[Luna Gardner]

   Kilstelėjo antakį iš nuostabos. Buvo tikra, kad jos jau niekas nebenustebins, bet štai, ši keleriais metais vyresnė mergina ją kaip reikiant išmušdavo iš vėžių. Vilkų pasaulyje žudymas nebuvo naujiena. Anksčiau ar vėliau kiekvienas vilkas pribaigdavo savo auka, žinoma, jei jis tikrai gyveno vilko instinktais. Bet tamsiaplaukė buvo tikra, kad žinia, jog Hogvartse besimokanti vilkolakė buvo žudikė, išmuš raudonplaukę iš vėžių, o ne atvirkščiai. Ką gi, turbūt Ariella gyvenime mačiusi daugiau nei ji manė. Tai tik dar vienas patvirtinimas, kad būsimos Hogvartso profesorės gyvenimas nebuvo lengvas ir jai teko nueiti ilgą kelią.
   Gavusi klausimą neskubėjo atsakyti. Ne dėl to, kad nežinojo, ką atsakyti. Per vienerius metus spėjo pažinti Arabellą, kad ir ne taip gerai, kaip pati norėjo. Varniukė iš tiesų buvo rami, galbūt pernelyg rami ir tyli, kaip savo metų mergaitė. Įprastai vaikams norisi maištauti ir viską pažinti, o Arabella buvo užsidariusi savo pasaulyje ir į jį prisibelsti reikėjo mokėti. Vylėsi, kad iki baigiant Hogvartsą varniukei, ji sugebės į jį prisibelsti. Retkarčiais pagalvodavo, kad su Selena ji būtų laimingesnė, bet čia pat aplankydavo mintis, kad tai Holland priverstų tik dar labiau užsisklęsti savyje. Apskritai, kodėl su vaikais turi būti taip sunku?
   - Ji rami, - linktelėjo paprieštaraudama, - būtent jos ramumas mane ir neramina. Ji sunkiai įsileidžia kitus į savo gyvenimą. Turbūt tai normalu, kai matei kaip tėvai žūsta tavo akyse, bet... Nežinau, - galiausiai gūžtelėjo pečiais papurtydama galvą.
   - Nežinau, ar tai skamba kaip svajonių gyvenimas klajoti norinčiam žmogui, ar kaip liūdnai skambanti benamio žmogaus istorija, - vyptelėjo, nors buvo linkusi pasilikti prie pirmojo savo varianto.
   Ariella atrodė pakankamai laiminga gyvendama tokį gyvenimą. Nepasiskundė, kad naktimis šalta ir rytais dėl rasos tampa šlapia gulėti ant žolės. Kalbėjo savingai ir nejučia Luna šyptelėjo. Mergina išties gyveno vienišos vilkės gyvenimą. Gal nebuvo taip ir blogai?
   - Patariu pasisaugoti tuomet, - nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. - Hogvartse ne vienas vilkolakis ar vampyras. - Vyptelėjo prisiminusi Igorį.
   Lorijanas ir dabar nekėlė teigiamų emocijų merginai, bet bent jau nekėlė ir įniršio bei neapykantos. Kiek ilgai tai truks, neaišku, bet kol kas... Kol kas viskas buvo ramu.
   - Aš? - kilstelėjo antakį. - Tikrai ne, po mano pirmosios pamokos visų mokinių tėvai susirinktų savo atžalas į namus ir užrašytų visam gyvenimui pas psichologą, - nusipurtė vien nuo minties mokyti vaikus.
   Nemokėjo su jais nei bendrauti, nei kalbėtis. Su vilkais viskas buvo paparasčiau: duodi ginklą į rankas arba parodai vilkišką judesiuką ir po kelių treniruočių turi žudymo mašiną, o pamokose... Ką ji galėtų padaryti? Išsiųsti juos į žiauriausią karą? Liepti nudėti visus kitus? Gal ir nebloga idėja... Bent vaizdelis būtų neblogas.
   - Ką gi, nepražūk ten, - negarsiai nusijuokė suprasdama, kad pats metas dingti ir keliauti savais reikalas.
   Daugiau netarusi nė žodžio, dar trumpam žvilgtelėjusi į merginą, galiausiai dingo.

[Dori Mendel]

Buvo šiltas, tačiau vėlus vasaros vakaras. Birželio pradžia. Ką tik prasidėjo vasaros atostogos. Štai, Dori pabaigė antrą kursą Hogvartse, ir nieko labiau nelaukė kaip tik tapti trečiakurse. Kaip reikės ištverti visą sumautą vasarą pas tuos suknistus žiobarus? Ne, ji tikrai nesėdės namuose.
Tačiau pyktis su tais nevykėliais, kurie už dvylikmetę (na, beveik trylikmetę!) vis dar buvo atsakingi, Dori nenorėjo. Reikėjo tuos idiotus kažkaip pergudrauti. Vis tik jie turės apipirkti mergaitę prieš naujus mokslo metus ir pasirašyti leidimą į Kiauliasodį. Tad Dori pamelavo, jog bendrauja su žiobarų vaikais, o iš tikrųjų nuo pat atostogų pradžios šlaistėsi gatvėmis. Šiandien mergaitė pamelavo, kad nakvos pas Vanesą, savo buvusią bendraklasę iš žiobarų mokyklos. Na taip, gal čia klastuolė kiek ir perspaudė. Ir kur jai dabar dėtis? Saugiausiai ji jautėsi Skersiniame skersgatvyje, todėl visą vakarą čia vaikštinėjo. Tačiau gatvė pamažu ištuštėjo, parduotuvės užsidarė. Tapo tylu.
Dori nusliūkino į Mušeikų skersgatvį. Sako, kad čia nesaugu. Tačiau šią akimirką čia atrodė ramiausia vieta visame pasaulyje, nes nebuvo nei gyvos dvasios. Ar Dori lįsti į kokį nors užkampį ir išsimiegoti? Laikrodis rodė dvyliktą valandą nakties. Bet ar jos niekas neužpuls?
Galvodama Dori tipeno tamsia gatve, tačiau netikėtai pamatė siluetą.

