[Zoey Richter]

Mažai žingsneliais švilpė žingsniavo link skardžio. Link to pačio skardžio kur susipažino su kažkokia klastuole, nors jų susitikimas ir buvo trumpas, Zoey prisiminė jį. Na, bet tokius dalykus blondinukė prisimindavo dažnai. Jai daug prasčiau sekėsi prisiminti eliksyrų sudėtis ar kerus. Jei dažniau lankytumeisi pamokose, prisimintum viską. Pasakė jai jos mitys, o gal labiau tas įkyrus balselis vadinamas sąžine.
 Mergaitė atsiduso ir patampė savo megztinio rankoves. Šiandien vėsus pavasarinis oras buvo puikiai tinkamas tokiai aprangai. Na, megztinio ir uniformos aprangai.
Po maždaug dešimties minučių žalsvų akių savininkė pasiekė skardžio viršų. Jaunuolė apžvelgė visą gražią aplinką ir suprato, kad čia bus ne viena vos tada kai pamatė šviesius plaukus turinti mergina. Trylikmetė suraukė savo antakius nesuprasdama ar čia tikrai Liucija. Juk čia galėjo būti ir kažkokia kita mergina šviesiais plaukais, o paklausti Richter pavardė nešiotoja kiek bijojo. Jei čia nėra Liucija ir ji apsikvailino bus labai gėda... Gal ją net išjuoks. Bet, galiausiai sukaupusi drąsos likučius ilgaplaukė giliai įkvėpė.
- Liucija, ar čia tu? - paklausė trylikmėtė.

[Liucija Andersson]

 Kelios išdavikės ašaros vis dėlto ištryško ir mėlynų kaip giedras dangus akių. Liucija šniurkštelėjo nosimi. Nors ir persirengė iš uniformos į paprastus, žiobariškus, rūbus, nosinių kišenėse nesinešiojo. Tik degtukų dėžutę, kaip kokį „prisimink, kad vieną dieną viskas baigsis“. Baigsis gera ir bloga. Reikia tik kantriai ir tyliai laukti, pamažu plėšti nelaimių sluoksnius, kaip žievę nuo beržo kamieno.
 Vieną. Po. Kitos.
 Baltaplaukė net nepajuto, kaip kažkas atsidūrė šalia jos, tad merginos balsas privertė ją krūptelėti. Pakėlusi šiek tiek drėgną veidą su paraudusia nosimi nuo kelių, švilpė dar kartą šniurkštelėjo ir nuskalbto bliuzono rankove nusivalė akis.
-Aš,-šiek tiek prikimusiu balsu atsiliepė Liucija.-Seniai matėmės, Zoey,-šalta šypsena iškreipė merginos veidą.-Kaip laikaisi? Kaip gyvenimas? Tik nesakyk, kad nieko naujo. Ir prisėsk, kad jau atėjai.
 Švilpė šiek tiek pasislinko ir paplekšnojo žemę šalia jos, kviesdama bendrakoledžę prisėsti. Kaip bebūtų keista, jei anksčiau pažįstamas veidas būtų pakėlęs jai nuotaiką, šį kartą Liucijos galvoje sukosi visai kitokios mintys. Ir lyg tyčia papūtė vėjas, sušlamendamas lapus, kurie tarsi pritardami jai dainavo.
 Liucija užsimerkė ir giliai įkvėpė gaivaus pavasarinio oro. Laikas liautis verkšlenus.

[Zoey Richter]

Zoey tyloje laukė merginos atsakymo. Baimė ir jaudulys kartu neleido jai būti ramiai ir mąstyti ramiai. Jos mintyse, mintys buvo susiraizgiusios į vieną didelį mazgą. Matyt organai pilve taip pat, kadangi ją kankino nemalonus jausmas ir ten. Tas jausmas, kurį kelia baimė...
Po kelių labai nemalonių minučių jaudulio ir baimės, ji išgirdo atsakymą ir pamatė merginos veidą. Tai vis tik buvo Liucija. Richter šyptelėjo, bet pamačius ašarotą trumpaplaukės šypsenėlė iš jos veido pradingo.
- Iš tiesų seniai, - tyliai pritarė švilpynės koledžo atstovė draugei. - Laikausi... Laikausi normaliai, - sumelavo. - Gyvenimas gražus su liūdesio prieskoniais, - ištarė su liūdnu šypsniu veide. Iš tiesų to liūdesio buvo daugiau negu reikia, bet šviesiaplaukė neprivalo apie tai žinoti. - O kaip laikaisi tu? Ar viskas gerai? - paklausė dviejų klausimų ilgų plaukų savininkė. Antrą klausimą uždavė kiek tyliau ir nedrąsiau nei pirmąjį.
Mėlynų akių savininkei pakvietus atsisėsti, šviesiaplaukė atsisėdo šalia. Daugiau ji nieko nesakė, kadangi laukė atsakymų į klausimus. O ir tyla dabar jau nebebuvo tokia nejauki.

