[Tae Yeon Min]

Kaidenas kostelėjo. Jam pačiam tai visai neatrodė panašu į supimąsi. Kur tau, kai tvoros mietas suvarytas į vidurius ir į tarpkojį, apie linksmą supimąsį negali būti nė kalbos. Vaikinukas šiaip ne taip nusikabino nuo tvoros, dar timptelėjo užkibusį apsiausto skverną ir išplėšė gana didelę skylę audiny. Iš jo burnos išsirito dar vienas kitas riebus keiksmas. Jis, be abejo, būdamas mokytas ir visa kita, galėjo burtais susilopyti, tačiau pats visad laikėsi nuostatos, kad išburtas medžiagos gabalas visai nėra medžiagos gabalas, o tik lyg ir kokia iliuzija, tad net ir su tokiu vaikščiodamas jaustųsi kone nuogas. O jaustis nuogam kitų asmenų akivaizdoje jam nepatiko. Nebent tai būtų labai specifinė situacija, kurios tiksliai apibūdinti nėra reikalo.
Kaidenas susiraukęs pažvelgė į savo nuotykių draugelį, kažin ko kvailai besišypsantį ir vis tas savo nelemtai tamsias akis (kurios priminė kieno kito akis) keliantį į padangę.
- Supuosi, taip, be abejo, - suburbėjo. Jam skaudėjo mieto sumaigytą pilvą ir jis vėl prisiminė nenorį nei žuvies, nei dar ko panašaus. Ne, jam tereikia nusigauti į gyvenvietę pakrantėje ir susirasti būdą grįžti į Aberdyną. Kaidenas atsiduso ir ėmė ropštis per tvorą. Ši nebuvo labai sudėtinga persiropštimo, šiek tiek klibanti ir svyruojanti, tačiau ne supuvusi ir ne byranti po kojomis. Greitai jis atsidūrė kitoje pusėje ir susikėlęs delną ant sprando bei žiūrėdams į žemę kažko nedrąsiai prabilo į raudonrūbį:
- Klausyk, nežinau kaip tau čia, bet aš kažkaip visai galvoju jau eit iš čia, ką? - kilstelėjo akis ir suktelėjo ant kulno į vieną, į kitą pusę it dairydamasis. - O, žiūrėk, avys! - šūktelėjo. Link jų tikrai artėjo banda purvinų ir visai ne baltų avių, kai kurios jų - su skambalėliais. Kaidenas nebuvo tikras, ar avys irgi turi skambalėlius.

[Hayato Shinohara]

   - Nu ir supkis, - gūžtelėjo pečiais Hayato. Dar norėjo pabrėžti, kad sūpimasis yra įmanomas ir be keiksmažodžių, bet prisiminė, kad ne jo kilniam protui urvinius etiketo pramokyti.
   Pūstelėjus smarkesniam vėjui iš tolumos atėjo mėšlo dvokas. Hayato suraukė nosį, pamanęs, kad čia nuo jo suteršto bato tokie dalykai eina. Pamanė, kad galėtų išsiburti vandens iš lazdelės, bet sudvejojo, ar tokiu būdu neprisivarys svarbiausio pasaulyje skysčio į batų vidų. Nors šie ir nebuvo užburti išplėtimo kerais, kas dar labiau apsunkintų gyvenimą, eiti ir žlegsėti kaip senai aptraiškytai varlei visai nebuvo ūpo.
   - Tai aš jau seniai galvoju, - nepatenkintas burbtelėjo japonas. - Spėk, kas užuot ėjęs sugalvojo pasisūpuoti.
   Taip pasakęs Hayato pažvelgė žemyn, į žolę, apžvalgė, ar saugu, ir tuomet klestelėjo ant žemės, sukryžiavęs kojas. Toks sėdėjimo būdas jam buvo pats smagiausias. Tik europiečiai gali ieškoti, kur atsisėsti aukščiau, o japonai sėdi ant žemės, ant pagalvėlių...
   Shinoharos gyvenimo paradoksas - visąlaik žvelgdamas į dangų ir kažkaip viduje niekindams žemę, jis daugiausia ant žemės ir sėdėdavo.
   - Avytės! - sušuko išstypėlis, staiga pašokdamas ir nulėkdamas artyn ilgakailių žvėrių.
   Skuodžiant per lauką ir visai užsimiršus kryptį ką tik nurodžiusį kolegą, Hayato dar keliskart įmynė į mažytes avių dovanėles, bet piemens taip ir nepamatė. Galiausiai jis liko dramatiškai stovėti šalia kažkokio neaiškaus medžio, vidury nežinios, žvelgdamas tolumoje į priešingą pusę, nei stovėjo jis, bėgančias avis.
   - Vilna, - sumurmėjo jis, užversdamas galvą aukštyn.
   Pro medžio šakas besisunkianti ir varvanti ką tik galvą iš debesų iškišusios saulės šviesa trumpam apžilpino azijietį. Tik tuomet jo dėmesį patraukė kažkas apvalus, užmestas ant šakos. Šitai palietęs jis netikėtai pradingo. Nešyklė.

[Tae Yeon Min]

Tai jis tik ir stebėjo, pasiramstydamas ant tvoros karčių ir mietų, kaip tasai čili pipiras žmogaus kailyje šokuoja per pievą paskui avytes, o lyg ir į kitą pusę nuo jų. Pūtė vėjas, jis vis dar pūtė ir taršė nelaimingo škoto, užauginto olandų toli salų šiaurėje, plaukus, rudus pusilgius plaukus. Gal turėčiau apsikirpti. Ar nusidažyti.., dingtelėjo Kaidenui. Tačiau mintis ilgam neužsiliko, greit nuskriejo.
Jis nebepanoro vytis raudonrūbės karties, kurio vardo nesužinojo ir kuriam savojo nepasakė. Gal jis fėja, o gal koks kitas mitinis padaras. Visai galėtų būti, kad Kaidenas, paveiktas kelio dulkių ir keisto savo atsidūrimo šitoj saloj, jį įsivaizdavo. O gal tai sapnas. Kaidenas nebebuvo tikras.
O tada raudonai besiplaikstantis vaikiščias it blykstelėjęs išnyko, ir Kaidenas kažin ko sudejavo, pamanęs, kad tai jo perkaitusi galva krečia nesąmones. Nusikeikęs kartą, du, jis prisiminė savo didų norą pargrįžti į gimtąjį Londoną gimtojoje Škotijoje ir iš tos desperacijos trūktelėjo lazdelę iš kišenės ir burbtelėjęs žodelį kitą, suktelėjo ją delne, kol gerasis galas nukrypo į tą į pusę, į kurią eidamas jis tikrai pasiektų bent kokią transporto priemonę grįžimui namo. Jis ten ir nuėjo.
Po dviejų parų vargo, jis buvo namie, Aberdyne. Išvargęs, nusivaręs nuo kojų ir visai tikras, kad jo netikėtas vizitas Velykų saloje (kaip vėliau išsiaiškino, kur buvęs) nebuvo nei sapnas, nei kas. Gal tik tas raudonrūbis galėjo būti fėja, išvaizduota jo piksių šūdukų netyčia apnuodytų smegenų. Tačiau vis dar nebuvo tikras, kur galėjo tų piksių šūdukų priėst. Ką gi, jau ir nebesvarbu.