[Veronica Spellman]

Birželis tikriausiai buvo tas mėnesis, per kurį vampyrei labiausiai sekėsi. Maždaug, gimtadienis, šilti orai, gera nuotaika. Visa tai būdavo dažniausiai per Birželį. Vasarą, panelė turėjo daug darbo. Turėdavo dirbti laivo kapitone, nupiešti dar daugiau piešinių, bet kadangi pagrindinis darbas buvo laivo kapitonė, todėl piešinius dažniausiai išeidavo piešti laive. Šią dieną, mergina darbo neturėjo. Tiksliau ne būtent šią dieną, bet šias Birželio atostogas. Net nesinorėjo leisti dienų Amerikoje, norėjosi grįžti į tą seną ir gerą miestelį, Londone. Tie visi vakariniai pasivaikščiojimai Londono gatvėmis, susitikimas su pačiu gražiausiu vaikinu, žmonių valgymas. Visa tai juk būdavo nuostabu. Net dabar, norėjosi baisiai perkąsti kuriam nors kaklą ir išgerti visą kraują. Spellman užsisakė pigų viešbutį Londone, kuriam laikui. Kokioms dvejoms savaitėms, o tada vėl skrydis atgal, į keisčiausią miestą- Grindeilą. Viešbutyje pilnametė tikrai nesiruošė ilgai būti, išvis nesiruošė tūnoti per atostogas, viešbutuko kambarėlyje, todėl pats metas buvo varyti kaip senais, gerais laikais, kur nors pasivaikščioti. Apskritai, visas Veronicos gyvenimas labai pasikeitė. Mergina niekad nebūtų pagalvojusi, jog kada nors dirbs magijos ministerijoje ir bus penktojo lygio darbuotoja. Išvis nesitikėjo, jog ištvers dirbti tris darbus.
  Galbūt net būtų pats metas mesti menininkės karjerą ir būti ties ministerijos darbuotojos ir laivo kapitonės. Na, dabar, kadangi atostogos trejiems darbams, norėjosi tikrai laiką praleisti naudingai, pavyzdžiui medžiojant. Tikras žmogaus kraujas, juk daug geriau nei kažkokių triušiukų, sergančių pasiutlige. Kartais vampyriukę apima mintys, jog labai daug kam, pakenkė visą gyvenimą. Bet ką jau padarysi, pas vampyrus tokie genai. Pavyzdžiui, jeigu nebūtų nutikusi ta tragiška naktis prie tiltelio, Veronika būtų angelėlis nenuskriaudęs net musės. Bet kaip sakoma, jei kas nors jau nutiko, reiškia taip buvo lemta. Reiškia tamsiaplaukei lemta buvo būti vampyre. Magijos ministerijos darbuotoja atsiduso, šiek tiek pasvajojo ir net nebesuprato, jog randasi kažkur prie mušeikų skersgatvio. Šis dalykas priminė nostalgiją, nors ir varlyčių mylėtojai netekę daug kartų čia lankytis, tačiau vis tiek, įvykių buvę. Šio skersgatvio mergina nebijojo visiškai, net gi dievino. Visai būtų smagu susirasti kokį nors draugą kaip ir ji, ir Spellman nebesijaustų tokia vieniša. Išvis, menininkės amžius jau nebebuvo iš jauniausiųjų, norėjosi turėti jau ir vyrą ir vaikus, tačiau tai tikriausiai tik kvaila drambliuko svajonė. Su tokiu Veronicos charakteriu, neimtų jos net benamis. Buvo gan vėlu, dvylikta valanda nakties. Visai netoli matėsi žemo ūgio žmogus, iš išvaizdos neatrodė, jog tai būtų suaugusi mergina.
    Darbuotoja pakėlė antakį, nenorėjo būti kaip Sabrina ir lysti prie nepažįstamųjų, tačiau ir nenorėjo, jog tokio amžiaus mergaitė kur nors pasiklystų ar būtų kažkieno užpulta, vis dėl to jauniesiems čia vaikščioti nesaugu, tuo labiau tokiu paros metu. Veroniką gniaužė sąžinė prieiti prie jos ir kuo nors padėti. Kaip sakoma, išgelbėta gyvybė dar niekam nepakenkė, todėl vampyrė priėjo prie nepažįstamosios juodaplaukės, kuri visai priminė Veroniką vaikystėje ir droviai, bei tyliai paklausė.
   - Žiopliuke, nematai kiek valandų dabar? - Mergina apsižiūrėjo ir atsuko į mergaitę, savo prašmatnų laikrodį, iš pusseserės pilies. - Suprantu, aš irgi tavo amžiaus mėgdavau kur nors pasiklysti, bet čia labai nesaugu, arba eini namo, arba einame tuomet kartu, - Ši šyptelėjo ir laukė keistuolės atsakymo. Jetus, vaikai šiais laikais nesikeičia. Nu gal šiek tiek. Juodaplaukei pasidarė šiek tiek bloga, žiūrint į tą baltą, švytintį kaklą. Ne, net nedrįsk. Veronikos dantenos šiek tiek pasimatė, tačiau mergina greitai nusuko žvilgsnį nuo kaklo, pabandė nebegalvoti apie kraują ir, kad neatrodytų taip pavojingai, nusišypsojo ne tikra, tačiau gražia šypsena.

