[Daniela Kravitz]

    Pirmas užpuolikas, švelniai tariant, buvo šiurpus. Prisiminusi profesoriaus įspėjimus Daniela tvojo saltarui kumščiu į susiraukšlėjusį snukutį ir taip neleido įsikabinti plaukus. Dėl netikėtos atakos nudiegė krumplius. Deja, nusviestas tolyn padaras nesnaudė: tuoj pat pašoko ant kojų ir puolė antrąsyk. Klastuolė išsitraukė lazdelę ir pabandė šūkelėti Sustink, tačiau burną užspaudė iš nugaros prikibusio saltaro rankytė.
    Siaubas akimirkai paralyžavo Danielą - vienas saltaras artėjo iš priekio, kitas nagais draskėsi iš nugaros. Bet ne tam mergina atkentėjo ištisus žiemos vakarus su išdrąsėjusiais gruziais, kad dabar stovėtų ir skaičiuotų randelius ant veido. Ji stvėrė nuo stalo kažkokio vaikiščio rašalinę, atsivėdėjo ir žiebė su ja ten, kur turėjo būti prisikabinusio saltaro galva. Į galvą, žinoma, nepataikė, tačiau išblaškė padarą, šis cypdamas paleido mergaitės garbanas. Tuomet Daniela nėrė pro stalus - taip greitai nebūtų atrėmusi dviejų puolančiųjų, teko atitrūkti.
    Atsisukusi sudejavo - tie patys du neketino pasiduoti, pasirinkti kitų aukų. Teko naudoti magiją.
 - Sustink! - suriko Daniela. Ją nagais grybštelti bandęs saltaras dunkstelėjo ant žemės, suledėjęs į keistą povyzą. Antrasis paskutinę sekundę atsispyrė nuo žemės ir kiti Dani kerai žiebė į stalo kampą.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw klykė ir klykė. Visų pirma, klaikiai skaudėjo, be to, mergaitė dar buvo ir gerokai išsigandusi. Netoliese stovėjo vyresnė mokinė, prie kurios dėl kažkokių priežasčių švilpė buvo priėjusi. Labiausiai norėjo bėgti kuo toliau, tačiau mergaitė nebežinojo, kur esanti.
Staiga skausmas gerokai susilpnėjo. Kažkas vis dar degino galvą, tačiau atrodė, kad viskas šiek tiek aprimo. O gal tik Elliw nustojo tai jausti? Šito mergaitė, žinoma, nežinojo. Atrodė, kad ant galvos kažkas yra, tačiau visiškai nejuda. Kiek Elliw prisiminė, "tas dalykas" anksčiau bandė atkakliai patekti jai ant veido. Kas gi atsitiko? Išgirdusi klausimą ji atsisuko į vyresnę mokinę ir nutarė, kad tai galbūt ji suteikė pagalbą.
- Ačiū, - sumurmėjo, visai pamiršusi, kad kaip tik ta mokinė ir buvo kalta dėl šitos nelaimės. Vis dėlto streso jau buvo pakankamai daug, kad Elliw pamirštų ką čia daranti. Ji apsižvalgė po klasę, kurioje vyravo tikras chaosas. Regis, tik šiame plotelyje buvo kiek ramiau. Kažkodėl. Ką aš padariau? išsigandusi susimąstė velsietė. Ji žinojo, kad pakankamai dažnai (ar, greičiau, nuolat) privirdavo košės: ką nors numesdavo, už ko nors užkliūdavo, ką nors nuversdavo... Vis dėlto ką ji sugebėjo padaryti dabar, kad klasė atrodo šitaip? Tai buvo labai keista ir netgi nejauku. Negi ji turi kažkokią keistą galią? Ir negi jos atmintis yra tokia tragiška?
- Ką mes čia darome? - paklausė ji šalimais esančios merginos tikėdamasi, kad tai padės atsakyti į klausimą. Jeigu ji, Elliw, kalta dėl šito chaoso, tai yra labai nejauku...

