0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
Nors buvo šiek tiek vėsoka, Deoiridh mėgavosi akimirka. Klausytis geriausių draugių kurkimo buvo be galo smagu. Šioje vietoje natūraliai į galvą ir vėl atėjo klausimas, kas galų gale yra Sigurdas. Draugas? Bet tai reiškia, kad jis blogesnis draugas nei Davina ir Matthew, ar ne? O gal jis yra daugiau nei draugas? Rudaplaukė persigando šitos minties, bet, laimei, ją nutraukė balsas. Žmogiškas balsas - Deoiridh buvo tikra, kad tai ne kurkimas. Pakėlusi akis pamatė Ryan. Tiesą sakant, Deoiridh pajuto palengvėjimą: jeigu tai būtų Sigurdas, ji čia ir dabar apalptų (jau alpstam nuo vaikinų, ar ne? Visai išskydai, mergaite).
- Labas, - galų gale susiprato pasisveikinti Deoiridh. Pamačiusi, kad Ryan ne vienas, šyptelėjo. Jiedu daug nebendravo, bet legendinė pamoka su trylika varlių Dorotėjai Hopes ant veido buvo įstrigusi į atmintį. - Išsivedei Varlytę pasivaikščioti?
Juk tai Varlytė, ar ne? Ne Alfonsa? Ne Markizas? Tai tikrai buvo ne Eylfá, dėl šito Deoiridh buvo tikra. Vis dėlto susimauti nesinorėjo, tik grifiukė apie tai, žinoma, pagalvojo vėliau nei pravėrė žabtus. Ir jau kitą akimirką ji ir vėl padarė tą pačią klaidą:
- Gali patupdyti saviškę šalia Matthew ir Davinos, tegul pakurkia. Jei nori, ir tu gali prisėsti šalia.
Ar aš ką tik išpliurpiau, kad mano varlės vardas Matthew?! persigando animagė. Šito be Sigurdo nežinojo niekas: jai visai nereikėjo klausimų, kodėl augintinė yra pavadinta herbologijos profesoriaus vardu.
Deoiridh atsisėdo ir pasislinko šiek tiek į šoną padarydama Ryan ir Varlytei vietos. Ją kiek stebino keistas entuziazmas bendrauti, bet netrukus atėjo supratimas: tik tai gali nustumti tas smegenis kankinančias mintis apie vieną tokį islandą, besimokantį jos koledže. Deoiridh apsimestinai nerūpestingai nusišypsojo ir vėl pažvelgė į Ryan tarsi laukdama pokalbio tęsinio.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
Jaunuolis apžvelgė namelį. Jis atrodė gana jaukiai nors ir buvo nelabai didelis. Švilpiui buvo įdomu kas įrengė šį namelį. Juk koks jaunuolis ar jaunuolė jo negalėtų pastatyti visiškai pats ar pati. Jam ar jai turėjo padėti kažkoks profesorius ar profesorė.
 Iš minčių jį pažadino Deoiridh balsas. Ji pasisveikino su Jones. Berniukas  mintyse nusikeikė, kadangi pats juk nepasisveikino.
- Labas, - galiausiai atsakė rudaplaukis. Jis pažvelgė į dvi varles tupinčias čia. Keista, kad jų čia buvo taip mažai. Na, bet daug varlių be kokios nors kurpinės ar krepšio čia užkelti būtų tikrai sunku. Plius varlės galėtų iššokti iš prasegtos kuprinės ar iš krepšio, o vėliau jas sugaudyti būtų sunku, tad tai nėra labai patartina. Arba švilpis nelaikytų to labai patartinu dalyku.
- Taip, Varlytei labai patinka vakarais vaikščioti prie ežero. Ypač kai čia ji visada randa kitų varlių, - pasakė jaunuolis. Varlytė laiką vis tik labiau mėgdavo leisti su Hogvartso ežero varlėmis. Matyt su varlėmis esančiomis kuprinėje ir taip užtektinai laiko praleidžia pamąstė rudai gelsvų plaukų savininkas. Išgirdęs kitą Deoiridh sakinį linktelėjo ir patupdė Varlytę šalia merginos varlių. Varlytė smagiai sukurkė.
- Matthew ir Davinai labiau patinka stebėti ežerą iš aukščio? - pasidomėjo Švilpynės koledžo atstovas, kadangi animagę rado sėdinčia namelyje medyje, kuris, žinoma buvo aukštai.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Ryan pasisveikinimas kažkodėl pakišo mintį, kad jis sutriko ar nežinojo, ką sakyti. Ši situacija buvo pažįstama pernelyg gerai, tik dažniausiai jos kaltininkas būdavo Sigurd. Nebuvo galima leisti, kad bendravimas su kitais žmonėmis pasidarytų toks pat komplikuotas.
Tiesa, tolimesni žodžiai atrodė visai paprasti, tad Deoiridh nutarė sutrikimą tik įsivaizdavusi. Tik nepradėk pati daryti nesąmonių.
