuėjo atsargiai prie skeleto ir prikabino jam prie rankos kaspinėlį, nors šis gražus raudonas kaspinas, nukrito tiesiai ant purvinų grindų. Ech.. Knisiaus "gerbėja" grakščiai nuėjo atgal ir pradėjo nagais draskyti, Katherines petį, iš baimės.
- Man baisu, skeletui nepatiko mano kaspinėlis.- Drebančiu balsu, tarė Chris.
Antrakursė greitai išsitraukė lazdelę, jei kas atsitiktų ir čiupo grifei už rankos. Nagi, ką daryttt?
- K.. Katherine? A tu visai išprotėjai? Kokia dar malda? ŠOKĮ REIKIA ŠOKTI. APSAUGOS ŠOKĮ.
Granger stumtelėjo Katherinę ir per salės centrą pradėjo įpusėti šokio. Šį šokį kažkada ją mokė, pusseserė Veronica. Reikėjo ne tik šokti, bet ir kartu sakyti burtus, kurie galėjo apsaugoti ją ir Katherinę.
- Mabėki zaravoki šėėė, Mabėki naramodki tu ma šė, tu ma sėėė, tu ma šėėė. - Sakė  burtus ir šoko
šokį
Pala, ką aš čia darau? Juk yra burtažodis, kuriais galima apsiginti nuo skeletų... tik nebeprisimenu kaip vadinasi.. reikia ne šokius šokti, o melstis, kad Katherine bent žinotų tuos kerus.

[[Hayato: postas ne pagal užduotį ir ne pagal logiką.]]

[Amelija Harmon]

 Kelias akimirkas mergaitės galvoje sukosi dažnas lankytojas - klausimas ,,kodėl?". Jei tik kas nors žinotų visus atsakymus į jį, garantuotai negautų ramybės iš Amelijos. Bet šį kartą ilgai svarstyti ji neturėjo laiko, (nežinojo gerai tai ar ne) nes atsitrenkė į kietas grindis. Lėtai atsimerkė, aplinkui tvyrojo prietema. O ne... Tamsa mergaitei nebuvo priešas, net gi visai patiko, bet tik ne tada, kai joje tyko neaiškios pabaisos. Prisiminus, jog pasitreniruoti laiko turi nedaug, kišenėje sugraibė juodmedžio lazdelę. Prisiminė, kad greičiausiai teks kautis su užkerėtais skeletais. Burtažodį prisiminti nebuvo sunku (o kaipgi, jei ką tik pati buvo juo užkerėta). Atrodo ir kerai nebuvo patys sunkiausi pasaulyje, bet tik ne tada, kai ranka dreba ir lazdelė rizikuoja iš jos išslysti. Beja, smegenys buvo lyg užblokuotos. Kaip galima mąstyti, kai esi prie mirties ribos? Panika baigė pasiglemžti mergaitę. Stebuklas, kad ji iš viso sugebėjo kažką sumąstyti. Į galvą atėjo suvokimas, kad privalo treniruotis. Keistai pamakalavo lazdele ore. Tai turėjo būti reikiamo burtažodžio judesys, deja, panašėjo į mirtinai nuvargusio žmogaus nevykusį bandymą nuvaikyti musę. Porą minučių mergaitė stovėjo nė nedrįsdama dairytis aplinkui. Susiimk. Paliepė sau ir tvirčiau suspaudė lazdelę, nors ranka dar nenustojo drebėti.
- Ri-ictu-sempra, - sumurmėjo mergaitė. Vis šis tas. Dar porą kartų pakartojus veiksmą atsirėmė į sieną čia pat. Nebeturėjo jėgų treniruotis. Pradėjo žvilgsniu skenuoti patalpą, ji buvo didoka, lubos aukštos ir, blogiausia, buvo pakankamai tamsu. Amelija jautėsi lyg uždaryta į kalėjimą arba įmesta į labirintą Burtų Trikovės turnyre. Staiga kažkas visai prie pat sugirgždėjo. Suklikus Amelija šoko atgal ir pargriuvo ant žemės. Visai šalia jos buvo anga, iš kurios ropštėsi skeletas.