[Dori Mendel]

Iš tikrųjų tai Dori gerokai išsigando, mat tikėjosi, kad nieko čia nesutiks. Kaip gali tokį vėlų vakarą nesutikti nieko Mušeikų Skersgatvyje, višta? Tikrai, ką mergaitė sau manė? Ar ji jautėsi tokia stipri? O jeigu prie jos prieis kažkas, kas norės ją nuskriausti? O gal jau priėjo?
Nes prieš Dori stovėjo moteris. Ji atrodė baugiai, mat žiūrėjo į Dori tokiu žvilgsniu, tarsi norėtų ją suvalgyti. Mendel kišenėje gniaužė burtų lazdelę, nors puikiai žinojo, kad niekaip neatsigintų nuo suaugusios raganos, juolab, sutiktos ne kur nors kitur, o šitame skersgatvyje.
Tačiau moteris prabilo visai kitokiu balsu, nei Dori įsivaizdavo ją prabylant. Ji buvo maloni, galbūt net šiek tiek drovi. Tačiau tai, ką pasakė mergaitei, privertė Dori dar labiau suglumti. Ar ta moteris pasiūlė eiti su ja kartu? Pirmą kartą per visą laiką dvylikmetė pagalvojo, kad šią akimirką būtų geriau būti savo suknistų tėvų žiobarų namuose, ankštame kambaryje, bet ji bent jau būtų saugi. Tarp žiobarų, bet saugi. O jeigu šita moteris nežinia ką juodaplaukei padarys?
- Nemačiau kiek valandų, - atsakė. - Namo tikrai neisu.
Dėl Merlino barzdos, kodėl taip pasakei, Dori?! Jau kaip išsprūdo, taip išsprūdo...
- Bet ir su tavimi tikrai neisiu! - pridūrė.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Tai buvo viena iš dienų, kai nesinori kišti nosies į lauką. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, nors iš tiesų rodėsi, kad kažkas atnešė ir virš miesto išvertė visą Atlanto vandenyną. Oras greičiau priminė rudenį nei pavasarį, bet su juo nebuvo galima pasiginčyti. Sigurdui beliko tik pasislėpus po skėčiu pliumpinti bei tikėtis, kad ilgas kelias stebuklingu būdu sutrumpės. Deja, sulig kiekvienu žingsniu atrodė, kad kaip tik tolsta nuo kelionės tikslo, o prie to prisidėjo nelinksmos mintys ir nedraugiški praeiviai. Šie kelis kartus atsitrenkė į vaikiną, tikriausiai nepastebėję per nepermatomą lietaus sieną. Jis pats nustebo, sutikęs žmonių, vaikščiojančių Skersiniu Skersgatviu tokiu oru. Ir susierzino. Prastas ūpas buvo įprastas šios dienos atributas, tačiau reikėjo jį kažkur giliai užkišti - islandas pro liūtį stūmėsi ,,Kiauro Katilo'' link, kur ruošėsi dirbti vakarinėje pamainoje. Ten pavargę lankytojai tikėsis atsigauti, o ne gauti dar vieną niūrios pilkumos dozę. Tylus atodūsis paliko lūpas.
-Žiūrėk, kur drambloji, žirafa! - staiga subaubė balsas apačioje ir šiurkščiai stumtelėjo šonan.
Sigurdas iš netikėtumo sustojo, kažkas skaudžiai smilktelėjo viduje, bet kadangi daugiau nieko neįvyko, net nepakėlė akių. Dėl šios priežasties nepastebėjo, kad nepažįstamasis nukreipė jį kiton pusėn. Atgavęs tempą pėdino toliau, paskendęs mintyse apie Deoiridh. Nuoširdžiai vylėsi, jog tai padės praskaidrinti nuotaiką ir užmiršti nemalonų atsitikimą.
O aplinkui tarsi susitarę nejaukūs pastatai ėmė užgožti dangų, dabar jau siaurą gatvelę paversdami gana tamsia. Būtent tai privertė grįžti į realybę ir kiek nustebus apsižvalgyti. O čia kas? Jau turėjau ateiti iki smuklės, bet jos nė ženklo. Vaikinas jautė, kaip atsėlino nerimas ir susirangė šalia. Deja, net nespėjus susivokti, į kokią vietą sugebėjo nuklysti, ant peties nusileido sunkus delnas.
-Nagi nagi. Ir ką gi mes čia turime? - skėtis tuoj buvo išmuštas iš rankų, o jis pats pajuto esąs atsuktas į sunkiai pastebimą personą. - Vaikutis pasiklydo?
Pro lietų šviesiaplaukis ne kažin ką įžiūrėjo, bet to pakako, kad baimė tarsi vampyras įleistų iltis į jo kaklą. Vis dėlto nežinia kokiu būdu susitvardė ir lengvai virpėdamas žvelgė kažkur šonan. Jautė, kad vos siektelėjęs lazdelės akimirksniu gali būti suvystytas kaip kūdikis. Ta mintis kėlė pasipiktinimą, tačiau tokį menką šalia įsiviešpatavusio išgąsčio.

[Tobias Liam Walters]

