0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • IV kursas
  • *
  • 317
  • Taškai: 75
  • Lytis: Vyras
  • Hogvartso mokinys ir samdomas žudikas
Antrame tvirtovės aukšte už senų paslaptingų ąžuolinių durų stūksojo sandėliukas ,bet ne bet koks. Iš išorės į jį vos tilptų du putlūs vaikėzai ,bet jeigu moki capacious extremis kerus tai greitai mažutėlį sandėliuką gali paversti Hogvarsto dydžio sale, taip toks ir buvo tas kambariukas ,bet vienas keistas faktas: ten pilna paveikslų tik dėja jie jau nenaudojami ir nereikalingi. Dauguma paveikslų labai vertingi ir netgi saugomi kerais ,bet tai nėra pats svarbiausias ir slapčiausias dalykas kurį būtų galima paminėti. Karūna- taip ten pagal legenda saugoma deimantais ir grynu auksu saugoma karūna tik ar tai tiesa ar melas nežinia ,nes šiuo metu ją užkuoduota galima rasti tik paveiksluose ,bet niekas nežino kuriame paveiksle Karūna užkuoduota ,nes kiekvienas paveikslas turi po mažytę karūna. Aplinka- grindys akmeninės ,bet girgžda. Kvepia žvakėmis ir pergamentu.

Ruduo. Vakaras. Nauji mokslo metai.
Iš kart po vakarienės, naujokų paskirstymo ir senio pezalų Vegard pasuko link laiptinės. Juodaplaukis turėjo eiti į biblioteką ,bet jo dėmesį patraukė kai kas kita- durys. Paslaptingos durys.
-Alohomora.
Berniukas įžengė į vidų, durys užsivėrė ir pasidarė baisiai tamsu. Teigiamas dalykas buvo tas ,kad kvepėjo žvakėmis ir pergamentu. Man šis kvapas patinka.
-Lumos.
Tik įjungus šviesą pasigirdo:
-Ei, išjunk šviesą mes miegoti norim!
Juodaplaukis išsigando ,bet šviesos kerų nepanaikino. Vau, čia gražu. Aplinkui buvo pilna paveikslų ir kiekviename jų buvo po karūną. Keista. Žaliaakis pradėjo eiti, sugirgždėjo grindys, keista ,nes jos buvo akmenimės.
-Kažkas čia ne taip kaip tūrėtų būti. Nox..
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Vegard Saeterhaug »

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • V kursas
  • *
  • 186
  • Taškai: 41
  • Lytis: Moteris
  • Nikolei depresija
Pirma diena vėl mokykloje. Šiandien Nikolė jau antrakursė, jai tai buvo smagu. Ak, kaip greit tie metai pirmi prabėgo. Bet per paskirstymą varniukė pastebėjo įtartiną klastuolį, tad po šventės apsimetusi, kad eina į miegamuosius - iš tikro nusekė įtartiną klastuolį. Šis pasuko ties keistom ąžuolinėm durim, jas atrakino Alohomora kerais ir pateko vidun. Tada Nikolė priėjo prie durų ir jas stumtelėjo. Viduje buvo tamsu, labai tamsu, nors į akį durk. Tada varniukė pamiršusi visą magiją ir kerus žengė į tamsą. Staiga jį atsitrenkė į kažką, tas kažkas sujudėjo ir Nikolė pradėjo cypti. Supratusi, kad tai, į ką atsitrenkė, buvo tas pats klastuolis, kurį ji nusekė, mergaitė akimirksniu užsičiaupė. Ji taip pat staigiai prisiminė Lumos kerus ir jais pasinaudojo. Ji apšvietė klastuolį, jis buvo žaliaakis, juodų plaukų. Tada mergaitė atsitraukė nuo jo.
- Lumos maximmum, - suriko ji ir visas kambarys nušvito, - Čia ankštoka, labai jau mažas kambarėlis. O, kokie paveikslai...
