[Davina von Sjuard]

   - Atleisk, - nusijuokė iš tokios vyro reakcijos.
   Palaukusi, kol auksinės akys pastebės ją ir nurims, tai, beje, truko vos vieną milisekundę, plačiai šyptelėjo. Kovu išgąsdintas taip pat apsidairė, tačiau kambaryje nepastebėjęs nė vieno pašalinio, tik savo šeimininkus, kelis kartus uodega trinktelėjo į čiužinį ir vėl išsitiesė po Fasiro galva. Atrodė, kad būti pagalve jam itin patiko, galbūt jau buvo pripratęs prie mažesnio ir mielesnio padarėlio.
   - Manęs niekas nepakvietė, - nusijuokė, kai vos per akimirką atsidūrė šalia savo vyro ant lovos krašto. Baltos, ilgos suknelės sijonas nusviręs ant lovos krašto apnuogino šviesiaplaukės kojas. Atsidūrusi šalia von Sjuardo ant baltos patalynės su balta suknele, tik dar labiau išryškino jo tamsius, vokiečių aviganių kailiu aplipusius marškinius ir juodas kelnes. Kartais žvilgtelėjusi į juodaplaukio drabužius susimąstydavo, ar namuose ji tikrai augina tik du keturkojus.
   Jusdama švelnius, šiltus oro gūsius, kutenančius kaklą, tyliai sukikeno. Būtų galėjusi šitaip gulėti ištisas valandas, šalimais gulėjo tie, kuriuos be galo brangino. Atrodė, kad nieko daugiau ir nereikėjo. Būtų viską atidavusi, kad ši akimirka tęstųsi amžinai.
   - Galėsim aplankyti visą Ameriką, - nusijuokė pasiryžusi sutikti su bet kokiu pasiūlymu, kai pagaliau jiedu buvo pasiryžę atitrūkti nuo savo darbų ir praleisti laiką visi drauge.
   Kiek kilstelėjo galvą, kelios nepaklusnios sruogos paslėpė merginos veidą iš šono, o jūros mėlynumo akys susirado auksines. Lūpų kampučiai automatiškai suformavo žavią šypseną. Kurį laiką Davina stebėjo tas auksines, svaiginančias akis. Jiedu kartu buvo jau daugiau nei šešerius metus, tačiau mergina vis dar negalėjo patikėti, kad įmanoma šitaip stipriai ką nors mylėti.
   Linktelėjo pasilenkdama ir pakšteldama Fasirui į lūpas. Nei jis, nei ji neskubėjo išsivaduoti iš vienas kito glėbio, tik, deja, gulėti šitaip visą dieną nelabai galėjo. Apačioje laukė Viljamas su Klara ir Marta, o netrukus pasirodys ir Mayran. Vargu, kad paliktų gerą įspūdį savo broliui, jei pasiliktų kambaryje.
  - Eime, - tyliai sušnabždėjo nenoriai išsivaduodama iš vyro glėbio ir atsistodama. Pasitvarkiusi suknelę timptelėjo juodaplaukį už rankos ir įsitikinusi, kad likusieji miega, nebuvo prikelti, nusijuokė imdama žingsniuoti durų link, nepaleisdama šiltos, tvirtos plaštakos. Įtarė, kad Fasiras grius atgal į lovą, jei tik ji paleis jo ranką.
   Galiausiai tyliai uždariusi duris, prieš tai praleidusi Kiarą, kuri nusprendė pasitikti svečius kartu, nusileido į apačią kartu su vis dar apsimiegojusiu pusvampyriu.
   - O, kažkas miegojo pietų miegelio, - nusijuokė Klara išvydusi savo žentą.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Kviečia dabar, - užsimerkęs sumurmėjo.
   Netgi ir po viso to, ką jiem teko patirti, savo esybes jie išsaugojo ir dabar jų aprėdai tam tikromis reikšmėmis ir spinduliavo jųdviejų skirtumus. Nors ir nebegedėjo, įpročio dėvėti juodus drabužius von Sjuardas nepametė - jei Davina būtų jį įkalbinusi (nebūtų) įsigyti ar net apsirėdyti baltais drabužiais, jis muistytųsi iki pat momento, kuomet nepageidaujama šviesa nuo jo odos dingtų.
