0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Šermuonėlio Galvos kalnas
« Prieš 3 metus »
Tai buvo kalnas, stūksojantis už Ūdrų Žabangų miestelio. Lipti į šį kalną yra gan sunkoka, nes nepasižiūrėjęs, koja įstrigsi į triušio urvą ar paslysi ant žolės kupsto. Nuo šios kalno atsivėrė pievų, kalvų su išsibarsčiusių medžių po apylinkę panorama. Ant Šermuonėlio Galvos kalno buvo padėta nešyklė (senas batas), leidusi nuvykti į 1994-ųjų pasaulio kvidičo čempionatą. Tokių nešyklių buvo apie du šimtai, ir Magijos Ministerijos išmėtytos patogiausiose Britanijos vietose.

Juodo rašalo spalvos danguje švietė rugpjūčio pilnatis ir tylą drumstė vilkų kauksmai. Mėnesienos šviesą ir nakties tamsą perskrosdavo ryškūs kerų blyksniai.
Kokie jie buvo kvailiai. Manė, pabėgę nuo JAV medžiotojų, bus saugūs Jungtinėje Karalystėje. Ir taip dar labiau sumažėjęs klanas buvo ir taip labiau pažeidžiamas. Štai, šią naktį tą suprato skaudžiausiu, karčiausiu būdu.
Belėkdamas Igoris link kalno, ant kurio buvo įsitaisę šios medžiotojų grupės vadas su trimis bendrininkais, akies krašteliu sekė kaip šalia jo lekiantys trys vilkolakiai bandė nuo jo neatsilikti. Kiti kovojo su medžiotojais, stengėsi į save atkreipti dėmesį, duodami laiko saviškiams nepastebėtams pasiekti kalną ir ten išvaduoti sučiuptus du bendraklanius.
Žingsnis po žingsnio, įkvėpimas po iškvėpimo, keturi vilkolakiai greitai artėjo prie medžiotojų, kurie jų džiaugsmui, buvo per daug įsigilinę į tai, kas vyko apačioje, prie kalno, arba greičiausiai, neatskyrė tamsiu kailiu išsiskiriančių vilkolakių nuo nakties tamsos. Bet tai ilgai netruko, nes vos pasiekę kalno viršūnę, pilnaties šviesa greitai demaskavo Igorį ir jo bendraklanius.
Orą sudrebino skardūs kerų pavadinimai, o vilkolakiai šoko ant medžiotojų. Vienas paklaikusiai sukliko, kai Igoris suleido iltis į šio ranką, laikusią lazdelę, stipriai pargriovė šį ant žemės ir užbaigė vargšo žmogelio gyvenimą šioje žemėje. Netikėtai sustingdymo kerai nubloškė Igorį nuo pradedančio šalti medžiotojo kūno, net Igiui nespėjus suvokti kas ką tik nutiko. Lorijanas mėnesienos šviesoje išvydo medžiotojų vado veidą, kupiną pykčio ir saldaus pasitenkinimo. Vyras puolė prie sustingusio Igorio, bet, staiga, Daimonas, tamsiai pikšva beta, žaibiškai prilėkė prie vado, čiupo už blauzdos. Igorio klausą perrėžė šiurpus klyksmas.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
   Juodas it mirtis dangus kėsinosi praryti visus šiam po kojomis ir tik baltaskruostė pilnatis vaikydama visus tamsos šešėlius pavertė šią naktį kiek šviesesne. Juodi, dideli debesys, retkarčiais uždengiantys mėnulį, bauginančiai šypsojosi, šnabždėdami baisiausias istorijas. Žadindami didžiausias baimes.
   Ir neveltui. Miške valdžią perėmė medžiotojai, arba bent jau stengėsi tai padaryti. Aplenkę nemažu lanku Pusmėnulio gaujos vilkų teritoriją (turbūt gandai, jog su pusmėnlio žymę turintys vilkai gailestingumu nepasižymi, pasiekė ir juos) puolė mažiausią klaną. Prireikė laiko, kad žinia pasklistų.
   Sukarpė ausimis. Mišką perskrodė nasrų kaukštelėjimas. Maiklas su Rėjumi eilinį kartą pureno kailį vienas kitam. Atrodė, kad šių dvikovos nesibaigs niekuomet, laimei, tai tebuvo savotiška treniruotė ir kol jiedu kapodavosi, alfa akylai stebėdavo, galiausiai supratusi, jog neverta, nukreipdavp žvilgsnį kitur. Anksčiau ar vėliau šie išsiskirdavo stumdydamiesi ir draugiškai kandžiodamiesi. Neišskiriami draugai.
   Safyrinės akys susirado Marleną, kaip ir pridera, naktį leidžiančią su jaunesniais vilkais. Bent jau čia, kadtu su kitais ji atrodydavo savotiškai laiminga, o galbūt taip atrodė tikroji laimė?
   Padėjo galvą ant letenų trumpam užsimerkdama. Šalia gulinti rudai pilkšva vilkė taipogi ilsėjosi. Kantriai laukė sugrįžtančių žvalgų, kurie visai netrukus pasirodė vejami prastos žinios.
   -Maiklai, Rėjau, Selena, jūs su manimi,-stryktelėjusi ant kojų pasileido paskui ką tik sugrįžusius vilkus. Dideliu noru Igio klanui padėti netryško, jei kalbėtume atvirai, būtų mielai stebėjusi, kaip Igį sugauna medžiotojai, tačiau kažkas viduje neleido palikti jų įsibrovėlių rankose. Galbūt pabudo gailestingumas? Likusieji vilkolakiai nebuvo kalti, kad Lorijanas jų alfa. Prie šito turbūt prisidėjo ir tai, jog Luna buvo pasiryžusi išvyti iš Ūdrų Žabangų bet kokius įsibrovėlius.
