[Džeimsas Greywindas]

   Jis nežinojo, ką daryti su laisve. Tai buvo keistas jausmas; jis ėdė jį gyvą. Jo akys, kažkada žibėjusios skaisčiai mėlyna, dabar ruda rainele, apsiblausė, o dviejų randų įrėžtas veidas susmuko, prarado spalvą.
   Džeimsas Greywindas stovėjo Šermuonėlio Galvos viršūnėje. Laukai, prisišlieję prie miško, ir miškas, atsirėmęs į kalvas, miegojo. Rūkas tvenkėsi ten apačioje, o dangus palengva švito. Artėjo saulėtekis. Dažnai pabudęs tokiu laiku jausdavo prisispaudusį Olivijos kūną, tačiau dabar jis buvo vienas. Vyras įsisupo į mantiją, kišenėse giliai panardindamas rankas. Užčiuopęs vyšninę lazdelę, jau seną ir pavargusią, buvęs transfigūracijos profesorius sustingo ir tik po minutės svarstymų ją paleido. Nereikia, - jis priminė sau, negalėdamas susitaikyti su mintimi, jog daugiau niekas nebetrokš jo mirties, - Viskas.
   Jis trūksmingai iškvėpė, įsitempė ir tada atsipalaidavo.
   Per pusiau užmerktas blakstienas Rafaelis matė, kaip saulė užliejo pasaulį. Vis dėlto šiluma buvo per daug menka, jog būtų galėjusi išvaikyti nakties šaltį, vis dėlto - visi žinojo - įdienojus karštis užguls plaučius. Kaip diena keičia naktį, kaip karštis keičia šaltį, taip keičiasi gyvenimas ir mintys. Greywindas pasitaisė krepšį ir žvilgtelėjo ten, kur turėjo būti Guolis.
   Jis dar neturėjo atsakymo, ką darys, kur eis; nežinojo, kada grįš, jei išvis nuspręs sugrįžti. Vis dėlto giliai viduje jautė, jog privalo palikti tai, ką pažįsta. Jis turėjo nustumti Hogvartsą ir jo prisiminimus: Beatričę, Solveigą, Gwyneirą ir senąjį profesorių von Sjuardą; Caroline ir buvusius Grifų Gūžtos bendramokslius, pamokas ir mokyklos koridorius, Demonų mūšį ir tai kas įvyko po to; pogrindžio metus: Dumštrango revoliuciją, Oliviją bei Džoną; sugrįžimą iš šešėlių: transfigūracijos pamokas, savo mokinius - Ginger, Herą, netgi suknistą Gilbert ir Llewellyn - ir, žinoma, mirusiuosius.
   Įsikabinimas į praeitį trukdė kvėpuoti, kai baimė ir kaltė smaugė ne prasčiau nei virvė.
   Senasis batas kiurksojo toje pačioje vietoje. Per šitiek metų jis nė velnio nepasikeitė - liko tokia pačia apgailėtina ir nušiurusia šiūkšle, reikalinga tik norintiems ištrūkti. Buvęs Grifų Gūžtos mokinys, auroras, transfigūracijos profesorius, Klastūnyno vadovas ir žudikas pasilenkė prie nešyklės. Po valandos laišką turėtų rasti Olivija Rožė. Po trijų valandų turėtų pabusti Džonas. Tada Brodvinas suūbaus, o Šernė pramerks geltonas akis. Jis galėtų apsigalvoti, žengti žingsnį atgal ir sugrįžti namo. Tačiau Džeimsas Rafaelis Greywindas palieka namus ne dėl to, jog sau neranda vietos - jis išvyksta, nes ne viską padarė. Nuodėmės gi pačios neišsipirks, ar ne? Tik taip vyras tikėjosi rasti ramybę ir prisijaukinti laisvę.
   Tiesa, galbūt Džeismas Greywindas niekada daugiau ir nebegrįš, o šešiolikos metų istorija, prasidėjusi keturiolikmečiui berniukui įžengus į King Kroso stotį ir pasibaigusi Šermuonėlio Galvos viršūnėje berniukui tapus trisdešimties metų vyru, nutrūks, tačiau tai nereiškia, jog tai yra pabaiga. Visada - visada - pasibaigus vienai istorijai, gimsta kita - galbūt kitoje formoje, galbūt kitu laiku.
   Džeimsas Greywindas, iškvėpęs orą, palietė nešyklę.
   Kažkur toli sukrankė varnos, tačiau jų akys, deja, nebuvo violetinės.

[Evelina Džonson]

