0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • V kursas
  • *
  • 179
  • Taškai: 14
  • Lytis: Moteris
  • Nikolei depresija
Slapta nenaudojama klasė
« Prieš 9 mėnesius »
Už Vienaakės Raganos skulptūros esančioje sienoje, iš tikrųjų yra labai sena ir nenaudojama klasė. Į ją galima patekti įkišus lazdelę į Raganos skulptūros ausį ir sumurmėjus burtažodį Secretorum. Tada už skulptūros esančioje sienoje atsiranda durys, pro kurias gali patekti į seną nenaudojamą klasę. Kabinetas yra gana erdvus ir platus, ant sienų kaba įvairiausi plakatai su kažkokiais žmonėmis, (bet jie nejuda, kaip kiti Hogvartso paveikslai). Toje klasėje yra septyni suolai mokiniams ir vienas didelis profesoriui. Visi jie smarkiai apėję voratinkliais. Lenta, sienos, lubos ir grindys irgi apėję stambiais ir tankiais voratinkliais. Sklando gandai, kad jei išvalysi voratinklius, senoji klasė nebeišleis tavęs ir tave pasiglemš amžiams.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Nikolė Parker »
Iš laikinos į šiuolaikinę


*

Neprisijungęs Ariella Annė Brown

  • Žiobarotyros profesorė
  • *
  • 287
  • Varno Nago vadovėッ
  Žana susinervinusi žingsniavo koridoriumi. Ji kaip visad su savimi ji tempėsi portfelį, kuriame buvo beveik visa spinta. Ji ten susigrūdo visą kabineto turtą, kadangi grįžti ten tikrai nebenorėjo. Daugiau niekada negrįšiu į tą prakeiktą vietą. Ji buvo ne šiek tiek įpykusi, tačiau kaip galėjo būti kitaip? Ji buvo išmesta iš darbo! Merginai atidarė duris ir ją išspyrė lauk! Vien tik prisiminus šią tragediją ji pasišiaušė.
  Gal būt Žana paskutinį kartą keliavo šiuo koridoriumi. Ji buvo įtūžusi, tačiau tuo pat metu jai buvo labai gaila, vis gi dirbti kerėjimo dalyko profesore ji svajojo nuo pat vaikystės. Mosklinčės pavardę nešiojanti profesorė pasinėrė į minčių ir svajonių pasaulį. Ji prisiminė, kaip pirmą kartą vaiksčiojo šiuo koridoriumi. Tada ji buvo tik pirmam kurse, Varno Nago koledže ir niekur nesusigaudė, o tiesą sakant dabar čia ji praleido daugiau laiko nei namuose. Na, bet viskas turi pradžią ir viskas turi pabaigą - moteris bandė nuraminti savo jausmus, vis gi labai nenorėjo, kad ją užkluptų tokią palūžusią, kokia buvo dabar.
  Staiga ji pajuto ir pastebėjo atidundančius pirmakursius, kuriems tikrai nepritrūktų įžulumo lysti prie Mokslinčės, todėl ji greitu žingsniu nulėkė toliau, tačiau vis pasukdavo galvą pažiūrėti ar jos fenekas, kuris buvo vardu Debesėlis nepasimetė tarp pirmakursių ir vyresnių. Paskutinį kartą pakreipusi galvą aukšto ūgio mergina nieko nebepastebėjo. Kur jis prapuolė, negi pabėgo? Ji kiek susinervinusi ėjo greitesniu žingsniu, o Mokslinčės pavardę nešiojančios burtininkės akys lakstė į visas puses, vis gi nenorėjo praganyti savo geriausio draugo - Debesėlio. Taip praėjus gal dešimčiai minučių profesorė pakėlė akis ir vos neatsitrenkė į Vienaakės Raganos skulptūrą. Dar ir to pritrūko. Mergina šiek tiek atsiduso ir pastebėjo didelę ir švelnią ausytę.
 - Debesėli! Štai, kur tu! Ateik pas šeimininkę, - tarė ji švelniai, bet šaltai. Žana šiek tiek nusišypsojo ir paėmė augintinį į rankas. Bent jau vienas geras dalykas nutikęs šiandien.
  Po to profesorė prisiminė, kad ši vieta yra labai paslaptinga, buvo sakoma, kad čia yra labai sena ir apdulkėjusi nenaudojama klasė, kuriai atidaryti reikėjo tik vieno burtažodžio, kurį, kaip tyčia Žana užmiršo, todėl išsitraukė savo naują užrašų knygutę ir atsivertė šimtas aštuonesnešimt ketvirtą puslapį. Vis gi ten turėjo būti parašytas viskas apie šią vietą ir burtažodžius susijusius su ja. Ilgai netrukus burtininkė išsitraukė savo netvirtą lazdelę ir ištarė vieną burtažodį:
 - Secretorum.
  Klasės durys prasivėrė, buvo septyni apdulkėję suolai, taip pat vienas profesoriui. Taip pas Žana pastebėjo daug voratinklių, kuriais buvo apėję beveik viskas. Na, bent jau vorų tai aš tikrai nebijau, sakoma, kad jie neša laimę. Ji paėjo kelis žingsnius ir padėjo feneką ant žemės, vis gi gyvūnėlis mėgo pavalgyti. Kol augintinis bežaizdamas lakstė, ji šiek tiek atsiduso ir nusivylusi atsivertė savo sąrašą, kuriame buvo surašyta viskas, ką per paskutiniąsias dienas pilyje ji privalėjo padaryti. Perskaičius pirmus penkis punktus šokoladinės spalvos plaukų šeimininkei pritrūko kvapo. Na aš mirus - galvojo ir stovėjo nustėrusi. Pirmiausia merginai reikėjo susitvarkyti visą spintą, kuri buvo sugrūsta į jos milžinišką portfelį, kuris atrodė, kad buvo didelis, kaip žiobariškas lagaminas. Vis gi Mokslinčės tėtis buvo žiobaras, taigi rudų akių šeimininkė žinojo, kaip atrodė žiobariškas šlamštas. Taigi primiausia ji išvertė visą portfelį ir išmetė senus mokinių darbus, kurių ir jai ir mokiniams tikrai nebeprireiks.
All my troubles seemed so far away...