[Élise Juliette Charron]

  Ir suprask, žiemos atostogos tame Hogvartse, nėr ko trintis jame. O ir prancūzaitės tėvai nusprendė ją bent šiek tiek prablaškyti (to labai reikėjo, nes boksininkė jau buvo beveik prie to ribos, kai norėjo pasiųsti savo tėvą pas šventą Petrą, o tam nieko nereikia, ahoi). Ši gulėjo salos įlankoje, kurioje ir buvo įsikūrę dviem savaitėm. Dvi savaitės nuo socializacijos, padėk, Vace, bo tai ir nuprotėjus dienos pabaigoj Élise jau bus. Ką ten galėjai žinoti, ko tos statulos spoksojo į kiekvieną svetimą, gal žadėjo kokią zbitką nutėkšt galvon. O norint daugiau simbolių turėjai pezėti nesąmones, kitaip ir būt negalėjo.
  Juodaodė, užsimetusi megztą (bet ne šiltą, očen skylėtą) palaidinukę, leido vėjui švilpauti pro skyles vos vos priliečiant lygią josios odą. Į šviesų paviršių, žiobaramas ir burtininkams, drįsčiau teigti, kad ir kokiems vėžliams žinomą kaip smėlį, vienas po kito buvo smeigiami pagaliai, šakaliai. Rodėsi, įvykio vietoje nelabai užteko tos baltos lipnios juostos aukos pozicijai apibrėžti, tad teko pagaliukais apjuosti. Ėjo ketvirta diena, saulė kaitino tatuiruotosios pečius, o ši jau norėjo nukaitinti pačią salą ir iš čia pasišalinti. Dievaži, kokie normalūs sutvėrimai susigrūda dukrą į Itin Didelį Kelioninį Lagaminą ir keliaują į Velykų salą? Tik tokie, matyt, kurie gyvenę kiekviename pasaulio užkampyje ir skylėje, kurioje nepatenka nė menkiausias šviesos spindulėlis aka visų turimoje ertmėje. Ji ramiai atsigulė, įsitaisė tarp tų pagaliukų. Jautėsi savoje zonoje, tarp pirštų smilko suktinė, visai neprimenanti normalaus tabako viduje, labiau jau su olandiškų braunių pagrindiniu ingredientu. Élise šypsojosi saulė, o ir galėjo prisiekti, jog ana šypsojosi atgal. Visai kaip iš teletabių tas kūdikis saulytė. Beje, tas kūdikis saulytė jau ir pats turėjo vaiką. Įdomu, gal ir tasai siurblys jau bus išgimdęs kokių mini siurbliukų. Ištatuiruokim prancūzei ant kaktos Dipsį su Pou paspirtuku. Idėja, va, jau flamingą su saulėgrąža turi, tai tokia bus tik vyšnaitė ant torto, oi, Dipsis ant kaktos. Ir dar kokį nors raidžių kratinį paimkim ir ant akių vokų užmeskim. Gražuolė bus, geidžiamiausia Velykų salos statulų panelė.
  Apsivertė, susmigo veidu į smėlį. Tik po laiko susiprato, kokia prasta mintis tai buvo, tačiau smėlis, papuolęs burnon jau irgi nebetrukdė. Tik įtraukti to olandiško brudo negalėjo, eh, nieko tokio. Kalbant apie nelegalius dalykėlius, hm, kur gi buvo pasidėję prancūzės tėvai?
- Mes einama paturistauti, o tu kaip nori,- smėlyje pasigirdo itin neaiškus burbuliavimas.- Tu daryk ką nori. Kam įdomios statulos? Čia nieko nėra. Nieko. Tik, va, saulė, aš, teletabiai ir pagaliai.
  Hm, pagaliai. Apie juos užkabinčiau tradicinį pagalį. Čiotkas daiktas, vieni tatuiruočių menu užsiima normaliomis šiuolaikinėmis tatuiruočių mašinėlėms, o kažkas dar daužo, atsiprašau, bado savo klientus su tradiciniu pagaliu. Jeigu vestumėte į google paiešką ,,traditional pagalys for tattoo", tai sori, seneliumbai, bet nieko neišmes. O jeigu rimtai Élise būtų pabandžiusi užvirti kokakolą ir įbėrusi į ją želatinos, tai gautųsi kolos skonio guminukai? Atsakau, šioji panelytė vos tik grįš į Hogvartsą, tai ir išbandys ((penkis kartus šis žodis buvo perrašytas, tačiau rezultate teko pasigooglinti ir ctrl c, ctrl v išmėginti)). Eh, buvo girdėjusi, jog Kiauliasodyje ar kur ten, įsikūręs tatuiruočių meistras buvo, kiba, pykš pokšt ir atsiras jis šalia jos. Kaip koks alchemikas vidury dykumos, tik čia vidury statulų, o gal tasai piemuo Santjagas iš Andalūzijos pasirodys. Šiaip, koks šliup šliup avinas palieka nuostabiąją Ispaniją (nekreipkime dėmesio, jog Élise turėjo palikti nuostabųjį Liuksemburgą) ir šlubuoja į Egiptą lobio ieškot ((aš taip irgi daryčiau, bet vis tiek))?  Ir vis dėlto, kokia ta gyvenimo ir sėkmės paslaptis? Élisei buvo smalsu, tad ši apsivertė atgal ant nugaros ir vėl nusišypsojo teletabių saulutei. Sėkmės paslaptis
  Ištiesė abi rankas, na, tiksliau, pakėlė. Pažvelgė į savo žavųjį rausvąjį flamingą ant riešo. Mielas padaras, negalėjo ginčytis. Nuleido į šonus, pirštais užkliudė kažkokį kietesnį paviršių, captelėjo, atsikišo priešais skirtingųjų spalvų akis. Ah, coquillage. Baltą, galbūt labiau kiaušinio lukšto spalvos kriauklę priglaudė prie ausies. Išgirdo tą nuostabų ošimą. Ir nesvarbu, jog tiesiai prieš akis jai buvo vandenynas, koks skirtumas, iliuzija patiko labiau. Élise nebuvo tas žmogus, kuris mėgo artimą draugiją, jai labiau prie širdies  buvo, va, visokios kriauklės, pagaliukai. Ne, mergina nebuvo kažkokia aborigenė, jai ir teletabiai patiko. Ir boksas. O kad kas nors būtų užmetęs dabar ant jos makaulės bokso kriaušę, normalią, nevalgomą. Svajingai atsiduso, kiek nedaug jai reikėjo.
  Papurtė galvelę, atsisėdo. Visur aplipusi smėliu, o vėjas šiaušė ir taip niekad neiššukuojamas garbanas, pūtė iš jų smėlį. Pirštais nusibraukė nuo lūpų smulkius grūdelius. Širdis troško kokio nors vieno, niekad nepasikartojančio, tačiau ir nepamirštamo įvykio. Pavyzdžiui, pasivažinėjimo Pou paspirtuku.