Buvo žiemos atostogos. Ūdrų Žabangų miestelyje už apšerkšnijusių langų įnirtingai snigo. Evelina kaip ir kiekvienas žiemos, bei kitų metų laikų atostogas leido pas senelius. Namai kvepėjo nuo senelės Felicės meduolių. Roma, Tesa ir Evelina tą dieną puošė eglutę.
- Ką galiu pasakyti, - tarė Evelina, - šiemet senelis pagaliau nupirko sveiką eglutę.
Visos nusijuokė prisiminusios kaip praitais metais senelis nupirko eglutę iš žiobarų turgaus. Jis visai nemokėjo jų rinktis todėl eglutė buvo nekokybiška. Tą kartą ji nuvirto ant jos užkabinus vos penkis žaisliukus. Teko tenkintis šakele iš sodo. Daba joms tai buvo juokynga. Sesės baigė puošti eglę. Ji buvo spalvota padabinta švairiausiomis girliandomis ir žaisliukais. Ant lentynų kabojo bugienis, o stalas jau pastatytas į jo vietą. Ant jo dar nebuvo nei vaišiu nei nieko, bet jis vis tiek atrodė be galo Kalėdiškai. Senelis Frodas praėjo pro duris. Jis niuniavo Kalėdinę dainelę "Bėkit bėkit Hipogrifėliai". Į kambarį iėjo senelė.
- Evelina, gal galėtum nubėgti iki parduotuvės? Mums baigėsi miltai, o dar turiu iškepti dvi partijas meduokių, - paprašė ji.
Evelina pažvelgė į ją.
- Bet mes kaip tik ketinome eiti žaisti sniego karą kol nesutemo... - nutesė. Felicė griežtai pažvelgė į anukę. Evelina iškarto pašoko. - Žinai gal vis dėlto nueisiu. Juk kol gaišiu tol temsta. Kuo greičiau susisuksiu tuo daugiau pažaisim.
- Teisingai, - pritarė Felicė. - Keliauk, - ji pradėjo kratytį savo šventinę prijuostę ant Evelinos ir jos sesių.
- Einu, jau ainu, - Evelina užsikosėjo nuo miltų.
Ji nubėgo į prieškambarį. Čia taip pat tvyrojo Kalėdinė atmosfera. Pažvelgė pro langą į lauką. Ten stipriai snigo. Ant namų stogų krito sunkios snaigės. Ledas buvo nudengęs takelį. Evelina užsimaukšlino paltą ir apsievė žieminius batus. Ant kaklo užsirišo raudoną šaliką, užsidėjo kepurė ir su žiobarų pinigais (kadangi ėjo į žiobarų krautuvėlę) rankoje išėjo. Lauke ji nuklampojo per senelio nukastą takelį, kuris ir vėl buvo apsnigtas. Evelina nuėjo tarp apsnigtų eglių eilės. Išėjusi už vartų patraukė parduotuvėlės pusėn. Parduotuvė buvo arčiausiai Šermuonėlio Galvos kalno kuris skyrė Ūdrų Žabangus ir kitą miestelį. Priėjo parduotuvę. Jos vitrinoje puikavosi puikiausia Kalėdų eglutė, o aplink - dovanos. Evelina jau norėjo įeiti kai kalno papėdėje šalimais pamatė keistą siluetą. Jis buvo didelis ir grakštus. Spalvos bei aiškios formos nelabai matėsi per prieblndą. Evelina pabandė įsižiūrėti geriau. Kas ten?.. Negi vilkas? Jų čia nėra jau keletą metų, beto jis žymiai... grakštesnis. Turiu išsiaiškinti kas tai. Evelina apsigrežė nuo parduotuvės ir nuėjo link paslaptingo silueto. (Ne)norėdama pasislėpė už krūmo. Siluetas lyg kažką pajutęs apsigręžė. Ir Evelinos nuostabai tai buvo žirgas! Ir ne šiaip sau žirgas, o dailus baltas žirgas. Jo beveik nesimatė tarp sniego. Negali būti... Evelina prisiminė šių metų Magiškųjų Gyvūnų pamokas. Ar tai metų laikų žirgas?.. Mergaitė įtempė kaklą. Taip tai jis. Mergaitė jau norėjo lysti atgal į krūmus. Tegu jis ganos sau ramiai. Netrukdysiu jam. Bet staiga ji neišlaikė pusiausvyros ir išvirto iš gervuogių krūmo. Veidas buvo apibraižytas, bet mergaitei tai nerupėjo. Žirgas... Jis mane pamatė! Ką aš dabar darysiu? Žirgas stovėjo priešais ją. Jis buvo aukštas ir dar baltesnis (jeigu tai įmanoma) už sniegą. Jo karčiuose buvo kelios snaigutės.
- Aš... Aš... - Evelina jautėsi taip lyg prieš žirgą turėtu kažkuo pasiteisinti. Žirgas pažvelgė į ją. Jo žvilgsnis lyg kausė: kas tu? Evelina nesuprasdama ką daro atsakė, - Aš Evelina, - ji jautėsi kaip kvailė. Kalbuosi su žirgu?.. Najau aš netokia. Tai ne mano lygis...
Evelina žvelgė į žirgą su trupučiu baimės. Pilkos akys išsipletė. Žirgas artėjo link jos. Evelina prisidengė veidą alkūnę. Tačiau tik pagalvokit, žirgas tik pasilenkė ir apuostė ją. Įsitikinęs, kad ji nenori nieko blogo ramiausiai vėl ėmė rupšnoti žolę. Evelina atsidengė veidą. Pamažu susidėliojo vaizdus kas įvyko jai nematan per alkūnė ir tada vėl pažvelgė į arklį. Turiu ant jo pajodinėti iš nežinia kur atsirado beprotiška mintis. Ne, ne negaliu. Juk jis neprijaukintas, o kaip elgėsi prijaukinti žirgai pamokoje?.. Negaliu Bet kitas balsas galvoje ragino Nagi tu gali. Užlipsi tau pavyks... Evelina prieš savo valią lyg buvo nutemta prie arklio. Jis ramiausia pažvelgė į ją nė neįtardamas ką ši ketina daryti.
Viskas įvyko labai greitai. Evelinos kojos pašoko nuo žemės. Rankos užsikabino už arklio stuburo ir ji užšoko. Arklys sužvengė. Tą akimirką mergaitė ant jo nugaros šaižiai suklykė ir jis pasileido šouliais. Iš pradžių Evelina manė numirsianti. Jos širdis nusirito kažkur žemiau negu turėjo būti. Ji netolygiai kvėpavo. Galiausiai priprato prie žirgo ritmo. Tik... tak... tik... tak... Jo kaopos baladojosi į kietą suledėjusia žemę. Staiga Evelina suprato lekianti tiesiai į Šeruonėlio galvos kalną. Dar kartą suklykusi pasilenkė prie gyvūno stuburo. Nuo jo pasijuto šaltukas. Evelina apsidairė lauke jau buvo tamsu. Tačiau ji buvo pamiršusi ir apie parduotuvę ir apie sniego karą. Viską pritrenkė džiaugsmas ant arklio nugaros.

[Danielis Lorijanas]

Buvo žiemos atostogos, kai Danielis sugrįžo namo. Buvo keista vėl peržengti namų slenkstį antrą kartą kaip Danielius, o ne Etanas. Švilpį sutiko vanilės, kepinių kvapas ir daugybė akių porų. Juokas ir šilti klausimai, minkštas užklotas ir puodelis kakavos tarp delnų.
Jį pažadino pilnaties spinduliai, krentantys pro langą. Kambarys skendėjo lengvoje prieblandoje. Danielis persivertė ant šono ir ant naktinio staliuko išvydo tarp vadovėlių susirietusį Sindrį. Juodasis knisius miegojo, apsiglėbęs medalioną su pakalnučių ir irisų žiedais. Danielius nusišypsojo, švelniai, stengdamas nepažadinti knisiaus, šį paglostė, ir tada vikriai išsirito iš lovos.
Lauke sniegas spindėjo sidabru, gaivus žiemos oras kaip šaltas dušas atbudino šiek teliek apsimiegojusį berniuką. Juodi, stori Ūdrų Žabangų medžiai tyliai rymojo savo vietoje, laukdami kažko taip senai matyto.
Danielis stipriau įsisupo į žieminę mantiją. Dirstelėjo į savo šiltas pirštinėtas rankas.

***

-Taip! Aš tikrai noriu! – Danielis ramiai neišsidėjo ant stalo. Kambarys skendėjo kaip bažnyčia su vitražiniais stiklais spalvų šokyje – įvairiaus pilnumo su keisčiausiais skysčiais buteliukai mirgėjo, spindėjo saulės spinduliuose. Danielio plaukai paskendo šiame spalvų margumyne. Jo mėlynai pilkose akyse švietė nekantravimas ir pasiryžimas susitikti per pilnatį. 
Berniukas ištiesė kaklą ir receptų knygą ir kunkuliuojantį katilą. Užuodė švelnų levandų ir čiobrelių ir dar kažko kvapus. Pro petį eliksyras atrodė gražiai.

