0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Mvanzos rotušės aikštė - nedidelė aikštė, kurioje stovi miesto valdžios namai. Aikštėje nemažai kirų, keliančių triukšmą, kuris susilieja su turgaus, vykstančio kiekvieną savaitgalį, triukšmu. Aikštėje stovi daugybė suoliukų, ant kurių vietiniai mėgsta rengti mažus koncertus. Aikštė nuolat gyva ir triukšminga, tačiau kampuose esantys suolai nerašytu susitarimu būna paliekami svarbiems reikalams aptarti, tad ten susišnekėti tikrai įmanoma.
Nepaisant to, kad aikštė nėra didelė, joje dažnai vyksta renginiai, populiarūs koncertai.
Pati rotušė yra vienas moderniausių pastatų Mvanzos mieste. Šviesaus mūro trijų aukštų pastatas, turintis bokštą, kuriame yra įtaisytas miesto laikrodis. Į bokštą galima užlipti ir pasigrožėti panorama.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 165
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Mulungu be galo jaudinosi. Nedažnai pasitaikydavo keliauti į miestą. O čia dar reikės susitikti su kažkuo iš kažkokios "europos" (kad ir ką tai reikštų). Tėtis bandė paaiškinti sūnui, kas čia bus, bet berniukas nieko nesuprato. Tikriausiai labiausiai dėl to, kad ir tėtis aiškiai suprato ne viską.
Abu afrikiečiai į susitikimo vietą - Mvanzos rotušės aikštę - atėjo kiek per anksti. Tėtis norėjo pasižvalgyti, kas čia naujo. Tai, kaip spėjo Mulungu, tebuvo būdas nuraminti jaudulį.
- Bet ko jai iš manęs reikia? - berniukas užstaugė taip, kad peršaukė bet kokį aikštėje vyravusį triukšmą. Jis to klausė gal jau penkioliktą kartą. Žinojo, kad tėvas atsakymo nepateiks, tačiau nesiliovė kamantinėti. Juk laiške turėjo būti kažkokia informacija!
Tėvui besižvalgant turguje Mulungu pradėjo nekantrauti. Nepaisant to, kad tai buvo gal tik koks trečias kartas berniuko gyvenime, kai jis lankėsi Mvanzoje, dabar tenorėjo įsitaisyti ant suoliuko ir ramiai laukti. Tikėjosi, kad taip pavyks šiek tiek apsiraminti.
Tėvas jau buvo užsiminęs, kad gali tekti išmokti kažkokią naują kalbą. Anglių? Angelų? Būsimas Hogvartso mokinys tiksliai neprisiminė, kaip tas žodis tariasi, tačiau buvo visai patenkintas. Žinojo, kad norėtų ne tik medžioti, ką visą gyvenimą darė tėvas. Tad tai bus proga išmokti ką nors kitokio. Bet kuo čia dėta ta moteris, su kuria jiedu turi susitikti? Šito vienuolikmetis nežinojo. Dėl to ir jaudinosi. Visiškai nebūtų prieštaravęs su kažkuo susipažinti. Bet kam reikėjo viską taip sureikšminti? Ir kodėl nebuvo galima susitikti namuose?
Galų gale tėvas patraukė vieno iš kampinių suoliukų link. Mulungu žinojo, kad tai yra vieta, kurioje vyksta svarbūs susitikimai. Bet ar tą žinos ta... "europietė"? Mulungu gūžtelėjo pečiais. Ne jo reikalas.
- Kada ji čia bus? - užbaubė berniukas. Ką gi, buvo galima tikėtis, kad ji išgirs garsiausiai kalbantį vaiką ir supras, kad tai yra tas žmogus, kurio jai reikia. Tėvas kažką tyliai sumurmėjo sūnui. Tas "tyliai" pakartojo:
- Labas.
Žodis buvo ištartas angliškai. Skambėjo labai keistai. Ir, žinoma, garsiau nei derėtų. Pažvelgęs į tėvą Mulungu liko patenkintas: panašu, kad žodį ištarė tinkamai. Maždaug. Bet ką jam reikės daryti toliau? Juk visai tos keistos kalbos nemoka. Eilinį kartą pradėjęs klausinėti tų pačių dalykų berniukas vėl baisiausiai susijaudino. Žvalgėsi po aikštę ir tikėjosi, kad paslaptingoji moteris teiksis ateiti artimiausioje ateityje.
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 867
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Gyvenimas šoninėje gatvelėje netoli Mvanzos rotušės tekėjo sena vaga. Tie patys žmonės, kaip ir kiekvieną savaitgalį traukiantys namo iš turgaus, tas pats įprastas šurmulys, atvilnijęs iš pagrindinės gatvės. Rodėsi, nieko keisto negalėtų nutikti. Bet nutiko. Gatvelės gale, šešėlyje netikėtai atsirado keistai apsirėdžiusi moteris sidabriškais, į ilgą kasą supintais plaukais. Tik atsiradusi ji iškart apsidairė tikrindama, ar tikrai jos niekas nepamatė. Ir tik įsitikinusi, kad kelias laisvas, ji patraukė šurmulio link. Vilkėdama smaragdinio žalsvumo kelioninę mantiją, Arwen jautėsi sukaitusi - jos įprasti drabužiai, nepavedę nei vienoje kelionėje, šiam karštam Tanzanijos orui nebuvo tinkami. Dar kartą apsižvalgiusi, ji iš vidinės kišenės išsitraukė burtų lazdelę ir ja mostelėjo. Po sekundėlės žaliosios mantijos nebebuvo likę - Arwen liko su plono šilko gelsva suknele, kuri derėjo prie jos žalių akių. Patikrinusi laikrodį ir pamačiusi, kad mažumėlę vėluoja, ji paspartino žingsnį.

