[Amelija Harmon]

 Amelija persirašius receptą susiraukė. Ji nepamiršo, kad visą šitą jovalą jai reikės išgerti. Labai nenoromis ji užkaitė katilą ir pradėjo ieškoti ingridiantų. Viską susikrovus ant stalo ji pamatė, kad neturititnago miltelių. Ji pradėjo ieškoti, bet nerado.
- Gal kas nors žino kur titnago milteliai? - paklausė ji. Tada kaiptik juos aptiko.
-Ačiū, nereikia, radau, - vėl pasakė, nežinodama ar kas nors jos klausosi.
 Staiga mergaitė pamatė, kad katilas jau verda. Ji greitai sukratė į jį truputi drakono mėšlo, prieš tai užsispausdama nosį pirštais, nes jis labai dvokė ir kuokštą žolės. Pradėjo skaičiuoti laiką. Praėjus trims minutėms ėmė intensyviai maišyti puodą. O kiek laiko maišyti? Pagalvojo. Galiausiai nusprendus, kad užteks ji sumetė kiaušinukus. Paėmus šeivamedžio lapus pradėjo juos smulkinti, paskui dubenyje sumaišė su titnago milteliais ir žiurkės nagais, bei greitai viską suvertė į katilą.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Sebastianas sumišęs žvelgė į prancūziškai pyktį liejančią garbanę. Nors ir nesuprato nei žodelio, emocija buvo daugiau nei aiški. Azrielis dabar taip pat nebuvo pačios geriausios nuotaikos. Ech, kur tik jis, ten ir nesėkmės. Gerai, kad jis bent jau buvo su tuo susitaikęs. Vaikinukas stengės neprarasdamas savitvardos sudėlioti stiklainius atgal į lentyną, kurią į vietą pastatė burtais. Sudužusius stiklainius sutaisyti buvo taip pat paprasta, tik į jų vidų buvęs turinys negrįžo.
Šeštakursis jau norėjo apsisukti ir išeiti kažkur prasiblaškyti, nežinia kur, gal į mišką, ten jo dažniausiai niekas nerasdavo. Bet staiga atsitiko kai kas netikėto. Ne gana to, kad tamsiaplaukės skruostais pradėjo riedėti ašaros, šioji dar ir prisiglaudė prie Sebastiano krūtinės. O ne, jis net neįsivaizdavo ką daryti su verkiančiomis merginomis. O ką jau kalbėti apie švelnumą, Azrielis nieko nenutuokė apie tokius dalykus.
- Ei,- patraukdamas nuo savęs merginą, akimis susirado jos žvilgsnį,- net nebandyk verkti dėl kvailų sudužusių stiklainių. Juk, sako, šukės neša laimę,- pirštais kuo švelniau nubraukdamas nuo prancūzės skruostų ašaras, tarė šypteldamas. Tiesą sakant, net nenutuokė ar Élise tikrai verkė dėl tos niekam tikusios lentynos. Nebuvo ji panaši į tokią, kuri verktų dėl tokių niekų. Ak, kaip nejaukiai Sebastianas jautės. Dažniausiai jis rūpindavos tik savo problemom, bet juk nebuvo monstras, negalėjo palikti žliumbiančios gražuolės sandėliukyje.
Šešiolikmetis paskubomis surinko visus reikiamus ingredientus: kiaulpienių sultis, šliužo gleives, vorų kojas, iguanos akis,  šokliuosius svogūnėlius, trupintus bukmedžio lapus ir džiovintus velnio raizgus ir, laikydamas merginą už rankos, išėjo iš sandėliuko pagaliau užleisdamas vietą kitiems pypliams. Greitai sukrovęs visus ingredientus į katilą, laukė kol eliksyras pažaliuos.
Vaikinukas kramtė lūpą. Net nežinojo ką čia pasakyti prancūzaitei. Pastebėjo, kad mergaitės delnas buvo sužeistas.
- Duok ranką,- imdamas merginos delną į savąjį ištarė. Žaizda nebuvo labai gili, bet, Sebo manymu, vis tiek skaudėjo.- Episkey,- nukreipęs lazdelę į merginos delną sumurmėjo ir žaizda kaipmat pranyko.- Manau, dabar geriau,- šyptelėjo pasikasydamas galvą. Pažvelgęs į ruošiamą eliksyrą pamatė, kad šis jau ryškiai žalios spalvos. Tikriausiai galima teigti, kad varniams eliksyras pavyko.
- Pabandysi paragaut tu ar rizikuot man? Būtų liūdna prarasti tokį nuostabų vaikiną kaip aš, jei eliksyras vis dėlto nevykęs,- gūžtelėjo pečiais žvelgdamas į merginą ir šypsodamasis.