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka buvo puiki vieta išbandyti savo naująją lazdelę. Sigurdas žinojo, kad čia galima tikėtis visko, tad beveik nenustebo, nuskambėjus pamokos temai.
Jis praleido teoriją, atidžiai tyrinėdamas savo pirkinį. Sukinėjo rankose tol, kol profesorius numetė vieną padarą nepažįstamai mergaitei ant galvos. Ji pradėjo klykti. Taigi šįkart praktika žadėjo būti itin įdomi ir pavojinga.
Nors ir maži, saltariai buvo labai įkyrūs ir žiaurūs. Grifas susiraukė, kai vienas iš jų įkando kažkam į nosį. Pasigirdo dar baisesni klyksmai. Rodos, pamoka pavirto į mokinių bei saltarių maišalynę. Akimirką pasirodė, kad girdėjo Deoiridh balsą, bet apsižvalgęs jos per visą tą sąmyšį nepamatė. Gaila.
Islandas taip susidomėjęs ir pašiurpęs dairėsi, kas darėsi kitiems, kad net nepastebėjo saltario ant savo suolo. Šis su malonumu puolė pirštus, laikančius lazdelę. Sigurdo kaltė, kad nežiūrėjo, kas dedasi priešais jį. Dabar jis pašoko, pajutęs skausmą ir karštligiškai kratydamas ranką pabandė gyvio atsikratyti. Deja, saltaris, kuris iš arčiau pasirodė dar bjauresnis, tik tvirčiau įsikibo. Vaikinukas supykęs sušnypštė ir perėmė lazdelę į kairę ranką, ketindamas sustingdyti padarą.
-Immobulus! - kad ir ne ta ranka, kerai pavyko.
Tačiau saltaris staiga pasileido ir mėlynas blyksnis nuskriejo į sieną. Dabar gyvis vėl sėdėjo ant stalo ir rudomis akutėmis spoksojo į Sigurdą. Šis iškošė:
-Tu! -  lazdelė jau buvo nukreipta į kenkėją.
Bet šviesiaplaukis nespėjo net ištarti burtažodžio, mat pasinaudodamas įgimtu šoklumu, saltaris atsidūrė visai prie pat jo veido ir skaudžiai įkando į nosį.

[Ryan Jones]

Berniukas nusipezėjo. Jo apibūdinimas turėjo būti panašus į tų kenkėjų aprašymas, bet nelabai buvo toks. Aišku profesorius tai išgirdo ir dar pasiūlė nueiti į ligoninės sparną. Jones papurtė galvą atsisakydamas. Tada įdėmiai išklausė praktikos užduotį ir pradėjo veikti. Jis sumąstė pastatyti spąstus jiems. Gerai, kad šiandien jis turėjo savo kuprinę su savimi. Ten buvo  jo gyvūnai ir daiktai, kurie padės jam sumedžioti saltarus. Vaikinas mąstė, kad pagalbon dar galėtų pasikviesti ir Trėjų, bet nusprendė, kad bent kol kas jo draugas gali ilsėtis. Ryan'as susirado tinklo gabaliuką, virvę ir savo peiliuką. Jis padarys tinklą krentantį ant saltarų kai Jones patraukia už virvutės. Vaikinas pririšo virvę viduryje tinklo, o ant kraštukų dar padarė svarelius dėl kurių saltarai neturėtų pabėgti. Tada užmetė virvę už išsikišimo lubose ir pakėlė tinklą. Galiausiai Jones spąstai buvo baigti. Jam beliko laukti saltarų. Jis labai tikėjosi, kad profesorius nesupyks už tai, kad vaikinas pagamino spąstus. Juk taip įdomiau nei tiesiog paprastai. Greitai vaikinas suprato, kad spąstams trūksta masalo. Jis rado kažkokį mėsos gabaliuką, kuris jo manymu turėjo privilioti kenkėjus. Po maždaug penkių minučių vienas saltaras susidomėjo vaikino spąstais. Jis priėjo prie vaikino spąstų. Jones patraukė virvutę ir tinklas krito, bet vaikinas iš to jaudulio ar jam pavyks buvo per lėtas ir saltaras jau buvo pabėgęs. Ryan atsiduso ir pakėlė tinklą vėl ir pradėjo laukti antrojo saltaro.