Nuostabiai gražiai apniukusi diena. Tiksliau, vakaras. Lietus pliaupė net ne kaip iš kibiro. Greičiau kaip iš laistymo žarnos. Atrodo, gamtai nusibodo žmonija bei jos nesąmonės ir ji nusprendė pasiųsti antrąjį pasaulinį tvaną. Na, o kodėl gi ne? 
Tobias lėtai žingsniavo skersgatviais. Kur, nė pats nežinojo. Tiesiog ėjo. Lietus merkė veidą, drabužius ir gobtuvą, užmestą ant vidurnakčio juodumo plaukų. Tiesa, gobtuvas nelabai saugojo plaukus nuo drėgmės, tad dabar šlapios sruogos buvo išlindusios iš po tokio pat šlapio džemperio gobtuvo.
Sukišęs rankas į kišenes ir slegiamas visokio plauko minčių vaikinas pasiekė Mušeikų skersgatvį. Ne kokia vieta, net kvailiui aišku. Tačiau kažkoks nuotykių troškimo magnetas taip ir traukė ten užklysti. Taip jis ir padarė. Galų gale, neturėjo ką prarasti. O išlošti buvo ką.
Mušeikų skersgatvyje tvyrojo mirtina tyla. Nors kai kur girdėjosi žingsniai, jie buvo labai kraupūs, kaip kapinėse. Tačiau tą tylą persmelkė duslus smūgis ir per daug pažįstamas balsas, sklindantis iš už kampo.
Paspartinęs žingsnį Tobias pasuko ir kaip mat pamatė prie sienos priremtą šviesiaplaukį vaikinuką. Šalimais buvo numestas skėtis, o šio įvykio akivaizdus kaltininkas šiuo metu kažką sakė vaikinukui.
Bus smagu, pamanė juodaplaukis artindamasis. Jis buvo gerokai pagyvėjęs.
- Nagi nagi, Garovėjau, - šaltai, o kartu ir kiek sarkastiškai prabilo. - Vis dar neišbridai iš savo liūno ir kabinėjiesi prie žmonių gatvėse?
Garovėjus atsisuko ir jo veide netilpo nustebimas.
- Walters? - paklausė, lyg išvydęs vaiduoklį.
Tobias blykstelėjo akimis.
- Tas pats. Man regis, puikiai pameni, kas nutiko prieš du metus. Ar aš neteisus?
Vyriškis nutilo, lyg paskendęs savo mintyse. Tiesa, neilgam. Greitai jis išsitraukė peilį iš kišenės ir pamojavo juo.
- Buvo malonu pasimatyti, tačiau dabar jau laikas tau keliauti, - pamojo, liepdamas Tobijui pasišalinti ir pasisuko į savo auką - šviesiaplaukį vaikinuką.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas buvo išties nepavydėtinoje padėtyje. Savaime suprantama, be galo troško iš jos ištrūkti, tačiau neatrodė, kad su turimomis priemonėmis tai pavyks. Juo labiau su tirtančiomis iš baimės kojomis. Nors jis anaiptol nelaikė savęs ypatingu bailiu, bet priešais tą stypsančią žmogystą kiekvienas būtų pavirtęs skysta košele. Tokiais argumentais islandas bandė išlaisvinti nerime besimarinuojančias mintis. Veltui. Instinktams neįsakinėsi, tad ko tada šauktis? Pagalbos? Regis, taip tik dar pritrauks visokių įtartinų personų, lyg šitos pamėklės neužtektų. Garbingi burtininkai čia nesilankė, jis puikiai žinojo tai, tad nusprendė laikyti burną užčiauptą bet kokia kaina. Net savo smegenų. O jos, rodės, tuoj ištikš ant grindinio, kai vaikinas buvo šiurkščiai priremtas prie sienos. Joks garsas neišsprūdo, nors pakaušį pervėrė tūkstančiai aštriadančių strėlių. Stebuklas, kaip sugebėjo išgirsti, kaip tas bjaurus vyras dar kartą kreipėsi:
-Na? Nori pasilinksminti?
Balansuodamas ant sąmonės praradimo ribos, juto, kad ausis sudirgino kitas balsas. Kitoks. Šaltas ir sarkastiškas, bet jo negalėjai lyginti su pirmąja žmogysta. Jaunas. Šmėkštelėjo vangiose mintyse.
Užpuolikas taip pat prakalbo, tačiau žodžių prasmės nesuprato. Kol tiedu šnekučiavosi, Sigurdas pabandė praplėšti akis, bet dėl to prakeikto lietaus nelabai ką pavyko įžiūrėti.
Vis dėlto truputėlis atokvėpio leido atsigauti smegenims, iki kol šios buvo netikėtai atakuotos: negi tai peilis? Reikėjo tikėtis, jog jo paskirtis bus ne tokia, kokios baiminosi islandas.
Deja. Nors lietus pamažu slopo, visa kita nė kiek nedžiugino. Nei perspektyva būti suraikytam it duonos kepalas, nei nelaiku atsiradusi mintis, kad dabartinis kūnas buvo per menka tvirtovė jo protui ir sielai. Jei kaip nors ištrūksiu, būtinai užsirašysiu į kovos menų kursus. Pasižadėjo sau, netrokšdamas būti dar kartą taip pažemintas - permirkęs iki siūlo galo, tirtantis lyg užguitas šuo. Jis pasirinko laukimo poziciją - ištrūkti iš petį spaudžiančių geležinių pirštų atrodė neįmanoma. Vis dėlto kaip kvailys stypsoti ir žiūrėti, kaip tas žmogėnas mėsinės jį, neketino.
-Ei... - pabandė atkreipti antrojo nepažįstamojo dėmesį. Vylėsi, kad anas nebus dar žiauresnis. - Padė... APČIII!! - staiga nusičiaudėjo šiaurietis, siaubingai apsnargliodamas tą Garovėjų. Šis tik dar baisiau susiraukė, grubiai brūkštelėjo rankove per veidą ir prikišo peilį prie gerklės:
-Nedrįsk sujudėti, išgama. Kitaip paversiu tave kraujine dešra.
Tą akimirką Sigurdas nustojo kvėpuoti. Vyro žvilgsnis aiškiai liudijo, jog jis gali patvirtinti šiuos žodžius. Ir net su kaupu. Bet nuo nosies nutįsęs snarglys kėlė tokį juoką, kad nesusilaikęs prunkštelėjo, greičiausiai taip paskelbdamas sau žiaurios mirties nuosprendį.