[Amelija Harmon]

 Amelija žiūrėjo kaip verda jos eliksyras. Įsitikinus, kad viskas gerai ji pradėjo žiūrėti kaip sekasi kitiems, nes jos eliksyras turėjo virti dešimt minučių. Amelija dairydamasi po klasę vos nepralaukė laiko, todėl pradėjo maišyti viralą. Viens, du, trys... Amelija sumažino ugnį ir paliko eliksytrą virti dar penkias minutes. Bet šį kartą ji nesidairė, nes labai jaudinosi ar jai pavyks. Eliksyras pradėjo įgauti žalią spalvą. Amelija labai apsidžiaugė. Spalva nebuvo labai ryški, bet žalia. Amelija užsimerkė ir išgėrė truputį eliksyro. Jai pradėjo trūkčioti rankos ir mergatė išsigando kas jai atsitiko. Ji norėjo šaukti profesorę, bet negalėjo nieko pasakyti. Greitai viskas baigėsi ir Amelija nurimo. Ji prisiminė, kad virė eliksyrą tik keturias minutes. Tada ji pavirė jį dar minutę ir išgėrė. Atrodo nieko neyvyko. Amelija pabandė sau įsižnybti. Ji labai nustebo, kad jai neskaudėjo. Ji trenkė sau per ranką, bet irgi nieko neatsitiko. Amelija labai apsidžiaugė, kad pavyko. Ji visas pernkioliką minučių bandė savo odą ir viskas buvo gerai. Praėjus laikui kai eliksyras veikia Amelija atsisėdo ir pradėjo laukti pamokos pabaigos.

[Mark Fraceller]

Mark sėdėjo nuodų ir vaistų pamokoje. Nei šis mokomasis dalykas jam patiko, nei gerai sekėsi. Galbūt ir nepatiko todėl, kad nesisekė? Tai jau nebesvarbu. Svarbiausia, kad geriausias trečiakursio draugas kartu su juo buvo pamokoje, taip tarsi suteikdamas galimybę karts nuo karto klastingai susišnibždėti. Na, miegojo katile būtų geresnis pasakymas, nei tiesiog buvo. Taigi, geriausias Mark draugas tigrinis pitonas miegojo katile, padarydamas savo savininką turbūt laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Iki kol nuskambėjo teorinis klausimas.
Teorinis klausimas garbaniui visiškai nepatiko, nes į jį atsakymo nežinojo. Kokio velnio mums reikės kažkokių ligoninėse naudojamų eliksyrų? Negi ji tikisi, kad visi tapsime hileriais? Pavartęs akis, klastuolis pradėjo galvoti apie eliksyrus, kuriuos žino, taip bandydamas sugalvoti, kaip juos pritaikyti ligoninėse. Nieko gero nesugalvojęs paprasčiausiai pasidavė - noro kankintis nebuvo nė lašelio. Parėmęs galvą kairiąja ranka, pradėjo klausytis kitų mokinių atsakymų.
Išgirdęs praktinę užduotį, brunetas atsiduso. Visgi čia reikės kažką daryti... Nespėjus tinkamai perprasti (t.y. neperskaičius keturis kartus) platesnio eliksyro aprašymo ant lentos, pasigirdo labai gerai pažįstamas šaukimas. Fraceller atsisuko į vietą, nuo kurios sklido triukšmas (na, jei jums patogiau - šaukimas). Ah, čia jis.
Mark paėmė savo katilą, kuriame vis dar susisukęs tyliai snaudė trečiakursio pitonas (akivaizdžiai parodyti, kad turi pamokoje gyvūną garbanius tikrai nenorėjo) ir nusinešė iki žinomo klastuolio suolo.
- Labas, - šyptelėjo tamsiaodžiui Mark. - Ar reikia pagalbos? - pasiteiravo pasirinkęs nutylėti tą dalį, kurioje turėjo pasakyti, kad ir jam pačiam jos reikia.