Iš tiesų, kelionė į Tanzaniją nebuvo įtraukta į jos atostogų planus. Laikas prieš naujus mokslo metus turėjo būti praleistas įprastai, kaip ir kiekvieną kartą pasibaigus egzaminams. Deja, Magiška plunksna pakeitė jos planus. Hogvartso direktorė ganėtinai nustebo, plunksnos pateiktame sąraše pamačiusi magiškų galių turintį jaunuolį ne iš Jungtinės Karalystės, bet net iš pačios Afrikos. Ji ne kartą savęs klausė, kodėl Hogvartsas, kodėl ne Vagadu. Bet atsakymo neturėjo. Vagadu atstovai nebuvo linkę dalintis su ja informacija, o ji labai ir nesistengė sužinoti. Na, kaip ten bebūtų, dabar ji jau čia - žemyne, kuriame jai dar nebuvo tekę įkelti kojos.

Paskendusi savo mintyse ji nepastebėjo, kaip jau atėjo į miesto aikštę, kurioje buvo paskyrusi susitikimą berniukui, netrukus pradėsiančiam mokytis jos burtų ir kerėjimo mokykloje. Kaip ir tikėjosi, berniukas su tėvu jau buvo čia. Arwen tvirtu žingsniu žengė prie jų ir pasisveikino laužyta svahilių kalba, kurią šiek tiek spėjo pramokti prieš kelionę, kartais įterpdama ir angliškų žodžių:

- Sveiki, aš esu Arwen, Hogvartso direktorė. Kaip matau, gavote mano laišką, - nužvelgdama tėvą ir sūnų nusišypsojo ji. - Laiške aš viską paaiškinau. Minėjau, kad Mulungu yra priimtas į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą.

Arwen niekada nebuvo susitikusi su kitos kultūros atstovais, tad nežinojo, kaip turėtų elgtis. Ar užteko mano pasisveikinimo, ar visgi turėjau paduoti ranką?, svarstė ji. Tikėjosi, kad Mulungu tėvas imsis iniciatyvos ir nukreips ją tinkama linkme.

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 165
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
Nepaisant to, kad Mulungu visada buvo laimingas ir patenkintas, dabar spėjo kelis kartus pamanyti, kad ta, kurios jis su tėvu laukė, nepasirodys. Pradėjo atrodyti, kad tai tik kažkoks kvailas pokštas. Net supyko ant tėvo, kad įvėlė jį į šitą reikalą, tačiau kažką sakyti pabijojo.
Ir tada galiausiai prie jų kažkas priėjo. Pažvelgęs į atėjusiąją Mulungu taip išsigando, kad norėjo pulti slėptis tėčiui už nugaros. Vis dėlto jis buvo pirmojo genties medžiotojo vyriausiasis sūnus - negalėjo elgtis kaip kokia maža mergaitė. Tad sukaupęs drąsą atidžiau nužvelgė moterį. Praėjus pirmam siaubui dabar reikėjo susilaikyti jos nepačiupinėjus. Berniukas neslėpdamas nuostabos spoksojo į ją, kol galiausiai skaudžiai kumštelėtas tėvo angliškai užbaubė:
- Labas!
Jo balsas, ko gero, galėjo perrėkti bet kokį triukšmą, tad buvo galima tikėtis, kad ši keista moteris ("europietė"!) jį išgirs.
Mulungu žiūrėjo, kaip tėvas atsistoja ir linkteli. Nežinojo, ar ir pačiam reikia tai daryti, tačiau nutarė pasinaudoti vaiko teise, tad liko sėdėti.
- Nelabai suprantame, ką tai reiškia, - sunkiai rinkdamas angliškus žodžius pradėjo tėvas. Lyg ir supratęs, kad gali išvengti šitos problemos pratęsė gimtąja kalba: - Ko jis tiksliai ten mokysis? Ar išties turės praleisti visus metus ten? Jam jau vienuolika, turi pradėti mokytis medžiotojo gyvenimo...
Mulungu pasijuto nejaukiai. Pirmojo - angliško - sakinio jis nesuprato, tačiau tai, ką pasakė suahiliškai, skambėjo kaip priekaištas. O juk berniukas jau norėjo ten važiuoti! Neįsivaizdavo, kas ten laukia, tačiau jį jau buvo apėmęs smalsumas. Tai buvo kažkas, ko nepatyrė joks kitas genties vaikas. Vien jau kelionė į tą šalį ko verta! O jeigu jis išmoks visokių įdomių dalykų, viskas dar įdomiau!
- Aš noriu važiuoti! - norėjo sumurmėti tėvui, tačiau viskas išėjo kaip visada: balsas nuskambėjo per visą aikštę. Šiuos žodžius tikrai turėjo išgirsti ir ta "direktorė", nors šito žodžio Mulungu nesuprato. Vis dėlto jeigu ji supras, kad pats vaikas "ten" vykti ir mokytis nori, galbūt bus tik geriau. Nesusilaikęs jis vėl įsmeigė nuostabos ir smalsumo kupiną žvilgsnį į Arwen.
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 867
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Išgirdusi, kad ponas Kinyonga nelabai suprato, ką ji pasakė, Arwen sunerimo. Aišku, ji ir pati nesuprato, ką jis kalbėjo su sūnumi. O gal tai buvo skirta jai? Lengva nebus..., - pagalvojo ji. Nors gal jis suprato jos žodžius, bet nesuprato esmės. Teks jai pasitelkti išmonę ir pasistengti viską paaiškinti, nes nuo to priklauso šio žvalaus jaunuolio ateitis. Nusprendusi neišsiduoti, kaip jaudinasi ir nerimauja, burtininkė išsišiepė iki ausų ir tarė:

- Hogvartsas yra burtininkų mokykla. Čia vaikai mokomi... magijos, - paskutinį žodį ji pasakė svahilių kalba, kad jos pašnekovai suprastų. - Mokykla yra Škotijoje. Žinoma, aš pasirūpinsiu, kad Mulungu ten nusigautų saugiai. - Arwen nejučiom pravėrė atsineštą maišelį, tarsi tikrindama, ar į nešyklę paversta sena skrybėlė vis dar ten.

Prieš keliaudama į Afriką ji pati ilgai svarstė, kaip čia nusigauti. Ir ypač - kaip į Hogvartsą turėtų atvykti afrikietis berniukas, jei nuspręstų čia mokytis. Kol pasiekė Tanzaniją, jai teko keletą kartų pakeisti keliavimo būdus. Visų pirma, Anglijoje kelionmilčių pagalba ji nusigavo į Magijos Ministeriją, kur buvo susitarusi susitikti su jau seniai Hogvartsą baigusiu mokiniu, kuris dabar dirba Transporto departamente. Jis sutiko padėti jai šioje kelionėje. Buvęs varniukas savo koledžo vadovei parūpino nešyklę, tačiau ji nukėlė tik į Biobetonsą - mokyklą Prancūzijoje. Iš ten ji vietiniu traukiniu nusigavo į Ispanijos pietus. Toliau jai teko pasitelkti šluotą ir perskristi Gibraltaro sąsiaurį. Maroke jos jau laukė burtininkas iš Vagadu mokyklos, padėjęs pasiekti Tanzaniją.

- Mulungu, tu esi burtininkas, - Arwen pasistengė išmoktą frazę svahilių kalba ištarti kaip įmanoma taisyklingiau. Ar jai pavyko, bus matyti iš pašnekovų reakcijos. - Hogvartse galėsi išmokti įvairių magijos pasaulio dalykų ir susipažinti su kitais bendraamžiais burtininkais. Tam turėsi nemažai laiko, kadangi per mokslo metus visi mokiniai gyvena Hogvartso pilyje. Žinoma, tris kartus per metus, per atostogas, galima grįžti namo.

Paskutinį sakinį Arwen nusprendė pridėti galvodama, jog dėl sūnaus išvykimo iš namų ilgam laikotarpiui labai jaudinasi jo tėvas. Tačiau nebuvo tikra, ar tai padėjo bent kiek sumažinti jo nerimą.

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 165
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Pamatęs plačią "europietės" šypseną Mulungu skubiai atsakė tuo pačiu. Nors vis dar tiksliai nesuprato, ko iš jo norima, moteris jam pamažu pradėjo patikti. Atrodė, kad ji žino, kaip reikia bendrauti su nuolat patenkintu berniuku.
Vis dėlto gautas paaiškinimas gerokai sutrikdė jaunąjį burtininką. Žodis "magija" jam asocijavosi su gydytojais. O juk buvo akivaizdu, kad jis bus medžiotojas - kaip ir jo tėvas! Visai sutrikęs Mulungu žvelgė į pirmąjį genties medžiotoją ir laukė kokio nors paaiškinimo. Deja, atrodė, kad ir tėvas, kuris galėjo atsakyti į bet kokį klausimą, šį kartą nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti.
- Mano sūnus nebus gydytojas, - sunkiai išspaudė anglišką sakinį pirmasis genties medžiotojas. - Ir kur yra ta Škotija?
Jis tyliai paaiškino viską sūnui. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl jo vaikas - ir dar vyriausias! - turi vykti į kitą pasaulio kraštą, kad mokytųsi meno, kurio jam visai nereikia. Vis dėlto matė, kad Mulungu nori ten važiuoti. Vyrą apėmė šioks toks liūdesys.
Mulungu, išgirdęs, kad yra burtininkas, baisiausiai apsidžiaugė. Jis ne visai suprato to žodžio reikšmę, mat spėjo, kad Arwen nenorėjo pasakyti "gydytojas". Vis dėlto buvo akivaizdu, kad tai yra kažkas ypatingo. Be to, galės susipažinti su kitais "burtininkais"! Galbūt jie bus ne iš jo genties, galbūt netgi iš "europos"? Vaikas suprato, kad tikrai ten važiuos. Teliko įtikinti tėvą, kad jį išleistų. Jis labai garsiai kažką sušnibždėjo tėvui, o šis išvertė klausimą į anglų kalbą:
- Kiek laiko truks... Ta mokykla?
Iš pirmojo genties medžiotojo tono buvo galima suprasti, kad jis ne itin džiaugiasi perspektyva kažkur išleisti vyriausiąjį sūnų. Tad šypsena, paprastai nepaliekanti Mulungu veido, šiek tiek priblėso. Jis buvo pasiruošęs dabar pat eiti su šita "direktore" į tą mokyklą, tačiau perkalbėti tėvą nebus lengva. Mama tikrai neprieštarautų liūdnai pagalvojo afrikietis, tačiau žinojo: tokiu atveju moters nuomonės nieko neklaus. Bet juk ji - moteris priminė sau vaikas, dar kartą atidžiai nužvelgdamas Arwen. Nežinojo, ar "europoje" viskas veikė kitaip ir moterys galėjo ten priimti tokios svarbos sprendimus, tačiau buvo aišku: būtent šita moteris ten yra svarbi. Jeigu ji atkeliavo net iki čia, kad pakviestų jį, Mulungu, kažko mokytis, vadinasi, svarbus ir jis!
- Aš važiuosiu! - per visą aikštę užriko vaikas ir stryktelėjo nuo suolo. Atrodė, kad jis yra pasiruošęs vykti į tą nežinomąją "europą" tą pačią akimirką.
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 867
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Pirmajam genties medžiotojui paprieštaravus, kad jo sūnus nebus gydytojas, Arwen suprato, kad jiems reikalingas kitoks paaiškinimas. Žinoma, juk jų kalboje „burtininkas“ gali reikšti visai ką kitą - gal „kerėtojas“, o gal „šamanas“. Iš Mulungu reakcijos ji suprato, kad berniukas jau apsisprendė vykti su ja, bet visgi, kol jis nepersigalvojo, Arwen suskubo paaiškinti:

- Ne ne, aš neturėjau omenyje hilerio. Burtininkai gali rinktis ir kitokias profesijas, net tik gydytojo. Jei norėsi, Mulungu, galėsi būti ir medžiotoju - be abejo, ir magiškų gyvūnų. Profesiją paprastai mokiniai renkasi šeštame kurse, žinoma - su mokytojų pagalba. Na, o septintais, paskutiniais mokslo metais gilinamos žinios, reikalingos pasirinktai profesijai. Ne, burtininkas reiškia visai ką kita.

Nusprendusi, kad bus paprasčiau parodyti, nei paaiškinti, ji iš suknelėje paslėptos kišenės išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė ją į netoliese gulintį akmenį. Žinoma, prieš tai apsižvalgiusi, ar neateina žiobarai.

- Avifors! - ištarė burtininkė, ir akmuo pavirto į žalią paukštuką puošnia „kepure“. Livingstono turakas lyg niekur nieko pakilo į dangų ir nuskrido medžių link. - Tai štai. Atvykęs mokytis į Hogvartsą, Mulungu galės išmokti šitokio burto. Ir ne tik tokio. Magija nėra vien tik šitokie „triukai“ draugams linksminti. Burtais mes pasilengviname kasdienį gyvenimą, galime apsiginti, netgi keliauti.

Svarstydama, ar šitokio paaiškinimo užteko Mulungu tėvui, Arwen klausiamai pažvelgė į jį bei berniuką, ir laukė reakcijos.

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 165
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
- Hilerio? - pasitikslino Mulungu atsisukdamas į tėvą. Žodis jam buvo negirdėtas, tad vaikas kiek sutriko. Vis dėlto "europietė" kalbėjo toliau, tad teliko išklausyti ir pabandyti suprasti.
- Septyneri metai? - nustebęs paklausė tėvas. Juk per tiek laiko jo sūnus užaugs! Kaip jis išmoks medžiotojui reikalingų dalykų, jeigu visą svarbiausia mokymuisi laikotarpį praleis Europoje, kur visi sėdi prie tų... Kompiuterių?
Kai moteris išsitraukė lazdelę, Mulungu žiūrėjo į ją neslėpdamas smalsumo. Vis dar nelabai suprato, ką jis galės daryti pasimokęs toje mokykloje, tad tikėjosi, kad netrukus kas nors paaiškės. Berniukas išsproginęs akis žiūrėjo, kaip "europietė" nukreipia lazdelę į akmenį. Jai ištarus visai nesuprantamą žodį, akmuo dingo. Mulungu persigando ir jau norėjo pasislėpti už tėvo. Vis dėlto jis buvo ne tik burtininkas, bet dar ir vyriausias pirmojo genties medžiotojo sūnus, tad negalėjo elgtis kaip kvaila mergiūkštė. Šiaip ne taip sulaikęs norą pasislėpti tėvui už nugaros nulydėjo akimis paukštį.
- Aš mokėsiu tai padaryti? - nustėręs paklausė jis pirmojo genties medžiotojo. Pastarasis sunkiai išvertė sakinį Hogkažkoten direktorei. Jo visai nežavėjo mintis, kad vaikas mokės tokių keistų dalykų, kurie medžiotojams niekada nebuvo reikalingi. Deja, pats sūnus atrodė labai entuziastingai nusiteikęs. Jis vis dar žiūrėjo į vietą, kur dar visai neseniai gulėjo akmuo. Tėvas puikiai suprato: kad ir kokia būtų jo nuomonė, jis negali uždrausti vyriausiajam savo sūnui mokytis. Tuo labiau, kad jeigu jis jau turi tą galią, nepuoselėjama ji gali tiesiog trukdyti gyventi. Nesislėpdamas tėvas sunkiai atsiduso. Pažvelgė į sūnų, tada - į moterį iš Europos.
- Na, gerai, tebūnie, - galiausiai ištarė jis. - Kada turime išvykti?
Mulungu, supratęs, kad tėvas sutiko, tiesiog pašoko iš džiaugsmo. Neįsivaizdavo, kas jo ten laukia, tačiau jau dabar tiesiog virpėjo iš nekantrumo.
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 867
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
- Traukinys į Hogvartsą išvyksta rugsėjo pirmą dieną, tačiau iki tol dar turėsite nusipirkti mokyklai reikmenis – uniformą, knygas ir kitką, ko prireiks mokantis. Na ir, žinoma, burtų lazdelę, - pradėjo pasakoti Arwen. Stengėsi nepateikti sudėtingos informacijos, kad neišgąsdintų būsimo mokinio ir jo tėvo.

