0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
 Naktį pripildė berniuko klyksmai, Tamsos šnypšimas bei kitokie sektantų skleidžiami garsai, o Mėnulis nebyliai stebėjo šią kraupią sceną, užliedamas aktorius savo šalta, balta šviesa.
 Mayra juto, kaip kraujas ant jos veido, rankų bei rūbų pamažu kreša. Žmonės, tarsi sulaukėję ir pamiršę, kad ant akmens guli niekuo jiems nenusikaltęs berniukas, darkė jo kūną, bandydami numalšinti amžiną smurto ir skausmo troškulį. Puota, kitaip nei ta Dievo Avinėlio, persmelkta mirtimi ir prieinama tik išrinktiesiems, kurie, atsisakę priimti patiektą Kūną ir Kraują, nepajusdavo, kaip kaltės ir savigailos grandinių traukiami į dugną paskęsdavo.
 Bloga. Prie žemės nuovargio traukiamas kūnas, šalta, karšta, visus skonius ir kvapus užgožiantis šviežias kraujas. Mayros akyse vėl šoko tie tamsūs taškeliai, grasindami ją pasiglemžti į amžinos Tamsos karalystę.
 Priėjus prie akmens, mergina juto po kojomis nekalto vaiko krauju permirkusią žemę, matė jo išdarkytą lavoną ir, ištiesusi jo paties krauju išteptas rankas, švelniai suėmė veido likučius.
-Sudegint. Viską!-paliepimas nuaidėjo mišku. Aplink stoviniavę žmonės, tarsi ką tik pabudę iš savotiško transo, vengė pažvelgti į šios nakties auką.
 Skruzdėlės grįžo prie darbų, o ji, jų karalienė, vis dar glostė vasariškus saulėlydžius primenančius berniuko plaukus ir šnabždėjo žodžius.
 Blogumas nepraėjo. Mayra keliais atsirėmė į kruviną žemę, vis dar keistai šypsodamasi. Tamsa, jos taip išsiilgusi, taip pat tiesė savo rankas. Kaip ir viskas buvo suplanuota, netrukus kraujo kvapą nugalėjo benzino tvaikas. Blykstelėjo degtukas ir ugnis apsiautė Mayrą ir berniuko kūno likučius.
 Melsvi ugnies liežuviai, sieros kvapas, nutilę žmonės, paukščiai, gamta, balsai...
 Laikas tarsi sustojo.
Ir suskambo varpai/Džiaugsmingi iš kalnų aukštų./Kelkim rankas į viršų,/Šlovinkim Tave kartu...
-Tu atėjai,-pakėlusi akis į juodą kaip Niekas dangų, tarė Mayra. Ledinės šešėlio rankos uždengė jai akis. Aš visada šalia, Mayra, ir tu tai žinai.
-Lauki...-atsiduso juodaplaukė.-Tu vis lauki ir lauki, o ne žinai...
Ir vieną dieną sulauksiu.

 Lediniai lietaus lašai bėgo Mayros veidu žemyn. Mergina lėtai pramerkė akis. Šviesus, lietaus debesų pilnas dangus žiūrėjo į ją, sušlapusią ir bejėgę, gulinčią ant akmens, kur guldoma tik auka. Naktį vykusio ritualo nebuvo likę nė žymės - Tamsos būtybės žinojo, ką daro.
 Sunkiai nusivertusi nuo akmens, juodaplaukė žnektelėjo ant purvu virtusios žemės. Skaudėjo visą kūną, tarsi ji būtų sudarkyta iš vidaus. Lėtai atsistojusi, mergina apsidairė, nusišypsojo ir, pasigirdus garsiam pokštelėjimui, dingo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Dafydd nervinosi. Darbo reikalais teko keliauti į Velsą. Bjauriai arti miestelio, apie kurio egzistavimą labai norėjosi pamiršti. Deja, vaikinas negalėjo pasakyti kam nors iš pirmojo Magijos ministerijos lygio, kad nevyks, nes nenori sutikti motinos ar brolio. Tad teko tiesiog sukandus dantis atvykti čia ir pasistengti kuo greičiau sutvarkyti reikalus.
Norėdamas bent kiek praskaidrinti nemalonią situaciją Dafydd pasikvietė kartu ir Mayrą. Įtarė, kad toks sprendimas nebuvo pats protingiausias, mat vaikai po merginos širdimi nenustojo augti, ir tai buvo labai akivaizdu. Vis dėlto Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas labai nenorėjo čia keliauti vienas. Žinoma, nenorėjo vykti su nė vienu iš vergų, tad kreipėsi į vienintelį jam artimą žmogų.
Po garsaus trakštelėjimo kažkur miške atsiradęs Dafydd iš karto atsisuko į Mayrą - norėjo būti tikras, kad ji gerai jaučiasi.