Staiga Nikolė prisiminė vaikiną:
- Oi... Atleisk man. Tikrai atsiprašau, aš nenorėjau. Beje, aš Nikolė. Nikolė Parker. O tu kas toksai būsi?
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • IV kursas
  • *
  • 317
  • Taškai: 75
  • Lytis: Vyras
  • Hogvartso mokinys ir samdomas žudikas
Ramiai be vaikštant Vegardui po sandėliuką į jį atsitrenkė cypinti butybė.
-Lumos.
Pasimatė veidas.
-Ne tavo reikalas koks mano vardas, mergiote, ko čia atsigrūdai?,-Piktai pasakė Vegard- Jei kiekvienam sakysi savo vardą į kairę ir į dešinę greit negyvas būsi!.
Nox. Berniukas nužengė tolyn su viltimi ,kad mergina išeis ir paliks jį vieną. Kvailos mergiotės neleidžia pagyventi. Vegard atsisėdo ant žemės ir išsitraukė sumuštinį kurį pasiėmė per vakarienė. Jau ruošėsi kąsti skanujį Hogvartso sumuštinį ,bet kvaila mergiotė paleido Lumos Maxima kerus. Sumuštinis nukrito ant žemės kur buvo pilna dulkių.
-Tu juokauji? Iš kur man dabar sumuštinį pasiimt? Ką aš dabar valgysiu? Vegard atsistojo.
-Morkidus!,-Specialus lazdelės mostėlijimas ir oranžinė šviesa pribūrė morkų.
Bent jau morkų bus.

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 98
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Padaras - angeliukas
Ilga ir siaubinga diena, jaunai pirmakursiai kuri domėjosi menų turėjo iškęsti visus chaosus klasėse per ilgas pamokas, net bevaikščiodama po hogvartso koridoriais ir ieškodama tylos, pati mergaitė nesuprato kaip atsirado prie paslaptingų durų kurios buvo užrakintos. Įdomu, kas viduje? pamąstė pirmakursė.
Ir nesuvaldžiusi pagundai pirmakursė, greitai apsižvalgė ar nieko nėra šalia kas pamatytu, kad vienuolikmetė atidaro užrakintas duris ir netrukusi ilga laiką iš mantijos išsitraukė burtų lazdelę.
-Alohomora -mostelėjo lazdelę prieš spyną.
Pravėrė paslaptingas duris ir pasidėjus burtų lazdelę į mantiją, įėjo į tamsą kur nesimatė nė šviesos lopinėlio.
-Kiek čia daug dulkių. - prakalbo pirmakursė.
Uždarius duris norėjo pasinaudoti burtu lazdelę ir išburti burtažodį Lumos, bet nieko nematanti mergaitė, ieškojo mantijoje burtų lazdelės kurios negalėjo surasti tamsoje, bet praradusi viltis ir nuėjus kelis žingsnius rudaplaukė į priekį ieškojo durų rankenos kurios vis negalėjo surasti, bet ilgai netrukus užkliuvo už kažko kieto ir kaip eilinė kerėpla nukrito ant grindų.