***

Danielis kiek nerimavo. Jis nebuvo užtikrintas, ar praktikų jam užteko, ar šį kartą virsdamas, jo įvaizdis bus teisingas ir tobulas. Keisti žmogaus išvaizdą buvo juokai! Bet čia...
Kūną perliejo karštis, tarytum būtų užpiltas vašku, rankos, kojas aptirpo, vaizdas pradėjo trauktis, mažėti. Kažkas atkimšo nosį, ausis, pravalė akis. Pasaulis patapo daug garsesnis, tada, šaltas sniegas apgaubė jo letenas. Vilkiūkštis markstėsi nuo lyg gongų dūžiais ūkančiomis pelėdomis, lyg tarp dantų girgždančiu sniegu, daug šviesesne naktimi. Letenėlės šalo, o rudą, tankų kailiuką šiureno žiemos vėjas.
Metamorfmagas apsižvalgė save, o tada!
-Valio! - apsidžiaugė šis - tranformacija įvyko sėkmingai, bet kaip mat užsičiaupė, suvokęs, kad vilkiškai sukaukė - jo balsas buvo daug skardesnis!
Danielis susigūžė išsigandęs. Jis nenutuokė, ką mama pagalvos. Gi ji nesupranta vilkų kalbos! Vilkiukas apsidairė - tamsūs medžiai toliau ramiai stovėjo, lyg tylūs teisėjai, name šviesos buvo užgesintos.
Jis įtempė klausą. Sukaupė drąsą ir žengė miško gilumon.
Širdis plakė smarkiai, nors pažįstamos vietos, bet naujoj formoj, jos baugino jaunąjį metamorfmagą. Danielis žinojo vietą, pats pasišovė vienas iki jos nueiti, tačiau vis vien... Rodės, kad pasielgė kvailai.
Atrodė, praėjo amžinybė, kol Danielis prasikasė prie Šermuonėlio Galvos kalno. Atvirtos sniego dykynės gąsdino vilkiuką, kolei šis pasileido šuoliais link kalno viršūnės. Metamorfmagas bėgo nuo apdulkėjusių prisiminimų iš praeities.
Pilnaties šviesa akinančiai žlibino Danielį, užlėkusį ant viršūnės. Netikėtai jis atpažino nepažįstamą kvapą. Sumišo.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoriui širdis nusirito į kulnus, kai suprato, kad sūnus nejuokauja. Igoris atsitraukė nuo katilo, kuriame verdė vieną Kalėdinį eliksyrą ir pažvelgė į mėlynai žalias Danielio akis. Vyresniojo Lorijano veide atvirai švietė nuostaba.
Hileris visiškai prarado laiko nuovoką, kai į namus atskrido Ra su labai storu laišku. Tą vakarą jis liko be žado. Tekstas rodėsi kaip išgalvotas, nerealus, bet tuo pačiu metu - savas. Kažkas jame buvo, kažkas tokio artimo, kad Igoris suprastų, jog visgi tai yra tiesa. Negi jis kitaip elgtųsi, atsidūręs toje situacijoje? Nužudyti globėjai, užpuolimas ir baimė, kad visa tai nesibaigė, reikia slėptis. Tarsi, esi įkalintas košmare ir negali iš jo atsibusti.
Sumišimą, nuostabą, džiaugsmą pakeitė ramybė, tarytum sunkus akmuo pagaliau nusirito nuo pečių. Jis turi sūnų. Gyvą. Su kuriuo gyveno trejus metus. Tik vadino kitu vardu. Globėjo reikšmė nuo tėčio niekuo nesiskyrė, nes Igoriui nerūpėjo kraujo ryšiai. Jei myli, tai myli kaip savus.
Tada pajuto baimę. Klanai, vilkolakiai. Kodėl Dantė blefavo? Ar bandys kėsintis į Danielį? Bet kodėl turėtų? Kuo kitiems Danielis rūpėtų? Jis buvo kaip vienišius. Mela dažnai išvykdavo. Jis vienas neapgintų nuo vilkolakių gaujos sūnaus. Senos baimės niekur nepabėgo ir Igoris nenorėjo patikėti, kad galgi gali būti jau taika.
Todėl ir neperkalbėjo Danielio, panorusio su juo kartu pabūti per pilnatį. Nuo Danieliaus nenuslėpė fakto, kad šį šio ir to išmokys.

***

Randai senai jau buvo paslėpti po juodu kailiu, tik vilkiškos akyse spindėjo praeities atvaizdai iš jaunystės laikų. Igoris visados susantūrėdavo vilko formoje, nesugebėdavo, kaip sesuo linksmai bėgioti ir kaip lapei mūrytis į sniegą.
Vilkolakis lengvu žingsniu nušuoliavo iš miško tankmės link Šermuonėlio Galvos kalno. Iš dalies nenorėjo ten būti - atmintyje iškilo pokalbis su Luna. Mintyse praaidėjo jo paties balsas ir Lunos užuojauta. Jei šią tenais sutiktų, reiktų ilgai aiškinti painią sūnaus elgesio istoriją. Kita vertus, kas jam darbo? Šermuonėlio Galvos kalnas vilkolakiams buvo kaip neutrali vieta, o tokios vietos menkai turėjo rūpėti tokiai galingai vilkolakių gaujai kaip Pusmėnulio gauja.
Igoris pirmas atvyko į susitikimo vietą. Giliai širdyje nerimavo, ar tik Danielis, kur nepasiklydo. Miškas naktyje atrodė visiškai kitoks, o ir manė, kad šitiek savitransfigūracijos praktikos sūnus turėjo per mažai. Kaip norėjo šiam padėti. Deja, buvo tik vilkolakis. Ne metamorfmagas. Ach, nereikia. Tas vaikas, yra daug stipresnis, gudresnis, nei pats manai.
Jautri klausa sugavo gergždančius nuo sniego šuolius, alsavimą ir kitą akimirką, kiek nepažįstamas kvapo paveikslas sutapo prieš akis stovinčiu rudakailiu vilkiūkščiu. Igoris švelniai, vilkiškai nusišypsojo atsargiai priėjo artyn prie sūnaus. Suprato šio sumišimą.
-Kiekvienas gyvis turi savo kvapą, - paaiškino. Atmintyje iškilo du jauni vilkolakiai - varnė pilkakailė Elna Klumpar ir tamsiakailio Mela - jo pirmoji "gauja". Ir štai, turiu vėl mokyti naują vilką. Laikas pernelyg greitai bėga. 
-Žinai, kodėl aš leidau pačiam ateiti iki šios vietos?