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • V kursas
  • *
  • 179
  • Taškai: 14
  • Lytis: Moteris
  • Nikolei depresija
   Šiandien Varnanagės mokinė smagiai šuoliavo po pilį. Buvo ankstus žiemos rytas, šeštadienis. Į jokias pamokas nereikėjo skubėti - buvo pats tas paklaidžioti po pilį. Bėda buvo ta, kad Nikolė nežinojo kur eiti, kad būtų įdomu. Į lauką netraukė, Didžiojoje salėje pusryčiams mėsos kukuliai (Nikolė juk vegetarė), bibliotekoje nebuvo naujų knygų, o koridoriuose visur šmėžavo Poltergeistas Akilanda.
   Rožinių plaukų savininkė patraukė link laiptų, jais užkakusi iki trečio aukšto priėjo Vienaakės Raganos skulptūrą. Ją būtų taip ir praėjusi, bet staiga mergina pajuto itin keistą jausmą, tarytum čia pat, užu sienos (o gal joje) tūnotų panelės Parker mama.
   Tada dvylikmetė prisiminė, kad mama buvo kažkada užsiminusi apie kažkokią nenaudojamą klasę, esančią sienoje už Vienaakės Raganos skulptūros. Norint į ją patekti reikėdavo lazdelės galą įkišti į Raganos ausį ir sumurmėti burtažodį. Nikolė taip ir padarė:
   - Pecrevorut
   Nieko.
   - Vekretorun
   Vėl nieko. Turbūt ne taip tariu....
   - Ecrepopum! Sekredorot! Macratorame! Secretorum!
   Staiga sienoje atsirado durys. Taip, vis dėl to buvo Secretorum. Patenkinta manė varniukė. Kai galiausiai rožinių plaukų savininkė atidarė duris, ji pateko į itin apleistą klasę. Joje buvo septyni suolai, visi smarkiai apėję voratinkliais. Ir... Pagaliau, Nikolė rado to ko ieškojo! Ant vieno suolo krašto sėdėjo jos mama-profesorė Žana. Mergaitė pribėgo pasisveikinti su mama, bet pastebėjo, kad ji labai liūdna.
   - Labas mamyt! Kodėl tu tokia liūdna? Kas atsitiko?
Iš laikinos į šiuolaikinę


*

Neprisijungęs Ariella Annė Brown

  • Žiobarotyros profesorė
  • *
  • 287
  • Varno Nago vadovėッ
   Besitvarkydama Žana pajuto, kaip nukrito viena, antra ir trečia ašara. Vis dėl to, jai buvo skaudu, mergina buvo palūžusi ir daugiau nenorėjo nieko, tik pravesti bent vieną pamoką. Po kelių minučių ji nebegalėjo įmatyti daigtų, kuriuos merginai reikėjo sudelioti. Mergina paėmė milžinišką portfelį ir sviedė jį į voratinkliais apėjusia ir apdulkėtą jau šiek tiek nublukusią sieną. Burtininkė nuleido galvą ir pastebėjo, kaip šokoladinės spalvos akis gėlė ašaros. Po kelių minučių mergina jau kūkčiojo, o akyse ašarų vis daugėjo. Mokslinčė atsiduso ir pakėlė galvą ir pažvelgė pro langą. Mergina per blankų vaizdą, kuris buvo nuo ašarų pastebėjo varną, kuris skraidė aplinkui medžius. O kas jeigu šis vargšelis nėra pamaitintas? Ką jis darys? Negi numirs, kaip ir mano viltis? - pradėjo perdėti Nikolės mama. Matėsi, kad merginai buvo vis blogiau, vis gi modelis netiejo ašarų dėl menkniekių, tam reikėjo svarbios priežasties ir štai priežastis atsirado.
   Staiga merginos  pilve susirangė baimės šaltukas, atrodė, kad kažkas eina jos link. Kaip visada patį blogiausią momentą kažkas turi pasirodyti. Nenoriu, kad dėl manęs jaudintųsi, vis gi kiekvienas turi pilna kvailų ir nereikalingų darbų, kuriuos privalo atlikti. Profesorė vis dar nepakėlė savo veido į tą burtininką, kuris įėjo, kadangi laukė kol pratars bent žodį. Tada profesorė būtų pasakiusi nešdintis iš čia ir viskas būtų sutvarkyta, tačiau ji išgirdo šiltą ir pažystamą balselį.
 - Nikole? Ką tu čia veiki, dukrele, tau tikrai nevertėtų čia būti. Garantuoju, kad nori pabūti su savaisiais draugais, o dėl manęs nesirūpink išgyvenau iki šiol, tai išgyvensiu ir dabar, - mergina savo rudas akis nukreipė į Nikole, kuri buvo jos dukra ir pratarė kelis žožius. Mokslinčė nenorėjo sakyti mergaitei, kad ją išsviedė iš darbo. Ji nenorėjo jai sugriauti nuotaikos ir nebepamatyti jos nuostabios šypsenos.
   Mokslinčės pavardę nešiojanti Nikolės mama vėl nusuko akis nuo mergaitės ir paėmė feneką ant rankų, jam vieninteliam kol kas norėjo pasakoti, kas gi vyksta jos kvailame ir niekam ne įdomiame pasaulyje.
All my troubles seemed so far away...

