[Vegard Saeterhaug]

Štai ir baigėsi norvego praktika. Pamoka dar nesibaigė, iš bokšto išeiti negalima. Geriausia užsissvajoti ir galvoti apie morkas ir veganizmą. Morkos...Noriu morkų, tikiuosi vakarienei bus morkų, gal reikia Norvegijoje ant kalnelio lysvę įsirengt su morkom? Pats ravėčiau, mylėčiau, gal ir visai gerai būtų...Reiks tėvams užsiminti apie tai. Po šios minties Vegard pajuto ,kad ant veido kažkas užšoko ir nagais įsikabino į išpuoselėtą ir švytintį berniuko veidą. Kone nesurikęs berniukas bandė graužiką nuimti nuo veido, bet rupūžė buvo taip stipriai įsikabinęs ,kad ir nuplėšti buvo sunku. Supratęs ,kad ir taip patirs daug skausmo iš visų jėgų nuplėšė burunduką nuo veido ir paleido jį į lentą. O ne ką aš padariau? Suskaudo veidą. Greitai nušokęs nuo kedės berniukas lėkė prie garbaniaus Moore stalo.
-Pažiūrėkit ką jūsų kvailas burundukas padarė!!!,-Suriko berniukas ant mokytojo.
Tikiuosi kad šitas garbanotas asilas darys ką nors, antraip aš jam galvą nusuksiu ir ją su morkų klijais priklijuosiu.

[Evander Moore]

Mergaitė sėdėjo pačiame gale, vos nemiegodama iki tol, kol pastebėjo mokinius einančius link narvų su visokiais gyvūnais, kurie elgėsi gana keistai. Gerai, tiesiog turiu eiti pasiimti gyvūną, gal kokią voverę ar žiurkėną, ir apsimesti, kad žinau, ką darau. Mergaitė atsargiai ir lėtai atsistojo ir neužtikrintais žingsneliais nuėjo pasiimti narvo su gyvūnu. Frėja daug negalvojus pasiėmė žiurkę ir nuėjo atgal prie suolo. Tik eidama ji pastebėjo daiktus gulinčius ant stalo. Iš daiktų panašu, kad reikia pagaminti gyvūnams vakarienę, kotletus. Bet kam reikalinga ta tabletė? Gal paklausti profesoriaus? Ne, atrodysiu kvailai, visgi turėjau klausyti, o nemiegoti. Tiesiog pažiūrėsiu, ką daro kiti. Mergaitė už kelių akimirkų jau sėdėjo suole ir spoksojo į daiktus padėtus ant jo. Odinės pirštinės, dubenėlis su druska, lėkštutė su balta tablete ir truputėliu faršo. Ir ką aš turėčiau su tuo daryti? Nors ir nebuvo užtikrinta, varnė užsimovė pirštines ir pradėjo vynioti tabletę į faršą.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas buvo Elliw rankose. Pati mergaitė stovėjo ant kojų. Tai buvo labai keista: kadangi prie jos buvo prisiartinęs profesorius Goore, rudaplaukė spėjo išsigąsti. Tačiau tas pabaisa, pastaruoju metu elgėsi gana draugiškai. Žinoma, tai turėjo atrodyti įtartinai, tačiau Elliw apie tai nė nesusimąstė. Svarbiausia, kad teleskopas buvo sveikas ir gyvas (?), kažkokios mėsos ant veido nebėra. Vadinasi, galima ramiai atlikti pamokos darbą.
Deja, norint jį atlikti, reikėtų žinoti, kokia yra užduotis. Kaip tik šitos informacijos Elliw ir neturėjo. Ji nežinojo, ar profesorius Goore nieko nesakė, ar ji paprasčiausiai pamiršo, tačiau nė neįsivaizdavo, ką reikėtų padaryti.
- Profesoriau Goore! - vėl suriko rudaplaukė, tačiau tas, atrodo, buvo labiau susidomėjęs kažkokiais gyvūnais, lakstančiais po klasę. Elliw nesuprato, kodėl čia yra kažkokių gyvūnų ir nė nesusimąstė, kad kaip tik jie gali būti pamokos užduoties dalis. Sutrikusi rudaplaukė atsisėdo ant kėdės ir labai atsargiai pastatė teleskopą ant stalo.
Ilgokai žvalgėsi po klasę, kurioje kažkodėl vyravo chaosas. Pastebėjo, kad profesorius Goore ramiausiai įsitaisė savo kėdėje, ir pradėjusi keistis nuomonė vėl grįžo prie senosios: jis yra baisus žmogus, visai nesirūpinantis tuo, kad klasėje skriaudžiami gyvūnai ir mokiniai. Reikia nueiti pas direktorę ir viską jai pasakyti nusprendė trylikametė. Buvo labai nepatenkinta, kad nežino, ką reikia daryti, tad ramiai pasilenkė prie kuprinės išsitraukti vadovėlio - gal bent taip ką nors išmoks?
Deja, vos pakelta kuprinė suplyšo, tad Elliw liko tik su petneša rankoje. Nė neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti su šiuo daiktu, tad tiesiog numetė ją ant žemės. Knygos buvo išbyrėjusios ant grindų. Elliw bandė surasti tą, kurios jai reikia, tačiau pamiršo, kokioje pamokoje yra, tad teko pasiduoti. Ji išsitiesė kėdėje ir vėl įsispoksojo į profesorių.
Teleskopas tebestovėjo ant stalo.