   Stabtelėjo nužvelgdama stūksantį kalną ir besikaunančius vilkus. Nakties tylą sudrebino kurtinantis klyksmas.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Vadas krito ant kelių ir kitą akimirką, nieko nedelsdamas, Daimonas savo dantis giliai suleido į medžiotojo sprandą. Stiprūs betos žabtai sulaužė kaklo slankstelius ir nejudrus vyras krito ant žemės kaip kokia skudurinė lėlė.
Igoris nebyliai stebėjo šią klaikią medžiotojo baigtį, o tuo tarpu stingdymo kerai po truputį atlėginėjo. Žinojo - po kelių akimirkų šoks ant kojų ir lėks padėti kitiems. Igoris nesigilino į savo jausmus, nieko nebijojo, jo galvoje ūžė tik vienas vienintelis tikslas - išlaisvinti savo klano narius ir nešdintis iš čia. Tik tiek tenorėjo.
Daimonas skubiai priskuodė prie savo alfos, už jo nugaros krito dar vienas medžiotojas. Rodės, persvara yra Lorijanų pusėje. Liko paskutinis ant kalno. Deja, Daimono akyse žibėjo kita muomonė.
-Treicė ir Eritrėja jau išgelbėtos. Abi sveikos. Ketvirtasis medžiotojas pabėgo. Tristana jį nusivijo,- viską atreportavo beta. Igoris lėtai linktelėjo, dar normaliai kalbėti negalėjo, tačiau po truputį kėlėsi nuo žemės. Kūnas buvo toks nejudrus, sunkus, vos ne iš akmens iškaltas,-Mes turim trauktis. Nors medžiotojų mažai, čia...pasirodė Pusmėnulio gauja. Ne visa, bet keli, tačiau gerai jų neįžiūrėjau,- Igoris Daimono balse išgirdo maldavimą. Tarsi, užslėptą sakymą: "grįžkim...turim patausoti jėgas".
Igoris susiraukė. Ne, jis neužuodė Pusmėnulio gaujos, vėjui užpūtus, ne, jis nepamatė kelių priešininkų vilkolakių, tolumoj stovinčių. Ne todėl, kad nesirgo kažkuom, todėl, kad tai jam nerūpėjo. Ne dabar. Ne per šią pilnatį. Igorio snukis buvo kruvinas, įprastai stengtųsi šį greitai nusivalyti, nes kraujas jį trikdė. Bet ne dabar.
Igoris pakilo, jo akys įsmigo į betos taip po gi pilkšvas. Tačiau nieko nepasakė, bet to užteko Daimonui - jie nesitrauks. Beta mintyse nepatenkintas suurgzė, bet nesiginčijo ir nubindzeno paskui Igorį šalia kalno krašto. Prie jų prisidėjo ir šiek tiek apkvaitusios ką tik išlaisvintos vilkolakės. Į šias Igoris nužiūrėjo, pats pasitikrindamas, ar Eritrėja ir Treicė yra sveikos, bet nieko nepasakė. Tylėjo.
Pilnaties šviesa apšvietė besikaunančius silietus, klausą sudirgindavo urzgesys, narsų kaukštelėjimai, baimės pilni medžiotojų balsai, spigūs, garsūs pokštelėjimai, iškeliaujant oru. Medžiotojai traukėsi. Kova su vilkolakiais buvo trumpa ir nieko gero neišpešė. Abejingu žvilgsniu apžvelgė atsivėrusią panoramą, o tada sukaukė. Po kelių sekundžių į kaukimą atsakė kiti Lorijanų klano vilkolakiai. Už penkių minučių šie turėjo prilėkti prie Šermuonėlio Galvos kalno.
Daimonas atsargiai pasižiūrėjo į savo alfą. Ne jis vienas žinojo, kad Igoris nebuvo savo kailyje. Net ir buvusį švilpį paveiktų tavo klano keturių narių išdavystė.
-Eime,- įsakė alfa ir pasileido ristele nuoklane. Trio šį nusekė, prieš tai visi susižvalgę. Kaip būtų galėję pasipriešinti? Vylėsi, jog per šią pilnatį pabuvęs šaltokas Igoris atsigaus ir vėl sugrš į savo vėžias. Vėl taps tokiu pačiu Igoriuku. Bet tai buvo tik rožinė svajonė, nes trio nežinojo ką reiškia būti Igorio vietoje ir patirti tai, ką jis patyrė visai nesenai.
Apačioje laukė penki vilkolakiai, tarpe jų ir pilkakailė Tristana Emousa. Igoris pastebėjo, jog jam priartėjus, Tristana pasitraukė nuo jo, laikėsi atstumo. Jei būtų žmogaus formoje - pašaipiai, liūdnai šypteltų. Žinau, kad nusivijai tą medžiotoją, norėdama pasirodyti mano pusėje. Nesivargink, man vis vien nerūpi. Nusuko akis į šalį, neeikvos savo energijos tokioms mintimis.
Vienas iš gamų atroportavo, jog prie visai ne toli stovi Luna su kitais penkiais vilkolakiais. Su tais žodžiais, Igoris žvilgtelėjo į Gardner pusę. Būtų galima pasakyti, kad visai nesenai buvo susitikę ant Tauerio tilto, o štai, kaip per laiką vieno ar kito gyvenime įvyksta daug pokyčių.
"Tikiuosi, daugiau nesusitiksim." Ech, kaip iš manęs Likimas tyčiojasi.- niūriai pamintijo Lorijanų alfa, laukdamas ką darys Luna.