[Jasmine Cammilo]

   Man jau koktu to Klastūnyno! Mintyse suriko jaunoji Cammilo, bet kol kas nedrįso ištarti to garsiai, nes vis dar stovėjo koridoriuje pakeliui į mergaičių tualetą kur įvyko incidentas. Ji pikta išsiplaiksčiusiais plaukais pasileido koridoriais į kiemą. Nesivargindama užsimesti mantijos iškarto nušuoliavo per gan aukštą žolę na, ką tu, pas žiobarus tokios neišvystum) prie ežero. Jai iš akių jau kapsėjo ašaros, ne tik nuo ką tik patirto pasityčiojimo, bet ir nuo į akis negailestingai pūčiančio šalto vėjo. Kaip galėdama grečiau ir energingiau ji nukūrė iki pamiltojo medžiais apaugusio skardžio. Jį buvo nusižiūrėjusi jau nuo išlipimo iš traukinio kai visi pirmakursiai jį praplaukė ji tik jį ir stebėjo (galbūt dėl to jos apsaisto galiukas ir sušlapo). Po kelių minučių ji galutinai pasiekė vietelę ir įsitaisė ten - atsisėdo ant kuprinės nes žolė buvo šlapia.
   Kam iš viso tas Klastūnynas?! Jis tik erzina ir viskas. Vis jo nekenčia! Jos viduje vieną iš tų išskirtinių kartų užsiliepsožnojo pagieža ir pyktis Klastūnynui ar bet kam kitam. Apgalvojo nutikimą. Aš toms Klastūnyno auklėtinėms raudongalvė žąsis? Na jos net nežino kas jos visai mokyklai! Ji nebeslėpdama papylė ašaras. Nebesigėdyjo netankaus miškelio. Ji buvočia visiškai viena.
   Išsitraukusi iš kuprinės blonknotą ir pieštuką pradėjo piešti vaizdą prieš save. Piešimais jai visą laiką padėdavo nusiraminti. Ji piešdavo stebuklinguas peizažus, nuostabius žaliuojančius miškus ir daugybe gyvūnų. Ji mėgo piešti gamtą nes gata ją nuramindavo. Beto jai ne tik patikdavo piešti gamtą jai patikdavo piešti gamtą gamtoje. O Hogvartsas tam buvo puiki vieta. Čia buvo daugybe gamtos rieškinių, pilna magijos, kurią tereikėdavo iliustruoti. Tai buvo magiška vieta skirta magiškiems piešiniams. Hogvartsas teikė bent jau tokių pliusų.
   Per šį laika Jasmine visai pamiršo išorinip pasaulio problemas. Pamiršo klastuolių būrelį pravardžiavusių ją raudongalve žąsimi. Pamiršo viską kas aplinkui ir susitelkė į piešinį.

[Gruodė Rimeikaitė]

Diena buvo visai graži. Kaip tik tiko bastytis lauke. Gruodė pasiėmė kuprinę, įsidėjo į ją buteliuką vandens, mėgstamą knygą, dar šio to saldaus ir patraukė į kelionę.
Daugybę savo gyvenimo laiko mergaitė leido palatose arba namuose. Bet dabar, nebegalėjo tūnoti kur nors mokykloje. Troško pamatyti kiek įmanoma daugiau. Nors vengė vietų, kur būdavo daugiau mokinių. Bet pilis buvo tokia didelė, jos teritorija užėmė tiek vietos, kad Gruodei turėjo užtekti ilgam laikui.
Šį kartą Varniukė nekeliavo į mišką, o patraukė prie ežero. Ėjo užsisvajojusi kaip visuomet, kojos nešė ir tiek. Galop sustojo. Stovėjo ant aukšto skardžio. Viso apaugusio medžiais. Susiradusi patogią vietelę įsitaisė ant žemės. Mergaitė įsižiūrėjo į ežerą. Vaizdas veikė raminamai. Ji užsigalvojo apie pirmą savo savaitę čia. Mokykloje viskas buvo nepažįstama ir kad ir kaip jai patiko čia klajoti, Gruodė vis dar norėjo namo. Bet kartu draskė ir kitas jausmas. Čia buvo įdomu, jautėsi lyg įkritusi į kokią fantastinę knygą. Taip sėdėjo paskendusi mintyse, bet staiga sukluso, nes išgirdo žingsnius.

