[Magdė]

 Alisa jautėsi lyg įgrūsta į ilgą, siaurą vamzdį. Visi garsai - riksmai, slopūs mamos žodžiai, duženų džeržgesys ir kažkokie žodžiai, sprendžiant iš melodijos, keiksmažodžiai maišėsi su keistu, tačiau kažkuo kraupiu. Bauginančia ramybe. Tokia ramybe, kokia būna prieš audrą, prieš lemiamą mūšį ir prieš mirtį. Ir tada, staiga ir netikėtai, viskas grįžo. Kurtinantis džeržgesy, riksmai bei keiksmai ir mamos kuždesys.
 Mergina lėtai pramerkė akis ir įsižiūrėjo į priešais šmėžuojantį siluetą.
 -Mamyte? - tylomis pasiteiravo, išvydusi dailias akis, mažą nosytę, raudonas lūpas ir baltus lyg sniegas plaukus. Vela vargais negalais atsisėdo, apglėbė Sabriną rankomis ir įsirausė į jos megztuką. Nenorėjo nei matyti, nei girdėti tų peštynių, tik norėjosi jausti, kad mam šalia. Švilpė buvo tarsi žvėriukas, lendantis iš urvelio kartu su mama ir besirengiantis pirmą kartą eiti medžioti ir tyrinėti pasaulį.
 -Kas atsitiko? - vis dar įsikniaubusi į Sabriną, paklausė penkiolikmetė, - Kiek laiko aš čia guliu?
 Staig tą šventą judviejų ramybę nutraukė visai šalia dužusi taurė. Pažiro krištolo šukės, viena iš jų, regis, įsmigo į sieną ir liko styroti lyg į taikinio vidurį pataikiusi strėlė.
 -Gal eime iš čia...- vėl pašnibždomis paprašė penktakursė. Ta šukė įsmigo taip arti mamos, kad Alisa ėmė baimintis, kad Sabrina susižeis. Arba dar blogiau. Nuo jaudulio ir begalinio rūpinimosi dukra jos sveikata išseks ir mamytė susirgs. Tada ji liks be mamos. O tai būtų siaubinga.
 -Mamyte, - vėl tylomis prabilo mergina. Jautėsi skolinga mamai. Ir kalta. Siaubingai kalta dėl to, kad Sabrina ja rūpinasi, aukodama savo jėgas, - Aš atsiprašau. Labai atsiprašau. Už viską, ką padariau. Kam tu mane įsivaikinai? Aš siaubinga dukra! Tu aukoji savo nervus dėl manęs. O aš nieko nedarau...
 Velos balsas vis labiau virpėjo, kol jinebeišlaikė ir vėl palūdo ašaromis. Įsikniaubusi mamytei į petį, nuleidusi akis, ji plovė savo skruostus skaidriais lašeliais.
 
 

[Sabrina Wolfhard]