[Hayato Shinohara]

   Vėjas švilpė pro ausis lyg maloniai dūzgianti skutimo mašinėlė. Netgi ir apskritai pro ausis pradūzgus mašinėlė kažkaip palikdavo savo garsinį pėdsaką dar kelioms savaitėms, jei viršugalvy pasilikdavo gaidiška skiauterikė, dabar tokia populiari tarp trylikinių paauglių. Kitaip sakant, tarp minėtos skiauterės ir ausų susišvilpavęs susiaidėjęs netgi visai nestiprus vėjas - užtenka gūselių, susidarančių einant kambariu - dūgzdavo visai panašiai, kaip dūzgia mašinėlė. Na, bet apie ką gi čia kalbama?..
   Vėjas švilpė ir pūdalojo plaukus ir skvernus, ilgi balti pirštai tvirtai spaudė senovinę sidabrinę šakutę, jau ir pajuodavusią, ir pažaliavusią, žodžiu, tokią, su kuria pakabintas maistas jau nebekels apetito. Kur buvęs, kur nebuvęs, ant kelio žnektelėjo išstypęs baltaveidis jaunuolis. Žnektelėjo ir liko gulėti, sakytumei, tasai vėjas ir ilgoka kelionė išsiurbė visą gyvybę. Atodūsis, tik gal ne toks sunkus, kokio galėtumei tikėtis, išdavė salos svečią esant ir gyvą, ir kvėpuojantį, jei tik galime tai laikyti geromis naujienomis. Paraudonavusios akys bukai stebeilijo į dangų, veidu slinko drovūs debesų šešėliai. Jokių emocijų, tik metaforiniai jų atspindžiai.
   - Nes neverta net pradėti nusivylimo proceso, - pats sau paaiškino atėjūnas, sukryžiuodamas rankas ir mumijiškai susidėdamas jas ant pilvo, na, arba įdubos toj vietoj. Ne, nebuvo anoreksikas. Genai. Ko gero.
   Žvelgiant į vilkolakio danties formos debesėlį, sąmonę prisivijo klausimas, ar tą šakutę pirko iš sendaikčių turgaus, ar iš pokštų krautuvės. Truputį sutrenkta ir skaudanti galva dilgsėjimu pranešė, jog tai vėl buvo Nešyklė, na, ir labai geras klausimas, į kur.
   Tik kokia prasmė klausinėti tokių nevykėliškai žemiškų klausimų? Žemė baigtinė, fizinis kūnas baigtinis, neįmanoma pasiklysti su visam ir prarasti kelio į namus, juk pilna žmonių, ir geranoriškų, ir nelabai, ir pilna kelių, ir magijos, ir nuorodų, ir vandenų, visko pilna. Anksčiau ar vėliau atsidursi ten, kur ir norėjai atsidurti. Verčiau galvoti apie tai, kas yra begalinis, bekelis ir bedėsnis, nes pasiklydus belaikėj erdvėj laiko iš jos ištrūkti neužteks niekada.
   O aš žinau, kur esu pasiklydęs, - ir veide pagaliau buvo galima įžvelgti bent tokią emociją, nors ir negebėtum suprasti, ar tai džiugesys, ar sielvartas.
   Hayato išgąsdino ir išbudino prie pat ausies pasigirdęs miauktelėjimas, bet staiga pašokęs ir apsidairęs jis nepamatė jokios gyvos dūšios. Ryškiai raudonas kimono apsivėlė kelio dulkėmis, bet keliautojas į tai didelio dėmesio neatkreipė. Šiaip ne taip per kelias minutes sudėliojo nežmoniškai ilgas kojas ant kelio ir dabar jau galėjo apsižvalgyti kiek rimčiau. Tik nedaug tas tedavė jam naudos.
   - Bent jau ne Paryžius, - sukrizeno Shinohara, traukdamas iš kišenės cigaretę ir suspausdamas ją sukepusiomis lūpomis.
   Japonas apskritai neįsivaizdavo, ar šitas kraštas Europoje, manėsi tam tikra prasme nudžiugęs dėl galimybės nejausti europietiškos anticivilizacijos kvapo. Ir tie sumauti baltaodžiai, nuo kurių ji purtė drebulys. Ir drugį pasigavęs, ir neregėtai temperatūros turėdamas jis nesipurtė taip, kaip purtėsi paliestas baltaodžio, na, tiksliau, gavęs labai labai tiesioginį kontaktą su tokiu padaru. Todėl visuomet nešiodavosi su savim pirštines, o panašias turėdavo ir tada, kai imdavosi tatuiravimo. Net ir dabar ranka nervingai naršė kišenėje, kad jos šeimininkas įsitikintų ten esant jo apsaugos nuo tiesioginių prisilietimų įrankį.
   Palengvėjimo atodūsis. Žingsnis į kairę, du į dešinę, pusė atgal, trys į priekį. Debesys absurdiškai sukosi aplinkui jį, visatos centrą, o akys sukosi aplink debesis. Valsas su dangum, valsas su dangum. Europiečiai to nesupras. Kaži, ar kas nors supras. Gal sesuo, gal tėvai, nėra prasmės.
   Kokia čia vieta? Beprasmiška, miesto venom, negalima sruventi, ženklai...
   Kažkas tolumoj europietiškai niūniavo. Tik po sekundėlės Shinohara susigaudė ten buvus avį. Niūniuojančios avys. Du siluetai praėjo pro šalį, tamsūs keisti siluetai, kaip beždžionės, visai kaip žvėrys, neverti dėmesio, ne...
   Hayato trumpai žvilgtelėjo po kojom, kai už kažko užkliuvo. Tai nebuvo panašu į akmenį. Juodas, spalvotas, aprengtas.
   - Afrika, hmm... - sugergždė azijiečio, atpažinusio beždžionių rasę, balsas. Iš gerklės gelmių vos neišsprūdo nepagarbus žodis, skirtas apibūdinti juodaodžius. Gal dar išsprūs - Hayato juk nebuvo bailys. Visos rasės turėjo žinoti savo vietą. Ypač baltieji. Ypač juodieji. Visi - vergiško mąstymo ir prigimties.
   - Tau liepta būti kilimu? - pasitikslino raudonai bežiburiuojantis nekviestas atėjūnas be šypsenos, be jokio juoko veide. Juk normalu negrui liepti būti kilimu, jei tik kyla toks noras.
   Gal ir man reikėtų vergo? - pamintijo jaunuolis, bet tuomet nusipurtė nuo minties ir atsitraukė kelis žingsnius atgal nuo merginos. Ne, jis neleistų juodai kojai įžvengti į jo studiją, o ką jau kalbėti apie butą. Ir dar - patelė!..