Šermuonėlio Galvos kalnas šiuo metu buvo savotiška Šveicarija - neutrali vieta, žiūrint iš vilkolakių teritorijos perspektyvos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
   Išsitiesė. Tarp vilkų ir medžiotojų besisukiojantis vėjas tarsi stebintis ir tyliai vertinantis kovą atnešė kitų vilkų kvapą. Lorijano kvapą.
   Po tiek prabėgusių metų, kai ji, gerokai jaunesnė mergina alfos poziciją užėmė dar Hogvartso laikais, kol tuo metu Igoris tebuvo paprastas gama, dabar jiedu buvo lygaus statuso. Šitai žadino susidomėjimą ir smalsumą.
   Balkšvai juoda letena, pastatyta į priekį, ir pasiruošimas nerti iš miško į kalną tuoj pat buvo sustabdyti. Veltis į kovą nesiruošė, bent jau ne dabar, kai Igorio klano pusėje persvara. Akylai nužvelgė kiekvieną vilką. Dešimt. Visi jie įnirtingai kovojo su medžiotojais. Mišką drebino kaulų lūžiai, nasrų kaukšėjimas, urzgesys ir klyksmai. Įsibrovėliams nebuvo šanso išsigelbėti. Viltis - užgeso.
   Kilstelėjo galvą safyrines akis įsmeigdama į kalno viršūnę. Vėjas atnešė balsus, silpnus ir gerai nesuprantamus, tačiau blykstelėjusi baimė betos akyse išdavė, jog jie žino. Nė vienas nenorėjo kovos. Be abejonės, kova būtų nelygi, jei čia pasirodytų visa Pusmėnulio gauja, tačiau dabar... Dešimt išvargusių vilkų prieš šešis stiprius ir pasiruošusius pulti. Visgi nedavė komandos žengti nė žingsnio. Visi kantriai laukė.
    Netrukus susilaukė dėmesio. Melsvai pilkšvos akys susidūrė su safyrinėmis. Pusmėnulio vilkai nesislėpė, netūnojo krūmuose, tačiau į atvirą lauką taipogi nėjo.
   Pilnaties šviesa apšvietė kalno papėdėje stovinčius vilkus. Kruvinais snukiais. Maži kraujo lašeliai nuo sulipusio, šlapio kailio krito ant žemės. Uoslę sukuteno metalo kvapas. Kiek bauginantis vaizdas. Turbūt, jei būtų žmogiškame pavidale, vyptelėtų. Tokiais snukiais Igorio vilkai išties atrodė pavojingi.
   Nusuko žvilgsnį šalin, o tuomet pasisuko ketindama grįžti atgal, kai klausa sugavo silpną, gergždžiantį, tačiau tvirtą balsą.
   -Avada Kedavra!-bragakmenio spalvos akyse blykstelėjo baimė. Vaizduotė akimirksniu nupiešė prisiminimą. Sniege ramiai gulinčią, nekvėpuojančią betą. Net tuomet, kai nešė šios negyvą kūną namų link, atsisakė patikėti, jog tai pabaiga. Neišliejo ašaros ir tuomet, kai stovėjo prie kapo. Suvokė, jog Džesika mirusi, tačiau negalėjo patikėti. Kvailai ir naiviai vylėsi, kad ši prisiartinusi iš už nugaros sušuks ir ims kvatoti.
   Pro šalia esančius krūmus nėrė taip greitai, jog net ir norėdamas nebūtum spėjęs sužiūrėti. Pati taip pat nespėjo iki galo suvokti, ką daro. Instinktyviai puolė Igorio link. Metėsi šio link, pro pat mentę praskriejo burtas pataikydamas į tą vietą, kur ką tik stovėjo Igoris.
   Abu alfos persivertė kalno papėdėje. Akimirką stojo tyla. Neiškart visi suvokė, kas nutiko. Pilkakailė stryktelėjo ant kojų, kilstelėjo galvą į kalno viršūnę ieškodama šio chaoso kaltininko. Tuo pasirūpinti nusprendė vienas iš vilkų, skuodžiantis jo link, tik šiam vargiai reikėjo dar vieno puolimo. Atidavęs paskutines jėgas burtui nugrimzdo į mirties gniaužtus.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Lunos gaujos vilkolakiai nejudėjo, jie nieko nedarė. Igoris to ir galėjo tikėtis. Penki vilkolakiai nepasipriešins dešimčiai vilkolakių, nors puikiai suprato, kad jo yra nuvargę, o tuo tarpu Lunos - pailsėję. Juodakailis mostelėjo galva, jie grįš į savo valdą. Čia nėra ką veikti.
Netikėtai klausą perrėžė Nedovanotinų kerų burtažodis, deja, Igoris per vėlai sureagavo. Kažkas rėžėsi į jį, mintis perskrodė jį - Ar jau viskas?, bet vos savo kūnu palietęs žemę, išvydo safyriškas Lunos akis, širdis nusirito į kulnus. Jie puolė? Bet kam tada tas burtažodis...? Igoris nežinojo reaguoti net tada, kai pats žaibo greitumu pakilo, jo klano nariai buvo sutrikę taip pat kaip ir jis. Jie būtų įprastai puolę, net ir alfą, bet šioje situacijoje...
Igoris kaip mat dirstelėjo ton pusėn, kur pažvelgė Garnder ir tada suprato. Pusmėnulio gauja jų nepuolė, tai buvo medžiotojas. Lorijano akys žaibiškai nukrypo į žemę, ten kur iš pat pradžių stovėjo. Ant žemės bolavo Avada Kedavra išrausta duobelė.