[Luna Gardner]

   Laikas negailestingai bėgo ir Luna pamažu ėmė nerimauti. Ne, tai tikrai nebuvo nerimas dėl pačių vestuvių. Ji žinojo, kad nori praleisit likusį gyvenimą su Elijah'u, be to, ceremonijoje neturėjo būti nieko ypatingo. Nieko, kas keltų paniką. Jie abipusiai nutarė, kad užteks vos kelių žmonių, paprastutės ceremonijos ir kelionės į kalnus. Savaitė kalnuose skambėjo it pasaka. Poilsis nuo naujojo agentės darbo, poilsis nuo treniruočių ir visko, kas vadinosi kasdienybe.
   Blogiausia buvo tai, kad mergina nenorėjo palikti Arabellos vienos. Žinoma, dvylikos metų mergaitės niekas vienos ir neketino palikti. Beta buvo davusi pažadą pasilikti ir ja rūpintis, tačiau Luna nerimavo, kad palikta mergaitė jausis niekam nereikalinga ir tik viską apsunkinančia našta. Nujautė, kad tamsiaplaukė taip ir neatsigavo po tėvų mirties, o šalia jos ir Elijah'aus nesijautė pilnavertė šeimos narė. Kaip visa tai ištaisyti, Pusmėnulio gaujos alfa neturėjo jokio žalio supratimo. Tiesa sakant, būtų buvusi be galo laiminga, jei kas nors būtų davęs vertingą patarimą, kaip viską sutvarkyti.
   Giliai įkvėpė, kardo geležtė perskrodė orą ir įsmigo į taikinį. Ašmenys sulindo kur kas giliau nei mėlynakė tikėjosi. Turbūt, jei priešais būtų buvęs žmogus, ne medinis taikinys, šis jau gulėtų perkirstas per pusę. Suniurzgusi sau po nosimi trūktelėjo kardą. Teko nemenkai paplušėti, kol ašmenys buvo išvaduoti. Pakartojo tą patį veiksmą dar kelis kartus. Vargšas medinis taikinys, imituojantis žmogų, vos laikėsi neišsitėškęs ant žemės.
   Galiausiai pavargusi nuo treniruočių ir nusprendusi, kad priešininkas mirė mažiausiai šimtą kartų, spyrė šiam tiesiai į krūtinę ir parbloškė ant žemės. Dunkstelėjusiam taikiniui netrukus nukrito ir galva. Dar viena netikėta mirtis. Padėjusi ginklus į jiems skirtą vietą apsidairė. Prie namo niekur nebuvo Arabellos. Regis, treniruodamasi matė, kaip ši patraukė į mišką, bet tikėjosi, kad pasivaikščiojusi sugrįš. Atsidususi, kiek padvejojusi patraukė miško link mintyse jau žinodama, kur link galėjo patraukti mergaitė.
   Prabėgo, regis, ne tiek ir daug laiko, bet Luna pamažu ėmė pažinti varniukę. Perprasti ją sunkiai sekėsi, bet pažanga jau buvo padaryta, o "gera pradžia, pusę darbo". Neskubėdama, žingsniuodama lėtai, retkarčiais apsidairydama priėjo Šermuonėlio galvos kalną. Kaip ir reikėjo tikėtis, Arabella buvo čia. Saugi.
   - Ką čia veiki? - gana draugiškai paklausė atsiremdama į medį ir sukryžiuodama rankas ties krūtine.

[Arabella Dawson]

  Laikas skubėjo, tarsi bėgo nuo kažko nieko nelaukdamas ir neleisdamas pasimėgauti nė viena menkiausia akimirka. Nors tiesą pasakius, mergaitė nelabai ir turėjo kuo mėgautis, nors ir buvo vasara. Vienintelė vieta, kurioje ši bent šiek tiek atsipalaiduodavo ir pasijausdavo sava buvo miškas. Įvairūs žvėreliai, padarėliai ir kiti gyvi organizmas, gamta, leido jaustis sava, neatstumta ir tarsi būnant toje vietoje, kurioje ir turėtų būti. Taip, tai buvo tiesa. Arabella net nesijautė sava būnant namuose ar savo kambaryje. Šios galvelę vis dažniau aplankydavo mintis, kad ji tik trukdo Lunai su Elijah kurti laimingą gyvenimą, yra tik besimaišantis ir nelabai reikalingas žmogus jų gyvenime. Ji vis dar nejautė to ryšio nė su vienu iš globėjų, nesijautė sava ar suprasta, neturėjo kam pasipasakoti ar pasiguosti. Išvis, mergaitė jautėsi tarsi jai nereiktų būti šiame pasaulyje, jautėsi čia be galo vieniša, atstumta ir niekam nereikalinga, tačiau tikrai nenorėjo ir nežadėjo apie tai kažkam pasakoti, turėjo susigyventi su tuo. O, kad tėvai būtų gyvi...
  Glausdama storą knygą prie savo krūtinės, pasitaisydama akinius, mergaitė išsmuko iš namų ir išžygiavo į vienintelę vietą, kurioje jautėsi bent kiek geriau, labiau savimi ir labiau priimta – gamtą. Jos apsuptyje, medžių šlamesyje, vėjelio ošime ir gyvūnėlių apsuptyje, mergaitė jautėsi tarsi savoje vietoje, laisva, o knyga, vienintelė jos draugė, padėjo pasinerti į kitą pasaulį ir palikti visas problemas šiame pasaulyje.
  Šiaip ne taip įsikabarojusi į pačia kalno viršūnę, varniukė eilinį kartą pasigrožėjo prieš ją pasirodžiusiu pasakišku vaizdu. Prieš šios akis atsivėrė medžiai, pievos, kalvos, gamta ir visas jos grožis, kuris be galo žavėjo dvylikametę, atrodė tarsi dar vienas pasaulio stebuklas.
  Klestelėjusi ant didesnio akmens, kiek toliau nuo kalno šlaito, šono, tačiau vis vien puikiai matydama tobulą vaizdą, mergaitė prisitraukė savo kojas arčiau krūtinės, ant jų pasidėjo knygą ir leido sau pasinerti į kitą pasaulį, pabėgti nuo tikrovės ir jaustis laisva. Knyga ir gamta buvo vieninteliai Arabellą gelbėjantys objektai, kurie padėjo iškęsti viską, ką ši patyrė ir dar patirs, pabėgti nuo problemų.
  Tačiau rodosi, kad likimas tam trukti ilgai neleido. Išgirdusi šnaresį, o vėliau ir klausimą skirtą jai, mergaitė buvo priversta išlįsti iš kito pasaulio, pakėlė žvilgsnį ir prieš savo akis pamatė stovinčią globėją.
  - Skaitau, o ką tu čia veiki? Niekad čia tavęs nematydavau, - pasitaisydama kristi pradėjus akinius, pažvelgdama Lunai į akis ir tikėdamasi, kad šiandien dar turės progą pabėgti nuo tikrovės, tačiau pati tuo abėjodama, trumpai atsakė ir paklausė.

