[Markas Moore]

[Tema: Nekromantija]
[Kabineto aprašymas]

 Pavasaris šėlo iš visų jėgų. Medžiai pasipuošė žiedais bei šviesiai žaliais lapeliais, oras prisipildė paukščių čiulbėjimo, o žemė - įvairių pakvaišusių padarų. Ir nors lauke švietė ir taip retai pasirodanti saulė, apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetas eilinį kartą slėpėsi sunkių užuolaidų sukurtoje tamsoje. Mokytojas, išblyškęs kaip koks vampyras, sėdėjo prie stalo ir abejingai stebėjo besirenkančius mokinius. Jų stalai ne veltui buvo uždengti baltomis paklodėmis - po jomis slėpėsi šiek tiek pasenusi ir kruvina staigmenėlė.
 Pilies sienas sudrebinus varpui, Markas sunkiai atsistojo ir garsiai nusikosėjo.
-Laba diena. Atsiverskite aštuntą vadovėlio skyrių, penktą temą. Nekromantija. Ši sąvoka magijos pasaulyje turi dvi reikšmes. Pirma - būrimas, susijęs su mirusiaisiais. Tai gali būti jų dvasių iškvietimas ar koks laikinas jų apgyvendinimas kūne. Antra, su kuria susijusi mūsų pamoka, tai mirusių žmonių ar gyvūnų prikėlimas ir valdymas. Žinoma, nekromantija yra priskiriama juodajai magijai, todėl yra nelegali, bet, atvirai pasakius, man nusispjauti. Nusiimkite paklodę nuo suolo. Šiandien galėsite sukurti savo... Mažą Frankenšteiną. Dubenyje rasite įvairias gyvūnų dalis. Jums reikės jas susiūti. Tada... Tada supilate eliksyro buteliuką jūsų sukurtam padarui į burną ir, pasiėmę lazdelę, nukreipiate ją į jo širdį ir tariate užkalbėjimą: An mev chi vanmev mevet. Tots tu hatz-evet vah tev. Taip, tarimas sudėtingas, laužantis liežuvį ir reikalaujantis visiško susikaupimo, todėl nustebčiau, jei kuriam iš jūsų viskas pavyktų iš penkto karto. Kad jūsų padaras prisikėlė... Na, manau, suprasit iš to, kad jis juda ir kruta. Tada prasidės smagioji praktikos dalis - valdymas. Ketvirto kurso ir vyresni mokiniai turės panaudoti bežodes komandas sėkmingai bent tris kartus, jaunesni gali tarti jas garsiai, bet turės sėkmingai tai padaryti bent keturis kartus. Jeigu norite, kad jūsų padaras kažkur nueitų ar kažką padarytų, turi tai aiškiai įsivaizduoti mintyse. Tada užtenka paprasto eik ar daryk. Viskas priklauso nuo jūsų ir jūsų ryšio su padaru. Jis bus gyvi tik penkiolika minučių, tas tikslingai išnaudokite šį laiką. Sėkmės.
 Baigęs kalbėti Markas jautėsi šiek tiek pridusęs, tad vėl atsisėdo už stalo ir liūdnu žvilgsniu nužvelgė susirinkusius mokinius. Tokie jauni, tokie kupini gyvybės ir visiškai nepažįstą pasaulio siaubų...

Ant stalo yra: keletas adatų dėkle, siūlų ritė, žirklės, lateksinės pirštinės, dubenėlis su gyvūnų dalimis - jos labai jau skirtis dydžiu neturėtų, dalių yra tiek, kad susiūtumėt padarą. Susiuvę gyvį, supilate jam eliksyro, kuris yra mažame buteliuke. Jo spalva raudona, antgamtams eliksyro kvapas gali priminti kraują. Užkalbėjimas sunkus - niekam iš pirmo ar antro karto pavykti neturėtų, ypač jaunesniems mokiniams. Leiskite jiems pažaisti su garsų tarimu. Valdymą apibūdino Markas.
3 įrašai 600-1200 simbolių
arba
2 įrašai 1200+ simbolių.
Jeigu kas neaišku, rašykite až, bet nepažadu, kad sulauksit atsakymo.
Šioje pamokoje bus daugiausiai vienas mano įrašas iki pabaigos, tad gerai pagalvokite, ar norite pastatyti jūsų veikėją į tokią situaciją, kai jam reikia mokytojo pagalbos ar įsikišimo - didelis šansas, kad tokiu atveju praktikos nepabaigsite!
Pamoka iki 01-23.