[Daniela Kravitz]

    Taigi liko vienas ją bepuolantis saltaras, žinoma, neskaitant ištisos armijos šonuose. Laimei, keli mokiniai dar turėjo šiek tiek sugebėjimų ir sustingdė didžiąją dalią kenkėjų. Galėtų kas pasirūpinti šituo snargliumi, - pagalvojo klastuolė, prisidengdama kėde. Tai buvo menka siena, ir po kelių sekunžių saltaras jau tupėjo merginai ant galvos. Daniela, pati to nenorėdama, klyktelėjo, ir iškart save supeikė. Nors ši klasė klastuolių skaičiumi nepasižymėjo, viltis, kad padės koks drąsus grifas ar geranoriškas švilpis, buvo tiesiog kvaila. Dorokis pati.
    Saltaras įsikibo į Dani plaukus, ir iš skausmo ši nebegalėjo išmekenti jokio burtažodžio. Todėl įtempė rankos raumenis ir bedė lazdele atgal, taip vos neišsinarindama peties. Saltaras gaižiai sukvykė, ir ketvirtakursė pajuto, kad lazdelė lenda į kažką minkštą. Nusipurčiusi pašoko ir paliko su sužeistu padariūkščiu tvarkytis kitiems.
    Šiandien nuotykių jau pakanka.

[Rokas Sviper]

