[Žaneta Froz]

Klausydama bendraklasių atsakymų suprato, kiek mažai žino apie magijos istoriją, tiksliau valdovus turinčius magiško kraujo.Džiaugėsi bent tuo, kad nesusikirto ties savo atsakymu. Besiklausydama atsakymų taip pat išgirdo vienos bendrakursės gana piktą pastabą ir kiek nustebo neišgirdus jokių pastabų iš profesorės. Nelabai suprato, ar ji iš tikro negirdėjo ar tik apsimetė negirdėjus, norėdama išlaikyti tvarką klasėje, tiksliau nesuteikti progos tai padaryti smulkiai rudaplaukei. Na, vienaip ar kitaip, Žaneta, ne tavo reikalas, nėra taip, kad galėtum kažką pakeisti.
Išgirdusi praktikos užduotis mergaitė kiek pasimetė. Nei vienai veiklai labai neprijautė, todėl nusprendė rinktis atmetimo būdu. Šokti nenorėjo labiausiai, ne dėl to, kad nemokėtu (kas beje, yra tiesa), bet dėl to nes reikėtų rinktis partnerį ir nieko pažįstamo nematė, todėl tai turėtų būti kiek nejauku. Groti tuo pačiu jai atrodė per daug darbo ir pastangų, todėl nusprendė pasirinkti suknelių puošimo kerus. nepasakytų, kad buvo ir didelė puošeiva, bet pamoka yra pamoka. Priėmusi sprendimą mergina atsistojo ir paėjo kelis žingsnius toliau nuo suolo į kiek laisvesnę, mokinių dar neužpildytą vietą.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas vylėsi, kad pakeitus mokytoją magijos istorija taps geresne, įdomesne pamoka, negu ji buvo praeitais metais. Deja, niekas nepasikeitė. Jis ir toliau sėdėjo klasės gale, neatsakinėdamas į teorinį klausimą bei stebėjo Deoiridh, kuri šįkart nesugalvojo pasiversti varle. Šiaip džiaugėsi matydamas ją, nors neaišku, ar tai pripažino pats sau. Greičiau bandė susivokti, kaip jaučiasi, nes po  ne itin gerais sapnais apdovanotos nakties vidumi buvo panašesnis į zombį, o ne į žmogų. Vis dėlto, pamažu šiaurietis vadavosi iš tamsių košmarų, kurie su akis džiuginančiu saulės nutviekstu kabinetu visai nederėjo. Silpnas atodūsis ištirpo triukšme - iš savo vietos nelabai ką matė. Nepasaint to, jis puikiai girdėjo animagės laidomas replikas, spinduliuojančias begaliniu pasitikėjimu savimi. Žinoma, tai tik dar kartą įrodė vaikinukui, kokia dvilypė ji gali būti. Tiesą sakant, pernelyg daug apie ją negalvojo, stengėsi susitelkti į profesorės kalbą, mat pats dėl laikino smegenų neveiksnumo neprisiminė jokių karališko kraujo burtininkų.
Vos tik ant lentos atsirado užrašas, islandas nukreipė susidomėjusį žvilgsnį ten. Tačiau labai greitai jis pavirto į kur kas labiau pasipiktinusį nei anksčiau. Ši pamoka tiesiog prašosi arešto! Tarp burtažodžių nerado nė vieno sau tinkančio, nors paskutinysis... Taip, paskutinis buvo įgyvendinamas. Sigurdą ta mintis išties paveikė: jis ištiesino kiek pakumpusius pečius, o akyse sužibo kažkas paslaptingesnio. Sapnų šešėliai pradingo. Kodėl gi ne? Drąsiai paklausė savęs. Kita vertus, grifas šiek tiek sunerimo ir nedaug trūko, kad būtų pasilikęs suole. Akimirką galvoje pasivaideno ir tingėjimo faktorius, bet tuojau nustūmė jį į šoną bei atsistojo. Pasijautė kaip tikras savo koledžo atstovas, kol nepriėjo prie Deoiridh. Nemačiomis nugurgęs seilę prabilo:
-Labas, ar... - jis žvilgtelėjo į lentą, lyg norėdamas pasitikrinti, ar gerai perskaitė, - norėtum kartu pasipraktikuoti...trečiąjį burtažodį?
Kalbėjo gana tyliai, nes laiku pastebėjo visai šalia sėdinčią pažįstamą merginą, kuri be jokios abejonės būtų pasinaudojusi šia situacija. Laimei, bent jau veidas neraudonavo - neatskleidė ir įtempto laukimo.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