Žengtelėjo atgal. Luna mane išgelbėjo. Bet kam? Ne...kažkas su ja yra ne taip... Bet tada jo nuostaba persimainė. Kodėl Luna turėjo būti greitesnė už tuos, kurie buvo šalia jo!? Kodėl Daimonas, Treicė, Eritrėja ar kažkas kitas negalėjo sureaguot!? Bet tada kodėl pats nepastebėjai to medžiotojo? Nuovargis? Norėjo tikėti. Nenorėjo tikėti, kad tai galbūt buvo bandymas pasikėsinti į jį, tyčia neužstojant savo alfos...Dar vienos išdavystės neištvertų.
Daimonas prisiartino prie jo, klausinančiai pažvelgė į Igorį. Nenoromis Lorijanų alfa papurtė galvą, nebyliai sakydamas, kad neverta dėl jo paties nereikia nervinti. Gyvas. Lunos dėka. Daimonas atstojo, bet vis tiek įdėmiai žiūrėjo tai į Igį, tai į Luną.
Igoris pats nežinojo ką daryti su Luna. Padėkoti? Liežuvis nesirišo, o ir kažkaip buvo nepatogu. Kas jausis patogiai, kai tavo priešininkė tave išgelbsti? Tą pačią akimirką apsisprendė. Tai nebuvo gražu, bet kitaip negalėjo nepasielgti, Ne dabar, kai yra tokioje padėtyje. Igoris paniuro.
-judam,- burbtelėjo, paskutinįsyk nužvelgdamas pilkakailę Gardner, jo bendraklaniai sutrikusiai susižvalgė, patys svarstydami ar tai gera mintis pasitraukti nepadėkojus, tačiau priešintis nenorėjo - ir kartu su Igoriu nulėkė link savo teritorijos, link savo namų.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
   Safyrinės akys susidūrė su pilkai melsvomis. Sutrikusiomis, bandančiomis išsiaiškinti, kas ką tik įvyko. Akimirką atrodė, jog jos žvelgė kaltinančiai.
   Ne aš tave puoliau, kvaily...
   Įžūliai dėbtelėjo į Igorį, pagaliau pamažu imantį viską suvokti.
   Dvi poros akių nukrypo į žemę. Nemaža duobė puikavosi Šermuonėlio kalvos papėdėje. Bylojo apie Nedovanotinių kerų antpuolį. Kurį laiką it užhipnotizuota žvelgė į išraustą žemę. Jei nebūtų laiku sureagavusi, žaibiškai metusis į Igorį, dabar ten gulėtų juodakailis vilkas. Lygiai taip pat, kaip ir baltakailė beta.
   Nejučia sugaludė ausis. Kaltė eilinį kartą suleido iltis į sprandą. Puolė netikėtai.
   Pasipurtė nenoriai nusukdama žvilgsnį šalin. Išsitiesė visu ūgiu, taip, kaip darydavo visuomet.
   Igorio betai prisiartinus prie jų, Pusmėnulio vilkai sutartinai žengė žingsnį artyn trijulės. Kiek pritūpė įtempdami raumenis. Buvo pasiruošę ginti savo alfą. Akylai stebėjo kiekvieną iš priešingos gaujos. Jų mažiau, bet tai nė vieno negąsdino.
   Iškėlusi galvą žvelgė į Igorį, paskutinį kartą žvilgtelėjusį į ją, o tuomet dingstantį nakties tamsoje kartu su savo gauja. Pasigirdo grasinantis urzgimas. Selena šaltu žvilgsniu perliejo jiems nugaras atsukusius vilkus.
   -Nedėkingas mulkis...-burbtelėjo prisiartindama prie alfos.
   -Igoris,-vyptelėjo nusipurtydama. Mostelėjo likusiems vilkams, šie apsigręžę nutykino namų link, pas likusią gaują.
   Trumpam likusi kartu su beta nužvelgė kalvą. Viršuje šmėžavo lavonų siluetai, paversdami ir taip kraupią naktį dar kraupesne.
   -Eime,-burbtelėjo pasileisdama mišku.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Vasaros rytmečio rūkas dengė visą atsivėrusią apylinkę nuo Šermuonėlio galvos kalno. Buvo tylu, gera. Gera vieta vidiniams apmąstymams ir nekantriam laukimui atsiprašymui ir padėkojimui, kai žinai, kad tave vis vien pasiųs ant kelių raidžių.
Igoris sėdėjo ant žemės, sulenkęs vieną kelią ir pešiojo žolės kuokštus. Kaip mažas vaikas būdamas elgėsi, nervindamasis ar nuobodžiaudamas.
Neprisiminė prieš kiek laiko čia susidūrė su medžiotojais, o vėliau jiems į pagalbą atskubėjo ir Lunos gauja. Užsimerkė. To nenorėjo prisiminti. Jis nebuvo savas. Bet vis vien jautė kaltę už savo poelgius.
Pažvelgė į kylančią saulę.
Širdyje jautė lengvą tuštumą, neramią ramybę.
Jis laukė Lunos ir sutarta susitikimo valanda nesustabdomai artėjo.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
   Oras pamažu vėso, o tai reiškė, jog netrukus teks atsisveikinti su vasara. Pastaroji skaičiavo paskutines dienas ir nors atrodė, kad šiluma nesitrauks dar ilgai, dangų vis dažniau temdė niūrūs debesys. Artėjo lietingasis sezonas, netrukus Angliją ir vėl merks lietus. Dienos taps nuobodžios ir liūdnos. Bereikšmės.
   Pro aukštas medžių viršūnes, iškeltas tiesiai į saulę, besipuikuojančias tankiomis šakomis, sruvo saulės spinduliai nutvieksdami ilgus, juodus plaukus. Nematomomis rankomis švelniai glostė rausvus skruostus. Nors įprastai į tai nekreipdavo dėmesio ignoruodama saulę, šįsyk pakėlė galvą. Spinduliai akimirksniu ėmė glostyti veidą. Švelniai ir maloniai. Deja, spiginanti saulė privertė greitai nusisukti. Kelis kartus sumirksėjusi žvilgtelėjo į tolį. Nuo čia, kur stovėjo atsivėrė Šermuonėlio Galvos kalnas. Antgamtiškos regos dėka įžvelgė ir ten sėdintį, jos laukiantį Igorį.