Šis jos apsilankymas žiobarų šeimoje tam, kad pakviestų žiobarų kilmės mokinį į Hogvartsą, nebuvo pirmas. Hogvartso direktorei teko susidurti su įvairiais atvejais šitokiuose susitikimuose ir ne visi jie buvo sėkmingi. Dalis šeimų ją laikė pamišėle ir atsisakė pripažinti tai, ką ji jiems sakė. Atmetimo reakcija nedažna, bet pasitaiko... Šis kartas privalo būti sėkmingas. Negaliu sau leisti dar vienos nesėkmės ir prarasti potencialiai gabų magijai mokinį, - svarstė sau burtininkė.

- Visą informaciją surašiau laiške, kurį rasite kartu su kvietimu mokytis Hogvartse bei pirmakuriui reikalingų prekių sąrašu, - Arwen Mulungu tėvui padavė voką su Hogvartso herbu ir žaliu rašalu užrašytu gavėjo adresu. Tuomet iš savo magiško maišelio išsitraukė seną skrybėlę. - Paskutinę rugpjūčio dieną ši skrybėlė įgaus galią perkelti jus į Skersinį skersgatvį Londone, kad galėtumėte apsilankyti parduotuvėse ir apsipirkti. Iki tol jos nepradanginkite ir šiukštu niekam neperleiskite. Mulungu įsėdus į traukinį, kuris nuveš į mokyklą, skrybėlė vėl įgaus galią grąžinti jus atgal į Tanzaniją, - Arwen stengėsi kaip įmanoma aiškiau viską perteikti Mulungu tėvui.

Atidavusi nešyklę ir voką, burtininkė susimąstė, ar nieko nepamiršo pasakyti.

- Rekomenduoju Magiškame žvėryne įsigyti pelėdą, kad būtų lengviau jums bendrauti tarpusavyje. Na ir tam, jeigu būnant Londone prireiktų mano pagalbos - pelėda greitai mane rastų, - pridūrė burtininkė. - Na, o jei dar turėtumėte klausimų, kuriuos norėtumėte išspręsti prieš man išvykstant, mielai į juos atsakysiu.

*

Neprisijungęs Mulungu Kinyonga

  • II kursas
  • *
  • 165
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
Mulungu labai stengėsi suprasti, bet vieną žodį, kurį sakė toji moteris. Deja, visiškai nesisekė. Tai berniuką gerokai liūdino: jis pradėjo galvoti apie tai, kad šis trikdis gali paversti jo mokslus labai sudėtingais. Abejojo, kad žinios, kuo skiriasi paukščio ir žinduolio medžioklė, ten labai pravers. Ne, tikriausiai jis turės mokėti tą kalbą, kuria jo tėvas dabar labai atkakliai bandė komunikuoti. Tai šiek tiek gąsdino, tačiau netrukus tėvas sugebėjo labai pradžiuginti sūnų.
- Burtų lazdelę?! - per pusę aikštės užstaugė Mulungu. Negalėjo būti tikras, kad verčiant šitą sąvoką nebuvo padaryta klaida, tačiau faktas, kad reikės įsigyti tokį daiktą, buvo labai smagus. Galbūt jis galės iš akmens išgauti paukštį?!
Tėvas vis dar šiek tiek nerimavo. Nebuvo labai jauku išleisti vyriausią sūnų į tolimą šalį mokytis. Vis dėlto toji direktorė atrodė nusiteikusi geranoriškai, tad vyras ilgainiui kiek aprimo. Puikiai suprato, kad ne bet kuriam genties ar net visos Tanzanijos vaikui atsiranda proga įgyti europinį išsilavinimą. Mulungu gavo neeilinį šansą, tad juo nepasinaudoti būtų tiesiog kvaila.
- Ačiū už... Informaciją, - laužyta anglų kalba ištarė vyras virpančia ranka paimdamas voką. Dar nebuvo tikras, kaip supras tai, kas ten bus parašyta, tačiau žinojo, kad padarys viską, kas jo galioje. Skrybėlę paliesti buvo šiek tiek nedrąsu, tačiau pirmasis genties medžiotojas negalėjo apsikvailinti prieš moterį, tad paėmė magiškąjį daiktą.
- Ar turi klausimų? - gimtąja kalba pasiteiravo sūnaus tėvas, prieš tai išvertęs viską, ką buvo sakiusi europietė. Mulungu papurtė galvą. Jis mielai būtų jau dabar keliavęs į tą mokyklą, tad mėnesio laukimas nelabai viliojo. Tiesa, vaikas suprato, kad jam teks skirtis su draugais, tad likusį laiką reikėjo panaudoti kuo geriau.
- Pelėdą... Nusipirksime, - ištarė Mulungu tėvas atsisukęs į Arwen. Tiesa, to žodžio nežinojo, tačiau įsiminė, kaip jis skamba, ir to kol kas užteko. - Manau, kad klausimų neturime.
Vyras dar kartą atsisuko į sūnų, kuris atrodė labai užsidegęs. Nepaisant to, kad baimės visiškai atsikratyti nepavyko, jis džiaugėsi: Mulungu atrodė laimingas, tad viskas bus gerai.
Turbūt pirmas forumo veikėjas, miręs du kartus.
Pirma mirtis
Antra mirtis

Rašantys paslapčių kambaryje: jeigu pageidaujate, galite naudoti kabančią negyvą Mulungu dvasią kaip NPC.

