0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
- Lumos, - sušnibždėjo Vincentas ir, įsikandęs lazdelę tarp dantų, kilstelėjo rankas prie plaukų. Girdėjo, kad šitam tamsiam ir bjauriam skyriuj knygos nelabai draugiškos, o ir kažin koks užslėptas demoniūkštis, išlindęs iš užkerėto rankraščio, galėjo kuo ramiausiai taikytis į palaidas kasas. O ne, Vincentas nenorėjo būti už plaukų įtemptas į anapilį.
Nebuvo labai tikras, ko tiksliai čia atėjo, tačiau po to vos minutę trukusio nuotykio demonų (taip, jis vėliau išsiaiškino, kad ten demonai) krautuvėje Kiauliasodyje, jo smalsumas pražiojo nasrus ir teigė esąs alkanas. Per tą minutę, praleistą ant slenksčio, jo akį užkrutino vienas melsvais dūmeliais apsigaubęs demoniūkštis, pro skaidrias savo stiklainio sieneles besivaipantis į Vincento pusę. Ketvirtakursis žūtbūt norėjo išsiaiškinti, kas tai per demonas (ar džinas), tačiau į krautuvę grįžti nenorėjo. Beliko biblioteka.
Berniūkštis įkvėpė ir stipriau suspaudęs lazdelę įsliūkino į tamsoje skendintį skyriuką. Tiesą sakant, Vincas neįsivaizdavo, nuo ko pradėti, o keistai šnabždančios knygos ir apsitrynusios nugarėlės daug informacijos neteikė. Jis nenorėjo ilgai čia užsibūti, tad išsitraukė knygą, kuri atrodė mažiausiai grėsminga.
Tačiau jos nekalta išvaizda nereiškė, kad vidus bus toks pat nekaltas. Vos atvertus pirmą puslapį, padvelkė šaltas vėjelis, o tekstas ėmė rangytis į kažkokį keistą padarą. Vincentas knygą užvertė ir įgrūdo atgal.
Varniukas nebuvo pats drąsiausias asmuo planetoje, ir, deja, jam vienos keistai besielgiančios knygos užteko. Atbulas išžingsniavo iš knygų apie demonus skyriaus, užgesino lazdelę, vos tik pasijautė saugus. Atsiduso. Papurtė galvą ir susikišęs lazdelę į kišenę, iškurnėjo lauk iš bibliotekos.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • III kursas
  • *
  • 91
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
 Birželis jau baiginėjo įpusėti, kaip ir mokinių skaičius Hogvartse stipriai mažėti. Visi gryžinėjo po truputį į gimtines, nors buvo ir likusių. Pati varnė nesiskubino išvykti, norėjosi pasimėgauti mažesniu šurmuliu pilyje ir praleisti šiek tiek daugiau laiko čia, nors vis tiek grįžti namo į Braitoną tikrai žadėjo. Kaip gi kitaip ir galėjo būti, rudaakė neapsakomai išsiilgo beribės jūros vaizdo kas rytą. Bet iki grįžimo ji dar turėjo laiko, taigi šiuo metu ji slampinėjo ramiai po pilį. Nors ir pilis buvo tuštesnė, vis tiek nepavyko jai išsisukti be praeivių, kurie tylūs nebuvo. Taigi, apsisprendusi mergaitė patraukė link bibliotekos, kur ramuma buvo garantuota. Dauguma skyrių ten jos nedomino, mat vienišė ieškojo tiesiog uždaro kampelio pabūt visiškai vienai. Ir netrukus ji užtiko gan senai atrodančias languotas dureles, šalia uždraustojo skyriaus. Dulkės ant rankenos ir pačių durelių senai praėjusi jaunystė trumpaplaukę sudomino, ir ji atsargiai palenkusi rankeną, atvėrė duris.
 Ją pasitiko tik aklina tamsa, bet tai mergaitei bėda nebuvo. Kita ranka ji išsitraukė iš uniformos kišenės savąją lazdelę ir patyliais sušnibždėjo:
 -Lumos.
 Nė akimirkai nepraėjus, lazdelės galiukas nušvito ryškiu spinduliu, suteikiančiu Elodie galimybę apžiūrėti netikėtai aptiktą vietą. Tai buvo nedidelis kambarėlis, tikrai gan senokai lankytojų matęs. Pastebėjusi tarp trijų lentynų esančia sofkutę, juodaplaukė jau norėjo ant jos klestelėti, bet laiku pamatė itin tankų dulkių sluoksnį ant jos ir nejučiom apsigalvojo. Vietoj to, varnanagė pradėjo apžiūrinėti kambarėlį. Ir tik dabar jos akis pasiekė ant sienos esantis užrašas, apibūdinantis šį skyrių. Demonai, hm? Taigi turbūt čia bus tik kokios fantastinės išgalvotos knygos. Magija yra viena, bet visokie angelai ir demonai tikrai tam ne į temą. Toliau mergaitė tęsė skyriaus tyrinėjimą knygomis, itin atsargiai su jomis elgdamasi.
 Ir nė nepastebėjo, kaip paliko nedidelio skyrelio duris praviras.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Džeinė Klerė Bromley

