[Vegard Saeterhaug]

Saeterhaug pavardę nešiojantis klastuolis ir vėl sedėjo kerėjimo pamokoje, pačiame priekyje. Vėl kerėjimas, vėl Žana Mokslinčė, vėl galimybė ,kad eilinį kartą berniukas susimaus ir kvailai pasirodys ,kas jau buvo ne naujiena. Juodaplaukis šiek tiek nustebo ,kad nebus teorinės dalies ,bet ir džiaugėsi ,kad galės greičiau baigti darbą ir palikti kabinetą. Profesorė pradėjo aiškinti ką reikės atlikti. Vėl reikės kažką daryti kvailo. Vegard buvo teisus, reikės dažyti puodukus ir piešti kvailą piešinį. Jau žinia ,kad reiks piešti erzino vaikinuką ,nes jis neturėjo jokių meninių sugebėjimų. Berniukas nesiskubino atlikti užduoties. Nepastebimai pameditavo ir dvasiškai pasiruošė darbui su dažais. Tikiuosi puodukai ne iš porceliano ,nes tada tikrai areštą ir nemenką gausiu. Pasiėmęs vis dar nepatogią lazdelę vaikinukas atsargiai ruošėsi pradėti darbą. Giliai įkvėpė ir nukreipė lazdelę į puodelį.
-Aunikusis žalia!
Kaip ir buvo tikėtasis nieko nepavyko.
-Aunikusis žalia!
Pabandė vėl, vėl ir vėl kol galiausiai baltas puodukas tapo žalias. Žalia, Kalstūnyno spalva. Po šios minties Vegard'ą aplankė labai puiki mintis. Kodėl gi nenudažius keturių puodukų Hogvartso koledžų spalvomis?
-Aunikusis raudona!
Antras, trečias bandymas nieko neįvyko. Ketvirtas? Ketvirtas ir jau puodelis nudažytas raudona spalva stovėjo prie žalio puodelio. Klastūnynas ir Grifų  Gūžta padaryti liko tik du koledžai. Tai iš viso dar 3 puodukai ,nes reikia nudažyti penkis.

[Nikolė Parker]

Nikolė sėdėjo pamokoje ir įdėmiai klausėsi profesorės Mokslinčės - mamos. Nors ir kaip buvo nuobodu šią pamoką, varniukė kantriai klausėsi mamos ir laukė kol ji pagaliu užduos praktinę veiklą. Staiga, didžiausiam rožinių plaukų savininkės nustebimui, kerėjimo profesorė iškart, be teorinės dalies, uždavė praktiką.
Kadangi praktika pasirodė kaip niekad lengva, Nikolė iš kart kibo į darbą. Ji prisitraukė arčiau savęs neseniai ant stalo atsiradusius penkis puodelius ir juos  įdėmiai apžiūrėjo (nors tiesą sakant, ten nebuvo į ką žiūrėti). Jie buvo nelabai dailios formos, matėsi, kad padėvėti, bet vis tiek dar įspūdingai balti (švarūs). Nikolė pasirinko vieną puodelį, kuris buvo negražiausias O kas jeigu ant pirmo bandymo nepavyks? Jau geriau nesugadinti pačio geriausio... akimirką suabejojo savimi antrakursė, bet vis tiek nesustojo dirbti.
Ji išsitraukė lazdelę, palietė jos galu puodelį ir suriko:
- Aunikusius geltona!
Mergaitė suriko taip stipriai ir tiek daug "energijos" sudėjo į tą burtą, kad persistengė. Puodelis sprogo, o į visas puses pasklido aštrios šukės ir geltoni dažai. Varniukė (kadangi buvo artčiausiai sproginio) buvo visa apipilta geltonais dažais ir nuo jos ant žemės varvėjo skysti geltoni dažai. Ir dar negana to, kur buvus, kur nebuvus už Nikolės atsirado ta baisioji būtybė Elliw. Ir kadangi, ji buvo arti sprogimo vietos, ji taip pat buvo apipilta skystais geltonais dažais ir jos plaukuose buvo keleta šukių. Susigėdusi ir išsigandusi (nenorėjo gauti antro smūgio teleskopu į galvą, jau ir taip skauda po ateities būrimo Ir kokio velnio, ji visur su savimi tamposi tą prakeiktą teleskopą? ) mergaitė nuvalė lazdelę į uniformą ir nukreipusi ją į stalą suriko:
- Episkey - tada puodelio šukės dingo, bet skystieji dažai dar liko. Varniukė nedelsdama dar kartą ištarė kerus:
- Tergeo! - dažai susigėrė ir viskas buvo kaip buvę (jeigu neskaitant dažais apvarvėjusių dviejų merginų - Elliw ir Nikol). Tada rožinių plaukų savininkė nedrąsiai kilstelėjo ranką ir kreipėsi į profesorę:
- Mama, atrodo man prireiks atsarginio puodelio...