Elizabet'ai jau buvo pabodę klausytis kitų mokinių, todėl ji labai apsidžiaugė kai prabilo profesorė Hopes (Juk taip liepė ji ją vadinti...). Profesorė papasakojo teorinę dalį kuri klastuolei buvo gana įdomi (kas yra retas ženklas Magijos Istorijos pamokose), todėl ji įdėmiai klausėsi profesorės Hopes, kai galiausiai ši uždavė praktikos darbą. Mergina dar kartą peržvelgė lentą, kurioje buvo parašyta:

1.   Suknelių puošimo kerai – Anikta vertum;
2.   Tobulo grojimo apžavai – Meliodamus;
3.   Sklandaus šokio burtas – Trepsiko dante.

Vanesai įdomiai ir ypač viliojančiai skambėjo pirmieji, suknelių puošimo kerai, bet profesorė Hopes liepė juos imti tik vyresnių klasių mokiniams, todėl Vanesa kiek nuliūdusi pradėjo apsvarstinėti kuriuos geriau kerus imti. Ji iškarto atmetė antruosius, tobulo grojimo apžavus, nes ji nekentė groti. Ką gi, liko tiktais trečias pamąstė pirmakursė ir apžvelgė klasę, su kuo kažin čia tuos kerus atlikus. Staiga nieko pažystamo nepamačiusi klastuolė nuėjo prie kažkokio mokinio.
- Sveikas, - pasisveikinimas gavosi gana šaltas, - Gal norėtum Sklandaus šokio burtus atlikti drauge?
Tada Elizabet nužvelgė mokinį ir pastebėjo, kad jis grifas. Neeeeeee... Jis nenorės kartu praktikos darbą su klastuole atlikti pamanė Vanesa. Ir teisingai manė, nes po kiek laiko tas pats vaikinas atkirto:
- Aišku, kad ne! Eik šalin klastuole tu!
Vanesa liūdnai nulinko nuo berniuko ir atsisėdo atgal į suolą. Teks imtis antrųjų kerų labai nuliūdusi mąstė panelė Von Chang.

[Vegard Saeterhaug]

Vegard ėmė nežmoniškas mieguistumas. Mokinių atsakymai erzino, trūko judesio. PAGALIAU. Atėjo ilgai laukta praktika, smagiausias dalykas pamokoje. Profesorė išdėstė ką reikia daryti ir Vegard pažvelgė į seną lentą.

1.   Suknelių puošimo kerai – Anikta vertum;
2.   Tobulo grojimo apžavai – Meliodamus;
3.   Sklandaus šokio burtas – Trepsiko dante.

Pirmasis variantas iš karto atkrito, Vegard juk vaikinas ir jam suknelės nereikia ,o kam nors dovanoti ,net neapsimoka. Antrasis variantas- galėjo ir neatkristi juk visai smagu groti ,bet žinant kai Vegard nemėgsta muzikos ,o ypač pučiamaisiais. (Spintoje juk pianino nepadėsi ar neįkiši.) Tad šis variantas taipogi atkrito ir buvo neįdomus. Liko tik trečiasis ir paskutinis variantas. Šokiai. Smagus dalykas ,tik ne šiam berniukui kuriam viskas neįtinka ir negerai. Vegard ,kad ir kaip nemėgo šokių ,bet neturėjo kito pasirinkimo. Akimis Vegard pradėjo ieškoti poros. Velniava, juk su berniuku nešoksiu. Pamokoje mergaičių buvo nedaug. Viena kita mergaitė ir tai Vegard liūdino. Beveik visos merginos jau turėjo poras arba dirbo su muzika. Jei Vegard neras poros teks dirbti su muzika. Berniukas jau buvo praradęs viltį ,bet išvydo ne ką kitą ,o merginą vardu Elizabet Vanesą Von Chang. Tai mano paskutinis šansas. Sukaupęs visą įmanomą ir neįmanomą drasą juodaplaukis priėjo prie Elizabet.
-Sveika...gal...gal...norėtum su manimi atlikti praktikos užduotį? Kur reikia pašokti?,-Droviai paklausė berniukas ir laukė atsakymo.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

