0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Olivia Legrand

  • Magizoologė
  • ***
  • 55
  • Lytis: Moteris
  • Fallen Angel of the night
 Paryžius.. Pripažintas vienas iš gražiausių Europos miestų. Meilės, kultūros, romantikos, prabangos, meno ir nuostabaus vyno miestas. Įvairūs šaltiniai - istorijos vadovėliai, meno kūriniai, filmai nuo pat vaikystės piešia romantiško miesto peizažą galvoje. Sakoma, jog neišvydus Paryžiaus miesto savomis akimis nepatikėsime kokia nuostabi atmosfera ir romantiška aura gaubia visą miestą.
 Vienas iš didžiausių ir žinomiausių Paryžiaus simbolių - Eifelio bokštas. Tai nepakeičiamas simbolis iškylantis virš viso miesto pastatų. Bokštas puikuojasi Marso laukų parke (champ de Mars). Į bokšto viršų galima pakilti liftu arba pėsčiomis. Eifelio bokštas turi tris apžvalgos aikštelės. Iš aukščiausios apžvalgos aikštelės galima išvysti net ir Šartro katedrą. Tai vieta, kur kiekvienas žmogus gali atrasti ramybę ir pamaitinti sielą atgaiva.

Vasara. Gražiausias metų sezonas. Saulė, rodos, pati šypsosi melsvame danguje spinduliais džiugindama kiekvieną Paryžiaus gyventoją, kiekvieną turistą. Maloni šiluma gaubia žmonių kūnus. Marso lauke matomi keli ledų ir balionų vagonėliai. Maži vaikai trykšta džiaugsmu tampydami tėvams už rankų, mažesnieji nepasiekia rankų glaudžiasi tėvams prie kojų stabdydami. Beveik nei viena šeima neįstengia abejingai praeiti pro ledų vagonėlį. Bokštu viršuje matomos neryškios, išsikišusios ir visai visai mažytės žmonių galvos.
 Lėti žingsniai monotoniškai žingsniuoja draudžiamąją zona - žalia pievele. Ilgas, šokoladines garbanas lengvai velia vasarinis, veidą glostantis vėjelis. Žydros akys pakilo nužvelgdamos beveik identiško atspalvio giedrą dangų. Mergina norėjo nusišypsoti, tačiau neįstengė. Vidinis demonas stabdė bet kokias teigiamas emocijas. Brunetės kūną gaubia lengvi, vasariniai drabužiai, tačiau dominuoja tamsi spalva - bordinė palaidinė ir juodi šortai. Įprasto stiliaus, niekuo neišsiskiriantys pasiuvimai. Galbūt kiek per atvira iškirptė, tačiau Olivijai tai nė motais. Seniai nebekreipia dėmesio į aplinkinių nuomones, nepasitenkinimus ar moralus. Tamsiaplaukės lūpos padažytos ryškia, tačiau tobulai derančia tamsia bordine spalva prasivėrė palikdamos atodūsį. Emocijų chaosas slegiantis krūtinę neleido atsipalaiduoti. Mintyse bėgo atsiminimai.. tėvai, sesuo.. visi drauge kiekvieną šeštadienį keliaudavo po Paryžių pėsčiomis. Leisdavo laiką drauge, darydavo tai, ką daro įprasti gyventojai. O dabar mergina stovi visiškai viena. Be šeimos, be draugų. Brunetės kaktoje atsivėrė gilios pykčio raukšlės. Nesuvokė kodėl gyvenimas pasisuko būtent taip, kodėl gyvenimas nuskriaudė būtent ją. Juk vaikystėje buvo gera mergaitė.
 Saulė leidosi, dangus nusidažė akims malonia, rausva spalva. Tuo tarpu Olivijos lūpose smilko cigaretė, o dūmai lėtai sklaidėsi virš galvos. Dūmus vos per kelias sekundes išsklaidydavo lengvas vėjas. Tuščias merginos žvilgsnis pasisuko į bokštą. Laukė akimirkos, kol minios žmonių išsiskirstys. Trokšto užsikopti į patį viršų, pasimėgaut vienatve, susidėliot mintis į vietas. Perkėlusi cigaretę tarp pirštų priglaudė nugarą į medinį suolelio atlošą. Olivijos akys lakstė nuo vieno žmogaus prie kito. Buvo įdomu spėlioti kaip nepažįstamieji jaučiasi, kaip gyvena, matyti jų šypsenas, girdėti juoką. Pati brunetė susitaikė su faktu, kad niekada nebeįstengs būti laiminga, tad spoksoti į kitų laimę tapo hobis. Sėdėdama žmonių apsuptyje jautėsi visiškai vieniša ir žlugusi asmenybė. Cigaretei vis sparčiau smilkstant, įtraukė paskutinio, gilaus dūmo ir keliolika sekundžių užlaikiusi plaučiuose iškvėpė užversdama galvą. Mintyse jau dėliojo planą - pasimėgauti gimtojo miesto peizažu, o vėliau keliauti į barą. Būnant nepilnamete niekada nekilo problemų perkant alkoholį. Olivija iš prigimties atrodo vyresnė, o ir mąstymu yra subrendusi. Bent jau pati save tokią laiko.
     