- Kuo daugiau varlių, tuo smagiau, - rimtu tonu pratarė rudaplaukė svarstydama, ar Varlytės šeimininkas prisimena Hopes pamoką. Ši tema buvo daug paprastesnė nei jos varlės vardas, tad Deoiridh ketino priminti tą nuotykį. Laimei, Ryan lyg ir neatkreipė dėmesio į Matthew vardą. Ar jam trūko pastabumo, ar netrūko takto, Deoiridh nežinojo, bet, žinoma, nė neketino aiškintis.
- Tiesą sakant, aš jų neklausiu, - ramiai pratarė grifiukė. Tik dabar susirūpino, kad Matthew ir Davina gali būti išsihandusios aukščio. Labai norėjosi pasiversti į varlę ir to paklausti, bet kartu nesinorėjo trikdyti čia esančio žmogaus. Nusprendusi, kad išsiaiškins vėliau ir prireikus atsiprašys, Deoiridh vėl pažvelgė į bendramokslį. Reikėjo kažko paklausti, tęsti pokalbį, kuris kol kas sekėsi visai neblogai.
- Kaip tau sekasi su visais gyvūnais? - galiausiai paklausė mergaitė. Labai nenorėjo būti siaubingai nuobodi, bet ji, ko gero, tokia ir buvo. Išimtis buvo tik minčių atkakliai nepaliekantis islandas. Kodėl jis norėjo bendrauti (ar tikrai norėjo?..) Deoiridh vis dar nežinojo. NE-GAL-VOK! dar kartą griežtai paliepė sau ji. Dar kartą žvilgtelėjusi Ryan pabandė šyptelėti. Labai tikėjosi, kad švilpis padarys ką nors, kas išsklaidys staiga sukilusią įtampą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith »
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Išgirdęs Deoiridh pasisakymą apie varles vaikinukas šyptelėjo. Tai buvo tiesa. Visada kuo daugiau varlių - tuo smagiau. Varlės juk net ir nemalonią situaciją paversdavo malone ir svarbiausia varliška. O juk varliškos situacijos visada smagiausios ir geriausios.
- Sutinku. Varlės yra gėris, - ištarė Ryan'as pažvelgdamas į Varlytę. Ji ramiai kurkė. Šis namelis jai labai patiko, tai švilpis matė pagal jos elgesį. Jei Varlytei čia nepatiktų ji bandytų iššokti iš namelio arba šoktų Jones pavardės nešiotojui į rankas.
- Supratau. Na, manau, kad jos kažkaip rodytų jei joms čia nepatiktų, - pratarė jaunuolis. Tikėjosi, kad šis klausimas kaip nors neįžeidė merginos. Jis to padaryti tikrai nenorėjo. Jis tik bandė būti draugiškas.
Jones tyliai atsiduso pasitvarkydamas savo plaukus. Greitai išgirdo klausimą.
- Man sekasi gerai. Nors kuprinėje jiems darosi mažai vietos, kaadangi vis priglaudžiu naujų gyvūnų. Na, dar okamis nusprendė įsiplėsti ir kiek sugriovė kuprinę. Viską susitvarkiau, bet tam prireikė nemažai laiko. Taip pat varlės elgiasi vis nepaklusniau. Manau, kad reikia jas vestis į daugiau pamokų, kadangi jos apvers mano kuprinę, - papasakojo keletą nuotykių su gyvūnais švilpynės koledžo atstovas. -  O kur tu laikai savo varles? - pasidomėjo Jones, kadangi šis klausimas jam ką tik iškilo mintyse.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
Tai, kad Ryan išties mėgo varles, Deoiridh labai patiko. Ką gali žinoti, gal jis pernelyg neišsigąstų, jeigu ji staiga virstų vienu iš šių nuostabių gyvūnų? Mergaitė kilstelėjo antakius ir jau ketino kaip tik tai ir padaryti, bet laiku apsigalvojo. Rizikuoti nereikėjo. Žinoma, švilpis tikriausiai bent kartą matė, kaip ji verčiasi, bet be reikalo gąsdinti vieno iš nedaugelio draugiškų žmonių nereikėjo.
- Tikrai taip, varlės puikiai moka išreikšti emocijas, - atsipalaidavusi pratarė Deoiridh ir tik tada suprato, kaip tai turėjo nuskambėti. Ar neatrodys keistai, kad ji viską taip puikiai žino apie šiuos gyvūnus? Kitą kartą patylėk!
Laimei, Ryan išties, ko gero, buvo itin taktiškas žmogus. O gal kaip tik ne? Gal jis paprasčiausiai nesiklausė, ką kalbėjo šalimais įsitaisiusi grifiukė? Deoiridh susimąstė, bet nespėjus prieiti jokios išvados vaikinas vėl prabilo. Susitelkusi į jo kalbėjimą rudaplaukė suprato, kad daug gyvūnų turėti yra labai jau smagu. Tik kažin kaip visi tie okamiai sutaria su varlėmis? Deoiridh nenorėjo parodyti ypatingo susirūpinimo žaliaodėmis, tad šį kartą nieko nesakė.
O štai Ryan'o klausimas buvo gerokai trikdantis. Priežastis buvo labai paprasta: ji pati teturėjo vieną varlę. Kita varlė priklausė... Jos augintinės bendravardžiui - herbologijos profesoriui Matthew. Vis dėlto šito sakyti jokiu būdu nebuvo galima, tad teko rinktis melo kelią.