[Luna Gardner]

   Šiltas, nė iš tolo negaivinantis vėjelis šiltą vasaros dieną lengvai pakedeno aukštai į uodegą surištus juodus plaukus. Plaikstydamiesi ore šie sugebėjo užsikabinti už šakos ir Luna per neapdairumą spėjo pakreipti galvą taip, kad tektų aiktelėti. Burbtelėjusi sau po nosimi atsargiai atkabino kelias nepaklusnias sruogas nuo šakų ir patraukė Arabellos link.
   Kur buvęs, kur nebuvęs, tarsi jausdamas netoliese savo šeimininkę, čia pat pasirodė ir Delgadas. Atrisnojęs stabtelėjo kiek tolėliau, iš pradžių nužvelgdamas aplinką, įsitikindamas, kad pakankamai saugu, o tada iš lėto nusekdamas paskui tamsiaplaukę, susirangiusią šalia mergaitės. Atsisėdęs netoliese vilkas žvilgtelėjo į atsivėrusį vaizdą. Kurį laiką taip ir sėdėjo stebėdamas aplinką, kiek vėliau pasidėjęs snukutį ant letenų atsigulė.
   Atsisėdusi lotoso poza, nugara atsirėmusi į akmenį ir trumpam žvilgtelėjo į augintinį. Vyptelėjo šiam sukarpius ausimis ir kilstelėjus snukutį. Safyrinės akys akimirkai susidūrė su melsvomis. Netrukus pilkakailis ir vėl nuleido galvą.
   - Tave prižiūriu, - gūžtelėjo pečiais pakreipdama galvą į tamsiaplaukę. - Ne, nematydavai, nes dažniausiai ateidavau čia, bet niekuomet tavęs neužkalbindavau. Man patikdavo stebėti tave iškeliavusią į kitą pasaulį. Tada būni laiminga, - safyrinės akys nukrypo į horizontą.
   Vis dar negalėjo patikėti, kad vos po kelių dienų bus toli nuo šios vietos, liks viena su Elijah'umi ir visą savaitę negalės matyti varniukės. Giliai įkvėpė svarstydama, ką apie tai mano pati Arabella.
   - Tu taip nieko ir nepapasakojai apie Hogvartą. Tai buvo tavo pirmieji metai Hogvartse, o grįžai nusiminusi ir liūdna. Ką man papurtyti ar pagrasinti? - vyptelėjo.

[Arabella Dawson]

  Vilkui atsliūkinus šalia savo šeimininkės ir mergaitės, ši susižavėjusi užvertė knygą ir padėjo šią šalia savęs, ant žemės. Susižavėjęs žvilgsnis nedrąsiai nuskanavo vilką, mergaitė šyptelėjo stebėdama jį, tačiau taip ir neišdrįso prisiliesti prie jo ar paglostyti jo švelnų, pilką kailį, nes kiek prisibijojo pilkiaus reakcijos į tai. O miško gyvūnui rodosi, kad visiškai nerūpėjo netoliese jo sėdinti mergaitė. Jam svarbiau buvo šeimininkė, į kurią šis savo ryškiai mėlynomis akimis žvelgė be galo susižavėjusiu žvilgsniu, tarsi kaip į savo didvyrę, kas privertė mergaitę menkai šyptelėti ir pagalvoti, koks stiprus ryšys juos sieja.
  Vien tik pagalvojus apie ryšį su augintiniu, į Arabellos mintis grįžo drakonas, kurį dar visai neseniai paslapčia Holland išritino ir rasto vienišo kiaušinio, o dabar augina, tačiau bijo apie tai prasitarti savo globėjams, kad neatimtų jo iš jos. Drakonas, nors kol kas dar neturėjo vardo, tačiau buvo vienintelis jos draugas, šeimos narys ir ši iš visų jėgų stengėsi jam suteikti geras sąlygas bei taisyklingai jį ištreniruoti. Jis buvo vienas iš labai mažo kiekio dalykų, kurie teikė šiai džiaugsmą ir leido pabėgti nuo tikrovės, tad ši turbūt neiškęstu jeigu tektų su juo išsiskirti. Būtent dėl šios priežasties ji ir bijojo globėjams užsiminti apie jį, nors puikiai žinojo, kad turi tai padaryti...
  - Hogvartsą? Hogvartse viskas buvo gerai, - per daug nedaugžodžiaudama ir aiškiai meluodama globėjai, nenorėdama, kad ši sužinotų tiesą ir nenorėdama jai užkrauti savų rūpesčių, kadangi ir pati jautėsi kaip rūpestis. Tačiau mergaitės veide atsispindėjo nežymus nusiminimas, šiai atsakant į klausimą.
  Iš tiesų, kad ir kaip bebūtų, varniukė nenorėjo sugrįžti į Hogvartsą. Ji ten neturėjo nieko. Nei draugų, nei vieno žmogaus su kuriuo būtų galima pasikalbėti ar ko nors panašaus. Taip pat buvo tikimybė, kad patyčios iš Indio pusės sugrįš ar net dar labiau padidės. O dar vienas minusas buvo tas, kad grįždama į Hogvartsą mergaitė neturėjo nė mažiausios minties ką turės daryti su savo augintiniu. Ji nė neįsivaizdavo kur jį turės dėti, tačiau palikti čia, tikrai nežadėjo ir žinojo, kad privalės kažką sugalvoti...

[Luna Gardner]

   Tingiai užsimerkė. Saulės spinduliai maloniai glostė veido odą, o kūnas nenoriai pamažu šilo. Regis, apsirengti juodais drabužiais nebuvo pati geriausia mintis, nors turbūt merginos spintoje be juodų drabužių kitų spalvų beveik ir nebuvo. Kita vertus, juodi drabužiai visur ir visuomet prie visko dera, išskyrus tuos momentus, kai namuose augini kailio kamuoliuką nuo kurio visi drabužiai ima panašėti į plonus kailinius.
   Kelias akimirkas tylėdama, mėgaudamasi saule pabandė išstumti visas mintis iš savo galvos. Dabar ji sėdėjo šalia tamsiaplaukės ir galėjo bent šiek tiek atsipalaiduoti, pasimėgauti šiltu oru. Tiesa, mieliau būtų palindusi po šaltu dušu, mat po treniruočių degintis buvo prasta mintis. Laimei, Luna ilgai čia užsibūti neketino.
   Lėtai prasimerkė, tingiai išsiviepė, o tada pasisuko į mergaitę. Melsvai pilkos akys su susižavėjimu žvelgė į netoliese gulintį vilką. Tokio ypatingo žvilgsnio mergina jau senokai nebematė. Turbūt šitai išprovokavo pagarba plėšrūnui ir neįprasta augintinio forma. Net ir moderniausiame, šiuolaikiškiausiame pasaulyje retas, kuris augina vilką, kaip augintį.
   Žvilgtelėjo į Delgadą. Turbūt pajutęs Arabellos žvilgsnį ir šis kilstelėjo galvą. Atidžiai šią nužvelgė, bet neradęs nieko, kas galėtų sukelti pavojų jam ar šeimininkei, vėl pasidėjo snukutį ant letenų. Mergaitę keturkojis matė nebe pirmą kartą, tačiau žinodama, kad plėšrūnui reikia daug daugiau laiko, kad imtų pasitikėti ir suartėti, nesistebėjo tuo.
   - Vis dar neišmokai meluoti, - vyptelėjo nežiūrėdama į šalia sėdinčią tamsiaplaukę. - Ne tik tavo veidas, bet ir balsas išduoda, kad yra priešingai. Verčiau klok viską dabar. Kuris mokinys ką padarė? Ar tai buvo profesorius? Ne, neišsisukinėk, nieko neišdegs, - papurtė galvą užbėgdama įvykiams už akių.
   Galiausiai žvilgtelėjo į varniukę. Ši iš tiesų atrodė nusiminusi, tik kas viso to kaltininkas buvo, mėlynakė nenumanė. Žinoma, galėjo spėlioti, tačiau nusprendė palaukti.
   - Klausyk... Žinau, kad niekad neatstosiu tau motinos ir niekad nesistengsiu jos atstoti, bet tą dieną, kai Selena atvedė tave man, aš prisiėmiau visą atsakomybę už tave ir negalėsiu tau padėti, jei nebūsi su manimi atvira, nepasitikėsi manimi. Neprašau viso to dabar, bet galiausiai... Vienišas žmogus nėra laimingas, o tu niekad nebūsi vieniša. Elijah ir aš būsiu šalia, tau tereikia nuspręsti, ar pati to nori, - atsistojusi, pasivaliusi kelnes, kad šios nebūtų aplipusios žolėmis, grįžtelėjo per petį.