~ With her sweetened breath, and her tongue so mean She's the angel of small death and the codeine scene ~


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
   Bala žino, ko galėjai toj Prancūzijoj prisižiūrėt ir ko pritirt, tik veikiausiai dvimetrinis slendermenas, sliūkinantis gatve lyg vagis, lėtai, tyliai, aukštai keldamas kelius ir savotiškai kringeliuodamas tarp turistų minių, buvo vienas iš tų retesnių bei egzotiškesnių vaizdų netgi vietiniams. Jaunuolis atrodė toks savas, keistas ir gerai besijaučiantis vidury Europos „kultūros“ ir „meilės“ sostinės, kad galėjo būti tik arba paryžietis, arba narkomanas. Azijietiškam, bet keistai išbalusiam veide žėrėjo nenuoširdžiai plati šypsena šiurpinančiai baltais dantim, na, ir niekaip nepriskirtum būtybės žmonių rasei, ir geriau jau paslėpk savo vaiką, jei tik tokį spėjai jau pasidaryt, kur nors po skverneliu, nes neaišku, ar neiššoks iš po plėvesuojančio ir gerokai per didelio raudono kimono keliolika čiuptuvų. Visose nuotraukose slendermenai su čiuptuvais, tik neaišku, ką su jais iš tikrųjų jie daro; taip pat visose nuotraukose jie šalia pažeidžiamiausių pasauly žmonių.
   - Slepias šešėliai Paryžiaus dugne, - murmėjo sau Shinohara japoniškas eilutes. Paryžiaus gatvėse nebuvo inteligentų, suprantančių šią dievišką kalbą. - Civilizaciją Europa mato sapne, - purkštelėjo sau po nosim.
   Jau neatsiminė, kaip atsidūrė šitam keistam mieste, nors jau buvo ir išsiaiškinęs, ir vis dar atsiminė miesto vardą. Kaip ten bebūtų, lazdelė jo nepaves, o šiaip ar taip kelią į namus jis atras.
   - Ką pasakė prancūzas, pasukęs į Japoniją? - susistabdęs kažkokį nepažįstamą vyriškį, paklausė Shinohara angliškai. Užstojo kelią, kad šis nepraeitų, beveik gavo į snukį, bet miestietis nepasakė nei žodžio - matyt, nesuprato klausimo. - Betgi pa-ryžių turime ir mes čia, - nusikvatojo Hayato, patapšnodamas vyriškio petį per atstumą ir be palietimo.
   Jis dar nebuvo toks beprotis, kad liestų Europietį pliku delnu, be pirštinės.
   Paryžiaus gatvėmis sukosi šiltas vėjas, šiek tiek kedenantis raudoną kimono.
   Gigantiškais žingsniais svetimšalis matavo šaligatvį visai netoli Eifelio bokšto. Pamintijo, kad užsilipus į viršūnę galėtų pamatyti, į kurią pusę Anglija, ir pareiti namo, mat prancūziška atmosfera jį jau juodai nervino. Kišenėj pabarškino tabletes plastikiniame butelaityje.
   Gatvės buvo pilnos neblogos kokybės dūmo.
   - Bent apie kokybę jūs suprantat, - japoniškai dudeno Hayato visai Prancūzijai ir kartu tik sau. Jautėsi šiek tiek beprotiškai vienišas šalyje, kurioje niekas nieko nesupranta, ypač japoniškai.
   Kojos šaligatviais nešė labai greitai - ir staiga jaunuolis sustojo prie kažkokio suoliuko lyg įbestas, lyg atsitrenkęs į sieną. Robotiškai pasuko galvą į būtybę, sėdinčią ten, liežuviu apsilaižė sukepusias lūpas. Nenusibraukė prakaito nuo kaktos, nes tai kažkodėl jam neatrodė inteligentiškai.
   - Gal... gal... pavaišintumėt cigarete? - pasijautė lyg bomžas, bet visgi neištvėręs paklausė Shinohara. Veide nebuvo nei maldavimo, nei nuovargio apraiškų - tik tam tikro išdidumo. Kaip ir tvarkinga, subtiliai apie jo titulą bylojanti apranga, visa tai bylojo jį nesant kokį eilinį praeivį.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Olivia Legrand

  • Magizoologė
  • ***
  • 55
  • Lytis: Moteris
  • Fallen Angel of the night
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
 Saulė kaitino visą kūną. Termometras ant saulės tikriausiai rodytų gerokai virš skaičiaus trisdešimt, tačiau tamsių plaukų atstovė, rodos, net nejautė karščio. Kojos buvo nepastebimai paraudusios, tačiau ant odos, nei vienoje kūno dalyje nebuvo matomi prakaito lašiukai. Olivija toleravo ir dievino karštį. Priešingai nei šaltį. Žiemos metu retai kada išlįsdavo iš kambario. Kojų ir rankų pirštai sustingdavo ir nušaldavo iki nemalonaus lavono pamėlynavimo. Nebuvo nieko blogiau už sniegą, šlapdribą ir šventes. Supykindavo vien pagalvojus apie Šv. Kalėdas, nors pasikapsčiusi giliai širdyje suvokė, jog tokia neapykanta gražiausiai metų šventei vien dėl to, jog neturi su kuo praleisti Šv. Kūčių vakaro ir Kalėdų ryto. Šeimos nebėra.
 Žydros akys vis dar lakstė aplinkui sekundei pastebėdamos minioje išsiskirianti vaikiną. Iš tolo negalėjo pasakyti ar tai jaunuolis, ar suaugęs vyras, tačiau juokingai kvaila apranga ir dar kvailesnė eisena negalėjo neprikaustyti Olivijos dėmesio kelioms sekundėms. Nepažįstamasis priminė kvailą filmuko piktadarį. Mergina prunkštelėjo. Betrūksta meksikietiškos skrybėlės ir atrodysi kaip šiuolaikinis klounas. "Pagavusi" save ir vėl aptarinėjant pašalinius asmenis, atsiduso. Tiesą sakant, be aptarinėjimo galvoje nelabai turėjo daugiau ką veikti. Grakšti merginos koja pakilo, nusileisdama ant kairiosios šlaunies. Dabar tamsiaplaukė sėdėjo susikėlusi koją ant kojos, delnu švelniai perbraukdama juodą drakono tatuiruotę, kuri maloniai šilo saulės spinduliuose. Pirmą kartą po ilgo laiko jos veidą papuošę nepastebimas, tačiau nuoširdus šypsnys. Susimąstė apie dar vieną tatuiruotę. Šį kartą tikriausiai norėtų ant nugaros. Jautri, kaulėta vieta, tačiau Olivija įsitikinusi, jog yra pakankamai pakanti skausmui.
Suskleidusi pirštus į "sprikto" ženklą nušveitė nuorūką tolyn. Šį taikliai krito tiesiai į šiukšliadėžę. Vaikinas, kurį mintyse vos prieš tris minutes išjuokė išdygo šalimais išblaškydamas visus pamąstymus galvoje. Štai ką reiškia prisišaukti nelaimę. Mergina pakėlusi antakius nužvelgė jaunuolį nuo galvos iki kojų, pašaipiai prunkštelėdama. Niekada neslėpė įžūlumo. Nematė prasmės pataikauti ar apsimetinėti.
- Mieliau sušelpčiau tau padorių apdarų, bet tiek to, turėkis, - gūžtelėjusi apnuogintais petukais, atkišo cigarečių pakelį nepažįstamai personai. Merginos akys akimirkai pakilo aukštyn. Jaunuolis tikrai pasirodė labai aukštas.. na, bent jau iš Olivijos perspektyvos, kuri iš ties žema ir dar sėdimoje pozicijoje. Jau iš pirmo žvilgsnio į nepažįstamąjį galėjo drąsiai teigti, jog šis nėra vietinis gyventojas. Greičiausiai net ir ne turistas. Vaikino keistumas, kvaila eisena ir girdimas šioks išdidumas labai artimai priminė menininką, o tokių Paryžiuje galybė. Vien lankydamasi Luvro muziejuje regėjo pakankamai keistuolių.
     