[Vegard Saeterhaug]

Darbas nestovėjo vietoje. Reikėjo tęsti toliau ir galiausiai pabaigti darbą. Vegard jaudinosi, kas tikrai buvo ne naujiena juodaplaukio draugams kurių jis daug ir neturėjo. Lazdelė rankoje pirmą kartą gyvenime gulėjo patogiai ,kas pradžiugino vaikinuką.
-Aunikusis geltona!
Pirmas kartas nebuvo sėkmigas.
-Aunikusis geltona!
Antras, taipogi, trečias, ketvirtas...ir taip toliau ,bet puodukas jau stovėjo prie savo draugų. Liko tik du puodukai ir kvailas piešinys kuris atrodo bus tragiškas.
-Aunikusis mėlyna!
Pirmas, antras...trečias ir taip toliau kol puodukai gražiai išsidėlioja stovėjo šalia ir džiugino Vegard akį. Vaikinukas ramiai galėjo džiaugtis rezultatu ,bet liko dar vienas nenudažytas puodukas. Giliai įkvėpęs ir susikaupęs Vegard tarė:
-Aunikusis violetinė!
Pavyko! Ir iš pirmo karto. Atsitokėjęs ,kad pasirinko tikrai keistą spalvą vaikinukas supyko ant savęs. Bet juk niekam neįdomus Vegard kaprizai. Dabar liko tik vienintelė užduotis - nupiešti piešinį. Storas pergamento lapas, teptukas ir lazdelę ramiai sau gulėjo priešais Vegard ir laukė kol bus paimti. Berniukas turėjo keistą savybę mokėjo piešti ir rašyti abejomis rankomis ko nemoka ,bet koks kitas vaikas tad nereiks labai varginti rankos. Saeterhaug jau ruošėsi pradėti darbą ,bet neilgai tas truko. Nusprendęs ,kad reikia pailsėti ir po to pakeitęs sprendimą visgi pradėjo piešti. Tept šlept, tept šlept ir užduotis išėjo visai neblogai. Na bent Vegardui taip atrodė, susirinkęs savo daiktus ir sutvarkęs darbo vietą vaikinukas darbą pateikė mokytojai ir ramiai laukė pamokos galo.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw stovėjo su teleskopu rankose ir atkakliai stengėsi prisiminti, kur jai teko susidurti su šita ne neLiucija. Deja, atsakymas į šitą klausimą jau buvo nugrimzdęs nebūtyje, tad dabar reikėjo išspręsti kitą problemą: kokia spalva nudažyti šitos nemandagios mergiūkštės plaukus, jeigu jie jau yra rausvi?
Nespėjus ilgiau pagalvoti į velsietės galvą trinktelėjo kažkas kieto. Pirmiausia ji pagalvojo, kad tai teleskopas, bet tada prisiminė laikanti tą prietaisą rankoje.
- Kur Liucija?! - dėl visa ko užriko Elliw. Deja, šis klausimas pateko į sąrašą tų, kurie šioje pamokoje, ko gero, taip ir liks neatsakyti: nespėjus nė apsižvalgyti ieškant geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje rudaplaukė pajuto, kad ant jos kažkas ir vėl užkrito.
- Kas čia vyksta? - persigando Elliw supratusi, kad yra visa geltona. Neįsivaizdavo, kas atsitiko, tačiau nutarė, kad dėl visko kalta yra ne neLiucija. - Tai tavo darbas!
Kaukštelėjusi bjauriajai mergiūkštei į galvą teleskopu velsietė stipriai ją stumtelėjo. Buvo labai nepatenkinta. Nekentė ne neLiucijos visa širdimi, galbūt netgi labiau nei neLiucijos. Elliw paėmė lazdelę ir netyčia įdūrė ja nemandagiajai mergiūkštei į pakaušį. Taip jai ir reikia!
- Aunikusis ruda! Aunikusis juoda! Aunikusis geltona! - kaip nesava pradėjo klykauti rudaplaukė į nieką nenukreipdama lazdelės. Kol kas nesuprato, ar šitie žodžiai išties turi nudažyti visokių bjaurių mokinių plaukus keistomis spalvomis. Vis dėlto užduotis atrodė gan įdomi. Galbūt netgi pavyks įsiminti burtažodį? Ypač jeigu juo galima nudažyti ir teleskopą, nors šito daryti mergaitė nesiryžo. Nebuvo tikra, ar dar nebandė to padaryti, tačiau bent jau kol kas didžiausia brangenybė buvo normalios spalvos.
Dar kartą piktai stumtelėjusi ne neLiuciją Elliw nutarė nueiti iki profesorės ir pasakyti, kokia ta mergiūkštė nemandagi. Kokią ji turi teisę užimti Liucijos vietą?! O gal Joanos trečiosios? Ar Sabrinos? Dėl šito velsietė nebebuvo tikra, tačiau puikiai žinojo: šitą bjaurybę reikia gerai pamokyti.
Būdama beveik prie pat profesorės Elliw suprato, kad neprisimena, ko pas ją ėjo. Sutrikusi žiūrėjo į Mokslinčę, kol nutarė, kad reikia apsimesti esą ji sunkiai dirba.
- Aunikusis žalia! - vėl suriko ji pamiršusi pakelti lazdelę. Žinoma, nieko nenutiko. Mergaitė sutrikusi žiūrėjo į priekį, kol suvokė, kad tai yra burtažodis. Galiausiai nukreipusi lazdelę į profesorę ji suriko: - Aunikusis mėlyna!
Burtažodžio reikšmė iš galvos buvo visiškai išgaravusi, tad kai profesorės veidas pamėlynavo, Elliw gerokai išsigando.
- Kobra-20! - persigandusi suriko ji, prisiminusi tą pamoką, kurios metu negrįžtamai prarado teleskopą. Bet... Iš kur tokiu atveju atsirado tas, kurį ji vis dar laikė savo rankose?