   O Davinai tiko.
   - Mayran jau atvyko? - paklausė jis, susimąstęs apie visai ką kita.
   Sakytai, įkopus į ketvirtą dešimtį jau netenki teisės mąstyti apie savęs realizaciją ir karjeros pokyčius, tačiau tuomet, kai nustojo reikėti bėgti nuo savęs ir atsirado galimybė rūpintis konkrečiais asmenimis, jis pasiryžo pilką nepatenkintų ir sulytų veidų minią palikti užnugary. Tik štai tuomet ir iškilo klausimas, ką jis darys pabėgęs. Pastaruoju metu gilinosi į astronominius veikalus, tiesa... Dar nebuvo užtikrintas.
   Į jį nejaukiai stebeilijant dviem porom rudų šuniškų akių, segiojosi naujus pilkšvus marškinius. Į Daviną stebeilijo per veidrodį, mat ši liko sėdėti jam už nugaros. Pajuto, kaip skruostų raumenys įsitempė, bet pažvelgęs į veidą pats sau pamatė, jog ten nebuvo jokių šypsnio šešėlių. Pasvarstė, kodėl taip nutiko, kad šypsotis vis dar buvo sunku ir neįprasta, galbūt atrofavo kokie nors tam reikalui skirti raumenys.
   Tyliai privėrė duris į miegamąjį, palikdami jas truputį atviras, jei šunys kartais nuspręstų išeiti. Tiesa, jie jau mokėjo (išmoko patys) duris atsidaryti patys, tačiau nemokėjo durų rankenos nulenkti tyliai.
   - Hmm, - pritariamai sumurmėjo, nesmagiai šyptelėdamas Klarai.
   Nepagalvojo, kad tokių komentarų sulauks - kažkodėl pats retai kada komentuodavo tokius dalykus, tad kartkartėm vis dar nustebdavo, jų sulaukęs iš uošvienės.
   Į koją įsirėžė ir trintis ėmė dar vienas pūkuotas kamuolys ir Fasiras paėmė ant rankų storąjį senuką - Davinos katiną. Visiems dvaro gyventojams von Sjuardas buvo dėkingas už prisiminimus, pamokymus ir patarimus, o šis padaras jo atmintyje įstrigo kaip pirmųjų pokalbių su būsimąja žmona ledlaužis ir priminimas, jog ne viskas, kas egzistuoja pasaulyje, esti karas ir išdavystė.
   Galgi tamsiausiais momentais likimas ir atsiunčia kažką didelio ir šviesaus - o jau bent trims personoms svetingasis Murrell'ų dvaras ir buvo toji netikėta saulė. Trečiasis ir paskutinis iš jų nedvejotinai buvo Mayran'as, sūnus paklydėlis, grįžęs po tėvų sparnu.

[Alehandro Murrell]

  Namai
  Šis žodis turėjo didelę reikšmę. Namai – tai vieta, kurioje dauguma jautėsi saugūs, savi ir laisvi. Tai vieta, kurioje slypėjo patys gražiausi prisiminimai, pačios geriausios emocijos, kur visad jauteisi laukiamas artimųjų ir reikalingas. Turbūt kiekvienas gyvas organizmas norėjo bent trumpam sugrįžti į savus namus, tačiau toks namų apibūdinimas buvo tolimas, nesuprastas vaikinui. Šis neturėjo galimybės viso to patirti anksčiau ir nors Murrell šeimos dvaras turėjo tapti jo naujaisiais, tikraisiais namais, tai jį baugino ir bent kol kas, nesijautė tikra, artima.