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • V kursas
  • *
  • 179
  • Taškai: 14
  • Lytis: Moteris
  • Nikolei depresija
   Nikolė žvelgė į liūdinčią mamą, matė kaip jai krenta didelės ašaros, kurios tikrai nenešė džiaugsmo. Rožinių plaukų savininkė labai nustebo, kai mergaitės mama pareiškė, kad jai viskas puiku, tiesiog sviestu patepta. Mergina pakėlė antakius ir nustėro - juk tikrai negalėjo būti viskas gerai. Kai žmogus verkia (beje, Nikolė matė pirmą kartą verkiančią savo mamą) jam tikrai nėra viskas gerai. Tai žinodama dvylikmetė prisėdo šalia mamos, pažvelgė jai į jos ašarotas šokoladines akis ir prabilo.
   - Mamyt, žinau, kad tau tikrai nėra viskas gerai. Kodėl slepi tai nuo manęs? - Varnanagės mokinė dar kartą pažvelgė kerėjimo profesorei į veidą ir sušnibždėjo. - Pasakyk man...
   Tuo tarpu užu lango pradėjo pliaupti lietus. Lašai krito, barbėjo į langą ir skleidė didelį garsą, kuris tik ir vertė dar labiau liūdėti...
    Staiga iš merginos apsiausto kišenės išlindo mažas mėlynplaukis Sicilijos voras, kuris dažnai pradingdavo, bet po kiek laiko vėl atsirasdavo. Nikolė paėmė vorą į rankas ir dar karelį nužvelgė liūną  mamytę, kuri paprastai būdavo linksma ir energinga.
Iš laikinos į šiuolaikinę


*

Neprisijungęs Ariella Annė Brown

  • Žiobarotyros profesorė
  • *
  • 287
  • Varno Nago vadovėッ
     Dar ir to betrūko, kad šita panelė mane čia užtiktų. Susinervinusi galvojo Mokslinčė. Mergina atsiduso, vis gi dukrelei šią naujieną turėjo pasakyti, kadangi vis tiek po, kurio laiko būtų sužinojusi visą tiesą. Žana mąstinėjo, kaip gi čia tas kvailas mintis pasakyti žodžiu, tai be darydama paėmė feneką į rankas ir, kaip visada pradėjo jį glostyti. Šis augintinis buvo vienintelis gyvasis, kurio modeliui šią akimirką labai reikėjo.
    - Na, mane atleido iš darbo, - su skausmu prakalbo atleista burtininkė. Ji dar bandė susivalgyti, vis gi nenorėjo, kad šią akimirką kažkas ar ypač Nikolė jaudintųsi dėl damos. Tačiau nepraėjus nei dešimčiai minučių merginos veidu ir vėl nusileido karti ašara, o tai pajutusi Žana nebegalėjo laikyti visų savo jausmų savyje. Jai tai buvo tiesiog per sunku, ji buvo per jautri ir niekam gyvenime nelinkėjo, ką dabar išgyveno. Dabar buvo galima tikėtis, tik to, kad jos dukra Nikolė neišpliurps to visai mokyklai, o tuo labiau nepradės verkti. Modelis nemėgo matyti kūkčiojančios dukros, tai buvo vienas iš tokių dalykų, kurie suspausdavo jos širdį taip, kad vos galėdavo įkvėpti.
All my troubles seemed so far away...

*

Neprisijungęs Violeta Lestrange

  • II kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
Ats: Slapta nenaudojama klasė
« Atsakymas #6 Prieš 7 mėnesius »
Taigi Violeta įėjo į kabinetą ir užrakino duris. Čia klastuolė jau nebe pirmą kartą čia ėjo. Čia mergaitė užsirakinusi nuo kitų treniravosi sunkius kerus , skaitė knygas ir darė viską kas jai patiko. Čia Lestrange praleido labai daug laiko gal net daugiau nei savo koledžo bendrajame kambaryje. Taigi Šiandien Violeta taip pat atėjusi ir užsirakinusi pirmu reikalu sutvarkė viską ką buvo palikusi aną kartą. Klastuolė nutaikė lazdelę į ant žemės gulintį daiktą ir ištarė:
- Wingardium Leviosa Ir daiktas kuris gulėjo pasikėlė ,o Mergaitė jį padėjo ant stalo. Vėliau tai pakartojo kelis kartus. Paskui Lestrange jaunesnioji atsivertė šiokią tokią knygą apie kerus ir pradėjo skaityti.V4liau prieisiu prie praktikos Pamanė sau Violeta ir toliau sau skaitė , tačiau nespėjo , nes prasidėjo vakarienės metas ir klastuolė išėjo pavalgyti. Pabaigsiu rytojpamanė ji.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Violeta Lestrange »

