0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Grifų gūžtos mokinė džiaugėsi, kad papildė savo koledžą dviem taškais. Na, o dabar reikėjo daryti mankštą. Kristina jau buvo susigalvojusi kokią mankštą darys tai apibėgs aplink kvidičo aikštę ir pašoks šiek tiek. Grifė jau pasiruošė bėgti, bėgo ji taip greitai, kad net atsitrenkė į mokinę, neįžiūrėjo tiksliai į kurią ir toliau neatsiprašiusi bėgo. Mokinė tikrai smarkiai sušilo, todėl prisėdo truputėlį ant sausos žolės. Ji pamatė, kad profesorius stebi į ją keistai lyg nieko nebūtų dariusi, todėl mokinė prieš mokytoją pradėjo bėgti vėl, kad jis nepagalvotų jog ji sukčiauja. Bėgdama suprato, kad jau užteks ir nustojo bėgti. Kristina truputėlį pašoko savo sukurtą šokį, bet šoko nedrąsiai, nes nenorėjo, kad kiti matytų nors atvirkščiai dauguma žiūrėjo į ją. Nu gi nežiūrėkite jus į mane, nes tuoj vėl nukrisiu iš gėdos. Bet taip ir atsitiko, grifiukė nukrito kaip visada, iš tos visos gėdos ir kadangi buvo šiek tiek pavargusi nuo bėgimo ir šokio tai net tingėjo atsistoti. Bet reikėjo vis tiek, todėl atsistojus jau norėjo eiti prie darbo.Hmm.. darbą daryti vienai ar pasiūlyti kam nors, na gal reiktų pabandyti pasiūlyti kažkam, nes vienai ne visada pasiseka. Kristina priėjo prie mergaitės ir pasiūlė kartu mėtyti į taikinį strėlytę, bet pirmiausiai ji nuėjo link tvoros pasiimti lankų ir strėlyčių ištardama - Accio



*

Neprisijungęs Sarah Rebecca Ó Briain

  • V kursas
  • *
  • 128
  • Taškai:
 Marlena, išgirdusi apie praktiką, net stryktelėjo iš laimės. Lengva ristele pasileidusi bėgti aplink kvidičo aikštė, mergaitė mąstė. Ritmiškai į žemę atsimušančios kojos, aplink besitaršantys plaukai ir ritmingas kvėpavimas netrukus išvaikė visas tas mintis ir liko tik šviežiai sutryptos žolės kvapo ir veidą glostančio vėjelio sukelti prisiminimai.
 Rytais ji mėgdavo pabėgioti miškelyje. Konstantinas tuo metu galėdavo ramiai pasiturkšti lediniame ežero vandenyje, o ji lėtu, bet pastoviu ritmu, mindydavo miško paklotę. Medis su dreve, kuriame pavasarį buvo įsikūrę gegučiukai, akmuo, primenantis šiknašaudį pliurzių, posūkis į kairę, kalva ir...
 Ashley širdis daužės krūtinėje ir bangavo visos poodinės kraujagyslės lyg jūra veikiama lengvo vėjelio. Peršlapę rudos plaukų sruogos lipo prie mergaitės veido ir kaklo, o kaktą papuošė prakaito lašeliai. Kaklaraištis, persimestas per petį, regis, net smaugė, kai Marlena užbaigė savo bėgimą ramiu priėjimu prie lankų, kur jau būriavosi mokiniai.
 Ranka nusibraukusi plaukus ir prakaitą, žaliaakė išsitraukė lapelį su instrukcijomis. Šaudymas iš lanko - dabar darėsi aišku, kodėl vienintelis ginklas, kurį Luna patikėdavo į jos rankas, buvo kieta medinė lazda. O čia - strėlės! Ar profesorius jais taip pasitiki, ar dar neturi pakankamai patirties?
 Pasiėmusi lanką ir strėlę, Marlena paėjo atokiau nuo kitų mokinių norėdama susipažinti su ginklu. Atsargiai pirštais liesdama nugludintą savotiško instrumento paviršių, mergaitė pabandė paimti strėlę ir "pabandyti" ją iššauti. Deja, ji išslydo iš prakaituotų mergaitės pirštų ir mirtinu greičiu lekiantis aštrus medienos pagaliukas nusileido smaigaliu į profesoriaus pėdą.
-Mama, Luna, padėkit,-iš baimės išplėstomis akimis sušnabždėjo Marlena.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Marlena Ashley Hatfield »