- Jos abi labiausiai mėgsta sėdėti mano kišenėje, - nerūpestingai pratarė Deoiridh. Tiesą sakant, tai nebuvo melas: tiek Matthew, tiek Davina išties mėgo tūnoti mergaitės apsiausto kišenėje. - Joms tai yra patogiausia vieta, iš kurios galima kur nors nušokti. Pavyzdžiui, kokiai nors Danielai Kravitz ant galvos, - pridūrė rudaplaukė ir nuoširdžiai nusijuokė. Prisiminti pamokas, per kurias kokios nors varlės sugadindavo tai pasipūtusiai mergiotei nuotaiką, buvo labai smagu.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
Tai buvo viena iš tų dienų, kai norisi atitrūkti nuo pasaulio. Nematyti veidų, su kuriais susidurdavo kasdien, bet kurie taip ir likdavo nepažįstami. Negirdėti balsų, niekad nepaliekančių ramybėje. Nejausti smingančių tarsi strėlės žvilgsnių, šią dieną žalojančių kūną kur kas labiau nei įprastai. Tiesą sakant, įprastai jų nepastebėdavo - tai Deoiridh, tai pamokos, tai dar kas nors vis buvo užėmęs jo mintis. Tuomet jie ir nenaikindavo geros savijautos. Tačiau dabar net menkiausia nemaloni detalė galėjo suskaldyti nuotaiką į tūkstančius šukių. Todėl nenuostabu, kad islandas pasirinko vietą, kur sutiktų kuo mažiau žmonių - pilies apylinkes. Dauguma mokinių traukdavo į Kiauliasodį, prie ežero ar net Uždraustajan miškan, bet tik ne čia, kur, rodos nėra ką veikti. Tik be tikslo vaikščioti, iš paskos slenkant ištisam rūpesčių, emocijų ir dar bala žino kieno šleifui.
Sigurdas džiaugėsi gaubiančia tyla bei tuo, kad škotė nemato, kaip jis surūgęs vaikščioja kažkokiais pakampiais. Kodėl? Toks klausimas kilo natūraliai, tačiau atsakymą reikėjo išmąstyti. Gal dėl to, jog dažniausiai būtent šiaurietis išlikdavo gana šaltakraujiškas įvairiose situacijose. Tarkim, duobėje, kai sugebėjo stebuklingai surasti išeitį ir nepamesti galvos. Taip svarstydamas vaikinas nejučia nusuko į šoną, po gaiviai šlamančia lapija. Jis atsipalaidavo, mintys taip stipriai nebekankino, vietoj to paukščių balsai užpildė sąmonę, kol staiga… Staiga išgirdo juoką. Jis buvo toks netikėtas, toks keistai pažįstamas, bet kartu ir niekad nepatirtas, kad islandas sustojo kaip žaibo trenktas. Pavasariški potyriai iškart buvo užmiršti, venomis nutekėjus to nepaprasto garso aidui. Kažkas viduje kuždėjo, kad jis priklausė Deoiridh, nors protas nepriėmė to - atrodė per daug neįtikima. Vis dėlto, iš kur jis sklido? Susimąstė, smalsiai pakeldamas akis aukštyn. Ten, vaikino netikėtumui, slėpėsi medinis namelis su kopėčiomis.
Kadangi jos buvo nuleistos, tai reiškė nebylų kvietimą užkopti. Ir galų gale įsitikinti, jog nuplevenęs juokas egzistavo tik kaip iliuzija.
Nieko nelaukdamas pradėjo lipti viršun, iki tol, kol Sigurdas gerai galėtų ištyrinėti statinio vidų. O gal čia net ir šiek tiek pailsėti, mat jis buvo puikios būklės. Deja, vos tik galva iškilo pro kraštą, akys iškart užfiksavo nelauktą vaizdą - Deoiridh ir kadaise sutiktą Ryan, varlės (dabar gal net ir kelių) savininką. Gaila, bet ši lengvinančioji aplinkybė nė kiek nepadėjo išlikti nesmukus šviesiaplaukio akivaizdoje. Viskas aišku. Nutarė jis, sėdintiems mokiniams atrodantis tarsi rūstus skandinavų dievas, teisiantis paprastus mirtinguosius. Nors išoriškai nedaug pasikeitė, širdyje pasijuto kiek įskaudintas, iš dalies ir dėl savo kaltės. Ji jaučiasi daug geriau be manęs? Tai po šimts kalnų trolių, kodėl ji taip ilgai bendravo su… Neliko noro baigti minties. Kone pradėjo jausti, kaip kažkas degina viduje skylę, lyg degtuką būtum prinešęs prie popieriaus lapo. Tačiau gal išvados - neteisingos? Gal per greitai buvo priimti sprendimai? Štai tokia abejonė netruko nedrąsiai leisti savo šaknis.
Vis dėlto nejauki akimirka užsitęsė pernelyg ilgai, skvarbus žvilgsnis galėjo pasirodyti esantis pernelyg įdėmus.
-Sveiki, - iš pradžių neryžtingai, o po to kur kas užtikrinčiau prabilo šiaurietis, iš paskutiniųjų stengdamasis nedaryti nieko neapgalvoto. - Ką veikiat? Galiu prisijungti?