[Élise Juliette Charron]

  Ši tyliai sušnirpštė nosimi, jautėsi nemaloniai. Krauju pasruvusias tamsias akis nejaukiai kilstelėjo, lūpos virptelėjo. Kvailos tos šukės. Sumišusi žvelgė į Sebastiano irisus, nemėgo būti taip liečiama, ne visada leisdavosi. Šią akimirką tik norėjo sukristi mamai į glėbį ir išsižliumbti. O čia kaip kvailė prieš vos pažįstamą bendrakoledžį jau liejo kartybė ašaras. Vos vos šyptelėjo šiam atgal. Leidosi išvedama iš sandėliuko kaip mažas vaikas už rankos. Šviesaus, minkšto ir itin plataus džemperio rankove nusibraukė likusias ašaras, kurių vaikino pirštai nesugaudė ir visiškai išniro iš sandėliuko.
  Élise nebyliai stebėjo, kaip varnius meta visus ingredientus į tą katilą ir kaip įžemintas stulpas nejudėjo. Krūptelėjo Sebastianui paėmus į savąjį delną josios sužeistąjį. Atleido prikąstą lūpą.
- Merci, oi, ačiū,- kostelėjo.
  Drįsčiau teigti, buvo malonu, kai šia pasirūpino. Tačiau pati sau to nebūtų pripažinus, Juliette pernelyg bijojo prisirišti. O čia jau ir apsiverkė, ir leidosi sutvarkoma. Siaubelis. Nežymiai susiraukė, jau sveika ranka persibraukė garbanas, pasitaisė veido auskarus. Ryškiai žalias viralas neviliojo, visiškai. O ir dar nepasitikėjo Sebastiano virimo sugebėjimais, iš viso, nedrįso pasitikėti juo visu. Tad ir ragauti tos nesąmonės nežadėjo. Drebančiomis rankomis paėmė samtelį, juo pamaišė varniaus sukurptą šedevrą. Ir vis dėlto. Kilstelėjo tą samtelį, prisikišo prie nosies, pauostė. Susiraukė. Iškišo liežuvį, kaip kokia katė lyžtelėjo.
- O gal kartu? Aš, šiaip, irgi nuostabi,- žaismingai pavartė akis ir atkišo viralą prieš šio arogantiško vaikino veidą.

[Heidi Mollson]

  Ingredientai nebuvo tokie su kuriais būtų malonu gaminti viralą, o varlių smegenys viską dar labiau sugadino. Kaip dviejų varlyčių šeimininkė Heidi negalėjo dėti jų mąstymo organo į didelį bliūdą, kuris buvo vadinamas katilu ir virti eliksyro. Po kelių minučių mąstymo mergaitė priėjo sprendimą, kad eliksyrą gamins be smegenų ((nors ir kaip keistai tai skamba, bet Heidi gamins su smegenimis, ji tik nedės varlės smegenų į katilą)). Nuėjusi į sandėliuką susirinko visus šešis reikalingus ingredientus ir grįžo į savo darbo vietą. Susidėjusi juos iš eilės kaip buvo nurodyta sąrašėlyje tamsiaplaukė vis dar nenoromis, bet pagaliau ėmėsi darbo.
 

„Vėžlinės odos“ receptas:
Pirmiausia supilti penkiasdešimt gramų Afrikietiškos jūros druskos, įlašinti tris lašus Iguanos kraujo ir įdėti vištos lūpas. Viską gerai išmaišyti (trys-penki ratai). Po maišymo dumblį ištrinti stibiu ir ramunėlių žiedlapiais, tuomet į jį suvynioti varlės smegenis ir tai įmesti į katilą. Viską gerai išmaišyti iki šviesiai mėlynos spalvos. Kai jūsų mišinys tampa gražus ir mėlynas įlašinkite dar tris Iguanos kraujo lašus.