[Tobias Liam Walters]

Vaikinui buvo įdomu, kaip tas šviesiaplaukis pateko į tokią nepavydėtiną situaciją ir dar būtent su Garovėjumi. Kaip jam iš vis užteko proto ateiti į Mušeikų skersgatvį, jei muštynėse akivaizdžiai nebuvo patyręs. Juk net skersgatvio pavadinimas pasako, ko iš jo tikėtis. Matyt, kvailių šioje žemėje ant kiekvieno kampo esama...
Šiaurietiškos išvaizdos vaikinukas staiga nusičiaudėjo, ištepdamas snargliais Garovėjaus apsiaustą. Menkas nuostolis, jis ir taip pasaulio matęs daugiau, nei jo savininkas. Pastarasis kažką sumurmėjo vaikinukui, o jis sekundėlę atrodė rimtai išsigandęs, tačiau tada kažkodėl nusijuokė. Tobijas kilstelėjo antakius, netikėdamas tuo, ką mato. Retas žmogus susitikęs akis į akį su tokiu bjauriu snukiu, priremtas prie sienos ir dar beginklis išdrįstų juoktis. Tačiau šviesiaplaukio juokas greitai sulaukė atpildo. Peilis prie jo gerklės grėsmingai priartėjo ir būtent tą akimirką Tobias Liam Walters nusprendė, kad būtų pats laikas prasimankštinti.
- Ei, - tarė, eidamas artyn savo senojo "bičiulio". - Negalvoji, kad ne ta svorio kategorija? Kaukis su sau lygiu. O gal jau nusiritai iki tiek, kad bijai normalios kovos?
Garovėjus, rodos, sekundei užmiršo savo auką ir, pasisukęs į Tobiją, nusispjovė ant žemės.
- O tu iki ko nusiritai? - neslėpdamas pajuokos ir pykčio paklausė, spoksodamas į juodaplaukį. - Gelbsti visokius pienburnius skersgatviuose kaip koks suknistas superherojus?
Jei Tobias nebūtų prisiekęs sau laikyti ledinio veido, dabar jį tikrai būtų iškreipusi panieka ir sumišimas. Iš tiesų, kodėl jis tai daro? Juk to vaikinuko nė nepažįsta. Galėtų tiesiog praeiti pro šalį. Juk čia Mušeikų skersgatvis - taip vyksta kas dieną. Visų kvailių neišgelbėsi.
Tačiau kažkas vaikinui neleido nusigręžti ir nueiti. Kažkoks balselis viduje jam priminė, kad tas šviesiaplaukis atrodo panašiai kaip jis, kai tėvas dar buvo gyvas ir kai jo gyvenimas buvo pragaras. Jei jis neužkirs tam kelio, ar bent kiek priartės prie savo gyvenimo tikslo?
Giliai įkvėpęs Tobias išsitraukė vieną iš savo durklų. Mylimiausią. Metė jį ir akimirksniu prisegė Garovėjo rankovę prie sienos, taip jį kuriam laikui įkalindamas. Nekreipdamas dėmesio į pastarojo keiksmus ir šūksnius, pasisuko į šviesiaplaukį.
- Siūlyčiau nešdintis, kol dar gali. - tarė abejingu tonu. - Nemanau, kad tai jį ilgam sulaikys.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Iš tiesų nėra protinga juokauti su nedraugiškai nusiteikusiu žmogumi, laikančiu peilį. Bet tas vaizdas pasirodė toks linksmas, kad prunkštelėjimas ištrūko pirmiau, nei spėjo susivokti. O po akimirkos teko skaudžiai gailėtis: stingdančiai šalti ašmenys kaipmat prigludo prie apnuoginto kaklo. Rodės, tuoj viskas baigsis. Tuoj ginklas įsmigs giliau ir... Vis dėlto Sigurdas jautėsi kažkoks atitrūkęs nuo pasaulio. Svetimas. Minčių neperskrodė nei Deoiridh, nei, kaip sakoma, visas prabėgęs gyvenimas. O gal tiesiog smegenų nespėjo pasiekti situacijos baisumas, kai staiga prisiartino ta jaunesnė žmogysta, privertusi Garovėjų trumpam pamiršti auką.
Deja, islandas negavo nė sekundėlės atsikvėpti. Ko jau ko, bet iš šešėlių išnirusio jau matyto veido visai nesitikėjo. Įdėmus žvilgsnis įsmigo į jį, lyg manydamas, jog čia kokia nors iliuzija. Tačiau tai buvo realybė. Aštri, žeidžianti it stiklo šukė ir priverčianti susivokti, kad tas mušeika įsiterpė tik dėl smagumo. Vis dėlto jis spinduliavo kažką, kas vertė įsitempti. Negi Ministerija į pokylius kviečia ne tik bomžus, bet ir nusikaltėlius? Jos autoritetas šiauriečio akyse nejučiomis pradėjo kristi, nors nesinorėjo galvoti, kad juodaplaukis yra koks nors blogietis. Ne. Užpuolikas buvo kur kas baisesnis - pienburnis? Joks aš tau ne pienburnis, tik leisk man išsitraukt lazdelę! Supratęs, kaip apgailėtinai tai skambėtų, jis stipriai suspaudė lūpas ir neleido ištrūkti giliam atodūsiui.
Viduje degė troškimas veikti. Laimei, netikėtai atskriejęs durklas prismeigė peilį laikiusią ranką prie sienos. Neliko laiko jokiems kam ir kaip - Sigurdas nieko nelaukdamas atsitraukė bent kokius penkis metrus bei išsitraukė lazdelę. Itin riebūs keiksmai trikdė. Širdis krūtinėje mušė kažkokius afrikietiškus ritmus, kai dar kartą pažvelgė į gelbėtoją. Šįkart netrukdė nei lietus, kuris jau nurimo, nei šešėliai. Juto dvejopus jausmus tam neaiškiam jaunuoliui. Ar jis pats nesiims pribaigti islando su savo durklais? Ar vis dėlto... Viskas paaiškėjo prabilus jam pačiam.
-Nesinešdinsiu, - tardamas tai islandas jautėsi lyg mažas užsispyręs vaikas, - kol to tipo su peiliu nepasodins už grotų. Nenoriu, kad ir kitiems taip atsitiktų. - pridūrė, mintyse aiškiai matydamas Deoiridh. Žinoma, jis elgėsi itin kvailai bei neapgalvotai - gal juodaplaukio kilnumo gestas buvo vienintelė šviesi apraiška tamsiame jo gyvenime? Gal išvis išsilaisvinus reikėjo skuosti tolyn ir net nebandyti aiškintis? Kita vertus, buvo jau per vėlu.
Šviesios akys prisipildė ryžto ir, nors kūnas kentė nemalonią drėgmę bei šaltį, kone žvaliai kryptelėjo lazdelę Garovėjaus link.
-Incarcerous.
Gal tai buvo paprasčiausias noras pagaliau įrodyti, kad jau nėra toks nevėkšla, bet juk reikėjo kažkaip sutramdyti nerimstantį užpuoliką.