*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Mano gyvūnai *laukiniai*
Ats: Slapta nenaudojama klasė
« Atsakymas #7 Prieš 2 mėnesius »
Dinas ėjo ramiu koridoriumi, kur likdavo pėdsakai ant storo dulkių sluoksnio. Jis ketino eiti laukan, tačiau po pietų pradėjo žiauriai pūsti vėjas ir smarkiai lyti. Čia žvakės nuo keistų vėjo gūsių vis virpėdavo, Dinui kiek nesmagu buvo šiurpokam koridoriui, kur nei gyvos dvasios jau gal keleta mėnesių nebuvo. Jis ėjo lėtai ir kaip įmanoma tyliau, jis vos širdies smūgio negavo, kai išlėkė Akilanda ir apmėtė jį vandens balionėliais.
- Ah tu..! - Erikas dar pagrūmojo kumščiu nusklendžiančiam Akilandai ir visas permirkęs ėjo toliau. - Ir kaip išvis tu atsiradai... - pats savęs paklausė švilpis. Jis ėjo vis toliau ir suko tai kairėn tai dešinėn, kol pagaliau priėjo koridoriau galą. Nieko įdomaus nepamatęs, apsigręžė ir ketino grįžt atgal, tačiau jo nepaprastai puiki rega pastebėjo mažą juodą uodegėlę, gal panašią į mažo elniuko. Uodegėlė dingo už kampo ir Dinas šyptelėjęs nubėgo visas varvantis paskui įdomybę. Jo melsvai pilkšvos akys žybtelėjo, kaip kad visada pamačius kokį naujai atrastą gyvūnėlį. Gyvūniukas vis dingdavo už kito kampo, o berniukas jam iš paskos. Galiausiai juodauodegis dingo. Dinas sustojo aklsvietėje - Na ir kur tu dabar? - jis apsidairė ir susiraukė, o tada pasistiebė, pasilenkė ir apsisuko. Padarėlio tarsi nė nebūtų buvę. Tada jis pastebėjo keistą statulą, tada jis prisimerkė ir atsilošė. Berniukas priėjo prie statulos ir išsitraukęs lazdelę iš po apsiausto jis įkišo lazdelę ragaos ausin ir sukuždėjo: Secretorum. Jis paprasčiausiai žinojo, kad būtet taip reikia padaryti. Erikas pasijuto stebimas, tad atsivėrus slaptosioms durims greitai įsmuko vidun. Viduje buvo pilka, niūru ir viskas apleista. Tačiau ant vieno didesnio suolo ( tikriausiai mokytojo, nes tai buvo klasė. ) buvo padarėlis jis žiūrėjo į Diną. Dinas pakreipė galvą, padarėlis irgi. Jo kailiukas buvo orandžinis su įdomiomis rausvomis bei mėtinėmis dėmelėmis, jo snukutis priminė kokio šuniuko, akys kaip ruonio. Jis stovėjoant ant dviejų užpakalinių letenėlių, priekinės letenėlės buvo tokios ilgos, kad siekė stalviršį. Jo uodega atrodė taip, tarsi būtų prikaišiota daug mėlynų susivijusių tarpusavyje plunksnų. Dinas mintyse šelmiškai šypsojosi, mat tokio gyvūnėlio dar nebuvo matęs, o išorėje jis tik švelniai šypsojosi ir išlėto bandė priartėti prie gyvūniuko. Jis savo juodom, kaip vabaliukai akimis žiūrėjo į Diną, berniukas švelniai jį pėmė, tačiau tasai jam gnybtelėjo į pirštą. Nykštys pradėjo smarkiai kraujuoti, mat dantukai buvo aštrūs - kad tik nuodų nebūtų - pamanė berniukas, tačiau visai nepyko ant mažylio. Gyvūnas niekur nebėgo, tik įdėmiai apžiūrinėjo savo naują draugą. Gyvūno nuodai, berniukui nieko nedarė, nes garbanius nelinkėjo nieko blogo savo radiniui. Buvo pasiruošęs net ir paleisti, jeigu gyvūnas bus nepatenkintas. Berniukas pradėjo su juo žaisti, o po to ir kalbėtis. Dinas visada suprasdavo, ką norėtų pasakyti, jeigu tik galėtų, gyvūnai.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • II kursas
  • *
  • 330
  • Taškai: 196
Ats: Slapta nenaudojama klasė
« Atsakymas #8 Prieš 2 mėnesius »
Dori ir vėl pramogavo vaikštinėdama koridoriais. Šį, regis, jau visai neblogai buvo ištyrinėjusi, todėl kažko per daug nesitikėjo, todėl vaikščiojo atsipalaidavusi, nesutelkusi dėmesio į kokias nors keistenybes. Netikėtai jai prieš nosį praskrido Akilanda. Pirmakursė nemėgsta šio vaiduoklio. Kita vertus, o kas jį galėtų mėgti, pamanė mergaitė. Laimei, Akilandą kažką krizendamas nuplaukė tolyn ir mergaitė liko nenuskriausta. Tikriausiai spėjo pakankinti kitą savo auką, galvojo vienuolikmetė.
Netrukus tamsiaplaukės akį patraukė Švilpynės mokinys. Šiaip jau Dori švilpių nemėgo, jie klastuolei atrodė pernelyg geri, draugiški, patiklūs ir visokie kitokie nevykę. Tačiau šis berniukas jai pasirodė gražus, todėl ji į jį įsispoksojo. Regis, garbanius kažką sekė. Jis nutipeno prie statulos, sumurmėjo kažkokį burtažodį, kurio Dori neišgirdo, ir jau būtų pradingęs, bet klastuolė tylutėliai šmurkštelėjo pro duris ir atsistojo už jo.
Jie atsidūrė kažkokioje nenaudojamoje klasėje. Dori pasilėpė už spintelės, bet netrukus švilpis jai mažiausiai rūpėjo. Ant suolo stovėjo kažkoks nematytas oranžinės spalvos gyvūnas su rožinės ir mėtų spalvos dėmėmis. Dori pro kampą spoksojo į šį išplėtusi akis ir negalėjo patikėti, kad tokių gali egzistuoti. Gal kažkas jį nudažė, ėmė svarstyti. Netrukus šią mintį tamsiaplaukė nuvijo šalin. Čia juk magijos pasaulis ir esti tokių keistenybių, kad kartais sunku patikėti savo akimis ir ausimis. Matyt, šitas gyvūnėlis yra vienas iš tokių dalykų, bet jis mergaitei pasirodė toks beprotiškai mielas, kad norėjosi eiti ir jį paniurkyti.
Netrukus švilpis ėmė artintis prie gyvūnėlio ir Dori širdis suspurdėjo greičiau iš nekantrumo. Tačiau įvyko tai, ko mergaitė nesitikėjo. Gyvūnėlis berniukui įkando! Tačiau švilpis reagavo ramiai ir netrukus su tuo padarėliu ėmė žaisti. Oho, stebėjosi Dori. Jeigu tas neklaužada būtų įkandęs man, aš tikriausiai būčiau jį užkeikusi, pamanė. Pasirodo, ne toks tas išdykėlis ir mielas, kaip kad gali pasirodyti.
Pirmakursė negalėjo daugiau stovėti pasislėpusi. Ją per daug domino tiek švilpis, tiek gyvūniukas. Mergaitė grįžo prie durų ir trinktelėjo jas taip, tartum ką tik būtų įėjusi. Tačiau nebuvo tikra, ar švilpis nepastebėjo Dori jau anksčiau. Priėjusi prie švilpio ir padarėlio tarė:
- Labas, ar tai tavo augintinis?
Mergaitė stengėsi pasirodyti draugiška ir linksma, kokius ir buvo girdėjusi esant Švilpynės koledžo mokinius.