Tardamas šiuos žodžius daugiau žvelgė švilpio pusėn ir, nelaukdamas jo reakcijos, įsiropštė į namelį. Apėmė de javu, tarsi… taip! Ši situacija netikėtai priminė Sigurdui žiemą, kai lyg niekur nieko įsiveržė į kažkokį kambarį ir nutraukė herbologo bei škotės pasisėdėjimą. Dabar viskas panašu - tik profesorių pakeitė mokinys. Net anksčiau sklandžiusi atmosfera buvo patirta jau seniau. Tad nenuostabu, kad po kelių sekundžių jis gailėjosi įsiveržęs kaip rudeninis vėjas, be gailesčio nužudęs vykusį pokalbį. Bet iš tikrųjų viduje grūmėsi kelios jėgos. Troškimas išsiaiškinti, graužimasis dėl impulsyvumo, gaivališkas noras spjauti į viską ir elgtis pagal užplūdusią ne itin gerą nuotaiką. Vienintelis dalykas, kuriuo slapta džiaugėsi, tačiau gėdijosi pripažinti, buvo atskleista juoko kilmė.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #21 Prieš 2 metus »
Žieminis vėjas papūtė kiek stipriau. Švilpis silpnai pasipurtė. Nors čia vėjas užpūsdavo kiek silpniau, kadangi sienos vis tiek šiek tiek sudarė užuovėją nuo žvarbaus žiemos vėjo.
- Iš tiesų taip. Nors man teko gana ilgai jas analizuoti, kad suprasčiau visą jų elgesį, kadangi varles augina nedidelė dalis mokinių, - pritarė vaikinukas. Jis pats analizavo kiekvieno turimo gyvūno elgesį, kadangi tai kartais būdavo labai naudinga. Net ir magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokose šis dalykas buvo naudingas. Juk reikia kuo geriau suprasti visų gyvūnų elgesį ir tam, kad jei tave užpultų kažkur gamtoje ar per užduotį galėtum pabėgti ar išsigelbėti.
Kito Deoiridh atsakymo laukti teko kiek ilgiau nei praėjusio. Tai jaunuoliui buvo kiek keista, kadangi klausimas jam atrodė gana paprastas.
Antra atsakymo dalis nustebino vaikiną, bet jis ir pats nusijuokė.
- Ar jos dažnai šokinėja Danielai ant galvos? - pasidomėjo vaikinas su šypsenėle. Jo varlės kartais irgi mėgdavo pašokinėti kitiems ant galvų, bet Jones dažniausiai to nematydavo, kadangi atlikdavo praktiką ar šiaip kažką.
Po kelių akimirkų prie įėjimo į namelį pasimatė šviesūs plaukai. Greitai prie pasimatė, kad šie plaukai priklauso vaikinui. Sigurd. Švilpynės koledžo atstovas su juo buvo susitikęs, tada kai diskutavo apie varlių vardus. Atrodo, kad prie ežero.
- Labas, - tarė šviesiai rudų plaukų vaikinas draugiškai nusišypsodamas. - Mes kalbamės. Žinoma, kad gali prisijungti, - tarė rudų akių savininkas vis dar su šypsena veide. Jis visada stengdavosi būti draugiškas, tad tai darė ir dabar. Juk Deoiridh greičiausiai neprieštaraus Sigurd buvimui čia. Jones pavardės savininkas, berods ne kartą matė juos atliekančius praktiką kartu. Na, nebent jų praktikos atlikimo santykiai yra tokie kaip jo ir Marlenos. Tada tikrai bus keista.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #22 Prieš 2 metus »
Deoiridh suprato, kaip yra apmaudu, kad ji nepradėjo su Ryan nebendrauti seniau. Su šiuo žmogumi kalbėtis kažkodėl  buvo lengva. Galbūt dėl to, kad jis mylėjo gyvūnus, o tapimas animage ir pačią Deoiridh privertė susidomėti daugiau kojų turinčiais Žemės gyventojais. Su švilpiu plepėti buvo tikrai paprasčiau nei su... Tos minties mergaitė nebaigė.
Nors kalbėtis nebuvo sunku, Deoiridh vis tiek nerado, ką pasakyti, tad teko paprasčiausiai tylėti. Vienas toks islandas, besimokantis šitoje mokykloje, prie to jau buvo pripratęs. Na, tikriausiai. Teliko tikėtis, kad Ryan tokio tylumo taip pat neišsigąs.
- Ne taip dažnai, kaip aš norėčiau, - sumurmėjo Deoiridh nelabai užtikrintai. Nesinorėjo parodyti, kokia yra neišauklėta ir bjauri - šis vaikinas buvo pakankamai draugiškas, kad norėtųsi nesusigadinti šiokio tokio bendravimo.
Nespėjus daugiau nieko pasakyti ar padaryti į namelį atėjo trečias asmuo. Deoiridh nerūpestingai pažvelgė į įėjimą ir tą pačią akimirką apsidžiaugė, kad nesėdi prie pat durų: būtų kuo gražiausiai nusivertusi ant žemės, užsigavusi ir apsijuokusi.