[Žaneta Froz]

Atsivertusi maldyną reikiamame puslapyje Žaneta kibo į darbą. Nauja jos strategija - kuo greičiau pradėti pamokos darbą ir tuo pačiu kuo greičiau jį pabaigti. Kai intensyviai dirba lieka mažiau laiko nevaldomai spoksoti į profesorių. Na ir pati nenoriai sau pripažino, kad skuba ir tam, kad pamokos gale galėtu paslapčia žvilgčioti. Jei kas pagautų (profesorius) ji pasakytų, kad iš nuobodulio ganė akis.
Šią pamoką mokiniai dirbo su gyvūnais. Ir tiesą sakant profesoriaus parodomasis kerų naudojimas ant voverės atrodė kaip kankinimas. Nors ir sakė, kad tai gyvūnams padės, ši (voverė) vis tiek atrodė kamuojama nežmogiško skausmo. Kai atėjo laikas susirinkti visas pamokai reikalingas medžiagas ji nors ir labai skubėjo pasistengė viską daryti atsakingai. Pirmiausia užsidėjo tas storąsias pirštines. Su jomis pirštai buvo storesni ir sunkiai lankstėsi. Bet to turėtų pakakti atliekant darbą. Toliau ji atsistojo iš suolo ir nuėjo prie narvelių. Galvojo rinksis gyvulėlį pati, tačiau pamačiusi visus tuos išsigandusius snukučius ji užsimerkė ir paiimė pirmą pasitaikiusį. Tik atėjusi atgal į suolą pamatė, kad pasiėmė paprastą žvirblį. Narvelis buvo atitinkamai mažesnis, bet net ir, tikriausiai mažiausiame narvelyje, žvirblis buvo daugiau nei dvigubai mažesnis. Galbūt tai jauniklis? Arba paprasčiausiai ilgą laiką nešertas. Būtų logišką nusilpninti žvėriukus tam, kad mokiniams būtų lengviau. Dėl kitos darbo eigos dalies mergina labiausiai nerimavo. Profesorius sakė, kad tik jaunesnių kursų mokiniai naudotųsi tablete. Ir nors buvo tik ketvirtakursė, suprato, kad tikriausiai į tą kategoriją neįeina. Bet ji vis tiek, apsidairiusi, greitai įmetė gabalėlį faršo su tablete. Žvirblis, iki tol nejudėjęs, griebė kaip pasiutęs.

[Michelle Rivera]