- Ačiū, kad sutikai keliauti su manimi, - pratarė jis apkabindamas merginą. Jautė kylantį jaudulį. Buvo šiame miške lankęsis - jo gimtasis miestelis buvo vos už keleto mylių nuo tos vietos, kur jiedu dabar stovėjo. Raudonplaukis nejučia sudrebėjo. Prieš akis iškilo vaizdas kaip jis per Hogvartso vasaros atostogas ateidavo čia slėptis ir ieškoti vienatvės. Vieta buvo labai nemaloniai pažįstama. Dafydd su neslepiama neapykanta nužvelgė medžius. Štai į tą eglę jis atsitrenkė bėgdamas nuo patėvio, į aną - iki kraujo apsitrankė ranką, kai iš pykčio ir apmaudo norėjosi išdaužyti visą pasaulį...
- Turbūt reikia eiti gilyn, - vos girdimai iškvėpė Dafydd, nors iš ataskaitų iki galo tiksliai nesuprato, kur turėtų būti įtariamųjų buveinė. Apkabinęs Mayrą per liemenį vaikinas lėtai žingsniavo miško gilumos link. Reikėjo labai susikaupti, kad nepradėtų lieti emocijų, kurios nebuvo pačios geriausios. Jau daug kartų spėjo prakeikti savo darbą.
Staiga vaikinas kažką išgirdo. Nelabai suprato, kas tai, tačiau buvo aišku, kad tai nėra natūralūs miško garsai. Pasukęs ton pusėn pamatė nedidelę laukymę, kurioje judėjo kažkokie žmonės. Prireikė vos vienos akimirkos, kad Dafydd suprastų: tai yra kaip tik tie, apie kuriuos sužinoti daugiau jis čia ir atvyko. Norėjo pasislėpti už medžio ir iš arčiau apžiūrėti viską, kas ten darosi, kai staiga sustojo kaip nudiegtas: viena iš moterų išsiskyrė labai ilgais ir šviesiais plaukais, plevėsuojančiais vėjyje. Raudonplaukiui prireikė vos kelių akimirkų, kad atpažintų: tai buvo jo motina. Jo lūpas paliko tylus keiksmas.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
 Tai turėjo būti dar viena darbo diena. Tiesą pasakius, Mayra tingėjo net iš lovos pasijudinti, bet Dafydd reikėjo jos. Ir seniai ji buvo išėjusi iš savo namai-darbas-namai rutinos, o pasivaikščiojimas miške (net ir kažkokiais svarbiais reikalais) atrodė kaip puikus būdas ištrūkti iš bukinančios kasdienybės.
 Velsas, miškas. Gerai pažįstama vieta, persmelkta prisiminimais. Ar ne čia ji sutiko tą raudonplaukį berniuką, koks ten jo vardas? O štai čia takelis, kuriuo paėjus yra dauba, kurioje ji rado prisigėrusią Silviją, o ar ne čia ji vaišino visus haliucinacijas sukeliančiu vynu? Ak, prisiminimai.
 Bet jais dalintis Mayra nesiruošė, juk čia atvyko ne dėl savęs, o dėl Dafydd. Jam, regis, šis miškas saugojo kitokius priminimus, ką išdavė įsitempę raumenys bei šnabždesys. Taip, jie čia greitai sutvarkys reikalus - kokius, mergina jau pamiršo - ir galės keliauti namo.
 Aplink čiulbėjo žieminiai paukščiai, o po kojomis maloniai girgždėjo sniegas. Drėgnas ir šaltas oras kuteno nosis savo savitu kvapu, o Mayra leido sau džiaugtis lediniu miško grožiu. Jai ši vieta patiko - jei kada tuoksis, tai turbūt čia, bet pavasarį, kai jau sausa, o žemę šildo saulė. Kažkaip mintyse šalia jos prie altoriaus stovėjo Dafydd. Žinoma, jo velti į tokias apeigas nenorėtų, bet bažnyčioje, na, jie nesituoktų.
 Bet tokioms mintims nebuvo nei vieta, nei laikas. Kišenėje tvirčiau sugniaužusi lazdelę, Mayra stebėjo pamažu atsiveriančią laukymę. Galėjo prisiekti, kad tuo metu akimirkai sustojo širdis. Negi ji kažką pamiršo, ar čia kažkas savivaliauja? Juodaplaukė irgi keiktelėjo, žinoma, ne dėl tos pačios priežasties kaip šalia stovintis vaikinas. Išsitraukusi telefoną, užsimanė sviesti jį kažkam į galvą - net aštuoni praleisti skambučiai.
 Sparčiu žingsniu patraukusi prie žmonių, juodaplaukė susirado moteriškę, pačiupo ją už pečių ir pasilenkusi greitai sušnabždėjo:
-Silvija, ką pamiršau?
-Į-šven-ti-ni-mas,-šnipštelėjo moteris atgal ir ilgu pirštu parodė į dangų.-Mėnulis. Šiąnakt.
Mayra linktelėjo ir nusišypsojo. Visgi šitam ji pritarė, tik pamiršo, tik, matyt, buvo per daug užsiėmusi kasdieniniais reikalais. Paleidusi Silviją, mergina patenkinta apsidairė, skaičiuodama aplink buvusius narius, kurių dėmesys buvo nukreiptas į Dafydd. Vienu per daug? Vienu per mažai? Ne ne, per daug, tas iš H raidės praeitą savaitę juk pasimirė.