   Prie laiškų jau buvo spėjusi įprasti. Marlenai taip puikiai sekėsi bendrauti su profesoriais ir kitais mokiniais, kad Luna nebespėjo skaityti visų laiškų. Visgi vasarai dar besitęsiant jaunoji Hatfield buvo čia, Ūdrų Žabanguose, tad jokio laiško nesitikėjo gauti. Bent jau ne to, kuriame išvys Lorijano pavardę. Nė nenumanė, ko Igoriui prireikė iš jos. Kurį laiką netgi svarstė nepasirodyti. Jų niekas nesiejo, Lunai nerūpėjo jo gauja ir tai, kas joje vyksta. Ir visgi... Kažkas privertė pasirodyti čia.
   -Koks netikėtumas,-tarstelėjo atsistodama rudaplaukiui už nugaros, sunerdama rankas. Įsmeigė žvilgsnį į Igorio nugarą. Neatrodė nusiteikęs ginčui ar atakai. Regis, tenorėjo pasikalbėti. O galbūt ji klydo. Nepasitikėdama dėl tam tikrų priežasčių atsargiai stebėjo vyriškį. Laukė paaiškinimo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
Lunos žingsniams priartėjus, Igoris pasisuko į ją.
Kaip visada stipri, nepriklausoma jauna moteris, Luna atrodė pasiruošusi kovai. Igoris tyliai atsiduso.
-Dėl praėjusio susidūrimo čia, šalia šio kalno,- tiesiai ėjo prie reikalo Igoris, neketindamas nė atsistoti. Tai buvo nebulus prašymas atsisėsti ir Lunai, pasikalbėti kaip normaliems žmonėms, nors jų pozicijos vilkolakių visuomenėje vėl pasikeitė. Jokios įtampos, jokių sunertų rankų - tik paprastas pokalbis.
-Nežinau kiek prisimeni, bet tą kartą tau nepadėkojau už pagalbą, todėl atsiprašau ir tik dabar ačiū, kad išgelbėjai mano buvusį klaną.
Nenorėjo nuslėpti to fakto, kad su seserimi išėjo iš klano. Daugiau negalėjo veltis į vilkolakių problemas, taip keldamas grėsmę savo šeimai. Jau per didelę kainą sumokėjo. Jo pusbrolis Daimonas perrėmė alfos vietą, perkeisdamas klano pavadinimą iš Lorijanų-Emousų į Fedorų-Emousų. Taip geriau. Niekam akių nebadys Lorijanų pavardė ir naujasis klanas turės šiek tiek ramybės ir laiko susirasti labiau nuošalesnę klano teritoriją ir ten apsigyventi.
Igoris žinojo, jog alfos pareigos - ne jam. Buvęs gama, neturėjo jokių įgūdžių alfos darbui. Iš dalies pabėgę išdavikai buvo teisūs - jis buvo netikusi alfa, tačiau jie klydo dėl fakto, jog jam nerūpėjo klano gerovė.
-Buvau nesavas ir man reikėjo laiko, kol įstensgiu atsiprašyti,- pridūrė daug tylesniu balsu, ne dėl to, kad jaustų gėdą, bet dėl to, kad nenutuokė, ar ims Luna tyčiotis. Neturėjo jokio ūpo pasakoti savo priešei-buvusiai alfai "kolegiai" apie savo sūnaus nužudymą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
   Kažkas buvo ne taip. Per tiek metų taip ir neišmoko skaityti iš akių, bet tai, ką išvydo Lorijano akyse... Jos buvo pasikeitusios. Niekad per daug į jas nekreipė dėmesio, bet jose kažko trūko. Toptelėjo, kad galbūt tik pasirodė, saulė per daug akino, tačiau paprastumas, nerūpestingumas, sklindantis nuo Igorio...
   Prisimerkė bandydama suprasti, kas čia negerai. Nuojauta kuždėjo, kad tai nieko gero nežada. Priminė pasalą, tik juodaplaukė nesuprato, kam keleriais metais už ją vyresniam vaikinui ją pulti. Ypač dienos metu. Tokiu būdu užtrauktų tik bėdą savo gaujai.
   Nepatikliai apsidairė tarsi laukdama, kada iš už krūmų iššoks Lorijano gaujos nariai. Neiššoko. Buvo tylu ir atrodė, kad gyvos dvasios ieškoti čia - beviltiška.
   -Nusprendei pakartoti savo "mirties dieną"?-kandžiai paklausė vyptelėdama. Dar kartą apsidairė ir tik tuomet, kai įsitikino, jog aplink nieko nėra, tik jiedu, atsisėdo netoliese. Safyrinių akių žvilgsnis nuslydo kalnu, metančiu šešėlį ant jų.
   -Jau pastebėjau, kad mandagumu nepasižymi,-atsainiai gūžtelėjo pečiais persibraukdama ranka per ilgus plaukus, vėjo draikomus už nugaros. Prisitraukė kelius, padėjo ant galvą, o tuomet tyliai atsiduso. Žodis "buvusį" sudomino, nors Luna stengėsi to neparodyti. Kantriai, kaip jai nebūdinga, laukė tolimensio paaiškinimo. Regis, Igoris ją pasikvietė pokalbiui, prilygstančiam išpažinčiai.