[Ariella Annė Brown]

Žana susinervinusi stebėjo chaosą klasėje, tačiau net nesistengė vaikų nuraminti. Jeigu reiktų pagalbos, tai patys ir paprašytų. Profesorė apžvelgė klasę ir pastebėjo dūžtančius puodelius. Merginos veide pasirodė pyktis ir panelė vos ne pradėjo rėkti. Ramiai, Žana, viskas bus gerai. Tvardykis. Mintyse Mokslinčė kalbėjo su savimi. Po kelių minučių išgirdo savo dukros- Nikolės teiginį ir tarė:
- Dukryt, imk dar penkis, nes sudaužysi dar ne vieną. Galėtum ir normaliau elgtis pamokose.
Žana nutilo ir ramiai vaikščiojo po klasę. Ji stengėsi niekam nepadėti, o tiesiog užmesti akį ar kažkas nežadėjo susprogdinti jos klasės. Ji ramiai atsisuko į kažkokį mokinį, kurio vardo deja dar neprisiminė ir išgirdo, kaip kažkas pasakė burtažodį.  Ji jautė, kad kažkas ne taip, todėl greitai nubėgo iki veidrodžio ir išvydo žiaurų vaizdą.
-M....ma...no....veida..s MĖLYNAS? MĖLYNAS? Kieno čia darbas??  -pradėjo klykti Žana Mokslinčė. Aišku, kad Elliw, tik ta panelė tokį  „pokštą“ iškrėsti sugebėtų...
Mergina dar kelias minutes bandė atgauti kvapą, bet tiesą sakant buvo tik dar blogiau. Ji pastebėjo, kad ir jos rankų pirštai pradėjo mėlynuoti, todėl greitai susigriebė ir paėmė lazdelę į rankas:
 - Finite? Finite? Finite?FINITE!!!
Kaip visada, Žana buvo labai nenustebusi, kad jai niekas nepavyko. Kodėl aš esu tokia durna ir kai mokiausi negalėjau išmokti šio burtažodžio? Buvo žiauru, nes moters rankos ir veidas buvo vis mėlynesnis ir mėlynesnis...
- Panele, Elliw, jums areštas, -graudindamasi spiegė mokytoja.