  • III kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Pagaliau atėjo vasaros atostogos. Džeinės galvoje sukosi daugybė minčių- nuo retorinių klausimų apie tai, ar pavyks kitais metais rasti šutvę, iki paprasčiausių planų, ką mergaitė veiks ateinančią dieną. Kalbant apie kitos dienos planus, būsima antrakursė svarstė, ar verta susiorganizuoti keliavimą namo, grįžimą į Kembridžą. Pati nežinojo, ar jau nori keliauti namo. Nesenai pasiuntė vieną iš mokyklos pelėdų su žinute, jog grįš keliomis dienomis vėliau, nei baigiasi mokslo metai. Tačiau jau buvo birželio vidurys, o Klerė vis dar slampinėjo mokyklos koridoriais.

Kaip bebūtų keista, šviesiaplaukė vėsų vasaros pirmojo mėnesio vakarą nusprendė praleisti bibliotekos pusėje. Džeinė nemėgo skaityti, tačiau nuėjus į biblioteką apsimesti, jog darai namų darbus, pirmaisiais mokslo metais Hogvartse būdavo mėgstamiausias užsiėmimas. Tuo metu lengvai galima pastebėti kvailių, kurie sėdi prie knygų visą parą, ir iš jų pasityčioti. Tai buvo antra pagal mėgstamumą Džeinės Klerės veikla.

Išeidama iš savo miegamojo kovojo su noru pasiimti Plefį kartu- su juo būtų smagu pašmirinėti tarp eilių lentynų. Tačiau klastuolei pavyko nugalėti tą norą. Nesvarbu, kad pilis jau tuštėjo, vis vien buvo per daug akių, kurios galėtų pamatyti Bromley didžiausią turtą. Vienuolikmetė nenorėjo, kad kažkas pamatytų jos nuosavybę.

Pravėrusi sunkias biblioteko duris, mergaitė dairėsi į visas puses. Biblioteka buvo tuščia, jos aplinkoje tvyrojo vėsuma. Praėjusi pro daugybę lentynų eilių, Džeinė pasuko link Uždraustojo skyriaus pusės. Be abejo, skyriaus, kuriame buvo laikomos draudžiamos mokiniams skaityti knygos, durų spyna buvo užrakinta. Tačiau netoli sušmėžavo kitos, languotos durelės. Ai, vis vien nieko neveikiu.

Durelės nebuvo pilnai uždarytos, tad Klerė pagalvojo, kad kažkas gali būti viduje. Jai pasidarė baugu. Bet kokia Klastūnyno mokinė bijotų kažkokio kambariuko? Jokia.
Kambarėlis skendėjo tamsoje. Tuo pačiu metu, kai mergaitė pagalvojo, jog reiktų panaudoti kerus Lumos, vienuolikmetė pamatė figūrą, stovinčią vos už kelių metrų.
-Kas tu?- drebančiu balsu paklausė Bromley.
Jai pradėjo trūkti oro ir tuo nuostabiojo pasipūtėlės įvaizdžio žydraakei nepavyko išlaikyti. O kas, jeigu tai kažkoks atsilikęs burtininkas, kuris čia gyvena tyliai pasislėpęs?
Jeigu norite rašyt rpg kartu su pasipūtusia, išdidžia ir savimi pasitikinčia klastuole- laukiu pelėdų;)