[mergaitė123]

    Adelė susikaupusi sedėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Ši pirmakursė po magiškų gyvūnų priežiūros pamokų pradėjo dar labiau bijoti burtų ir kerėjimo mokyklos profesorių. Jau geriau jie būtų goblinai- piktai, tačiau su drebančiomis rankomis galvojo.
    Mokslinčė išgirdusi mokytojo žodžius kažką suprato. Klastuolei tai buvo pergalė, ji neturėjo klausti apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo pakartoti ar kažkaip kitaip paaiškinti praktiką, tačiau tiesą sakant mergaitės rankos drebėjo taip, kad adatos į rankas paimti nesugebėjo. Nusiramink, gi čia ne pasaulio pabaiga- bandė raminti save Mokslinčė. Šiek tiek atsidususi mergaitė dar kartą mintyse pakartojo ką reikės padaryti ir supratusi, kad tai tikrai ne apsigynimas nuo juodosios magijos net ne šiek tiek pakraupo... Gal tas Moore išprotėjo? Gal jis mirties valgytojas? Na, jeigu profesorius ir toks šią pamoką tikrai nenoriu būti numirusi, todėl jam netarsiu nei vieno kvailo iš mano burnos einančio žodžio- prisiekė sau pirmakursė Adelė.
    Kiek susipratusi kas vyksta Klastūnyno mokinė užsidėjo lateksines pirštines, nors turėjo ir savąsias mergaitė tikėjosi, kad profesoriaus duotos pirštinės kažkuo geresnės ar gali apsaugoti. Ši pirmakursė lėtai užsimovė pirštines ir su ašaromis akyse pažvelgė į kol kas uždengtą dubenį, kuriame buvo ne, kas kitas, o gyvūnų dalys. Pirmakursė su daug kvailų minčių galvoje lėtai atidengė dubenį. Ne, ne, ne aš negaliu, tiesiog aš negaliu- galvojo pirmakursė, kurios ašaros jau gėlė akis. Mergaitė nieko nelaukdama uždengė dubenį ir atsigulė ant suolo, vis gi tokio darbo Adelė padaryti nesugebėjo.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kaip ir įprastai, grifų gūžtos pirmakursė sėdėjo ramiai klasėje ir stengėsi nieko nepridaryti, nes žinojo jog šis profesorius baisiai griežtas ir dar jos nelabai mėgsta. Klausydama mergaitė žiūrėjo profesoriui į akis ir drebėjo kaip niekad. Šventas Jeronimai, jau tikriausiai anas visai paliko protą kitoje pusėje.. Grifiukė išklaususi visos praktikos pasiėmė mokytojaus pirštines ir drebėdama spoksojo į dubenį kuriame buvo gyvūnų dalys.
- Kodėl? Jums visiškai negaila šių gyvūnų? - Šiek tiek pravirkdama tarė mergaitė.
Kadangi vis tiek iš jų liko tik dalys, todėl ji nenorėjo gaišti savo laiko ir pradėjo kažkaip siūti, siuvimas Kristinai sekėsi puikiai, todėl labai sunku nebuvo. Ji atidarė dubenėlį ir išsitraukė visas gyvūnų dalis, labai, labai baisu buvo matyti tai, bet ištveriama. Siuvo mokinė gana ilgai, susiuvo tris gyvūnų dalis ir apkirpo kai kurias dalis žirklėmis. Kolkas padaras atrodė kaip iš siaubo filmo ir tas Kristiną labai gąsdino.
- O jis manęs nenužudys? - Paklausė kvailo klausimo Kristina.
Bet profesorius atrodė jog praignoravo ją. Vau.. Galiausiai praėjo visos dvidešimt minučių, monstras buvo susiūtas galutinai, tik reikėjo įpilti skysčio į burną, kuris buvo buteliuke. Kristina bijojo tai daryti, nes vis galvojo, kad jis gali ją nužudyti. Bet kai išsidrąsino, pasiėmė buteliuką ir supylė skysti į burną. Reikėjo tik sukalbėti burtažodį ir nutaikyti lazdelę į jo širdį.