[Dori Mendel]

Dori reikėjo kažkokios vietos, kurioje ji galėtų sunaikinti įkalčius. Todėl keturiolikmetė atšlepsėjo iki skardžio, kurį vis labiau ir labiau ėmė mėgti. Čia galėjai ir pamąstyti, ir su draugais pašėlioti, o svarbiausia, nesirinkdavo jokie mažvaikiai. Pirmakursių ir antrakursių šitoje vietoje su žiburiu nerasi.
Mendel iš kuprinės išsitraukė keturis vorų lavonėlius. Vorus ji rado atokiame koridoriuje, padidino juos kerais ir bandė praktikuotis su jais nužudymo užkeikimą. Buvo sudėtinga, nes pavyko ne iš pirmo ir ne iš antro karto. Dėl Merlino, nejaugi Dori tokia nevykusi? Juk ji, po velnių, klastuolė! Paauglė vargo tol, kol jai vis dėlto išėjo nudėti keturis vorus, tačiau kerų spalvotų plaukų savininkė nesijautė išmokusi. Deja, bet nei vienas voras nenudvėsė iš pirmo karto paleidžiant žalią blyksnį.
Mendel apsidairė. Jokiu būdu negalėjo pamatyti niekas, ypač Alanas, Meg ir Zoey. Jau kas kas, bet jie tai tikrai nesuprastų Dori poelgio ir gal net baigtųsi visos draugystės. Juolab, kad Dori pati yra auginusi vorą. Taigi, keturiolikmetė numetė vorus nuo skardžio ir ketino prisėsti pamąstymams, tačiau kažką išgirdo. Kažkas sukrebždėjo tarp medžių. Išsitraukusi burtų lazdelę mergina pradėjo ieškoti kokios nors gyvos dvasios šioje vietoje ir ją pamatė. Kažkokia varniukė.
- Ei, mažvaike varna! Ar vyresnėliai nepakarksėjo, kad tokiems leliukams kaip tu ant skardžio geriau nesirodyti, nes koks nors klastuolis juos gali numesti?
Tai pasakiusi Dori klastingai šyptelėjo ir ėmė artintis mergaitės link. Norėjo ją pagąsdinti, nes negalėjo apkęsti Varno Nago mokinių. Tačiau priėjusi arčiau Mendel pažvelgė į varniukės veidą ir tuo metu jos lazdelė nusileido žemyn, o pati Dori patapo nenusakomos išraiškos.

[Gruodė Rimeikaitė]

Jos ramų meditavimą pertraukė merginos balsas. Ar tie klastuoliai mane persekioja? įsibaiminusi pagalvojo Gruodė. Ji susigūžė savo vietoje ir užsitraukė apsiausto gobtuvą ant galvos, kad tik kuo mažiau matytųsi jos randuotas veidas. Ji matė tos merginos rankoje burtų lazdelę, bet paskui regis toji ją nuleido.
- Aš... Man čia patinka. - Tyliai pasakė ji.
- O tu... Tu jeigu neatstosi nuo manęs, aš pasiskųsiu savo vyresniajam broliui. - Šie žodžiai išsprūdo visai netyčia. Žmogus, kurį ji pavadino vyresniuoju broliu net nežinojo, kad jam suteiktas šis titulas. Tiesą pasakius Gruodė net to vaikino vardo nežinojo. Bet jeigu jis apgynė ją per herbologijos pamoką, tai ji tikėjosi, kad ir toliau padės.
- Jis geras kerėtojas ir tu pamatysi, kas tau bus. - Dar pasakė. Šiaip ji niekada nebuvo mačiusi tikros dvikovos. Vienintelės kautynės ir buvo matytos kaip tik herbologijos pamokoje. Bet Varniukei atrodė, kad tas raudonplaukis kovėsi gerai.