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • III kursas
  • *
  • 91
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
 Čia knygos atrodė netikėto senumo. Vis gi varnė neturėjo didžiulės simpatijos knygoms, ypač tokiam žanrui, ji tik jas ėminėjo ir apžiūrėjo pavadinimus bei datas. Oho, XVIII a. knyga. Ir kaip ji tiek išsilaikė? Nors, čia matosi, niekas neina tai net nenuostabu. Jai buvo įdomu, matyti daiktą, už ją beveik dviem šimtais metų vyresnį. Nors norėjosi, kad būtų kokia normali lempa čia, nes vis kaip nors lazdelę laikyti ir pasidėti darėsi sunkiau.
 Kadangi mergaitė apart pavadinimų su datomis daugiau apie knygas čia nesidomėjo, per vieną šoninę lentyną ėjo ji gan greitu tempu, ir jau ėmė į rankas paskutiniąją. Šiame mažame kambarėlyje, nors ir nebuvo jaukiausia vieta, ji jau spėjo atsipalaiduoti. Trumpaplaukei atverčiant vėl viršelį knygos, norint pasižiūrėti į datą, staiga netikėtai kažkas prakalbo. Elodie velniškai išsigando, net knyga šlumštelėjo ant grindų. Pati iš išgąsčio tik aiktelėjo, bet vargšelės širdis daužėsi kaip pašėlusi, nes buvo labai atsipalaidavusi ir pripratusi prie tamsios tylos. Netrukus pastebėjo, kad be knygos nukrito ir jos lazdelė, dėl ko spindulys pradingo ir ji vėl paskendo tamsoje, tik matytama tarpdury netoliese naują personą. Bet pirmiausiai, ji neatsakė naujam žmogui, o pritūpusi staigiai pradėjo atsargiai rankomis grindimis čiupinėdama ieškoti savosios lazdelės, kadangi šviesa pasitikėjo daug labiau.
 Po keletos akimirkų rudaakė ją užčiuopė ir lengviau atsiduso. Dabar mergaitė atsistojo ir šį sykį balsu ištarė Lumos ir spindulys sugrįžo. Nieko nelaukusi, mergaitė jį nutaikė į duris, ir pasimatė, kas ją taip išgąsdino. Priešais varnę stovėjo lyg bendraamžė, ilgais šviesiais plaukais, kuriuos gražiai šviesos spindulys apšvietė. Bet naujoji persona irgi atrodė nemažiau išsigandusi, kas šiek tiek nuramino varnę.
 - Ko taip gąsdiniesi?! - truputį suirzusi Elodie pikčiau pusbalsiu tarė ir atsiduso nusiramindama. - Atsiprašau, truputį užsipuoliau. Aš čia tik knygas varčiau. - dar truputėlį nervuota mergaitė kažkaip išstenėjo nedidelį šypsnį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Elodie Gold »
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Džeinė Klerė Bromley

  • III kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Mergaitė stebėjo, kaip žmogus, stovintis priešais ją pajuda ir pradeda tankiai alsuoti. Žydrų akių savininkė stovėjo tamsoje ir išsidrąsino žengti žingsnį į priekį, link tos žmogystos. Tačiau vos pamatė, jog figūra sujudėjo, klastuolė ir vėl atsitraukė. Pasirodo, jog tas burtininkas (o gal ir ne, gal ten buvo koks nevertėlis ar žiobaras, įkalintas burtų ir kerėjimo mokyklos bibliotekos pusrūsyje?) pametė lazdelę ir dabar lenkėsi jos pasiimti. Regis, jog pasiėmęs (ar pasiėmusi) lazdelę, tas priešais stovintis žmogus pasijuto daug geriau. Džeinė pabandė nutaisyti labiausiai pasikėlusio pasaulyje žmogaus miną, kai žmogysta iš savo lazdelės paleido šviesą skleidžiančius Lumos kerus. Šviesa atskleidė, kas buvo tas žmogus, kuris landžiojo po keistus ir Klerei nežinomus Hogvartso bibliotekos skyrius.

Nušvito žemos burtininkės, tikriausiai taip pat, kaip ir Bromley, pirmakursės veidas. Trumpi tamsūs plaukai, tačiau šviesi mergaitės oda buvo labiausiai krintantis į akis dalykas. Neilgai trukus būsima antrakursė išgirdo  ganėtinai neįprastą, niūrų balsą, kurio savininkė buvo ta pati, priešais stovinti mergaitė.
-Aš gąsdinu? Prašyčiau! Tai tu, neaiški žmogysta, čia tupi tamsiuose bibliotekos užkampiuose!- sarkastiškai, tačiau su pykčiu balse, numetė žodžius vienuolikmetė.

-Ką tu čia veiki?- jau ramesniu tonu paklausė mergaitė.
Net pati nesuprato, kokio velnio švelniai paklausė tokio klausimo. Juk pati nenorėjo to daryti. Tai kas ją privertė nuraminti savo pasipūtimą?
Jeigu norite rašyt rpg kartu su pasipūtusia, išdidžia ir savimi pasitikinčia klastuole- laukiu pelėdų;)

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • III kursas
  • *
  • 91
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
 Įžūlumo ir sarkastiško pykčio banga mažytį šypsnį varnės veide labai staigiai pradangino. Kaip ji drįsta!
 - Aš?! Tupiu tamsiuose užkampiuose? Jeigu, panele, nepastebėjai, čia yra dar vienas iš normalių pilies bibliotekos skyrių, kuriuose galima laisvai lankytis. - kita ranka mostelėjo, rodydama esamą kambarėlį, ir sužaibavo piktų akių žvilgsniu. - Tad malonėk įžeidinėjimus pasilikti sau, ačiū.
 Baigusi atsaką, mergaitė pasilenkė žemyn, paimti dėl įžūliosios blondinės nukentėjusią senąją knygą, ir atsargiai apžiūrėjusi, ar niekur nesuplyšo, padėjo atgal į lentyną.
 Atsidususi, trumpaplaukė sunėrė rankas ant krūtinės, ir atsirėmė nugarą į sieną, šalia lentynos. Dabar lazdelė buvo prie pat jos, tad prie durų stovinčios personos nebeapšvietė. Pft, tegul pati naudojasi savąja lazdele, kiekvienas už savę. Rudomis akimis mergaitė pažvelgė, į dabar tik šešėlį tarpdurį, apšviestą šviesos iš už nugaros. Dabar jau ramesniu balsu, Elodie prabilo, atsakydamą į sekantį šešėlio klausimą.
 - Atėjau čia šiaip vaikščiodama, netyčia šį skyrelį užtikau. Matyt pamiršau duris uždaryti, kad tokių gyvačių prilindo... - paskiausią sakinį varnė tyliu pusbalsiu sau nusisukusi pasakė. Tada vėl grįžtelėjo į turbūt bendraamžę. - O tu? Mėgsti landžioti pro praviras duris? - vienuolikmetė neatsilaikė pagundai mesti kandų komentarą. Bet nelabai to ir gailėjosi, visai norėjo iš tikrųjų.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Džeinė Klerė Bromley