[Tobias Liam Walters]

Vaikinas vis dar svarstė, kaip tas šviesiaplaukis sugebėjo įsivelti į tokią nemalonią situaciją. Juk turėtų aiškiai suprasti, kur pateko ir kad jam čia ne vieta. Tačiau, iš kitos pusės, kvailių veiksmai nenuspėjami.
Šiuo teiginiu Tobias galėjo įsitikinti dar kartą kai tas šviesiaplaukis vaikinukas vietoj to, kad pabėgtų, išsitraukė lazdelę ir surišo Garovėjų prieš tai dar pafilosofavęs apie gėrį ir blogį. Juodaplaukis papurtė galvą.
- Suprask, vaikine, pasaulis nėra baltas ir juodas. "Tas tipas su peiliu" turi savų motyvų ir savų tiesų, kurioms tu sunkiai paprieštarautum. Kiekvienas daro iš savo požiūrio kampo. O pasodint jo tai tikrai nepasodins, galiu garantuoti. - Nes jis turėjo būti pasodintas jau seniai, bet niekam tai nerūpi.
Tobias nužvelgė skersgatvį. Lietus liovėsi, tad jau galėjo geriau įsižiūrėti. Garovėjus, prismeigtas prie sienos ir surištas, plūdosi paskutiniais žodžiais. Ignoruodamas jį vaikinas pasisuko į šviesiaplaukį.
- Ir kas dabar? - ramiai pasiteiravo. - Surišai jį, o kas toliau? Nepamiršk, kad vis dar esi Mušeikų skersgatvyje - čia taisyklės kitokios. Net jei lietus ir sulaikė dalį žmonių, nepastebėtas neišsmuksi, juolab su tokiu kroviniu.
Vaikine vaikine... Geriau jau keliautum iš kur atėjęs ir paliktum tai, nes nieko nepeši, tik nusvilsi. Negi peilis prie gerklės tau buvo per mažas argumentas? Suknisti mažvaikiai... Amžinai vaidina didvyrius. Tikisi, kad pakeis pasaulį. Lyg tai būtų taip lengva.
Tobias nusibraukė šlapius plaukus nuo kaktos, atsirėmė į sieną, išsitraukė dar vieną durklą ir ėmė sukinėti rankose laukdamas, ką darys tas šviesiaplaukis. Blogiausiu atveju, pasigrožės puikiu spektakliu. Vis šioks toks laimėjimas.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Regis, virvės nepadarė jokio įspūdžio juodaplaukiui. Riebūs keiksmai nenutilo ir tai buvo vienintelis garsas po liūties tilstančioje gatvelėje. Smilktelėjo mintis: negi aš išties pasielgiau netinkamai? Negi man reikėjo bėgti? O gal reikėjo tiesiog jį užtildyti? Tačiau prabilęs nepažįstamasis tarsi prislėgė Sigurdą savo žodžiais. Jautė jų gniuždantį svorį ir tylėjo sukandęs dantis, mat suprato, kad tai tiesa. Kaip tada elgtis? Klausė savęs, bet atsakymo nebuvo - pabėgimas prieštaravo jo paties įsitikinimams. Nelauktai islandas vėl prisiminė pokylį, o su juo ir įsimintinas muštynes. Kas jis per vienas, kad turi pakankamai smegenų filosofuoti ir raumenų muštis?
-Nepasodins tai nepasodins. - galiausiai atsiduso, paslėpdamas lazdelę. Vaikinas spoksojo kažkur žemyn, lyg negalėdamas pakelti naštos. O gal vis dėlto jautėsi it prasikaltęs vaikigalis, kuris tik subartas suprato savo klaidą. Tačiau jaunuoliui vėl prašnekus pakėlė akis.
Kažkur giliai išties plito idėja viską palikti - po galais, jei negali nieko pakeisti, tai ko tada čia stovėti? Nors mintis pradžioje neatrodė pati geriausia, paskutinis sakinys įtikino. Ko jau ko, bet susitikti su dar bent dešimčia Garovėjų Sigurdas neturėjo nė menkiausio noro. Tai paskatino paskelbti galutinį sprendimą:
-Tuomet paliksiu jį čia. Galėsi sumušti taip puikiai, kaip tą bomžą per Ministerijos pokylį. - Tik prabilęs susivokė, kad juodaplaukis greičiausiai jo neprisiminė, o tuo labiau nemanė, kad anas galėtų dalyvauti tokio pobūdžio renginyje. Per vėlu. Be to, keistai ryžtingas bei drąsus balso tonas neleido suabejoti atsitiktinumu.
Nutilo, nurimo žodžių aidas. Islandas jautė pasikeitusią atmosferą, bet tik tylėdamas paėmė numestą skėtį ir suskleidė jį. Nepakėlė akių aukščiau nei reikėjo. Ne, nebijojo dar vieno durklo, blizgančio jaunuolio rankose. Tačiau... jėgų tam paprasčiausiai nebuvo.
Praėjęs pro vėl pradėjusį plūstis vyriškį stabtelėjo. Sekundėlę palaukęs jis grįžtelėjo:
-Smagaus vakaro. - Negalėjai suprasti, ar tai buvo ironija ar nuoširdus palinkėjimas. Pats šiaurietis bandė susigaudyti įvykių ir emocijų marmalynėje, kai pamažu pradingo už kampo, skendinčio vakaro tamsoje.