*

Neprisijungęs Darren Hasley

  • Burtininkas
  • ***
  • 58
  • „Patirtis yra tai, ką gauni, ieškodamas kažko kito."
Darren’as nuo pat pradžių stebėjo kaip mokiniams sekėsi atlikti mankštą ir didžiavosi jų nusiteikimu, nes manė, kad aplink kvidičo aikšte niekas nepasiryš apibėgti, visi kaip ir jis sakė palinguos lyg medžiai. Šaunuoliai
Vos mokiniams pradėjus šaudyti iš lankų, lauke buvo elgiamasi pakankamai atsargiai, visgi profesoriui vaikščioti tarp mokinių su lankais buvo pakankamai nejauku, tačiau taškus jam žymėtis reikėjo. Jis ramiai dirbo savo darbą iki tol, kol pastebėjo kaip antrakursė mokinė iš klastūnyno neatsargiai trynėsi tarp mokinių su lanku ir strėlėmis rankose, tad pradėjo eiti link mokinės ir tikriausiai jos draugės Olivijos duoti jai įspėjimą.
-Elliw, atsargiai!-sušuko Darren’as pamatęs, kaip ji eina dviem atsikišusiomis strėlėmis į priekį teisiai mokiniai į pilvą. Visa laimė, kad ji laikė strėles ne smaigaliu į priekį, o antru galu. – Panele Legrand, jums viskas gerai, nesužeidė jūsų? O jūs panele Goff, kitą sykį žiūrėkite kur einat, visa laimė, kad strėlės bent buvo laikomos ne smaigaliu į priekį, tačiau bet kokiu atveju galėjo nutikti milžiniška nelaimė. Be to, pasaugok ir save, nes tarp mokinių su lankais rankose vaikščiojai neatsakingai. – Pasakė Darren‘as trumpą pastaba žemesniu balso tonu ir laukė mokinės atsakymo, ar net antru galu duriamos strėles nepadarė žalos. Belaukiant atsakymo jis atsisuko į kitą pusę, pažiūrėti kaip vaizdas už jo ir pamatė, kad strėlė lekia teisiai į jį.
-Aaa!- Iš išgąsčio sušuko Darren‘as. Strėlė buvo naujuose odiniuose jo batuose. Skausmo beveik nesijautė, tačiau jam nebuvo tai svarbu, jam skaudėjo širdį dėl jo naujų batų, tad ištraukęs strėlę iš pėdos, nusviedė ją  atsargiai į šoną ir nekreipdamas dėmesio į skausmą pradėjo keiktis mintyse.
-Panele Hatfiel, ar proto netekai?-aukštu ir tvirtu balso tarė profesorius.-Tu galėjai pataikyti man ne į naujus batus, o į koją, pilvą ar net į akį su savo tobulu taiklumu. Taikinys ne aš, jei nepastebėjai, o ten už tvoros stovintys plastiko gabalai. Nesiseka skaityti instrukcijos? Kitai pamokai parūpinsiu tau naujus akinius, jeigu nei jie nepadės, pravesiu skaitymo būrelį. Gal bent tada išmoksi atsargumo.-Su didžiu pykčiu pasakė Darren‘as ir nuėjo pasiimti vaistinėlės.
Pasiėmęs vaistinėlę ir nusiėmęs batą jis pamatė mažą įdūrimą, iš kurio nestipriai bėgo kraujas. Subintavęs ir pasitepęs vaistais pėdą, apsimovė savo skylėtą batą ir nusiraminęs grįžo ten, kur buvo nutikusi nelaimė prieš tai, stengdamsis nekreipti dėmesio į stalą vidury kvidičo aikštės, šalia mokinių. Aš oficialiai nekenčiu šių mokinių, dabar galės sėdėti kabinete ir snaiges kiekvieną pamoką karpyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Darren Hasley »