Švilpė atsinešė ant savo suolo rudą voverę narve ir jį padėjo ant suolo. Pirmakursė atsisėdo ir pasiėmė baltą tabletę. Geltonplaukė jau norėjo duoti tabletę baisiai baubiančiai voverei, bet pačiu laiku prisiminė, kad tabletė turi būti įvyniota į faršą. Tu nepakartojama esi, būtum lygioj vietoj susižeidus. Ką tu žinai ką gali ta voverė.. Kaip tikriausiai nekeista, geltonplaukė pasišnekėjo su savimi mintyse ir greitai pasiėmė faršą. Michellė susuko kamuoliuką iš faršo, įkišo tabletę į vidų ir pradėjo duoti baubiančiai voverei. ,,Tabletuotą" faršą mergaitė įdėjo į rudos voverės narvą ir pradėjo stebėti ir laukti, kol gyvūnas suės viską.
Ruda voverė staiga nustojo baubti ir pauostė faršą. Net nedelsęs gyvūnas pradėjo ėsti faršą, o vienuolikmetė staigiai atsivertė mažos knygutės trisdešimt šeštą puslapį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh be nuotaikos sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Nepaisant to, kad pamokos buvo geros, kažkodėl noro mokytis tai nepridėjo. Mergaitė sėdėjo klasės priekyje ir svarstė, ar reikėtų užsiimti praktika, ar ne. Galiausiai nutarė, kad ne: žiūrėti į kankinamus gyvūnus ji nenorėjo, tad geriau nė nekreips dėmesio į tuos narvus. Profesorius Moore, aišku, jau pridarė sau būdingų nesąmonių, bet ji, Deoiridh, prie to neprisidės.
Galbūt būtų taip ir sėdėjusi, tačiau pamatė pro šalį einantį Sigurdą, kuris, atrodo, jos nepastebėjo. Deja, atrodė, kad vaikinukas buvo nusiteikęs atlikti šitą idiotišką užduotį. Deoiridh negirdimai atsiduso. Stengėsi suprasti, kad koledžo draugui reikia mokytis (supratusi, kad kitais metais islandas turėtų baigti Hogvartsą, Deoiridh suvirpėjo), tačiau vis tiek buvo skaudu, kad jis tarsi neprieštaravo gyvūnų kankinimui.
Kai šviesiaplaukis ėjo pro šalį, Deoiridh jam nieko nesakė. Svarstė iš viso prie jo neiti ir nekalbėti: bijojo parodyti nepasitenkinimą. Ir vis dėlto suvokė, kad nieko neveikdama ji pernelyg kris į akis, tad atsistojo ir prisiartino prie vaikinuko.
- Labas, - tarstelėjo. - Nemanai, kad šita pamoka yra šiek tiek per žiauri?
Atsargiai pažvelgė į jį, tačiau ir vėl bijojo susidurti su jo akimis. Nežinojo, kokio atsakymo gali tikėtis. Vis dar nežinojo, kaip jiedu bendrauja, ir kas juos sieja. Labai norėjosi išsiaiškinti, tačiau profesoriaus Moore pamoka tam nebuvo nei tinkamas laikas, nei vieta. Tad tik laukė, kol Sigurdas ką nors pasakys.
Deoiridh žiūrėjo į gyvūnėlį narvelyje ant islando stalo ir nuoširdžiai jo gailėjo. Vis tik pabijojo pasakyti tai tiesiai šviesiai. Pradėjo beveik gailėtis, kad iš viso artinosi prie šito stalo.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Priėjusi grifų gūžtos pirmakursė prie profesoriaus išgirdo jog jis su ja iš ties nemandagiai elgėsi.
- Atsiprašau? Aš nekalta, kad tas burundukas nesveikas kažkoks, o be to aš jums ne koks sliekas, kad čiuožčiau. - Susipiktinus pasakė Kristina.
Bet bent džiaugėsi jog šiek tiek pagydė jos žaizdą, kad ir kaip skaudėjo kai leido su švirkštu. Tuomet ji išsidezinfekavo ranką ir užsidėjo tvarstį. Mokinė mėgino toliau dirbti, nors ir labai gėlė ranką. Priėjusi prie to pačio burunduko ištarė:
- Beimitz ha Abra bei latez
Burundukas stovėjo vis dar savo vietoje, todėl ji garsiau pasakė:
- Beimitz ha Abra bei latez!
Jis tuoj pat apsvaigo ir net akys pas jį pasidarė kažkokios keistos. Mergaitė atlikusi savo darbą įdėjo jį atgal į narvą visą leisgyvį ir nunešė profesoriui. Ranką vis dar skaudėjo ir labai skaudėjo, tad ji nusprendė kai baigsis pamoka tikrai nueiti į ligoninės sparną, kad jai padėtų. Ši pamoka mergaitei buvo gana keista, o dėl žaizdos tai buvo išvis liūdna. Ah.. kaip skauda

[Michelle Rivera]