  Pasitaisęs juodų marškinių apykaklę, vaikinas giliai įkvėpė ir suspaudęs delną į kumštį, pabeldė į duris. Rodosi, kad jaudulys liejosi pro kraštus. Nors tai buvo ne pirmas kartas, kai Mayran susitiks su savo tikrąja šeima, tačiau tai visiškai nepakeitė fakto, kad šis jaudinosi. Galbūt tik dar labiau padidino jaudulį. Visgi, šis dar nebuvo pripratęs prie fakto, kad jo šeima gyva, kad jis ją turi ir, kad jie nori tapti jo gyvenimo dalimi. O negana to, jo sesers vyras buvo Fasiras, jo vadovas darbe ir žmogus, kuris žinojo apie vaikino praeities tamsius atsitikimus, negalią. Visa tai tiesiog gąsdino ir rodos, kad burtininkas abejojo, norėjo persigalvoti, apsisukti ir dingti. Deja, tačiau tam buvo jau per vėlu, šis turėjo pasitikti tai, kas jo laukė.
  Kitoj durų pusėje pasigirdo šuns lojimas, o galiausiai ir artėjantys žingsniai. Durims prasivėrus, vaikinas gan droviai, nejaukiai, nežymiai šyptelėjo ir persibraukė per garbanas ranka, taip leisdamas šioms netvarkingai nugulti ant pečių. Jautėsi kiek įsitempęs. Pirmasis svečią pasitiko nekantrus keturkojis, kuris vizgindamas uodegą pribėgo, iš pradžių apuostė vaikiną, o tada patenkintas pradėjo glostytis prie kojų, inkšdamas reikalauti dėmesio. Kelis kartus perbraukęs per vokiečių aviganio pakaušį, taip suteikdamas šiam džiaugsmo, vaikinas kilstelėjo žvilgsnį į tarpduryje stovintį žmogų. Tarpduryje stovėjo vyriškis, kurio išvaizdos bruožai turbūt ir turėjo daugiausiai įtakos Mayrano išvaizdai. Nors vyriškiai ir neatrodė kaip du vandens lašai, tačiau turėjo gan nemažai panašumų.
  - Sveiki, - kiek surimtėdamas tarė vaikinas, ištiesdamas ranką jos paspaudimui. Prieš jį stovinčio vyriškio veidas buvo rimtas, neišdavė jokių emocijų, kas kiek suglumino vaikiną, nors šis ir sugebėjo tai paslėpti.
  - Sveikas, jauskis kaip namuose, - paspausdamas ranką tarė Vilijamas ir įleido svečią, kartu su po kojomis besimalančiu vokiečių aviganiu, į dvaro vidų. Pirmasis į foje nubėgo keturkojis, savo nekantriu amsėjimu pranešdamas visiems apie svečio atvykimą. Galiausiai jo pavyzdžiu pasekė ir tėvas su sūnumi.
 

[Davina von Sjuard]

   Žvilgtelėjo į nekantraujančius tėvus. Švelnių bruožų veidas spindėjo aišku nekantrumu ir vėl pamatyti sūnų, iškamantinėti šį ir žinoti, kad dabar visa šeima yra šalia. Viljamas, kaip šiam ir pridera, buvo daug santūresnis. Romus veidas neišdavė jokių emocijų, netgi būtum galėjęs pamanyti, kad sūnaus atvykimo klausimu jis abejingas, tačiau tamsios akys išdavė tikruosius jausmus. Tuo jiedu su Klara ir skyrėsi. Viljamas puikiai mokėjo slėpti savo emocijas, išlikti romus, kai tuo tarpu jo žmona buvo linkusi daug dažniau šypsotis ar suraukti antakius. Mayran su Davina taip pat buvo panašūs į Klarą. Regis, nė vienas nemokėjo, o gal nenorėjo slėpti savo jausmų.
   Krimstelėjo sau į lūpą, kad nesukikentų iš tokios motinos pastabos jos vyrui. Stebėjosi, kad per tiek laiko Fasiras vis dar nebuvo pilnai perpratęs ir įpratęs prie jos tėvų. Nors smerkti jo negalėjo, pačiai teko nugriauti ne vieną sieną, pralaužti ne vieną ledo luitą, kol galiausiai tamsiaplaukis ėmė su ja elgtis visai kitaip nei su kitais, būti pilnai atviras, pasitikėti. O gal jai užteko tik žavesio?