[Tobias Liam Walters]

Tobias pats nustebo dėl savo žodžių. Taip, jis nesigailėjo to, ką pasakė ir tikrai nemanė kitaip, tačiau dar niekada niekam (neskaitant Brittos) nebuvo taip aiškiai ir atvirai išdėstęs savo paties minčių. Ir nors atrodė, kad jis atsitiktinai ir abejingai pasakė kažkokią nesąmonę, iš tiesų tai buvo ne vieną naktį svarstytas reikalas. Tas pasaulio suvokimas be galo domino ir tuo pat metu gąsdino vaikiną. Jei nėra vienos tiesos, tai kaip tada gyventi? Kas tuomet yra doras gyvenimas? Kaip surasti "teisingą kelią", jei viskas yra taip susipynę tarpusavyje?
Tobią iš minčių pažadino šviesiaplaukio žodžiai. Jei tai lygintume su realiu pažadinimu iš miego, tai būtų žadinimo tipas, kai miegantysis apipilamas kibiru ledinio vandens. Be įspėjimo. Be nieko. Nepasiruošęs.
Tai štai. Nukeliauji kartą į ministrės balių, iš karto su kažkuo susimuši, o tai dar pamato visokie pienburniai, kurios paskui tenka gelbėti iš po senų priešų durtuvų. Ne tai, kad Tobias gailėjosi savo poelgio baliuje, ne ne, jei tektų sutikti Bretą dar kartą, juodaplaukis savo rankomis pasirūpintų, kad tas kartas būtų paskutinis. Tačiau buvo keista, kad tas šviesiaplaukis prisimena tokį dalyką ir kad jo pirma nuomonė apie vaikiną būtent tokia. Dar keista, kaip jis rėkdamas nepabėgo. 
Vaikinas sau mintyse bandė įrodyti, kad jam nė motais, ką mano tas šviesiaplaukis, kad kaip tik geriau, jei žmonės jo šalinsis ir galvos, kad jis koks maniakas, tačiau tai jam nelabai sekėsi. Kažkodėl Tobias norėjo įrodyti, jog jis nėra vien toks - pavojingas nusikaltėlis, tik ir laukiantis progos su kuo nors susimušti. Britta jį suprastų. Britta padėtų. Britta leistų jam pasijusti geriau. Leistų pasijusti kažko vertam.
Jos čia nebuvo.
- "Bomžas ministerijos baliuje" to nusipelnė. - po labai ilgos pauzės atsakė. - O Garovėjus, nors ir padarė galybę nesąmonių ir nusikaltimų, padarė kai ką gero ir man. Dėl to aš jo neliesiu. Tačiau ir neišlaisvinsiu.
Rankose sukiodamas durklą jis stebėjo, kaip vaikinukas pasiima savo skėtį, ironiškai (arba ne) palinki gero vakaro ir nueina tolyn. Atsidusęs Tobias prisitvirtino durklą prie grandinės ir, nusibraukęs plaukus nuo akių, paliko skersgatvį su jau nutilusiu banditu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd gerokai nervinosi. Darbo reikalais teko keliauti į Mušeikų skersgatvį. Vaikinas tos vietos nebijojo, tačiau vis dėlto sunkiai susižeisti visai nesinorėjo. Dabar, kai viskas pamažu grįžo į savas vėžes, be reikalo gąsdinti Mayrą būtų buvusi pati didžiausia beprotybė.
Dėl tos priežasties velsietis banką paliko vos darbo dienai prasidėjus - tikėjosi, kad Mušeikų skersgatvyje besitrinantys prašalaičiai dar miegos, tad jis galės susitikti su reikiamu žmogumi, paimti užkeiktus daiktus ir ramiai grįžti atgal. Neketino čia trukti ilgiau nei būtina. O ir ką veikti vietoje, kur nerasi tinkamos dovanos žmonai ir nuostabiems mažyliams? Nors visai neseniai buvo Kalėdos, Dafydd galvojo, kad reikėtų nustebinti šeimos narius kokia nors miela dovanėle. Deja, dabar to padaryti negalės, tad kad ir kaip buvo apmaudu, nebuvo ko nė svajoti.
Vaikinas nė nepajuto, kokiu lėtu žingsniu eina. Mintys sukosi tik apie brangiausius žmones, kurie dabar buvo tiesiog tragiškai toli. Be galo norėjosi grįžti namo, apkabinti Mayrą, praleisti laiko su mažyliais... Keliauti Mušeikų skersgatvio link tikrai nebuvo tai, ko dabar labai reikėjo. Galvoje pradėjo suktis mintys, kad reikėtų mesti darbą, susirasti ką nors paprastesnio. Vis dėlto jis negalėjo to padaryti. Gringotse mokėjo gerai, o jam reikėjo išmaitinti šeimą. Daugiau didžiausios gyvenimo klaidos tikrai nekartos. Be to, kai turi mažiau laiko su mylimais žmonėmis, jis tampa dar svarbesnis ir reikšmingesnis, ar ne? Vildamasis, kad Mayra pritartų tokiai minčiai, raudonplaukis pagaliau pasiekė reikiamą skersgatvį. Žvelgė į jį kaip į kokį kitą pasaulį ir, atrodė, nedrįsta ten žengti. Vis dėlto žmonių daug nebuvo, tad galiausiai pajudėjo į priekį. Atidžiai apsižvalgė, bet reikiamo asmens nepastebėjo. Viršininkas buvo pasakęs, kaip jis turi atrodyti, ir Dafydd neabejojo pastebėsiąs. Deja, nieko panašaus į tai, ko ieškojo, nerado. Lūpas paliko sunkus atodūsis.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas slinko Mušeikų Skersgatviu. Šiandien jam reikėjo užsukti į vieną krautuvėlę, kurioje tikrai buvo mirties akmenėlių. Jam pačiam jų nereikėjo, tačiau Merėjus paprašė parūpinti, o jo ten nebeįleidžia dėl vagysčių. Mainais draugelis duos kelis ingredientus tiesos eliksyrui, kurį Juzefas pataisys tam, jog brolis galėtų pakišti buvusiai ir išsiklausinėti jos apie tą sektą.