-Tu!-mostelėdama į pirmą kartą matomą moterį, garsiai kreipėsi Mayra.-Prisistatyk.
Regis, viskas tą akimirką sustojo. Jie laukė. Nežinia, gal kas juodaplaukei nepatiks ir vakaro planai keisis?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #18 Prieš 3 metus »
Dafydd perblyškęs spoksojo į motiną ir nieko nesakė. Norėjo tvirčiau apkabinti Mayrą, nes šiuo metu ji buvo vienintelis jo ramstis. Vaikino siaubui, juodaplaukė nuskubėjo prie tų žmonių - taip pat ir jo motinos. Kai ji pradėjo šnekėtis su kažkokia moterimi, Dafydd atėjo supratimas. Informacija, kurią jam perdavė darbuotojai, buvo apie Mayros grupę. Ši mintis be galo išgąsdino raudonplaukį. Tą pačią akimirką suvokė, kad reikės apsispręsti: arba atlikti savo darbą, ką mergina tikrai palaikytų išdavyste, arba viską nuslėpti, kas garantuotai kainuotų darbo vietą. O ją Dafydd pamažu pradėjo vertinti. Ką man dabar daryti? pakraupęs svarstė velsietis, kai jo mintis nutraukė aiškus ir šlykščiai pažįstamas balsas:
- Siuzana Davies. Šventike...
Dafydd vėl įsispoksojo į ją. Jautė, kad kiti žmonės lygiai taip pat stebeilija į jį, tačiau to nepaisė, dabar svarbu buvo tik ką tik prisistačiusi moteris. Tai, kad ji, atrodo, nusprendė prisijungti prie šitos grupės gerokai nustebino vaikiną. Kiek jis prisiminė, jo motina buvo ne iš tų žmonių, kurie veltųsi į tokius dalykus. Vis dėlto tai dabar nebuvo labai svarbu. Daug svarbiau buvo tai, kad Siuzana pažiūrėjo tiesiai sūnui į akis, tačiau nieko nesakė, tarsi būtų neatpažinusi. Sunkiai pakeliamas skausmas nudegino širdį - Dafydd tikėjosi, kad galės kada nors ją aplankyti ir pasikalbėti kaip sūnus su motina... Deja, šitas tuščias žvilgsnis pasakė viską. Tokių svajonių nebuvo verta puoselėti, o dabar... Reikėjo kažkaip kapstytis iš padėties. Raudonplaukis priėjo prie Mayros ir tyliai paklausė:
- Ar ji... Yra viena iš jūsų? Ji yra... Na...
Taip ir nepabaigęs minties Dafydd nutilo. Iš paskutiniųjų stengėsi negalvoti apie moterį ilgais šviesiais plaukais. Deja, mintys neatsiklausė savininko leidimo: atakavo itin stipriai. Vaikinas pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros, tačiau kiek galėdamas ginė jas šalin - apsiverkti visų šitų žmonių akivaizdoje? Gal ir būtų pakeliama. Bet tik jau ne prie motinos.
Kiek padvejojęs Dafydd apkabino Mayrą. Jautė, kaip jam reikia justi ją šalia. Į ausį sušnibždėjo:
- Pranešiu, kad informacija buvo melaginga. Pranešiu, kad čia nieko neradau. Bet aš negaliu čia pasilikti. Siuzana... Ji...
Dafydd apsidairė ir vėl žvilgtelėjo į motiną. Vis dar naiviai laukė bent kažkokio atpažinimo ženklo. Deja, ilgaplaukė ir toliau apsimetė, kad vaikino čia nėra. Ar kad jis su ja yra visiškai nesusijęs. Dafydd stipriau apkabino Mayrą ir iš paskutiniųjų tvardėsi, kad nepradėtų kūkčioti.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #19 Prieš 3 metus »
 Taip, moters vardas buvo kažkur girdėtas. Ar apie ją jai pasakojo? Greičiausiai. Ak, kokia suprastėjusi atmintis - ji net nebegali pasakyti, ką žino, o ko ne. Tik štai Dafydd reakcija merginą gąsdino. Išbalęs kaip giltinė, dar tas kontrastas tarp plaukų ir odos... Nejučiomis viskas taip tiko šiai scenai, būtent šiam spektakliui. Kaip apsnigtos šermukšnio uogos.