  • III kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Mergaitė greitai nusiramino, bet ir lygiai taip pat greitai vėl "užsidegė". Kaip galima taip nepagarbiai bendrauti? Toks jausmas, kad visi tik ir norėjo užsišokti ant Džeinės! Iš pradžių ta kvaila Elizabeth Phoenix per Apsigynimo nuo Juodosios magijos pamoką, dabar kažkokia keista žmogysta, lindinti tamsiuose bibliotekos kampuose. Ir dar sugeba taip negražiai bendrauti! Tikras siaubas..

Vienas normalesnių skyrių? Ar ji juokauja?
-Ar tu bent apsižvalgei aplinkui?? Vienas iš normalių skyrių? Tu tikriausiai normaliame skyriuje nesi lankusis,-  šiurkščiai pasakė klastuolė. Nežinia, kodėl, bet jai nepatiko ta priešais stovinti tamsiaplaukė.
Kad ir kokia drąsi Klerė buvo, jai buvo nejauku stovėti tame tamsiame Hogvartso bibliotekos skyriuje. Tos trys lentynos ir apdulkėjusi sofutė visiškai nekėlė susižavėjimo.

Dabar dar ir neapšvies manęs. Nu puiku. Bromley išsitraukė savo dvylikos colių raudonmedžio lazdelę ir ištarė burtažodį, kuris turėjo paleisti šviesą iš lazdelės.
-Lumos,- ir iš vienuolikmetės lazdelės galo prasiskverbė šviesa. Ji šiek tiek nušvietė kambariuką, tad mergaitė žengtelėjo link lentynų, bet tada išgirdo atsakymą į jos klausimą.
-Gyvatės? AŠ ČIA GYVATĖ?! Prašyčiau!!
Pagreitinusi tempą žydraakė stvėrė vieną iš knygų nuo artimiausios lentynos. Knyga pati atsivėrė ir tarsi norėjo kažką daryti, tačiau Džeinės nervai buvo per daug dideli, tad ji ją užvėrė ir sviedė tiesiai į trumpaplaukės pusę.
-Va čia tau!! Parodysiu, kas čia gyvatė!!-šaukė Klerė.
Regis, knyga pataikė tiesiai į kairįjį žmogystos petį. Na, taip jai ir reikia.
Jeigu norite rašyt rpg kartu su pasipūtusia, išdidžia ir savimi pasitikinčia klastuole- laukiu pelėdų;)

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • III kursas
  • *
  • 91
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
 Pasirodo, netoliese esanti mergaitė buvo nepėsčia bjaurumo atžvilgiu. Kol kas ji varnei tekėlė pasišlykštėjimą, bet dabar pradėjo rimtai nervinti. Išgirdusi kandžią pašaipą atgal, tuo Elodie nebuvo patenkinta. Ji akimis pažaibavo bjaurybės pusėn, ir jau norėjo ką nors atkirsti, bet visgi susilaikė. Pataupiusi brangią energiją šiai baidyklei, ji tik piktai šnypštelėjo, ir sunėrė rankas virš krūtinės.
 Netrukus šešėlis nebebuvo šešėliu, o apsišvietė aiškesnė persona. Fui, blondinė. Neveltui akivaizdžiai kvaila. Galėjo ir likti šešėliu, dabar dar ir vemt norisi. Rudaakei nebuvo visiškai jokio noro žvelgti į blondinę, tad nusuko galvą link šalia esančios sienos, ir apžiūrinėjo ją. Nebuvo nei įdomu nei ką, bet geresnis vaizdas, negu mergiūkštė tarpdury.
 Pasirodo, tarpdury ji nebebuvo, nes pirmakursė pastebėjo šone judesius, kadangi kambarėlis didelis nebuvo. Deja, trauktis tolyn kur nebuvo, o britė nenorėjo pasirodyti baile, vis traukiantis tolyn. Nors tos nuomonės gal ir pasigailėjo, kai visiškai netikėtai išgirdo žviegiančią kiaulę. Jau norėjo prunkštelt į jos skeryčiojimąsi, kai netikėtai staiga pajuto nemenką smūgį į petį, kas visiškai šokiravo juodaplaukę. Ji nedrįso. Ji negalėjo. Na dabar, šlykštynę, tu to pasigailėsi. Mergaitė sekundėlę atsiduso ir jau dabar prunkštelėjo, į baidyklės kvailumą. Dabar ji jau viduje kunkuliavo, ir neprireikė nė akimirkos pratrūkimui.
 - KAIP TU DRĮSTI, BJAURYBĘ?!! - staigiu judesiu varnanagė atsisuko ir nesavu balsu sukriokė ant blondinės. - Tu, supuvusi žiurkę, šito pasigailėsi!!
 Toliau rėkianti trumpaplaukė, berėkdama įžeidimus, stvėrė dvi nuo šalia esančios lentynos knygas. Jai nerūpėjo, jos buvo atviros ar ne, šiuo metu galėjo jas, kad ir sudrąskyti.
 - Gyvatė, ir dar bjauriausia matyta! - vienuolikmetė sviedė pirmąją knygą iš visų kunkuliuojančių nervų, o iš pykčio paprastai sužviegusi ant baidyklės kita ranka sviedė ir antrąją, tikėdamasi pasigrožėti skausmu priešais esančios rupūžės veide.
 Varnės medinė lazdelė dabar gulėjo ant sofkutės, iš apačios apšviečianti jos verdantį pyktį, su šiek tiek pasivėlusiais priekiniais plaukais ir žaibuojančiu žvilgsniu.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Džeinė Klerė Bromley