-Ahh, ar man dabar tai atsitiks kiekviena dieną? - prakalbo tamsoje ir susiėmė už galvos tamsoje.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • IV kursas
  • *
  • 317
  • Taškai: 75
  • Lytis: Vyras
  • Hogvartso mokinys ir samdomas žudikas
Link pabaigos ėjo dar viena diena. Artėjo savaitgalis. Vakarienė jau baigėsi, berniukas sočiai pavakarieniavo ir blaškėsi po Hogvartsą. Klastūnyno mokinys ramiai vaikščiojo koridoriais galvodamas kur užsukti, pabūti vienam ir atlikti vieną kitą nenaudingą namų darbą. Pirmas aukštas tikriausiai nuobodžiausias Hogvartso aukštas neviliojo juodaplaukio. Plačiai atlapotas apsiaustas ir menkas vėjas suteikė komforto. Langai, dideli Gotikos stiliaus langai suteikė šviesos koridoriams. Temo ir lijo, neįprastas oras Anglijoje žiemą. Akiniai ant nosies erzino berniuką. Tolete girdėjosi kaip kalbėjosi merginos ir juokėsi. Berniuko rankoje lazdelė ir viskas klostėsi gerai. Pro šalį praėjo Švilpis pečiu atsitrenkdamas į pirmakursį. Berniukas lipo laiptais į antrą aukštą patekdamas į dar vieną koridorių su begalinio dydžio langais. Durys. Antrasis aukštas turi panašumo su pirmuoju ,bet šis - antras aukštas turi daugiau durų ir paslapčių. Laikrodis ant rankos sakė jog devinta valanda vakaro. Durys į biblioteką buvo plačiai atlapotos ir kvietė užeiti ,bet Klastuolis nesiteikė užeiti į vidų. Durys - vedančios į kambarį su paveikslais atrodė gundančiai ir tikrai kvietė užeiti. Nusivaipęs, berniukas patraukė link durų.
-Alohomora.
Durys buvo atrakintos ,kas nustebino juodaplaukį. Apvali rankena ir berniukas kambario viduje. Tamsu.
-Lumos.
Iš tamsos iš šviesą. Kambaryje atrodė tuščia kol vaikinukas neišgirdo aiktelėjimo. Pažvelgęs žemyn ir pastebėjęs mergaitę suriko. Nieko negalvojęs berniukas pakėlė mergaitę ir tarė:
-Ar tau viskas gerai? Nereikia pagalbos?

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 98
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Padaras - angeliukas
Pamačiusi šviesą ir išgirdusi vyrišką balsą, rudaplaukė labai išsigando, kad tai yra profesorius ar dar blogiau ūkvedys kuris nubaus, kad atėjo į neleidžiamą vietą. Dėl šviesos šaltinio, pirmakursė atsistojo ir pažvelgė į nepažįstamo vyriško balso veidą.
-Man viskas gerai ir tikrai nereikia pagalbos. - pamelavusi pratarė žodžius.
Tarp mažo šviesos lopinėlio, jaunoji Silverstone mantijoje galėjo surasti burtų lazdelę.
-Lumos.
Kai tik užsidegė dar viena burtų lazdelė dėl burtažodžio, iš kart sieninės žvakidės užsidegė šiltomis ir raminančiomis liepsnomis. Nedidelį sandėliuką apšvietė tos pačios sieninės žvakidės, šalia pirmakursių buvo odinė sofą, aplink kabėjo pusę žiobarų paveikslų, o kita pusė burtininkų kurie galėjo judėti. Pačiame gale matėsi darbo stalas su popieriais ir neaiškiais brėžiniais taip pat prie jo buvo molbertas ir kitos dailės reikmenys.
-Nox.
-Tai kas tu esi ir ką tu čia veiki? -paklausė klastuolio ir pasidėjo burtų lazdelę.
Tik paklaususi klausimo berniuko, ant molberto drobė stovėjusi pradėjo pati dažytis, o burtininkų paveikslai tik judėjo ir negalėjo ištart nė žodžio.
Rudų plaukų savininkė nuėjo link molberto kur drobė pati piešėsi. Atrodo lyg pieštu patyręs dailininkas, bet ar tai prakeikta vietą? Paveikslai juda, bet negali kalbėti kuo toliau tuo labiau norėjo išeiti iš kambario, bet kita Katerinos dalis norėjo pasilikti ir sužinoti kas tai per sandėliukas.
-Taigi, kaip manai kokia čia vieta? -apsižvalgė aplink sandėliuką.
Vienuolikmetė mergaitė nujautė, kad kažkas artėja blogo ir pavojingą, bet nesuvaldžiusi savo smalsumo, priartėjo prie stalo, kur gulėjo seni popieriai su nežinomais brėžiniais.