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
Profesoriui baigus savo kalbą, apsižvalgė po kitus mokinius. Kai kurie praėjo bėgti aplink kvidičo aikštę aikštę, todėl šiek tiek atsilikusi nuo jų taip pat pradėjo neskubėdama bėgti. Apsidžiaugė, kad šiai dienai dėvėjo sportinius batelius. Galiausiai apibėgusi, kiek pailsėjo, o tuomet nuėjo pasiimti lanko su strėlėmis. Jau nuo pat pradžios žinojo, kad bus viena, kuomet profesorius pasakė, kad galima dirbti arba vienam, arba porose. Mat draugų per daugiausiai neturėjo, todėl nenorėjo niekam lįsti į akis. Tačiau išmokti šaudyti lankais ir strėlėmis buvo nauja patirtis mergaitei. Nuėjusi prie taikinių, į kuriuos šaudys, pirmiausia persiskaitė instrukcijas. Viskas lyg ir buvo parašyta aiškiai. Paėmusi į rankas lanką bei vieną strėlę pasimokė kaip tinkamai juos laikyti. Aišku, vis karts nuo karto pažvelgdavo į kitus mokinius, lyg pasitikrindama ar tikrai taip laikė ar kažko nepraleido. Kai tik laikė lanką tinkamai, nusitaikė į taikinį, o tuomet paleido strėlę, kuri nuskriejo pro šoną. Atsiduso bei paėmė antrąją strėlę, vėl ją paleido bei vėl praskriejo pro šalį, tačiau bent jau arčiau. Paleido ar vieną, bet ji taip pat buvo pro šalį, bet jau žymiai toliau nuo taikinio. Paėmė ketvirtąją strėlę, bet tuomet išgirdo profesoriaus išties piktą balso toną, kas privertė atsisukti į jį. Vajei..., tarė sau mintyse bei nusisukusi vėl bandė pataikyti į taikinį. Violetos laimei, šį kartą pataikė. Ne taip jau ir taikliai, tačiau vis tiek pataikė. Veidelį papuošė platesnė šypsena iš to džiaugsmo. Mergaitė vėl paleido strėlę bei šį kartą vėl nepataikė, bet bent jau trūko tikrai nedaug. Dar keletą kartų paleido strėles, iš kurių pataikė į taikinį dar du kartus.

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
 Amelija klausė kokia bus praktika. Išgirdus, kad bus galima dirbti porose ji labai apsidžiaugė ir norėjo taip ir dirbti, bet kai išgirdo, kad bus galima pašaudyti su lanku ji nieko nelaukdama nusprendė, kad tai ir darys. Jai jau seniai buvo įdomu šaudymas iš lanko ir ji labai apsidžiaugė tokia praktika. Vos tik profesorius pabaigė kalbėti Amelija pradėtjo bėgti aplink kvidičo aikštę. Ji vis galvojo kaip žais kvidičą. Aišku jeigu ją priims į komandą. Ji žiūrėjo į kvidičo lankus ir įsivaizdavo kaip skraido kažkur danguje. Į rato pabaigą jai pasidarė sunku kvėpuoti, todėl ji sulėtino žingsnį, o ratą pabaigė eidama. Kadangi buvo dar truputį laiko apšilimui, Amelija pradėjo vaikščioti pirmyn atgal. Kai apšilimas baigėsi ji apsižvalgė aplinkui ir nuėjo link lankų su strėlėmis.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Sarah Rebecca Ó Briain