[Olivia Eier]

Iš tų likučių pradėjo stotis būtybė, kurios Olivia dar niekad nebuvo mačiusi realybėje. Tai buvo tikrų tikriausią, šiurpių šiurpiausia mumija. Ji visa buvo apkarstyta audinio juostomis ir jos visas kūnas buvo tik kažkoks vienas didelis dalykas. Nesimatė nei veido, nei kokios kitos aiškios kūno dalies. Gal ir galėjai išskirti dvi kojas ir rankas. Staiga jai nuo veido nukrito vienas audinio gabalas ir pasimatė jos, ko gero, kelių tūkstančių metų senumo veido gabalėlis.
Švilpė pastebėjo, kokia persigandusi buvo jos bendražygė ir kaip ji parodė eiti Olivios link. Mhm, dėkui, – pagalvojo švilpė, kuri šioje keistoje situacijoje jautėsi gana drąsiai, nes žinojo bet kada galinti paleisti žiežirbas ir išsikviesti profesorių, kuris tai jau tikrai žinos ką daryti su šia būtybe. Tačiau tuo metu Olivia vietoje to, kad paleistų į mumiją kerus ar ką tiesiog stebėjo šį kraupų vaizdelį ir susivokė, kad reikia kažką daryti tik kai Daniela paleido kerus ir tada jos išvydo link jų judančią dar vieną mumiją. Kokie gi ten burtažodžiai? Galvok, galvok... – save mintyse skatino mergina. Nusprendė kol kas eiti lengviausiu keliu, nes turbūt svarbiausia aplamai apsisaugoti nuo tos mumijos, o ne sugalvoti kokį nors mandresnį burtažodį. Ar ne?
– Bombarda! – suriko švilpė, nukreipusi lazdelę į sieną, pro kurią link merginų ėjo antroji mumija. Siena sugriuvo ir bent kol kas užbarikadavo kelią antrajam padarui. Vis šis tas – pamanė Olivia ir paleido antruosius į galvą šovusius kerus į pirmąją mumiją.
– Confringo! – iš lazdelės galo išėjo ryškiai oranžinė šviesa ir panašu, kad susprogdino mumijos koją. Valioo! – mintyse pagalvojo šešiolikmetė, nejučiomis nusišypsodama. Tačiau tada pamatė, kad antroji mumija jau prasiveržė pro akmenų jūrą.
– Daniela, tu taikykis į tą mumiją, – tarė ji parodydama į tą, kur kepurnėjosi tarp akmenų, – o aš bandysiu susitvarkyti su šita.
Giliai įkvėpė ir nesulaukusi Klastūnyno atstovės atsako, dar kartą kirto mumijai Bombarda burtažodžiu ir susprogdino, panašu, vieną iš rankų.

[Amelija Harmon]

 Tas klyksmas buvo prastas veiksmas - užkerėtas skeletas pasuko galvą į mergaitę. Atrodė itin baisiai, nes rodėsi, jog skeletas žiūri į mergaitę, bet akių tas padaras neturėjo, todėl į Ameliją spoksojo tik tuščios akiduobės. Galvoje praskriejo klausimas ar užkerėti skeletai iš viso mato ar tik jaučia, bet apie tai galvoti mergaitė neturėjo laiko. Ji tesugebėjo kiek pasitraukti atgal, baimė buvo per daug sukausčius kūną, kad būtų galima atsistoti. Šliauždama tolyn varniukė stengėsi nepaleisti iš akių pavojingojo padaro, nors žiūrėti į šį buvo klaiku. Ach, Varno Nagas! Mergaitei blykstelėjo mintis apie josios koledžą. Varnanagiai - protingi. Ji negali pasiduoti. Šiaip ne taip Amelija iškėlė lazdelę. Naujas ryžtas leido atsirasti vilčiai, o šios dėka pasijutus geriau mergaitė pirmą kartą paleido kerus į užkerėtą padarą. Tiksliau pabandė paleisti. Nieko gero iš to neišėjo, bet mergaitė, jau pradėjus, negalėjo pasiduoti. Jautė, kad sustojus daugiau nieko ir nepadarytų. Viena ranka remdamasi į šaltas, regis molines grindis, kita dar tvirčiau suspaudė lazdelę. Iš baltų kaulų padarytas padaras lėtai judėjo link mergaitės ir buvo jau beveik prie pat. Atsistoti nebuvo laiko.
- Rictusempra! - suriko mergaitė ir net pati išsigando savo aidu nuo sienų atsimušusio balso.
- Rictusempra! - suriko dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar vieną sykį. Patalpa užsipildė riksmo, šis galiausiai pasirodė net geresnis už kraupią tylą ir kaulų girgždėjimą. Skeletas, atrodo, sumišęs dėl tokio pokyčio sekundę stabtelėjo. To užteko ir lemtingas kerų blyksnis pataikė tiesiai į jį. Mergaitė atsikvėpė ir jau norėjo iš palengvėjimo užsimerkti, bet pirmąjai būtybei griūnant ant žemės už jos sušvito dar vienas baltų kaulų rinkinys. Mergaitė garsiai sudejavo. Nesvarbu, vis vien niekas negidi. Jei, žinoma, profesorius nesugalvojo pasidaryti pramogos ir stebėti kovojančių mokinių. Lazdelę laikanti ranka pakilo ir vėl pasipylė į užjerėtą skeletą nutaikyta kerų lavina. Šis, kitaip nei jo partneris visiškai į nekreipė dėmesio į Amelijos rėkavimus ir kraupiai greitai artėjo prie antrakursės. Šiai teko dar pasislinkti atgal, nors kartu laidant kerus ir spoksant į būtybę tai nebuvo itin lengva.
- Rictusempra! - atrodo kerai suveikė. Mergaitė pasinaudodama laisva akimirka stryktelėjo ant kojų ir ėmė dairytis dar vieno skeleto. Nieko nesimatė, o kojos taip nenorėjo laikyti išvargusio kūno... Tą akimirką niūri patalpa dingo ir Amelija atsidūrė savo suole. Atsilošus mergaitė užsimerkė nekreipdama dėmesio nei į pro užmerktus vokus sklindančią saulės šviesą, nei į profesorių. Galėtų pamoka dar ir nesibaigti... Miglotai pagalvojo Amelija. Norėjosi niekada neatsikelti iš suolo ir, jei mergaitę visi būtų palikę ramybėje, ši neabejotinai būtų ten ir užmigus. Deja, teko atsimerkti ir pažvelgti į profesorių. Akimirką susišvietė, jog jo balta oda - skeleto kaulai. Mergaitė norėjo vėl išsitraukti lazdelę, bet laiku susigriebė, tad liko nė nepajudėjusi sėdėti savo vietoje.