  • III kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Klerė džiaugėsi savo smūgiu. Atrodo, jog juodaplaukei tikrai suskaudo- vis gi, smūgis nebuvo iš silpniausių. Nejauki kambarėlio aplinka tam tik pridavė gerumo- viskas atrodė dar šiurpiau. Tai buvo būtent tai, ko Bromley norėjo šitai scenai.
Kas jai, po velnių, negerai? Šlykšti juodaplaukė iš savo minos priminė labiausiai viskuo nepatenkintą būtybę žemėje. Regis, jai nepatiko Džeinės išvaizda, nes susiraukė taip, lyg pamačiusi  kokią.. net nežinau, ką. Tegu ji tik pabando stumti ant mano išvaizdos, ta niekinga juodaplaukė! Pati atrodo lyg kokia pelė išlindusi iš urvo! Kas per per apranga! Visa juoda kaip varna! Ji rengiasi lyg žiobarų labdarynų remiamoji! Visiškai be stiliaus. Ir plaukai-  kaip taip jais nesirūpinti?! Mergaitė ėmė piktintis. Na, piktintis labiau, nei piktinosi prieš tai.
SUPUVUSI ŽIURKĖ? JI ŠITO PASIGAILĖS,- nuožmiai pagalvojo klastuolė.
-Tu, neraliuota varna, pasižiūrėk, kaip atrodai! Kaip kokia žiobarų benamė! Visa juoda! Net neįmanoma tavęs įžiūrėti šiame tamsiame kambaryje.
Tačiau.. O ne, ji ima knygą. Dvi knygas. Na, ir gerai! Aš kovosiu! Tik buvo neaišku, prieš ką Tomaszo sesė žadėjo kovoti. Na, prieš tą šlykštynę, tikriausiai. Bet kodėl? Todėl, nes ji mane išvadino įvairiausiais įžeidimais!
Dvi knygos iš eilės dunkstelėjo į Džeinės rankas bei krūtinę, vos nenunešdamos jos nuo stovio. Skausmas perliejo tas vietas, į kurias pataikė šlykštynės numestos knygos. Būsima antrakursė buvo be proto liesa, tačiau pati to nepripažino. Manė, kad yra "pats tas" jos amžiui. O ir be to- koks skirtumas?! Juk ir taip aišku, kad ji yra pati nuostabiausia, gražiausia, dailiausia ir geriausia kažkada egzistavusi būsima burtininkė.
-KAIP TU DRĮSTI??! Bet gerai, aš nebijau! Jei nori, gali kovoti su manimi! Bet tu pasigailėsi, tik pranešu iš anksto,- kaip tikra gyvatė iššnypštė blondinė.
Išėmusi dvi knygas iš varganos lentynos ir jau norėjusi jas sviesti į juodaplaukę, klastūnyno moksleivė atsisuko į lentynėlę. Ji susvyravo. Galėtų nenukristi.. Vėl atsukusi galvą į šlykštynę, metė dvi sunkias knygas juodaplaukės pusėn. Regis, knygos pataikė į pilvą. Auč, skaudžiai. Bet ir gerai!!
-Pamatysi, ką reiškia kovoti su manimi! Su Bromley!
Ką čia jai dar pametėjus?..
Jeigu norite rašyt rpg kartu su pasipūtusia, išdidžia ir savimi pasitikinčia klastuole- laukiu pelėdų;)