  • V kursas
  • *
  • 128
  • Taškai:
 Strėlė, taip elegantiškai skrodusi orą, iššaukė nepakartojamą profesoriaus reakciją, kurio riksmas Marlenai buvo kaip nuostabiausia simfonija. Nusijuokusi iš tokio mokytojo dramatizmo, rudaplaukė vaikiškai kyštelėjo liežuvį ir grįžo prie taikinių.
 Kadangi jau buvo paleidusi strėlę, kad ir netyčia, Ashley dabar daugmaž suprato, kaip veikia lankai. Tik va, su taikymusi buvo problemų, o pataikyti į taikinius reikėjo. Kažkaip. Burtais čia irgi nepasukčiausi - viską reikėjo atlikti savo smegenų ir akių pagalba.
 Pasiėmusi strėlių rinkinį, klastuolė atsistojo priešais šiaudinius taikinius. Kaip ir bet kuris kitas ginklas, lankas reikalavo įdirbio, kurio ji neturėjo. Taip pat ir susipažinimo, kurį paženklino skylė mokytojo bate. Luna turbūt didžiuotųsi. Prisiminusi juodaplaukę, mergaitė šyptelėjo ir pabandė atsistoti taip, kad galėtų taikytis į artimiausią taikinį.
 Kai ji ruošėsi įtempti lanką, Marlena suprato, kad nežino, ar taikantis žiūrėti abiem akim, ar viena. Galiausiai užmerkusi kairę akį, mergaitė pabandė nusitaikyti ir paleido strėlę. Ši skrido taikinio link, deja, įsmigo į pačią apačią. Na, bet teoriškai, ji pataikė.
 Su antra strėle Ashley pabandė įtempti lanką kiek tik galėjo, nuo ko paskaudo nugarą, o ir paleista strėlė nuskrido... Kažkur. Bet ne į taikinį.
 Trečias bandymas. Per daug į dešinę. Ketvirtas - Marlena gavo per nagus. Penktas - strėlė pagaliau vėl pataikė, bet šį kartą vos vos kabino patį taikinio viršų. Ką gi, užskaityta. Šešta, septinta, naujas strėlių rinkinys, aštunta, skaudanti nugara ir ranka ir devinta ir dešimta strėlės, atsidūrę ten, kur joms ir priklausė - taikiny. Nė viena į vidury, buvo svarbu, kad ji pataikė.
 Marlena pradėjo gerbti lankininkus. Nugarą skaudėjo taip, kad ji norėjo tik atsigulti ir nebeatsikelti, o dešinė ranka buvo lyg makaronas. Padėjusi strėles ir lanką į vietą, klastuolė tiesiog nusikeikė ir atsigulė ant žolės.
 Šiandien jai sporto pakaks.

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Pasiėmusi ji nubėgo prie tos pačios mergaitės ir jau norėjo pradėti. Bet suprato, kad ne prie tos mergaitės nuėjo, susipainiojo, nes mergaitė prie kurios ji buvo priėjus anksčiau ir dabar lygiai taip pačiai buvo apsirengusios. Ai bala nematė, dirbsiu viena bus sunkiau, bet tikrai nesiruošiu jos čia dabar visur ieškoti ir šiaip gal geriau pasiseks vienai. Pagalvojo Kristina ir ėjo prie darbo. Grifiukė pasiėmė strėlę ir metė tiesiai į lanką.
- O taip man pavyko! - garsiai sušaukė Kristina.
Mokinė dar kartą metė strėlę į lanką, bet šį kartą nepavyko. Kristina be kantrybės visą laiką būdavo todėl sušaukė vėl:
- Nu kodėl šį kartą nepavyko?! Nesuprantu...
Grifė dar kartą metė strėlę šį kartą jau pavyko. Na ką gi bandom dar.