   Visų dėmesį atitraukė beldimas į duris. Laukiamas svečias jau netrukus stovėjo milžiniško dvaro fojė. Pirmoji, kaip ir prideda, Mayran pasitiko Kiara. Džiugiai pasveikinusi svečią, gavusi kelis paglostymus, sugrįžo prie savo šeimininkų. Nors taisyklių nenaudėlė nemėgo, tačiau žinojo, kad jų laikytis reikia. Bet kokios taisyklės be išimčių ir būdo apeiti?
   Aurorų štabo vadovas apsiribojo paprastu rankos paspaudimu, o štai Klara savo sūnų motiniškai apglėbė neketindama paleisti iš glėbio.
   - Džiugu tave matyti ir vėl. Tikiuosi, kad viešnagė pas mus patiks ir apsistosi ilgiau, - šyptelėjo atsitraukusi.
   - Čia užslėpti spąstai, kad būsi kankinamas tėvų meile, - sukikeno linktelėdama Mayran, šitokiu būdu pasisveikindama.
  Galiausiai Klarai paraginus skubėti į svetainę, nesusitvardžiusi vos matomai šyptelėjo. Buvo gera matyti tėvus laimingus, matyti kiek sutrikusį, bet, regis, džiugų Mayran veidą. Stebėdama, kaip visi trys nusuka į svetainę, žvilgtelėjo į šalia stovintį tamsiaplaukį. Nujautė, o giliai viduje žinojo, kad von Sjuard neitin mėgsta naująjį šeimos narį, tačiau buvo be galo miela matyti, kaip šis stengiasi to neparodyti dėl jos. Ir Davina tai nuoširdžiai vertino. Buvo tikra, kad Fasiras pakęstų viską, jei tik tai suteiktų laimės jai. Lygiai taip pat, kaip ji.
   Sunėrusi jųdviejų pirštus nusekė kitus šeimos narius į svetainę. Netrukus pasirodė ir Marta, susižavėjimo kupinomis akimis žvelgdama į Mayran. Vis dar spėliojo, kaip viskas būtų susiklostę, turbūt spėliojo visi, jei garbanius būtų augęs kartu. Ar dabar jie irgi sėdėtų čia pat, visi kartu?
   - Marta - mylimiausia ir geriausia auklė, kokia tik gali būti. Ji užaugino mane it savo dukrą. Buvau lepinama ir myluojama kiekvieną akimirką. Tau teks atsiimti už visus praleistus metus, - nusijuokė.
   - Mano berniuk! Na ir išaugai! - apglėbusi vaikiną, o vėliau kiek atsitraukusi stebėjosi šio ūgiu. Išties Marta buvo beveik dvigubai žemesnė už Mayran. Iš šalies atrodė nepaprastai juokingai. - Būtinai turėsi man viską papasakoti, - neleisdama ginčytis šyptelėjo.
   Galiausiai visiems patogiai įsitaisius, Kiarai užėmus didžiausią dalį sofos, apsirūpinus arbata, visi kiek atsipalaidavo. Visi išskyrus Mayran. Šis buvo tardomas it teisme. Deja, jam nepasisekė. Jo teisėjos buvo net dvi - Klara ir Marta. Likusieji it liūdininkai klausėsi.
   - Kaip praėjo kelionė? Ar Ispanija ir Madridas sužavėjo? - nieko nelaukdama klausimą uždavė Klara. Turbūt knietėjo sužinoti nuoširdų atsakymą, ateityje galbūt tai reikštų, kad Mayran iš tiesų apsistos dvare ilgesniam laikui. Ir galbūt ne vienas.
   - Davina minėjo, kad neseniai dirbai apsauginiu. Kas pastumėjo to link? - galiausiai klausimą pateikė ir Viljamas.
   - Apsauginiu? Tikiuosi, kad sužalojimų nepatyrei, - kiek prisimerkė Marta.