[Élise Juliette Charron]

  Palei krantą raibuliavo. Saulė įkaitino paviršių tiek, jog, rodėsi, Sacharos dykumoje randiesi. Akyse jau miražas, hm, negerai. Tačiau pirštai dar vis nepaleido, dar vis laikė įkalinę olandiškus ratus, kurie tik ir vertė matyti miražą. O ar toks pats efektas būtų, jeigu rimtai klajotum per Sacharos dykumą, tačiau be olandų? Eh, reikėjo išbandyti, kai ten Afrikoje dar gyveno, nepagalvojo apie tokią galimybę tuo laikotarpiu.
  Patelė drybsojo kaip koks gulintis policininkas, liepiantis prisistabdyti, kaip kokia liūtė, prigulusi akimirkai pailsėti. Simba nebuvo lengvas vaikas. Teko visur jį vaikytis, kol galų gale pavargo. Eh, kur buvęs, kur nebuvęs ir Mufasa pasiplovė, žinoma, tuo metu dar nebuvo atėjusi žinia, jog jis siaubingai apleido šį pasaulį. Juodaodę būtų buvę galima priskirti Sarafinai. Ši tingėjo vaikytis visus, tačiau nepraleisdavo progos ir pasidaužyti. Kad ir dabar, užkliudyta kaip koks kopūstas darže, mielai būtų iš atklydėlio pasidariusi kriaušytę. Ir pasisotinimui, ir pasiboksavimui.
  Tik tokia mintis nuplaukė. Jis čia, didysis Santjagas iš Andalūzijos. Išklausytos buvo patelės mintys, norai. Alchemiko pasekėjas ją rado. Tirpstančią smėlyje. Tik... Ji neatrodė itin ispaniškai. Ir kur jo avys? Ak, taip, anas jis palikęs jau kur nors bus. Tačiau nei kupranugario, nei kokios piemens lazdos. Kilimas. Ak, tai galbūt jis visai ne Santjagas, o Aladinas? Džinai, Džinai. Knietėjo patrinti ranka tą žvejo lempą, knietėjo pamatyti mėlynąjį Džiną, tik, hm. O tai kur jo lempa? Akimirksniu buvo pasiryžusi išmokti skraidyti ir nešioti Aladiną visur, kur tik akys užmatė. Aladinas! Bet jis toks nepanašus į tą gražuoliuką, visai. Nors ką ten galėjai žinoti, visose civilizacijose skirtingai jie atrodė. Tikėjo, jog net Antarktidoje egzistavo Aladinas. Gal net kokiu pingvino pavidalu, o baltoji meškutė išnirdavo iš ledinės lempos.
- Geriausios kokybės kilimu,- tačiau juk skylėtas ji buvo kilimas.
  Ir mergina nesijuokė, užsikišo susmilkusią suktinę už palaidinės kraštų. Prieš patį Aladiną šiukšlinti nebūtų drįsusi. Na, ir, kad tave sutrauktų, kur galėjo jis nugrūsti tą žvilgančia lempą? Apgauta likti nenorėjo, o kas, jeigu jam tik pavėžėjimo paslaugos reikėjo? Ak, paranoja, žmogai mieliausieji, o kas jeigu tai šis priešių priešius pavertė mieliausius trisdešimt devynis raudonus agurkus į tas saldžias širdeles, vežamas iš Lenkijos? Pačiai Juliettei (naudojamas antrasis jos vardas dėl simbolių dauginimo) jų ragauti neteko, bet jau ir pamesta buvo ta mintis, kurią žadėjo autorė išrutulioti. Na, žodžiu, tos valgomos lenkiškos širdelės buvo visai skanios, tiksliau, dažytas cukrus ir tiek. Žinoma, jog prancūzė tokio šlamšto nebūtų net ragavusi, visada buvo už sveiką gyvenseną. Va, močiutės gamintas gėrimukas, nuo kurio smegenėlės susikryžiuoja. O olandiška suktinė irgi priskiriame prie žolelių, taigi, vien tik sveikatai naudingi dalykėliai.
  Ahem, nukrypo čia viskas kažkaip nuo Aladino. O netyčia ne Ali Baba šis nepažįstamasis sutvėrimas buvo? Tačiau reiktų dar keturiasdešimt plėšikų. Aha! Štai, koks čia viso to planas. Įtartinai apsižvalgė aplink save, pernelyg tuščia (neskaitant fakto, jog ir taip saloje gyveno septyni tūkstančiai). O visa ši grupuotė galėjo slėptis už tų statulų. Hm, tai mergina jau senų seniausiai buvo stebima, gal net visas šias keturias dienas. Siaubeli, kokie nelabieji. Bažnyčion tokius nevidonus! Pas šventą Piotrą! Žinoma, žinoma... Juk tos keturios dešimtys atkeliavo atsiimti iš Ali Baba tai, ką šis ant savų asilų užsikrovė. Visą auksą, viską. O gal ir patys juodaodės tėvai bus viską čia suplanavę? Jergutėliau, o jeigu jie patys visą laiką buvo vieni iš plėšikų. O ją pakišo kaip masalą, nes žinojo, jog šitas kliūnantis už kilimų padaras čia pasirodys.
- Jie visi čia, visi,- tyliai sau po nosimi sumurmėjo svetimšalė. Tačiau juk Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų buvo tik viena iš Tūkstančio ir vienos nakties pasakų. Gal tai net nebuvo pasaka, o tikrų tikriausia realybė.
  En den du paparmali u. Reikėjo Vacės, tosios ilgaamžės senolės, gyvenančios Koukvorte ir vogiančios šakas iš centrinio parko. Ana žinojo viską, kas tikra, kas melaginga. Būtų ir dabar Élisei išaiškinusi, jog viskas tik iliuzija ir nustotų ji tą olandišką žolytę deginti. Ir bėgtų ji ten, kur šiaurės ledjūris gūdus pilkas salas nirtingai daužė. Ir kur atlantas hebridus skalaudamas, vaitojo, gaudė. Į Antarktidą. Pas pingviną, oi, Aladiną.
- Aš kilimas. Kilimas, ieškantis pamesto šeimininko, ieškantis savojo Aladino ir Džino. Skraidinu ten, kur nepasiekia žiobaro akys, kur tik patrynus žvejo lempą nukeliausi,- mergina kliedėjo. Vajej, mergužėle.
  Paparmali izarmali en den du. Išsiskaičiavo. Nebuvo nei plėšikų, nei kažkokių pinklių. Susiraukusi pažvelgė į žmogystą, kur čia nesiraukysi, kai anas teletabių saulę dengia. Joks jisai ne Aladinas, ir joks Ali Baba. Ir kaip drįso tokiu burtininkei pasirodyti? Galbūt vienas iš septynių samurajų? Taip, tikrai, galėjo. Visai kaip vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Ak, ir vis tiek. Jis atsirado kaip Alchemikas. 