~ With her sweetened breath, and her tongue so mean She's the angel of small death and the codeine scene ~


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
   Giliose kimono kišenėse, be kita ko, reikalingo išgyvenimui, menui ir kitiems Hayato svarbiems dalykams, slėpėsi ir pora baltų pirštinių, kurias jaunuolis apsimaudavo tam reikalui, jei jau iškildavo tragiška, neišvengiama, nepaneigiama, neapeinama reikiamybė paliesti baltaodį ar juodaodį - žodžiu, ne azijietį - ar kokį nors daiktą, kurį toksai nepageidautinos spalvos žmogus buvo čiupinėjęs. Taigi, Shinohara nešiojo pirštines tik lankydamasis parduotuvėje ar atsiremdamas į sieną, jei tik tam iškildavo ūpas.
   - Prieš rūpindamasi kitais, pasirūpinkit savim, - sugergždė jaunuolis. - Jūsų siela nuoga, mergaite, - pridūrė jis ir visas keistai nusipurtė.
   Europiečiai buvo pasišlykštėtini.
   Menininkas mandagiai išsitraukė vieną cigaretę iš pakelio, linktelėjimu padėkojo už suteiktą miniatiūrinę pramogą ir sustojo priešais suolelį, netyčia užstodamas geraširdei, nors ne itin maloniai merginai saulę. Plėvesuojantis kimono truputį plepsėjo vėjyje, skvernui atsimušant į skverną, bet svetimšaliui turistui šitai buvo nė motais. Juodom akim stebeilydamas į dangų ir gainiodamas miniatiūrinius, žydram danguj beveik visai beišsisklaidančius debesėlius, buvęs Hogvartso moksleivis rausėsi po kišenes, ieškodamas žiebtuvėlio.
   Jam reikėjo degtukų ugnies - tik šitokia ugnim prisidegtos cigaretės poetui ir filosofui atrodė skaniausios ir kokybiškiausios. Antroj vietoj - žiebtuvėlis. Trečioj - lazdelės ugnis, nuo šito šlykštalo jis žiaukčiodavo ir kosėdavo. Balti, žiauriai ilgi delnai rausė kišenes, galiausiai išrausta dėželė su ugnies dievaičiais leido pradėti mėgautis tam tikru susiliejimo su dangum ritualu. Hayato išpūtė gigantišką gniutulą dūmų ir ilgokai vėpsojo į juos susižavėjusiom akimis.
   - Mano debesėlis, - sukrizeno jis ir pažvelgė į merginą ant suolelio taip, lyg ją pirmąsyk matytų. - Ar jums patinka debesėliai? - pasiteiravo juodaplaukis.
   Pažygiavęs į šoną, jis netyčia leido saulei vėl plieksti nepažįstamajai į veidą visu ryškumu. Pats vėl užvertė galvą dangun.
   - Aš kartais galvoju, jei būtų vilkų... šituos... laukuose... kur klajoju, gal bus man lengviau, jei sugrauš kaulelius, - trumpai atsikvėpė jis. - Neliktų sapnų apie rojų.
   Su paskutiniuoju iškvėpimu, sunkiu ir giliu, regėjosi, jis net sielą išpūtė laukan, jei tik tokios dar nebuvo paaukojęs kokiam poezijos dievui.
   - O Anglijos ministerija tiria MEILĘ! Ir dar jie TIRIA LAIKĄ! ŠVENTVAGYSTĖ! - sumaurojo jis po Eifelio bokštu.
   Kaži, ar kažkam buvo įdomu. Čia menininkų buvo daug.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Olivia Legrand