 Mayrai norėjosi prieiti prie raudonplaukio ir paklausti, ar viskas gerai, bet to nereikėjo daryti - vaikinas pats atėjo pas ją, tarsi būtų perskaitęs juodaplaukės mintis. O ji, vis dar viską žinanti ir nepajudinama Valdovo išrinktoji, abejingai stebėjo aplink stovinčius žmones. Nesupratusi, bet to neparodydama, Mayra klausėsi nerišlių Dafydd žodžių, o nespėjusi nieko atsakyti, netrukus atsidūrė ir jo glėbyje. Tvirtai apsikabinusi mylimąjį, ji sušnabždėjo:
-Ne, tu pasakysi, kad matei juos miške. Tapatybių negalėjai nustatyti, nes jie buvo su kaukėm ir apsiaustais. Kadangi nežinia kokia dalis grupės sudaro burtininkai, pasirinkai stebėti ir nesikišti. Ir galėsi nupasakoti kaip jie niekuo dėtą vargšę moterį sukapoja gabalais žiauriame rituale, jos kraujas tyška ant sniego, o didžioji jo dalis supilama į dubenį ir jie ne tik vienas kitą juo tepa, bet ir piešia ženklus ant žemės. Ar sugebėsi, Dafydd?
Tuo tyliu, ramiu ir beveik hipnotizuojančiu balsu kalbėdama Mayra, atsargiai paėmė vaikino lazdelę ir persidėjo į savo kišenę. Nenorėjo, kad jis sutrukdytų apimtas gailesčio. O ji, regis, jau sudėliojo dėlionės detales - Dafydd ir Siuzana buvo panašūs, beveik kaip...
-Motina ir sūnus,-tyliai atsidususi sušnabždėjo juodaplaukė.
-Siuzana! Atnešk kirvį!-garsiai sukomandavo Mayra ir pabučiavo Dafydd. Visgi, galbūt tai paskutinis jų bučinys.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #20 Prieš 3 metus »
Dafydd laikėsi Mayros taip, tarsi vos ją paleidęs pradėtų skęsti. Negalėjo atsitraukti nuo jos nė akimirkai. Svajojo apie tai, kad jiedu dabar būtų kitur. Geriausia - namuose. Deja, tai nebuvo tiesa, jiedu buvo miške Velso viduryje, kur, kas ir buvo blogiausia, buvo ir Siuzana. Vaikino galvoje sušmėžavo mintis, kad motina turėtų kažkaip reaguoti į tai, kad sūnus akivaizdžiai yra nėščios merginos, kuri dar buvo ir šitos grupės lyderė ar vadovė, mylimasis. Ak, kad taip būtų galėjęs išdidžiai jas supažindinti! Deja...
Neilgai trukus visas mintis nutraukė Mayros žodžiai. Dafydd labai nustebo, kai ji prašė ar netgi liepė pranešti apie grupuotę. Jau žiojosi kažko klausti, kai mergina pratęsė. Ir tas tęsinys labai išgąsdino raudonplaukį.
- Ar jūs... Ją ketinat žudyti?..
Net nepastebėjo, kaip ji paėmė lazdelę, bet tai ir nerūpėjo. Dabar mintys buvo nukreiptos į ilgaplaukę moterį, ir toliau sėkmingai jį ignoruojančią.
- Mayra, už ką? - tyliai paklausė vaikinas. Bandė susivokti, ką jaučia, nors vis dar netikėjo, kad ta užmačia išties gali būti įgyvendinta. Deja, tik iki to laiko, kol Mayra sugalvojo paprašyti kirvio. Po šūksnio sekęs bučinys buvo keistas. Dafydd atsakė į jį, tačiau juto, kad kažkas yra ne taip.
- Mayra... - gailiai ištarė raudonplaukis. Tada, galiausiai paleidęs merginą, atsisuko į motiną. Norėjo prieiti prie jos ir kažką pasakyti, tačiau nė neįsivaizdavo, ką. Žiūrėjo į ją ir bandė sugauti žvilgsnį. Suprasti, kaip ji jaučiasi, ar yra išsigandusi.
Galiausiai Siuzana nežymiai pakreipė galvą ir susidūrė su sūnaus akimis. Žvilgsnis ir toliau buvo abejingas, tačiau jo užteko, kad Dafydd išdrįstų sumurmėti:
- Mama...
Tik ištaręs šį žodį suprato, kad paskutinį kartą jį vartojo prieš kokius penkiolika metų. Nepaisant to, matyti, kaip jo motina bus žiauriai nužudyta, visai nenorėjo.
Neaišku, ar Siuzana išgirdo sūnaus balsą, ar ne, tačiau galiausiai pakluso Mayros žodžiams. Apsisukusi sparčiu žingsniu nuėjo ir paėmė prašytą daiktą. Dafydd matė, kad jo motina šiek tiek virpa, spėjo, kad ji nežino, kas dabar bus. Vaikinas atidžiai stebėjo, kaip ji nešina kirviu artinasi prie mergino - ir jo paties. Vis dėlto ji tik ištiesė ranką Mayros link į sūnų nė nežvilgtelėdama. Raudonplaukis nenuleido akių nuo Siuzanos, o širdį pradėjo graužti su baime sumišęs skausmas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #21 Prieš 3 metus »
 Bučinys buvo kažkoks šleikščiai saldus. Mayra šiek tiek gailėjosi, kad Dafydd teiks išvysti savo motinos mirtį, bet leisti žmogui, kuris taip įskaudino jos mylimąjį gyventi? Ir dar jį globoti? Ne, šitam įvykti neleido merginos principai. Tačiau matant sutrikusį raudonplaukį, Mayros viduje tarsi kažkas prašė jos sustoti. Ji nenorėjo sukelti dar daugiu skausmo vaikinui, bet ir negalėjo palikti tos, kurios visa tai buvo kaltė, nenubaustos. Ak, kad čia bent būtų teisingas pasirinkimas!