*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Mano gyvūnai *laukiniai*
Ats: Slapta nenaudojama klasė
« Atsakymas #9 Prieš 2 mėnesius »
Švilpinukas sau žaidė su gyvūnėliu ir bežaizdamas pastebėjo, kad už jo stovi juodaplaukė mergaitė. Berniukas norėjo pamatyti, kas bus toliau, tad apsimetė jos nepastebysiąs. Mergaitės šiltas kvėpavimas pasiekė berniuką ir jis galėjo savo jautria uosle užuosti jos malonų kvapą. Visos mergaitės kvepia taip maloniai... - pamanė jis ir išgirdo, kaip dar kartą trinkteli durys. Tada juodaplaukė prabilo. Jos balsas skambėjo švelniai, palyginus su kitų klastuolių ( Dinas jau buvo pastebėjęs mergaitės koledžo emblemą ) mergaičių balsais. Berniukui ant galvos užsiropštė Apelsinukas ( taip nuspręndė jį vadinti Dinas. ).
- Sveika, įsmukai čia kol aš nemačiau? - jis pakėlė antakį ir šyptelėjo kreiva šypsena. - Pastebėjau tave, kai man jis įkando. - jis pakėlė galvą ir kažką pajautė. - Tu tikrai jauti jaudulį ir smalsumą. Ar taip ir yra? Mano analizės kolkas dar nepakankamai logiška, tad kartais klystu. Kažkaip keista, ar tu kažką sugalvojai? Pirmą kartą su manimi pasisveikino klastūnyno koledžo mokinys. Tačiau man malonu. - jis atkišo savo delną ir pakreipęs galvą linksmai nusišypsojo. - Erikas Dinas Miglaputys. Žinau, pavardė girdėta, bet ne ta pati. Vadink mane Dinu. - ji nusiėmė nuo galvos gyvūną ir pradėjo vėl su juo žaisti. Kiek patylėjęs vėl kalbėjo. - Tu visai įdomi, gal brolis ar sesė kitam koledže? Ir dar noriu pasakyti, kad nesusidarytum mno klaidingo švaizdžio. Aš nesu toks naivus ir draugiškas, kaip kiti švilpiai. Su žmonėmis bendrauju tik artimiau susipažinęs, tad nesitikėk, kad su tavimi pradžioje būsiu draugiškas. - jo žydros akys sužibėjo, mat mergaitė jį domino. Jis atsistojo ir kadangi klastuolė buvo visa galva žemesnė už švilpį, berniukas pasilenkė. Kad jų akys būtų toje pačioje linijoje. Berniukas primerkė akis ir priartėjo taip, kad jų nosį būtų susilietusios. Tada jis staigiai atsilošė iš vėl nusišypsojo. - Na, tu atrodai pakankamai draugiška. Sėskis. - berniukas atsisėdo ant dulkinų grindų turku ir pasirėmęs veidą delnu ( ant jo laipiojo ir sukaliojosi Apelsinukas ) žiūrėjo tiesiai į spindinčias klastuolės akis su trupučiu įtarimo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Erikas Dinas Miglaputys »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • II kursas
  • *
  • 330
  • Taškai: 196
Ats: Slapta nenaudojama klasė
« Atsakymas #10 Prieš 2 mėnesius »
Dori klausėsi, ką kalba Dinas. Atsiduodu jauduliu ir smalsumu? Nepakankamai jautri uoslė? Kaip apskritai galima užuosti tokius dalykus, galvojo pirmakursė.
Mergaitė paspaudė berniuko ranką.
- Na... ee... ne visi klastuoliai bjaurūs, - nusijuokė vienuolikmetė. - Kartais Klastūnyne pritrūksta draugiškumo, - paatviravo, - tačiau yra ten ir daug man patinkančių dalykų, - susimąstė apie tai, kad ten niekada nereikia vaidinti saldumos ir jeigu esi be nuotaikos, nereikia to slėpti ir niekas prie tavęs neprisikabins bandydamas pralinksminti.
Dori stebėjo, kaip Dinas nusikelia nuo galvos gyvūnėlį.
- Aš neturiu nei brolių nei seserų, - atsakė Dori. - Ir mano tėvai... žiobarai, - susiraukė. - Esu pirma iš savo giminės įžengusi į šią pilį, - dabar jau nusijuokė, - ir niekada neįsivaizdavau, kad gali egzistuoti toks padaras, - žvilgtelėjo į gyvūną. - Tai jis tavo... gyvūnas? - pakartojo klausimą. - Kaip jis vadinasi? Ar stipriai tau įkando? - žvilgtelėjo Dinui į pirštą.
Kiek patylėjusi susizgribo, kad neprisistatė.
- Beje, aš Dori, - nusišypsojo.
Kai garbanius pasakė, kad nėra toks naivus ir draugiškas, kaip kiti švilpiai, Dori pilve suplazdėjo drugeliai. Šie žodžiai jai patiko. Juk iš tikrųjų būtent dėl jo, o ne dėl gyvūnėlio, ji atsidūrė čia. Nors švilpio statusas iš pradžių juodaplaukės nežavėjo, tiesos buvo ir tame, kad kartais Dori pavargdavo nuo melo, intrigų ir kovų Klastūnyne. Kartais taip norėdavosi tiesiog smagiai su kuo nors pasibūti neįtarinėjant, kad tuoj tave kas nors užkeiks. Todėl bendravimas su švilpiu, kuris turėtų būti geros širdies, bet ne naivuolis, skambėjo itin viliojančiai.
Kai Dinas pasilenkė prie Dori ir prilietė savo nosį prie josios, mergaitė tartum ištirpo. Tačiau tai ilgai netruko, po akimirkos švilpiukas ir vėl žaidė su gyvūnėliu, tačiau žiūrėjo ne į jį, o į Dorį.
- Aaam... Tai papasakok viską apie savo gyvūnėlį, - paprašė.
Ir apie save, mintyse pridūrė.
- Ir dar, kaip kvepia jaudulys ir smalsumas?