Vienas kenkėjas šoko ant dešinio Roko peties. Vaikinas bandė jį nustumti, tačiau nesėkmingai. Pasirodo, kad katilas, kurį buvo pasiėmęs į ranką, buvo labai geras ginklas kaunantis su saltariais. Su katilu varnis trenkė tupinčiam ant pečio padarui. Pastarasis nuskrido į sieną ir tikriausiai atsijungė. Tačiau tą patį padarė ir Rokas. Mat, jis nesugebėjo katilu vožti tinkamu stiprumu. Iš baimės ir panikos vaikinas užsimojo taip stipriai, kad trenkė su juo sau į galvą.
Varnio smegenys nustojo veikti ne iš karto. Dar pajuto, kaip krito ant šaltų ir purvinų kabineto gridų. Kritimas buvo pakankamai garsus, bet dėl klasėje vyraujančio chaoso jo girdėti nelabai buvo galima.
Tikriausiai lūžo koks nugaros kaulas. Pagalvojo ir galutinai atsijungė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deja, Deoiridh teleskopo neturėjo. Reikėjo galvoti, kaip kitaip kovoti su tais šlykštynėmis. Jokie kerai neatėjo į galvą, o kartoti tai, ką darė kiti, nesinorėjo. Tuo labiau, kad mergaitė nė nebūtų žinojusi, kaip išburti tuos spąstus, kuriuos labai gudriai panaudojo... Kažkas. Grifiukė visiškai nežinojo, ką daryti. Buvo be galo apmaudu. Apsigynimas nuo juodosios magijos - ne toks ir blogas dalykas, tad nesinori pasirodyti kaip avigalvei. Tuo labiau, kad verstis į varlę ji tikrai neketino. Būtų proga bent kartą parodyti profesoriui Moore, kad ji nėra iš kelmo spirta, tačiau nieko negali sugalvoti!
Deja, lieti apmaudą nebuvo laiko. Vienu metu prie Deoiridh prisiartino du saltariai. Vienas iš jų, atrodo, susimąstė, tačiau kitas nieko nelaukęs staigiai stryktelėjo tiesiai škotei ant veido. Ji bandė išsisukti, tačiau nespėjo. Ir netrukus nosį nutvilkė skausmas. Mergaitė net nesuprato, ar padariūkštis jai įkando, ar tiesiog apspjovė. Vis dėlto tai nebuvo taip svarbu. Blogiausia buvo tai, kad skausmas buvo sunkiai pakeliamas, o klykti ne itin norėjosi. Jau vien dėl to, kad nelemta teleskopo mylėtoja niekaip nesiteikė užsičiaupti. Sunkiai tvardydamasi, beveik nieko nematydama Deoiridh čiupo padarą. Nebuvo itin malonu jį laikyti, tad skubiai nušveitė kuo toliau nuo savęs. Deja, tarsi to telaukęs, ant veido iš karto užšoko antrasis ir dar skaudžiau griebė už nosies. Šį kartą Lyall Galbraith nesusilaikiusi suriko. Bandė paimti ir šitą, tačiau jis dantukais ar kažkuo tvirtai laikėsi už nosies. Atrodė, kad pirmiau nuplėš ne padarą, o visą nosį. Galiausiai Deoiridh trenkė saltariui kumščiu. Jis nosį vis dar laikė, tačiau gniaužtai (ar kad ir kas ten) šiek tiek atsileido, nes pavyko nuplėšti šlykštynę nuo nosies.
Tokia situacija privertė Deoiridh pakeisti nuomonę apie profesorių Moore. Gal jis ir išmano savo dalyką - su šituo ginčytis mergaitė negalėjo. Vis dėlto jis tėra kažkoks prakeiktas sadistas. Koks normalus žmogus sugalvotų tokią pamoką?! Ne, ji čia tikrai nepasiliks.
Rudaplaukė patraukė durų link. Dar porą kartų reikėjo skubiai išsilenkti šokinėjančių atakų, kartą teko skubiai kažką griebti sau nuo galvos, tačiau galiausiai mergaitė atsidūrė šalia išsigelbėjimo.
- Jums reikėtų į psichiatrinę ligoninę, - rėžė mergaitė ir atidariusi duris movė lauk.
Deja, pastarieji du veiksmai įvyko tik jos svajonėse, mat durys buvo užrakintos. Pasirodo, profesorius Moore pasiekė jau tokį kankinimų lygį! Mergaitė prisispaudė prie durų ir pasiruošė gintis. Nepaisant to, kad viską skaudėjo, ji neketino lengvai pasiduoti kažkokiems mažiems šlykštynėms.

[Ryan Jones]