  • Magizoologė
  • ***
  • 55
  • Lytis: Moteris
  • Fallen Angel of the night
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Jaunuoliui išsitraukus nuodingąjį pagaliuką, tamsiaplaukė pavartė akis po nepažįstamojo žodžių. Niekada neįstengdavo rasti bendros kalbos su žmonėmis, ką jau kalbėti apie tokius "keistuolius". Pašaipiai mintyse atkartojo kreipinį, tačiau išorėje veidas išliko ledinis. Nesuprasi ar brunetė džiaugiasi ar pasiruošus kažkam užpakalį išplakti. Nemėgo atsiskleisti. Savo tikrąjį veidą slėpė neprieidama lyg didžiausią lobį. Tikriausiai nebūtų įstengusi išgyventi dar kartą dužusios širdies, tad nusprendė daugiau nieko nebeįsileisti į gyvenimą. Vienišo vilko titulas jau ilgą laiką traukė tamsių plaukų savininkę.
- Mano siela mirus. Yra skirtumas, - su ironija balse atrėžė, delne vartydama cigarečių pakelį, kuris grakščiai kelis kartus apsisuko plaštakoje. Nepažįstamajam užstojus visus tiesioginius saulės spindulius, Olivija įžūliai pakėlusi antakius sunėrė rankas po krūtine. Kas jis mano esantis?
- Atleiskit, gerbiamasis, aš jums netrukdau? Ne per daug vietos užimu? - sarkastiška intonacija pasklidusi iš putlių merginos lūpų sujaukė kelioms sekundėms įsivyravusią tylą tarp šokoladinių plaukų savininkės ir lieso nepažįstamojo. Olivija niekada nemokėjo būti mandagi. O galbūt tiesiog nenorėjo. Sekantys jaunuolio žodžiai pasirodė it paukščių kalba. Taip, tikrai, jis priplaukęs menininkas išsilydžiusiomis smegenimis. Vien nuo savo vidinio balso tyliai sukrizeno. Dievino savo gebėjimą tyčiotis mintyse.
- Liūdna, jums, menininkams gyventi. Visur bandote įžvelgti prasme, - sumurmėjo tamsiaplaukė, tačiau žodžiai labiau buvo skirti pačiai sau, nei vaikinui priešais. Retais atvejais pajausdavo krūtinę spaudžiantį pavydą. Kad ir kaip žemintų ar peiktų "priplaukusius" asmenis, vis gi ir pati norėtų tokia būti. Iš šalies atrodo, jog tokie pakvaišę žmogystos neturi jokių problemų gyvenime, o tuo tarpu Olivija negali susitvarkyti su savo egzistencine krize.
Nors gimė menininkų apipintame mieste, niekada nesuvokė jų gilių frazių. Visos filosofijos merginos ausims skambėjo kaip kelias į savižudybę ir gyvenimo prasmės neturėjimas. Tikriausiai būtų pats laikas pagyti psichologiškai, jog įstengtų išgirsti kažką gilesnio, jautresnio.
- Po šitomis žemėmis tūkstančiai kaulų. Galiu teigti, jog tavuosius graužtų paskutinius, - dirbtinė šypsena papuošė merginos veidą. Dvi menkos šypsenos duobutės kelioms sekundėms atsivėrė. Saulės spinduliams su trenksmu grįžtant ties žydru žvilgsniu, mergina buvo priversta stipriai susiraukti. Akys jau spėjo priprasti prie menko pavėsio, kurį savo stovėjimu sukūrė nepažįstamasis. Buvo priversta žvilgsnį nuleisti pievos link. Prisiminė visas tėvo pasakotas istorijas apie žuvusius karius ir ankščiau šiame lauke egzistavusį milžinišką maisto ir sendaikčių turgų.
     
~ With her sweetened breath, and her tongue so mean She's the angel of small death and the codeine scene ~


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
   - Ak, mirus, - šyptelėjo Hayato iš paaugliškos prerogatyvos į viską žiūrėti per juodžiausią įmanomą prizmę. Jūs, europiečiai, dažniau greičiau sielą parduodat už blizgučius ir plastmasines vertybes, nei gebat ją numarinti.
   - Kaipgi galima užmušti sielą? - paklausė jis, užversdamas akys aukštyn ir išpūsdamas gigantišką debesėlį į dangų, kad kuo daugiau debesies iš jo plaučių ir jo sielos pasiektų dangų. - Jūs, europiečiai, visada per daug vietos užimat, - su aiškia neapykanta balse atsakė Hayato, po teisybe, visgi dar nesupratęs - ir niekada nesuprasiantis - kokio velnio iš tiesų šito dalyko paklausė ant suolelio besėdinti mergina, sušelpusi jį plaučių vėžio šaknele.
   Tatuiruočių meistras palinko į priekį ir veikiau kaip robotas, nei gyvas žmogus, keistai pakreipė galvą į merginą, kažką bepezančią apie menininkus ir sunkų gyvenimą. Kelioliką sekundžių jaunuolis vien dėbsojo į nepažįstamosios kaktą, kadangi akių kontaktas jam regėjosi besąs kraupiai sunkus ir bauginantis darbas.
   - Jūs nesuprantat, kad sunkiau gyventi be meno? - paklausė rūkalius, išmintingo ar gilaus atsakymo iš praeivės nei kiek nesitikėdamas. Paklausti tokio klausimo buvo labiau principo reikalas, tam tikra metafora ar tam tikras meninis performansas, tik ne noras iš tikrųjų kažką sužinoti.
   Per dieną jau atsiėdęs vaikščiojimo ir naudojimosi ne valdiškom, bet visgi nuosavom savo kojom, kad ir negebėjo pripažinti esąs visai pavargęs, Hayato neatsiklausęs prisėdo ant tolimiausio nuo merginos suolo krašto. Tiesa, jautėsi nemaloniai, būdamas taip arti baltaodės - ir dar merginos - bet, šiaip ar taip, visi kiti suoleliai buvo daugmaž belūžtantys nuo galimai 5G ryšį skleidžiančio bokšto ištirti ar pagaudyti romantikos atvykusių turistų ar ir pačių paryžiečių. Jei tik pastarieji dar matė šitoj velnio vietoj kažkokią romantiką.
   Cigaretė ėjo į pabaigą, o debesėliai, akylai stebimi juodos azijiečio akies, išsisklaidė, taip ir neprisijungę prie tik išvaizda panašių kolegų, kybančių kelių kilometrų aukšty.
   - Aš esu Hayato, - burbtelėjo Shinohara, nenuleisdamas galvos žemyn. Dangaus mėlynė gaivino akis, išvargintas europietiškų blizgučių ir absurdo. Ir sielą. Gyvą sielą. Neparduotą, nenubingtą, japonišką. - Ar kada ragavai čefyro? - be entuziazmo pastūmėjo klausimą pašnekovės link.
   Kairioji ranka, besikuičianti po kišenę, užtiko ten galeoną ar du.
   Įdomu, ar Prancūzijoje galima atsiskaityti galeonais.
   Gaila, negalima japoniškais pinigais. Japoniškumas čia nevertinamas visom prasmėmis, hm.
   - Esi piešusi testralio kepsnelį ant lubų?
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Olivia Legrand