-Ateik, pažiūrėk kas čia! - pakvietė ir pasitaisė savo plaukų sruogą kuri krito ant akių.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • IV kursas
  • *
  • 317
  • Taškai: 75
  • Lytis: Vyras
  • Hogvartso mokinys ir samdomas žudikas
Mergina (tikriausiai) atsistojo ir pažvelgė į Vegard. Berniukas aiškiai matė merginos akyse melą ,bet to nepasakė garsiai. Dar vieni šviesos kerai, kambaryje jau žibėjo du šviesos šaltiniai. Klastuolis nusišypsojo merginai. Staiga sieninės žvakidės greitai užsidegė ,kas juodaplaukiui pasirodė neįprasta ir nejauku. Stalas kambario gale taip pat neatrodė maloniai. Dar vienas nemalonus įvykis ant mano galvos. Ant stalo matėsi keli, seni ir apiplyšę popieriai. Molbertas, dažymo ir piešimo priemonės. Kur aš patekau?
-Aš? Aš...Tebūnie aš būsiu koks Lockahrto anūkas, gerai?,-Pajuokavo berniukas.,-Ne, ne juokauju aš Vegard, o pavardė niekam nerūpi ar ne?
Išdėstęs berniukas pastebėjo ,kad kambaryje vyksta labai jau neįprasti dalykai, ant drobės dažai piešiasi patys, burtininkai paveiksluose judėjo ,bet negalėjo ištrati nė žodžio ,kas šiek tiek neįprasta Hogvartsui. Vegard'ą tai dar labiau jaudino ,o siela iš įdomumo vis prašė pasilikti kambaryje.
-Aš...Net neįsivaizduoju.
Su savo aulinukais berniukas nužygiavo prie stalo su brėžiniais. Pats stalas, beveik naujas, ąžuolinis. Brėžiniai...Jie labai keisti ir neaaiškūs.
-Na jau aš tai moku skaityti brėžinius, bet čia tai nesąmonė, čia lyg orlaivio arba laivo brėžinys, bet gali būti ir pastato brėžinys, ateik...Matai čia...,-Parodė pirštu.-Čia lyg antras aukštas... Muziejus?

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 98
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Padaras - angeliukas
Mergaitė sunkiai suprasdavo humoro jausmą, o ypač kai juokaujama apie savo vardus, bet grifė nenorėdama atrodyti nuobodi prieš klastuolį, garsiai Vegard'ą praminė Lockahrtu.
Apžvelgusi sandėliuką, įdėmiai apžiūrėjo paveikslą ir jų potėpius kurie tik priminė kurie buvo dažyti roboto rankomis ir nematė kaip į paveikslus būtu perteiktos emocijos. Paveikslai tik atrodė negyvi ne vien, kad nejuda ar nekalba, bet nesimatė jo gyvingumo. Šie paveikslai, tik priverčia būti be jausmų ir nematyti prasmės meno srityse. - dėstė faktus mintyse jaunoji pirmakursė.
Grifė vėl priėjusi prie nelogiškų brėžinių, atsisėdo į seną kėdę ir prisitraukusi arčiau medinio stalo. Vartė senus ir nežinomus brėžinius. Kas tai per brėžiniai? Jie nelogiški čia yra aukštoji matematiką, fiziką ir chemiją. - mąstė jaunoji pirmakursė.