   Norėjosi atšauti, paaiškinti viską, kaip iš tiesų buvo, tačiau tylėjo. Laukė. Vylėsi, kad netrukus rudaplaukis prabils. Dar kartą. Atskleis daugiau.
   Pakreipė galvą trumpam žvilgtelėdana į nuo Hovvartso laikų ją lydintį vyriškį. Ryžtas, drąsa ir įtūžis, kaskart suliepsnojantis išvudus ją... Viskas buvo dingę. Regis, jam nė nerūpėjo, kad šalia sėdėjo ji, Luna Gardner, jo priešė, puikiai sugebanti išvesti jį iš kantrybės.
   -Ne vien dėl atsiprašymo pasikvietei ar ne?-galiausiai paklausė nusisukdama ir įsistebeilėdama į horizontą. Kažkas buvo daugiau. Turėjo būti daugiau.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
Lunos replika jį įžeidė. Norėjo išrėžti "tik tau", bet susilaikė.
- Dažniausiai susitikę, bandydavom vieną kitą vos ne nudėti. Kaip tikiesi tokiose situacijose mano mandagumo?- pakėlė akis Igoris, pasisukdamas į Pusmėnulio gaujos alfą. Buvo tik vienas normalus pokalbis ant tilto Londone.
-Be to, tu taip pat nepasižymi mandagumu, kiek prisimenu,- nepatingėjo įgelti ir Lunai už jos kandžius žodžius.
Kaip viskas pasikeitė. Turbūt tikrai jie suaugo. Arba tai tik dar viena veidmainystė, kai kitą kartą susitiks, vėl ims draskytis, tik jau paties nenaudai. Todėl Igoris bandė džiaugtis ryto ramybe ir gan kiek taikiu pokalbiu su bendrarūše.
-Tai mano atsiprašymas priimtas? - vietoj atsakydamas į paskutinį klausimą, užklausė Luną. Jis dvejojo. Taip, jis atėjo čia vien dėl atsiprašymo, negalvojo jai atskleisti savo išgyvenimų, tuo labiau asmeniui, kurio neapkentė. Tačiau ir galėjo papasakoti. Ne, kvaila. Nesileisiu į asmeniškumus, nieko nesakysiu. Kas praeity, tas ir lieka praeity. Jai tai neturi rūpėti. Tačiau, kaip keista, sėdynė liko prilipusi prie žemės, tarp pirštų sukosi smilgų stiebai.
Igoris vis dar dvejojo.
Galėjo bet kiek kartų žvelgti į tolį, bet britų gamta nepadėjo išsklaidyti abejonių, galutinai nuspręsti ką daryti.
Ką iš viso Luna galėtų man padėti?Nieko.
-Niekas nepakeis mūsų priešiškumo vienas kitam. Todėl, ne. Pasikviečiau tik dėl atsiprašymo ir viskas.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
   Ji nežiūrėjo į šalia sėdintį rudaplaukį. Safyrinės akys, tokią saulėtą dieną žėrinčios it brangakmenis, slydo Šermuonėlio Galvos kalnu. Lietaus reikalaujanti žolė pamažu ėmė įgauti kitokią spalvą. Žemė nebepajėgė suteikti tiek vandens, kiek reikėjo, todėl vietomis žolė jau ėmė ruduoti. Gyvybė blėso. Atrodytų liūdna, jei vos tik lietui nepalijus, ji neatsigautų. Taigi viskas bus gerai. Visuomet būna.
   -Įdomu, kas dėl to kaltas,-vyptelėjo kilstelėdama vieną antakį, toliau tyrinėdama juos nuo saulės saugojantį kalną.
   Puikiai prisiminė tą naktį. Naktį, kai turėjo mirti Igoris ir kai mirė Džesika. Jos pečius jau slėgė dviejų artimų žmonių mirtis, trečią išgelbėjo ir, nors Lorijanas jai rūpėjo mažiausiai, kažkas giliai viduje leido džiaugtis net ir tokiu pasiekimu. Jo šeimai bent jau neteko gedėti taip, kaip gedėjo ji. Kaip gedėjo ir Marlena.
   Šalia sėdintis vyriškis jos neįžeidė, priešingai, pralinksmino tarsi pasakęs kokį pokštą. Luna gana linksmai nusijuokė papurtydama galvą, pati sau.
   -Turi gerą atmintį,-pašaipiai kirto atgal. Nepavyko įgelti jai. Galbūt dėl to, jog buvo atspari savo nuodams.
   Tyliai atsidususi atsilošė. Ištiesė kojas, atsirėmė rankomis į žemę sau už nugaros ir kilstelėjo galvą. Ilgai tylėjo neatsakydama į Lorijano klausimą. Privertė jį laukti, bet šitai darė tik todėl, kad bandė suprasti, koks tikrasis buvo šio susitikimo tikslas. Apsvarstė visas galimybes ir nei viena neatrodė tinkama. Galiausiai susitaikė su mintimi, kad visgi tai tik kilnaus tikslo susitikimas.
   -Tebūnie,-linktelėjo galva ir vėl sugrįždama į senesnę poziciją, beveik tokią pat, kaip sėdėjo Igoris.
   -Tai gali baigtis. Mes neprivalom ir toliau peštis it du maži vaikai,-taip staigiai atsakė į vyriškio žodžius, kad nė pati nesuspėjo suvokti, ką pasakė. Po kurio laiko mintyse trenkė sau į veidą. Visgi tęsė toliau:
   -Tą naktį, kai paaiškinai savo bjaurius planaus man ir Vasariui,-paminėjus balataplaukio vardą trumpam susimąstė, ar šis vis dar gyvas,-troškau atkeršyti už tai. Norėjau, kad tu kentėtum, kad tau skaudėtų. Kaskart keršto troškimas išvydus tave augo... Kol galiausiai ėmė blėsti,-prisipažino vis dar nežiūrėdama į Igorį. Nevengė jo žvilgsnio, bent jau ne dėl to, kad bijojo. Tai, ka slėpė jo akys, gniuždė.