[Daniela Kravitz]

    Oliviai sekėsi trupučiuką (labai nedaug) geriau nei Danielai, ir ji pajuto pasididžiavimą šia švilpe, kuri, pasinaudojusi klastuole kaip pavyzdžiu, taip dailiai užtvėrė kelią sienoje gyvenusiai mumijai ir dar sutrupino koją pirmąjai.
 - Visa tai - mano grandiozinio plano dalis, - paslaugiai paaiškino ji bendražygei (jei jau Olivia nori mokytis iš Danielos, ji tik džiaugsis galėdama padėti). - Jei nebūčiau nukreipusi mumijos, ji...
    Dani nesusilaikė ir klyktelėjo, išvydusi iš sienos griuvenų lendančią mumiją.
 - Maniau, ji negyva, pusprote! - pradėjo šaukti klastuolė, tačiau į plaučius įtraukė per daug dulkių ir puolė kosėti - įžeidimai buvo suprantami kiek mažiau, tačiau tonas nepakito. Išgirdusi Olivios paliepimą Daniela net nukaito. - Atsiprašau? Tu nesugebėjai pribaigti iš pirmo karto, tu ir... Aaaa! - vėl pasiuto rėkti mergina, nes visa išsilanksčiusi mumija skynėsi kelią artyn. - Bombarda! - pabandė šūktelėti ji, tačiau kažkas nepavyko ir iš lazdelės galo iššoko mažytis ugnies kamuoliukas. Tas, padaręs apgailėtiną lanką, nukrito už metro ir šnypšdamas išsisklaidė. Velniava.
    Dani beveik keturpėsčia traukėsi atgal, deja, siena lygiai taip pat judėti atgal nepanoro - klastuolė greitai pajuto įkaitusius akmenis už nugaros. O vyturus beveik visai pametusi mumija buvo vos už kelių varganų metrų.
 - Bombarda! - vėl sukliko Daniela, tačiau šis kartas nepavyko dar labiau (nepasirodė nė ugnies kamuoliukas, tik kelios kibirkštys). Staiga ji susivokė per visą laiką naudojusi vien šitą sugedusį burtažodį. Atmintyje iškilo Olivia, visai patenkinamai sulaikiusi pabaisą Confringo užkeikimu. Daniela suniurzgė ir didvyriškai atsistojo. Man niekada nepatiko tas burtažodis. - Confringo, baidykle tu!
    Mumiją akimirkai užgožė oranžinė šviesa. Tai akimirkai praėjus, Dani suprato kerais prakiurdžiusi mumijos krūtinę. Iš tenai gabalėlis po gablėlio pradėjo byrėti pajuodęs kūnas, vyturai visiškai atsikabino - galų gale mumijoje žiojėjo beveik komiška skylė. Padaras susverdėjo ir tarytum pats tuo netikėdamas nuvirto, pažerdamas dulkių ir apipuvusių kremzlių bangą.
 - Ha! - pergalingai iškėlė kumštį Daniela ir atsisuko į Olivią.