   Mėgaudamasi šeimos pokalbiu, laikydama rankose garuojantį, egzotiniais vaisiais kvepiančią arbatą, šildančią delnus, įdėmiai klausėsi ir antrame aukšte tvyrančios tylos. Retkarčiais netgi pernelyg įsiklausydavo į tylą ir pokalbio dalies nenugirsdavo, tačiau, regis, kol kas ten iš tiesų buvo ramu.

[Alehandro Murrell]

  Vos tik įžengęs į foje, vaikinas buvo pasitiktas viso būrio žmonių, kuriuos šis turėjo laikyti šeimos nariais ir su kuriais šis buvo susietas kraujo ryšiais. Tačiau rodosi, kad kažkas vis vien buvo ne taip, šis dar vis nesugebėjo pilnai jaustis savas, esantis šios šeimos dalimi.
  Pirmoji kiek pasimetusį tamsiaplaukį pasitiko šio mama. Nespėjęs nė įkvėpti, vaikinas buvo įtemptas į šiltą ir meile spinduliuojantį mamos glėbį, kas akimirkai privertė nustebti, tačiau nusišypsojęs, tvirtomis rankomis taip pat apglėbė moterį, kurios dėka šis ir išvydo šį pasaulį.
  - Dėkoju, šį kartą, nors ir kaip norėčiau, neišeis apsistoti ilgiau. Tačiau kitą kartą, būtinai, - dailiai nusišypsodamas ir kiek stipriau spustelėdamas moterį glėbyje, o galiausiai atsitraukdamas, tarė.
  Išgirdęs balsą, kuris, iš tiesų, bent kol kas buvo artimiausias iš čia esančių žmonių jam, vaikinas nusišypsojo ir žvilgtelėjo į sesę, taip tarsi nebyliai pasisveikino. Mayran jautėsi gerai, žinodamas, kad Davina taip pat yra čia, kadangi jis šalia jos jautėsi žymiai geriau. Žinoma, visa tai nebuvo be priežasties. Priežastis buvo paprasta – Davina tiesiog buvo vienintelis žmogus iš šeimos, su kuriuo jis praleido daugiausiai laiko, tad ir jautėsi geriau, žinodamas, kad ji taip pat yra čia.
  - Sveikas, - nenorėdamas pasirodyti nemandagiu, kiek pakeisdamas veido išraišką į rimtesnę ir tarsi iš pareigos, pasisveikino su savo buvusiu vadu, sesers vyru garbanius ir ištiesė jam ranką.
  Į patalpą įžengus dar vienai moteriškei, kurios garbanius iki šiol dar nebuvo sutikęs, jo dėmesys buvo sutelktas ties ja. Žemo ūgio ir mielų bruožų moteriškė, rodosi, buvo labai laiminga, susižavėjusi naujojo šeimos nario pasirodymu. Toks mielas nekantrumas išplėtė šypseną jaunuolio veide.
  - Malonu susipažinti, ponia Marta, - elgdamasis mandagiai, norėdamas palikti gerą įvaizdį auklei ir visai likusiai šeimai, tarė vaikinas ir į netikėtą, šiltą apkabinimą, atsakė taip pat. Žinoma, burtininkui teko kiek pasilenkti, kad jų ūgiai bent šiek tiek supanašėtų, o ir apsikabinimas taptų daug paprastesnis.
  Marta pasirodė labai šilta, draugiška, miela ir savo rūpesčiu bei meile visus apglėbianti moteriškė. Mayran net susidarė įvaizdį, tarsi ši būtų antroji prarasta mama ar krikštamotė, kurią šis pirmą kartą susitiko po daugelio metų. Apsuptas Martos ir mamos meile bei rūpesčiu, vaikinas pasijautė labiau savas ir reikalingas čia, Murell dvare.
  Galiausiai pasisveikinimams pasibaigus, visi sugūžėjo į kitą patalpą, su arbatos puodeliais susėdo prie stalo ir rodosi, tapo labiau atsipalaidavę. Labiausiai vaikiną ramino šalia jo įsitaisiusi Kiara, kurią šis karts nuo karto paglostydavo.