*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Švilpė, išgirdusi užduotį, nusprendė apibėgti visą Kvidičo aikštę ir tada eiti prie lanko ir strėlių. Pirmakursė pratampė kojas ir pradėjo bėgti. Pradžioje Michelle bėgo gana lėtai, o paskui pradėjo bėgti vis greičiau ir greičiau. Po dešimties minučių mergaitė jau buvo apibėgusi visą aikštę ir sėdėjo ant žolės. Italė bandė sunormalizuoti kvėpavimą. Phuuu, kaip gera vėl prasibėgti...
Pirmakursė atsistojo ant kojų ir iš lėto ėjo pasiimti lanką ir strėles. Reikia pataikyti į keturis? Lengviau nebūna. Mergaitė pasiėmė reikiamus daiktus ir atsistojo dviejų metrų atstumu nuo taikinio ir pasiruošė šauti.
Michelle užtaisė lanką strėle ir nusitaikė į taikinį. Mergaitė giliai įkvėpė ir iškvėpė. Staiga geltonplaukė paleido templę ir strėlė nulėkė tiesiai į taikinį. Tiesa, strėlė pataikė į taikinį, bet ne į jo vidurį. Švilpė apsidžiaugė, kad neprašovė pro šalį, bet šiek tiek nusiminė, kad nepataikė į vidurį. Nieko, pavyks kitą kartą... Pozityviai nusiteikusi italė išsitraukė lazdelę, kurią nutaikė į taikiny esančia strėlę.
- Accio strėlę,- ramiu balsu ištarė burtažodį. Deja, Michellei nepavyko ir ji pabandė dar kartą.
- Accio strėlę,- šiek tiek garsiau ištarė pirmakursė, bet jai ir šį kartą nepavyko. Paskutinį kartą...
- Accio strėlę!- garsiai ištarė Rivera. Šį kartą mergaitei pavyko ir strėlė atskrido pas ją. Gerai, dabar liko trys kartai.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Atstačius savo kvėpavimą į tolygų mergina žengė prie tvoros sudėtų pamokos rekvizitų. Lankuose nesigaudė, todėl pasiėmė pirmą pasitaikiusi, rankoje laikėsi gerai todėl nusprendė, kad tiks. Strėles irgi rinkosi bet kaip, tačiau pasiėmė gana daug, su jos sėkme žinojo, kad prireiks tikrai daug. Susiruošusi viską ko reikia, Žaneta nužingsniavo pažymėtos šaudymo vietos. Pradžiai sustojo kiek tolėliau, nusprendė jeigu jau nemoka net laikyti lanko geriau pasitreniruos toliau nuo visų ir netrukdys bendraklasiams. Apie lankus žinojo tik iš filmų ir knygų, ir tai tikrai nebuvo labai daug, tačiau bent vieną lanką jai laikyti, atrodo pavyko. Problemos prasidėjo kai pabandė laikyti ir lanką ir strėlę. Nors lankas ir nebuvo labai didelis, su viena ranka jį laikyti vis tiek buvo kiek sunkoka. Tuo labiau kai pabandė strėlę įdėti į šovimo poziciją. Ir lankas ir strėlė sukosi į skirtingas puses, ir tik po kelių bandymų jai pavyko paprasčiausiai iškelti lanką su strėle. Laikė jį įtempusi visus savo rankų raumenis, ir nujautė, kad taip neturėtų būti.
Nelaukdama kol rankos įskaus visai, nuėjo šauti savo pirmo šūvio. Atsistojusi į, kaip jai atrodė, tinkamą pozicija įtempė visus savo rankų raumenis ir išovė savo pirmąją strėlę. Strėlė tiesa sakant net neišovė, o tiesiog nukrito palei grifės kojas. Greitai pakėlusi strėlė, ji vėl ją įstatė į lanką ir pasiruošė mėginti dar kartą. Na, šį kartą jai pavyko tikrai daug geriau, tačiau strėle nuskriejo daugų daugiausia žingsnį ar du. Tačiau šį kartą labai nenusivylė, juk pirmas (ar antras) blynas visada būna prisvilęs. Pabandė ir trečią, ir ketvirtą kartą, bet strėlė taikinio nė neprilietė, geras dalykas buvo tas, kad kiekvieną kartą strėlę nušaudavo vis toliau, todėl savo progresu tikrai džiaugėsi. Daugiau šauti negalėjo dėl paskaudusių rankų, todėl nusprendė skirti sau menką pertraukėlę.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Kad pavyko Kristina džiaugėsi todėl vis bandė kol pavykdavo. Mokinė vis striksėdavo ir džiaugdavosi, na ir jos batų raiščiai kaip visą laiką atrišti ji juokėsi, juokėsi ir nudribo.
- Auč.... - pravirkus pasakė Kristina.
Grifiukė pamatė, kad į ją dar kažkoks berniukas įmetė strėlę. Nu puiku.... Kristina jau šiek tiek atsigavusi atsistojo ir jau norėjo eiti prie darbo, bet labai kraujavo žaizda ant kojos. Grifų gūžtos mokinė visados būdavo labai tvarkinga ir gražiai rengdavosi, todėl pravirko dėl to, kad ne kraujas bėgo, o dėl to, kad išsipurvino savo gražias brangias kelnes. Kristina priėjo prie profesoriaus ir paprašė pleistro. Ji suprato, kad jau mažai liko iki darbo pabaigos todėl net neišgirsdama ką atsakys mokytojas nuėjo toliau mėtyti strėlių. Su truputėlį traumų, bet užtai pataikė į visus lankus strėles.