- Labas, - pagaliau pavyko pražioti burną. Ir kodėl Sigurdas turi nuolat apsireikšti pačiu netinkamiausiu metu? O jeigu jis pagalvos, kad... Ne, šitaip galvoti negalima.
- Kalbamės apie varlių ypatumus, - išspaudė grifiukė. Tai kažkuria prasme buvo tiesa, jie išties kalbėjo apie varles. Ką daryti, kad islandas nesupyktų ir neįsižeistų? Deja, mergaitė neįsivaizdavo, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose, tad visiškai nežinojo, kaip dabar elgtis. Galvoje sukosi įvairiausios mintys, tačiau nė viena iš jų nebuvo tinkama šiai situacijai. Kaip dabar paaiškinti, kad ji džiaugiasi, kad Sigurdas atėjo čia? O ar ji džiaugiasi? Kažkuria prasme tai nebuvo gerai - dabar galvoje buvo pernelyg daug nepatogių minčių. Kita vertus, susitikti visada smagu, nors bendravimas nėra pats paprasčiausias.
Atrodė, kad Ryan su situacija susitvarkė daug geriau, ir, ko gero, dėl to nereikėjo stebėtis. Jam viskas tikriausiai neatrodė taip komplikuota.
- Smagu, kad atėjai, - nei šį, nei tą sumurmėjo Deoiridh atsargiai pažvelgdama į Sigurdą. Tiesą sakant, dabar labai norėjosi bėgti iš čia kuo toliau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith »
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #23 Prieš 2 metus »
Laimei, jis buvo mielai priimtas. Neaišku, ar Sigurdas būtų sulaukęs tokios pačios reakcijos, jei mintys plūduriuotų virš galvos, puikiai matomos visiems. O emocijos... Vylėsi, kad jų per daug neatskleidė savo žvilgsniu, kuris kažkodėl vengė susidurti su Deoiridh. Todėl žiūrėdamas į besišypsantį švilpį pasistengė kiek nusiraminti. Pavyko. Deja, draugiška bei atvira veido išraiška nelauktai priminė vaikinui, kad pats elgėsi priešingai. Kaltė vėl suspaudė širdį, nors troškimas veikti taip, lyg tų dviejų žmonių nė nebūtų, nedingo. Nedingo ir savanaudiška, grifui nebūdinga mintis, užsižiebusi vos tik išvydo mokinius. Vis dėlto jis šiek tiek linktelėjo galvą, įvertindamas rudaplaukio pastangas išlaikyti gerus santykius. Paskubomis susidaryta nuomonė greičiausiai buvo neteisinga.
-Ačiū. - sumurmėjo, nors padėką galėjai išskaityti tik iš lūpų. Vargu, ar kas nors išvis tai pastebėjo, juk islandas įsitaisė netoli įėjimo, tarsi bijodamas būti išvarytas. Tačiau dabar žinojo, jog buvo laukiamas. Net tai suvokdamas, arčiau nepasislinko. Arčiau Deoiridh, kuri pagaliau išdrįso prabilti. Ir kuriai kol kas adresavo tik vieną trumpą žodelį:
-Aišku. - reikėjo kažkaip leisti suprasti, jog jos tylus sakinys buvo išgirstas. Dvejojantis žvilgsnis vis dar liko nuleistas.
Vis dėto animagė kalbėjo lyg per prievartą, todėl Sigurdas suglumo, nenutuokdamas, kaip elgtis tųdviejų, o ypač jos, akivaizdoje. Tylėti? Klausti? Namelin atviliojęs juokas niekaip nepaliko sąmonės, bet jis nesirengė apie tai teirautis, nebent Ryan kažkokiu būdu pasišalintų. Net ir tuomet egzistuotų gana didelė tikimybė, jog tiesiog pabūgtų. Sutriktų. Ar… nuraustų. Po galais, juk aš ne kokia merga, kad raudonuočiau kaip burokas! Priekaištingai pagalvojo vaikinas, tamsesniajai sielos pusei užkariavus mintis. Jis kone iškart pasigailėjo taip pasvarstęs, tačiau buvo per vėlu. Susitvardė kaip tik laiku, kad išgirstų vos suprantamą murmesį.
Islandas greitai kilstelėjo galvą, tikriausiai norėdamas perklausti škotę - lyg tyčia, tą akimirką jų akys susitiko. Ar ilgam, sunku pasakyti, bet pasistengė kuo greičiau jas nukreipti kur nors kitur, mat grifas netikėtai krūptelėjo. Ne dėl to, kad pasijuto nejaukiai. Tas žvilgsnis… jis išsakė tai, kas buvo nepasakyta. Patvirtino tai, kuo buvo abejota. Jis įtikino, jog Deoiridh nemelavo - išties nieko nevyko tarp jos ir Ryan. Ryan! Sigurdas visiškai užmiršo apie namelyje esančią dar vieną žmogaus egzistenciją, tad dėdamasis, kad viskas yra gerai, pasisuko į rudaplaukį. Tyliai analizavo gautą informaciją, kuri netrukus atskleidė dvi nelabai malonias tiesas: neatrodė, kad mokinė trokštų čia būti, be to, bent dalies šiauriečio veiksmų priežastis buvo paprasčiausias pavydas. Nors mintyse vaikinas dėl to be gailesčio keikė save, pirmoji naujiena buvo kur kas svarbesnė.