Elizabet dar paliūdėjo, kad tokia nesėkmė ir teks jai dirbti su muzika, bet staiga prie jos kažkas priėjo. Vanesa akių nenorėjo pakelti, bet kai tas kažkas prabilo, balsas pasirodė pažįstamas, kas privertė ją pažvelgti į kažką atėjusį prie jos. Ji atsigręžė ir pamatė... Pamatė Vegard'ą! Ji apsidžiaugė, kad pagaliau rado su kuo dirbti, ir ne su bet kuo, o su Vegard'u Saeterhaug! Bet staiga jai toptelėjoPala, o kaip aš jo nepastebėjau? Ai, bet velniai nematė, reikia kuo greičiau sutikti.
- Tikrai TAIP! Matai, pirmųjų kerų negaliu imti, nes dar per jauna, o dėl muzikos - aš nekenčiu groti!
Tada klastuolė tikrai džiaugsmingai (kad nereikės groti ar su kokia (atisprašant) vėpla šokti) nužingsniavo iki kabineto priekio, kur buvo išstumdyti suolai ir palikta vieta šokiams, paskui save nusitemdama Vegard'ą. Tada japonė atsistojo prieš Vegard'ą ir išsitraukė lazdelę.
- Pasiruošęs?
Tada ji linktelėjo galva, taip leisdama suprasti, kad ji pasiruošusi ir paleido pirmuosius kerus.
- Trepsiko dante!
Bent jau iš išorės nieko neįvyko. Ji pabandė dar kartą:
- Trepsiko dante! Trepsiko dante! Trepsiko dante!
Gal jau kokius 10 kartų pabandė, bet iš išorės - nieko. Tada klastuolė suriko kerus dar kelis kartus.

[mergaitė123]

Adelė jau pakankamai seniai sedėjo savo pasirinktame suole, kuris buvo Magijos istorijos pamokos klasėje. Ji prisiminė, kaip ankstų rytą susiruošė eiti į pamoką, tačiau labai ilgai ieškojo ką apsirengti, sijonų ji turėjo kiekvienai progai, tačiau į Magijos istorijos pamokas dar neturėjo nei vieno sijono ar suknelės. Tada ji prasibudino ir pažvelgė pro langą, jo vaizdas nebuvo kažkoks stulbinantis, tačiau tai buvo vis įdomiau negu sedėti kažkokioje teorinėje pamokoje, kurioje ir pati profesorė buvo labai nuobodi, na arba mergaitei taip tik atrodė. Mokslinčė išgirdo, kaip vaikai kažką pasakojo apie XVII amžių. Žanos sesė buvo labai laiminga, nes apie šį amžių ji žinojo tikrai daug todėl atsistojo ir tarė:
-Na laba diena, labas rytas, labas vakaras, na man nesvarbu kokia paros dalis dabar... tačiau aš žinau tokią karalienę Morialinę trečiąją, kuri nuostabiai mokėsi šioje mokykloje. Ji puikiai mokėsi kerėjimą ir Magijos istoriją, tačiau kitų dalykų ji visiškai nesuprato, todėl neišlaikė egzaminų. Po trijų ar penkerių metų Moriala išėjo iš Hogvartso ir tapo karaliene Čekijoje, kuria buvo iki pat nužudymo.
Adelė greitai nuslinko prie suolo ir suprato, kad teorinė dalis jau baigėsi. Taip pogi ji per vėlai pasakė šiuos faktus. Todėl jinai tiesiog paprastai nužvelgė klasiokus ir pastebėjo, kad jie porose arba po vieną dirba prie kažkokių burtažodžių. Ji tiesiog pažvelgė ir pastebėjo ant lentos esančius burtus.