[Olivia Eier]

  Mumija jau realiai nepastovėjo, bet vis tiek veržėsi priekin merginų. Oh, tu.. Olivia nieko nelaukusi ir nepaisydama Danielos žodžių, paleido kerus dar kartą:
  – Bombarda!
  Šį kartą kerai praskriejo pro šoną, nė neužkliudydami mumijos, tik suskaldydami dar vieną sienos plotelį ir sukeldami dulkių sūkurį. Staiga mergina pajautė šalia savęs kažkokį tai ugnies kamuoliuką ir staigiai šoko į šoną. Iš Danielos pusės ji tik kartais išgirsdavo kokį burtažodį, tad nė nelabai domėjosi, ką ji ten daro, mat švilpė pati turėjo reikalų. Tačiau netikėtai išvydo ryškų šviesos srautą sklindantį nuo antrosios mumijos ir jai net teko prisimerkti. Minutei Olivios žvilgsnį atitraukė mirštanti mumija. Buvo įdomus reginys – iš mumijos prakiurusios krūtinės byrėjo jos gabalėliai ir ji netrukus nuvirto, praktiškai išnykdama. Kai Daniela atsisuko į ją, mergina nusišypsojo, bet tada prisiminė dar nebaigusi savo darbo ir atsisukusi pamatė mumiją per kokį metrą nuo savęs. Šešiolikmetė išsigandusi bandė žengti atatupsta, bet vietoje to nuvirto ant kietų karštų akmenų ir atsitrenkė į sieną už savęs. Ji tik pajautė, kad kažkur suskaudo, bet matydama artėjančią mumiją net neatsistojusi nukreipė į ją lazdelę ir susikaupusi iš visų jėgų suriko:
  – Bombarda Maxima!
  Pasirodė balta šviesa ir po kelių sekundžių pamatė tik šiokias tokias mumijos liekanas ant akmeninių grindų. Atsikvėpusi, šeštakursė atsistojo nuo žemės. Gerai, kad ji susimušė tik ranką ir tikriausiai bus tik nedidelė mėlynė.
  – Na ką, viskas, – tarė švilpė savo bendražygei ir staiga pajuto, kaip keliauja oru ir netrukus jau buvo Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete.

[Hayato Shinohara]

   Nublizginti, nors jau truputį matę gyvenimo batai, užsikelti ant stalo, imperatoriška plačioji ant kėdės ir svajingos juodosios skylės vietoj akių, siurbte siurbiančios į save pasakiškus padebesius, kybančius virš lubų. Netgi užsimiršo, ar jis ten patsai juos nutapė dažais ir magija, ar viso labo išgalvojo. Galbūt reikėtų paklausti, bet ką gi atsakytų hogvartsiečiai? Jiems nerūpėjo debesys ir dangus, o jam ne taip ir rūpėjo kibirkštys ar kitokios nesąmonės, galinčios atsklisti iš jų pusės. Abipusis abejingumas - štai, kaip paprastai būtų galima šitai įvardyti.
   Šiaip ar taip, tos kibirkštys praneštų apie baltosios rasės atstovų problemas. Baltųjų ir taip privisę per daug, - niauriai mintijo japonas, pirštu braižydamas ant krėslo ranktūrio keturlapius dobilus. Ar liepė jam tėvai ir dievai rūpintis šia urvinių civilizacija? Dvejotina. Jis jiems pažadėjo nešti saulę, bet ne daugiau. Jų gyvybės jų pačių - ir jų lazdelių - rankose. Lai patys pasirūpina, kad liktų kam mėgautis japoniškos saulės šiluma ir šviesa.
   Keturlapiai dobilai, štai, kas jiems simbolizuoja sėkmę... Profesorius nusižiovavo, tik kaži, ar iš nuobodumo, ar dėl bemiegių naktų, praleistų su cigaretės dūmeliu mintijant apie savąją misiją, Junshi uodegą, išdavikiškai ir kaltinančiai šmėsčiojančią už kiekvieno kampo ir apie brangstančius ir retėjančius degtukus.
   - Velnias jų, - burbtelėjo tyliai sau, su šiokiu tokiu nusivylimu regėdamas pamaže vėl besipildančią klasę. Regis, užduotėlė buvo per lengva, anei vieno mirusio.
   O mano laikais buvo kitaip.
   - Laisvalaikiu praktikuokitės belazdelę magiją, - tingiai ir truputį naiviai įsakė jis, rankos mostu atidarydamas duris kaip ženklą, jog jie visi yra jau laisvi ir jam ne(be)įdomūs. - Gerai, kad šįkart susitvarkėt su užduotimi. Viso.

[[Teorijoje vertinau, kiek teisingai atsakėte ir kiek nesikartojote. T.y., jei atsakėte pirmas ir viską teisingai, turėjote šansų gauti 4 taškus, jei atsakinėjote apie tą patį, bet pasakėte kažką, ko prieš jus atsakinėjusieji nepasakė visai arba pasakė neteisingai, galėjote užsidirbti iki 2 taškų už tai.]]