[Magdė]

 Alisa atėjo į klasę. Ji buvo visiškas lavonas, kaip ir tas padaras, kurį jai reikės sumeistrauti. Visą naktį prasivartė lovoje ir sugebėtų užmigti net ant tų baltų paklodžių. Mokytojui išaiškinus užduotį, pirmakursė priėjo prie stalo, užsimovė per mažas pirštines (Specialiai, kad pakankintų savo jautrią pirmakursišką odytę) ir kiek šlykštėdamasi paėmė keletą kūno dalių. Jos priminė kruvinas frankenkšteino liekanas ir Alisa nuspiurtė. Nusinešusi prie stalo patėškė tuos daiktelius ant jo ir  greitomis susiuvo. Tada grįžo prie stalo ir paėmė buteliuką. Supylusi jo pridvisusį turinį į burną tam padarui Alisa paėmė lasdelę, pamojavo ja virš padaro ir maldamasi tarė:
  An mev chi vanmev krevet. Tots tu hatz-evet vah tev.
 Padaras nė velnio neatgijo.
 Gal nereikėjo sakyti to ,,krevet" pagalvojo pirmakursė.

[Žaneta Froz]

Profesorius kaip niekad atrodė gražiai pavasariška nuotaiką tik sustiprino tą pojūtį. Tačiau sukelti šešėliai ir blyški vyro oda persvarą suteikė jo paslaptingam įvaizdžiui. Tam kuris jai taip patinka. Tokia profesoriaus aura lyg paneigė pavasario pradžią. Naujai atgimstantis pasaulis profesoriau klasėje neegzistavo. Nors tai turėjo liūdint ir slėgti, jai patiko. Mergina gaudė kiekvieną žodį ištartą iš profesoriaus lūpų. Buvo taip susitelkusi į šią užduotį, kad net neatsivertė vadovėlio.Tik atsirėmė į paklodę užklotą suolą ir toliau klausėsi jo tariamų žodžių. Net nepagalvojo ar nesistebėjo užkloto keistos vietos. Nepagalvojo ką jis slepia. Tik klausė žodžių ir žiūrėjo profesoriui į akis. Apgailėtina. Atsigavo tik tada, kai pamatė savo bendraklasius atidengiančius savo suolus uždengusius užklotus. Tik dabar pastebėjo, kad ir kiti suolai turėjo tokius pat uždangalus ant jų. Susikaupusi pamokai, ir vėl naudojantis darbu užgožė mintis apie suaugėlį stovintį prieš klasę. Atidengusi, ir pamačiusi slepiamą turinį ji net norėjo, kad pasišlykštėtų. Tačiau tiesiog stovėjo ir tyrinėjo dalis. Stengėsi atpažinti kuo daugiau dalių, ir kokiam gyvūnui jos priklauso. Pamokos temos ir eigos nesiklausė ugh, tavo bukumas, todėl ir nežinojo ką toliau daryti. Pyko ir keikė save, bet nusprendė nepasiduoti. Ne prieš profesorių. Jau ne vieną kartą teko susimauti būtent jo pamokoje, šiandien taip nebus. Todėl kelias minutes skyrė kelioms skirtingom užduotims. Vienu metu akylai stebėjo aplinkinius mokinius, taip pat vartė vadovėlį ieškodama pamokos temos. Taip pat ir vis dar identifikavo kūnų dalis, ir įrankius padėtus ant stalo. Rodėsi, kad galva plyš, bet ėmė susidaryti daug maž bendrą vaizdą. Rado reikiamus vadovėlio puslapius, viskas ėjo gana gerai.