*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Mano gyvūnai *laukiniai*
Ats: Slapta nenaudojama klasė
« Atsakymas #11 Prieš 2 mėnesius »
- Nevisi klastuoliai bjaurūs? Na, dėl to jau įsitikinau, vos tu su manimi pasisveikinai. Beje, aš irgi vienturtis. Nemanau, kad man labai patiktų turėti mažesnįjį brolį ar seserį. Aš aišku moku elgtis su mažais vaikais, tačiau man tai malonumo neteikia. - Dinas toliau klausėsi mikčiojančios mergaitės. - Hm, ne, čia ne mano gyvūnas. Aš jo akyse taip pat nesu regėjęs ir jokioje knygoje apie panašios išvaizdos gyvūną nesu skaičiusi. Manau tai koks nevykęs eksperimentas, tačiau tai žiauru. Žiauru daryti eksperimentus su gyvūnais ir iš vis, net nežinau, kaip jis čia atklydo. Aš jį iki čia atsekiau, pakeliui mane vandens balionais užmėtė Akilanda, ketnau jį kaip nors apkulti, nors jis ir vaiduoklis, manau ką nors būčiau sugalvojęs, na, tačiau jis paspruko. Nė velnio nenutuokiu, nei kaip veislė vadinama, nei kaip jį vadinti patį. Jis orandžinės spalvos, tad manau galėtų būti Apelsinukas. O veislę patys sugalvotume paskui. Kokį vardą tu siūlai? Ir ačiū už rūpestį, įkando stipriai, kraujuoja, tačiau čia niekis, palyginus su kitais. Na, mano apsiaustas visas permirkęs, o dar toki patys ir marškiniai, kaip aš eisiu į po pietines pamokas? - Dinas kiek raustelėjo. - Aš vidutiniškai geras kerėtojas, man geriausiai dekasi herbalogija ir nuodų ir vaistų pamoka. - jis nusivilko savo apsiaustą ir marškinius pakabino ant skirtingų kėdžių. Visai neseniai jis sirgo gripu, tačiau kai grįžo į Hogvartsą, jis pradėjo daugiau sportuoti, tad dabar atrodė toks pat sportiškas, kaip ir prieš ligą. Šiaip, Dori man dar negirdėtas vardas. Nesuprask klaidingai, vardas gražus. Apie gyvūnėlį aš nieko nežinau, tačiau išsiaiškinsiu - akimirką jo balsas skambėjo taip tvirtai, įtikinamai ir ryžtingai, kad ne tik jo balsas, bet ir išvaizda kelioms akimirkoms atrodė bauginančiai. Dori ir toliau klausinėjo. Dino akys šelmiškai žybtelėjo, mergaitė jį domino. Ji buvo kažkuo kitokia, negu kiti, net ir kvepėjo kiek kitaip, nei visos kitos mergaitės. Jos kvapas buvo malonus, tarsi lauko gėlių, tačiau kita jos pusė buvo aštri, kaip mėta. Dinas net prisimerkė. Niekas neturėjo dviejų kvapų, tarsi vieną pusę būtų pasikvėpinusi vienaip, o kitą kitaip, visos mergaitė kvepėjo tuo pirmuoju įvardintu kvapu. Išgirdęs kitą mergaitės klausimą, jis pabudo. - Paprasčiausiai analizuoju ir tiek. Esu pirmas toks savo giminėje. Jaudulys turi savotiškų judesių, emocijų ir taip toliau. Smalsumas - tuomet galima spręsti tai iš akių. Na, nevisi jausmai išduoda viską iš akių. - nusijuokė jis. - Kiekvienas žmogus elgesi vis kitaip, tačiau galima viską suprasti daug maž iš tų pačių veiksmų. Tu kvepi maloniai ir labai viliojančiai, visos mergaitės kvepia lauko gėlėmis, bentjau man. Dar joks žmogus nebuvo turėjęs dviejų skirtingų kvapų. Tu gal skirtingais kvėpalais kvėpiniesi. Na, tai gal nori imti Apelsinuką? Man jo nuodai nesuveikė, nes aš neketinau jam nieko daryti, tad galėsi imti jį tik tada, kai įsitikinsi, kad nenorėsi jo prikulti, kai jis tau įkąs. Jausi tokį jausmą, tarsi į gilią žaizdą suleistų nuskausminamūjų. Pabandyk. Beje, dabar tavo jaudulio kvapas labai ryškus. Tavo skruostai atrodo šiek tiek rausvi. Nebijok, manau šis gyvūnėlis geras. - Dinas ištiesė gyvūnėlį Dori.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Erikas Dinas Miglaputys »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • II kursas
  • *
  • 330
  • Taškai: 196
Ats: Slapta nenaudojama klasė
« Atsakymas #12 Prieš 2 mėnesius »
