[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Mušeikų skersgatvis - juodąja magija alsuojanti gatvė, pasiekiama iš Skersinio skersgatvio. Įėjimas į ją iš karto rodo, kad tai tikrai ne vieta vaikams. Ir ne tik jiems. Čia save gerbiantis burtininkas niekad neužsuks, nubaidytas niūraus bei prišnerkšto skersgatvio vaizdo.
Siaura gatvelė vingiuoja pro įvairias parduotuves, tokias kaip ,,Bordžinas ir Berkas" ar ,,Nuodingos žvakės''. Jų vitrinose išdėliotos prekės ne tik traukia dėmesį, bet ir verčia pašiurpti.
Čia mėgsta rinktis prekybininkai, dažnai neturintys leidimo parduoti savo prekių, savo egzistavimu gąsdinančių net patį Magijos Ministrą. Taip pat nuolat trainiojasi abejotino patikimumo burtininkai, su kuriais net vidurdienį geriau nesusitikti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gavęs laiškelį nuo Kaideno Dafydd gerokai nustebo. Įdomu, kodėl kažkam prisireikė susitikti Londone? Aišku, madų namai Kiauliasodyje nebuvo pati maloniausia vieta, tačiau vis tik gerokai arčiau Hogvartso.
Tiesą sakant, toks prašymas sukėlė velsiečiui tam tikrų nesusipratimų, mat visos atsargos buvo kaip tik Kiauliasodyje. Tačiau, kaip sakoma, kliento noras - įsakymas, tad vaikinui teko nukeliauti iki Kiauliasodžio ir grįžti į Londoną.
Reikia pastebėti, kad susitikimo vieta buvo ne iš tų, kuriose itin norisi lankytis. Velsietis nežinojo, kas yra tas ar ta, kuris planavo pirkti lazdelę, tačiau daugelis klientų vis dėlto buvo mokiniai. Koks sveiko proto mokinys norėtų susitikti čia, Mušeikų skersgatvyje? Dafydd netruko padaryti išvados: tas mokinys (jeigu, žinoma, tai išties Hogvartse tebesėdintis vaikas) nėra sveiko proto.
Pirmiausia, žinoma, teko apsiprausti. Kaidenas raudonplaukiui nerūpėjo, tačiau prieš klientą reikėjo atrodyti bent kiek tvarkingiau. Žinoma, viešojo tualeto darbuotoja ir vėl apšaukė Dafydd, tačiau jam tokios smulkmenos nerūpėjo - verslas yra verlas.
Tad galiausiai atrodantis beveik padoriai ir galbūt netgi neprasmirdęs Londono kanalizacija Dafydd stoviniavo Mušeikų skersgatvyje. Atėjo maždaug laiku, tad reikėjo tikėtis, kad ir likusieji pernelyg nevėluos. Buvęs klastuolis stengėsi nekristi į akis, tačiau tai buvo nelengva. Tuo labiau, kad kuo toliau, tuo labiau spaudė šaltis.

[Tae Yeon Min]

Jeigu būtų norėjęs pasigilinti, būtų atradęs, kad jiedu su Daffyd gyveno gana panašų gyvenimą - abu be labai pastovios gyvenamos vietos, užsiiminėjantys keistais dalykais ir viltingai (beviltiškai?) besivaikantys savo gyvenimo meilių, abu lygiai taip besistebintys, kad potencialusis pirkėjas nenorėjo susitikti Kiauliasody, o verčiau Londone, basiausiam miesto skersgatvy. Bet gilintis Kaidenas nenorėjo, buvo ir taip apsikrovęs rūpesčiais.