*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Švilpė pasiruošė lanką su strėle ir nusitaikė į taikinį. Ji šovė antrą kartą ir šį kartą strėlė pataikė į taikinio šoną. Dar šiek tiek į šoną ir strėlė būtų nulėkusi toliau. Mergaitė susinervino ir jau norėjo eiti pasiimti strėlę pati, bet prisiminė, kad tai yra labai pavojinga. Pirmakursė išsitraukė lazdelę ir sušuko:
- Accio strėlę!
Deja, burtažodis ir vėl vienuolikmetei nepavyko. Kodėl taip nesiseka?! Michelle norėjo mesti viską ant žemės ir nieko nebedaryti, bet suprato, kad tai nėra protinga, ji turi tęsti savo darbą.
Po kelių akimirkų vienuolikmetė buvo nukreipusi lazdelę tiesiai į į taikinį įsmigusią strėlę ir ramiu balsu aiškiai ištarė:
- Accio strėlę.
Šį kartą burtažodis pavyko labai gerai ir, vėl pozityviai nusiteikusi, mergaitė pasiruošė į taikinį šauti trečią kartą. Šį kartą Michelle šypsojosi ir paleido templę. Strėlė nuskrido. Švilpė labai atidžiai stebėjo strėlę, kuri skriejo taikinio link ir... Ji įsmigo į taikinio vidurį. Man pavyko?!
- MAN PAVYKO!!!- staiga sušuko Rivera ir laiminga pašoko į viršų.
Po kelių laimės minučių mergaitė nurimo ir bandė susikaupti paskutiniam šovimui. Man tikrai pavyks. Su pozityviomis mintimis, švilpė nutaisė lazdelę į strėlę ir ištarė:
- Accio strėlę.
Pirmakursei nepavyko, bet ji pabandė dar kartą:
- Accio strėlę!
Strėlė lėtai, bet atskrido pas italę. Michelle pasiruošė šauti ir staiga, netyčia, mergaitė paleido ranką ir strėlė pradėjo skristi. Mergaitė trenkė sau per kaktą ir stebėjo strėlę. Laimei, ji atsitrenkė į patį taikinio viršų.
Phiuuu... Viskas.... Aš baigiau.