  • Magizoologė
  • ***
  • 55
  • Lytis: Moteris
  • Fallen Angel of the night
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
- Pesimizmas ir neigiama lemtis nužudo sielą, - nė nemąsčiusi atšovė, tuščiu žvilgsniu įsispoksodama į tolyje besismaginančius Paryžiečius. Neketino plėstis, nors iš tiesų dažniausiai visiškai svetimiems žmonėms pasakydavo daugiau. Malonu išsikalbėti ir daugiau niekada nebesutikti asmens. Olivijos siela nebuvo žuvusi, tačiau pabirusi į nesuskaičiuojama kiekį atšakų. Kažin ar kada gyvenime sugebės viską suklijuoti į vietas, ar taip ir plėvesuos egzistencijoje su fiziniu kūnu, bet be dvasinio turto.
- Menas.. šią stichiją kiekviena akis mato kitaip, kiekvienas protas supranta skirtingai, - gūžtelėjusi faktą ramiai atrėžė. Be meno gyventi neįmanoma. Jis visur. Tiek materialus, tiek natūralus gamtos. Vienas materialiame meno kūrinyje gali matyti ir jausti visišką bedugnę, o kitam tai bus nuostabiausio atsiminimo atraižėlė. Nebuvo paaiškinimo menui. Bent jau ne tamsiaplaukės akimis. Meną kiekviena asmenybė paaiškintų kitaip.
- Ne visi turi meninių sugebėjimų. Ne visi turi galimybę mene įžvelgti palaimą. Kai kuriems ši stichija tuščia vieta ir nieko daugiau, nes tai ką jaučia žvelgdami į meno kūrinį negali paaiškinti. Arba nenori paaiškinti, - sumurmėjo žydraakė užslėpdama mintį apie skausmą. Brunetė ne kartą lankėsi Luvro muziejuje. Visada turėjo apdovanojimą neblogai dėlioti linijas, todėl žavėjosi nuostabiais piešiniais ir skulptūromis vaikystėje, tačiau jaunosios Olivijos mama priešingai.. jos akyse kas kartą kaupdavosi ašaros žiūrint į paveikslus. Gilus atodūsis paliko tabaku apnuodytus plaučius. Galvoje perbėgo mamos portretas. Nuliūdo. Neturėjo supratimo kaip ji gyvena. Ir vėl pasijautė visiškai viena daugelio žmonių apsuptyje.
Pirštai lėtai perbraukė drakono tatuiruotę. Tai buvo Olivijos kūryba. Ji pati sukūrė eskizą. Gebėjimą braižyti kažką akiai patrauklaus paveldėjo iš tėvo giminės medžio. Turėjo knygą - storą, seną, apiplyšusią. Kiekvienas lapo kampas pripaišytas. Ta knyga prilygo merginos gyvenimui. Ten, ji palikdavo viską kas nežmoniškai spaudė krūtinę ir apmirusią sielą. Mintis greit išblaškė nepažįstamojo prisistatymas.
- Olivija, - trumpai perteikusi vardą, akimirkai nutilo. Žvilgsnis vis dar buvo skandinamas tolumoje.
- Čefyras.. - prunkštelėjo aksominės odos savininkė.
- Mieliau degustuoju kavą, - subtiliai pareiškė. Teko ragauti to kartaus viralo. Jokio įspūdžio nepaliko. Po sekančio klausimo neprabilo tik bukai pažvelgė į nepažįstamąjį. Testralis.. testralis.. testralis. Sukdama galvoje vis tą patį žodį puikiai žinojo, jog kažkur jį buvo girdėjusi. BINGO! Hogvartsas! Magiškųjų gyvųjų pamokos teorija! Niekada nesigilino į mokomą teoriją, tačiau galėjo prisiekti, jog viena ausimi girdėjo, jog tai sparnuotis. Susiraukė. Ar tai turėjo reikšti, jog nepažįstamasis burtininkas?
- Menininke, ar bent žinai kas iš tiesų yra testralis? - pakėlė antakius tamsių plaukų atstovė. Galėjo apsirikti. Galbūt tai žiobaras kažkur nugirdęs žodį ir sudaręs klaidingą padaro atvaizdą naudoja jį mene.
     