[Hayato Shinohara]

   Pasipūtęs vergas. Gal net nenumano apie minkštutėlių vilnonių kilimų egzistavimą, na, ar kokių nors kitų, ant kurių patogiau padėti koją, kuriuos patogiau prižiūrėti. Koks nepraktiškas kilimas, į tokį anei bato nenusivalysi. Kažin, ar dažnai prisivelia dulkių ir purvo, - pamintijo Hayato, aiškiai suvokdamas, kaip sunku turėtų būti išvalyti tokio tipo kilimus. Neįsivaizdavo, kur reikėtų pakabinti. Kuo reikėtų tokį kilimą daužyti? Kur, kad nepatykštų kraujai?
   - Ar galima vergui įsakyti nekraujuoti? - burbtelėjo Shinohara, svarstydamas dėl juodaodžių paklusnumo galimybių. Koks gi skirtumas?
   Jokio skirtumo. Ilgi pirštai nekantriai naršė degtukų dėžutės, regis, turėjo būt likęs bent vienas sieragalvis pagalėkas. O gal neturėjo. Įdomu, ar juodagalviai savim galėtų pridegt cigaretę. Hayato nerizikavo paprašyti, kad kilimas nesugalvotų pridegti cigaretės lazdele ar dar kažkuo. Kilimams neturėtų būti duodamos lazdelės, bet ką gali žinoti.
   Degtukų dėžutė buvo visai tuščia. Hayato žvelgė į ją beviltiškumo pilnu žvilgsniu, pačepsėjo mąstydamas, perdžiūvusiom lūpom spausdamas ir voliodamas tarp dantų debesų falsifikatorių. Kimono vidinėj kišenėj buvo lazdelė, bent jau japonui taip atrodė, tik principai, vis tie principai. Rūkyti norėjosi skaniai.
   - Ar... - menininkas užsikirto, susivokęs, kaip chamiškai skamba tas klausimas, kurio jis norėjo paklausti. - Ar... Gal netyčia turėtumėt degtukų? Man tik prisidegimui, vieno. Dviejų, jei negaila, - veidas niūko ir niūko, kaip dangus prieš žiaurią audrą. Per savo neatidumą jis jau kelintąsyk gavo kažko prašyti, o šitai mynė jo išdidumą.
   Tik debesys buvo iš dalies to verti. Kad ir sufalsifikuoti debesys, netikri, tačiau priklausantys jam ir ištikimai jį supantys. Hayato giliai alsavo, svajodamas apie nuosavą dangų, bemaž jau pamiršęs žmogų, atsiprašau, kilimą, beegzistuojantį ten pat, kur ir jis. Niekas nėra vertas dangaus, nei realybėje, nei mintyse.
   - Skraidini bet kur? - paklausė Shinohara, nepatikliai nužvelgdamas tamsias vergės akis.
   Kažkas kažkada sakė, jog vergai nemeluoja. Japonas nežinojo, ar verta pasitikėti tuo kreivu šleivu ir galimai nelabai realiu prisiminimu. Galų gale, juk viskas evoliucionuoja ir tobulėja. Kas galėtų garantuoti, jog ir vergai neišmoksta meluoti, kai tik praeina tam tikras laikas?
   Japoniškai sukryžiavęs kojas, japonas prisėdo ant smėlio. Šiaip ar taip, kimono jau buvo mažumėlę purvinas.
   - Aš ne kilimas, - tvirtino jis. - Ir ne vergas, - pridūrė, kad jau tikrai menkam merginos protui būtų aišku.
   Nes juk ne visi Europoj supranta, kas yra didingiausia rasė, o ką jau kalbėti apie didingiausiąją tautą...
   „Rytiniai šešėliai slenka nakčia,/ Ir saulė saulužė negali būt čia/ O liūdesys, it pilkas paukštis nemarus,/ Tarsi jaunas mėnulis lenda į mūsų namus.“
   Netikėtai galvoje iškilęs eilėraštis priminė jaunuoliui geriausią vaikystės draugą Suzu. Vis dar nebuvo aišku, ar šis grynakraujis japonas tebebuvo gyvas, ar jau praradęs gyvybę kur nors nesvetingame ir laukiniame baltaodžių užkrėstame krašte. Hayato nuliūsdavo atsiminęs, kad ir pats turi čia būti. Kartais net kilniai prisipažindavo, jog bijo. Sau.
   Tik misija.
   - Ar gali nugabenti mane... - akims staiga paraudus, o balso stygoms perdžiūvus, veidas automatiškai pakilo į dangų. Tik ten ir berasdavo šiokios tokios ramybės.
   Juodi plaukai paniro į smėlį. Kai tik suprato užmiršęs, kur norėjo paprašyti jį nugabenti, azijietis panoro palaidoti save giliai į smėlį. Krūtinėj tebesilaikė nežmoniškas ilgesys ir troškimas, tik atmintis jau užtvėrė jam visas žinias apie tai, ko jam reikėjo ir iš ko.
   Jis privalėjo kovoti su savo atmintim, tik... Tik dėl ko jis kovojo?
   - Dėl ko? - pakartojo japonas garsiai, tebečiulpdamas nepridegtą cigaretę.