Palikęs savo nudrengtą uniformą kažkur kitur, vaikinas vilkėjo lygiai tokiu pat nudrengtu tamsiai violetiniu vilnoniu apsiaustu, kuris jam buvo mažumėlę per trumpas, turėjo skirtingas sagas (žalią, varinę ir kaulinę, įtartinai panašią į dantį) ir skylę kišenėje. Savo seniau turėtą rūbą Kaidenas buvo kažkur pametęs (greičiausiai per vieną savo nuotynkingą pasivaikščiojimą nežinomais keliais), o šis buvo geriausia, ką sugebėjo rasti padėvėtų apsiaustų krautuvėj. Žinoma, miltelių nubukintos smegenys nesugebėjo pagalvoti apie tai, kad jis kokį nors daug geresnį rūbą galėjo nugvelbti iš mados namų, kurių rūsy glaudėsi.
Buvo velniškai šalta, o Mušeikų skersgatvis net dieną atrodė tamsus ir niūrus. Kaidenas, nuleidęs akis, kišenėj visais pirštais spaudžiantis lazdelę, gal ir būtų praėjęs pro stoviniuojantį Daffyd, jeigu nebūtų sugalvojęs kaip tik tą akimirką pakelti akių, už kurių kaip mat užkliuvo ryškiai oranžiniai plaukai, kurie, rodės, švietė it žibintas tamsioj nakty. Kaidenas sustojo šalimais ir linktelėdamas pasisveikino. Buvo per šalta kalbėti, o gal ir nebūtų žodžio ištaręs per dantų tirtėjimą.
Ką gi, beliko laukti, kol anas vaikėzas čia pasirodys. Žiemos atostogos, Kaidenas sumetė, kad netrukus kalėdos.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas suraukęs nosį skubiai žingsniavo prastą reputaciją turinčia gatvele, kitaip žinoma kaip Mušeikų Skersgatvis. Sustirusios rankos slėpėsi nemėgiamo apsiausto kišenėse, ausis turėjo šildyti ryškiai raudona kepurė, o nuo žieminio oro negelbėjo net papildomi sluoksniai rūbų. Spaudė toks šaltis, kad islandas manė esantis namuose, o ne Anglijos sostinėje.
Dabar, neapakintas baimės dėl prarastos lazdelės, jis keikė save, kad susidėjo su neaiškiais tipais. Ir dar prašė/liepė susitikti ne Kiauliasodyje, kur iškilus pavojui buvo gali susitikti profesorių ar mokinių, o Londone. Žiemos atostogų metu. Negana to, regis, pačioje pavojingiausioje bei bjauriausioje vietoje.
Tad keliaujant Hogvartso ekspresu vaikinukas ėmė rimtai manyti, kad pavažiavo stogas. Bent kiek protelio turintis mokinys ten jokiu būdu ten nesivilktų. Vis dėlto grifas sugebėjo įžvelgti ir šviesiąją pusę: jeigu išeis iš ten gyvas ir neapvogtas, bus kuo pasigirti.
Ir viskas dėl lazdelės, be kurios kokioje pusėje pamokų negali dalyvauti! Suirzęs pagalvojo.
Sigurdas staiga pakėlė galvą, akies krašteliu pamatęs ryškių plaukų kupetą. Pasirodė matytas. Greta oranžinių plaukų savininko stoviniavo ir kitas jaunas burtininkas, su kuriuo anksčiau susisiekė. Nieko nelaukdamas šviesiaplaukis pasuko link jų.
Atsidūrus šalia, jo akys ėmė šaudyti nuo vieno prie kito veido. O jo paties įprastai bejausmė marmūzė turėjo neblogai pasitarnauti, nes širdis dungsėjo labai jau išdavikiškai.
Išdrįsęs praverti burną, mokinys trumpai tarstelėjo, neleisdamas balsui virptelėti:
-Sveiki.
Vaikinukas iškart norėjo eiti prie reikalo ir nesitrainioti šioje gatvelėje, todėl greitai pridūrė:
-Kokių turit lazdelių?