Nuo viso to triukšmo, merginai plyšo galva, o dar reikėjo kaip nors pažadinti dukrelę, kuri tikriausiai buvo be sąmonės. Sabrina vis labiau nervinosi, reikėjo tik tikėtis, kad nebūtų kokio nors prie polio, ar dar blogiau. Vilkolakei pasipylė ašaros, jau akimirką pagalvojo, jog ji mirė. O tikriausiai, jei taip atsitiktų, ji ir pati- nusižudytų. Be Alisos, gyvenimo nėra. Tikriausiai būtų taip kaip ir anksčiau, dar daugiau gertų, dar daugiau narkotikų vartotų, rūkytų ir viską darytų, kas jai kenkia. O va, pasirodžius Alisai, gyvenimas prašviesėjo, jis išsitaisė! Spellman, pamačiusi, jog Lunos akys merkiasi, čiupo jai už rankos, kad ši atsikeltų.
-Viskas gerai,- Bandė nuraminti.- Mes esame vienos namie,- Pridūrė, kad ši dar labiau nesijaudintų. Tiesą sakant, visi buvo kažkur išsilakstę. Veronica išsikraustė, tėtis nuėjo pas senelį, o draugeliai grįžo iš kur atėjo. Name buvo tik du žmonės.
-Na, tu buvai atsijungusi,- Netikrai šyptelėjo.- Žinai, tau gal to dar nesakiau, bet Spellman'ai turi savo kapines, mano brolis anksčiau rūpindavosi lavonais, juos palaidydavo, tai tikriausiai mirusieji norėjo tave pasiimti kartu,- Nusijuokė ir stojosi. Atsistojusi įsispyrė į šlepetes ir jautėsi vėl saugiai ir jaukiai.
-Tu čia guli neilgai tiesą sakant,- Atsakė į klausimą ir atsisėdo prie visai arti stovinčios kėdės.- Nebijok, pas mus namie yra piktųjų, ir šventųjų dvasių, kartais ir demonai apsilanko, bet mes juos laikome draugais, juk esu ragana, na ir vilkolakė, pati esu šiokia tokia velniukė.- Šyptelėdama šnekučiavosi.- Tai, jie kartais mėgsta ką nors iškrėsti, bet tai būna retai,- Ramino Alisą, jaunoji motina. Nuotaika pas Sabriną, buvo jau žymiai geresnė, ši džiaugėsi, jog yra sveika, dukra sveika ir niekas nebetrukdo. O kadangi buvo jau vėlus vakaras, norėjosi miego, norėjosi ir, kad Alisa nueitų miegoti ir pailsėtų, vis dėl to, turėjo ilgą kelionę. Išgirdusi tokius atsiprašymus, sutriko, o akys šiek tiek išsipūtė.
-Nejuokauk, Luna,- Tarstelėjo, rimtai pasižiūrėjusi.- Neatsiprašinėk!- Suriko, kiek per griežtai. Taip riktelėjo ant dukros pirmą kartą, mergina mintyse nusikeikė.- Aš... Aš atsiprašau, tik noriu, kad žinotum, jog esi nekalta, ir tu esi pati geriausia dukra, kiekviena motina apie tokią dukrą galėtų tik pasvajoti,- Gyrė Alisą, kerėjimo profesorė.- Tu išgelbėjai mano gyvenimą, esu tau dėl to labai dėkinga,- Padėkojo Sabrina, Alisai ir atsirėmė į sieną, kurioje buvo įsmeigtas stiklas. Iš nugaros pradėjo bėgti, ryškus, raudonas kraujas.
-Ali... gel...bėk- Vos pramikčiojo mergina. Ji po mažu pradėjo dūsti.- Myliu tave, dukrele,- Apsiašarojo ir vis labiau kraujavo.

[Magdė]

 Alisa lėtai atsisėdo. Mamytė atrodė susijaudinusi, išmušta iš vėžių ir kažkokia nervinga. Norėdama ją nuraminti, mergina švelniai palietė Sabrinos ranką ir nusišypsojo.
 -Mamyte, man viskas gerai, tikrai. Tu tik nesijaudink, aš sveika. Geriau eime iš čia, nes jau vėlu, mums geriausia bus išsimiegoti, rytas už vakarą protingesnis, - filosofiškai, raminamai ir švelniai kalbėjo vela, čiupinėdama jau mažiau kraujuojančią žaizdą ant peties.
 Penkiolikmetė paėmė Sabrinos ranką ir jau sukosi eiti, bet ją sustabdė mamytės žodžiai. Švilpė nuraudo kaip rožės žiedas ir apkabino Sabriną. Suspaudusi ją glėbyje pirmą kartą droviai pabučiavo lūpomis mamytės skruostą ir meilia, švelniai  sušnabždėjo į ausį:
-Aš taip pat tave labia myliu. Tu nuostabiausia mamytė pasaulyje. Neįsivaizduoju, ką be taves daryčiau. Tu mano gelbėtoja, mano gyvenimo šviesa, mano mylima Snieguolė.
 Staiga jaudinančius Alisos žodžius nutraukė duslus, skausmingas mamos riksmas. Merginos suknelė aptiško krauju ir ji suklykė, apsipylusi skausmo ašaromis:
-MAMA! NE, AŠ DĖL VISKO KALTA, AŠ TAVE SUŽEIDŽIAU! NE, NE...
 Vela puolė prie sukniubusios mamytės ant kelių, švelniai ramindama ir glostydama, ją pasodino, drebančiomis rankomis išsitraukė lazdelę, peilį ir vaistinėlę.
 -Šššš..Šššš....Viskas gerai, - ramino dejuojančią ir drebančią Sabriną, - Jau tuoj palengvės, tik leisk man tave išgydyti. Viskas bus gerai....
 Ji sugriebė glebią mamytės ranką ir patraukė nuo žaizdos. Kraujas sunkėsi labai greitai ir penktakursę suėmė baimė ir panika. Tačiau ji prisivertė nusiraminti, pasiraitojo savo pilko megztuko rankoves iki alkūnių ir ėmėsi žaizdos valymo. Sudrėkino mažą nosinaitę vandeniu ir švelniu valomuoju skysčiu ir atsargiai šluostė žaizdą, ramindama dejuojančią mamą. Ji žinojo, kad skystis graužia ir skaudžiai dilgčioja, tačiau taip pat žinojo, kad jei neišvalys žaizdos, ją gali užkrėsti infekcija.
 Nosinės greitai sugerinėjo kraują ir jis jau nebesisunkė o tik lėtai lašnojo. Išvaliusi žaizdą, kiek aprimusi penkiolikmetė išsitraukė adatą ir švelnų šilkinį siūlą. Laukė pati nemaloniausia procedūra. Slinko minutės. Alisa siuvo žaizdą. Kiekvienas mamytės aiktelėjimas skaudžiu aidu atsiliepdavo  merginos širdyje, bet ji, šiaip taip tvardydamasi, tylėjo.
 Baigusi siūti žaizdą, išsitraukė tvarstį, aštriu peiliu atsirėžė ilgą juostą ir aprišo juo kruviną mamytės šoną. Tada užlašino kelis lašus diktono esencijos. Žaizda tiesiog akyse apgijo ir jau nebeatrodė tokia baisi. Vela mostelėjo burtų lazdele ir baigė darbą virpančiu balsu ištartu burtažodžiu:
-Ferulla!
 Žaizdą pridengė dar tvirtesnis tvarstis ir penktakursė atrėmė galvą į mamos petį.
 - Nemirk, mamyte, prašau, nemirk. Nemirk, mamyte, prašau, nemirk, - kartojo pakuždomis tą pačią litaniją, nuleidusi kruvinas rankas. Jeigu dėl jos kaltės žus Sabrina, Alisa iškeliaus kartu su ja, nes be mamytės gyvenimas bus nieko vertas.