   Akimis nuo dangaus nuklydo prie žemės ir vėl nustebo, priešais save išvydęs juodaodę. Negras smėlyje. Kaip kokoso riešutas. Hayato atsisėdo ir pradėjo garsiai kvatotis. Taip, kad į šonus įsimetė agresyvokas dieglys, o rankoms neliko nieko kito, tik prilaikyti kretančią nesveiką azijietišką galvelę.
   - O žinai, kad testralio kepsnys toksai juodas, kaip ir tu? - dusdamas nuo juoko vargais negalais ištarė jis. Kažkodėl jautė mirtiną pareigą paklausti to klausimo.
   Lūpose styrojo cigaretė, hm, kaip ji atsirado ten? Kur vaistai, kur vaistai. Ar testralio kepsnys dar... Misija, misija? Akys skaudėjo, gerklė užgniaužta. Kažin, ar tik nuo juoko. Kur vaistai?
   Kimono spalvos liejosi į aplinką, palaipsniui grėsmingai skandindamos sėdintįjį kraupiai raudonoje spalvoje. Hayato atsiminė, kokio bieso pradėjo vengti šito kimono, tik dabar tai jo negelbėjo. Bukai stebeilydamas į besiliejančią spalvą, jis trumpam dar užmetė akį į juodą savo galimos mesijės kaktą, kadangi, kaip žinia, bijojo žvelgti į akis.
   Nėra nieko bjauresnio už žvilgsnių susidūrimą. Imperatoriai tai žino. Kaip seniai jis buvo rūmuose.

[Veronica Spellman]

Gyvenimas tikrai pernelyg keitėsi. Keistumų vis daugiau būdavo ir tai naują vampyrę, labai stebindavo. Gavusi laišką, jog yra pakviesta keliauti į Čilę, kiek sutriko, tačiau visados žinojo, jog teta bando ją padaryti laivo kapitone, juk ji pati kažkada tokia buvo. Ši mintis nei kiek šokėjai nepatiko, bet buvo gerai bent tas, jog gaus poilsį ir gaus laiko pasvarstyti kuo tapo, ką veiks toliau ir panašiai. Taip, ji turėjo keliauti laivu. Atrodė, jog šios vasaros atostogos tikrai keistos. Susikrovusi į lagaminą, kraujo maišelius, varlytes, tekilo, vyno butelį ir visus kitus svarbius daiktus, jau ruošėsi keliauti. Ją nuvežė vienas draugelis iki laivyno, o pati su savo piratiška skrybėle, įsėdo į laivą. Tai buvo pirmas kartas, kada Veronica plauks laivu. Švietė saulė, oras buvo nepakartojamas. Užsidėjusi savo klasiškus nuo saulės akinius, sėdėjo išsišiepusi laive ir apžiūrinėjo laivą. Jautėsi kaip kokiame Titanike. Teta pastoviai pasakodavo istorijas apie laivą Titaniką, šis laivas tą istoriją jai ir priminė. Traukdama nereikalingas mintis tolyn, laukė kol laivas pagaliau pradės plaukti. Norėdama pasitikslinti kada jis pagaliau pradės plaukti, nuėjo prie kapitono ir šyptelėdama paklausė savo norimo klausimo.
- Sveiki, gal galėtumėte man pasakyti, kada pradėsime plaukti? Man reiktų kuo greičiau būti Čilėje, Velykų saloje. - Paklausė smalsiai ji.
Šis atsakė, jog laivas pradės plaukti tik po geros valandos. Vampyrė net negalėjo įsivaizduoti ką per šitiek laiko galės paveikti laive, ar apsižiūrėti laivą ar pusvalandį pamiegoti. Na nieko, palauksiu.. Toliau laukusi, pasiėmė kraujo maišelį ir įsipylė jį į gertuvę, kad niekas nepastebėtų, jog tai kraujas. Tai padariusi, gurkštelėjo kraujo ir pasisotinusi uždarė gertuvę ir trumpam užmigo. Užmigo net dvi valandas ir net nepastebėjo, jog laivas pradėjo plaukti. Vampyriukė atmerkusi akis, pradėjo žiūrėti nuostabųjį vandenyną ir ant kiek norėtų jame paplaukioti. Kažkoks sėdintis žmogus, pasiūlė romo. Nu jau šio gėrimo, Veronica atsisakyti negalėjo. Pasiėmusi taurelę romo, gurkštelėjo gėrimo ir skanaudama pasiėmė dar vynuogių. Taip, tai buvo puikus derinys. Praėjo labai daug laiko. Mergaitė laive praleido nemažai įspūdžių. Mėgavosi duotu maistu, bendravo su žmonėmis ir net gi pabandė pavairuoti. Atėjo tas laikas, kada jau laivas priartėjo Velykų salą. Spellman pavargusi nuo ilgos kelionės, išlipo iš laivo ir atsisveikino su žmonėmis. Sala atrodė išties įdomiai. Reikėjo tik surasti laivą, kuriame galės pasimokinti būti pirate. Tačiau, tokio kol kas dar nebuvo. Išsitraukusi žemėlapį, kurį davė teta, kad nepasiklystų. Bandė suprasti kaip nepasiklysti. Taip pat, laukė kol pamatys bent kokį žmogų. Vienai būti šioje saloje buvo per daug nejauku. 