Laikui bėgant, grifė taip įsitraukė į brėžinius, kad net negirdėjo ką sakė Vegard'as Lockahrtas. Išgirdusi viena žodį ,,aukštas'' iškart pažvelgė į Lockahrtą ir švelniu balsų tarė:
-Lockahrtai, ką tu sakiai? Aš nelabai išgirdau. - stipriau suspaudė rankose nežinomus ir neaiškius brėžinius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Katherine Silverstone »
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • IV kursas
  • *
  • 317
  • Taškai: 75
  • Lytis: Vyras
  • Hogvartso mokinys ir samdomas žudikas
Vis dar neaiškūs brėžiniai, keista mergiūkštė ir tikriausiai prakeikta patalpa kėlė labai didelį nejaukumą. Berniukas išsitraukė lazdelę ir pradėjo ja vedžioti po brėžinį, keistieji brėžiniai vis aiškėjo. Chemija? Kam brėžiniuose reikalinga chemija? Klastuolis supyko gavęs pravardę ,bet pabandė išlaikyti pyktį savyje. Giliai  atsidusęs tarė:
-Čia ne brėžiniai, tai visai kas kita. Galiu pasakyti tik vieną čia tikrai Kartografinė dalis ,bet gyvenime nemačiau tokio tipo brėžinių.
Neaiškumas ir noras sužinoti paslaptį vis didėjo. Klastuolis jau pradėjo irzti dėl to ,kad nesupranta ką mato prieš savo akis. Mergina vėl pavadino pirmakursį Lockhartu, šis nelaikė pykčiu:
-Klausyk, dar kartą mane taip pavadinsi aš tave į tave į tą paveikslą sugrūsiu!,-Sukriokęs pirštu parodė į atsitiktinį paveikslą vis neatitraukdamas nuo brėžinių akių. Vegard bandė įžvelgti paslaptį, brėžiniai vis aiškėjo, nuo kerų. Svirtis...Čia yra svirtis, bet ji šiame kambaryje. Nieko nesuprantu. Apsižvalgęs išvydo tai kuo nenorėjo tikėti, priešais stalą kabantis paveikslas kabojo kartu su svirtimi.
-Nebūsiu aš jei ne pabandysiu.,-Blankiai sumurmėjo berniukas ir priėjo prie svirties.
Giliai įkvėpęs berniukas paėmė už šaltos svirties, kuri buvo stipriai aprūdijusi. Svirtis sunkiai ,bet nusileido. Prieš akis atsidarė paveikslas ir Klastuolis išvydo nuostabaus grožio pastatą, kuriame buvo pilna žmonių. Norvegas nesuprato ,kas vyksta, negalėjo tikėti savo akimis ,bet tai tikrai buvo tikra. Susikaupęs pasisuko į mergiotę ir tarė:
-Eime ar bijai?

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 98
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Padaras - angeliukas
Pirmakursė prie aplinkos jau buvo pripratusi – pats piešiantis molbertas su drobe, o paveikslai judėje nepratarė menkiausio žodžio, o pats kambarys kvepėjo žvakėmis ir pasenusiais pergamentais. Grifei jau atrodė tai kaip normalus dalykas, šiame paslaptingame kambaryje apie kurį nebuvo girdėjusi per daugiausia, bet jai užteko kelios užuominas, kaip apie karūną ar labai vertingus paveikslus kurie buvo saugomi geriausi kerų, bet mergaitė nebuvo užtikrinta ar tai tą pati vieta apie kurią buvo kalbėta iš burtų ir kerėjimo mokyklos - Hogvartso mokinių.
Toliau sėdėdama ant kėdės labiau prisistūmė prie stalo, apsižvalgiusi aplink bandė bent kiek sužinoti iš kambario paveikslų ar jo interjero, bet uždaryti stalčiai vis labiau kaupė nežinomybę ir norą juos atidaryti ir gauti užuominą dėl neaiškių brėžinių, kad suprastu kam jie skirti.