[Nikolė Parker]

Elliw pradėjo rėkti, kad tai Nikolės dabas, ir ji buvo teisi. Varniukė susigniaužė, nes pajuto didžiulę baimę, ir ne be reikalo... Staiga susigūžusi rožinių plaukų savininkė gavo eilinį kartą teleskopu į galvą iš Elliw. Staiga mergaitėje nebetilpo pyktis ir ji nepakėlusi rankos pradėjo šaukti:
- Mama! Elliw vėl man tranko su tuo savo teleskopu per galvą! Skirk jai areštą! - tada rožinių plaukų savininkė išgirdo, kaip Elliw nukreipusi lazdelę į jos plaukus ėmėsi svaidytis bet kokios spalvos kerais. Staiga Nikolės siaubui, jos plaukai pajuodavo, tada parudavo, tada pažaliavo o vėliau, kai jau perėjo daugybę spalvų, staigiai užsidegė ir akimirksniu pavirto į pelenus. Dabar "rožinių plaukų savininkė" liko be plaukų, plika galva!!! Mergaitėje užvirė nesutramdomas pyktis kuris tiesiog veržėsi laukan. Staiga varniukė be plaukų, stipriai suėmė Elliw ranką, išplėšė iš jos teleskopą ir negailestingai trenkė pačiai jo savininkei per galvą. Tada užsimojo dar kartą, ir dar, ir dar, ir dar...
- Na kaip? Patinka?! - šaukė ji ir vis trankė Elliw su teleskopu per galvą, kol galiausiai jis nebeatlaikė ir suskilo į mažiausius gabalėlius. Dabar jau jokie kerai, net Reparo, nebepadės. Nikolė buvo labai pikta, susinervinusi, bijojo, nervinosi, bet tuo pačiu ir slapta savimi didžiavosi. Tada ji pažvelgė į kruvinas savo rankas (kai teleskopas sudužo, jis supjaustė Nikolei rankas), nuo kurių didžiuliais kruvinais lašais varvėjo tirštas, smarkiai raudonas kraujas.
Staiga mergaitė pamatė savo mamą ir save veidrodyje. Ji pradėjo nežmoniškai klykti. Klykė gal virš penkių minučių per viską mokyklą. Nikolės mama buvo mėlynos odos, o pati Nikolė be plaukų! Ir viskas per tą PRAKEIKTĄ ELLIW!!! Varniukė sugriebė kėdę ir jau ketino sviesti ją tiesiai į klastunyno mokinę, bet staiga susitvardė.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Puodelis pasiekė savo tikslą ir Marlena pergalingai nusišypsojo. Nesvarbu, kad jos plaukai švietė rožine ir reikėjo atlikti visiškai nemielą užduotį, kuriai reikalingas burtažodis jau taip pjovė ausis ir smegenis, svarbu kad tas šleikščiai geltonas puodelis pataikė tai kvėšai į galvą ir kažkur nukritęs sudužo.
-Finite,-atkerėjusi savo plaukus ir atsisėdusi atgal į suolą, Ashley pasitaisė rankoves ir toliau kankino likusius du puodelius. Bandydama suprasti, kur čia buvo jos klaida, mergaitė čiupinėjo tamsiai pilką indą. Nesupratusi, kad negerai, pabandė puodelį nudažyti žalia. Šį kartą pasisekė žymiai geriau ir dažai pasiskirstė beveik tolygiai, nors Marlena vis tiek galėjo rasti prie ko prikibti. Nusprendusi, kad reikia greičiau ir tvirčiau daryti mostą, klastuolė išbandė šią hipotezę ant likusių dviejų puodelių - ir ji buvo teisi. Paskutiniai indai nusidažė gražia ir lygia raudona bei mėlyna spalvomis.
 Liko tik antroji užduotis. Paėmusi teptuką, Marlena mosto gale bakstelėjo jo šerelius ir tarė:
-Aunikusis žalia.
Ant lapo mergaitė nedrąsiai nupiešė keletą žalių brūkšnių. Ji nežinojo, ką nori piešti, todėl tiesiog vedžiojo lapė visokias linijas ir figūras. Netrukus ant lapo mirgėjo penkios spalvos - žalia, violetinė, mėlyna, juoda ir geltona. Betepliojant su geltona, Ashley nusibodo piešti tame margumyne, tad ant suolo ji nutapė mažą ančiuką. Pagalvojusi, pridėjo jam violetinį snapą ir kojas, o akytes paryškino su juoda. Kadangi ančiukas atrodė vienišas, klastuolė po jo kojomis padėjo minkštų ir drėgnų samanų ir šalia atsirado bitė raudonais sparnais.