 Paėmusi kirvį iš moters rankų, ji priėjo prie Dafydd.
-Aš tai darau dėl tavęs,-sušnabždėjo ji.-Negi nenori, kad ji kentėtų už tai, kaip su tavimi elgėsi? Kad paliko tik nuoskaudą? Kad dabar tavęs net neatpažįsta? Akivaizdu, kad nebuvo gera motina, tad kodėl turėtum būti geru sūnumi?
 Kaip žaltys, kažkada viliojęs Ievą, taip dabar kalbėjo Mayra Dafydd, bandydama jį įtikinti, kad jo motina viso to nusipelnė. Pirštinėtos merginos rankos spaudė kirvio kotą, o akys, laukdamos raudonplaukio pritarimo, keistai žibėjo.
-Tad, Dafydd, ką manai?-švelniai šypsodamasi, linksmai paklausė Mayra, o miškas, regis, nutilo, tik ir laukdamas spektaklio atomazgos.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #22 Prieš 3 metus »
Dafydd bandė negalvoti. Neįsivaizduoti, kas turėtų čia netrukus įvykti. Vis dėlto tas kirvis, kurį Mayrai įteikė motina, neleido nusukti minčių kur nors kitur. Ką dabar daryti? Prašyti merginos, kad pasigailėtų jo motinos? Bet už ką jos gailėtis? Ar leisti jai čia ir dabar numirti?
Mayra akivaizdžiai bandė įtikinti velsietį, kas jis leistų tai padaryti. Dafydd puikiai tai suprato, nors kažkodėl nebuvo tikras, kad jam nesutikus egzekucija nebus įvykdyta. Vis dėlto taip paprastai pasakyti "žudyk" jis irgi negalėjo. Mintis, kad jo mylima mergina gali tiesiog užmušti žmogų, šiuo metu raudonplaukio kažkodėl negąsdino. Baisesnė mintis buvo ta, kad šį kartą tai ne šiaip žmogus.
- Žinau, - labai tyliai sumurmėjo vaikinas, net nebuvo tikras, ar Mayra galės jį išgirsti. - Tu teisi...
Raudonplaukis žiūrėjo į mylimąją ir nesuprato, kaip ji gali šypsotis. Vis dėlto nieko apie tai nesakė. Ką jis mano? Ak, ir pats norėtų tą žinoti. Labai bijojo pasakyti aiškų atsakymą, nes vienas lemtų jo motinos mirtį, kitas - galimai suerzintų merginą...
Dafydd žengė arčiau merginos vos nesusižeisdamas į kirvį. Pažvelgė jai tiesiai į akis, tačiau nieko išskaityti nepavyko - kaip visada. Nekreipdamas dėmesio į aplinkui esančius žmones vaikinas ją apkabino, visai nekreipdamas dėmesio, kad gali skaudžiai susižeisti.
- Aš tau nieko apie ją nepasakojau, - Mayrai į ausį sušnibždėjo Dafydd. - Vis dėlto tu viską supratai. Turbūt už tai aš tave ir myliu... Jeigu manai, kad tai yra teisingiausias sprendimas, aš jam neprieštarausiu.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #23 Prieš 3 metus »
 Mayra žiūrėjo į Dafydd ir bandė išskaityti vaikino mintis iš jo veido, deja, nesėkmingai. Tačiau tai, kad jis nepuolė prieštarauti ir ginti savo motinos, o kaip tik, atėjo ir apsikabino juodaplaukę, sakė jai, kad Dafydd visam šitam reikalui smarkiai neprieštarauja. O ir dar ir ištarti žodžiai - nuo jų Mayros kūnu perbėgo šiurpuliukai. Ją myli. Ją taip myli, kad leistų sukapoti vieną ir vienintelę motiną gabalais. O ta giliai viduje paslėpta kraujo ir mirties ištroškusi dalis jau virpėjo iš nekantrumo.
-Tik tu mane supranti... Myliu myliu tave. O po šito galėsim užsukt į Kiškutį keksiukų,-tyliai sušnabždėjusi, mergina priglaudė lūpas prie raudonplaukio skruosto ir, ištrūkusi iš jo glėbio, atsistojo ant kelmo. Sektantai, iki šiol pasyviai stebėję viską, tarsi išdresiruoti šuniukai sukluso ir patraukė arčiau savo vadės.