Dori klausėsi Dino. Oho, koks jis iškalbus, pamanė mergaitė. Reikėjo būti gerokai įtempus ausis, kad spėtų suvirškinti visą jo sakomą informaciją. Juodaplaukė pajuto, kad su Dinu nėra nuobodu. Regis, žodžiai iš jo lūpų liejasi patys, be jokio nesmagumo jausmo, o ir pati Dori jautė turinti daug ką pasakyti, nors jiedu ką tik susipažino. Mendel nejučiom plačiai nusišypsojo.
Pasirodo, Akilanda prieš tai išsikrovė ant Dino, užtat pirmakursės nepuolė. Dinas buvo visas peršlapęs, todėl nusirengė apsiaustą ir marškinius, kad šie išdžiūtų. Kodėl negalėjo drabužių išsidžiovinti magišku būdu, pamanė mergaitė. Sekundėlę bandė prisiminti kerus, kurie tai padarytų, bet nesėkmingai. Dinui nusirengus mergaitė paraudo ir nusuko akis, stengėsi žiūrėti į gyvūnėlį.
- Apelsinukas, - tarė ji, - manau, tinka. Tik aš jį vadinsiu Apelsinu, - nusijuokė. - Matai, štai čia yra mano klastuoliškoji pusė, nemėgstu saldumo ir mažybinių žodžių. - Beje, aš turiu vorą, - išsitraukė jį iš kišenės. - Jo vardas Svogūnas, tik nevadink jo Svogūnėliu, - pajuokavo. - Šį vardą jam sugalvojau per kerėjimo pamoką, kai profesorė davė svogūnų, kuriuos reikia perkirsti, ir aš nuo jų žliumbiau, - juokėsi.
Kaip su juo lengva bendrauti!
- Galėsi mane pamokyti nuodų ir vaistų, - dabar jau rimčiau tarė ji, - deja, man jie velniškai nesiseka, - atsiduso. - O man... - akimirką dvejojo. Ar ji gali pasakyti Dinui, kad slapčia skraido? - Na, man patinka skraidyti, - surizikavo. - Nuo pat rugsėjo gvelbiu šluotas iš prie aikštės esančio sandėliuko ir slapčia skraidau. Ir dar man patinka... O Dieve, tau pirmam tai pasakysiu. Man patinka ateities būrimas. Tik niekam nesakyk, - žvilgtelėjo garbaniui į akis.
Regis, kurį laiką Dinas buvo apie kažką giliai užsigalvojęs. Tada jis atsakė į klausimą, kuris Dori labai domino. Apie kvapą.
- Nejaugi? - stebėjosi Dori. - Ar tikrai nemeluoji? Tu tikrai gali užuosti žmogaus kvapą? Juk tai... ypatinga. Ar ne? Atleisk, aš kilusi iš visiškų žiobarų šeimos, - atsiduso. - Tai dar vienas neklastuoliškas mano bruožas. Tikiuosi, tavęs tai neatbaidys, - ir vėl pajautė kompleksą dėl savo nešvaraus kraujo.
Keista, bet švilpis turbūt buvo vienintelis žmogus, prieš kurį Dori nebuvo gėda jos tikrųjų minčių. Kai Dinas pasakė, kad Dori kvepia maloniai ir viliojančiai, šį kartą jos šviesūs skruostai užsidegė raudoniu kaip vasaros uogos.
Švilpiukui pasiūlius Dori paimti gyvūnėlį, iš pradžių mergaitė šiek tiek dvejojo. Aš nenoriu jo prikulti, galvojo pirmakursė, tikrai nenoriu. Na, nebent jis man įkas, kažkodėl šyptelėjo. Klastuolė nusiramino ir mintyse pasakė gyvūnėliui, kad nieko jam nepadarys. Tikiuosi, tai suveiks. Na, bet jeigu tas mažas nenaudėlis jai įkas, Dori tikrai bėgs iš čia kiek kojos neša ir nuo jo, ir nuo švilpiuko. Dori ištiesė ranką, kad gyvūnėlis nuo Dino rankos galėtų ateiti pas ją. Gyvūniukas taip ir padarė. Sekundėlę jis spoksojo į Dori savo mielom, bet neklaužados akytėm. Mergaitė nusišypsojo ir paglostė gyvūnėlį. Ir nieko! Jis Dori nekando! Atėjo arčiau pečių ir prisiglaudė. Pradėjo keistai murkti. Murkimas šiek tiek priminė katiną.
- Na, žinai, visai mielas gyvūnėlis, - nusijuokė Dori jį glostydama.
Gyvūnėlio kailis buvo šiurkštokas, nors atrodė, jog bus labai švelnus. Akimirką mergaitė pagalvojo, kad reikėtų jį išmaudyti. Kaži, o jeigu mes jį išmaudytume, ar jis liktų tokios pat spalvos, svarstė tamsiaplaukė. Taip pat Dori pagalvojo apie tai, ką gyvūnėlis valgo. Juk jam reikės atnešti maisto, tiesa? O kur jis miega? Ir išvis, kaip jis čia atsidūrė? Mergaitė pajuto norą rūpintis gyvūnėliu.