~ With her sweetened breath, and her tongue so mean She's the angel of small death and the codeine scene ~


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
   - Ane, - garsiai ir nebrandžiai susižvengė Hayato, menkai tekreipdamas dėmesio į mergiščią, pezančią neaiškius ir nė jai pačiai nesuprantamus dalykus.
   Ji vijo nuo jo įkvėpimą, ji vijo nuo jo eilėraščius, į mintis brukosi buki, neoriginalūs, paaugliški, pesimizmo kraštutinumus siekiantys pamąstymai. Balti delnai iš tam tikro egzistencinio siaubo prilipo prie skruostų, pirštų galais uždengdami ausis. Viskas aplinkui pasibjaurėtinai ūžė. Švilpė, dundėjo, ūžė, čežėjo, smuikai ir būgnai, akordeonai ir dūdos, visi išderinti, visi sudaužyti.
   Kaip senas variklis. Senas kaip šis pasaulis, galbūt šitą pasaulį ir varantis.
   - TYLOS! - suriko Hayato, dundesyje pradėjus aidėti skaudiems ir šventvagiškiems žodžiams apie meną.
   Europiečiai neturi teisės tam! JIE NETURI TEISĖS KALBĖTI APIE MENĄ! JIE SUTERŠIA VISKĄ, KĄ PALIEČIA, PRAKEIKTA ANTICIVILIZACIJA!
   Japonas nebuvo tikras, ar apie tai tik mąstė, ar prabilo garsiai. Visgi nelabai jam šitas ir rūpėjo.
   - Alyvuogės, - sukrizeno jaunuolis, triukšmui netikėtai nutilus. Jau spėjo ir pamiršti apie tą ūžesį - nėra ko pergyventi dėl to, kas jau nebeaktualu.
   Primynęs kulnu ir ištrėškęs užbaigtą cigaretę, staiga pasijautė tuščias ir beprasmis. Mėgino užkišti tą skylę savo viduj keistos melodijos niūniavimu ir bemaž absoliučiu aplinkos ignoravimu, bet nesunku nuspėti, jog sekėsi sunkiai. Apytuštėm akim susidomėjęs dėbsodamas į kažką didelio, gražaus ir japoniško, besidriekiančio prieš jį purvinam prancūziškam fone, bemaž pamiršo, kad ir šitoj dimensijoj turi pašnekovą. Buvo pavargęs, velniškai pavargęs. Per daug nusibaigęs, kad ilgam išlaikytų dėmesį šitokioms nereikšmingoms smulkmenoms.
   - Testralis? - pakartojo gergždžiantis, nelaimingas balsas iš pačių Hayato gerklės gelmių. Lyg visai kitas žmogus. - O kam gi tau tas rūpi?.. - lėtai, aiškiai, įtariai klausė juodaplaukis.
   A, tiesa. Gi europiečiai burtininkai viską slepia nuo sumautų žiobarų. Iš tiesų... Išmintinga.
[[Sorry, šiam momentui daugiau neišspausiu]]
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Olivia Legrand

  • Magizoologė
  • ***
  • 55
  • Lytis: Moteris
  • Fallen Angel of the night
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
Jaunuoliui nutraukus malonią tylą savo klyksmu, mergina piktą žvilgsnį nukreipė į vaikiną. Antakiai suraukti, kaktoje nepasitenkinimo raukšlės.
- Neklyk kaip skerdžiamas paršas, - griežtu balsu sudrausmino akivaizdžiai ne vietinį Paryžiaus gyventoją. Vaikino egzistavimas šalimais ėmė nepaliaujamai erzinti. Kėlė norą kumščiu užvažiuoti snukin. Vien nuo tokios minties nusišypsojo, lengvai sugniauždama kumštį. Prakeikti menininkai. Neįstengė toleruoti jų išskirtinumo.
 Skaistus, žydras žvilgsnis ir vėl nukeliavo iki tolimo miesto peizažo. Ah.. atgaiva sielai. Gaila, jog nebeturi namų čia. Kaip įsilaužėlė atostogų metu turi brautis į savo pačios namus per šiek tiek pravertus langus. Pasiilgo ramaus gyvenimo. Tikriausiai vien dėl svetimybės jausmo savuose namuose beveik visą laiką praleisdavo kažkur mieste. Naktimis mėgaudamasi žvaigždėtu dangumi ilsindavo dužusią sielą ir širdį prie vandens telkinių. Vandens čiurlenimas ramino.
- Tu burtininkas, - konstatavo faktą iki galo neišklausiusi jaunuolio pareiškimų apie magiškąsias būtybes. Buvo beveik įsitikinusi, jog kvanktelėjęs menininkas priklauso burtininkų visuomenėj. Jei klysta - per daug nekvaršina sau galvos. Įprastas žmogus tokį pareiškimą priims kaip įžeidimą arba juokelį.
 Į kintančią japono būseną bei balso tembrą nekreipė dėmesio. Ir pati nebuvo stabili, tad nieko neįprasto tame nematė. Vieną sekundę gebėdavo meiliai ir kultūringai bendrauti, o kitą sekundę buvo pasiruošusi plikai nurauti pašnekovui viršugalvį. Atsiduso. Sėdėjo gryname ore, tačiau krūtinę spaudė, atrodė, jog lengvai trūksta oro. Susiraukusi delne pasukiojo stačiakampį cigarečių pakelį, vieną iš pagaliukų vėl įsistatydama tarp putlių ir tamsiu lūpdažiu dažytų lūpų.
- Akivaizdu, jog nemėgsti Prancūzijos. Ką veiki jos sostinėje? - nuraminusi pagreitėjusį širdies ritmą ir oro trūkumą, lyg niekur nieko paklausė, nukreipdama temą. Iš vaikino kalbų, manierų ir žvilgsnio galėjo teigti, jog japonui neteikė jokio malonumo būvimas Paryžiuje. Na, arba Paryžiaus gyventojų kompanijoje.
     