  Gaminimo būdas atrodė pakankamai lengvas, tad klastuolė galėjo lengvai gamindama pamiršti varlytės smegenėles ir padaryti visą šitą marmalą be šios sudėtinės dalies.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Ta mergina sutaisė teleskopą! Tai buvo be galo netikėta. Elliw patenkinta apsikabino prietaisą ir dėkingomis akimis pažvelgė į gerokai vyresnę mokinę.
- Ačiū! - laiminga sušuko mergaitė. Kažkokia nepažįstama mokinė paėmė ir sutaisė didžiausią įmanomą brangenybę? Tai buvo nerealu. O juk ji net nebuvo Liucija! Ar Elliw galėjo susirasti jau trečią draugę? Sabrina, deja, buvo kažkur dingusi. Liucijos bendrajame kambaryje irgi kažkodėl nebesimatė. Bet galbūt ši nuostabi mergina sutiks tapti drauge?
Tiesą sakant, rudaplaukė nelabai suprato, kodėl vyresnė mokinė pradėjo čiupinėti sau galvą. Manydama, kad ji taip bando kažką parodyti, velsietė pakartojo judesius, tačiau vis tiek nieko nesuprato. Teleskopas tuo metu stovėjo ant stalo. Sutrikusi Elliw jau žiojosi kažko klausti, kai išgirdo žodžius, keistai prieštaraujančius tai nuomonei, kurią ji spėjo susidaryti apie šią merginą.
- Man reikia teleskopo, - rimtu tonu ištarė rudaplaukė. Nustebusi žiūrėjo į tų prietaisų taisytoją. Kam jai kažkokios smegenys, jeigu neturi teleskopo? Ne, vis dėlto jai trūksta logikos su tam tikru liūdesiu nusprendė trylikametė. Buvo gaila, kad ta mergina tokia gera, o visai nemąsto. Svarstė, ar nereikėtų paklausti, kaip ji jaučiasi, gal serga? Toks nemąstymas kėlė labai didelį įtarimą, kad mergina gali turėti labai rimtų problemų.
- Ar tu žinai, kokioje mes pamokoje? - susirūpinusi paklausė Elliw. Žinoma, ji pati šitos informacijos neturėjo, tačiau tikėjosi, kad merginos atsakymas ką nors paaiškins: arba kokia dabar pamoka, arba kad vyresnioji mokinė visai nukvakusi.
Rudaplaukė apsižvalgė po klasę. Liucijos nesimatė, Sabrinos irgi. Teliko pasikliauti šia malonia mergina. Netyčia pajudinusi ranką Elliw kažką užkliudė. Skubiai atsisuko ir pamatė, kad jos teleskopas ir vėl gulėjo ant grindų. Blogiausia buvo tai, kad jis buvo sudužęs bent į keletą dalių.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Varnas šyptelėjo ir taip pat gurkštelėjo viralo. Na ir šlykštus jis buvo. Sebastianas šiaip ne taip nurijo ir kostelėjo.
- Fui,- nesusilaikęs ištarė beveik nusipurtydamas nuo neapsakomo skonio. Dabar tikriausiai reikėjo išbandyt ar eliksyras veikia, nes, bent kol kas, šeštakursio nenumarino. Vaikinukas burtažodžiu transfigūravo šalimais esantį degtuką į sveigtuką ir įsidūrė juo į pirštą. Jokio dūrio nepajautė.
- Imk,- ištiesė smeigtuką merginai,- man bent jau neskauda, tad gali nebijot,- pridūrė stebėdamas tamsiaodę. Pamokos darbas buvo atliktas ir Sebastianas laukė nesulaukė kol galės palikti požemius, kuriuose nuodų ir vaistų klasės suolus bjaurojo aplink juos apsiviję vijokliai. Ir šiaip jis norėjo pabūti vienas, šiandienai tikrai užteko žmonių. O dar ta profesorė, žinoma, jautė prievolę varnanagius aprėkti. Buvo įsitikinęs, kad grįžęs į miegamuosius eis miegoti.