[Arabella Dawson]

  Lengvas ir šiltas vasarinis vėjelis glostė, kedeno tamsius ir dar visai neseniai kiek nutrumpintus tamsiaplaukės plaukus, o saulutė nepasiduodama vėjui švietė, džiugino savo šiluma, kvietė laiką praleisti lauke, gamtoje, o ne tūnoti pasislėpus už keturių sienų.
  Mergaitės žvilgsnis dar kartelį nukrypo į įspūdingo grožio ir tvirtumu, ištikimybe pasižyminti vilką, kuris įdėmiai ryškiai melsvu žvilgsniu nuskanavo šią, tarsi įvertino, o galiausiai ir vėl padėjo savo snukutį ant letenų, kas privertė Holland tik droviai šyptelėti ir vėl nuleisti žvilgsnį į žalia žolele nuklotą žemę.
  - Iš kur tu... - nesuprasdama iš kur Luna suprato, kad ši meluoja, tačiau kiek įtardama, kad tai išdavė jos liūdnokas balsas ir veido išraiška, kiek nusimindama, kad nesugebėjo to paslėpti, nustebusiu balsu paklausė ir pažvelgė tiesiai globėjai į akis. Deja, tačiau greitai nustebusį žvilgsnį pakeitė liūdnokas. Globėjai vos tik pradėjus kalbėti apie tai, kad ši turi jai išsipasakoti ir pradėti pasitikėti ja, mergaitė nusuko žvilgsnį į per horizontą matoma nuostabų vaizdą.
  - Hogvartse nesijaučiu sava, tarsi būdama savoj vietoj. Aš maniau, kad ten priprasiu, pritapsiu, susirasiu draugų, ten man bus linksma ir smagu, kaip ir visiems likusiems mokiniams. Bet taip nebuvo... Visus mokslo metus ten prabuvau viena, tarsi atstumta, o ant jų pabaigos, patyriau nedidelias patyčias, kas turbūt atmes norą visiems su manim bendrauti, kurio ir taip niekas nerodo, - liūdnai, stengdamasi neišsiduoti, kad jaučiasi dėl to tik dar blogiau ir nuspręsdama vieną kartą padaryti išimtį ir išsipasakoti Lunai, tarė ir toliau žvelgė į horizontą, - Aš šitam pasauly apskritai nesijaučiu sava ir reikalinga. Aš visad jaučiuosi vieniša, nereikalinga ir tarsi nepriklausyčiau šiam pasauliui. Atrodo, kad man nėra skirta čia gyventi, čia ne mano vieta ir tiesiog, aš jaučiuosi savoje vietoje tik tada, kai skaitydama pasineriu į kitą pasaulį. Tik tada jaučiuosi reikalinga ir suprasta.  Tiesiog... Aš visą laiką ir liksiu paveikslo gyventoja, kuri niekur nesigaudo, nieko nesupranta, neturi nei tėvų, nei draugų, nieko ir yra tuščia vieta.
  Greitai nusibraukdama vieną išdavikę ašarėlę, neleisdama daugiau nei vienai jos pasekėjai ištrūkti iš akių, Arabella atsisuko į globėją ir nežymiai, švelnia šypsena šyptelėjo.
  - Bet tai tik 6 metai. Aš kažkaip juos iškęsiu ir viskas bus gerai. Viskas privalo būti gerai...

[Luna Gardner]

   Reaguodamas į savo šeimininkės veiksmus, vilkas tingiai atsistojo, pasipurtė ir žengęs kelis žingsnius įveikė juos skyrusį atstumą. Stabtelėjęs toje pačioje tiesėje, kaip ir tamsiaplaukė, kilstelėjo galvą, o tada įdėmiai įsispoksojo į horizontą. Safyrinės akys irgi stebėjo aplinką retkarčiais vis nukrypdamos tai į augintinį, tai į ant žemės sėdinčią mergaitę. Suvokęs, kad niekur iš čia neteks keliauti ateinančias kelias akimirkas, keturkojis kiek padvejojęs atsisėdo išlaikydamas didingą ir kiek gąsdinančią laikyseną.
   Veidą papuošė patenkinta šypsena. Šiuo atveju ji turėjo pranašumą, buvo daugiau patyrusi, be to, Arabella dar nemokėjo tinkamai paslėpti savo emocijų. Tai itin viską palengvino. Vylėsi, kad varniukė niekuomet neišmoks slėpti savo jausmų, arba bent jau neužsidarys nuo viso pasaulio likdama su savo mintimis. Per trumpą laiką Luna spėjo priprasti prie Holland, savotiškai prisirišti ir priimti ją, kaip savo šeimos narę. Būtų buvusi laiminga, jei Arabella būtų pasijutusi taip pat, užmiršusi skausmą dėl tėvų netekties ir tapusi laimingesne paaugle, lankančia Hogvartsą.
   Nesitikėdama, kad jai bus atsakyta, mergina jau ketino grįžti į namus, toliau treniruotis, pasižiūrėti, ką veikia Elijah'us ir pagaliau pasirūpinti savo skrandžio poreikiais. Visgi buvo sulaikyta it žirnių pabertų žodžių. Kiek nepatikliai žvilgtelėjo į mergaitę svarstydama, ar šitai buvo jos žodžių pasekmė, ar susikaupusių emocijų. Nesitikėjusi nei pokalbio, nei ypač tokio netikėto atvirto, liūdno pasakojimo, sutriko.
   - Ei... - padvejojusi sugrįžo į savo vietą šalia tamsiaplaukės. - Nekalbėk taip. Niekas nevyksta šiaip sau, tad, jei atsidūrei čia, vadinasi taip turėjo būti. Ir, žinoma, kad esi reikalinga. Tu priklausau Pusmėnulio gaujai, esi jos dalis, visi tave myli ir saugo. Šalia visada esu aš. Žinau, kad tau trūksta tavo bendraamžių... Galbūt per tuos šešerius metus atsiras keletas ir vasarą galėsit leisti kartu, o kol kas... Kol kas mes galim ką nors nuveikt drauge. Ką manai, jei kurią nors dieną po visko nuvyktume į Londoną? Galėtume kokį knygyną aplankyti, - šyptelėjo apglėbdama Holland per pečius ir švelniai priglausdama prie savo kūno.