  - Kelionė praėjo sėkmingai, viskas gerai, dėkoju. Na, o Ispanijos, Madrido, apžiūrėti dar nespėjau, tad ir nuomonės nesu susidaręs, - nedaugžodžiaudamas tarė auroras, gurkštelėjo karšto skysčio.
  Nežinia ar tai buvo tik atsitiktinumas, ar tiesa, tačiau šis jautė, tarsi jo tėvas ir Fasiras nerodė didelios simpatijos jam, jis nesudarė jiems tinkamo pirmo įvaizdžio. Mayran kūnas kiek įsitempė, pagalvojus apie tai, kad buvęs ministras žinojo apie visas jo vaikystes traumas ir dėl jų atsiradusias psichologines problemas, su kuriomis vaikinas dar iki šiol nesusitvarko.
  - Dirbau ir dar vis tebedirbu. Dabar dirbu per du darbus, esu apsauginis ir tuo pačiu metu magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas, - trumpam nutilo, - Iš tiesų, nebuvo labai ryškios priežasties, kuri pastūmėtų pasirinkti būtent apsauginio specialybę. Tiesiog, tuo metu man labai reikėjo darbo, o tai buvo darbas, kuris tarsi pats pasimaišė po kojomis. Su laiku pripratau ir šis darbas tapo mano gyvenimo dalimi, pradėjo man patikti, jame pastebėjau ir daugiau teigiamų pusių.
  Jautėsi tardomas, tačiau suprato. Šeimai buvo smalsu. Visgi šie iki šiol net nežinojo turintys sūnų, brolį ar kažkada buvusį vaiką, tapusį vyru, kurį būtų tekę prižiūrėti.
  - Sužalojimų teko patirti ne vieną ir ne du kartus. Dar ir dabar kartais jų patiriu. Tai - pavojingas darbas. Tačiau, kadangi nemėgstų ligoninių, manęs beveik neįmanoma ten nuvesti, aš pats arba mano mergina dažniausiai manimi pasirūpina, - nusišypsojo, pagalvodamas  apie Sabriną ir apie tai, kaip būtų smagu ją supažindinti su sava šeima. Kaip norėčiau, kad ji dabar būtų šalia...
  - Davina buvo užsiminusi, kad laikote žirgus. Žirgai - įdomūs gyvūnai. Kiek laiko juos laikote? - norėdamas atsikvėpti nuo klausimų bangos, pats uždavė klausimą, ir gurkštelėjo gaivios arbatos.
  Kiarai sucypus reikalaujant dėmesio ir nosimi pasitrynus vaikinui į koją, galvą padėjus ant vaikino kelių, šis nusišypsojo ir paglostė šunį.

[Davina von Sjuard]

   Tyliai nusijuokė. Marta su Klara Mayran ėmė tardyti kaip didžiausią nusikaltėlį. Net Viljamas prisidėjo prie tokio tardymo, tiesa, kukliai ir gana oficialiai. Nujautė, kad ir jam įdomu sužinoti visas detales, tačiau jo būdas neleidžia ištardyti čia ir dabar, be to, Viljamas buvo linkęs palaukti, kol pats žmogus viską papasakos. Šįkart jam padėjo dvi jo pagalbininkės.
   Apgailestaudama žvilgtelėjo į garbanių. Kaip bebūtų keista, ji niekaip negalėjo patikėti, kad turi brolį. Vis dar sunkiai suvokė, kad nuo šiol šeima bus dar didesnė. Nepastebimai ir taip nemažas šeimos ratelis prisipildė žmonėmis, kurie tapo neatsiejama viso to dalimi. Davina negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be kurio nors šeimos nario, bet labiausiai neįsivaizdavo, ką būtų dariusi be Fasiro.
   Klausydamasi, kaip naujasis Murrell paklusniai atsakinėja į jam skirtus klausimus, kryptelėjo galvą į tamsiaplaukio pusę. Jos vyras nebuvo sužavėtas nauju svečiu, tačiau stengėsi išlikti santūrus ir to neparodyti. Net jai, Davinai, pažįstančiai jį geriau už visus kitus, buvo gana sudėtinga tai pastebėti. Nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius ir vėl atsisuko į savo brolį.