[Nikolė Parker]

   Įžengusi į Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos kabinetą Nikolė nuščiuvo. Čia tvyravo kitokia nei įprastai emocija. Ją buvo labai sunku apibudinti - gal bjauri? Nors ne - neįprasta. Čia jau geriau, bet vis tiek, vargu... Baigusi su savimi diskutuoti apie emocijas, dvylikmetė klestelėjo į vieną iš paskutiniųjų suolų, jautė, kad šiandien nenori puikuotis klasės priekyje.
   Kai galiausiai nuskambėjo mokyklos varpas, profesorius Moore pakilo iš savo vietos ir kitaip nei įprastai (Kodėl šiandien viskas kitaip?) prabilo. Atsakymą į ankščiau sau užduotą klausimą, rožinių plaukų savininkė gavo visai greitai - šiandienos tema buvo, tiesiogine to žodžio prasme, baisi. Kai galiausiai profesorius baigė pasakoti savo šiurpą keliančią temą, panelė Parker pajuto kaip baisu pasidarė žvilgtelti į dubenėlio vidų, kuris turėjo būti ant jos stalo. Galiausiai margaspalvių akių savininkė pasiryžo žvilgtelti į dubenėlį. Kai pamatė kas jame - vos neapsivėmė ir net pravirko. Jame buvo šikšnosparnio galva, pelės ausys, voro kojos ir dar keli nežinia kam ankščiau priklausę dalykai. Visos kūno dalys buvo išteptos krauju. Mergina nebegalėjo į jas žiūrėti, todėl pagriebė iš nežinia kur atsiradusį audėklą ir užmetė jį ant indo. Jau geriau praleisčiau parą su Elliw, negu atlikinėčiau šį pamokos darbą...
   Pasibaisėjusi mokytojo "drąsumu" skirti mokiniams tokias užduotis, rožinių plaukų savininkė nužvelgė kitus bendramokslius. Jie regis irgi nesidžiaugė gauta užduotimi. Nikolė, tiesiogine to žodžio prasme, negalėjo atlikinėti šios pamokos užduoties. Tai buvo per daug žiauru. Turint omenyje, kad Nikolė pasirinko būti vegetarė, tik todėl, nes jai buvo per daug gaila žudomų gyvūnų - tai ką reikėjo iškęsti šioje pamokoje buvo tikras košmaras. Dvylikmetė visiškai atsisakė atlikinėti šios pamokos darbą: Tegul daro su manimi ką tik nori - šito aš tikrai nedarysiu. Atsisaukau net žvilgtelėti į tą žiaurųjį indą.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Tiksliau, ant kažkokios paklodės, kurios Elliw nesiryžo patraukti. Kažkodėl atrodė, kad ji astronomijos prietaisui gali sukelti pavojų, bet velsietė nenorėjo kristi profesoriui Goore į akis: nepaisant to, kad šiais mokslo metais jis nebebuvo toks piktas (jeigu Elliw gerai prisimena, kartą netgi sutaisė teleskopą!), faktas, kaip jis tuo daiktu daužo per galvas, buvo pernelyg įsiėdęs į atmintį. Ne, geriau Goore be reikalo neerzinti.
Trylikametė bandė klausyti, ką šneka profesorius, bet netrukus nutarė, kad nieko nesupranta. Pasidėjo galvą ant suolo, tačiau ant jo, matyt, kažkas buvo: Elliw pajuto, kad atsigulė ant kažko, ir staigiai pašoko. Nuvertė kėdę ir, aišku, užkliudė stalą. Teleskopas, atrodo, tik to ir laukė. Pasigirdus nemaloniai pažįstamam trakštelėjimui velsietė suirzo: tai buvo tik Goore kaltė, juk ne kas kitas, o jis pridėjo neaiškių ją gąsdinančių daiktų. Negi per pamoką nebegalima pasidėti galvos ant suolo?!
Teleskopą reikėjo sutaisyti - ir tai buvo didžiausias prioritetas. Elliw pradėjo žvalgytis po klasę.
- Liucija? Sabrina? Joana trečioji? - liūdnai kreipėsi ji, tačiau panašu, kad nė vienos iš draugių pamokoje nebuvo. Rudaplaukė supyko: - Profesoriau Goore! Tai jūs kaltas!
Mergaitė nežinojo, ką daryti. Viskas atrodė tiesiog beviltiška. Norėjosi verkti.
Tą akimirką Elliw pastebėjo ne neLiuciją, įsitaisiusią kažkur klasės gale, ir dar labiau supyko. Nuo grindų pagriebusi teleskopą, kuris atrodė beveik sveikas, ji nuskubėjo prie bjauriosios mergiūkštės. Pakeliui užkliuvo už stalo ir berods kažką numetė. Ar tai buvo teleskopas, ar pamokai reikalingi daiktai, rudaplaukė nežinojo. Jai, tiesa, ir nerūpėjo. Galiausiai priėjo ne neLiuciją ir parodžiusi sulaužytą teleskopą išrėžė:
- Tai tavo kaltė! Sutaisyk mano teleskopą!