1.   Suknelių puošimo kerai – Anikta vertum;
2.   Tobulo grojimo apžavai – Meliodamus;
3.   Sklandaus šokio burtas – Trepsiko dante.

Ji sumąstė išsirinkti vienus, todėl sugalvojo pasirinkti antruosius- Tobulo grojimo apžavai (Meliodamus). Jai labai patiko groti. Ji grodavo daug instrumentų, tačiau jai labiausiai patiko groti pianinu ir smuiku. Taip pogi Adelė pagrodavo gitara ir ukulėle. Taip pat, nuo pat mažens Adelė šoko baletą, tai buvo ir yra didelė jos gyvenimo dalis ir be beleto ji nebūtų Adelė. Adelė per daug neužsigalvojo ir nušokavo prie spintos, kurioje buvo daug instrumentų. Atidariusi išvydo smuikelį, kuris jai visai tiko ir patiko. Išvydusi jį greitai pagriebė ir nulėkė prie savojo suolo ir pradėjo burti.

[Amelija Harmon]

 Amelija apsidžiaugė, kad atsakė teisingai. Tik profesorei pradėjus kalbėti ji prisiminė apie vardus ir pavardes. Tai ką, dabar aš turėsiu į ją kreiptis pavarde? Ar kaip? Nes aš juk nepasakiau nieko nei apie vardą, nei apie pavardę... Pagalvojo Amelija. Bet tada ji suprato, kad nedrįstų į profesorę kreiptis vardu, todėl nusiramino, kad problema jau išspręsta.
 Profesorei pasakius praktikos užduotį Amelija įsispoksojo į lentą. Ji žinojo, kad tikrai nešoks, o pamačius užduotį apie rūbų puošybą labai apsidžiaugė, nes norėjo ją atlikti! Bet tada profesorė pasakė, kad šita užduotis vyresniem mokiniam. Amelija truputį nusiminė. Kodėl? Ar čia toks jau sunkus burtažodis? Bet mergaitė nenorėjo prieštarauti profesorei. Ji išitraukė plunksną ir truputį pergamento. Ant jo užsirašė tą burtažodį, padedantį pakeisti rūbus. Ji pagalvojo, kad jei kada nors turės laiko, tai jį pasimokys. Tada Amelija atsistojo ir nuėjo prie spintos su instrumentais. Gal ir šiti kerai bus visai įdomūs. Pagalvojo ji.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw stovėjo ant to paties stalo šalia didžiausios savo brangenybės. Nesuprato, kodėl kiti mokiniai yra taip žemai, kol galiausiai susivokė stovinti. Sutrikusi apsižvalgė, tad netrukus suprato, kad ji net ne ant grindų. Niekaip negalėjo prisiminti, kaip atsitiko, kad ji atsidūrė ant stalo, tačiau spėjo, kad jeigu ji jau čia, tai čia ir reikia būti. Tad mergaitė kuo ramiausiai atsisuko į profesorę ir klausėsi, ką ji šneka. Pradžios neišgirdo, tačiau žinojo, kad jos vis tiek neprisimintų, tad nelabai tesirūpino. Vis tik norėjosi paklausyti bent jau dabar: gal tada paaiškės, kodėl ji stovi ant stalo? Tiesą sakant, jautėsi beveik kaip teleskopas.
Deja, profesorė šnekėjo labai ilgai, tad netrukus Elliw pradėjo nuobodžiauti. Ji žvalgėsi po klasę, kuri atrodė labai keistai. Na... Kažkaip žemai.
- Profesore, jūs per daug šnekate, - garsiai pasakė velsietė, kai jai pernelyg nusibodo Hopes monologas. Norėjosi kažką veikti, galbūt pasinaudoti teleskopu, o ne tiesiog stovėti ant stalo ir klausytis. Mergaitė plačiai nusižiovavo, o profesorė pagaliau užsičiaupė. - Na, ar jau galima dirbti?
Klausimas gal ir turėjo būti malonus Dorotėjai, tačiau kažin ar jai būtų patikęs faktas, kad Elliw nė neįsivaizduoja, ką reikia daryti. Ji nužvelgė ant lentos surašytus burtažodžius, tačiau nuo to nepasidarė aiškiau. Suirzusi pažvelgė į Hopes: negi ji, šitiek laiko pliurpdama, nieko nepaaiškino? Elliw jau žiojosi kažką vėl piktai sakyti, kai staiga suprato: profesorė gal ką nors ir paaiškino, tačiau ji, Elliw, jau spėjo absoliučiai viską pamiršti.