-Ar tau neatrodo, kad Deoiridh prastai jaučiasi? - paklausė švilpio. Tai yra vienintelis dalykas, ką galėčiau padaryti, nesukeliant per daug… Kita vertus, gal Ryan jau seniai… Jis sunkiai atsiduso, nė nemėgindamas to slėpti. Na ir sunkus tas gyvenimas...

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #24 Prieš 2 metus »
Nejaukumas pradėjo sklandyti ore. Gal švilpiui tik taip atrodė, bet jam nebuvo jauku. Iš tiesų švilpiui atrodė, kad tarp Deoiridh ir Sigurd kažkas įvyko. Tik jis vis dar nesuprato kas. Ar romanas ar koks nors pyktis ar dar kažkas. Variantų buvo tikrai daug. Deja, Švilpynės koledžo atstovas ne taip gerai analizavo žmonių veiksmus, kaip gyvūnų, tad jam teko tik svarstyti ir spėlioti, kuris variantas būtų tinkamesnis. Dėl to tylėjo ir mąstė. Mąstė apie visus galimus variantus ir apie tai ką reiktų daryti jam. Iš tiesų jis svarstė apie pabėgimo variantą. Jis, faktiškai buvo geriausias jam, bet pabėgdamas jis pasielgtų labai nedraugiškai, o jis tikrai nenorėjo atrodyti nedraugiškai. Juk nedraugiškumas visai ne švilpių bruožas, o jis stengėsi atitikti tą švilpišką švilpį. Apskritai jis visada stengdavosi atitikti kažkokius standartus. Visada stengėsi būti toks koks kiti tikisi, kad jis bus. Na, dažniausiai stengdavosi, kadangi kartais jam tiesiog nepavykdavo būti tokiu. Jis arba persistengdavo, arba spaudavo į viską ir tiesiog būdavo toks koks yra. Toks netobulai tobulas(o gal tobulai netobulas).
Tobulybės ir netobulybės klausimas dažnai kankindavo vaikiną. Kodėl iš viso vyrauja kažkokie standartai, kurie priverčia kai kuriuos jaustis nesmagiai, blogai. Kodėl dėl netobulybės ir tobulybės standartų iš kai kurių žmonių yra tyčiojamąsi? Kodėl dėl tų patyčių nyksta jaunuolių gyvybės? O ar tai opi problema tik žiobarų pasaulyje ar ir burtininkų pasaulyje? Juk burtininkai neveda statistikų apie savižudybes...
Iš minčių Jones pažadino Sigurd'o klausimas. Rudaplaukis nebuvo pastebėjęs kažko neįprasto Deoiridh elgesyje. Bet gal jis nepastebėjo nieko todėl, kad su Deoiridh nebuvo tiek daug bendravęs? Juk jie buvo susimatę vos keletą kartų Hogvartso teritorijoje ir keletą kartų pamokose.
- Na, man nepanašu, kad ji jaučiasi blogai... Deoiridh, kaip tu jautiesi? - paklausė švilpis. Vis tiek mergina girdėjo jų pokalbį, tad kodėl gi nepaklausus kaip ji jaučiasi jos pačios.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #25 Prieš 2 metus »
Deoiridh ir vėl sugebėjo pakliūti į kvailai nepatogią situaciją. Dar ką tik mėgavosi ramiu pašnekesiu su Ryan, o štai dabar nežino, ką daryti, ir, tiesą sakant, nori, kad švilpis tiesiog pasišalintų. Žinoma, to prašyti ar net drįsti apie galvoti nebuvo galima, tad mergaitė tylėjo. Atrodė, kad niekada nepakels akių: buvo pernelyg baisu susitikti su Sigurdo žvilgsniu.
Deja, kaip ir visada islandas sugalvojo pakelti akis pačiu netinkamiausiu metu, ir jų žvilgsniai susidūrė. Rudaplaukė stengėsi išlaikyti žvilgsnį ir spėjo pastebėti, kaip koledžo draugas krūptelėjo. Tai labai sutrikdė, ir ji sutrikusi žvelgė į vaikiną. Vis dėlto jis, atrodo, nusprendė skirti dėmesio ir trečiajam namelyje atsidūrusiam žmogui. Deoiridh liūdnai nuleido galvą. Neįsivaizdavo, ką dabar galvoja Ryan, bet kažkodėl atrodė, kad tuoj praras žmogų, kuris gali tapti draugu. Tyliai atsidususi Deoiridh išgirdo Sigurdo žodžius. Jie gerokai nustebino, tad mergaitė pakėlė akis ir jau žiojosi prieštarauti. Vis dėlto nespėjus nieko pasakyti galvą užplūdo mintys. Rudaplaukė sunerimo, kodėl Sigurdas pagalvojo, kad jai kažkas negerai. Negi pastebėjo, kad... O ką jis galėjo pastebėti? Ar padariau kažką ne taip? klausinėjo savęs grifiukė, bet atsakymo nerado į nė vien iš tų klausimų. Reikėjo kuo greičiau sugalvoti, kaip išsisukti iš šios (ne)patogios padėties. O galbūt tai buvo jos šansas? Šansas padaryti ką? Ką jai reikėtų padaryti?