Įdėmus jo žvilgsnis nepaliaudamas klaidžiojo, ieškodamas (ne)esamo pavojaus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pagaliau Kaidenas teikėsi pasirodyti. Vienas. Be paslaptingojo pirkėjo. Dafydd nežymiai atsakė į linktelėjimą, tačiau nieko nesakė. Ne bičiuliautis čia susirinko, nėra ko aušinti burną. Vis dėlto verslo partnerį buvęs klastuolis nužiūrinėjo įdėmiai. Tiesą sakant, anas atrodė neką geriau negu jis pats. Tai kiek sudomino raudonplaukį, tačiau neketino ko nors klausti. Nesinorėjo pasakoti, kur ir kaip gyvena pats.
Raudonplaukis jau norėjo piktai paklausti Kaideno, kur tas prakeiktas pirkėjas, kai kažkoks mažvaikis teikėsi prieiti prie jų. Dafydd nužvelgė jį ir apsidžiaugė, kad jis bent jau ne koks paikšas pirmakursis: toks Mušeikų skersgatvyje iš karto kristų į akis.
Jam pasisveikinus ir paklausus apie lazdeles, velsietis nužvelgė Kaideną. Ko jis iš viso čia atsivilko? Nepasitiki? paklausė savęs vaikinas, tačiau prie kliento to, žinoma, garsiai neištarė. Visgi kito įtarimas, kad Kaidenas pabijojo prarasti savo pelno dalį už pardavimą. Tokia mintis buvusį klastuolį kiek suerzino, nes pasitikėjimo judviejų partnerystėje vis dar trūko - bent jau iš jo pusės. Panašu, kad ne tik iš jo...
- Žiūrint, ko reikia, - pratarė vaikinas. Stengėsi kalbėti kuo draugiškiau - šiaip ar taip šitas vaikis pasiruošęs mokėti pinigus. Raudonplaukis ištraukė iš kišenės penkias lazdeles. - Šitos jauniesiems burtininkams yra tinkamiausios, tačiau turime ir keletą galingesnių variantų.
Raudonplaukis dar kartą žvilgtelėjo į Kaideną: ką gali žinoti, gal jis paslapčia atsigabeno dar ką nors? Akyse šmėstelėjo tylus klausimas.

[Tae Yeon Min]

Kaidenas iki galo nesuprato, kokio velnio jis atsivilko. Galbūt pats nebuvo labai reikalingas vykdant pardavimo operaciją. Nebent viskas pasisuktų į pietus ir idant įtikintų, kad lazdelės tikrai geros kokybės ir vertos galeonų, jam tektų griebtis savo nepamainomo žavesio. Žavesio, kurio, deja, jo įdubusiose akyse nebebuvo nė kvapo. Žiema nebuvo labai gailestinga tiems, kurie per savo durnumą virto kone benamiais.
Pagaliau pasirodžius anam berniūkščiui, kuris pagal kažkieno rekomendacijas (Kaidenas džiaugėsi, kad žodis vis dėl to pasklido) juodu su Dafydd ir susirado, Kaidenas tylutėliai atsiduso. Iš burnos pasklido baltas garas. Greičiau, greičiau, tegul šitas reikalas baigiasi, ir škotas galės traukti savo keliais, o jeigu pasiseks - ir su galeonais kišenėje.
Dafydd traukiant lazdeles, jis nepratarė nė žodžio. Neatrodė, kad raudonplaukiui būtų reikalinga moralinė parama. Pirštai šalo, o jo violetinis apsiaustas, išsišokąs bjauriam skersgatvy, pernelyg smarkiai nešildė. Sugavęs klausiamą Dafydd žvilgsnį, kilstelėjo antakius ir gūžtelėjo pečiais. Kaidenas lazdelių neturėjo, ir Dafydd tai žinojo. Negarbinga būtų slėpti prekių nuo verslo partnerio. Verslo partneris, pakartojo mintyse. Frazė turėjo kažkokį keistą skonį (mintys turi skonį? kas čia per negirdėti dalykai?).