[Élise Juliette Charron]

  Tatuiruotoji atsargiai paėmė iš Sebastiano rankų smeigtuką. Nors ir būtų negėrus viralo, vis tiek nejaustų skausmo. Toks dūris jau senokai nebebuvo fiksuojamas Élises kūne, josios smegenų vingiai net nesudrebėdavo dėl tokio veiksmo. Iš dalies tuo galėjo džiaugtis, tačiau iš dalies ir ne. Gal dėl šios priežasties ir vasarą, kai Betemburge dalyvavo nelegaliose varžybose, nejuto skausmo, kai buvo beveik sutalžyta iki sąmonės netekimo. Jos varžovė buvo ženkliai pranašesnė, tačiau Élise vis tik užsigeidė išbandyti jėgas. Ir nesigailėjo. Galbūt kas pagalvotų, jog ši kokia nors mazochistė, tačiau ne, taip nebuvo. Tai tik jos trenerio dėka, jog nebejaučia tokio stipraus skausmo.
- Nieko nejaučiu,- menkai šyptelėjo. O bijoti net nebūtų drįsusi, pernelyg sau kieta laikėsi.
  Kadangi pats varnius čia viską virė, šeštakursė nusprendė, jog ši bent jau viską sutvarkys. Ilgai netruko, pasinaudojo burtų pagalba ir labai greitai vėl sugrįžo į savo minčių karalystę. Skirtingomis akimis pažvelgė į užgijusį delną, nejučiomis, gal net pačiai merginai to nenorint, putlias lūpas aplankė vos matoma šypsenėlė. Vos matomai pakelti lūpų kampučiai.

[Mulungu Kinyonga]

Mulungu ketino stotis ir eiti į sandėliuką - ten ėjo visi mokiniai, vadinasi, toje vietoje buvo tai, ko jam reikia. Galbūt galima pasiimti bet kokias medžiagas ir jas tiesiog supilti į katilą? Afrikietis neįsivaizdavo, kaip tai turtų būti daroma, tačiau įsivaizdavo, kad profesorė pageidauja būtent to.
Berniukas jau beveik stojosi, kai prie jo priėjo Klastūnyno bendrajame kambaryje matytas mokinys ir dėl niekam nežinomų priežasčių užuot pasisisveikinęs padėkojo.
- Ačiū! - pasisveikino Mulungu. Jo balsas perrėkė net ir šioje klasėje vyravusį triukšmą. Klastuolis plačiai išsišiepęs pakėlė akis į koledžo draugą ir mostelėjo prisėsti šalia. Kadangi nė neįsivaizdavo, ką tiksliai reikia daryti, laukė, kol atėjusysis ką nors paaiškins. Žinoma, jis suprato nieko nesuprasiąs, tačiau kažkodėl manė, kad šis mokinys turėtų būti protingas ir rasti būdą viską pasakyti.
Dėl visa ko patikrinęs, ar jo katilas tuščias, Mulungu pamatė, kad būtent taip ir yra. Profesorė tikriausiai pyks, jeigu taip bus visą pamoką, tad vaikas smalsiai žvilgtelėjo į draugo katilą - gal jis jau pradėjo gaminti tai, ką čia reikia pagaminti? Supratęs, kad viduje kažkas yra, Mulungu baisiausiai apsidžiaugė. Deja, tik iki tos akimirkos, kai pastebėjo, kad ten yra kažkas panašaus į gyvatę. Sutrikęs žvelgė į kiek vyresnį berniuką ir galvojo, kaip čia paklausti, kam jam reikia tokio gyvūno. Pasidarė apmaudu, kad šį kartą į pamoką nepasiėmė Kriu. Vis dar svarstydamas, kaip išsiaiškinti gyvatės pamokoje priežastį Mulungu įkišo pirštą į bendrakoledžio katilą. Labai norėjo bakstelėti miegantį gyvūną, tačiau to daryti nebuvo galima: daugeliui gyvosios gamtos padarų miegas buvo dar svarbesnis nei žmogui.