Vaikinukas stebėjo kitus mokinius. Kai kuriems sekėsi panašiai kaip ir vaikinui. Kai kuriems, atrodo, kad sekėsi tikrai neblogai. Greitai vaikinas metė kitų žmonių stebėjimą ir susikaupė ties spąstais.Jis laukė saltarų, kurie turėjo patekti į jo pagamintus spąstus. Greitai vienas kenkėjaspalindo tiesiai po tinklu griebdamas mėsą. Vaikinas iš karto patraukė virvutę ir jam pavyko. Tada berniukas išsitraukė lazdelę.
-Immobulus, - tarė vaikinas garsiai ir nukreipė kerus į kenkėją. Jis sušalo. Vaikinas pakelė spąstus. Dabar jis virvę pririšo prie masalo, kad jį paėmus spąstai nukristų ant kenkėjo. Patikrino ar viskas veikia ir pradėjo ieškoti dar vieno kenkėjo. Visi kenkėjai atrodė užsiėmę kažkokiais žmonėmis. Tada pamatė vieną bėgiojantį toliau kitų. Vaikinas lėtai priėjo prie saltaro ir jau norėjo paleisti kerus, bet pabaisiukas šoko į vaikiną, o gal labiau ant vaikino. Jones pašoko į šoną ir saltaris nepataikė į jį. Panašu į dvikovų turnyrą pamąstė pilkų plaukų savininkas, kadangi šokinėjimas jam iš tiesų pagelbėjo per turnyrą. Jones papurtė galvą ir atsisakė minčių apie turnyrą. Jis stebėjo saltarį. Greitai į jį nusitaikė ir sušuko:
- Immobulus.
Kenkėjas užšalo. KAdangi daugiau laisvų kenkėjų vaikinas nepamatė jis išrinko spąstus ir susikrovė daiktus į savo kuprinę. Tada prie durų. Užtikęs dar vieną jį užšaldė. Jis lėti nuleido durų rankeną, bet jos deja buvo užrakintos. Pilkaplaukis atsiduso ir grįžo į suolą skaičiuodamas laiką iki pamokos pabaigos.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Toks staigus saltario veiksmas Sigurdui visiškai nepatiko. Jis susiraukė ir pabandė žvairuodamas pažvelgti į kenkėją, bet nieko neišėjo. O aštrūs dantukai, teko pripažinti, darbavosi puikiai.
Kai kelis kartus giliai įkvėpęs nenusiramino, grifas staiga pakėlė lazdelę ir apliejo gyvį stipria vandens srove. Še tau! Nors profesorius ir neminėjo, kad saltariams nepatinka vanduo, čia greičiausiai suveikė netikėtumo faktorius. Padaras sutrikęs šleptelėjo ant stalo. Žinoma, islandui pavyko ir truputį sušlapti, bet į tai jis nelabai kreipė dėmesio. Jau geriau ne savo noru išsimaudyti negu netekti nosies galiuko.
Šįkart jis nelaukė:
-Immobulus. - kerai pavyko ir pataikė į tikslą.
Palikęs sustingdytą kenkėją, Sigurdas apsižvalgė. Nuo plaukų šiek tiek lašėjo vanduo, o tai priminė susitikimą su Aurora. Bent jau tai gerai, kad čia tos klastuolės nesimatė. Jis vis dar pyko ant jos (nors ne taip smarkiai, kaip tada), kad sugebėjo lazdelę atiduoti mėsėdžiui augalui.
Akimis ramiai klaidžiojant po chaosu virtusią klasę, šviesiaplaukis pamatė vieno švilpio spąstų išvengusį saltarį. Šis pasišokinėdamas keliavo toliau, kol grifas pastojo padarui kelią. Tą bjaurią būtybę vertėjo priploti su knyga kaip kokią musę, o ne sustingdyti. Tačiau taip besvarstant, ji stryktelėjo ir įsikibo į pirštą.
-Ai! - riktelėjo vaikinukas.
Kaip ir praeitą kartą, jis vėl pradėjo kratyti ranką. Tik dabar daug smarkiau. Saltaris to neatlaikė bei pasileido: nuskriejo į kabineto sieną ir atsitrenkė. Iš tolo pasirodė, kad jis negyvas. Smilktelėjo nemalonus kaltės jausmas.
Sigurdas skubiai pribėgo prie sienos tikėdamasis padarą rasti bent leisgyvį, bet jo jau nebuvo.

[Rokas Sviper]

Roką pažadino saltaris, šokinėjantis ant jo pilvo. Pajautė, kad skauda šoną. Ta vieta buvo įdrėksta kenkėjo. Sudraskyta buvo ir uniforma.
Varnis nesuprato, kiek laiko praėjo. Tikriausiai nedaug, niekas nepastebėjo, kad nukritau. Jis pasiėmė katilą, kuris vis dar buvo jo dešinėje rankoje. Su juo trenkė šokinėjančiam užpuolikui. Smūgis buvo silpnas. Saltaris buvo nustumtas. Tikriausiai suprato, kad su Roku geriau nekovoti, nes pradėjo daužyti sieną.
Vaikinas atsistojo ir priėjo prie sienos. Pasiėmė jau užmuštą saltarį. Žingsniavo prie mokytojo stalo. Einant, dar vienas kankintojas prišoko prie jo. Varnis jam trenkė su katilu. Padarėlis nugriuvo, bet varnas jo nepakėlė. Priėjęs prie mokytojo stalo jis metė saltarį į profesoriaus kojas, užsidėjo katilą ant galvos ir laukė, kol baigsis pamoka.