[Dori Mendel]

Dori jautėsi sutrikusi. Kažkas baisaus buvo tos mergaitės veidui. Deja, keturiolikmetė nespėjo gerai įsižiūrėti, mat varniūkštė pasislėpė po gobtuvu. Tolimesni mergytės žodžiai tuo pačiu ir erzino, ir kėlė juoką.
- Ar tu man grasini? - prunkštelėjo klastuolė.
Kai ketvirtakursė priėjusi arčiau pamatė mergaitės veidą, jai nebesinorėjo jos gąsdinti. Tačiau dabar pati mergaitė bandė išgąsdinti Dori, tai ar ji galėtų nusileisti? Žinoma, kad ne. O tai ta varna dar pagalvos, jog Mendel nusigando.
- Ir kas gi toks tavo vyresnysis brolis? - paklausė Dori. - Kokia tavo pavardė? Ar tavo brolis irgi iš Varno Nago? Kelintame jis kurse? - bėrė klausimus. - Beje, tu nemanyk, kad aš bijau. Guldau galvą, kad esu naudojusi tokius kerus, kokių tavo brolis nei girdėt negirdėjo. Net ir tuo atveju, jeigu būtų septintakursis, - kilstelėjo antakį. - Aš irgi gera kerėtoja. Nenorėk tuo įsitikinti, - ėmė sukioti lazdelę. - Bet nebijok manęs. Aš tavęs nenuskriausiu.
Mendel kelias sekundes patylėjo.
- Žinoma, jeigu būsi gera, - pridūrė.
Dabar merginos balsas skambėjo įprastai, nes pasikeitė jos tikslas. Ji nebenorėjo bauginti varniukės. Jai buvo smalsu, kas gi ji tokia ir kas, dėl išrinktojo Poterio akinių, atsitikę jos veidui.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Aš tau tik sakau, ką aš padarysiu, jeigu tu nepaliksi manęs ramybėje. - Kad ir kaip bijojo ir kad ir koks tylus buvo jos balsas, gruodė laikėsi savo. Bet po galais iš kur jai žinoti kokiame tas vaikinas kurse? Ir kokia jo pavardė? Tada,  kai herbologijos profesorius šaukė ant jo, gal ir minėjo jo pavardę. Bet ji tada taip bijojo, kad nieko negirdėjo.
- Jis tikriausiai tokiame kurse, kaip ir tu. Jis iš Grifų Gūžtos. - Toji Klastuolė priėjo artyn, Gruodei tas visai nepatiko. Ji nepasitikėjo to koledžo atstovais. Ypač po bjaurios kerėjimo pamokos. O ir vienas iš tų berniokų, kurie ją terorizavo ir nuo kurio apgynė tas tariamas brolis irgi buvo iš Klastūnyno.
- Tau užteks tiek apie mano brolį išgirsti. - Gruodė norėjo eiti, bet nenorėjo tai merginai atsukti nugaros. Taigi liko vietoje. O jeigu jis supyktų, jeigu sužinotų ką aš čia kalbu? O jeigu jie abu pažįstami? Bet juk žodžių atsiimti ji nebegalėjo.

[Dori Mendel]

Dori susiraukė. Ar tikrai visi Varno Nago mokiniai tokie keisti? Kol kas atrodė, jog taip. Šita mergaitė klastuolei truputį priminė Glorią: akimirką atrodydavo, kad ji su Mendel būdavo draugiška, o kitą pasakydavo kokią nesąmonę, kad griūk negyvas. Taip ir čia. Atrodė, kad šita mergaitė bijojo, bet tuo pačiu nepabūgo grasinti Dori. Kita vertus, juk pati keturiolikmetė prisikabino prie varniūkštės. Tad kas jai beliko? Tik bandyti gąsdinti vyresniais broliais ir sesėmis.
Mendel prisiminė pirmąjį susitikimą su Deoiridh. Ar ir ji atrodė taip juokingai? Kai pagrasino, kad turi vorą. Nejučiom ketvirtakursė susijuokė.
- Mergyt, aš nebijau tavo brolio, - vis dar šypsodama tarė Dori. - Iš Grifų Gūžtos? - pasitikslino.
Dori prikando lūpą. Jeigu šitos varniukės brolis grifas ir yra panašaus amžiaus kaip ir Dori, nereikia prisidirbti, nes galbūt Alanas pažįsta tą brolį ir jeigu jis sužinos, kas čia įvyko, tikriausiai ims Dori pamokslauti. Juk tos varnės šitoks veidas! Tačiau Mendel ir nebūtų prisikabinusi, jei būtų iš karto tai pamačiusi! Ar ji kalta, kad nematė? Spalvotų plaukų savininkė to nenorėjo, bet jau buvo šaukštai po pietų.
- Gerai, bet pasakyk, kokia tavo pavardė, - ir toliau neatstojo Dori. - Galbūt aš pažįstu tavo brolį.
Sekundėlei Mendel nutilo.
- Pradėkime iš naujo, gerai? - mergina žengė visai arti varniukės. - Aš esu Dori Mendel, ketvirtakursė iš Klastūnyno, - ištiesė ranką. - O tu?
Taip norėjosi patraukti tą gobtuvą ir išsiklausinėti, kas atsitikę šios mergaitės veidui, bet Dori juk negalėjo dabar to padaryti. Matė, kad varniūkštė tikrai nieko nesakytų.