   -Tu erzini,-vyptelėjo iš savo žodžių,-bet neapykantos tau nebejaučiu. Vis dar noriu trenkti tau, bet aš valdausi. Tikrai,-dar kartą kiek linksmiau nusijuokė. Po tokio ilgo laiko jie pagaliau kalbėjosi, kaip du suaugę žmonės. Be jokių peštynių.
   -Taigi...Tai gali baigtis. Mes nebeprivalom ir toliau peštis,-gūžtelėjo pečiais,-tavo akys...-pagaliau prabilo apie tai, kas jai nedavė ramybės. Neiškart ėmė kalbėti. Valandžiukę tylėjo pagaliau stebėdama Igorį, žvelgdama į tas liūdnas akis.
   -Kažkas nutiko, ar ne? Žinau, kad nesu tas žmogus, kuriuo pasitiki, bet...-už šitai irgi trenkė sau į veidą mintyse. Turbūt taip veikė niūri ir slegianti atmosfera, sklindanti nuo rudaplaukio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
Akimirkai nustebo, kai Luna priminė įvykį Kambaryje iki Pareikalavimo, kai jis dar buvo magiškų gyvūnų priežiūros profesorius. Tas nutikimas jau buvo senai išblukęs iš jo atmities. Nuleido akis į ruduojančią žolę. Visiškai užmiršo iš kur kilo abipus pyktis abiems.
-Neprivalom,- sutiko tyliai,- tačiau kitaip nei tau, aš nemėgstu,- šią akimirką ištarti "nekenčiu" neišėjo,- tavęs dėl keletos tavo asmenybės bruožų. Gal ir nesipešim, bet tai nereiškia, kad iš karto tapsi mano mėgstamiausias asmuo.
Tai buvo nebyli nepuolimo sutartis.
Tolimesni Lunos žodžiai išmušė Igorį iš vėžių. Sutriko, bet laiku užsičiaupė, šiai dar kartą neįgeldamas (gal antrą kartą pavyks).
Nerado žodžių, nenutuokė ar išlieti savo širdį - visai neseniai buvo visiškai įsitikinęs, jog Lunai nieko neatskleis. Bet netikėtas Lunos persimainymas.... Nuo kada aš taip esu lengvai palenkiamas...?- liūdnai pagalvojo.
Atsiduso.
-Tai įvyko maždaug prieš metus.- Iš tikrųjų Igoris nesigaudė laike. Jam buvo sunku nuspręsti, kada tiksliai prarado savo sūnų. Vis atrodydavo, jog vakar. Ir taip kiekvieną dieną. Kerštas surasti ir likviduoti išdavikus neleido jam panerti į skausmo liūną, tik dabar jame skendo Lorijanas.- Mano sūnus buvo nužudytas vieno iš mano buvusio klano. Jis,- surinkiai rinko žodžius, sunki širdgėla užspaudė Igorio krūtinę,- negimė vilkolakiu. Tai buvo laikoma klaida, kurią reikia ištaisyti. Tas išdavikas tai "bandė" ištaisyti savavališkai, man nieko nežinant,- išspiaute išpsiovė panieką.
Igoris daugiau nieko nesakė. Nesakė, kad Dantė nepakluso jam dėl kilusios velniavos dėl JAV vilkolakių, nesakė, kad Danielius buvo auginamas kitos šeimos, kitoje šalyje, nesakė, kad jo vaiko motina buvo sirena. Nesakė jokių detalių, nesakė apie jo pačio kalėjimą Azkabane, nesakė, kad dėl savo šeimos saugumo, su seserimi pasitraukė iš klano ir dabar yra kaip beklaniai. Nesakė, kad Dantei padėję vilkolakiai gyvi ar negyvi yra Ūdrų Žabangų apylinkėje. Nesakė, nes kas iš to būtų Lunai?
Šią akimirką Igoris suprato, nemgėgstantis verkšlenti prie kitų žmonių, koks jo sunkus gyvenimas. Tarsi kitų būtų rožėmis klotas...
Papurtė galvą.
-Nereikėjo man to sakyti,- piktai burbtelėjo ant savęs, stagiai pakilo ant kojų. Kraujas mušė į smilkinius.
Jis buvo omega, lengvas Jungtinės Karalystės medžiotojų taikinys (Ach, kada iš jo gyvenimo išsiešdins medžiotojai), o šalia jo sedėjo viena iš galingiausių vilkolakių gaujų alfa, kurios prieglobstis užtrikrintų visavertį saugumą. Reikėjo tik paprašyti. Bet. Igoris nenorėjo vėl kažkam paklusti. Nenorėjo veltis į vilkolakių dramas. Taip buvo nekorektiška manyti, bet Igoris nenorėjo turėti vadės tokios kaip Luna. Tai nebuvo tas asmuo, kurį galėtų sekti visa siela, visa širdimi.
Nužvelgė Luną, tik nenutuokė, ką dar šiai pasakyti.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
   Trenkė sau į veidą nesuskaičiuojamą kartą už liežuvio nelaikymą tinkamoje vietoje. Galėjo pirmiau apmąstyti, iki ko gali privesti ištarti žodžiai, o vėliau juos leptelėti.
   Tyliai atsiduso. Nebeverta bandyti užginčyti. Ir nors Igorio veido nematė, žvelgė į tolį, buvo tikra, kad jos žodžiai jam paliko įspūdį. Akimirką pamanė, kad privertė netekti žado. Ne kiekvieną dieną gauni nuoširdų paliaubų pasiūlymą iš didžiausio priešo.