[Markas Moore]

 Išgirdę mergaitės klyksmą, saltariai sujudo ir pasišokinėdami puolė ant mokinių, kaip Markas ir buvo numatęs. Profesorius itin patenkintas išsišiepė. Kažkuris iš padarų sugalvojo įsikibti į jo kelnes, bet netrukus buvo kerais nublokštas į klasę.
-Daniela,-linksmai kreipėsi į klastuolę jis,-Lokhartas buvo narciziškas, nieko nesugebantis melagis, nesuvaldęs būrio piksių, o čia - praktika!
 Ir kaip gi pamoka be širdžiai mielo Varnanagio? Vienintelis atsakas, kurį grifas gavo, tai buvo garbaniaus juokas. Gyvenime gali pasitaikyti kur kas blogesnių netikėtų situacijų nei būrys kenkėjų - tegul vaikai mokosi. O praktika visuomet bus geriau nei kalnas teorijos.
 Mokiniai puolė gintis. Klasėje aidėjo klyksmai, burtažodžiai, saltarių cypimas ir Markas gėrė visą šį chaosą į save kas sekundę jausdamasis geriau. Kokia puiki pamokos idėja! Spektaklis, o už jo žiūrėjimą dar ir pinigus moka!
 Pastebėjęs klasėje Marso sakalą, rudaplaukis pritariamai linktelėjo. Va, kažkas normaliai pasiruošė jo pamokai. Nenustebino ir tai, kad paukščio savininkė buvo iš Varno Nago. Bet kur buvus, kur nebuvus Elliw pradėjo klykti. Ech, Markas jau nesivargino to vaiko gelbėti - kuo greičiau pati užsimuš, tuo mažiau pasauliui bėdos. Kad ir per jo pamoką. Jau priims šią atsakomybę ant savo pečių ir duos vadeles Jėzui į rankas.
 Bet turbūt ne visi Varno Nago mokiniai pasižymėjo aukštu intelektu, mat kažkoks vaikinukas apsiginklavo katilu. Kurį laiką susidomėjęs profesorius stebėjo šią nestandartiškai mąstančią personą, bet netrukus jam teko nusivilti, mat varnius pylė su katilu sau į galvą ir atsijungė. Na, jei proto nuo gimimo neduota, jėga jo nepridėsi...
 Tada švilpis, su savo keistais spąstais. Marko nenustebino, kad jis iš kažkur gavo mėsos gabaliuką - visiems žinoma, kad švilpiai moka materializuoti maistą, kas realiai prieštarauja visiems transfigūracijos ir fizikos dėsniams, bet čia švilpiai.
 Galiausiai dauguma saltarių buvo sustingdyti, keletas mokinių vėl nuobodžiavo suoluose ir suskambo visus išlaisvinantis varpas. Sustingdęs likusius kenkėjus, Markas atrakino duris.
-Ačiū visiems už nuostabią praktiką, nesusitikim kitais metais! Jeigu jums kas įkando, apspjovė ar įdrėskė, rekomenduoju apsilankyti Ligoninės sparne, kur bus išsaugotos jūsų nosys, pirštai ir skaisti jaunatviška oda!
Teatrališkai nusilenkęs, mokytojas stebėjo, kaip mokiniai grūdasi prie durų. Kerais surinkęs saltarius atgal į dėžę, tvirtai ją uždarė ir padarus vėl užmigdė magiškasis rūkas.
 Ak, ir kas galėjo pagalvoti, kad profesoriauti bus taip smagu?