[Arabella Dawson]

  Vieną sekundę mergaitė jau buvo spėjusi pagalvoti, kad visos jos kalbos buvo visiškai bevertės, globėja jų net nesiklausė ir jai tai nerūpėjo, o ir net šis išdidus gyvūnas, vilkas, rodosi norėjo tik kuo greičiau dingti iš mergaitės akiračio. Bet pasirodo, kad visa tai nebuvo tiesa, tai buvo tik dar vienos kvailos, liūdnos išgalvotos mintys, o ne realybė.
  Globėjai grįžus prie varniukės, vėlgi prisėdus šalia jos, Arabella pakėlė liūdnoką, kiek nusivylusi savimi ir gyvenimu žvilgsnį ir pažvelgė tiesiai į Lunos akis, kuriose matė tik šilumą, rūpestį ir saugumą. Būtent šių dalykų ir trūko jaunajai burtininkei visą laiką. Būtent to ir menko artumo trūko, kad ši nesijaustų tokia vieniša ir nereikalinga, tik visiems besimaišanti ir trukdanti.
  Šiltas ir rūpestingas moters glėbys leido jaustis taip, tarsi būtų namie, o Luna būtų šios mama, kurios maža širdelė taip ilgėjosi ir laukė, nors ir žinojo, kad ši niekad nesugrįš ir nebeapkabins, nebepaguos taip, kaip dabar tai darė Luna. Šie visi susikaupę jausmai leido sekundėlei pamiršti apie realybė ir iš tiesų pasijausti savai ir reikalingai, pamanyti, kad ta pati Pusmėnulio galvos alfa – Luna Gardner ir yra jos mama, kas iš tiesų turbūt būtų net neįmanoma...
  - Tiesiog... Aš jaučiuosi tokia tuščia ir pamesta, kad net nežinau kaip tai išreikšti. Aš tiesiog noriu būti paprastas vaikas gyvenantis su mama ir tėte, lankantis mokyklą ir turintis ten draugų, niekuo nesirūpinantis ir būnantis visad laimingas, su plačia šypsena veide, bet... Aš tiesiog žinau, kad tai neįmanoma ir galbūt man tiesiog nelemta būti laimingai ir mylimai, - stengdamasi neapsiverkti tarė mažoji varniukė, kol šios lieknas kūnelis glaudėsi prie tvirto globėjos kūno.
  Jausmai veržėsi per kraštus, bet akys tvirtai laikė norintį pabėgti skystį iš jų. Arabellai šią akimirką viskas atrodė prastai. Jai atrodė, kad gyvenimas yra žaidimas, o ji yra jo žaidėja, kuriai atitenka visi prasčiausi iššukiai, kurie niekad nesibaigs. Visas pozityvumas, kuriuo anksčiau ši trykšdavo, buvo kažkur išgaravęs ir mergaitė tiesiog norėjo bent žiūbsnelio meilės...
  - Aš to norėčiau... - kiek atsitraukdama nuo globėjos, stengdamasi nusiraminti ir nusukdama žvilgsnį į šoną, tarė Holland.
  Pilkiaus ir jaunosios burtininkės žvilgsniai minutei susitiko, šiai net pasirodė, kad ji atokiau stovinčio vilko žvilgsnyje sugebėjo įžvelgti net šiokį tokį rūpestį, kuo net pati nepatikėjo, kadangi visiems buvo aišku – šio gyvūno pasitikėjimą užsidirbti sunku. Tačiau niekas nesakė, kad tai neįmanoma, o Arabellos pajaustas keistas ryšys, dviems žvilgsniams susidūrus, tai tik patvirtino.

[Luna Gardner]

   Akimirką sustingo. Liūdnas Arabellos žvilgsnis smigo taip giliai, jog Luna trumpam sulaikė kvėpavimą nė pati to nejausdama. Nebuvo tikra, ar mergaitė taip pažvelgė sąmoningai, ar ne, bet to žvilgsnio užteko, kad suprastų, jog niekuomet neatstos Holland motinos ir nesuteiks to, ko ji iš tiesų nori, ko iš tiesų jai reikia - šeimos. Taip, varniukė būtų galėjusi laikyti šeima ją, Luną Gardner, ir Elijah Chris Dawson'ą, tačiau abu antgamtikai buvo savotiškai pratę neįsipareigoti niekam kitam, būti atsakingi tik už savo veiksmus.
   Tiesa, Pusmėnulio gaujos alfa buvo atsakinga už savo gaują, bet jais įprastai rūpintis tekdavo tik per pilnatį, o ir svarbiausia buvo įsitikinti, kad niekam negresia pavojus. Nė vienu iš jų nereikėjo rūpintis kiaurą parą, padėti susivokti gyvenime ir apgaubti begaline meile ir rūpesčiu, ką įprastai darydavo tėvai. Netgi jos pačios tėvas šito niekuomet nedarė. Galbūt griežtokas būdas neleido parodyti meilės, o galbūt buvęs alfa nenorėjo paversti savo dukters minkštaširde.
   Kiek sudvejojo, tačiau neatsitraukė. Motinos neatstos, bet bent jau pamėgins priversti pasijusti mylimai ir laimingai. Na, arba bent jau mylimai. Nebuvo tikra, ko Arabellai iš tiesų reikia, kad būtų laiminga ir džiaugtųsi savo gyvenimu. Ji neturėjo rūpintis dėl tokių dalykų, buvo per maža. Viso labo ji tebuvo vaikas, kuris turėjo džiaugtis vaikyste ir negalvoti apie nieką svarbaus.
   Tylėdama išklausė mergaitės. Holland atrodė daug labiau suaugusi būdama vos dvylikos nei ji buvo būdama kiek vyresnė. Tiesa, Luna suaugo, jei apskritai suaugo, daug vėliau. Netgi dabar neretai elgdavosi kvailai ir neatsakingai. Deja, retai dėl to kada gailėdavosi.
   - Ne, - ramiu balso tonu paprieštaravo, ką tik girdėtai liūdnai išpažinčiai. - Visa tai iš tiesų įmanoma. Arabella, tu turi kur kas daugiau nei tai. Žinau, kad mudu su Elijah'u neesam tobuli tėvai ir niekuomet jais nebūsim, bet tai nereiškia, kad mums nerūpi ir tavęs nemylim. Be to, nors nesi vilkolakė, esi Pusmėnulio gaujos dalis. Jie gins tave bet kokia kaina, - nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius.
   Nors emocijas iš veido išskaityti ne visada pavykdavo, tačiau šįkart be vargo galėjo matyti, kokia liūdna yra mergaitė ir kaip stipriai ji mėgina išlikti stipri ir nepravirkti. Toptelėjo, jog padrąsinus galėtų leisti jai išsiverkti ir pilnai nusiraminti, bet nenorėjo išsiduoti, kad taip lengvai permato jos jausmus.
   - Tą akimirką, kai Etanas laikė tave savo gniaužtuose, bijojau taip, kaip niekad dar nebijojau. Maniau, kad neteksiu tavęs... - tyliai sušnabždėjo švelniai pakštelėdama vėsiomis lūpomis varniukei į kaktą, o tada atsitraukdama ir paleisdama šią iš glėbio. Žinoma, prieš paleidžiant dar kiek padelsė, bet galiausiai vis tiek paleido.
   - Tuomet tavo pareiga bus sudaryti sąrašą vietų, kurias norėtum aplankyti drauge, - linktelėjo šyptelėdama.
   Atsitraukusi nuo Arabellos galėjo stebėti, kaip ji žvelgia į Delgadą. Neabejojo, kad varniukės akyse matė nenumaldomą norą paliesti vilką, panardinti pirštus į minkštą jo kailį, bet puikiai suvokė, kad didinga prigimtis neleidžia taip paprastai prisiimti nepažįstamo žmogaus. Luna Holland akyse pastebėjo ir dar kai ką. Tamsiaplaukė priėmė vilko iššūkį užsitarnaujant pasitikėjimą. Nejučia šyptelėjo.