*

Neprisijungęs Elodie Gold

  • III kursas
  • *
  • 91
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • La mer sent meilleur que toi. Tu pues.
 Varnanagė visiškai nežiūrėjo, kur skrido aptriušusios knygos, bet visgi stebėjo jų kryptį, kadangi, jeigu nebūtų pataikiusi (kas būtų buvę tragiškas pažeminimas), būtų reikėję staigiai imtis kitų priemonių. Bet, rudaakės malonei, abejos knygos leido jai pasimėgauti apgailėtina skausmo mina šlykščios kiaulės priešais veide. Tai nejučia privertė Elodie išsišiepti iš pasitenkinimo, kas dabar ją privertė atrodyti dar kraupiau, kadangi į priešininkę ji žvelgė pro anglies spalvos plaukų sruogas, kurias patraukti nuo veido ji nenorėjo vargintis, tad tik pūstelėjo į jas ir šios truputį praretėjo.
 Nors, iš tikrųjų, britei net neatrodė, kad taip stipriai ir metė (kas nenuostabu, žinant jos ūgį), bet to, tokiai liesenai blondinkai visgi užteko. Ta proga ji trumpais žvilgsniais permetė akim šios žiurkės sudėjimą. Kas čia per dietininkė, vien kaulai ir oda. Cha, neveltui net silpnai palietus vos ne bliauna. Graudu.
 - Tu dar gebi apie mano išvaizdą ir stilių šnekėt? Panelytę, gal pamiršai, kad nesi tobuloji ir pati? - su paniekinančia pašaipa Gold net nusikvatojo. - Pasižiūrėkit tik, vien vaikštantis skeletas čia, o dar ir skeryčiojas. - jai neapsakomą malonumą teikė žodžiai iš pačios lūpų.
 Pradėjus anai dar labiau žvygaut ir net šnypščiot, įprastą niūruolę šitai net labai linksmino, pašaipus vypsnys nedingo iš balto veido. Ak, kaip miela, ji iš tikrųjų priėmė gyvatės pravardę! Toliau bestebint jos judesius, netrukus gyvatės rankose irgi buvo dvi naujos knygos. Šitai vienuolikmetės lūpų kampučius privertė truputėlį nusileist, surimtėjant. Bet sekantys jos veiksmai šiek tiek suglumino varnę. Ko gi ji taip spokso į tą lentyną? Ką, lentynos nemačius? Kvailė išvis. Jau norint pašaipiai prunkštelt ir skelt dar vieną įžeidų komentarą, jos rudos akys pastebėjo knygas, vieną po kitos, skrendant jos pusėn. Braitonietė nespėjo nė sureaguot, kai viena pataikė tiesiai pilvan, kas iš tikrųjų buvo skaudus smūgis, kadangi pataikė aštriuoju kampu. Šitai privertė žemaūgę šiek tiek susilenkt susiėmus už pilvo, dėl ko antroji knyga tik prašvilpė jai pro viršugalvį. Bet apie tai nebuvo laiko pasišaipyti, kadangi skaumas Elodie dar labiau įpykino. Giliai įkvėpus ir iškvėpus, ji atsitiesė ir sukandusi dantis aršiai išrėžė:
 - Tu bjaurybę prakeiktoji.. GERIAU PADVĖSK, ATMATA PASKUTINĖ!! - visais plaučiais išrėkusi šitai, ji spėjo dar nugirsti paskiausius baidyklės žodžius. - Tu ką, rimtai? Bromley? - nesusilaikusiu ji jau pradėjo prunkšdama juoktis. - Tipo, šluota? ((Brūmley - broom ang. - šluota)) Cha, cha, nesu girdėjusi kvailesnio vardo! Vajė, nenuostabu, kodėl tokia nepatenkinta, aš irgi būčiau, su tokiu vardu. - toliau besijuokianti varnė greitai surimtėjo, ir kraupiai ramiu balsu tarė. - Na, o dabar pasimokyk, ką reiškia Gold šeimos kerštas, mieloji.
 Jai jau užteko kalbų, ėmėsi veiksmų. Tiesiog surėkus iš įsiučio, mergaitė pradėjo svaidyti knygą po knygos, griebiant iš šalia esančios lentynos. Jai nerūpėjo jau taikymąsis, kadangi su tokia lavina, buvo buvę neįmanoma nepataikyti. Rodos krašteliu akies jai pasirodė, kad vienas kampas ant priešingos sienos, į kurią šlykštynė kvailai spoksojo, pasviro priekin. Bet į tai mažiausiai dėmesio kreipė - varnanagei dabar svarbiausia buvo absoliučiai pribaigt tą blondinę kiaunę.
B r i g h t o n ,  U K