   Ji puikiai mokėjo išprovokuoti aplinkinius. Igoris Lorijanas Greywindas - puikus įrodymas.
   – Ooo... – Nutęsė nusijuokdama. Štai ta paslaptis. Juodaplaukis jos nemėgo vien dėl jos būdo. Ką gi, ne jis vienas. Įdomu, kuris labiau nekentė jos? Dafydd ar buvęs alfa?
   – Tu taip pat nesi mano mėgstamų žmonių sąrašo viršuje ir abejoju, kad kada nors ten atsidursi, – gūžtelėjo pečiais pirmą kartą būdama atvira su šalia sėdinčiu asmeniu. Ne paslaptis, bet ji stengėsi.
   Ar tai reiškė, kad ji pagaliau suaugo?
   Vilkiška klausa sugavo už nugaros, miško pakraštyje trakštelėjusios šakelės garsą. Jei neklydo – į kelionę leidusiojo paukščio kaltė. Gana didžiulio.
   Cha. Visgi pavyko. Dabar mergina puikiai matė, kaip Lorijanų šeimos atstovas sutrinka. Ne šito ji norėjo, bet tokia reakcija bylojo, kad bandymas bent iš dalies buvo sėkmingas, o kokio sėkmingumo - netrukus išsiaiškins.
   Kantriai laukė. Nusigręžė nuo vaikino, leido viską gerai apmąstyti. Be spaudimo. Safyrinėmis akimis naršė kraštovaizdį. Nestiprus vėjelis draikė ilgus plaukus.
   Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors jie sėdės taip ramiai, svarstys apie galimas paliaubas.
   Pravėrė rausvas lūpas ketindama pasakyti, kad neprivalo vargintis ir atskleisti savo gyvenimiškų patirčių, tačiau tuoj pat užsičiaupė. Igoris pradėjo pasakojimą. Ir jis iš tiesų priminė pasakojimą. Tik be laimingos pabaigos.
   Lūpos dar kartą prasivėrė, tik šįkart – iš nuostabos. Nežinojo, kaip reaguoti. Taip, ji neteko brolio, kai buv dar visai maža. Taip, ji neteko betos, ištikimos draugės, aršios vilkės. Bet ji nebuvo motina ir nežinojo, ką reiškė turėti vaiką.
   Marlena. Tą nenuoramą Luną saugojo ir rūpinosi, ji iš tiesų buvo svarbi jos gyvenimo dalis, tačiau... Ji visuomet žinojo ir žinos, kad jaunoji Hatfield Džesikos dukra. Betos, mirusios dėl jos kaltės.
   – Aš... Nežinau, kaip tu turi jaustis ir ką išgyvenai... Ar ką vis dar išgyveni... – tyliai prakalbo nedrįsdama pažiūrėti į melsvai pilkas akis.
   Apie Igorio gyvenimą niekada per daug negalvojo. Tiesa sakant, visai negalvojo. Žinojo tik tai, kad jis vilkolakis ir turi seserį bei dirba hileriu. Štai ir viskas. Niekada nesusimąstė, kad jis turi mylimąją ar... Ir kad yra tėvas. Niekada.
   – Tik žinau, kad bet kokia netektis yra skaudi... Velniškai skaudi... – trumpam žvilgtelėjo į vaikiną, o tuomet nusigręžė. Nereagavo į staigų vaikino judesį. Tebesėdėjo, kaip sėdėjusi. Ramiai žvelgė į tolį.
   – Ką ketini daryti dabar?
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Šermuonėlio Galvos kalnas
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
Gal buvo galima tikėtis užuojautos žodžių iš Lunos, bet šie praėjo kaip rėtis per vandenį. Igoriui buvo nei šilta, nei šalta. Jam nerūpėjo jos nuomonė, pagyrimai, ar užuojauta. Visgi giliai širdyje pajuto padėką Pusmėnulio gaujos alfai.
-Ačiū,- sumurmėjo.
Apie sūnaus netektį daugiau nenorėjo nei galvoti, nei kalbėti. Buvo geriausia įsitraukti į darbus ir apie tai užmiršti, ar geriausia susirasti Emi, Melą ir joms padėti, susikėravoti su globotiniais. Čia Igorio mintys sustojo. Po tokio praradimo, Igoris nenorėjo mąstyti apie savo vaikų turėjimą, kažkaip apsiprato su mintimi globoti kitų vaikus...Ir neprieštaravo šiai idėjai. Net jam tai patiko. Dažniausiai globotiniai būdavo beveik hogvartsinio amžiaus, turi savo charakterį, pomėgius, norus - jie kaip mįslės, kurias reikia įminti.
Be to, Kajaus, Wrenos, Etano (taip, tai buvo Danielio draugas, netekęs tėvų tą pačią naktį kaip ir savo draugo, dabar globojamas šių jo su Emi) skaudi praeitis nepaliko Igio abejingo.
Žvilgtelėjo į horizontą. Norėjo, jog jų gyvenimai būtų daug geresni, nei jo ir Emilijanos.
-Iš tikrųjų neįsivaizduoju. Išdavikams kaip ir atkeršyta, bandysiu nesivelti į jokią vilkolakių, medžiotojų politiką...Tikiuosi pavyks. Nežinau, Luna, bandysiu grįžti į prastą gyvenimą,- kurio nutruopų nė kiek neprisimenu. pabaigė mintyse,- Nesirūpink, tau nebūsiu galvos skausmas,- jau šiek tiek linksmiau šyptelėjo,- Be to, ačiū, kad išklausei. Rūpinkis saviškiais ir savimi,- atsisveikino su neprieše Luna ir nuėjo nuo Šermuonėlio galvos kalno žemyn.