[Sabrina Wolfhard]

Šaltis perėjo per visą smulkutės kūną. Rankos pasidarė kaip pas kokį monstrą, violetinės, o veidas išbalo. Galėjo tarstelėti vos žodį, tas stiklas taip buvo įsismeigęs į merginos nugarą, kad atrodė, jog suplyš ji visa ir kraujas išsitėkš po visą kambarį.
- Tik,- Vos tarė žodį, pasistengdama nenuliūdinti visiškai savo dukrelės.- Tik pasižiūrėk į mane, atrodau kaip zombis,- Labai į temą, pabandė pralinksminti prieš savo mirtį save ir pačią dukrą. Žinoma, juokeliams nebuvo laiko, juk ji turėtų verkti iš skausmo, bet juk.. juk Sabrina nebuvo kokia nors liūdna ligonė, nors ir sirgo depresija, buvo ta pati, pastoviai šypseną turinti vilkolakė. Skruostais riedėjo ašaros, bet ji stengėsi, stengėsi neverkti, stengėsi neliūdinti savo aukselio.
- Vienas, du, trys, atsidaro kambarys, kas jame, nežinia, sėdi vyras su žmona, - Visiškai nusišnekėdama dainavo dainą, kuri juokino pačią motiną. Negalėjo suprasti ar čia dainavo jos pasąmonė ar ji, bet atsiminė tik tą, jog šią "dainelę" visad dainuodavo girta sesuo Veronica. Mes dar susitiksime Alisa, neliūdėk...- Pasiliko šią mintį sau galvoje. Nors ir sakė dukra, kad viskas bus gerai, tačiau nebuvo. Stiklas buvo jau taip giliai, kad sunku buvo jį ištraukti. Tuo labiau, nemalonu.
- Tu niekada nebūsi kalta, kad ir ką tu padarytum blogo, vis tiek tave mylėčiau,- Graudinosi Spellman. Galva buvo jau nuleista, ant kiek darėsi silpna. Paskubėk...- Maldavo mintyse, nes jautė tikrai negerą. Pajutusi, ką daro švilpė su jos žaizda, nusišypsojo ir pagalvojo apie ją kaip kokią gydytoja. Įsivaizdavo savo dukra su baltu švarku, kurį nešioja daktarai. Ši profesija visados, jai atrodė kaip nuostabiausia, reikalingiausia, gyvybę saugojančią profesija. Juk gydymas taip prireikia žmonėms, juk gali net nežinot, kad pavyzdžiui už kokių dvejų dienų paslysi ir nukrisi ant šaltų grindų. Gydymas puikiai sekėsi Alisai, Sabrina negalėjo patikėti savo akimis ką matė.
- Neprivalai to daryti,- Pridūrė savo gėlytei ji. Už šį dalyką, mergina bus dukrai dėkinga visą gyvenimą. Juk ji... ji išgelbėjo žmogaus gyvybę! Beveik. Pasakant Alisai burtažodį, trumpaplaukė pajautė kaip skausmas lėtėja. O stiklo jau seniausiai nebebuvo. Buvo likusi tik menka žaizdelė.
- Nemirsiu, ačiū tau, ko tik paprašysi, tą ir padarysiu,- Šyptelėjo ir patogiau atsisėdo. Ji laisvai galėtų eiti vaikščioti, tik problema buvo ta, jog drebulys dar buvo pas aštuoniolikmetę.