*

Neprisijungęs Džeinė Klerė Bromley

  • III kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
Džeinė išgirdo dar vieną kraupiai nepagarbią žodžių ir niekinimų laviną, kas tikrai nepadarė jos linksmesnė. Ir ji išdrįso komentuoti mano, pačios tobuliausios merginos Žemėje išvaizdą! Ot, kiaunė!
-Aš esu tobuloji, o tau, varna, rekomenduoju skristi į savo lizdą ir nesirodyti man akyse!-įniršio pilnu balsu iškošė klastuolė. Nežadėjo daugiau laidyti savo nuostabiojo balso, tačiau jos žadėjimus nustelbė malonus vaizdas. Ta juodoji susirietė iš skausmo, kai knyga pataikė į pilvą. O, taip. Tai buvo vienas geriausių vaizdelių per pastarąjį pusmetį- pagalvojo londonietė.
-Na, tai skaudžiai dėjo knygutė? Suklupai, kiaune?-žvilgsniu besišaipant iš juodaplaukės mestelėjo blondinė. Jai labai patiko stebėti tą trumpą, bet intensyvią skausmo ir suklupimo sceną. Po dar vienos įžeidinėjimų lavinos Klerės veidas paraudonavo iš pykčio ir ji jau žiojosi atsikirsti bei visaip kaip iškeikti Elodie, tačiau pajuto tai, ko tikėjosi nepajusti. Išgirdo tai, ko visai nenorėjo išgirsti.
Antrakursė išgirdo tylų girgždėjimą. Atsisukusi už nugaros ji pamatė tą lentynėlę, kuri jau krito.
-AR TU MATAI, KĄ PADAREI?? DABAR MUS GALI IŠMESTI IŠ HOGVARTSO! KNYGŲ LENTYNAS IŠVARTYT! SIAUBAS!
Bromley dar bandė prilaikyti lentynėlę, kad ji nenuvirstų, tačiau toji buvo per sunki liesai klastuolei. Knygos pradėjo viena po kitos byrėti iš lentynos, o ji pradėjo virsti. Džeinė pažvelgė į varną:
-SĖKMĖS PASIAIŠKINANT, KĄ PRIDIRB...-tačiau nespėjo pabaigti, kaip pajuto užkrentant knygoms ant jos kūno. Staigus smūgis priplojo klastūnyno ugdytinę prie tragiškai nešvarių grindų, bet sąmonės Klerė neprarado. Pabandžius atsistoti, sulįsusią personą tiesiog dar kartą knygos priplojo prie grindų. Siaubingai įširdusi, klastuolė pabandė prisišaukti Gold.
-Žiurke, ar tu gyva? Nes jeigu gyva, tai blogai. Visai nenorėčiau sužinot, kad tu gyva,-tėškė Džeinė, nors iš tiesų jai rūpėjo, ar ta kiaunė gyva. Jeigu netyčia nužudė Hogvartso mokinę, mergaitės tikrai nelaukia nieko gero. Tad geriau įsitikinti, kad ji gyva ir dingti iš šitos skylės. Fu.
Jeigu norite rašyt rpg kartu su pasipūtusia, išdidžia ir savimi pasitikinčia klastuole- laukiu pelėdų;)