Klausydama pirmakursė, klastuolio apie Kartografinę dalį, jau net nebežinojo ką atsakyti ir toliau žvalgėsi aplink stalą ieškodama mėlynomis akimis su kuo galėtu atrakinti spinteles. Toliau žvalgydamasi baltų plaukų savininkė aplink stalą, pats Vegard Lockahrtas prabilo apie grasinimus, o mergaitė iškart atsisuko su monotoniškų žvilgsnių į juodaplaukį ir prakalbo gyvačių mylėtoja:
-Žinai, pasakysiu faktą, kad jei į mane įgrūsi į paveikslą, aš tau su mielų norų trenksiu su vazą per galvą. - šyptelėjo netikra šypseną. - Kaip čia pasakius būdamas be sąmones nuvesiu iki mergaičių tualeto kuriame vis dar vaidenasi Mirta, galėsi maloniai susipažint ir tapt artimais draugais.
Leptelėjusi kelis žodžius, toliau ieškojo su kuo galėtu atrakinti spyną mediniuose stalčiuose, o ant stalo tik puikavosi stambus daiktai ir keli pergamentai su brėžiniais, o smulkaus daikto nebuvo nė matyti.
Beieškodama mažo ir aštraus daikto su kuriuo galėtu atrakinti spinteles, dar vieną kartą apsidairė aplink kambarį ir stalą, bet po kelių akimirkų grifė pažvelgė į akmenines grindis ir apsižvalgiusi dar kelis kartus, savo mėlynomis akimis po ilgo laiko ieškojimo surado juodą plaukų smeigtuką, kuris buvo šiek tiek nusėtas plonų dulkių sluoksnių.
-Galvojau, kad tavęs nebesurasiu. - tyliai sumurmėjo ir savo gležnose rankose pagriebė juodą smeigtuką ir su mantijos rankovę ir truputi pavalė smeigtuką.
Jau norėjusi pasakyti klastuoliui, kad surado būdą kaip atrakinti stalo spinteles, iškart atsisuko į mokinį iš klastūnyno. Jau matė, kaip buvo atidarytas paveikslas, o gal ir medinės eilinė durys, bet grifei į vidų sunku buvo įžiūrėti, kai mergaitė buvo prie medinio galbūt ąžuolinio stalo. Vienuolikametė mergaitė suspaudė savo rankoje smeigtuką, staigiai atsistojo ir priėjo prie atidaryto paveikslo kur ir stovėjo pats Vegard Lockhartas.
Priėjusi arčiau prie atidaryto paveikslo, viduje įžvelgė unikalų pastatą, kurį matydavo tik žymių burtininkų ir žiobarų paveiksluose, o šalia pastato didžiavosi pilna civilių, kurie buvo įsipuošė kaip į septyniolikto amžiaus puotas.
Būsima antrakursė karts nuo karto apsižvalgė aplink kambarį ir matė kaip burtininkų, o gal žiobarų paveikslai buvo išplėtė akys ir stebėjo vieną objektą - atidarytą paveikslą ir stengėsi su galva pavaizduoti gestą ,,NE’’. Įdomu, kas jiems yra? - užsiminė savose mintyse, bet nelaukusi nei sekundės atsisuko į klastuolį ir atrėžė:
-Aš sau geriau koją nusigraužiu nei liksiu ilgiau čia su tavim ir dar su neaiškiais paveikslais! - sarkastiškų balsų prabilo grifė. - Beto visai gerai atrodo pastatas, manau, kad viduje yra daug daiktų civilių, kurie maloniai mus priims.
Vienuolikametė leptelėjusi kelis žodžius, savo gležnose rankose vis dar laikė juodą plaukų smeigtuką ir įsidėjo į mantijos kišenę, jei jos kada vėl prireiks.
-Kagi... Manau, kad mergaitėms klastuoliams pirmenybė.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • II kursas
  • *
  • 500
  • Taškai: 449
Dori priprato savo laisvalaikį leisti naršydama pilies koridoriais. Čia buvo įvairiausių slaptų vietelių, nemažai nenaudojamų klasių, kurias pirmakursė jau buvo atradusi. Kadangi lauke buvo siaubingai šalta, šis užsiėmimas atrodė įdomus, o be to - ir naudingas. Na ir kas nenorėtų geriau pažinti šios paslaptingos pilies?