~ With her sweetened breath, and her tongue so mean She's the angel of small death and the codeine scene ~


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
   Hayato išplėstom akimis dėbsojo į Olivia, net nesuprasdamas, kodėl išsakiusi tą pastabą dėl klykimo jinai vėpso į jį. Negi jai vaidenasi kažkokie klyksmai? Ar ji išvis sveiko proto, ar jos reikėtų pasisaugoti?.. Ne, ko čia saugotis japonui? Japonas yra japonas, jam visi pavojai yra nusišvilpt...
   Shinohara patylomis niūniavo vaikystėje girdėtą japonišką dainą. Visuomet didžiavosi savo fantastiška atmintim. Galbūt magiškas Azijos dvelksmas paveiks nemalonią personą, sėdinčią šalia. Hayato užvertė akis aukštyn, akimis nusivydamas praplaukiantį debesėlį. Kodėl persona buvo nemaloni? Jos akys truputį priminė debesėlius. Gaila, jog tai tebuvo akys, o į jas išstypėlis nemėgo žiūrėti. Akys buvo vienas iš bjauriausių pasauly gamtos išradimų. Žmogaus akys, jei konkrečiau.
   Kodėl žmonės negalėtų būti be akių?.. - iškilo klausimai Paryžiaus svečiui, neseniai kažkurioj vitrinoj mačiusiam naujutėlaičių virtuvinių peilių rinkinioką. Labai tinkamą visiem gyvenimo atvejam. Tik ne sušių pjaustymui, tik ne sušiams; sušius pjaustyti europietišku peiliu - nuodėmė.
   - Jo, ir tu, - patvirtino Shinohara, nenuleisdamas akių žemyn.
   Prisireikė dar vienos cigaretės, žiauriai.
   Dėmesį patraukė sučežėjimas, bylojantis apie dar vienos cigaretės išlaisvinimą iš uždaro ir tamsaus kalėjimo. Ne, Hayato neprašys daugiau. Jis daugiau nesuteiks jai garbės.
   Tik kodėl ji jos nenusipelnė? Kodėl ji jam nepatiko? Ar ji jam nepatiko?..
   - Įsivaizduok, jei papjautumėm jos driežą ir paruoštumėm kepsnelį su bazilikais, - sukrizeno Hayato, pamatęs tolumoj moterį su iguana ant kaklo. - Ji paklaustų, kas tai, nes taip skaniai kvepia ir atrodo, - kikeno jis kaip mergaitė. Garsyn, tankyn, aštryn - ir jis jau kvatojosi, atsilošęs ant suolelio ir beviltiškai skęsdamas groteskiško humoro pelkėje.
   Raudonas kimono truputį plaikstėsi nuo vasariško ir gerų dūmų pilno Paryžiaus vėjelio.
   - Nežinau, - prisipažino Shinohara ir staiga jam suspaudė širdį dėl tokios bjaurios Europos įtakos. - Jis traukia... juodoji magija, bet tu nesuprasi! - šūktelėjo jis įsiaudrinęs ir visas susisielojęs, net palinkęs prie Olivios. - Niekas nežino, kas vyksta šitam prakeiktam pasaulio kampe. Kas galėtų žinoti? - Hayato užvertė galvą aukštyn. Akys buvo paraudusios.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Magdelė

Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
 Vilė lėtai slinko pagrindine Paryžiaus gatve. Buvo vakaras, danguje žibančios žvaigždės atsispindėjo merginos akyse. Ji vilkėjo paprasta, baltą suknelę, perjuostą odiniu dirželiu ir, kaip visad, avėjo rudais odiniais smailiakulniais aulinukais su sgatelėmis ir apvaliomis nosimis. Šie rūbai šalia visų madingų Paryžiaus šilkų, blizgesio ir kvepalų galėjo pasirodyti juokingi, bet jaunajai mamai tai buvo nesvarbu.
 Vilė atvyko į Paryžių aplankyti Semo ir Hanos, bet pirmają naktį dar norėjo patyrinėti šį miestą, pasidžiaugti jo malonumais. Merginos susitikimo su seserimi perspektyva nedžiugino, tad nevalingai jį atidėliojo ir klaidžiojo Paryžiaus gatvėmis, apimta abejonių. Ji mylėjo Semą, Islą ir troško su jais pasimatyti, tačiau įniršusi ir nekalbi Haną, kurią reikės kaip nors prakalbinti, kliudė svajingoms jos svajonėms.
 Vilė rankose gniaužė raudonų rožių puokštelę, perištą tamsiai raudonu kaspinu ir savos gamybos šokoladinių saldainių su viskiu dėžutę.Ne tik dėl brolio lankymo ji atvyko į Paryžių. Mergina norėjo pagaliau aplankyti tą romantikos karalystę ir, galbūt susitikti Rafael. Kažkoks slaptas drovumo jausmas, kurio jaunoji mama nenorėjo pripažinti, šnabždėjo jai, kad širdyje dėl šios galimybės verda džiaugsmas.

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Burtininkas
  • ****
  • 260
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
Profesorius žingsniavo Prancūzijos gatvėmis. Jo lūpos niuniavo vieno gana populiaraus prancūzų atlikėjo dainą. Jo mintyse buvo labai daug klausimų į kuriuos atsakymų niekas nežinojo. Buvęs švilpynės koledžo atstovas atsiduso. Jis norėjo atsakymų, kurių gauti tikrai negalėjo. Jis dar kartą atsiduso ir atsisėdo ant vieno suoliuko, kuris stovėjo priešais Eifelio bokštą. Vaizdas buvo gražus, bet, deja, vaikino netraukė. Dabar jis visai nenorėjo romantikos. Jis norėjo būti vienas arba norėjo klajoti po Paryžių. Deja, klajoti nebegalėjo. Jam reikėjo susidėti visus taškus ant i. Jis norėjo būti ramus dėl savo pasirinkimų, bet galiausiai nusprendė, kad jam reikia sustoti galvoti apie tai. Rudaplaukis pasitvarkė savo plaukus ir nužvelgė Eifelio bokštą. Melsvai pilkų akių savininkas šyptelėjo.
,,Tavo mokytojas gali gulėti griovyje, girtas.''
Kovinis girto Rafo režimas. Tada Rafas sako : grrrrr