[Gruodė Rimeikaitė]

Toji Klastuolė kažko nusijuokė. Kas jau tokio smagaus? Pamanė Gruodė.
- O koks skirtumas kokia mano pavardė? Na taip, jis iš Grifų Gūžtos, bet aš nemanau, kad judu pažįstami. - Ot įsivėliau. Prisidirbau kaip reikiant. Vis tiek ji sužinos. Ir jis sužinos ko prikalbėjau. O tada tai tikriausiai bus nekas.
Kai Dori ištiesė jai ranką Gruodė padvejojusi padavė saviškę. Nepasitikėjo to koledžo atstovais, bet jau geriau šitaip, nei imti su ja pyktis. Gruodė juk net apsiginti negalėtų.
- Mano vardas Gruodė. - Savo vardą pasakė lėtai ir aiškiai. Juk jis buvo lietuviškos kilmės.
- Lietuvių kalba, tai reiškia pirmą žiemos mėnesį. - Paaiškino. Ir kam aš jai tai sakau? Koks jai išvis skirtumas?
Gruodė vis dar mąstė apie savo brolį ir tai,  kaip reikės paskui išsisukti. Gal man geriau prisipažinti dabar? Kad neturiu jokio brolio? Bet dabar toji vyresnė mergaitė pasidarė gan maloni, matyt visgi išsigando to  mano brolio. Šyptelėjo Rimeikaitė. Gal kol kas nieko aš nesakysiu. Nusprendė ji.

[Dori Mendel]

Išgirdusi mergaitės vardą Dori šiek tiek susiraukė, nes bandant jį ištarti mintyse pradėjo laužytis smegenys.
- Lietuvių kalba? Tai tu iš tolimos šalies? - susidomėjo.
Kažką apie tą šalį, Dori atrodė, jog Auris yra pasakojęs. Tačiau paauglė niekaip negalėjo atsiminti ką.
Dabar keturiolikmetei išties parūpo šios varniukės pavardė. Galbūt ir ji kitokia? Mendel galvoje pradėjo kilti panašaus amžiaus vaikinų grifų vaizdiniai. Ji sakė, kad jos brolis yra geras kerėtojas, pagalvojo. Deja, vienintelis gerai kerintis grifas, kurį spalvotų plaukų savininkė pažinojo, buvo Alanas. Tačiau ši mergaitė negalėjo būti jo sesuo, nes... nes Alano sesuo mirusi. Širdį persmelkė tuštuma ir skausmas. Mergina nenorėjo galvoti apie Frederiką. Apie ją juodu su Alanu nebekalbėdavo.
- Dabar jau man tikrai rūpi tavo pavardė, - tarė ir šyptelėjo. - Vienintelis gerai kerintis panašaus amžiaus grifas, kurį pažįstu, yra Alanas. Na, toks raudonplaukis, jis iš trečio kurso. Mano vai... mano... mano draugas. Bet jis negali būti tavo brolis. Tai nežinau. Koks tavo brolio vardas?
Mendel jautėsi labai susidomėjusi. Jai taip knietėjo sužinoti, katro grifo sesutė papuolė į Varno Nagą. Galbūt tai sužinojusi klastuolė per aplinkui galėtų susirasti informaciją, kas atsitikę Gruodės veidui?