Vis dėlto akimirką patylėjęs škotas prasižiojo:
- Parodyk jam visas lazdeles, - tarė mostelėjęs sustirusiu delnu. Nereikia, kad klientas manytų, esą jį laiko kokiu nors nupiepėliu siūlydami vidutinio galingumo lazdeles. Na, o jeigu lazdelėmis bus nepatenkintas, Kaidenas turėjo atlikęs maišelį miltelių. Gal šiais susidomėtų.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Kad ir kaip atidžiai Sigurdas dairėsi, jis vis dar  nematė nieko įtartino. Tad dėmesys sugrįžo prie prekybininkų. Vienas iš jų jau buvo spėjęs prabilti.
-Pirmiausiai pabandysiu šitas. - jis nenutuokė,  kuris magiškas pagaliukas jį pasirinks, tad kol kas nusprendė elgtis taip.
Apšepusiam burtininkui parodžius lazdeles, islandas nieko nelaukdamas pasiėmė vieną. Galbūt dabar jis elgėsi ne per mandagiausiai, bet abejojo, kad ryžaplaukis drįstų pakelti prieš jį lazdelę. Juk grifas - pirkėjas. O iš prekeivių išvaizdos galėjai matyti, kad jų gyvenimas ne rožėmis klotas. Akis badė keista, nunešiota apranga, įdubusios bei niekada džiaugsmo nemačiusios akys ir dar nuo to kažkur matyto žmogaus (greičiausiai neseniai lankiusio Hogvartsą) sklindantis neaiškios kilmės kvapas. Galbūt Sigurdo kišenėje žvangantys galeonai galėjo pagerinti jų egzistencijas, bet jis neketino pinigų taip lengvai atiduoti. Jokia lazdelė dar nebuvo jo pasirinkusi.
Tad šviesiaplaukis greitai mostelėjo pagaliuku. Kaip ir reikėjo tikėtis, nieko neįvyko, nepajuto jokio jaudulio ar kažkokio ryšio. Bet jis nenusiminė. Juk ne iš pirmo karto pavyksta gauti tokį svarbų burtininkų pasaulyje daiktą. Tokį, kurį paskui galima pradanginti mėsėdžių augalų džiunglėse. Neleidęs mintims apie nuotykius šiltnamyje išsikeroti, Sigurdas grąžino lazdelę ir ketino imti kitą. Žinoma, prieš tai pabandęs bent šiek tiek atšildyti sušalusius pirštus.
Kaip tik tada prabilo iki šiol tylėjęs Kyden, šis paragino savo kolegą parodyti daugiau prekių. Nors vaikinukas nieko nepasakė, jis pritarė tam burtininkui. Kuo greičiau iš čia išeisiu, tuo bus geriau. Islandas vėl nerimastingai apsižvalgė. Šįkart jis prabilo, lyg mėgindamas paskubinti buvusį mokinį:
-Na?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad viskas eisis visai neblogai. Vaikinukas lyg ir visai patenkintas gyvenimu paėmė lazdelę. Na, netiko tai netiko, nereikia tikėtis, kad pati pirma įtiks klientui. Net ir tokios kokybės lazdelės galėjo turėti savo kaprizų.
Ir tada tas prakeiktas Kaidenas būtinai turėjo užsiminti apie likusias lazdeles! Dafydd suirzo. Pirkėjas atrodė kokio ketvirto ar penkto kurso mokinys. O gal netgi tiesiog peraugęs trečiakursis. Negi tokiam reikėtų siūlyti pačią geriausią prekę? Raudonplaukis buvo nepatenkintas. Aukštesnės kokybės lazdelės ir kainavo brangiau. O ar tokiam pavyks ją įsiūlyti už tinkamą kainą? Tuo niekas negalėjo būti tikras - ypač Dafydd Carwyn Llewellyn.
- Žinoma, - apsimestinai maloniai tarstelėjo buvęs klastuolis. Iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė keletą lazdelių. Staiga suprato, kad nė vienos iš jų labai nenori parduoti būtent šitam. Ir kam man toks verslo partneris? paklausė savęs vaikinas. Metė trumpą, tačiau piktą žvilgsnį į Kaideną. Teliko tikėtis, kad šviesiaplaukis pyplys jo nepastebės.