Švilpė pradėjo skaityti tekstus parašytus mažoje knygelėje. Na, tai pirmakursė darė tik dėl to, kad prastumtų laiką. Mergaitė nelabai stengėsi pasirodyti gerai Apsigynimo nuo juodosios magijos, todėl knygelė buvo skaitoma tik laiko prastūmimui.
Pagaliau, po maždaug penkių minučių ruda voverė buvo suėdusi visą faršą ir buvo visiškai nurimusi. Geltonplaukė prasidarė narvą ir tvirtai suėmė apsėstą gyvūną. Vienuolikmetė nukreipė lazdelę į nusiraminusią voverę ir ištarė:
- Beimitz ha Abra bei latez.
Kaip bebūtų nekeista, Michellei burtažodis iš pirmo karto nepavyko, todėl mergaitė giliai įkvėpė ir iškvėpė, susikaupė ir dar kartą aiškiai ištarė:
- Beimitz ha Abra bei latez.
Anksčiau baubusi voverė pradėjo krutėti. Tuo pačiu metu iš gyvūnėlio išlindo tamsios spalvos gija. Pirmakursė tą giją įmetė į dubenėlį su druska ir rudą voverę įkišo atgal į narvą.
Apsidžiaugusi, kad pagaliau baigė darbą, Michelle sulaukė pamokos galo ir išėjo iš klasės.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo tų akių: pažaliavusių, keistų ir išprotėjusių. Nežinia, ar jos, ar netikėtai visai šalia pasigirdęs balsas grąžino į realybę. Ta neaiški tamsuma, nuo pat pamokos pradžios slėgusi krūtinę, dingo. Greičiausiai būtų susivokęs, kokią nesąmonę pradėjo daryti, bet dabar tik kilstelėjo galvą. Jau beveik nenustebo, kad Deoiridh tiesiai į jį nežvelgė, visad kažkur šonan. Krustelėjo kažin kas širdyje, bet po jos žodžių pasijuto susitepęs. Lyg tas kelias minutes buvo užvaldytas nežinomos jėgos ar netekęs proto kaip tie padarėliai narvuose.
-Labas, - atsakė vaikinukas, patraukdamas rankas nuo stalo, toliau nuo paukščiuko. Nusimovė pirštines, kurios gana ankštos. Švelniai tekštelėjo jas ant suolo. Bandai apsimesti nekaltu? - Aha, gana žiauroka... - pridūrė, jau vengdamas škotės akių.
Ne tik dėl atsinešto bei kurksinčio gyvūno, bet ir dėl jos kitokio žvilgsnio į jį jautėsi nemaloniai. Tarsi bausmė mintyse pasirodė varlė už grotų.
-Sakiau, kad nereikia nieko daryti. O dabar matai - ji gali palaikyti tave...kažkokiu. Visai sugadinsi tai, kas tarp jūsų yra. - Mjorniras kiek sutrikęs baigė savo mintį ir skristelėjęs atsidūrė ant stalo. Arčiau animagės, arčiau padarėlio. Toliau nuo Sigurdo.
-O kas tarp mūsų yra? - pabandė paklausti islandas, bet atsakymo negavo. Tartum ženklas, kad jis turės pats viską išsiaiškinti ir kol kas nevertas jokių atsakymų. Pasisėmęs trupinėlį drąsos, dirstelėjo į Deoiridh:
-Tu nori juos išlaisvinti? - abejodamas, ar suprato, kur ji lenkia, pasidomėjo grifas. - Bet kaip, jei ne kerais, gali... galime tai padaryti? - užsikirtęs pridūrė. Nežinia kodėl ta veiksmažodžio forma privertė akimirką suklupti.

[Alrisa Fuentes]