SKANAUS!

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Kerėjimo profesorė
  • *
  • 867
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
Pašnekovai Hogvartso direktorei vis dar atrodė sutrikę. Arwen įtarė, kad tam įtakos turi ne tik kultūrų skirtumai, bet ir kalbos barjeras. Tačiau burtininkė jau nebežinojo, kuo dar galėtų padėti Mulungu ir jo tėvui, kaip palengvinti visą procesą. Laišką, kurį įdavė ponui Kinyonga, ji parašė svahilių kalba, na bent jau stengėsi, kad ta rašliava būtų kiek įmanoma taisyklinga. Ji suprato, kad per itin trumpą laiką neįmanoma gerai įvaldyti svetimos kalbos - tiek jai, tiek Mulungu šeimai. Na, o jei privėlė kvailų klaidų, tai bent jau ponas Kinyonga gardžiai iš jos pasijuoks. Arwen tikėjosi, kad per likusį mėnesį nei vienas iš jų nepersigalvos, taip pat ji vylėsi, kad iki atkeliaujant į Londoną jie į visus kilusius klausimus ras atsakymą jos parašytame laiške. Ji nepalieka jokio būdo su ja susisiekti, o tai visą šią situaciją kažkiek komplikuoja. Žinoma, ji galėjo atvežti pelėdą, užuot pasakius ją nusipirkti patiems. Bet ji nežinojo, ar pelėda ištvertų tokią kelionę ir keliavimą oru.

- Na, tai jei nebeturite klausimų, tuomet jau jus paliksiu, - tarė Arwen. - Kaip jau minėjau, visą informaciją rasite laiške, o mėnesio paskutinę dieną nepraleiskite savo kelionės į Londoną.

Burtininkė dar akimirką pagalvojo, ar tikrai nieko nepamiršo pasakyti, ir atsisveikino:

- Smagių likusių atostogų, Mulungu. Pasimatysime Hogvartse. Sėkmės ir jums, pone Kinyonga.