-Šiandienos planai šiek tiek... Keičiasi. Manau, kad įšventinimą sujungsim su ritualu. Paprasčiau tariant, taupom laiką. Kiekviena religija kalba apie kažkokį atgimimą. Bet ar mums reikia atgimti? O gal tiksliau, mums reikia išsilaisvinti nuo visuomenės užkrautų vaidmenų, taisyklių ir pripažinti vieną tiesą - tik mes esame atsakingi už savo gyvenimą? Joks Dievas, joks popiežius, kunigas ar kitas šventikas neatleis mūsų nuodėmių - to negalime padaryti net mes patys. Ne veltui sakoma, akis už akį, dantis už dantį, viskas sugrįš trigubai ir taip toliau. Viskas galiausiai išsilygina. Ir ne joks dangiškasis teismas tą daro, o žmonės. Tie patys žmonės, kuriuos įskaudino, kuriems melavo ir kuriuos apgavo. Juk net kiekvienas žmogžudys giliai viduje supranta, kad atimdamas gyvybę atiduoda savąją žmogiškajam teismui, todėl visi mūsų sušikto pasaulio sadistai lygiai taip pat nusipelno kentėti kaip ir tie, kuriuos jie kankino,-visą laiką kalbėdama Mayra žiūrėjo Siuzanai į akis tarsi sakydama - aš žinau. Žmonės jau buvo susispietę pakankamai glaudžiu ratu, kurio centre liko Mayra, Dafydd ir jo motina. Jie buvo šio spektaklio pagrindiniai veikėjai. Priėjusi prie raudonplaukio, mergina ištiesė jam kirvį:
-Gal nori tu pradėti?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #24 Prieš 3 metus »
Nepaisant to, kad aplinkui buvo nemažai žmonių, Dafydd galėjo mėgautis Mayros buvimu šalia. Būtų galėjęs taip ir stovėti apsikabinęs merginą, bet giliai širdyje suprato: ji turi atlikti savo... pareigą. Tai kiek gąsdino raudonplaukį, tačiau jis žinojo pats davęs leidimą.
Dafydd tik linktelėjo ir nieko nesakė. Žiūrėjo, kaip Mayra atsistoja ant kelmo, o likusieji spiečiasi aplink ją. Vaikinui nelabai patiko, kad jis atsidūrė to rato viduryje, bet dabar nebuvo, kur trauktis. Jis žiūrėjo į merginą, tačiau nelabai suprato, ką ji šneka. Spėjo, kad jam ir nereikia suprasti. Tiesą sakant, įtarė, kad jo čia iš viso neturėtų būti. Tai vertė vaikiną jaustis kiek nejaukiai, tačiau kitos išeities nebuvo.
Raudonplaukis atkreipė dėmesį, kad motina žiūrėjo Mayrai į akis, tačiau neilgai trukus neatlaikė žvilgsnio. Ar ji supranta, kodėl? susimąstė Dafydd, tačiau balsu, žinoma, nieko nepasakė. Ir, reikia pastebėti, gerokai išsigando, kau mergina priėjo prie jo ir pasiūlė kirvį.
- Aš... - nutęsė raudonplaukis, kai tyliai, bet labai aiškiai išgirdo motinos balsą:
- Dafydd... Sūnau...
Jeigu Siuzana tikėjosi šitaip suminkštinti vaikino širdį, padarė didžiulę klaidą: Dafydd supyko.
- Dabar jau sūnus?! - užriko jis. - Daugybę metų neegzistavau, o dabar staiga prisiminei, kad esu tavo sūnus! Nekenčiu tavęs!
Dafydd šiurkščiau nei ketino išplėšė kirvį Mayrai iš rankos. Dideliais žingsniais prisiartino prie motinos ir, atrodė, tuoj nukirs jai galvą. Vis dėlto paskutinę akimirką vaikinas sustingo. Žiūrėjo Siuzanai į akis, tačiau nieko nedarė. Pyktis niekur nedingo, tačiau jam pritrūko drąsos. Tą akimirką jis norėjo tai padaryti. Vis dėlto, ko gero, ne veltui nepriklausė šitai grupuotei. Nusisukęs nuo motinos grįžo prie Mayros. Visas drebėdamas padėjo kirvį ant žemės ir apglėbė merginą.
- Atsiprašau, atleisk man, - sumurmėjo, nors nelabai suprato, už ką atsiprašo. Pats tikriausiai būtų pasakęs, kad už pykčio priepuolį - ar už tai, kad neišdrįso nieko padaryti. Vis dėlto šiuo momentu jam reikėjo vienintelės atramos, kurią turėjo gyvenime. Ir ta atrama buvo jo vaikų besilaukianti mergina.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #25 Prieš 3 metus »
 Turbūt jei ne Siuzanos nelabai laiku praverta burna, Dafydd greičiausiai nebūtų paėmęs kirvio iš Mayros rankų. Moters žodžiai iššaukė tik visiškai pateisinamą vaikino pyktį. O juodaplaukė vaikino mylimojo stovėjo ir nebyliai viską stebėjo. Ji jautėsi kažkaip keistai, tarsi viso šito neturėjo įvykti, tarsi ji kažkur suklydo ir dabar pabaiga priklauso nebe nuo jos, o nuo... Kažko.