Alrisa buvo visiškai tikra, kad ežys-kiaulė nepabėgo, juk pati matė, kaip padaras šėlo savo narvelyje. Deja, įsitikinimams buvo lemta sugriūti - vos tik kiek pasilenkė, kažkas užšoko ant galvos. Ji nepatenkinta suspiegė ir pabandė tą kažką nuimti. Pirštais tespėjo užčiuopti šaltą knyslę, kai gyvūnas nusprendė neprasidėti su klastuole. O gal išgirdo savo šeimininko balsą, kuris pasirodė pažįstamas. Taip garsiai niekas nešnekėjo visoje mokykloje, tad nenustebo išvydusi Mulungu. Bet ir neapsidžiaugė. Ji lengviau atsiduso, kai paršas pasišalino bei įsitaisė berniukui ant rankų. Akimis atidžiai stebėjo juos, lyg tikėdamasi dar vieno bjauraus išpuolio. Nepasitikėjo šiuo duetu, kurio skleidžiami garsai buvo vienas už kitą baisesni. Mergaitė jau ketino pasiimti ežį-kiaulę ir grįžti prie praktikos, kai juodaodis apkaltino ją. Šioji tuojau susiraukė, sugniaužė kumščius. Nemaniau, kad jis moka kalbėti... Šmėstelėjo kiek šviesesnė mintis, bet Alrisa vėl susierzino matydama paršelį - priminė apie nenusisekusį planą su jo giminaičiu. Iki dabar jautė nuoskaudą.
-Tikrai? O kas pirmas pradėjo? - piktai nužvelgė Mulungu ir jo augintinį. Jautė, kad tas gyvūnas suvėlė plaukus į varnų lizdą, tačiau nebuvo laiko jiems sutvarkyti. - Šitas padaras! - nelaukusi atsakymo šūktelėjo ji ir darsyk spirtelėjo narvą. Nelaimei, durelės atsidarė, o žvėrelis piktai žvygtelėjęs ištrūko į laisvę. Jam berniukas kažkodėl pasirodė patrauklesnis, tad nieko nelaukdamas nukurnėjo ton pusėn.

[Ryan Jones]

Jones ramiai klausėsi profesoriaus. Po tų juodų padarų atakos, vaikinukas kiek bijojo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokų, kadangi nenorėjo ir vėl būti užpultas. Tad dėl tos priežastis visose pamokose iki šios elgėsi labai atsargiai. Išgirdęs kokia bus praktika, pilkaplaukis perbalo. Jam ir vėl reikės kariauti su demonais... Demonais, kurie matyt vėliau taps jo košmarais. Košmarais, kurie lėtai žudys jį iš vidaus. Po tos pamokos, jis keletą savaičių sapnavo košmarus kaip dūsta.
 Rudaakis lėtai užsidėjo pirštines. Žinojo, kad nuo praktikos nepabėgs, tad darė viską kaip profesorius sakė. Užsidėjęs pirštines atsistojo nuo kėdės ir nuėjo prie narvų. Tada pasiėmė melsvos spalvos paukštuką, kuris labai neramiai skraidė savo narvelyje. Būsimajam magizoologui buvo labai gaila gyvūnėlių. Juk jie tikri vargšeliai! O Jones galėjo išgelbėti tik vieną. Tik vieną vargšą gyvūnėlį. Berniukas atsiduso ir nusprendė, kad geriau paruoš mėsytę su migdomaisiais. Bijojo burtažodžiuose suklysti. Juk jie visi buvo tokie keisti ir nematyti...

[Mulungu Kinyonga]

Vis tik geriau apžiūrėjęs augintinį Mulungu suprato, kad jis lyg ir sveikas. Bent jau apsiėjo be žviegimo, kas buvo labai gerai: klasėje ir taip netrūko chaoso, tad dar ir žviegiančių paršelių tikrai nereikėjo. Deja, kažkokiu būdu reikėjo išsiaiškinti su Truputį Tyliau, mat ji neatrodė patenkinta tuo, ką juodaodis pasakė. Pastarasis spoksojo į ją savo didelėmis akimis ir bandė ką nors suprasti. Labiausiai nesuprato, kodėl ji spardo savo gyvūnėlio narvą. Norėjo to ir paklausti, tačiau nebespėjo: Truputį Tyliau paspirto narvo durelės atsidarė, ir ten buvęs Mulungu nepažįstamas keturkojis paspruko ir, maža to, pasileido tiesiai į jį. Afrikietis norėjo kažką surikti, tačiau tam paklaikusiam gyvūnui kažkodėl labai patiko Kriu: jis užšoko paršeliui ant nugaros ir atkakliai bandė įdrėksti. Klastuolis visai suirzo: visai ne dėl to atsinešė augintinį į pamoką, kad jį čia kažkas kankintų! Tik jau ne šitas spygliuotas padaras! Ir dėl visko kalta buvo ne kas kitas, o Truputį Tyliau. Mulungu atsisuko į ją ir nė kiek nepasistengęs kalbėti tyliau pakartojo:
- Tu kalta!
Jis čiupo gyvūną, kuris atkakliai kovojo su Kriu, ir nė nepastebėjo, kad ranką kažkas sudraskė. Nepatenkintas paleido keturkojį į koledžo draugę - visai kaip vasarą balandį. Buvo labai nepatenkintas: kuo toliau, tuo aiškiau darėsi, kad šita mergaitė yra ne tik labai keista, bet dar ir nemandagi ir nedraugiška. Tokiais žmonėmis Mulungu pasitikėti negalėjo. Tai, deja, skaudino, nes pats berniukas buvo labai draugiškas ir atviras. Nenoromis teko pripažinti, kad su Truputį Tyliau jie draugais nebus. Kiek liūdnai ją dar kartą nužvelgė ir grįžo į savo suolą.
Dar viena pamoka, kurioje jis nieko neišmoks, o Kriu ir vėl nukentėjo...