[Magdė]

 Alisa, girdėdama mamytės žodžius, net apsiverkė iš laimės. Merginos kūną perbėgo laimės virpulys, ir ji, suklupusi prie Sabrinos, padarė tai, ką jau visą šį vakarą norėjo padaryti. Apsivijo rankomis mamos kaklą, priglaudė galvą prie širdies ir pabučiavo lūpomis mamytės skruostą.
-Mama...Aš...Žinoma, kad aš privalau. Be tavęs negalėčiau gyventi...-sušnabždėjo vela Sabrinai į ausį.
 Netikėtai penktakursė atsitraukė ir susirūpinusi pažvelgė mamai į veidą. Šypsenos nebebuvo nė kvapo, o akys iš išgąsčio tapo kone juodos. Sabrina visa drebėjo, veidas buvo išbalęs, o lūpos virpėjo.
 - Mamyte, tau viskas gerai? Atrodai nekaip...-susirūpinusi paklausė švilpė ir priglaudė delną Sabrinai prie skruosto. Jis buvo šaltas ir baltas kaip sniegas. Penkiolikmetės nugara perbėgo šiurpuliukai.
 Alisa suėmė mamytę per liemenį ir vargais negalais pastatė ant kojų. Tada viena ranka apglėbė ją per liemenį ir nusivedė prie artimiausio miegamojo durų.
 Įėjusi į kambarį, mergina nuvedė savo širdelę prie lovos ir paguldė. Užtempusi ant jos šiltą, baltą, pūkų antklodę ir prisiglaudė prie Sabrinos, apkabindama ją savo rankomis ir trokšdama, iš visos širdies trokšdama, kad mamytė nesirgtų. Kad jos širdelė būtų sveika ir laiminga.

[Sabrina Wolfhard]

Žymiai geriau pasijautusi, baltaplaukė apkabino dukrelę, pabučiavo į kaktą. Kad Alisa Luna Bergman baisiai nesijaudintų, atsakė kaip ir buvo.
- Aš sveika, tikrai,- Užtikrino ją, Sabrina. Svarbu, nebebuvo to žiauraus skausmo nugaroje ir galėjo įkvėpti, niekur neskaudėjo, tik gal šiek tiek svaigo galva nuo visų šių įvykių. Eidama laiptais, kartu su Alisa, patogiai atsigulė ant lovos, ištiesė kojas ir mostelėjo ranka, kad uždarytų užuolaidas. Kadangi buvo vėli naktis, nesinorėjo, kad ir dukra vaikščiotų kaip lunatikė, reikėjo eiti taip pat ir jai miegoti. Sabrinai patiko tas šeimyninis jausmas, pasirūpinimas dukra ir panašiai, nors ir buvo labai, labai jauna.
 - Uždaryk šias užuolaidas, ir uždek tą raudoną žvakę, bus jauku ir gražu,- Pasiūlė dukrytei, mama. Po tokio susižalojimo, atsirado veide dar ir šypsena, nuoširdi, šypsena. Ji negalėjo patikėti tuo, kad turės dukrą, kad turės savo geriausią draugę. Ruošėsi ją saugoti, globoti tiek kiek reikės. Mylėjo ją labiau už viską. Kad nesivargintų labai šešiolikmetė, vilkolakė ir pati užsidegė žvakutes. Pasižiūrėjo į lubas, ant kurių buvo pilną netikrų žvaigždučių, kurios švietė. Prisistatė dar ir katytė su tokiu pačiu vardu kaip pas Alisą. Mielai sukniaukė ir atsigulė ant lovos, prie Sabrinos.
- Truputį pasišnekėkime ir eisi miegoti, jau vėlu,- Turėjo gerų žinių, Alisai. Nuo jų, tikrai mergaitė turėtų apsidžiaugti. Ne visi įvaikinti vaikai galėtų tokią gerą naujieną išgirsti. Dar arbatėlė prie tokio jaukaus kambario, būtų išvis jaukumo bomba, bet kadangi buvo naktis, atrodytų keista gerti arbatą tokiu metu. - Ar man pakloti tavo kambaryje lovytę, ar pasiklosi pati?- Rūpestingai paklausė.