[Heidi Mollson]

 Kai katile jau kunkuliavo šaltokas vanduo, o ugnis laimingai spragsėjo Heidi ėmėsi darbo. Pagal receptą pirmiausia reikėjo supilti penkiasdešimt gramų Afrikietiškos jūros druskos, įlašinti tris lašus Iguanos kraujo ir įdėti vištos lūpas. Nors lūpos ir buvo kiek šlykštus ingredientas, bet mergaitė šiaip ne taip prisivertė, tai įdėti į katilą. Bemaišydama mintyse suskaičiavo iki keturių, pasirinkdama viduriuką tarp trijų ir penkių.
  Antrasis žingsnis buvo tikriausiai vienas iš nemaloniausių, nes reikėjo įdėti varlės smegenis, bet kadangi tamsiaplaukė buvo anksčiau nusprendusi, kad to nedarys, tai šitą žingsnį ir praleido. Nors dumblis buvo glitus ir slidus, bet šiaip ne taip jį pavyko ištrinti tiek stibiu, tiek ramunėlių žiedlapiais. Kai grožio procedūros buvo baigtos klastuolė susuko dumblį apie savo ašį ir jį įmetė į jau turimą katilo mišinį. Heidi pradėjo maišyti iki tol kol marmalas tapo tamsiai mėlynos spalvos, tuomet įlašinusi dar Iguanos kraujo pamaišė ir gavo šviesiai mėlyną spalvą, kurią turėjo gauti prieš kraujo lašus.
  Nors kai taip atsitinka ir reikėjo kviesti profesorę, bet mergaitė nusprendė to nedaryti, nes savo „klaidą“ žinojo pakankamai gerai, tad kabineto „viršininko“ nereikėjo. Kadangi nežinojo kur dėti šitą skystį, tai jį sumanė palikti katile su mintimi, kad Mėnulio šviesa sugalvos kur jį padėti. Po truputį laikas tiksėjo ir pamokos galas artėjo, kas labai džiugino klastuolės širdį, nes pagaliau jai nebereikės galvoti apie vargšes varlytes, kurios buvo pražudytos, kad būtų galima pagaminti šitą beveik niekur nepraverčiantį eliksyrą.

[mergaitė123]

Tiesą sakant Adelė pirmą teorijos dalį tiesiog pramiegojo, na bet ką jau padarysi. Vis gi mergaitė neturi laiko atsuktuvo, nors ir labai jo norėtų. Mokslinčė apsidairė ir pamatė mokinius gaminant ,,Vėžlinės odos" eleksyrą. Mergaitė greitai pasiėmė pergamento lapelį ir pradėjo rašyti:

,,Vežlinė oda"
Pirmiausiai reikia paimti hemalajų druskos, jos įberti apie tris šimtus gramų, maišant įmesti septynis Hipogrifo plaukus. Padarius tai įpilti dvi stiklines (apie penkis šimtus gramų ) distiliuoto vandens ir viską išmaišyti. Po to reikia palaukti kelias minutes, kol Hipogrifo plaukai ištirps ir įpilti kiaulės smegenų skysčio. Maišant reikia įmesti kelis gabalėlius virtų varlės galūnių, o paskiau ir katės ūsų (apie penkis). Visą tai padarius tereikia tik įpurkšti moliūgų sulčių (dėl skonio kelis lašiukus) ir bus baigta!

Adelė kibo prie darbo vis gi laukia ne lengva praktikos dalis.

[Ryan Jones]

Berniukas nužvelgė visus savo ingridientus. Daugelį jų rasti buvo gana lengva. Sutrintų kaulų buvo gana nemažai, rupūžės seilių irgi. Kiek ilgiau paieškoti reikėjo drakonų ašarų ir vėžlio seilių, kadangi šių dviejų dalykų buvo likę mažai. Šermukšnio uogas ir žaliasias džiovintas vynuoges rasti buvo labai lengva. Dar lengviau jis rado džiovintus klevo lapus. Greitai berniukas pradėjo gaminimą. Visu pirma į katilą subėrė sutrintus kaulus, tada supylė rupūžės ir vėžlio seiles. Viską darė labai susikaupęs, kad netyčiomis nepadaugintų kokio ingridiento. Juk tada eliksyras nesigaus. Staiga jis išgirdo balsą, kurio girdėti visiškai nenorėjo. Vaikinas net pašoko iš baimės. Juk čia ta mušeika Marlena.
- Laaabas. Taaip, pamoka įdomi, bet kodėl tu sėdi čia? Juk šitas suolas laisvas, - kartais sudrebančiu balsu paklausė kiek išsigandęs švilpis. Ši ragana buvo jo pats nemėgstamiausias žmogus visame plačiame pasaulyje. Juk ji tik kenkia, o dar ir profesorių neklauso. Jones girdėjo kaip ji baisiai elgėsi per areštą su profesorium Beaumont.