 Atvaizdavusi gyvybę, Marlena tarė, kad tai gerai ir prigulė pasiilsėti.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu stovėjo kerėjimo klasės gale su pavadėliu rankose ir svarstė, ką daryti. Po apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos jis taip ir nerado Kriu, dėl ko jautėsi labai liūdnas. Tėvui rašyti bijojo - kaip jis reaguos sužinojęs, kad sūnus leido paršeliui iššokti pro langą?.. Vis dėlto berniukas draugo labai ilgėjosi, tad spėjo, kad anksčiau ar vėliau laišką siųsti teks.
O kol kas reikėjo galvoti, kaip kažką suprasti per šitą pamoką. Afrikietis apsižvalgė po klasę ir pamatė, kad praktika jau prasidėjusi. Tai jį privertė šiek tiek sutrikti: pasirodo, galvodamas apie augintinį stypsojo klasėje jau gana ilgai. Klasėje vyravo šioks toks chaosas, kas juodaodžiui visiškai nepatiko: tik per tokį triukšmą ir jovalą Kriu atsitiko nelaimė. Dabar buvo dar blogiau: mokiniai dažė plaukus, kažkas mėtė puodelius... Mulungu jautėsi vienišas, mat jis į visa tai nebuvo įtrauktas.
Kaip tik tuo metu jis pamatė gerokai vyresnę merginą, su kuria susidūrė tame baisiame labirinte. Ji sėdėjo viena, tad ilgai nedvejojęs klastuolis priėjo prie jos.
- Ačiū! - visa gerkle "pasisveikino" jis ir vėl supainiojęs žodžius. Nežinojo merginos vardo, žodžiai užduoti šį klausimą taip pat nebuvo įstrigę atminty, tad teko suktis iš padėties. Berniukas bakstelėjo į save ir nė kiek netyliau pratarė: - Mulungu!
Plačiai išsišiepęs atsisėdo šalia merginos ir pasidėjo pavadėlį ant stalo. Į puodelius, laukiančius, kol bus nudažyti, nė nežvilgtelėjo. Spoksojo į mokslo draugę ir laukė: galbūt ji bus tokia maloni ir teiksis ką nors paaiškinti? Tiesa, ji neatrodė esanti labai draugiška, tačiau bandyti vertėjo: Mulungu buvo visiškai pasimetęs ir neįsivaizdavo, ką jie dabar mokosi.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw niekaip nesuprato, kodėl reikia šitaip klykti. Iš pradžių tai pradėjo daryti Kobra-20 profesorė, kuri, atrodo, labai persigando. Rudaplaukė sutrikusi žiūrėjo į ją ir spėjo išgirsti kažką apie areštą, nors taip ir nesuprato, už ką - argi ji neatliko pamokos darbo? Deja, apgalvoti viską rimčiau neliko laiko, mat staiga iš rankos dingo teleskopas ir suskaudo galvą. Buvo sunku suprasti, kas čia darosi, tačiau velsietė galiausiai suvokė: kažkas ją tranko. Norėjo atsisukti ir pažiūrėti, tačiau smūgiai vis nesibaigė, o netrukus pasigirdo ir balsas. Elliw atpažino, kad tai buvo ta bjaurybė ne neLiucija.
- Kvaiša tu! - užklykė velsietė ir nugriuvo ant grindų - tiesiai į teleskopo duženas. Prie skaudančios galvos prisidėjo ir nemaloniai subraižytas veidas. Elliw nebeturėjo jėgų stotis. Suprato šį kartą nukentėjusi taip, kad lengvai nebeišsisuks. Tikriausiai teks gulėti ligoninėje, teleskopas beviltiškai sudužęs, o ta šlykšti ne neLiucija tikriausiai mėgaujasi situacija! Mergaitė prisivertė pakelti galvą, kai bjaurybė pradėjo nesavu balsu klykti. Kadangi Elliw jau ir taip skaudėjo galvą, ji pajuto siaubingą neapykantą ne neLiucijai. Ranka apčiupinėjusi grindis ji rado gan didelę teleskopo dalį. Netyčia užsimetė ją sau ant veido, tačiau skubiai ją vėl suradusi nusitaikė. Bjaurioji ne neLiucija buvo kažkokia pasikeitusi, bet Elliw buvo tikra, kad tai yra ta pati bjauri mergiūkštė. Ilgai nebesvarčiusi paleido teleskopo nuolaužą bjaurybės link.
Galvą tiesiog skėlė.