Tai tarusi, Arwen patraukė link artimiausios gatvelės, vedančios iš aikštės. Kai jau nebesimatė nė gyvos dvasios, mostelėjo burtų lazdele ir iškeliavo į Londoną.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #11 Prieš 2 metus »
Dar viena misija, kurios metu tenka vykti kažkur toli nuo namų. Tokia situacija jau gerokai erzino, bet Dafydd neturėjo pasirinkimo. Nebuvo lengva gauti šį darbą, tad dabar ieškoti kito būtų pernelyg kvaila. Guodė tai, kad jau visai netrukus gaus ilgų atostogų, kurias galės praleisti su Mayra ir mažyliais. Vaikinas vis labiau nekantravo sulaukti sūnelio, norėjosi paimti jį į glėbį, priglausti. Žinoma, Dafydd laukė ir momento, kai galės paimti mylimąją ant rankų ir nunešti į lovą.
Galvodamas tik apie namus ir tai, kas jo laukia visai netrukus, velsietis, laimei, spėjo laiku paleisti nešyklę ir atsidūrė kažkokiame kieme. Kerais nudažęs plaukus ir gerokai patamsinęs odą buvo kiek panašesnis į vietinius, bet atrodė, kad vis tiek kris į akis. Svarstydamas, kaip į tokią išvaizdą reaguotų Mayra, Dafydd išlindo į atviresnę vietą ir neryžtingai apsižvalgė. Nors buvo darbo diena, miesto aikštės apylinkės buvo išties triukšmingos. Baisu net pagalvoti, kas dėsis pačioje aikštėje. Kaip reikės susišnekėti, jeigu juos ir vietinius skirs ne tik kalbos barjeras, bet ir šitas siaubingas triukšmas? Šito Dafydd nė neįsivaizdavo, tad tikėjosi, kad Tobias turės genialių idėjų ir bus pasirengęs atlikti kalbėjimo dalį. Tiesa, tokia viltis buvo labai jau menkai tikėtina, mat kolega nebuvo daug šnekesnis už jį patį. Toks keistas viršininkų sprendimas gerokai trikdė: kodėl nebuvo galima į šią misiją leisti tų, kurie turi nuostabią iškalbos dovaną?
Pagaliau pasiekęs aikštę Dafydd neįsivaizdavo, kur dėtis dabar. Tobio nepastebėjo, nebent, žinoma, jis taip pat buvo pakeitęs išvaizdą. Apie savąją velsietis kolegą perspėjo, liko tikėtis, kad jis šio fakto nepamirš. Stypsoti čia ilgiau nei absoliučiai būtina Dafydd tikrai neketino. Jautėsi esąs visiškai ne savo vietoje. Ne, jis reikalingas tik namuose, o ne čia, kur yra ne tik triukšminga, bet dar ir nemaloniai šilta.
Pamatęs laisvą suoliuką Dafydd įsitaisė ant jo. Nužvelgė aikštę ir kitame jos gale pamatė tuos, kurie tikriausiai ir buvo kelionės tikslas. Juodaodžiai afrikiečiai, atrodo, besiruošiantys kažkokiam koncertui. Ir kaip, po galais, reikės prie jų prieiti ir pradėti kažką kalbėti? Šito Dafydd nė neįsivaizdavo, misija atrodė tiesiog neįmanoma. Širdį užgulė apmaudas ir netgi pyktis: kodėl jį reikia siųsti taip toli nuo namų, kur sėkmės tikimybė yra mažesnė nei minimali? Argi būtina menkinti šiek tiek pakilusį vaikino pasitikėjimą savimi? Stengdamasis negalvoti apie tai, kaip viršininkai reaguos nesėkmingos misijos atveju, Dafydd vėl užsisvajojo apie laiką su šeimos nariais. Taip, tokios mintys buvo nepalyginamai malonesnės.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
Dar viena kelionė. Keistokas darbas, tačiau ir Tobias nebuvo iš įprastųjų, tai gal nieko baisaus. Jei rimtai, vaikinui netgi patiko šis darbas, galimybė pamatyti pasaulį. Tačiau iš kitos pusės, jis taip norėjo nors kiek pailsėti, numesti nuo pečių priesaikos svajonės naštą. Deja, pakabukas niekur nedingo nuo juodaplaukio kaklo. Darbas yra darbas.
Nusileidęs Mvanzos aikštėje vaikinas apsidairė, ieškodamas kolegos. Jis vis dar ne itin mėgo Dafydd, tačiau po to nuotykio Meksikoje nejučiomis ėmė jausti šiokią tokią pagarbą.
Bėda ta, kad šis darbas buvo susijęs su mandagiu kalbėjimo, o ne mandagiu snukių daužymu, kas Tobijui ne itin patiko. Geriau jau būtų vėl susigrumti su kokiais užpuolikais nei kalbėti. Nesupraskite klaidingai, Tobias mokėjo kalbėti. Kalbų taip pat žinojo nemažai. Tačiau, nors galėjo kalbėti, jis to nemėgo daryti. Ne jo arkliukas.
Kažkur aikštės kampe juodaplaukis pastebėjo Dafydd. Jis buvo pakeitęs išvaizdą, tad kiek sunkokai atpažįstamas. Tačiau ir Tobias nebuvo pėsčias. Vaikinas buvo pasitamsinęs odą, nes jo mėnulio blyškumo oda čia tikrai būtų kritusi į akis. Be to, savo mylimus juodus grėsmingus drabužius iškeitė į kiek labiau kasdieniškus. Jam ne itin patiko toks pokytis (tiksliau, visai nepatiko), tačiau ko tik nepadarysi, kad pasisektų darbas.
- Sveikas. - tarstelėjo, priėjęs prie kolegos. Pasekęs jo žvilgsnį pamatė juodaodžių grupelę, kurie, rodėsi, ruošėsi kažkokiam pasirodymui. - Nuostabu, - burbtelėjo panosėj. Ir kodėl, kodėl reikėjo kalbėti? Kodėl būtent tokia užduotis? - Einam. - mestelėjo kolegai ir patraukė link vaikinų grupės.
Tobijo pasirodymas šiems nesukėlė jokio įspūdžio. Pasiilgau savo durklų. pagalvojo juodaplaukis, perbraukdamas per keistai tuščią grandinę.
- Excuse me, - švaria britiška tartimi prabilo Tobias. - Can I ask you a couple of questions? - ((angl. Atsiprašau. Ar galiu paklausti poros klausimų?)) grupelė neparodė jokios reakcijos. Juodaplaukis atsiduso. - Parla italiano? - ((ital. Ar kalbate itališkai?)) vėl jokios reakcijos. - Tu hablas español? - ((isp. Ar kalbate ispaniškai?)) - Sprichst du Deutsch? - ((vok. Ar kalbate vokiškai?)) pabandė ir gimtąja kalba.
Vis tiek jokio atsako. Juodaplaukis sugriežė dantimis ir pasisuko į kolegą.
- Gali bandyti tu. Jie nekalba nei angliškai, nei itališkai, nei ispaniškai, nei vokiškai. Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kaip su jais susikalbėsime. Tu tikras, kad čia tie žmonės, kurių ieškome?
Tobias sukryžiavo rankas ant krūtinės ir eilinį kartą pagalvojo, kaip pasiilgo savo durklų.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Dafydd juto kylantį nepasitenkinimą. Atrodė, kad kolega vėluoja, šiaip gaišta laiką, o gal net iš viso nepasirodys. Ar per pirmąją misiją jis pastebėjo, kad raudonplaukiui darbas menkai terūpi? Ar gali būti, kad erzina specialiai? Norėjosi tikėti, kad taip nėra: velsietis nejučia pajuto tam tikrą pagarbą Tobiui ir nenorėjo, kad viskas staiga sugriūtų. Bet ar negali jis pagaliau pasirodyti?!
Iš tokių nelabai smagių apmąstymų Dafydd pažadino pažįstamas balsas. Buvo keista apsidžiaugti pamačius Tobią, bet velsietis jautėsi būtent taip. Atsistojęs ištiesė ranką pasisveikinti ir atsakė:
- Sveikas.
Norėjosi pasakyti kažką daugiau ir taip numušti įtampą. Praėjusį kartą jiedu praktiškai nesusipažino. Negali sakyti, kad Dafydd kolegos nemėgo. Ne, jis paprasčiausiai buvo dar vienas nepažįstamas žmogus. Ar verta pažindintis, ar ne, kol kas nebuvo aišku. Deja, jokie protingi žodžiai į galvą neatėjo, tad panašu, kad prisistatymus ir kitas panašias nesąmones reikės palikti kitam laikui.
Gerai buvo tai, kad juodaplaukis buvo nusiteikęs veikti. Dafydd jau pastebėjo, kad jis nėra plepus, o tai jam labai tiko. Blogiau buvo tai, kad dabartinė misija reikalavo iškalbos meno. Pats velsietis jo neturėjo visiškai. Vylėsi, kad Tobias sugeba išpešti reikiamą informaciją. Kažkokia kalba. Tik artėdamas prie muzikantų suprato paprasčiausiai negalėsiantis susikalbėti.
Panašu, kad problema bus išties rimta. Tobias kreipėsi keliomis kalbomis, tačiau juodaodžiai akivaizdžiai nesuprato. Ką daryti dabar? Dafydd turėjo ant lapelio užsirašęs keletą žodžių suahilių kalba, tik nežinojo, kaip reikėtų pradėti šneką. Puikiai girdėjo ir suprato, ką jam pasakė Tobias. Panašu, kad reikia bandyti.
- Pirkti, - sunkiai perskaitė iš lapelio ir pažvelgė į muzikantus. Tą pačią akimirką suprato pataikęs: jie ne tik suprato žodį, bet ir gerokai jo išsigando. Vadinasi, tai ir buvo tie, kurie turi tą nelemtą veidrodį. Dafydd neabejojo, kad čia jo nėra: su savimi tampytis tokį daiktą būtų pernelyg pavojinga. Ypač ten, kur yra daug žmonių. Tai reiškė, kad reikės juos įkalbėti atgabenti juodosios magijos įnagį kur nors, kur teks susitikti dar kartą. Mintis tiesiog siaubingai nežavėjo, bet pasirinkimo nebuvo. Vis dar nesuprasdamas, kur įsivėlė raudonplaukis mintyse paprašė Mayros pagalbos ir žvilgtelėjo į lapelį.
- Turėti auksas, - pridūrė norėdamas pasakyti, kad yra pasiruošęs sumokėti didelę kainą, kad tik gautų veidrodį. Juodaodžiai nusisuko nuo Dafydd ir Tobio ir ėmė labai jau nenatūraliai tikrinti instrumentus. Velsietis sutriko ir pasijuto kiek nejaukiai: atrodė, kad jį ištiko visiška nesėkmė, tad buvo kiek gėda prie mažiau patyrusį kolegą.
- Čia jie, - neužtikrintu tonu pratarė Dafydd. Tik aš neįsivaizduoju, ką daryti, kad jie sutiktų parduoti veidrodį mums. - Visa ta muzika tėra apgaulė.
Dar kartą nužvelgęs aikštę pamatė, kad dabar čia žmonių dar daugiau. Pamažu sukaustė siaubas: negi jie ruošiasi panaudoti veidrodį tada, kai aikštė bus tiesiog sausakimša?..