[Indio Dellso]

Vis daugiau ėmė šnekėti ir Indio aplankė šioks toks baimės jausmas, kad mokytoja sugalvos kažko jo paklausti, nes klastuolis buvo vienintelis klasėje nepasireiškęs. Nenorėdamas, kad taip nutiktų juodaplaukis stengėsi nežiūrėti profesorei į akis, tai jau buvo jo išbandytas metodas, kuris kol kas puikiai veikė. Taip užsisvajojęs berniukas net nepajautė kaip šalia jo į suolą krestelėjo jo draugas(?) iš traukinio. Vardo jo gerai pirmakursis neatsiminė. Na ir aišku, kaip koledžo draugas ir buvo įpratęs, per visą klasę pradėjo rėkti žodžius, visiškai ne į temą. Susigėdęs Indio nusuko akis ir tik vėliau paratė:
- Labas.
Mokyti berniuko anglų kalbos vienuolikametis neketino, bet kažkas jam tikrai turi pasakyti kaip reikia pasisveikinti.
Kai mokytoja Hopes toliau ėmė tęsti savo poringes apie kažkokią karalienę, Indio suprato vis dėl to išvengęs klausimo ir aprimo. Deja, profesorei paskelbus praktinę užduotį klastuoliui beveik atvipo žiauna. Jis visiškai netroško eiti su kažkuo šokti, juo labiau, kad kiti kerai, kaip profesorė minėjo, buvo skirti aukštesniam kursui. Indio suprato, kad jei nori gauti gerą įvertinimą turi susirasti porą su kuo šokti, nes kitų kerų neįveiks. Aplinkiniai, atrodo, nebuvo tokie pasipiktinę užduotimi ir vienas po kito vis rado sau po draugą ar draugę. Nekreipdamas dėmesio į šalia sėdintį draugą(?) Indio apsižvalgė ir pamatė klasės kampe ant stalo stovinčią (?) matytą mergaitę, kuri irgi neturėjo poros. Juodaplaukis atsistojo nuo kėdės ir priėjęs prie mergaitės stalo norėjo rėžti savo siūlymą, bet paskutinę akmirką viską pamiršo ir sugebėjo tik šyptelti.

[Martin Grant]