[Nikolė Parker]

   Nikolė sėdėjo viename iš paskutiniųjų suolų ir neketino nė piršto pajudinti. Ji tik laikė sukryžiuotas rankas ir piktai varstė akimis profesorių Moore. Kas be ko, iš priekinio suolo pakilo Elliw, ir ta būtinai turėjo atsibelsti iki rožinių plaukų savininkės suolo. Na va, prisikalbėjau, kad geriau praleisčiau dieną su Elliw... Tai va, dabar kentėti. Kai galiausiai Elliw jau stovėjo čia pat prie varniukės, ši atsisuko į ją ir mestelėjo:
   - Tai, ko nori?
   Išklausiusi ko vis dėl to norėjo ta nenaudėlė bjaurybė, Nikolė susikaupė ir atrėžė.
   - Pirma - tavo teleskopo neliečiau ir nesu dėl nieko kalta. Antra - na jau gerai. Duokš tą teleskopą - sutaisysiu.
   Mergaitė pati nesuprato kodėl taip kalba, bet po tų žodžių išsitraukė lazdelę, nukreipė ją į Elliw teleskopą ir sumurmėjo: "Reparo!". Žvaigždžių stebėjimo prietaisas akimirksniu susitaisė ir dvylikmetė dar pridūrė:
   - Na o dabar gerai, eik sau.
   Panelė Parker nebežiūrėjo, ar Elliw dingo jai iš akių, ar vis dėl to liko čia pat stovėti ir  niekur nesijudino - Koks jau skirtumas? Daugiau nieko nenoriu, kaip tik dingti iš šitos pamokos. Jei dar kažkas panašaus nutiks - tikrai neatsisveikinusi mausiu pro kabineto duris nespėjus nuskambėti mokyklos varpui.