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta stovėjo prie įėjimo į mažai kam žinomą bibliotekos skyrių ir laukė pasirodant Dori. Buvo pati jos trečiųjų metų Hogvartse pradžia, žadanti dar vienus stebuklingus mokslo metus. Grifės vasara nebuvo pernelyg gera. Vaikų namuose buvo įvesta taisyklė draudžianti be prižiūrėtojos leidimo palikti prieglaudos ribas, o, kad gautum leidimą turi nurodyti kur ketini keliauti. Nejau žiobarui sakysi, kad eini susitikti su draugais iš burtininkų mokyklos?
  Žinoma, dar būtų galima bandyti meluoti, tačiau Henrieta suprato, kad anksčiau ar vėliau kas nors išaiškintų jos melą ir burtininkų pasauliui kiltų nemenkas pavojus, tad grifė kentė niūrias dienas sėdėdama savo kambaryje ir skaitydama burtininkų knygas arba Magijos žinių laikraštį.
  Tokių prisiminimų apie vasarą pilna galva, trylikametė laukė pasirodant klastuolės.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori pėdino bibliotekos link. Ji turėjo susitikti su Henrieta, savo drauge, su kuria susipažino dar prieš pat pirmą kursą traukinyje, kai mergaitės keliavo į Hogvartsą. Et, tada Dori buvo dar visai kitokia. Nors mergaitės papuolė į skirtingus koledžus, vis tiek liko draugėmis. Nepasaint to, kad buvo skirtingos, jos jau trečius metus iš eilės bendravo. Susitikdavo ir per atostogas, nors šią vasarą tai buvo sudėtinga, mat Henrietai nelabai pavykdavo ištrūkti.
Po visų tų reikalų su tėvais ir Juzefu susitikimas su Henrieta Dori labai traukė, mat grifė klastuolei buvo lyg kažkoks ramybės uostas. Su ja tamsiaplaukė pasijusdavo kaip normalų normaliausia paauglė mergaitė. Pasimiršdavo daugelis problemų, o ypač piktos mintys.
Šįkart mergaitės sutarė susitikti knygų apie demonus ir antgamtinius reiškinius skyriuje. Tai pasiūlė Henrieta ir toks pasiūlymas trečiakursę nustebino, bet ji nedvejodama sutiko. Galbūt Henrieta turės ką nors įdomaus papasakoti? Alanas minėjo, kad su Henrieta buvo papuolęs į nuotykį, kurio metu susipažino su Adrijumi.
Kai Dori ėjo įėjimo į tą bibliotekos skyrių link, pamatė lūkuriuojančią draugę. Veide radosi šypsena.
- Labas, Henrieta! - linksmai tarė Dori.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrietos mintis pertraukė Dori balsas. Pažvelgus į draugę grifės veide nušvito šypsena.
- Sveika, Dori! - atsakė į pasisveikinimą grifė.
Kaip gera buvo pagaliau vėl susitikti su klastuole! Jos buvo draugėmis nuo pirmo kurso ir draugavo iki dabar.
  Grifė atsargiai pravėrė duris ir žengė į tamsą. Likti ir stovėti prie durų nebebuvo prasmės, geriau jau pamėgins bent apsižvalgyti po slaptąjį skyrių. Vos įėjusi pro duris grifė išsitraukė lazdelę.
- Lumos, - iš lazdelės išsiveržė šviesos spindulys ir patalpa paskendo prieblandoje.
  Patalpoje stovėjo trys lentynos su knygomis. Kampe buvo matyti kažkas panašaus į apdulkėjusią sofą ir nieko daugiau. Henrieta žengė lentynų link. Jose buvo sudėtos įvairios knygos. Dauguma - parašytos keistomis, iki šiol trečiakursei nematytomis kalbomis.
  Staiga viena knyga patraukė grifės dėmesį. Tai buvo sena apdulkėjusi knyga, raudonu viršeliu. Užrašas ant nugarėlės buvo nusitrynęs, tad grifė išsitraukė knygą, norėdama sužinoti apie ką ji. Ant viršelio puikavosi užrašas: ,,Senovės genčių demonai ir piktosios dvasios''. Nejučia grifės galvoje iškilo Vendigo paveikslas. Net nuo prisiminimo nukrėtė šaltis.
  Nebenorėdama turėti nieko bendra su šia knyga, Poter ištiesė ranką ir jau buvo bededanti knygą į jos vietą, kai ši išslydo iš delno ir dunkstelėjusi ant grindų atsivertė. Pažvelgusi į knygą grifė pakraupo. Greta teksto, atsivertusiame skyriuje buvo priklijuotas veidrodis, kuris tarytum traukė į save. Net neskaitydama grifė suprato apie ką yra skyrius.
  Henrieta kuo greičiau nukreipė lazdelę į knygą ir tarė:
- Knygutus!
Iš lazdelės plūstelėjo šviesa ir užvertė knygą. Poter skubiai atsitraukė nuo knygos. Jos spėjimas, kad knygoje minimas Vendigo išsipildė šimtu procentu. Stovėdama kiek tolėliau nuo knygos, grifė tikėjosi, kad Dori taip pat laikysis nuo jos atokiau.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Mergaitės įžengė į tą paslaptingąjį knygų skyrių. Čia nebuvo itin jauku, tiesą pasakius, jautėsi stiprokas šaltis. Vienintelis dalykas, kuris patalpoje traukė klastuolės akį, buvo sofa. Ne itin jauki vietelė mergaitiškam pasiplepėjimui, bet vis geriau nei nieko.
Tačiau nespėjus nupėdinti iki sofos, Henrieta netyčia išmetė kažkokią knygą ant žemės. Ji atsivėrė ir joje pasimatė veidrodis, akimirksniu pradėjęs traukti į save. Dori visomis jėgomis įsispyrė į grindis, tačiau tas veidrodis ėmė traukte traukti.
Viską suvaldė grifė. Ji, Dori spėjo pastebėti dar pirmame kurse, turėjo greitą reakciją. Pasinaudojo ja ir dabar: mikliai kerais užvertė knygą.
- Tu šaunuolė, Henrieta, - pagyrė draugę. - Aš jau turbūt būčiau atsidūrusi tame veidrodyje, - sukikeno. - Kas tave paskatino ateiti būtent į šį skyrių? Galbūt nori ką nors surasti?
Besidairydama aplink Dori suprato, kad visi tie klausimai tiek kitų mokinių, tiek suaugusių burtininkų, sutiktų vasarą Londone, apie juodąją magiją, yra tik noras pasirodyti kietai. Na, gal ir pačiai patikėti, kad yra kieta. Nes žiūrint į visas tas knygas, kurios tikrai ne viena yra susijusios būtent su juodąja magija, tamsiaplaukę krėtė šiurpas, o ne lankė smalsumas.