[Michelle Rivera]

Švilpė žiūrėjo į nudažytus puodelius ir šypsojosi. Jai pavyko! Mergaitė labai džiaugėsi savo darbu, kad net užmiršo antrą praktikos darbo dalį. Pirmakursė spoksojo į puodelius ir galvojo, kas jiems nutiks po pamokos. Geltonplaukė norėjo pasiimti bent vieną puodelį, kad tai būtų prisiminimas, jog jai pavyko burtažodis iš pirmo karto.
Po kokių penkių minučių Michelle nestipriai papurtė savo galvą, kad prablaškytų mintis ir imtus darbo. Gerai, ką čia nupiešus? Gal gėlytę? Ne, per daug nuobodu... Gal kokį triušį? Ne nu, tu visai pablūdai. Nuo kada piešti išmokai? Vienuolikmetė dar ilgai mąstė apie piešinį, lyg tas piešinys būtų žiauriai svarbus. Po kelių minučių, pagaliau, švilpė nusprendė nupiešti kalėdinę eglę.
Mergaitė pasiėmė pergamentą, teptuką ir savo lazdelę.
- Aunikusis žalia,- normaliu tonu ištarė pirmakursė, lazdelę nukreipusi į teptukas.
Teptukas niekaip nepasikeitė, bet, ant pergamento pradėjus piešti, teptukas dažė žalia gražia spalva. Michelle ant lapo nupiešė eglės formą ir atitraukė teptuką nuo pradėto piešinio. Ji vėl ištarė:
- Aunikusis ruda,- tokiu pat ramiu basu ištarė pirmakursė. Ji pradėjo dažyti eglei kamieną. Teptukas dažė ruda, tamsia spalva. Mergaitė nusišypsojo, kad viskas vyksta sklandžiai.
- Aunikusis raudona,- burtų lazdelę į teptuką nukreipusi, Rivera tarė.
Mergaitė, ant nupieštos eglės, pridėliojo raudonų taškelių. Tada, ištarusi tą patį burtažodį, pridėliojo mėlynų ir geltonų taškelių. Tai, pagal pirmakursę, buvo girliandos. Trūko tik žvaigždės ant viršaus.
- Aunikusis geltona!- gana garsiu balsu pasakė Michelle ir nutapė žvaigždę ant eglės viršūnės. Pirmakursė džiaugėsi, kad darbas jai pavyko, todėl ramiai atsisėdo ir laukė pamokos pabaigos.

[Luka Mul]

Luka išgirdusi užduotį dar kelias minutes sėdėjo ir tiesiog žiūrėjo į puodelius, esančius priešais. Juk negali sakyt, kad nepavyks, net nepabandžius... Taigi susiėmi, pasiemi lazdelę ir ištari burtažodį... Luka save ramino ne todėl, kad jai nesisekė kerėjimas - atvirkščiai. Tai buvo viena mėgstamiausiu jos pamokų. Tačiau, kad todėl, kad ji dar tik pirmakursė, o gal todėl, kad nors ir Luka kilo iš burtininkų šeimos, namuose niekad nebuvo buriama, prieš kiekvieną ištartą burtažodį mergaitei per nugara nubėgdavo šiurpuliukai, bet gerąja prasme. Taigi pagaliau grifiukė išsitraukė burtų lązdelę atsuko ją į pirmąjį puodelį ir tarė:
 - Aunikusis raudona.
Pirmasis puodelis palengva visas nusidažė ryškiai raudona spalva.
 - Aunikusis mėlyna,- pirmakursė lazdelę nukreipė į antrąjį puodelį.
Kadangi ir šis sėkmingai nusidažė Luka pagaliau įsidrąsino ir paeiliui lazdelę atsuko į dar du puodelius.
 - Aunikusis juoda.
 - Aunikusis violetinė.
Tačiau nors jau ir buvo įsidrąsinus, pirmakursė niekur neskubėjo. Jai patiko stebėti, kaip puodeliai pamažu nusidažo tam tikromis spalvomis. Na ką, paskutinis. Luka tiesiai priešais save pasistatė paskutinįjį baltą puodelį.
 - Aunikusis pilka.
Nieko neįvyko. Hmm, gal netaip ištariau?
 - Aunikusis pilka.
Vėlgi nieko. raudona, mėlyna, žalia, geltona, juoda, ruda, rožinė, violetinė... Tai žinoma, iš kur aš ištraukiau tą pilką... Luka tyliai nusijuokė.
 - Aunikusis geltona.
Štai ir paskutinis puodelis pradėjo keisti savo spalvą.