[Arabella Dawson]

  Jausmas turint kažką šalia, kažką tokio kam tu bent kažkiek rūpi ir esi brangus, kažką tokio, kas stengiasi dėl tavęs, vertė mergaitė pasijausti bent žiubsneliu geriau. Tačiau šios viduje tarpusavyje vis dar kariavo jausmai, kurie norėjo, labai norėjo, tačiau bijojo pasitikėti Luna. Jie bijojo jai atsiverti, per daug prisirišti prie jos ir pagaliau laikyti ją tikra savo šeima, laikyti ją žmogumi, kuris atstotų mamą, vieną iš svarbiausių žmonių turbūt kiekvienos mergaitės gyvenime. Mergaitė viso to norėjo, labai norėjo, bet viduje kovojanti baimė ir šioks toks nepasitikėjimas, kurį uždirbo siaubingi įvykiai jos gyvenime, neleido to padaryti, tiesiog neleido tam įsipildyti ir Arabella nė pati nežinojo, ko trūko, kad ši galėtų visą tai paleisti ir leisti tam įvykti.
  Ir staiga visos ašaros, kurios ir tik laukė akimirkos, kada galės pabėgti iš akių, nuriedėti veidu ir galiausiai nukristi, pradingti rūbų medžiagoje, tarsi nė nebūtų egzistavusios, tiesiog dingo. Varniukė bent akimirkai, trumpai akimirkai patikėjo, kad ji turi šiokią tokią šeimą, kuri nors ir nebuvo įprasta, normali, tokia kokią turėdavo kiti vaikai, tačiau buvo didelė, ji jai rūpėjo ir ji žinojo, kad jie rūpinsis ja bet kokia kaina. Ir tam užteko tik kelių sakinių. Kelių ramiu balso tonu ištartų sakinių, kurie kiek privertė atsileisti viduje kovojantiems jausmams, tačiau viso to dar nepakeitė galutinai.
  Arabellą visad žavėjo ramumas, pasitikėjimas savimi ir buvimas tokia stipria asmenybe, kuria buvo Luna. Nors vilkolakė tamsiaplaukės globėja nebuvo ilgą laiko tarpą, tačiau ši jau spėjo tapti žmogumi, kuriuo mergaitė žavėjosi, į kurį norėjo lygiuotis ir kuriuo norėjo tapti. Luna buvo tarsi varniukės įkvėpimas stengtis ir tapti stipresnia, tapti tokia pat tobula, kokia šios akimis buvo jos globėja.
  - Nemanau, kad aš norėsiu daug ką aplankyti. Manau, kad man užteks ir apsilankymo bibliotekoje ir kokios nors knygos išsirinkimo, - kiek kuklindamasi ir nenorėdama per daug užspausti Gardner, puikiai suprasdama, kad jos gyvenime įvykiai verda sparčia tėkme, tarė. Žvilgsnis daugiau nebeužkliuvo už didingo gyvūno, kuris gulėjo visai netoliese Arabellos su Luna. Mergaitė davė jam laiko ir ruošėsi, tarsi žinojo, kad su laiku ir darbu užsidirbs jo pasitikėjimą ir turės dar vieną nuostabų ir ištikimą draugą šalia savęs.

[Luna Gardner]

   Pilkos akys nuklydo į miško pusę. Aukšti, stori medžių kamienai bei jų nusvirusios šakos, pasipuošusios žaliuojančiais lapais, slėpė tai, kas prikaustė vilko žvilgsnį. Neišsiduodamas, jog kažką stebi, nerūpestingai žvalgėsi po medžių karalystę retsykiais sukarpydamas ausimis. Girdėjo tai, kas paprastam žmogui buvo negirdima.
   Pakreipus galvą pilkos akys susidūrė su safyrinėmis. Vos akimirkai, bet Lunai užteko suprasti, kas nedavė Delgadui ramybės. Žvilgtelėjo į mišką bandydama pamatyti tai, ką girdėjo ir ji. Tankiai suaugę medžiai per daug gerai slėpė garso šaltinį net nuo žvitrų vilkolakės akių. Tarsi supratęs, kad yra raginamas, plėšrūnas lėtai atsistojo nurisnodamas į mišką. Pasiekęs pirmuosius medžius stabtelėjo grįžtelėdamas per petį. Pilkos akys susirado ant kalvos stovinčius siluetas, nutviekstus saulės. Netrukus gauruota uodega dingo.
    Safyrinės akys susirado melsvas. Dabar Arabellos žvilgsnis atrodė ramesnis. Kur kas ramesnis. Žvelgdama į kiek labiau atsipalaidavusį ir nurimusį mergaitės veidelį, svarstė, kurie žodžiai šitaip paveikė. Knietėjo paklausti, kas priverstų pasijusti geriau, pasijusti laimingesnei, tačiau nujautė, kad atsakymo nesulauktų, arba šis būtų ne nuoširdus.
   - Ar tikrai nori atostogas praleisti apsilankius tik vieną kartą bibliotekoje? - kilstelėjo vieną antakį nujausdama, kad tamsiaplaukė drovisi. - Londone nemažai įdomių vietų, be to, vizito laukia visas platusis pasaulis, galimybių daugybė, - mirktelėjo.
   Saulei vis greičiau leidžiantis ir dangų nudažant švelniai raudona, tapo aišku, kad jos čia pernelyg ilgai. Gaivus vasariškas vėjelis švelniai paglostė stovinčias tamsiaplaukes tarsi įspėdamas, kad vakaras jau čia pat. Turbūt būtų likusi ant kalvos iki pat vidurnakčio, sėdėdama šalia globotinės ir tylėdama, leisdama pajusti jai, kad ji nėra viena, tačiau tokia veikla Luna neužsiimdavo, o be to, Holland reikėjo pasistiprinti ne tik žiniomis.
   - Nagi, keliaujam, - paraginusi varniukę palikti kalvą ir grįžti į namus, Luna dar sykį žvilgtelėjo į mišką, tačiau nei Delgado, nei to keisto garso šaltinio nematė ir negirdėjo. Nujautė, kad medžioklė pasisekė ir gauruotasis keturkojis ilsisi.