[Michelle Rivera]

Visus ingredientus buvo išsidėliojusi ant savo suolo ir buvo pasiruošusi gaminti ,,Vėžlinę odą".
Taip... Pirma į katilą reikia supilti visą vandenį. Mintyse perskaičiusi pirmą etapą, pirmakursė, į savo katilą, supylė vandenį. Toliau sutrinti rožių žiedlapius ir mėtos lapus? Koks tikslas trinti? Juk jie maži ir nieko neatsitiks. Michelle, nusprendusi, kad netrins lapų, sumetė rožių žiedlapius ir mėtos lapelius į katile esantį vandenį. Geltonplaukė viską pamaišė, bet pamaišymas atrodė bereikšmis, nes viskas atrodė taip pat. Italė, pažvelgus į receptą, įmetė drakono nagą ir vėl pamaišė. Eliksyro spalva pradėjo kisti, bet, kol kas, eliksyras nepriminė ryškiai žalios spalvos. Amm... Gal įdėjus medienos gabaliuką viskas pasikeis?
Michelle, įdėjusi medienos gabaliuką, pradėjo maišyti ir visai pamiršo apie vienaragio plauko, todėl greitai, maišant įmetė vienaragio plauką. Gerai, dabar supjaustyti česnako skiltelę.. Geltonplaukė supjaustė česnako skiltelę ir ją sumetė į gaminamo eliksyro masę. Deja, eliksyras nebuvo nei ryškiai žalios, nei šiaip žalios spalvos. Jis buvo juodas, keistai burbuliavo ir kas kelias minutes didėjo. Reikia kviesti profesorę.
- Profesore, mano eliksyras tikrai nėra ryškiai žalios spalvos, - nusiminusiu veidu pasakė pirmakursė.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Virš ugnies kuo ramiausiai burbuliavo katilas, o Marlena sau vos vos šypsodamasi dėliojosi ingredientus ant stalo. Žinoma, ji tik pasigailėjo, kad nepasiėmė pirštinių - nuo šalčio druskų labai jau nemaloniai gėlė pirštus. Ryan reakciją klastuolę pralinksmino ir ši vos susivaldė neprapliupus garsiai juoktis.
-Noriu dirbti čia,-patenkinta palingavusi galva, Ashley dabar svėrė vėžlio kiauto miltelius.-Ir aš čia atėjau pirma. Bet turbūt dabar niekur nedingsi, kai jau pradėjai darbą, tiesa?
Mergaitės akys blykstelėjo velniški ir nieko gero nežadantys žiburėliai. Toliau lyg niekur nieko, ji tęsė savo darbą - subert tą, pamaišyti, įdėti šio bei to, palaukti. Viralas keitė spalvas ir konsistencijas, bet, regis, dar nesiruošė sprogti ar nunuodyti pusės klasės. Galiausiai eliksyro spalva buvo kažkokia žalia. Marlena taip ir nesuprato, kokia turi būti ryški žalia, o pati tokio marmalo ragauti visiškai netroško. Metusi žvilgsnį į švilpį, klastuolė pripylė puodelį viralo. Įsitikinusi, kad nenuplikys vargšui barsukui gerklės, Ashley pripuolė prie Ryan ir pakartojo tai, ką darė lygiai prieš metus - visą tą neaiškų marmalą supylė berniukui į gerklę. Atšokusi, ji pasiėmė samtį ir laukė, kada baltaplaukis numirs.