[Nikolė Parker]

- Aš visiškai ne kvaiša! Čia tu tokia esi! Ne... Tu esi blogiau už kvaišą! - toliau rėkė Nikolė. Staiga, jau gulinti ant grindų, Elliw susirado didžiausią teleskopo lūženą ir ją sviedė tiesiai į varniukę, kuri buvo be plaukų. Šiaip ne taip išsisukusi nuo skriejančios lūženos, laikinai beplaukė spėjo išgirsti, kaip Elliw paleista žvaigždžių stebėjimo dalis atsitrenkė į Nikolės Parker mamos mėgstamiausią veidrodį ir jį sudaužė į mažiausius šipulius. Dėl jo irgi buvo abejonių, ar suveiks reparo kerai, bet pabandyti buvo verta.
Nikolė atsargiai, stengdamasi dar labiau nesusipjaustyti, nuslinko iki prabangiojo sudaužyto veidrodžio ir nukreipė į jį kiek kruviną lazdelę.
- Reparo! - sušuko profesorės dukra, bet nieko gero nesigavo.
- Reparo maxsima! - vėl suriko varniukė, bet šį kartą nebuvo tikra dėl tokių kerų egzistavimo, todėl turbūt akivaizdu, kad šie taip pat nesuveikė. Netekusi kantrybės Nikolė atsigręžė į mamą ir suriko:
- Sutvarkyk ją! - mostelėjo ji į Elliw. - Sutvarkyk jį! - parodė ji į veidrodį. - O svarbiausia sutvarkyk tai!!! - parodė Nikolė į savo pliką galvą. Kadangi pyktis joje virte virė, ir dar ji nebuvo atlikusi praktinės užduoties (nudažyti penkis puodelius skirtingom spalvom), Nikolė atsigręžė į Elliw ir nukreipusi lazdelę į jos plaukus suriko:
- Aunikusis žalia!
Tada nukriepė lazdelę į Elliw palaidinę:
- Aunikusis juoda!
Į Elliw džinsus:
- Aunikusis rožinė!
Tada į teleskopo duženas:
- Aunikusis mėlyna!
Ir galiausiai į Elliw veidą:
- Aunikusis raudona!
Nikolę buvo išpylęs prakaitas, na o Elliw mirgėjo įvairiausiom spalvom. Na, bent jau taip būsių atlikusi praktinį darbą... pamastė varniukė, bet vis tiek dar negalėjo patikėti ko Elliw pridirbo jai ir jos mamai.

[Luka Mul]