[Ryan Jones]

Paukščiukas narvelyje blaškėsi ir keistai čirpė. Labiau nečirpė, o skleidė kažkokius labai keistus garsus, kurie blaškė vaikiną. Šis atsiduso ir pradėjo gaminti kotletuką. Į mėsą lėtai įvyniojo tablėtytę, kuri buvo panaši į kažkokius nelabai legalius preparatus, bet Jones stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Greitai švilpis jau buvo pagaminęs kotletuką. Jį iš karto įmetė į narvelį. Melsvasis paukštelis greitai sulesė visą mėsą, o po maždaug dviejų minučių užmigo. O jeigu tai buv paukštiena? Tada tas paukščiukas yra tikras ir žiaurus kanibalas... pagalvojo švilpis su išgąsčiu matomu veide. Po kelių akimirkų berniukas lėtai atidarė narvelį ir paėmė paukštelį į rankas. Švilpynės koledžo atstovas džiaugėsi, kad migdomieji veikė gerai ir jam paukštukas neįkirto. Juk tada Jones pavardės savininkas būtų rimtai prisidirbęs. Jam vėl tektų eiti pas profesorių ir pasakoti kas įvyko, juk būtų panašiai kaip su tais juodais pabaisiukais. Mąstydamas apie tai švilpis išsitraukė lazdelę.
- Beimitz ha Abra bei latez, - ištarė berniukas. Deja nieko neįvyko.
- Beimitz ha Abra bei latez, - pakartojo dar kartelį ir šį kartą nuo paukštuko iki lazdelės nusitiesė juoda gija. Vaikinukas ją iš karto metė į druską, o melsvą paukštelį patupdė į narvelį.

[Markas Moore]

 Markas sėdėjo kėdėje ir mąstė apie mirtį. Taip, mirtis skambėjo kaip tikras išsilaisvinimas iš šio pasaulio bei jo keliamų kančių. Turbūt profesorių suprato tik burundukas, užjaučiamai atsitrenkęs į lentą ir lėtai bei skausmingai ja nučiuožęs, su savimi nusinešdamas ir dalį informacijos.
-Ilsėkis ramybėje...-lyg apkvaitęs sumurmėjo garbanius lavonui, kuris netrukus pašoko ant kojų ir kažkur dingo. Dzin, vėliau surasiu.
 Deja, toliau dzin-intis mokytojui neleido mokiniai, o tiksliau vienas, vardu Vegard. Paėmęs švirkštą, Markas suleido jam priešnuodžių ir vangiai mostelėjo į dezinfekantą ir tvarsčius, kuriuos buvo padėjęs Granger.
 Pamokai einant į pabaigą, ta pati imbierinė grifė nutėškė jam ant stalo leisgyvį burunduką. Profesorius jau norėjo klausti, ką jam su tuo padaru daryti, bet tik atsiduso ir užvertė galvą į lubas.
 Kitąmet, kitąmet, susitiksim po beržo šaka...
 Nuskambėjo varpas, dingo visi mokiniai su savo paršeliais ir zvygimais ir kabinete nusistovėjo gamtiški garsai.
-Kitąmet, kitąmet,-sumurmėjo mokytojas ir nusivertė nuo kėdės lyg praradęs sąmonę.

Dėl asmeninių priežasčių pamoką teko užbaigti anksčiau ir neįspėjus. Atsiprašau, tikiuosi, suprasite.