 Tylus miškas, įdėmūs sektantų žvilgsniai, ir spektaklis rato viduryje. Mayra tikėjosi kruvino sniego, bet Dafydd paskutinę akimirką sustingo. Nesvarbu, kad to neparodė, bet juodaplaukei taip palengvėjo ir ją užplūdo džiaugsmas. Ji nepavertė žmogaus, kurį taip myli, žudiku. Jis, kitaip nei ji, sugebėjo laiku sustoti. Jam vilties dar yra. Ir kad ir kokie skaudūs bei pykčio persmelkti žodžiai sklido iš raudonplaukio lūpų, jis neleido jiems užvaldyti jo.
 Apsikabinus Dafydd, Mayra jam sušnabždėjo:
-Ačiū.
Net jeigu jis ir nežinos, už ką jam dėkojama, merginai buvo svarbu ką nors pasakyti. O tada, pakėlusi kirvį nuo žemės, ji priėjo prie Siuzanos, kurią jau laikė kelios sektantų rankos.
-Tegul Šėtonas pasiima tavo sielą, Siuzana,-šalčiau nei žiema Sibire tarusi paskutinio palaiminimo žodžius, Mayra užsimojo kirviu ir šviežią, tyrą sniegą papuošė raudonis.
 Ir taip, kaip ir buvo nupasakojusi ji, aukos kraujas buvo naudojamas piešimui tiek ant odos, tiek ant sniego. O Mayra, nusivaliusi tamsiai raudonus lašus nuo veido, atsisuko į Dafydd ir nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #26 Prieš 3 metus »
Dafydd laikė merginą apsivijęs rankomis ir iš paskutiniųjų stengėsi aprimti. Jautė, kaip dreba kūnas, tačiau nieko negalėjo padaryti. Išgirdęs Mayros padėką raudonplaukis sutriko. Jau norėjo paklausti, už ką ji jam dėkoja, tačiau tuo metu teko paleisti ją iš glėbio. Baimė sukaustė vaikiną. Įtarė, kad dabar Mayra padarys tai, ko neišdrįso jis. Nežinojo, kaip elgtis, norėjosi nusisukti, kad nereikėtų matyti to vaizdo, tačiau akys pačios krypo į motinos pusę.
Vis dėlto baimė, kurią jautė Dafydd iki šiol, buvo niekas, palyginus su ta, kuri jį apėmė po to, kai miško sniegą nudažė jo motinos kraujas. Vaikinas išsigando ne to, kas čia atsitiko, jį išgąsdino tai, kad absoliučiai nieko nejautė. Jis stovėjo ir visiškai abejingai žiūrėjo į motinos lavoną. Viduje buvo tuščia. Dafydd norėjo pradėti verkti, išsigąsti, supykti ar bent jau pajusti džiaugsmą. Deja, nieko tokio nebuvo.
Velsietis žiūrėjo į merginą ir bandė suprasti, ar ką nors jaučia dėl to, kad savo akimis matė, kaip ji nužudė žmogų. Vis dėlto įtarė, kad tam buvo pasiruošęs. Tad kai ji nusišypsojo, Dafydd atsakė tuo pačiu. Stengėsi nematyti kraujo - žiūrėjo tik Mayrai į akis. Netrukus širdis pamažu prisipildė laimės: pamatęs šį įvykį vaikinas galėjo būti tikras, kad jiedu pergyvens viską, jis gali jaustis visiškai saugus. Neryžtingai prisiartinęs prie mylimosios Dafydd vėl ją apkabino, nepaisė, kad ir pats išsiterlios motinos krauju.
- Ačiū, - sumurmėjo jis. Dėkojo ne už tai, kad Mayra nužudė motiną, ne, padėka buvo už tai, kad ji įrodė, kad jiems gali viskas būti gerai. Ir vaikinas buvo visiškai tikras, kad mylimoji jį supras.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #27 Prieš 3 metus »
 Raudoni dryžiai, likę ant paraudusios odos nuo kraujo, ir žibančios tamsios akys, kurios su begaline meile žvelgė į Dafydd. Vaikinui artinantis prie jos, juodaplaukė paleido kirvį iš rankų ir jis tyliai nukrito į sniegą.
-Dafydd,-lyg atodūsis jos lūpas paliko mylimojo vardas. Mayra jautėsi tokia laiminga, tokia gyva! Jos viduje tarsi pabudo kažkas, kas ilgai ilgai miegojo. Ir tas kažkas, pažadintas šviežio kraujo kvapo, buvo itin patenkintas.
 O Dafydd šypsena tik įrodė, kad ji pasielgė teisingai. Mayra nežinojo, kas tiksliai įvyko tarp motinos ir sūnaus, bet ji suprato vaikino skausmą pernelyg gerai. Todėl ta šypsena ir buvo tas vienintelis pritarimas, kurio jai reikėjo.