   Sukikeno išgirdusi apie Sabriną. Niekad taip ir nepaklausė pusvampyrio, ką šis mano apie jo tetos ir Mayran santykius. Nusprendusi, kiek vėliau paklausti, sukluso antrajame aukšte išgirdusi, kaip Kovu stryktelėjo nuo lovos. Tyliai, neatkreipdama kitų dėmesio, leisdama ir toliau visiems šnekučiuotis, pasuko į antrą aukštą.
   - Žirgai mums jau tapo tikrais šeimos nariais, - nusijuokė Klara. - Nežinau, ar Viljamas ir Davina išgyventų nors dieną be jų. Žirgus laikom jau gana seniai, nė nebeprisimenu, kada nusipirkome pirmąjį. Jei tik norėsi, manau, kad Davina galės aprodyti apylinkes jodinėjant. - nutoldama dar girdėjo savo motinos žodžius, tačiau nešūktelėjo, tik pati sau šyptelėjo įsivaizduodama Mayran ant žirgo.
   Tyliai pravėrus duris šviesiaplaukę pasitiko uodegą vyzginantis Kovu. Vos tik išvydęs savo šeimininkę, keturkojis džiaugsmingai amtelėjo, o tada palydėjo šią iki lovos. Buvo be galo patenkintas, kai sulaukė pagyrimo. Žinojo, kad savo pareigą atliko tinkamai, nors niekuomet nei vienas šeimininkas ir nemokė jo budėti. Davina nuolat stebėdavo, kai jiedu su Kiara imdavosi sargų darbo.
   Lydima Kovu, o netrukus iš svetainės pasirodžiusios Kiaros, mėlynakė įžengė į kambarį, kuriame visi, kaip ji ir paliko, toliau šnekučiavosi. Vos tik von Sjuard įžengė į kambarį, Viljamo veidą papuošė plati šypsena, tiesa sakant, visi ėmė šypsotis.
   - Mayran, - kreipėsi į garbanių stebėdama, kokie visi laimingi. - Noriu tave supažindinti su mažiausia mūsų šeimos nare - Aleksandra Helkkari von Sjuard, - vilkolakės akys nukrypo į jos ranką švelniai gniaužiančią nedrąsią mergaitę.
   Ketverių metų tamsiaplaukė mergaitė buvo tikra motinos ir tėčio kopija. Švelnūs, dailūs Davinos veido bruožai nepaprastai puikiai derėjo su kiek griežtesniais Fasiro veido bruožais mažame, dailiame veidelyje. Auksines, tyras akis nė nemirktelėjęs galėjai atpažinti, kaip von Sjuard šeimos paveldą, o tamsūs plaukai - žaviosios ispanės dalis.
   - Liabas, - nedrąsiai kilstelėjo laisvą rankytę pamojuodama Mayran, o tada žvilgtelėdama į savo mamą, sulaukusi padrąsinančios, šiltos šypsenos kiek drąsiau apžvelgė visus susirinkusius kambaryje. Akimirksniu atpažino savo senelius ir auklę, o tada mėlynoms akims sustojus ties Fasiru, šios žybtelėjo iš laimės. Pabudusi nerado jo šalia, nors šis ir migdė ją, ne gana to, pirma jos užmigo. Sukrykštusi iš laimės ir tempdamasi šviesiaplaukę iš paskos pasileido link auksaakio. Galiausiai įsitaisiusi pusvampyriui ant kelių ėmė linksmai kikenti.
   Davinos veidą taip pat papuošė plati šypsena. Negalėjo apsakyti, kokia buvo laiminga, žinodama, kad nebereiks skirtis su dukra. Ne tik nėštumą privalėjo slėpti nuo visų aplinkinių, kad niekam nekiltų pagundų pakenkti per ją Fasirui, tačiau ir ilgus ketverius metus slėpti mergaitę Ispanijoje, kol abu su Fasiru bus tikri, kad nebėra jokios grėsmės jai, ypač, kai juodaplaukis nusprendė palikti ministeriją.