- Šitos lazdelės gali būti itin įnoringos, - pratarė velsietis. Žinoma, galėjo pasirodyti, kad jis tiesiog rūpinasi kliento gerove. O kad jo tikslai visai kiti, pirkėjui žinoti tikrai nebuvo būtina. Kaidenui taip pat.

[Tae Yeon Min]

Sumirksėjo kažkokioj keistoj atplūdusioj prieblandoj. Kilstelėjo kulnus nuo grindinio ir juos su trinktelėjimu nuleido. Kilo noras ramstytis sienos, bet ak, siena buvo ne tokia, į kurią atsišliejęs norėtum ilsinti jaunų dienų išvargintus kaulus. Pro rudas apsiblaususias akis nepraslydo ir geltonplaukio geltonsnapio nerimastis, ir dabar jau piktas Dafydd žvilgsnis. Kaidenas atsakydamas nusivaipė ir skėstelėjo rankomis. Ne taip diskrečiai, kaip galbūt būtų reikėję, tačiau ak, su savo violetiniais apdarais ir taip išsišoko skersgtavy it nusmurgęs povas, tai kam dar smulkintis? Be to, buvo bebaigiąs nušalti šventas (ir tas, kurioms iki šventumo dar gerokas gabalas kelio) vietas, o akimirkai buvusi pristabdyta širdis ėmė pumpuoti kraują it privaryta kofeino ar kokio nors kito greitį varančio gėralo.
Nusibraukė riebaluotą, per ilgą sruogą nuo akių ir pamosavo ranka.
- Na, galbūt mūsų klientas irgi įnoringas, - burbtelėjo į orą. Negarsiai, nežiūrėdamas nei į raudonplaukį verslo partnerį, nei į baltaplaukį verslo klientą. Kaidenui pirštai (ir plaučiai) niežtėjo cigaretės. - O, patikėk, kad ir kokios įnoringos, mūsų lazdelės neprastesnės už tas, kurias rastumei pas Olivanderį, - kreipėsi į grifą išspaudęs akių neliečiančią šypseną. - Turime ir tokių, kurių Jungtinėj Karalystėj negamina, atvežtos iš šiaurės, ar, jeigu labiau prie širdies, net ir pietinių kraštų, - Kaidenas bestelėjo pirštu į vieną iš Dafydd laikomų lazdelių. - Ši, pavyzdžiui, iš lauro, su kelpio plauku... Puikiai tinka kerėjimui.
Kaidenas pliurpė nesąmones, bet niekam nereikėjo to žinoti. Jeigu jo dailus kalbėjimas padės greičiau parsirasti į šiltesnę vietą ir sušvelninti sukryžiuotą ir mirtiną Dafydd žvilgsnį, tebūnie. Rankos, kuria nemosavo, nagais knebinėjo tą švelnią odelę prie nykščio. Veikiai ir iki kraujo.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Regis, raudonplaukis savo kolegos pasiūlymu buvo kažkodėl nepatenkintas. Sigurdas turėjo būti koks nors patiklus pirmakursis pyplys, kad to nebūtų pastebėjęs. Tad jis tik nežymiai susiraukė, kai keistai kvepiantis (o gal smirdantis?) burtininkas pagaliau išsitraukė lazdeles. Kai grifas ėmė jas apžiūrinėti ir jau rinkosi, kurią imti, ryžpalaikis pradėjo postringauti apie lazdelių įnoringumus. Šis, jo manymu, visiškai nereikalingas įsiterpimas sutrikdė jį. Be to, jei ne anksčiau pro akis nepraslydęs ryžiko nepasitenkinimas, islandas nebūtų galėjęs išgirsti silpnų neapykantos gaidelių. Ko jis galėjo nekęsti? Kuo piktintis? Tai Sigurdui buvo mįslė ir jis čiupo vieną iš galingesnių lazdelių bei greitai pamosavo ja. Nieko. Grąžino.