[Mulungu Kinyonga]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Gal ir stovėjo, tačiau jis priklausė ne Mulungu, o šis mokinys astronominio prietaiso nematė. Kitaip sakant, ant Mulungu stalo teleskopo nebuvo. Tiesą sakant, kam apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje gali būti reikalingas teleskopas? Juodaodis pirmakursis berniukas buvo visiškai tikras, kad to daikto koledžo vadovo pamokose nereikia, tad ir neatsinešė. Jeigu kas tą ir padarė, tai nebent ta keistuolė Elliw, bet Mulungu nei jos, nei teleskopo kol kas nepastebėjo.
Klastuolis klausėsi profesoriaus. Suprato vis daugiau ir daugiau, trumpus sakinius jau mokėjo pasakyti ir pats (tik nereikia tikėtis, kad dėl to pradėjo kalbėti tyliau), tačiau dabar ir vėl jautėsi sutrikęs. Koledžo vadovas kalbėjo visiškai nesuprantamus dalykus. An mev chi..? mintyse pradėjo kartoti visiškai nesuprantamus žodžius afrikietis, tačiau pasimetė: anglų kalba buvo labai sudėtinga, o šitai... Deja, tokiam paprastam ir nuolat besišypsančiam berniukui ištarti tą kažkaip kraupiai skambančią frazę buvo pernelyg sunku.
Lyg tyčia tą akimirką ant kelių iki tol ramiai tupėjęs Kriu nutarė pasprukti. Mulungu spėjo sugriebti pavadį, tačiau paršelis ir toliau veržėsi lauk.
- Kriu! - užbaubė klastuolis per pusę Hogvartso. Keista, kad neišdužo joks langas (prisiminęs paskutinę astronomijos pamoką afrikietis pasijuto nejaukiai). Mulungu iš paskutiniųjų kovojo su augintiniu, tačiau galiausiai tas ištrūko. Užšoko ant prie kito stalo stovėjusios laisvos kėdės ir pradėjo tampyti ten buvusį audeklą.
- Ne! - vėl užriko berniukas ir pašokęs nuskubėjo iš paskos. Deja, buvo per vėlu: dubenėlis nuo to stalo jau buvo spėjęs nulėkti nežinia kur, o Kriu buvo visiškai įsipainiojęs į paklodę.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw nepatenkinta spoksojo į ne neLiuciją. Neprisiminė, kodėl prie jos artinosi, mat buvo tikra: jos teleskopas prieš tai stovėjo ant kažkurio kito stalo. Kam jai reikėjo artintis prie tos bjaurios mergiūkštės? Ak taip, ji buvo kalta dėl sudužusios brangenybės, nors Elliw ir neatsiminė, kaip tiksliai tai atsitiko. Aišku, ne neLiucija gynėsi, tačiau velsietė ne tokia kvaila: nė už ką tuo nepatikės. Jos nuostabai, nemandagioji mergiūkštė teleskopą sutaisė! Elliw labai nustebo. Tiesą sakant, nuostaba buvo tokia, kad ji visai pamiršo padėkoti.
Vos po kelių akimirkų ji jau buvo pamiršusi, kad ką tik kažkuo stebėjosi. Dabar svarstė, ką veikia čia, visai šalia bjauriosios mergiūkštės, kuri, jeigu tik atmintis neapgauna, nieko daugiau neveikia, tik ir daužo teleskopus. Laimei, priešingai negu profesorius Goore, ji jų nedaužo į galvas.
- Ką mes darome šioje pamokoje? - ramiai paklausė Elliw tarsi skelbdama paliaubas. Ji buvo tikra, kad šiuo metu vyksta ne kieno kito, o to paties Goore pamoka. Apsigynimas nuo kažko ten. Labai tikėjosi, kad ne neLiucija teiksis viską paaiškinti. Ar Elliw kalta, kad neprisimena, ką profesorius šnekėjo? Tuo labiau, kad jis tikriausiai dar ir nieko dorai nepaaiškino: ko galima tikėtis iš žmogaus, per galvas daužančio teleskopais? Rudaplaukė atidžiai stebėjo tą taip nemėgstamą mergaitę, kuri, kad ir kaip bebūtų keista, šitoje pamokoje jai dar nieko blogo nepadarė. Kiek pasiraususi atmintyje ji nutarė, kad ne neLiucija gero irgi nieko nepadarė, tačiau kol kas viskas sekėsi gana neblogai. Ji žengė žingsnį tos mergiūkštės link, nes tikėjosi, kad ji parodys, kam reikalingas tas keistas ant stalo paklotas daiktas. Deja, nepastebėjo, kad priėjo per arti, o teleskopas buvo kiek atkištas į priekį. Elliw labai nuoširdžiai neketino to padaryti, tačiau astronominis prietaisas trinktelėjo ne neLiucijai tiesiai į galvą. Laimei, šį kartą teikėsi nesudužti.

[Vegard Saeterhaug]