Išgirdusi Ryan'o atsakymą Deoiridh suprato turinti pasinaudoti šia situacija. Nesinorėjo meluoti tam, kuris galėjo būti draugas, bet šią akimirką tai, kas vyko tarp jos ir Sigurdo, buvo svarbiau.
- Iš tiesų pasijutau nekaip... - pratarė Deoiridh negarsiai ir dar tyliau sumurmėjo Sigurdui: - Galbūt palydėsi iki Grifų Gūžtos bendrojo kambario?
Jeigu islandas šių žodžių nesupras kaip noro parodyti, kad ji vis dar nori bendrauti, situacija bus visiškai beviltiška. Vis dėlto mergaitė drįso tikėtis, kad Sigurdas yra pakankamai gudrus, kad užuominą suprastų. Daugiau nieko nesakiusi ji atsistojo ir nė nepažvelgdama į vaikinus nusileido kopėtėlėmis žemyn. Be galo tikėjosi, kad Sigurdas netrukus nusileis jai iš paskos.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Vieną baisią akimirką atrodė, kad Sigurdas viską išsigalvojo. Tiesiog savaip interpretavo Deoiridh žvilgsnį ir privertė smegenis suvokti, jog tai yra gryna tiesa. Tiesą sakant, toji sekundė truko žymiai ilgiau - ištisą siaubingą amžinybę. Švilpio abejonė tarsi tvirtino, kad islandas suklydo. Apsikvailino per visą pilvą. Todėl net nebandė pakelti namelio grindimis karštligiškai beklaidžiojančių akių. Nors giliai širdyje norėjosi paprieštarauti Ryan: ,,Argi tu nematai jos žvilgsnio? Ar nematai? Pažvelk!" Laimei, jis bent jau pasiteiravo to merginos.
Vis dėlto trečio žmogaus buvimas nedavė nieko gero. Tik sutrikimą, tylą ir nejaukumą. O gal kiekvienas tai skleidė sulig kiekvienu iškvėpto oro gurkšniu? Pamažu nuodijo patalpą, kol vienas neištvers ir išeis? Jei taip, tai kada? Vaikinas skendo niekur nevedančiuose apmąstymuose, kai išgirdo škotės atsakymą. Žaibiškai kilstelėjo galvą, spjovęs į tai, ką galėjo ir ko negalėjo pamanyti švilpis.
Keistai dilgtelėjo paširdžiuose. Islandas suvokė, kad idiotiška fantazija nuojauta pasitvirtino. Aišku, kiek palengvėjo, tačiau buvo dar ne laikas atsipalaiduoti. Vos girdimas klausimas - prašymas privertė jį  atsitraukti nuo amžinai skubančio pasaulio ir  žvilgtelėti Deoiridh veidan. Kažką ji tuo norėjo pasakyti... Tarė sau linktelėdamas Sigurdas, stengdamasis ignoruoti nelaiku sukilusias emocijas. Akimis nulydėjo tarsi saulė besileidžiantį merginos siluetą ir atsisuko į Ryan.
Vaikinas pasijuto nejaukiai - švilpis rodėsi gana malonus bei draugiškas, bet su juo taip elgiamasi nebuvo. Net atsisveikinimo neišgirdo iš škotės, tačiau... Eh, kas jis toks, kad teistų? Beliko pačiam išlaikyti malonų toną:
-Ee... Gal kurį nors kitą kartą susitiksim ir pasišnekėsim. Iki! - dar šūktelėjo imdamas leistis žemyn. Islandas drįso abejoti, ar tas pareiškimas kada nors išsipildys. Atsidūrus lauke tartum akmuo nusirito nuo krūtinės, jis atsiduso iš palengvėjimo. Apsižvalgęs pamatė laukiančią Deoiridh.
-Eime? - tyliai paklausė. Kažkodėl jautėsi geriau nei namelyje, nors... Nors... Šiaurietis pamėgino sutramdyti paklydusias mintis, kai jiedu pamažu žingsniavo pilies vartų link.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Švilpio žvilgsnis lakstė nuo Deoiridh iki Sigurd ir atvirkščiai. Šita situacija buvo labai keista ir netgi šiek tiek nemaloni. Kažkodėl būtent šias emocijas vaikinas jautė namelyje. Bet gal jam tik taip atrodė? Gal iš tiesų situacija nebuvo tokia? Deja, paklausti jis nelabai galėjo.
 Jones pasitvarkė savo plaukus kiek susinervindamas. Ta tyla, kuri tvyravo čia buvo tikrai ne ta malonioji tyla. Ši tyla slėgė Ryan'o mintis. Greitai ji buvo nutraukta animagės žodžių. Pasirodo ji iš tiesų jautėsi blogai. O kaip Jones to nesuprato? Gal todėl, kad jis nelabai pažinojo Deo? Greičiausiai jo variantas buvo teisingas.