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
Šaudymas iš lanko mergaitei visai patiko. Lyg atrado seniai norimą hobį, dėl kurio pasijustų ne tiek, kad geriau, bet tuo pačiu ir domintų. Pataikė dar keletą sykių į taikinį. Mat šiuo atveju ji gan greitai mokėsi pataikyti kuo taikliau. Didžiavosi savimi, kad buvo taiklesnė nei pati galvojo. Kelias sekundes pastovėjo ir žiūrėjo į taikinį, kurį pasirinko apšaudyti strėlėmis. Mintyse prisiminė Accio burtažodį, kurį paminėjo profesorius. Norėjo jį panaudoti, bet nebuvo užtikrinta, kad pavyks nesusižeidžiant savęs ar kitų. Taip turėjo galvoje mintį, jog galėtų greitai nubėgti ir viską susirinkti, kol profesorius būtų užsiėmęs ties kitais mokiniais, tačiau ta mintis greitai atkrito. Todėl nerizikavo ir nuėjo prie tvoros, kur ir buvo strėlės su lankais. Paėmė dar strėlių bei savimi patenkinta grįžo atgal prie savojo šiaudinio taikinio. Išsitraukė vieną strėlę bei taisyklingai atsistojo ir vėl paleido ją į taikinį. Kiek stebėjosi, kad pataikė beveik į patį vidurį, nes visi kiti kartai būdavo ne tokie taiklūs kaip šis, tad tikėjosi, jog ilgam šis vaizdas akyse užsiliks. Stengėsi savimi per daug nesididžiuoti, mat manė, kad po to gali visai nesisekti. Paleido dar dvi strėlytes, vieną po kitos ir tik vieną sykį iš dviejų pataikė. Tik patrūkčiojo pečiais. Violetai buvo svarbiausia, kad jau pataikė keturis kartus, todėl jei ir nepataikydavo vėl, liūdesio jokio nebuvo. Tik buvo noras pasistengti labiau. Tad dar keletą sykių pašaudė strėlėmis iš lanko.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Nors Heidi tikriausiai ir galėjo atsakyti į teorinį klausimą, tačiau ji pasirinko to nedaryti ir tokiu savo poelgiu neuždirbo dviejų lengvų taškų koledžui. Aišku tie taškai daug neprideda jeigu yra didelis skirtumas tarp koledžo kurį nori aplenkti ir koledžo kuriame tu esi. Kaip ten bebūtų, bet dvejetos taškų mergaitė neuždirbo ir nepadėjo savo koledžui atsiplėšti toliau nuo gale besivelkančių grifų gūžtos ir švilpynės koledžų, ir taip pat nepadėjo pasivyti priekyje esančio Varno nago koledžo.
  Kai visi norėję pasisakė tai ko prašė Žiobarotyros profesorius ir šiam pradėjus kalbėti tamsiaplaukė kiek prabudo ir ėmė klausytis ką šis sako. Šiam pranešus, kad reikės dirbti individualiai arba poromis klastuolė kiek apsidairė lyg ieškodama kažko, bet pamačiusi, kad nei vieno pažįstamo nėra Heidi kiek nuliūdo, bet to per daug neėmė į galvą, nes toks scenarijus dažniausiai ir kartodavosi vos ne kiekvieną pamoką.
  Individualus darbas atrodė žymiai įdomesnis nei poromis. Strėlyčių mėtimas skambėjo lyg koks poniškas žaidimas, kas mergaitės dėl šios priežasties ir nelabai būtų vilioję jeigu ji būtų turėjusi su kuo dirbti poroje.
  Tamsiaplaukei buvo kiek įdomu kodėl reikia mankštą daryti visiems, nes atrodė tikrai nebūtina daryti tiems kurie planavo mėtyti strėlytes, nebent jie buvo kiek panašūs į Elliw ir būtų galėję pasitempti rankas ar kitą kūno vietą tik mėtydami.
  Atsistojusi kažką toliau Heidi ėmė daryti kažką panašaus į mankštą, stengdamasi judėti, kad nebūtų apkaltinta stovėjimu vietoje ir nieko nedarymu.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
 Amelija išsirinko gražų lanką ir pasiėmė iškarto nemažai strėlių, kad paskui nereikėtų vaikščioti. Accio kerų ji dar nemokėjo, o vaikščioti tarp šaudančių mokinių... Tai buvo tas pats, kas pripažinti, jog neturi nė trupinėlio smegenų. Nors ir taip buvo nemaža rizika, kad kažkas sugalvos į tave paleisti kokią nors strėlę.
 Amelija pabandė įtempti lanko templę. Vis gi šaudžius dar niekada nebuvo. Įvertino, kad ši pakankamai tvirta ir jei netyčia šaudamas užkliudysi ja ranką tikrai skaudės. Amelija surado akimis vieną ne itin didelį, bet nejudantį taikinį. Priėjo prie jo arčiau. Įdomu, kas varginosi surišti tuos šiaudinius taikinius? Pagalvojo ji. Galiausiai įsidėjo strėlę į lanką ir pabandė nusitaikyti, kaip matė darant kitus. Tiesą pasakius nelabai pavyko. Bent jau Amelija jautėsi labai keistai, o ir strėlė vis norėjo nusprūsti nuo lanko. Amelija ją tvirtai suspaudė vieninteliu ant jos uždėtu pirštu. Kol taikėsi pirštas net pamėlynavo iš įtampos. Galiausiai Amelija paleido strėlę. Ši nulėkė kažkur į kairę nuo lanko, o lanko templė kliudė Amelijos ranką. Gerai, kad tik truputį. Amelija tyliai riktelėjo. Suprato, kad jai reikia dar daug treniruotis. Ji pasiėmė dar vieną strėlę ir pradėjo taikytis.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Naujokėlė Veronika mėgdavo iš silpnesnių pasityčioti arba net gi nustumti. Kristinos pusseserė niekada nesirengdavo su kokiais nors treningais ar plačiais rūbais, todėl ji buvo su sijonu ir bliuzele turinčią golfą. Pirmiausiai reikėjo apšilti tiesiog arba apibėgti kvidičo aikštę arba daryti kokius nors pratimus. Veronika tarė:
- Mokytojau, jūs ką visai? Aš su aukštakulniais ir galiu nukristi ir be to per daug jūs čia darbo davėte- nepatenkinta pasakė mergaitė.
Bet reikėjo vis tiek sportuoti. Veronika nusiėmė aukštakulnius ir pradėjo basomis kojomis bėgti. Bėgo ji ne daug, o tik puse rato apibėgo ir dar į ją atsitrenkė jos pusseserė Kristina.
- Tu gal žiūrėk kur bėgi? Jetus dar taip baisiai apsirengus..
Veronika apibėgusi puse rato priėjo prie kažkokio klastuolio, nes tik su klastuoliais buvo mandagi ir paklausė:
- Nori kartu dirbti?