Martin'as visą pirmąją pamokos dalį prasėdėjo ir neištarė nė žodžio. Viso to priežastis buvo nežinojimas ką sakyti. Jis nieko nežinojo apie septynioliktąjį amžių, nebent tai, kad jis galimai priklausė naujųjų laukų epochai. Tačiau ir nenorėjo nieko žinoti, visiškai nemėgo magijos istorijos pamokų ir informacija visados patekusi pro vieną ausį ilgai neužsibūdavo galvoje ir išeidavo pro kitą ausį. Žinoma, jis mėgo kai kurias pamokas, profesores, tačiau žodis istorija viską vienaip ar kitaip sugadindavo.
Profesorei Hopes baigus jos ilgą monologą ir ant lentos atsiradus užrašui, Martin‘as šiek tiek susidomėjo pamoka, nes pasakojimai apie kažkokią moterį sudomino tik tuo, kad buvo didelės puotos. Tačiau, tas susidomėjimas virto pašaipos ir pykčio mimika. Tikra nesąmonė. Ant lentos buvo trys burtažodžiai ir nei vienas jo netenkino, jis nežadėjo ieškoti poros šokiui, o tuo labiau puošti ''suknelę''. Vyresniems kursams, bet nepaminėta, kad užduotis turėtų būti skirta moteriškajai lyčiai. Bravo. Naudojimas ne pagal parašytą paskirtį... Supratęs, kad jis iš savęs dar nežada išsidirbinėti, pasiliko prie jo manymu normaliausio antro burtažodžio, kuris taip pat velnias žino ką darys su jo ranka.
Ilgai netempęs laiko, švilpis pakilo nuo kėdės ir nuėjo iki gale esančios spintos ir pasiėmė pirmą po ranka pasitaikiusį instrumentą - gitarą. Tada grįžo į savo darbo vietą ir nusiteikęs pašėlti bei sukelti daug triukšmo Martin'as padėjo gitarą ant stalo, pasiėmėme lazdelę į ranką, pažvelgė dar sykį į lentą, kad prisimintų burtažodį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nekantriai laukė, kada gi Daniela ką nors pasakys. Teorija, žinoma, pasibaigė, o grifiukė į klausimą nė nesistengė atsakyti. O ir iš kur jai žinoti kažkokius ten karalius? Juk ji tik paprastas žmogus ir su princais bei princesėmis lygintis tikrai negali. Tad nenuostabu, kad Deoiridh tik gręžė akimis Danielos Kravitz pakaušį ir nieko nesakė.
Praktika, tiesą sakant, atrodė dar kvailesnė. Nužvelgusi ant lentos surašytus burtažodžius rudaplaukė mintyse nusikeikė. Kiekvienas burtažodis atrodė blogesnis už kitus du. Na, nieko neveikti per pamoką nebuvo nei problema, nei naujiena, bet šiandien švaistyti laiko mergaitė nebuvo nusiteikusi. Geriau pasimokyčiau herbologiją sunkiai atsiduso ji. Taip ir nepamėgo tos pamokos, tiesiog norėjo pradžiuginti Matthew savo žiniomis, kurių kol kas nebuvo nė kvapo.
Nespėjus daugiau padūsauti kažkas priėjo. Deoiridh nepatenkinta pakėlė akis, tačiau pamačiusi, kas prie jos priėjo, iš karto nustūmė nepasitenkinimą į šoną. Buvo baisu prisipažinti, bet ji džiaugėsi tuo, kad Sigurdas atėjo iki jos. Neramu buvo nebent dėl to, kad visai netoliese sėdėjo Daniela Kravitz (o, kad ji nusprogtų!) prie kurios Deoiridh nemokėjo elgtis gražiai. O štai Sigurdui bjauriosios pusės parodyti nesinorėjo.
- Labas, - stengėsi kalbėti kuo žvaliau ir natūraliau, tačiau pati juto, koks susikaustęs yra balsas. Įsmeigė akis į lentą, nors puikiai atsiminė, ką daro burtažodis, kurį kartu pasiūlė išbandyti Sigurdas. Vis tik reikėjo laimėti šiek tiek laiko, tad rudaplaukė spoksojo į tekstą gerokai ilgiau nei būtina. Nedrąsiai pakėlusi akis į islandą raustelėjo ir sumurmėjo: - Ką gi, gerai. Galime pabandyti.
Kad tik apie tai nesužinotų Matthew... mintyse pradėjo melsti škotė. Jai užteko ir vieno nejaukaus pokalbio apie šį vaikinuką, ką herbologas sakytų nugirdęs, kad tas pats vaikinukas tam tikra prasme pakvietė Deoiridh šokti? Atsakymo į šitą klausimą mergaitė neturėjo ir nenorėjo turėti.
Kiek nerangiai atsistojusi nuo kėdės rudaplaukė patraukė į klasės priekį. Buvo be galo nejauku, atrodė, kad visi kiti tik ir spokso į juos.
- Nemanau, kad trečias burtažodis veiks su manim, - pabandė sukikenti Deoiridh, tačiau nesisekė: įtampa buvo pernelyg didelė. Išsitraukusi lazdelę mergaitė atsuko ją į Sigurdą, tačiau tarti burtažodį kažkodėl buvo nejauku. Nori, kad jis ir be kerų norėtų su tavim pašokti, a? pasišaipė pati iš savęs ir labai išsigando tos minties. Sukaupusi drąsą, sumurmėjo: - Trepsiko dante.
Tai buvo panašiau į tylų kvėptelėjimą nei ištartą burtažodį, o ir pati Deoiridh jautė, kaip neužtikrintai skamba balsas. Deja, tai pakeisti jau buvo per vėlu, o tuos du žodžius ištarti dar kartą rudaplaukė nepasiryžo.