Taigi, piešinys...
Luka pasiemė stalo kampe padėtą popieriaus lapą bei ant jo gulėjusį teptuką. Ji nebuvo gera meninkė. Tai turbūt buvo koks penktas kartas gyvenime, kai ji rankose laikė teptuką. Taigi, vienoje rankoje laikydama teptuką, o kitoje lazdelę, nukreiptą į jį, grifiukė pagaliau ištarė:
 - Aunikusis juoda.
Pirmakursė nesuprato, ar pavyko taigi lapo vudury nupiešė tašką. Šaunuolė, tau pavyko, o ar negalėjai to taško padėti ne lapo viduryje? Luka gan dažnai padarydavo, kažką prieš gerai apgalvojant, tačiau šį kartą gan greitai ji sugalvojo, ką su tuo tašku daryti. Šalia taško ji greitai nupiešė dar kelis taškiukus, taip pat netoli nuo jų kelias L formos linijas.
 - Aunikusis raudona.
Iki šiol labai neaiškios dėmės bei linijos įgavo prasmę. Grifiukė pradėjo piešti raudoną kūnelį ir jau po sekių akimirkų lape pūpsojo maža boružėlė.
 - Aunikusis žalia.
Netrukus pradėjo ryškėti ir aplinka, apatinėje lapo pusėje atsirado besidrėkianti pieva.
 - Aunikusis geltona.
Matyt grifiukė įsivaizdavo ankstų rytą, nes dangus buvo gelsvas.
 - Aunikusis mėlyna.
Dar po kelių akimirkų piešinys buvo baigtas. Jame puikavosi biruželė stovinti pievoje pilnoje rugiagėlių. Kadangi Luka piešė nelabai mąstydama, baigę ganėtinai greitai, todėl galėjo leisti sau atsikvėpti. Pasiilgau šios pievos, ir iš viso pasiilgau vasaros saulės spindulių bei vėjo kedetančio mano plaukus, pasiilgau to mažo namelio raudonu stogu ir tėčio šaukiančio mane valgyt... Taip ir prasvajojo grifiukė, kol kiti taip pat baigė piešti.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw tebegulėjo and grindų vis dar siaubingai skaudančia galva. Ji jau neatsiminė, kas čia atsitiko, tačiau skausmą juto puikiai. Pabandė atsisėsti, tačiau skausmas šitą mintį greit išmetė iš galvos.
Ir kaip tik tą akimirką kažkas pradėjo rėkti. Elliw pasirodė, kad rėkiama ant jos, tad prisivertė pakelti galvą. Ilgokai spoksojo į isterikuojančią pliką mergaitė, kol galiausiai prisiminė: tai ne neLiucija. Nesuprato, ko ji taip rėkia. Ar tik ne jos kaltė, kad Elliw dabar baisiai skauda galvą? Susiraukusi rudaplaukė atidžiai stebėjo bjauriąją mergiūkštę. Net ne iš karto pastebėjo, kad pasidarė visa spalvota.
- Profesore! - užklykė velsietė visiškai pamiršusi, kad gavo areštą, kad šita profesorė yra lygiai tokia pati bjauri, kad ji tikrai nenori su ja kalbėtis... - Šita bjaurybė...
Elliw tiesiog nerado žodžių. Buvo labai supykusi ir, kas svarbiausia, nė neįsivaizdavo, kur yra teleskopas.
- Kur mano teleskopas?! - per visą klasę užklykė mergaitė. Sukaupusi visas jėgas atsistojo. Tai bedarydama užkliuvo už stalo ir jo vos nenuvertė, tačiau pagaliau ji buvo stačia. Ir labai pikta. Sunkiai prisiartinusi prie ne neLiucijos iš visų jėgų ją pastūmė.
- Tu kalta dėl visko, kas čia atsitiko! - garsiai suriko Elliw, nors toli gražu nebuvo tokia tikra. Norėjosi eiti iš šitos klasės ir daugiau niekada čia nesugrįžti. Deja, jai vis dar reikėjo išsiaiškinti, kur dingo žvaigždžių stebėjimo prietaisas. Taigi ji varstė akimis bjauriąją mergiūkštę, kuri dėl tik dievams žinomų priežasčių buvo visiškai plika, ir nekantriai laukė, kada atgaus savo brangenybę.

[Ariella Annė Brown]

Mokytojos klasėje vyravo chaosas. Žana buvo dėkinga mokiniams, kurie kaip normalūs burtininkai darė, kas jiems buvo pasakyta, tačiau Elliw ir Nikolė vos nesimušė. Tiesą sakant moters veidas buvo mėlynas, bet atgavus kvapą ji nuėmė užkeikimą ir nusivalė kelis lašelius mėlynų dažų nuo rankų. Na ir kodėl aš pasirinkau būti profesore, čia pragaras. Žana kelias minutes bandė tvardyti ašaras, bet pamačiusi savo dukrą vos ne išprotėjo. Mano dukra plika??? Moters akyse pasimatė pyktis, o jos kūnas degte degė. Ačiū dievui mokytoja žinojo, kaip panaikinti šių kerų padarinius, todėl mostelėjo lazdele ir pasakė burtų panaikinimo burtažodį:
-Unaunikusis plaukai!
Po kelių minučių Mokslinčės dukros plaukai buvo jai ant galvos, o nudegę liko tik galiukai. Tikiuosi, kad ji man nepakels isterijos dėl plaukų galiukų... Nė neklausiusi kitų mokinių Žanos akys iš karto krito į Elliw. Moteris tikėjosi, kad Elliw neužsimušė, todėl šiek tiek bijojo į ją pažvelgti, bet pastebėjo, kad ji kvepuoja. Na ir puiku, lavono man čia labiausiai nereikia... Moteris jau nebeturėjo jėgų sakyti moralų, dėl to tarė:
- Elliw, tikiuosi, kad supranti, kad dalykai, kuriuos padarei yra nepriimtini. Taip pat aš tau skiriu areštą savo kabinete. Ateik vakare, o užduotį aš tau seniai paruošusi, o savo teleskopo galėsi paieškoti taip pat mano kabinete, nes kai išsiniaždins visi monstrai mokiniai, aš žadu viską sutvarkyti ir tikrai rasiu tavo teleskopą, na aišku jeigu jis nesudužęs.
Moteris išsakiusi visus nurodymus tiesiog stebėjo mokinius, kurie elgėsi normaliai, o ne, kaip tie du ir tikėjosi, kad praktika, kuri jau ėjo į pabaigą bus sklandi.