*

Neprisijungęs Erikas Dinas Miglaputys

  • I kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Mano gyvūnai *laukiniai*
Ats: Slapta nenaudojama klasė
« Atsakymas #13 Prieš 2 mėnesius »
- Apelsinukas ar Apelsinas, man nėra skirtumo, žinau tiek, kad reikia jam duoti vardą.
Dinas susijuokė.
- Svogūnas, geras vardas.
Berniukas klausėsi toliau ir kiek nustebo.
- Man net nebūtų šovę į galvą, kad mokinys ar mokinė iš klastūnyno, prastai mokintūsi nuodų ir vaistų pamokoje. Net nežinau dėl ko tokų įvaizdį susidariau, tačiau tiesiog atrodo, kad jūs visi turėtumėte būti vunderkindais šioje pamokoje. - jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. - Na gal ir pamokysiu, kai artimiau susibendrausime. Kolkas negaliu pasitikėti žmogumi, sutiktu vos prieš keletą minučių. - ką toliau pasakė mergaitė, jis net antakį kilstelėjo. - Patinka skraidyti? Na tu vis stebini mane, tikrai. Man irgi patinka skraidyti, tik gal ne taip dažnai. Turiu draugę, grifiukę, ji tokia patrakusi naivuolė, bet geras žmogus, jai irgi labai patinka skraidyti. - na viskas, Dinas net akis išplėtė išgirdęs paskutinį Dori sakinį apie pomėgius. - Niekam nesakysiu, tačiau... - jis pradėjo juoktis, tačiau ne iš Dori. - Aš tau ne keistas? Apie kiekvieną koledžą, nors taip ir nepridera, bet esu susidaręs įvaizdžius, kurie niekada nepasitvirtina. Man irgi visai patinka ateities būrimas. Ten realiai net nereikia nieko daryti, tik kavos tirščius makalioti. Tik neįsižeisk, gerai?
Dinas vargingai šyptelėjo.
- Na taip, galiu. Nežinau, kad ypatinga tai taip. Atleisk už tiesmukumą, bet aš tiesiog neketinu slėpti tai ką aš sugebu. Tai keista, bet ypatinga, nors man visą laiką buvo begalo smalsu ką nors sužinoti apie savo uoslę. Tarsi koks komiksų veikėjas, arne? - jis atsisuko į Dori ir vėl, o tada išsišiepė ir išsitiesė ant dulkėtų grindų, nes jo kūnas jau buvo pilnai išdžiuvęs, nebent plaukai paskui dulkėti bus, tačiau čia tik menkniekis.
- Na va, tau net neįkando, tikriausiai jis patinas. - jis vėl nusijuokė, nors tai ir nebuvo juokelis. Vat tada ir prisiminė, kad jam įkando, žaizda kažkaip keistai vis dar kraujavo. - Tergeo. Hm, kraujuoti nenustoja. - po burtažodžio iš žaizdos pradėjo dar labiau kraujuoti. Berniukas įtartinai nužvelė Apelsinuką. - Manau eisiu pas seselę. Man keista, aš tikrai net nenutuokiu iš kur jis čia atsirado, ką jis valgo, kaip gaudavo maisto iki šiol ir kur gyveno iki šiol. Dori, jeigu prižadi niekam nesakyti apie šitą gyvūną, tuomet met galime jį auginti ir žiūrėti kas iš jo gausis. Atleisk turiu skubėti pas seselę, nes jau silpna darosi. - jam iš nykščio tarsi upeliu bėgo kraujas. Berniukas greitai apsirengė šiek tiek apdžiuvusiais drabužiais ir pasiėmęs kuprinę ėjo link išėjimo. Jam pradėjo kapsėti kraujas iš nosies.Berniukas sveiką delną pakišo po nosimi. - Dori, žiūrėk, kad jis tau neįkąstų, nors kolkas dar negaliu užtikrinti, kad nykštys kraujuoja taip dėl jo įkandimo. Pabandyk ką nors išsiaiškinti, vėluosiu į pamoką... - jam jau tikrai normaliai varė kraujas ir iš nosies, o tada jis pradėjo varvėti ir iš kairės ausies, po to kraujo skonį, Dinas pajautė ir burnoje. Berniukas pradėjo kosėti ir išėjęs į koridorių pabandė bėgti, tačiau jam tepavyko šlubčioti. Kraujo jis neteko daug ir jam gali baigtis blogai, jeigu kas neateis į pagalbą. Berniukui aptemo akyse ir skausmas buvo didelis, tad jis atsirėmė į koridoriau sieną ir galiausiai dar kažką atrodo girdėjo ar... jautė? Net pats nebežinojo tad tiesiog nuvirto ant grindų ir neteko sąmonės. Aplink jį darėsi vis didesnė kraujo bala. Ir kas dabar bus? Ar jis galop mirs?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Erikas Dinas Miglaputys »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • II kursas
  • *
  • 330
  • Taškai: 196
Ats: Slapta nenaudojama klasė
« Atsakymas #14 Prieš 2 mėnesius »
Dori klausėsi, ką kalba Dinas.
- Dėl koledžų... - susimąstė. - Na, kiekvieno koledžo mokiniai kaip ir turi jam būdingas ypatybes, - susimąstė. - Bet tinka, aišku, ne viskas. Kalbant apie ateities būrimą, - diskutavo, - tai arba kažką jauti, arba ne. Nemanau, kad to galima išmokti, - regis, kelioms sekundėms užsigalvojo. - Čia kaip su tavo kvapais, supranti? - pabandė duoti pavyzdį. - Tu man gali šimtą valandų pasakoti apie juos, tačiau aš vis tiek jų neužuosiu, - nusijuokė. - Tas pats ir su ateitimi... Arba turi dovaną ją nuspėti, arba ne...
Po akimirkos Dori pastebėjo, jog Dinui kažkas darosi. Jis minutėlei atsigulė ant grindų, o jo žaizda ėmė vis labiau kraujuoti. Galiausiai jis apsirengė ir pasakė, kad jam reikia pas seselę, tačiau klastuolei atrodė, jog šis tuoj apalps. Bernukui pradėjus eiti jam kraujavo ne tik iš piršto, bet ir iš nosies ir, o siaube, pradėjo kraujuoti net ir iš ausies!
- Dinai, palauk! - sušuko Dori. - Tu negali toks eiti! - tačiau buvo beveik tikra, kad berniukas jos neišgirdo.
Dėl Merlino barzdos! Kas tai per padaras, žvilgtelėjo į Apelsiną ir nuskubėjo paskui garbanių.
Kai Dori išlėkė į koridorių, Dinas gulėjo jame be sąmonės ir vis labiau kraujavo.
- Ne, ne, ne! - suspigo prie jo pribėgusi Dori. - Velnias, ką man daryti?! - panikavo.
Dori prisiminė, kaip žiemą kažkuris iš profesorių minėjo, jog atgaivinti žmogų galima Rennervate kerais.
- Rennervate! - pabandė mergaitė. - Velnias, nepadeda! - suriko, kai burtai nedavė jokio poveikio. - Kas nors, padėkit! - klykė Dori.