[Brendanas OConnor]

Ne, dirbti jis niekada nepamėgs. Bet darbas buvo bene vienintelis būdas šiek tiek užsimiršti ir nebegalvoti apie bedugnėn ir toliau besiritantį gyvenimą. Jis jau pusmetį tėvas, o Kaedė visiškai atitolo. Kodėl pagaliau kiek suartėjus su Athena dukterėčia būtinai turėjo keistai nutolti? Kodėl jis turėjo prisidaryti vaikų su tuometine kolege ir, visų blogiausia, ilgą laiką galvoti, kad tai buvo Sakura? Kodėl…
Deja, tų “kodėl” buvo gerokai per daug, o štai atsakymų į juos gerokai trūko. Taigi Brendanas stengėsi per daug negalvoti ir susitelkti į darbą. Tik tiek, kad pritinginčiam tą daryti vyrui susitelkti nebuvo taip jau paprasta. Ypač kai sužinojo, kad į kažkokį užkaborį trenksis su jaunikle, turbūt jaunesne net už… Sakurą. Na taip, išgirdęs laidą per radiją susisiekė pats, bet vis dėlto tikėjosi, kad toji mergina bus bent šiek tiek vyresnė. Bet yra kaip yra, ir štai du europiečiai atsidūrė tolimoje Velykų saloje.
- Kaip ir rašiau laiške, mūsų užduotis - surasti ir į Britaniją saugiai pargabenti bent trijų skirtingų spalvų vulkanines nasturtas, - atsigavęs po kelionės nešykle ištarė. Pats apie tą augalą nežinojo nieko, išskyrus tai, kad ji yra magiška, turinti bjaurią savybę slėptis nuo žmonių. Kai pagalvoji, kodėl į tokią kelionę negalėjo leistis koks nors herbologas?
- Ar nori apsidairyti, ar iš karto keliaujame prie darbo? - dar paklausė tos nejaukiai jaunos merginos, beveik tinkančios jam į dukteris. Tavo dukteriai ir sūnui dar tik pusė metų, o ne dvidešimt nejučia ištarė mintyse ir krūptelėjo.

[Nelanna Light]

Panašu, kad radijui duotas interviu išėjo į naudą. Kai jos ir Linėjos pokalbis nuskambėjo eteryje, Nelanna ėmė sulaukti daugiau pelėdų iš įvairių keliautojų, tyrinėtojų ir nuotykių ieškotojų, kviečiančių ją prisijungti prie jų kažką surandant. Laimei, kad Linėja pasiūlė pakoreguoti tą nejaukią interviu dalį, kad Nelanna nepasirodytų kažkokia nemokša burtininkė. Kitu atveju nežinia kaip viskas būtų susiklostę. Bet interviu pavyko puikiai ir ji, sulaukusi tiek daug darbo pasiūlymų, gerokai pakėlė savo norimo atlygio dydį, kad galėtų keliauti su tais, kurie tikrai išgali jai sumokėti. Derekas buvo vienas iš tų, kurie sutiko jai mokėti daugiau. Keista, kad pats nepasisiūlė padidinti jos atlygio, kai ne vieną kartą galėjo įsitikinti jos sugebėjimais. Keletą kartų pasitreniravusi su Bernardu, ji dabar galėjo jaustis saugiau žinodama, kad esant reikalui galės padėti porininkui kovoje prieš magiškuosius padarus.
Naujai gautas pasiūlymas padėti eliksyrininkui rasti ir pargabenti retus augalus ją iškart sudomino. Tokiam pasiūlymui ji būtų neatsispyrusi ir už ankstesnį prašomą atlygį, juk ne kasdien gali nukeliauti į Velykų salą. Bet jei sumoka tiek, kiek ji prašo, tai kodėl gi ne? Papildomi pinigai niekada nemaišo, ypač kai dar pati turi apsirūpinti eliksyrais.
- Taip, esu jas keletą kartų mačiusi, - tarė kojomis jau liesdama Velykų salos žemę. - Tik, žinoma, ne jų natūralioje aplinkoje. O jums ar teko matyti jas augančias natūraliai?
Nelanna neturėjo net menkiausio supratimo, kur jiems reikės eiti, kad rastų tas vulkanines nasturtas. Bet ji tik hilerė ir savo darbą atliks iki galo. Seks naująjį savo porininką ir užtikrins, kad atgal visi, įskaitant ir retuosius augalus, į Britaniją grįžtų sveiki.
- Būtų įdomu apsidairyti, - atsakė žvalgydamasi į šalis. - Gal daugiau niekada čia neatvyksiu. Būtų gaila praleisti įdomiausias salos vietas, kad jau čia esame. Ką manote? O gal jums reikia atlikti šią užduotį kuo greičiau?