Plikšius tik dabar pagalvojo, kad abu Levinsų broliai yra tikri nelaimėliai, kuriuos paliko žmonos. Ar jie tikrai tokie nevykę? Tai kaip tuomet motina su tėvu Levinsu jau gyvena šitiek metų?
Vasarą mėlynakis išdrįso parašyti laišką savo sūnui. Deja, jokio atsakymo nesulaukė ir dabar jau nebeįsivaizduoja, kaip jam sekasi. Juzefo brolis taip pat nebendravo su savo dukra, tačiau dėl sveikatos problemų jos mama išlindo iš savo miško ir šiuo metu gydosi Skutelyje, o plikio dukterėčia Sakura leidžia laiką su broliu. Kaip keista bebūtų, visa graži šeima susirinko pas tėvus per Kalėdas. Atsirado šioks toks ryšys su broliu, kas Juzefą maloniai džiugino, o jau ta mergaitė, vyruko dukterėčia, buvo tikrų tikriausia keistuolė, nes ji net neavi batų.
Juzefas žinojo, kad ji yra Dori bendraamžė, tačiau niekada nesumojo geriau pasidomėti apie tuos koledžus ir nežinojo, kokiame mokosi Mendel. Buvo kilusi mintis paprašyti Dori, kad ši Sakurą paglobotų, nes pradėjus mokytis lapkričio mėnesį turėtų būti sudėtinga pritapti, nors tai mergytei ir taip tikriausiai yra sunku. Tačiau mėlynakis žinojo, kad jeigu jau susisieks su įkyruole Dori, tai jos ir neatsikratys, o dabar tam neturėjo laiko, todėl nieko nedarė.
Pats Levinsas buvo gerokai užsiėmęs. Vis dar dirbo siuntų pergabenime, vis dar atlikinėjo šiokius tokius tamsius darbelius, o mokytis nuodų ir vaistų plikiui išties patiko. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad gali šitaip gerai juos virti. Jau įgijo nemažai praktikos ir sužinojo daug subtilybių.
Galvodamas apie savo gyvenimą, kuris šiuo metu neatrodė labai jau sumautas, Juzefas pamatė Dafydd. Vyruką, kuris pažino Levinsą beprotiškai sunkią akimirką ir su kuriuo kalbėjosi kavinėje vasarą. Juzefui iki šiol buvo gėda: kurių galų jisai prie jo šalia tada šitaip ilgai sėdėjo?
Beplaukis nutarė tyliai prasėlinti, tačiau pastebėjo, kad už ryžo nugaros artinasi keli įtartini tipai. Juzefas jau norėjo įspėti, tačiau nespėjo - vienas jų užpuolė Dafydd.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nežinojo, ką geriau daryti - ar ramiai palaukti, kol tas, kurio jam reikia, pasirodys, ar grįžti į banką ir po kiek laiko ateiti dar kartą. Nė vienas iš variantų neviliojo, tad galiausiai susiklostė taip, kad velsietis stypsojo vietoje ir galvojo, kaip pasielgti.
Laimei, netrukus akys užkliudė reikiamą vyruką. Jis atrodė dar menkesnis ir labiau nutriušęs nei Dafydd tikėjosi, tačiau neabejojo, kad tai yra kaip tik tas, kurio ir laukė. Žengė žingsnį jo link, tačiau niekur nueiti nespėjo - pajuto stiprų smūgį į nugarą, o netrukus kažkas užlaužė rankas.
- Ir ką gi mes čia veikiame? - suurzgė balsas tiesiai į ausį, o rankos pradėjo naršyti kišenes. Raudonplaukis neabejojo, kad tai koks nors žioplys, neturintis kišenėje nė knuto. Nori nenori teko prisiminti laikus Magijos ministerijoje, tad Dafydd stipriai spyrė jį užpuolusiam vyrui. Tas buvo gerokai stambesnis už pernelyg liesą vaikiną, tad didelės naudos tai neatnešė. Vis dėlto pavyko ištraukti ranką. Buvo galima bent pabandyti atsitraukti, tačiau tuo metu paaiškėjo, kad užpuolikas ne vienas - Dafydd buvo apsuptas bent penkių sėbrų. Dėl savęs vaikinas nebijojo visai, bet jeigu jis negrįš namo, ką pagalvos Mayra? Pagaliau mergina atsigavo po vaikučio mirties, nebuvo galima leisti, kad ji prarastų ir to vaikučio tėvą.
Vidinėje striukės kišenėje velsietis turėjo kelis galeonus, tad šiaip ne taip juos ištraukė ir atkišo vienam iš užpuolikų. Nespėjo nieko pasakyti, kai tas nubloškė ranką ir stipriai smogė į smakrą. Galeonai išsilakstė į visas puses, o skausmas veide buvo sunkiai pakeliamas. Užmerkęs akis Dafydd labai aiškiai išvydo prieš save Mayros veidą. Šią akimirką nuoširdžiai galvojo daugiau niekada gyvenime jos nepamatysiantis.
- Ko norit? - sugebėjo išspausti, nors įtarė, kad tai užpuolikams be galo patiks. Atmerkė akis ir iš karto suprato, kad tai buvo klaida - visai netoliese pastebėjo Juzefą. Kažkur viduje sukrebždėjo abejonė, o Dafydd kiek garsiau pridūrė: - Tu išvien su jais, ar ne?
Deja, paaiškėjo, kad tai buvo dar viena nesėkmė. Vienas iš užpuolikų pernelyg susidomėjo, su kuo jų auka šnekasi, tad piktai išsišiepęs apsisuko ir pamatęs plikį grėsmingai nužingsniavo jo link.