[Vegard Saeterhaug]

Juodaplaukis buvo laimingas ,kad rado porą ir ,kad nereiks groti kvailais pučiamaisiais. Jausmas buvo tikrai puikus ir nenusakomas. Elizabet pradėjo savo tradicinę pezėjimo dainelę kurios juodaplaukis vaikinukas nesiklausė ir jam buvo visiškai neįdomu. Merginos laimės antplūdis buvo tikrai keistas. Vegard tokio dar niekada nematė, na nebent per 10 gimtadienį. Saeterhaug pavardę nešiojantis berniukas keistai žiūrėjo merginos ketinimus išburti kerus. Taigi ji ,net lazdelę ne taip laiko.
[Vegardui trūksta kantrybė]
-Klausyk, gal aš pabandysiu trepsiko dante kerus. Gerai?,-Maloniai ((nors ir taip neatrodė)) paklausė Vegard.
Klastuolis išsitraukė savo nepatogią lazdelę. Giliai įkvėpė. Atsistojo prieš merginą kaip ir turėtų būti.
-Trepsiko dante!
Keistas jausmas. Neapsakomas jausmas persmelkė vaikino kūną. Metęs lazdelę į šalį jis apkabino Elizabet ir pradėjo šokti. Dabar, Vegard apie nieką nenorėjo galvoti tik šokti ir šokti. (Vegard jeigu ką nemoka šokti). Juodaplaukis nemokėjo šokti nuo pat šešerių ,o dabar šoko taip ,kad atrodė kad profesionalesnių šokėjų būti ,net negali. Šokis vis tesėsi. Vegard vis labiau įsijautė ir pajuto kaip ,,tampėsi'' po visą Magijos istorijos kabinetą poroje su Elizabet Vanesa Von Chang. Tikiuosi ir Elizabet taip gera kaip ir man ir tikiuosi ,kad mes iš šalies kaip paskutiniai įdiotai neatrodome. Pagalvojo berniukas nors ir buvo sunku. Šokis tesėsi ilgokai. Nuostabių šokėjų pora vis dar ,,tampėsi'' po kabinetą.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Magijos istorija tikrai nebuvo viena iš mėgstamiausių Marlenos pamokų. Turbūt todėl, nes mergaitės nedomino nei karai, nei kokie kvaili nesutarimai dėl žemės, tai vėl tai kokios kitokios banalios temos. Karališko kraujo turintys burtininkai atrodė kaip tik viena iš tokių. Išties - kam įdomu, kas kėlė kokias puotas ar permiegojo tai su kieno motina? O dar ir žinant, kad šaltiniai, kalbantys apie magiškųjų gebėjimų turinčius žmones buvo itin nepatikimi, ta Liucilė galėjo net ir neegzistuoti arba visi jos puotose vykstantys dalykai buvo tik kokie gandai.
 Na, bet palaikiusi liežuvį už dantų, Marlena spoksojo į ant lentos atsiradusius burtažodžius. Eilinį kartą mokytoja pamiršo, kad mokiniai tai ne genijai ir mostų ir karto neatspės - tam juk ir sukurti kerėjimo vadovėliai, o ne tiesiog kerų žodynai.
 Nenoriai pakilusi nuo suolo, mergaitė priėjo prie spintos, kurioje, pasak mokytojos, turėjo būti instrumentai. Smuikai jos nedomino, fleitos - banalu (ir labiau tinka kažkam sugrūsti į gerklę), tad klastuolė galiausiai išrinko kažkokią juokingą gitarą, kurios tikrasis pavadinimas buvo liutnia.
 Grįžusi į savo vietą, Ashley smalsiai perbraukė pirštais stygas, bet jos, deja, buvo išderintos, mat bjaurūs pustoniai rėžė klausą ne blogiau nei koks akmenų pjovimas. Marlena pakėlė ranką:
-Mokytoja, mano keista gitara išsiderinusi.