*

Magdelė

Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
 Iki šiol Vilė buvo rami. Na, gal tik kiek susijaudinusi, bet stengėsi to neparodyti. Tačiau, dabar, kai išvydo Rafael. Per kūną nuvilnijo džiaugsmas. Iki šiol mergina nebuvo pastebėjusi, koks mielas yra Paryžius. Dabar jis tiesiog nusidažė rožine spalva.
 Tačiau jaunoji mama išliko pasibaisėtinai rami ir šalta. Tas jai pačiai ne itin patiko. Gal Vilei papraščiausiai susuko protą nelaiku užklupusi meilė. O gal laiku? Gal kaip tik to ir reikėjo, kad mergina pagaliau pasijustų pilnai laiminga?
 Priėjusi prie Rafael, raudonplaukė nedrąsiai nusišypsojo ir prisistatė:
 -Labas. Nežinau, tikriausiai manęs neprisimeni? Mano vardas Vilė. Praeitais metais Hogvartse dėsčiau Astronomiją. Tu esi Rafael, Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius, taip?
 Vilė nuleido galvą ir paraudo. Pasijuto siaubingai nepatogiai.

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Burtininkas
  • ****
  • 260
Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Profesorius mąstė. Juk Eifelio bokštas toks didingas statinys. Jis toks meniškas ir žavus, kad net vaikinui kėlė susižavėjimą. Jis netgi galėjo teigti, kad Eifelio bokštas buvo magiškas, turėjo kažkokių magiškų ir labai malonių prieskonių, kurie buvusiam Švilpynės koledžo atstovui labai patiko. Jis netgi galėjo pripažinti, kad čia jam gerti būtų netgi šiek tiek nesmagu, kadangi tai juk tokia vieta. Bet jis prancūzas, tad išgerti šampano taurę prie šio nuostabaus statinio juk nebūtų didelė nuodėmė. Tai, netgi būtų pagarba iš vyro pusės, tad jis pradėjo ieškoti vietos kur galėtų nusipirkti tą vieną taurę tikro, gero prancūziško šampano. Bet jo paieškas nutraukė moteriškas balsas. Vaikinas atsisuko į šio balso savininkę ir pamatė matytą Hogvartse profesorę. Greitai ji priminė ir savo vardą. Beaumont pavardės savininkas linktelėjo.
- Labas, taip aš Rafael ir pamenu tave. Nedaug bendravome kiek pamenu, bet iš matymo žinau tave, - ištarė magizoologas pasitvarkydamas savo plaukus.
,,Tavo mokytojas gali gulėti griovyje, girtas.''
Kovinis girto Rafo režimas. Tada Rafas sako : grrrrr

*

Magdelė

Ats: Eifelio bokštas (Prancūzija, Paryžius)
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
 Vilė net sudrebėjo iš netikėtai širdį persmelkusios baimės. Jau ketino nusigręžti, bet sukaupė visą drąsą ir pravėrė virpančias, išbalusias lūpas.
 -Taip, bendravome nedaug, kiek pamenu, iš viso nebendravome, - mergina tyliai, nervingai nusijuokė ir kurį laiką patylėjo. Tada nužvelgė Rafael veidą, šyptelėjo ir nedrąsiai tarstelėjo, - Bet jei nori, galime susipažinti dabar.
 Ji ištiesė jam rožių puoštelę ir saldainius ir kilstelėjo veidą. Jaunosios mamos skruostai plieskė iš raudonumo, o akys kažkaip keistai, droviai blykčiojo, lyg gaudydamos deimantus, krentančius gilyn, į rudą, aksominę jūrą. Raudonplaukė tyliai, kone pašnibždomis paklausė:
-Ar viskas gerai? Atrodai kažkaip…Na, sunerimęs, sutrikęs…
Vilės veidas vėl nuraudo, o blakstienos nusviro žemyn. Iš po jų ištekėjo šykšti ašara. Mergina nežinojo, ar ji džiaugsmo, ar skausmo. O gal kokio kito jausmo? Gal pykčio, kuris toks nebūdingas jautriai jos sielai, gal vienišumo,  kuris kyla dėl to, kad negali prisišaukti Rafael dėmesio. O gal meilės? Tikros, jautrios meilės. Dar niekada jaunoji mama nebuvo patyrusi tokio jausmo. Lyg kas švelniai glostytų jos plaukus, ramintų ir sakytų: „Nebijok, nurink, viskas bus gerai“. Nuo to jausmo, grįžo Vilės drąsa. Ji ir vėl atsigręžė, tikėdamasi, kad tamsiaplaukis nepastebėjo jos svyravimo, keisto virpėjimo ir ašarų rudose, išsekusiose, blizgančiose akyse.
 -Taigi, - giliai atsiduso ji, nežinodama nuo ko pradėti pokalbį, - Jau greitai baigsis mokslo metai...Ar planuoji grįžti į Hogvartsą?
 Merginai atrodė, kad Rafel'is gimęs profesoriauti, gimęs būti mokytoju, būti su vaikais.
Jis toks jaunas, gražus, kantrus ir dėmesingas...Gal kada nors prisišauksiu jo dėmesį...  svajingai ir meiliai pagalvojo raudonplaukė ir dar kartą kilstėljo akis. Rudas aksomas su deimančiukais gilumoje susidūrė su melsvai pilkšvomis, tai šaltomis it plienas, tai maloniai žydromis akimis.Jos veidas vėl užsiliepsnojo.