Jis nežinojo, ar prabilęs Kaidenas pataisė ar pablogino padėtį. Tačiau juo dėl nežinia kokių priežasčių labiau pasitikėjo negu tuo raudonplaukiu (žinoma, kvapas, kad ir silpnas, darė savo). Nors kiek ten to pasitikėjimo buvo. Greičiausiai keli lašeliai, kad prekeiviai jo neapiplėš ir nenužudys, palikę šiame skersgatvyje.
Klausėsi toliau, žvilgčiodamas į lazdeles. Kai rudaplaukis paminėjo Olivanderį, vaikinukas kilstelėjo akis ir susidūrė su nenuoširdžia šypsena. Jau tapo aišku, kad burtininkas balbatuoja, kad tik užimtų klientą, o ne juo rūpintųsi. Bet šis pliurpimas buvo naudingesnis už ryžaplaukio savanaudišką pastabą.
Islandas sukluso, išgirdęs minint šiaurę, todėl  net nepažvelgė į nurodytą lazdelę. Vietoj to jis paklausė:
-Kurios yra iš šiaurės? - jis buvo šiek tiek susijaudinęs, balsas tai išdavė.
Nelaukdamas jų atsakymo, Sigurdas pasielgė gana neapgalvotai: nusičiupo dar vieną lazdelę, kuri jam pasirodė gana šiaurietiška. Jau ketino ja mostelėti, o gal net sušnibždėti burtažodį, kai kažką pajuto. Toks pats jausmas buvo užplūdęs ir tada, kai prieš ketverius metus jį pasirinko lazdelė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gal viskas nebus taip jau blogai. Mokinukas buvo nusiteikęs ramiausiai pabandyti lazdeles ir jam patinkančią nusipirkti. Bent jau to tikėjosi Dafydd. Kai vaikas grąžino lazdelę, raudonplaukis nieko nesakė. Suprantama, kad pirma lazdelė žmogui netinka. Taip tikriausiai niekada nebūna. Ne, reikia tiesiog parodyti kantrybę.
Ir kaip tik tada tas nelemtas Kaidenas turi pradėti savo idiotiškus postringavimus! Turint omenyje, kad būtent Dafydd buvo atsakingas už prekių kokybę ir įvairovę, partnerio pezalai gerokai buvusį klastuolį erzino. Tuo labiau, kad juose logikos buvo ne daugiau nei... Dafydd gyvenime. Jam ne penkeri metai, negi manai, kad patikės šitomis kvailystėmis? suirzęs paklausė Kaideno Londono kanalizacijos gyventojas, tačiau padarė tai tik mintyse. Jeigu pirkėjas netyčia išties yra toks kvailys, geriau negriauti tų iliuzijų.
Ar patikėjo, ar ne, tačiau potencialus pirkėjas užklausė, kurios gi lazdelės yra iš šiaurės. Reikėjo suktis iš padėties. Laimei, jis, nelaukęs atsakymo, griebė dar vieną lazdelę (ją Dafydd buvo gavęs iš kažkurios Afrikos valstybės) ir tarsi sustingo. Ar užsigalvojo. Ar padarė kažką, ko Dafydd iki galo nesuprato. Susidarė įspūdis, kad pirkėjas staiga įkrito į transą. Ar man suprasti, kad jis pagaliau rado tinkamą lazdelę? viltingai paklausė savęs velsietis. Žvilgtelėjo į Kaideną. Nežymiai kilstelėjo antakius. Tikėjosi, kad verslo partneris supras: daugiau tokių nesąmonių nešnekėk, o tai baigsi tikrai blogai. Vis dėlto reikėjo valdytis (na, ir sunkus tas verslas! Tik ir žiūrėk, kaip įtikti kokiam kvailam pirkėjui!), tad vaikinas kuo malonesniu balsu paklausė:
- Ar man tik atrodo, ar šita lazdelė tau tinka?

[Tae Yeon Min]

Nebeturėjo vilčių, kad kažką ten labai sužavėjo, bet bent jau vienintelis jo ištartas žodis iš visos sapalionės kažkuo palietė baltaplaukio smegenis ir širdį. Kaidenas pusiau patenkintas, bet vis dar šąlantis į ledą, timptelėjo savo violetinio apsiausto kraštą ir vos vos šyptelėjo.