[Gruodė Rimeikaitė]

- Gimiau Lietuvoje, bet paskui su tėvais persikėlėme į Angliją. - Trumpai papasakojo Gruodė. Mergaitę slėgė reikalas su tuo broliu. Kam aš išvis taip pasakiau? Ji giliai atsiduso. Vadinasi, jo vardas Alanas. Tiksliai kalba apie tą patį žmogų. Tikriausiai. Raudonplaukis ir panašaus amžiaus kaip Dori. Nuostabu. Dar draugai jie pasirodo.
- Na gerai gerai... Aš... Aš neturiu jokio brolio. - Tylom sumurmėjo Gruodė.
- Tiesiog pagalvojau, kad paliksi mane ramybėje, jeigu pasakysiu, kad turiu. Kalbėjau apie tą Alaną. Tikriausiai. Tiesiog per herbologiją jis apgynė mane nuo tokių dviejų. Ai... Tai aš pagalvojau, na tiesiog. - O ką man daugiau reikėjo daryti? Negaliu juk išsigalvoti kažkokio dar vieno į tą Alaną panašaus asmens. Jie pasirodo draugai. Tai gal nieko, gal ji nėra labai bloga? Bet gi iš Klastūnyno... O gal tasai Grifas mane užstojo tik todėl, kad norėjo suvesti kokias nors sąskaitas su tais dviem vaikinais? Juk jie berniūkščiai, tik duok progą pasipešti. Gal jeigu aš dar kartą paprašyčiau jo pagalbos, jis nepadėtų man. Aišku ne. Juk tada per herbologiją gavo areštą ir šiaip susipyko su profesoriumi. Sukosi įvairiausios mintys mergaitės galvoje.

[Dori Mendel]

Dori nežinojo, kur ta šalis. Kad ir kur jinai bebūtų, joje tikrai labai keisti ir sudėtingi vardai. Galiausiai Gruodė ėmė ir prisipažino, kad jokio brolio jinai neturi. Tada Mendel ir vėl šyptelėjo, bet tuo pačiu pajuto ir kažkokį nusivylimą. Jau būtų buvę visai smagu imti aiškintis, kaip ten su tuo broliu, o čia, pasirodo, jo išvis nėra.
Tačiau mergaitei pasakojant toliau spalvotų plaukų savininkės antakiai ėmė kilti aukštyn. Paauglė stengėsi atgaminti herbologijos pamokas ir per pirmąją iš tiesų Alanas su kažkuo susipešė, gynė kažkokią mažvaikę. Keturiolikmetė ir vėl šyptelėjo. Atsisėdo ant skardžio.
- Sėskis šalia, Gruode, - pasakė varniukei. - Taip, Alanas toksai, - šypsojosi. - Gerai jis ten jiems įkrėtė į kailį, ar ne?
Kelias akimirkas Mendel tylėjo. Nežinojo, kaip kalbėti, kad neišgąsdintų mergaitės. Vis tik nelabai draugiškai pradėjo.
- Žinai, jeigu jau prie ko prisikabinsiu, tai jokie broliai manęs neišgąsdins, - pasakė. - Bet viskas gerai, aš tau nieko nedarysiu, pažadu. Geriau pasakyk, kas nutiko tavo veidui? - ėmė ir tiesiai šviesiai paklausė.

[Gruodė Rimeikaitė]

Dori pakvietė ją atsisėsti šalia. Gruodė padelsusi kelias sekundes visgi išlindo iš savo užuoglaudos ir atsisėdo šalia vyresnės merginos.
- O kodėl tau išvis reikia prie ko nors prisikabinti? - Staiga paklausė ji.
- Taigi, tikrai gerai. Jie daugiau prie manęs net nesiartina. - Pasakė ir nusišypsojo.
- Bet jis gavo areštą, tikriausiai supyko ant manęs. - O tada ji paklausė to, apie ką Gruodė nenorėjo kalbėti.
- Labai smarkiai nudegiau. Buvo daug operacijų. Nenoriu plėstis. - Trumpai pasakė. Nenorėjo prisiminti ligoninių ir to gaisro, kuris nors įsiplieskė taip seniai įsiminė visam laikui. Gruodė galvojo kur čia pasukus temą kita linkme, nes kalbėti apie save nenorėjo. Mergaitė turėjo daugybę klausimų apie šį keistą pasaulį ir svarstė ar galėtų juos užduoti Dori. Gal dar ne dabar. Pagalvojo, nes visgi į savo naująją pažįstamą ji dar žvelgė atsargiai.