Klastuolis ir vėl visas piktas sėdėjo kvailoje Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje ir klausėsi garbaniaus kuris jau po truputį pradėjo erzinti. Ausyse spengė cypimas ,o profesoriaus aiškinimas lyg burbėjimas po nosimi. Šį kartą berniukas sėdėjo gale ir pagaliuku badė akis kurios stovėjo ant stalo dėžutėje. Nuotaikų kaita vėl užsuko pas norvegą į svečius, vieną akimirką jis pyko kita jau džiaugėsi žaidimu. Garbanius kuo toliau tuo labiau erzino ,o juk reikia kažką nuveikti ,kad būtų linksmiau ar ne? Ant stalo stovėjo kažkoks apvalus daiktas ir skalpelis, dėžėje buvusios akys labai gundė. Pasidaręs mažą katapultą berniukas nusitaikė į Moore. Trenkęs kumščiu per stalą stebėjo kaip akis lekia į profesorių. Akis pataikė į profesoriaus pakaušį ir pirmakursis tyliai ,bet iš visos širdies nusijuokė. Berniukas nugirdo ,kad reiks susiūti gyvį. Atsitokėjęs ,kad ant stalo vargšų gyvūnų dalys nutaisė pasišlykštėjimo fizionomiją. Iš kūno dalių matėsi šioks toks kraujas ,kas privertė dar labiau pasišlykštėti. Užsidėjęs jau pabosti spėjusias lateksines pirštines, kerų pagalba į adatą įvėrė siūlą. Berniukas pasiėmė dar šiltą kiškio kūnelį ir neaiškaus gyvūno dalį su kojomis ir pradėjo siūti. Jausmas buvo šlykštus ,nes šis vaikinas mylėjo gyvūnus ir tikrai nepritarė šiai įdėjai. Jį reiktų maloniai nusiūst į Magijos Ministeriją už žiaurų elgesį su gyvūnais. Klastuolis susiuvo pusė gyvio ir pažvelgė į jį. Šlykštu. Pagalvojęs tyliai nusikeikė. Berniukas paėmė ryškiai kurmio galvą ir vėl pradėjo siūti. Po begalės dalių išėjo visai mielas padarėlis kuris Klastuoliui patiko. Nusišypsojęs ir gražiai paguldęs gyvūnėlį (jei taip galima sakyti) ant stalo ruošėsi kitai daliai kurią reikėjo atlikti šią pamoką.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Na ką gi, bandome.. Kristina išsitraukė lazdelę ir sušaukė:
- An mev chi vanmev mevet. Tots tu hatz-evet vah tev
Mokinė pasakė burtažodį visiškai teisingai, bet padaras neatgijo. Mergaitė pabandė dar kartą, bet vis tiek nepavyko.
- Šita nesąmonė neveikia! Eina sau koks padaras, čia ne padaras čia lavonas!
Mergaitė visa susinervinusi metė susiūtą monstrą tiesiai į mokytojaus veidą. O dabar jis mane užmuš.. Kristina greitai pribėgo prie profesoriaus ir pasiėmė atgal susiūtą monstrą.
- Atsiprašau ponaiti Markai, bet jau tikrai sunervino, nes ką man dešimt kartų gal kartot? - Supykusi tarė mergaitė.
Grifų gūžtos pirmakursė pabandė dar kartą, nes žinojo jog nuo to blogiau nebus.
- An mev chi vanmev mevet. Tots tu hatz-evet vah tev
Ir vėl nepavyko, bet tamsiaplaukė bandė ir bandė kol pavyko. Monstras pradėjo judėti. Kristina iš visos baimės pradėjo spiegti kaip beprotė.
- ŠVENTAS JERONIMAI AAAAAAAAA JIS NUŽUDYS MANE, AŠ MIRSIU!
Bet grifiukė kiek išsidrąsino ir priėjo arčiau jo. Ji nelabai žinojo ką reikėjo daryti, bet stovėjo prieš baisų padarą ir drebėjo. Tačiau, monstras būti gyvas galėjo tik penkiolika minučių, tad laiko mergaitė išvaisyti nenorėjo. Ji pabandė susikaupti ir kaip ir sakė profesorius, mintimis suvaldyti monstrą. Ji susikaupė ir pradėjo ji valdyti jog jis pradėtų šokti. Taip jis ir padarė, šlykštus monstras pradėjo vaipytis ir šokti kažkokius ,,tango" šokius. Kristina pradėjo juoktis, kadangi buvo taip linksma ji pamanė jog galėtų dar kažką iš jo juokingo padaryti.

[Veronica Spellman]

Apsiginimas nuo juodosios magijos, tai buvo įdomiausia Veronikos pamoka, tik ji nesuprasdavo kodėl apsiginimas? Ji manydavo jog reikia ne apsiginti, o susidraugauti su juodąja magija, bet nieko pakeisti ji negalėjo ir stengėsi išmokti šį mokslą. Išgirdusi mergaitė visą praktiką, atsidarė dubenėlį ir pradėjo siūti tą keistenybę. Siuvimas klastuolei sekėsi prastai, labai prastai. Tamsiaplaukė susiuvo padarui ir galvą ir kūną, tiesą sakant jis atrodė kaip kupranugaris. Liko susiūti tik kojas ir plaukus, tą mergaitė lengviausiai padarė ir būtybė kupranugaris buvo padarytas. Ji jau norėjo pilti į burną skysčio, bet nugirdo kaip kažkas rėkė. Kas per durnius čia rėkia? Klastuolė nuėjo prie laisvos kėdės kuri stovėjo klasėje ir pamatė paršelį.
- Ką? Mūsų klasėje kiaulė! Tu gal išprotėjai? Viskas, čia pasaulio pabaiga, čia nebe klasė, čia tvartas! Užknisai tu mane su savo kiaule, Mulululungu!
Iš viso pykčio Veronika paėmė antklodę kuri buvo ten ir metė ją berniukui.
- Ikiukas. - Nusimetusi garbanas atgal, tarė klastuolė.
Ji jau ruošėsi grįžti prie savo praktikos ir supilti padarui skystį į burną.