Taigi, kaip jau ir įprastai, mergaitė šmirinėjo po pilį ir šįkart užmatė mažytes, sukriošusias duris. Galėjo galvą guldyti, pro čia juodaplaukė jau ėjo, tačiau tikriausiai neatkreipė dėmesio į tokias dureles.
Šiandien klastuolė jas pravėrė ir atsidūrė nedidelėje patalpoje, prigrūstoje paveikslų. Tai Mendel nustebino, nes paveikslai buvo gražūs, paauksuotais rėmais, be to, visuose juose kur nors slypėjo po karūną. Dori pamanė, kad tokiems paveikslams būti nugrūstiems šitokiame sandėliuke - ne vieta.
Mergaitė įsispoksojo į paveikslą, kuriame pavaizduotas kažkoks karalius, o už jo - varlė su karūna. Pirštu palietusi jį vienuolikmetė suprato, kad paveikslas nėra paprastas. Per jį galima kažkur persikelti, nes pirštas kažkur dingo vietoj to, kad atsiremtų į drobę. Mergaitei šitaip jau teko keliauti, ji nusikėlė į šiurpią vietą. Tačiau ir paveikslas anas buvo baugokas, o šitas - visai ne. Dori nebūtų Dori, jeigu nebandytų patenkinti savo smalsumo.
Klastuolė jau lipo į kitą paveikslo pusę.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • II kursas
  • *
  • 170
  • Taškai: 239
  • Lytis: Moteris
  • How do you run from what's inside your head?
Buvo stebėtinai šalta popietė ir Meg klaidžiojo po pilį. Paprastai laisvą laiką tarp pamokų ji mėgo leisti lauke, pilies kieme, tačiau šiandien oras buvo per daug šaltas net ir jai. Švilpiukė vaikštinėjo koridoriais lyg ir be tikslo, norėdama kaip nors praleisti laiką ar pasisemti motyvacijos namų darbų darymui. Mergaitė nuklydo toliau nei bet kada ir greitai nebežinojo, kur atsidūrė. Tačiau Meg neišsigando - ji tai priėmė kaip iššūkį. Po gero pusvalandžio betikslio šmirinėjimo švilpiukė pamatė koridoriaus gale esančias mažytes dureles. Mergaitė smalsiai priėjo, beveik pribėgo prie jų ir pravėrė. Už durelių pasirodė besąs nedidelis sandėliukas, apstatytas paveikslais. Meg smalsiai apžiūrinėjo paveikslus. Viename buvo pavaizduota pilis, kitame kažkoks milžinas, trečias buvo toks apdulkėjęs, kad net nesimatė, kas jame nupiešta. Jie visi buvo labai gražūs ir rudaplaukei pasirodė keista, kad tokie dailūs paveikslai nugrūsti į tokį Dievo pamirštą sandėliuką nežinia kurioje pilies vietoje. Bet ilgai apie tai svarstyti ji negalėjo, nes vienas paveikslas išskirtinai patraukė Meg dėmesį. Jame buvo pavaizduotas kažkoks karalius, o fone - varlė ir karūna. Švilpiukė greitai priėjo prie jo ir palietė rėmą. Jis buvo paauksuotas, tačiau apdulkėjęs. Tada mergaitė pirštu perbraukė piešinį ir kaip mat išsigandusi atsitraukė, mat jos pirštai perėjo kiaurai drobę. To rudaplaukė dar nebuvo mačiusi ir dėl to ji kiek išsigando, o jos širdis pradėjo plakti smarkiau. Tačiau Meg nebuvo bailė, ji mėgo iššūkius ir nuotykius. Be to, jai buvo smalsu, kas slypi už paveikslo. Gal čia ir yra tas nuotykis, kurio taip ilgai laukiau. Dabar trauktis negaliu. nusprendė švilpiukė, giliai įkvėpė ir žengė į paveikslą.
Death wants you to be terrified, but the scariest thing is wanting death.