[Žaneta Froz]

Buvo pradedanti kiek abejoti savo pasirinkimu burtis tobulą suknelę, be įtikino, kad apsisukti atgal bus daug kvailiau negu susikirsti ties suknelės išbūrimo kerais. Ką ten suknelės, pradžiai teks išsiburti veidrodį. Tiesą sakant apie veidrodžio būrimą galvojo daugiau negu tikriausiai reikėtų. Kilo kvaili klausimai kaip kokio dydžio jis bus, kokios formos ar spalvos, ar nebus per mažas, mergina nenorėjo prisidaryti gėdos. Niekam tikriausiai ir nerūpėtų, nieko iš čia nepažinojo, tiksliau su niekuo nebendravo, bet rizikuoti vis tiek nenorėjo. Dėl veidrodžio Žaneta nerimavo labiau negu pačios suknelės, arba tiksliau problemas priiminėjo po vieną ir apie suknelę dar nelabai galvojo.
Nelaukdama kol mintis užvaldys, neramumai dėl suknelės išsitraukė lazdelę ir tyliai pasikartojo burtažodį. Nieko geriau nesugalvojo, todėl ištiesę lazdelė kaip ginklą priekin ir kuo tyliau ištarė burtažodį. Nieko neįvyko. Grifė nežinojo ar kaltė buvo jos netikusio kerėjimo ar tai, kad ji visai negalvojo apie veidrodžius. Šį kartą prieš kerint mintyse nupiešė norimo veidrodžio paveikslą. Kai apsisprendė tarp ko maždaug norį, kas būtų praktiška ir kas būtų ne per daug jos jėgomis sumurmėjo vėl:
- Speculum apparebit. - Šį kartą viskas pavyko gerai ir prieš akis stovėjo to rezultatas. Veidrodis nebuvo kažkuo išskirtinis, bet Žanetai pavyko. Labiausiai džiaugėsi dėl to, kad jai pavyko, bet ir pats veidrodis nors ir paprastas, buvo visai gražus. Paprastas jos ūgio stačiakampis, bet stovintis pats ir su gražiu juodu rėmu. N ką lengvoji dalis baigta, dabar suknelė.

[Dorotėja Hopes]

Nors ir kaip smarkiai Dora jautėsi pasiruošusi šiai pamokai, ji tikrai neapgalvojo koks šurmulys ir triukšmas kils iš pilnos klasės vaikų nesipraktikuojančių tris skirtingus burtažodžius. Matyt jos galvoje viskas susidėliojo taip, jog mokiniai iš karto įkirs burtus, gros tobulą muziką šokėjams ir linksmins dirbančius prie suknelių. Tačiau, kolei kas, klasėje girdėjosi tik pavienės instrumentų natos ir burtažodžių šauksmai.
Mergina nusprendė šiek tiek pakeisti strategiją. Pernai ji leisdavo pamokai rituliotis savaime, net nebandydama stabdyti mokinių nuo kurybinės laisvės. Tačiau šį met ji nusprendė bet kokia kaina, net jei tai kainuos mokinių palankumą jai, tapti mokytoja kuri suvaldo savo klasę.
Ji priėjo prie merginos stovinčios ant stalo.
-Elliw, jei neklįstu, jei nuliptum nuo stalo jau būtum galėjusi seniai pradėti dirbit. Matai burtus ant lentos? Pasirink vieną jų ir jį ištobulink, - dar net sakinio nepabaigusi profesorė nuoširdžiai nusišypsojo pro šalį lekiančiai klastuolių porelei. Tada tik pakreipė galvą ir atsainia ranka mostelėjo lazdele smulkios trečiakursės link. -Trečiame kurse turėtum mokėti atsiversti vadovelį ir susirasti tau reikiamą burtažodį,- dar švelniai papriekaištavo ji.
Dar viena šypsni ji skyrė grifei kuri pirmoji tobulai panaudojo veidrodžio kerus ir galiausai pasuko atgal link mokytojos stalo.