 Prisiglaudusi prie rausonplaukio, Mayra ignoravo sektantų šauksmus ir issidirbinėjimus - visas jos pasaulis tilpo mažame burbuliuke, kuriame egzistavo tik ji, Dafydd ir jų dar negimę vaikai. Juodaplaukė prisitraukė vaikiną arčiau ir pabučiavo jį. Dėl ant lūpų likusio kraujo bučinys turėjo šiokį tokį metališką prieskonį ir visa tai buvo tarsi tik vienas iš ritualų jų sąjungai įamžinti.
-Dafydd,-šiek tiek atsitraukusi, bet vis savo nosimi leisdama vaikino nosį, paklausė Mayra, - Ką daryt su tavo motinos lavonu? Suvalgyt? Sudegint? Užkast?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Mayra Wallflower »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #28 Prieš 3 metus »
Dafydd būtų mielai dabar pat palikęs mišką ir grįžęs namo. Be galo norėjo pabūti su Mayra be jokių liudininkų. Deja, jis neįsivaizdavo, ką dabar turės atlikti šita žmonių grupė. Juk su jo motin...os lavonu kažką daryti reikės. Vaikinas stengėsi apie tai negalvoti, bet sekėsi itin sunkiai. Jis stovėjo apsikabinęs juodaplaukę ir bandė išvalyti mintis.
Triukšmas, keliamas grupės narių, atrodo, visai nelietė Mayros. Tai be galo patiko vaikinui, nes jis tarėsi galintis jaustis esąs jai svarbesnis už bet ką. Atsakydamas į bučinį visai pamiršo, kad visai šalia guli negyvas motinos kūnas. Mielai būtų nugriuvęs į samanas ir gulėjęs čia su mylimąja. Deja, raudoniu nudažytas sniegas neleido iki galo pasinerti į malonumus.
Klausimas, kurį uždavė mergina, sutrikdė Dafydd. Nepaisant to, kad pats svarstė, kokia ateitis laukia kūno, nesitikėjo, kad sprendimą gali tekti priimti jam. Vaikinas žvelgė Mayrai į akis ir galvojo. Tiesą sakant, nė neįsivaizdavo, kaip reikėtų atsakyti į klausimą. Vis dėlto kažkokio atsakymo reikėjo, tad galiausiai vaikinas sumurmėjo:
- Ar jūs... Turite kažkokias taisykles?.. Aš nenoriu nieko sugadinti ar įžeisti...
Dafydd ir vėl pasijuto taip, tarsi jo čia visiškai neturėtų būti. Jis suprato: jeigu nebūtų čia trynęsis, motina būtų sėkmingai prisijungusi prie grupuotės. Nepaisant to, kad nesigailėjo nesustabdęs Mayros, dabar pradėjo jausti deginančią kaltę. Gal reikėjo jam pačiam tai padaryti? O gal vis dėlto reikėjo pasistengti to išvengti ar bent jau nebūti viso šito liudininku? O gal dabar kaip tik jau nebereikia niekuo rūpintis ir galima leisti merginai daryti ką ji nori? Vaikinas vėl pradėjo drebėti. Priglaudė Mayrą prie savęs ir pridūrė:
- Jeigu jums to reikia, galit kad ir suvalgyti, man nesvarbu. Tik... Maldauju, neprašyk manęs... Aš negaliu.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miškas Velse
« Atsakymas #29 Prieš 3 metus »
 Žiūrėdama į rudas Dafydd akis, Mayra norėjo pasidalinti tuo džiaugsmu su vaikinu, nors suprato, kad tam buvo ne itin tinkamas metas. Juk jo motina visai neseniai mirė nuo jos rankos! Nors kokia ten motina, jei net nepažino sūnaus? Jos, kad ir savotiškai, bent jau bandė ją apsaugoti nuo įsivaizduojamų pavojų, kaip aurorai. Ji nenusipelnė gyventi - bandė savo elgesį mintyse pateisinti mergina.
 Prieš atsakydama į vaikino klausimą, juodaplaukė lėtai papurtė galvą.
-Taisykles kuriu aš. Jie darys viską, ką liepsiu,-paaiškino Mayra.-Aš nusprendžiau, kad tai bus tavo pasirinkimas, niekas jam neprieštaraus.
 Nežinia ko drebėti pradėjusį Dafydd ji prisiglaudė prie savęs ir, švelniai glostydama nugarą, ramino:
-Nieko tavęs neversiu daryti. Tu net nesi vienas iš mūsų. Tu net neprivalai mūsų slėpti. Aš tai padariau iš meilės tau, todėl nedarysiu nieko, kas tave dabar įskaudintų. Ak, Dafydd, man svarbu, kad tu būtum laimingas. O jos kūną sudeginsim, jei šiąnakt aurorai nelips mums ant kulnų. Apeigose dalyvauti, deja, negalėsi.
 Trumpam priglaudusi lūpas prie vaikino kaktos, Mayra atsisuko į aprimusius, krauju išsiterliojusius sektantus ir tarė:
-Šiąnakt kursim laužą! Paruoškit viską iki vienuoliktos! Silvija, lieki atsakinga,-tada atsisuko į Dafydd ir nusišypsojo,-Einam namo, gerai?