[mergaitė123]

     Mokslinčės žydrose akyse jau nuo pat pamokos pradžios mirgėjo ašaros, ji net nežadėjo kažko daryti. Tai yra nelegalu, aš nežinau ką tam profesoriui padarysiu. Dar labiau niršo pirmakursė. Nors jai buvo vienuolika ji nepagailėjo piktų žodžių apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui. Na, gal geriau šią pamoką vadininti tiesiog juodąją magija? Pirmakursė vos nesprogo. Mokslinčė net negalėjo pažvelgti į tuos atgijusius padarus, nes jie atrodė tikrai šlyščiai, o mergaitės nervai nebuvo labai stiprūs. Merginos skruostu leidosi kelios karčios ašaros, o ji nebištvėrusi drebančiu balsu prabilo:
    - Profesoriau, kaip jums negėda? Pas jus mokosi vienuolikmečiai ir vyresni. Jie am... nevisi stiprių nervų, jeigu tuoj pat nepakeisite užduoties aš jus paskūsiu....direktorei...arba am....kažkam, bet žodžiu, paskūsiu...
    Klastūnyno mokinė net ne šiek tiek susigėdo, ji susimovė prieš patį Klastūnyno vadovą. Na va, bėga paskutinės mano gyvenimo minutės, kadangi garantuoju, kad profesorius tuoj arba mane nužudys arba dar kažką padarys. Mokslinčės pavardę nešiojanti pirmakursė padėjo drebančias rankas ant stalo ir pradėjo melstis. Dieve tu mano, prašau išgelbėk mano nekaltą sielą...

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Lyg nujausdamas, kad pamoka nebus smagi, Sigurdas neatsinešė nei varlės, nei kranklio. Tačiau jis negalėjo numanyti, jog profesorius bus sugalvojęs šiek tiek nusižengti taisyklėms ir patraumuoti mokinius šiurpiais vaizdeliais. Tiesą sakant, atėjo čia ne tik dėl smalsumo, bet ir galimybės susitikti Deoiridh. To sau grifas negalėjo paneigti. Bet neapdairiai atsisėdęs klasės priekyje jis negalėjo žvalgytis lyg niekur nieko. Vis dėlto greitai peržvelgęs kabinetą jos nepastebėjo - tą akimirką pasijuto neįtikėtinai vienišas. Regis, tai buvo tik kažkoks nesusipratimas jo galvoje, nes vėliau islandas pradėjo galvoti, ar iš tiesų taip pasijuto.
Jis nei gyvas, nei miręs smaksojo suole, kai sužinojo pamokos užduotį. Iš pradžių pagalvojo, kad tas Moore visai nupušo, jei jau duoda vaikams, tarp jų ir pirmakursiams, atlikti tokius darbus. O gal tai pasiruošimas ateityje laukiantiems sunkumams? Na, vaikinas tikrai nemanė, jog po Hogvartso užsiims nekromantija, ypač dėl to, kad tai buvo nelegalus dalykas. Taip mąstydamas Sigurdas priėjo išvadą, kad nieko nedarys. Ranka niekaip nekilo, o siela, jaučianti prielankumą gyvūnams, tiesiog plyšo per pusę. Lūpas paliko kančios kupinas atodūsis. Prieštarauti profesoriui atrodė beviltiška, juk žvėreliai jau buvo negyvi.
Grifas pasirėmė apsunkusią galvą ir akimis gręžte gręžė tas purvinas, išniekintas dalis. Buvo nenusakomai bjauru ir liūdna matyti jas, tačiau nepajėgė nusisukti. Tarp jų atpažino varnos ar kažkokio tamsaus paukščio sparną, katės uodegą ir netgi varlės koją. Akyse pradėjo mirguliuoti.