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Mvanzos rotušės aikštė (Mvanza, Tanzanija)
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
Vaikinas vis dar laikė rankas sukryžiuotas ant krūtinės ir svarstė, kaip jis čia atsidūrė. Ar nebuvo galima rasti paprastesnio ir malonesnio darbo? Nors Tobias žinojo, kad taip galvodamas sau meluoja. Jam patiko šitas darbas, patiko pavojai, patiko legaliai kovoti, patiko gelbėti savo gyvybę, patiko adrenalinas, patiko tas įtemptas jausmas ieškant juodosios magijos paveiktų daiktų žinant, kad bet kurią akimirką gali būti užpultas. Tai buvo, galima sakyti, jo svajonių darbas. Tad kodėl vaikinas jautėsi taip prastai?
Dafydd nerišliai prabilo kažkokia nesuprantama kalba, tačiau, panašu, žmonės, kuriuos jie bandė prakalbinti, tą kalbą suprato. Tai vaikinas galėjo pasakyti iš pasikeitusių jų veidų ir perdėtai uolaus instrumentų tikrinimo. Raudonplaukiui patvirtinus, kad čia tikrai jų ieškomi žmonės, Tobias linktelėjo.
- Akivaizdu, jie kalbėtis nelabai nori, - konstatavo juodaplaukis. - Matyt, teks imtis kalbos, kurią visi supranta. - atsiduso ir mintyse šyptelėjo.
Akimis nuskenavęs grupelę jis įsmeigė akis į grupės vadeivą. Tiesą sakant, į žmogų, kurį jis laikė vadeivą pagal stovėseną, veido išraišką ir drabužius. Vaikinas jau seniai išmoko kūno kalbą ir kaip nusakyti, ką žmogus galvoja apie save iš jo to, kaip jis stovi.
Ramiu žingsniu, tačiau žaibišku greičiu Tobias prirėmė vadą prie sienos ir sušnypštė:
- Man nesvarbu, kad tu manęs nesupranti. Patys žinot, ko mes atėjome. Ir galiu patikinti, kad be veidrodžio neišeisime.
Sulig kiekvienu žodžiu jis vis labiau spaudė vyriškį prie sienos, o anas vis labiau žiobčiojo. Regis, suprato, ko Tobias iš jo norėjo. Arba apsimetė, kad suprato. Šiaip ar taip jis linktelėjo ir pamojavo rankomis, lyg prašydamas jį paleisti. Juodaplaukis dar sekundėlę palaikė, tada atsitraukė per žingsnį atgal, o vyras sukniubo ant žemės.
- "Niekas geriau nepravarinėja kraujo nei gatvės muštynės plikomis rankomis", - pacitavo knygą kolegai, nors nebuvo tikras, kad šis suprato, jog tai - citata. - Šiaip ar taip, jis turėtų mums atiduoti veidrodį. Jis žino, kas jo laukia, jei atsisakys, ar ne, bičiuli? - kraupiai nusišypsojo vyriškiui. Nors vargu, ar tą grimasą buvo galima pavadinti šypsena. Tačiau koks skirtumas? Svarbu darbas bus atliktas.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.