[Brendanas OConnor]

Yra žmonių, kurie nuoširdžiai mėgsta dirbti, bet Brendanas toli gražu nebuvo vienas iš jų. Šiam žmogui žymiai labiau patiko lankytis vakarėliuose ar baruose, ir kol kas su amžiumi tai visai nesikeitė. Deja, parodyti jaunai merginai, kad dirbti tingi, tarsi negražu, tad teko bent pasistengti susikaupti ties prakeiktomis nasturtomis.
- Man atrodo, jos natūraliai auga tik šioje saloje, o čia anksčiau lankytis neteko, - atsakė į klausimą. Išsitraukė iš kišenės tirpalą, kuris jiems turėtų labai praversti. Įsivaizdavo, kad Nelanna ir taip viską žino, bet vis dėlto paaiškino: - Šį tirpalą sukūrė Ispanijos eliksyrininkai. Jis yra skirtas besislaptantiems augalams aptikti. Užlašinus jo tam tikroje vietoje, jis pakeičia spalvą. Spalva nurodo, ar augalo čia neseniai būta, ar ne. Vaikštantys augalai - tikra nesąmonė, ar ne?
Nė nepajuto, kad įsiplepėjo, bet, laimei, sugebėjo išgirsti atsakymą į paties anksčiau užduotą klausimą.
- Teoriškai nereikėtų gaišti. Bet visada galime pasakyti, kad ilgai užtrukome ieškodami tų nasturtų, ar ne? - atsakė ir išsišiepė. Jis jau tikrai nepraleis progos patinginiauti. Ypač tada, kai galės vadovui pasakyti, kad vulkaninės nasturtos ypatingai atkakliai slėpėsi ir nesileido surandamos. Dar pridūrė: - Pavadinimas byloja, kad jų reikėtų ieškoti netoli vulkanų.
Nešyklė juos pristatė netoli vieno jų, tad mostelėjęs į tą pusę Brendanas pradėjo žingsniuoti ten. Tiesa, bent jau kol kas dairėsi ne po žemę, kur galėtų būti reikiamas augalas, o aplinkui - tokioje vietoje visai paprasta pamiršti, kad turėtum dirbti.

[Nelanna Light]

Laimei, eliksyrininkas buvo pasiruošęs, mat ji nė nenutuokė, kokiu būdu jiedu galėtų ieškoti augalų, kurie slepiasi.
- Tokie jau tie magiški augalai, - atsiduso. - Svarbu, kad nekanda juos bandant nuskinti.
Nelanna jau seniai nebuvo išsiruošusi į išvyką augalų atsargoms papildyti. Lengviau buvo juos nusipirkti, nors ir išeidavo brangiau. Bet šitaip bent sutaupydavo laiko ir jį galėdavo praleisti ilsėdamasi ar sutikusi išvykti į dar vieną ekspediciją. Nors ir galėjo pati pasirūpinti atsargomis, bet paliko šį darbą tos srities specialistams - herbologams. Tad jai keistas pasirodė ją nusamdžiusių asmenų noras į šią išvyką išleisti eliksyrininką, o ne herbologą. Bet ne jai spręsti, ji tik atlieka savo darbą.
- Tai mes galime įsivaizduoti, kad ieškome nasturtų, bet tuo tarpu paganykime akis į šią nuostabią gamtą, - nusišypsojo. - Argi ne graži ši sala? Norėčiau apžiūrėti vandenyną, jau įsivaizduoju, koks grožis atsiveria nuo uolos! Ir gal dar rasime keletą tų keistų veidų, būtų įdomu juos apžiūrėti, ar ne?
Nelanna nenustygo vietoje. Norėjo žvalgytis į visas puses ir gerai įsiminti matomą vaizdą. Gaila, kad su ja nėra Sakuros. Jai čia tikrai patiktų.

[Brendanas OConnor]

Na, taip, tokie jau tie magiški augalai. Tik ką daryti, kai burtininkas tingi su jais dirbti? Kodėl negali naudoti paprastų augalėlių ir kaip nors paversti juos magiškais? Tiesa, vulkaninių nasturtų sudėtingumas - tikrai ne Nelannos kaltė, tad Brendanas nutylėjo. Misija ką tik prasidėjo, tad geriau neparodyti nepasitenkinimo, kuris viską tik apsunkintų.
- Labai tikiuosi, kad jos nekanda, - tepasakė ir nusikvatojo. Šios informacijos, tiesa, neturėjo. Tik dabar suprato tikrai per mažai išmanantis apie misijos tikslą. Kodėl su jais (arba vietoj jo) nevyko koks nors augaliukų ekspertas? Nelanna lyg ir irgi ne tokia.
Tai, kad mergina sutiko dirbdama kiek ir pasižvalgyti, Brendanui labai patiko, ir jis linktelėjo. Bobas pasakojo, kad jam kur nors išvykus į partnerius amžinai gauna kažkokį tinginį. Ne, su tokiu žmogumi tikrai nebūtų smagu.
- Gal nori pirmiausia ir nueiti iki uolos? - pasiūlė Brendanas, regis, visai pamiršęs, kad iš tiesų reikėtų ieškoti kažkokių augalų. Tiesa, bent jau kol kas tiek vulkanas, tiek uola, kurią (galbūt) turėjo omenyje Nelanna, buvo ta pačia kryptimi, tad neskubiai žingsniuodamas jis galėjo apsimesti, kad labai rimtai dirba. Tiesa, apie kažkokius keistus veidus nieko nežinojo, tad ir neatsakė. Nenorėjo prisipažinti, kad nieko nežino ne tik apie augalus, bet ir apie jų gimtąją salą.

[Nelanna Light]

- „Tūkstantyje stebuklingųjų žolių ir grybų“ neparašyta, kad kąstų, - gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.
Eliksyrininkas sutiko pirmiau apsižvalgyti ir Nelanna dėl to nudžiugo. Jai patinka jos darbas, bet kai neaišku, ar dar kartą pavyks šioje saloje apsilankyti, norėjo išnaudoti kiekvieną minutę ir kuo daugiau visko pamatyti.
- Būtų smagu, - atsakė. - Jau įsivaizduoju, kaip nuo uolos krašto atsiveria tobulas vaizdas. Vandenynas, į uolą lūžtančios bangos, vandens purslai.
Merginą apėmė svajinga nuotaika ir ji, nekantraudama pamatyti, koks vaizdas atsivers priėjus, nusekė paskui vyrą.
- Beje, ar mokykloje mėgote herbologiją? - pasidomėjo vedama smalsumo. - Ar galiu jus vadinti vardu? Brendanas, ar ne? - po akimirkos pridūrė.