- Iki pasimatymo, gal, - ištarė vaikinukas draugišku tonu. Iš tiesų jis liko kiek nesupratęs visos situacijos, tad susirinkęs Varlytę, lėtai išlipo iš namelip ir nuėjo priešingon pusėn nei buvo Hogvartsas, mat į pilį grįžti nenorėjo.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
Tą šiltą šeštadienio priešpietę Alanas iš pilies patraukė į namuką medyje. Jį buvo radęs praeitais metais, kai klajojo kartu su Dingu. Tas dabar linksmai liuoksėjo, traškindamas medžių lapus nukritusius ant žemės. Senkleris džiaugėsi, kad šiandien nuskilo toks puikus oras ir kad išeis čia pabūti.
Pagaliau pasiekė namelį. Išlankstė kopėtėles ir užsikorė viršun. Dingas liko apačioje, bet dėl jo Alanas nesuko galvos. Šuo atsidrėbė saulės atokaitoje ir patenkintas apsilaižė. Berniukas smagiai pagalvojo, kaip jam su tokiu kailiu gali patikti tysoti kaitroje? Bet tai buvo tik menkas minties šmėstelėjimas galvoje ir jis ėmėsi darbo.
Alanas nusiėmė nuo pečių kuprinę. Ji buvo puiki todėl, kad Auris užbūrė ją nesusekamaisiais išplėtimo kerais. Žinoma, toji kuprinė jam ir priklausė, Bet alanui pusbrolis ją paskolino.
Iš kuprinės gelmių raudonplaukis ištraukė porą buteliukų pasukų punšo, žvakutes, degtukus, Porą paprastų lentelių, iš kurių padarė mažą paaukštinimą, kad būtų kaip staliukas. Ant jo pastatė butelius ir dar šiltą kvapnų obuolių pyragą. Jis vaikinukui siejosi su jaukiais prisiminimais, buvo toks paprastas, todėl šį rytą paprašė Aurio, kad jį iškeptų. Keista, bet jo nereikėjo ilgai įkalbinėti. Senkleriai nuėjo į kambarį iki pareikalavimo, kuris jų prašymu virto virtuvėle ir ten smagiai kalbėdamiesi paruošė pyragą. Taip jauku su pusbroliu Alanui jau seniai nebuvo. Tuos senus prisiminimus dabar berniukas išgrūdo į šalį. Kol kas.
Taigi ant pyrago atsargiai sudėliojo žvakutes. Tiek, kiek Dori sukako metų.
Viską atlikęs, ėmė jos laukti. Truputį jaudinosi. Pats nežinojo kodėl. Ar jai patiks? Gal ji nori rimtai pasikalbėti ar dar ką. Bet Alanas tiesiog norėjo pasveikinti draugę su praėjusiu gimtadieniu.
Staiga, jis išgirdo Dingą smagiai suskalijant. Šuo užuodė kažką pažįstamą ateinantį prie namelio ir smagiai nubėgo pasitikti. Turbūt Dori. Pamanė Grifiukas ir skubiai sudegė žvakutes.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
Buvo graži šeštadienio popietė. Pati mokslo metų pradžia, praėjo vos viena savaitė. Buvo tiek daug reikalų, kad trylikmetė taip ir nespėjo Alanui papasakoti nei apie svarstymą Magijos Ministerijoje, nei apie tai, kad Juzefas liepė jai ir Levandai iš herbologijos šiltnamių pavogti krameblijų lapų bei kad per tą siekėją numirė mergaitės voras.
Todėl ji tiesiog tekina lėkė link namelio medyje, kur jai nėra tekę būti. Kur tas namelis, ilgai ieškoti nereikėjo, mat prie reikiamo medžio buvo Dingas. Tamsiaplaukė paglostė gyvūną ir užlipo į namelį, o tada...
Tą pačią sekundę Mendel išsižiojo, o jos akyse sutvikos kelios laimės ašaros. Tada ji užsidengė delnais burną ir galiausiai nuleido galvą, užsimerkė ir ėmė pusiau šypsotis, pusiau juoktis. Ji negalėjo patikėti, ką mato prieš akis. Regis, Alanas bus sumanęs pasveikinti mergaitę su neseniai praėjusiu gimtadieniu. Tai štai kodėl jis to klausė, kai buvome susitikę Londone, mintyse pagalvojo klastuolė. Tėvai su gimtadieniu mergaitės išvis nepasveikino, todėl ta laimė dabar buvo dar didesnė, nei būtų buvusi šiaip.
Ant staliuko iš lentelių buvo pora butelių pasukų punšo, kvepiantis pyragas, į kurį buvo įsmeigtos žvakutės. Dori stovėjo ir žiūrėjo tai į stalą, tai į Alaną, ir staiga netikėtai puolė Alanui į glėbį. Stipriai stipriai jį apkabino taip norėdama padėkoti ir jau žiojosi ištarti padėkos žodžius, tačiau tą pačią akimirką kažkas atsitiko ir Mendel nežmoniškai susigėdo. Ji atsitraukė kiek tolėliau nuo draugo, o jos žandai buvo paraudę. Galiausiai atsisėdo prie staliuko ir tada tarė:
- Labai labai ačiū, Alanai.
Dori ir šypsojosi, ir kikeno. Ji visa buvo apimta teigiamų emocijų, net kažkokio adrenalino. Ir balo, ir raudo vienu metu, tiesą pasakius, nelabai suprato, kas su ja darėsi.