Kaip ir Daffyd, žiūrėjo, kas nutiks su tąja lazdele. Kaidenas nežinojo iš kur ji yra, o ir procentas, kad iš šiaurės, buvo turbūt labai mažas. Ir vis dėl to, jo paties pasitenkinimas dar padidėjo pamačius berniuko reakciją, o ir Daffyd, grėsmingai jam antakiuojantis ir tarsi tariantis, kad baltapūkiui pasišalinus jų laukia rimtas pokalbis, nebeatrodė toks suirzęs. Kaidenas būtų įmanęs paplekšnoti sau per petį.
Daugiau jis nieko nesakė, nutarė palaukti, kol įvyks tas lemtingas pokalbis apie kainas tarp staiga sumalonėjusio Daffyd, kuriam reikėjo žūtbūt išsimaudyti, ir lazdelę nelaimingai praradusio mokinio. Sugrubusiais pirštais iš kišenės išžvejojo kažkokią pusiau padorią cigaretę, lazdelės galu ją prisidegė. Anksčiau nerūkė, tačiau užteko vien į kartį panašaus žmogelio kažkur kitam pasaulio gale, ir prastos kokybės ugnies nuo lazdelės, kad suprastų atradęs dar vieną nerimo naikintoją (šalia piksių šūdukų, žinoma).

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas kelis kartus lėtai sumirksėjo. Lyg per rūką jis girdėjo netikėtai itin malonų raudonplaukio balsą. Tad nuleido lazdelę (neketino kokiu nors burtažodžiu tikrinti jos; to nuostabaus jausmo, kai lazdelė tave pasirenka, su niekuo nesupainiosi) ir pažvelgė į prekybininką:
-Taip, tinka. - atsakė sunkiai slėpdamas džiaugsmą. Kokia laimė, kad taip greitai rado jam tinkančią lazdelę! Visiškai nesinorėjo čia daugiau stoviniuoti. Beveik tą pat akimirką islandas prisiminė kur esąs. Šypsenos užuomina nublanko, balsas tapo ramus, kone bejausmis. - O...iš ko ji pagaminta? - pasiteiravo jis, perkeldamas žvilgsnį į Kaideną.
Žinoma, tokie dalykai kaip ir neturėjo reikšmės, juk tinkamą lazdelę jis jau gniaužė rankoje. Tiesiog buvo įdomu. O kai bus patenkintas grifo smalsumas, beliks tik susimokėti ir čiuožti iš šio nemalonaus skersgatvio, kuo toliau nuo smirdinčių burtininkų. Mat Kaidenas visai neseniai prisidegė cigaretę: pasklido kvapas, ne mažiau bjauresnis už ryžpalaikio.
-Kiek kainuos lazdelė? - norėjo pasitikslinti jis, tuo pat metu stengdamasis nesuraukti nosies. Kol sustirusiais pirštais krapštė iš kišenės galeonus, Sigurdas prisikvėpavo nemažai nuodingų dūmų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Šiuo momentu Dafydd labai norėjo, kad pirkėjas greičiau nešdintųsi. Priežastis buvo paprasta: Kaidenas išsitraukė cigaretę, o tokio poelgio atleisti nebuvo galima. Norėjosi griebti prakeiktą cigaretę ir ją sunaikinti. Deja, toks elgesys prie kliento nebūtų pats tinkamiausias, tad kol kas turėjo užtekti tik tylaus atodūsio ir itin nepatenkinto žvilgsnio. Argi jis dar nežino, ką Dafydd galvoja apie rūkymą?! Jau pirmojo susitikimo Kiauliasodyje metu buvęs klastuolis parodė tai daugiau nei aiškiai. Bent jau jam pačiam taip atrodė.
Išgirdęs palaimingus žodžius, kad lazdelė tinka, raudonplaukis pasijuto patenkintas. Jau senokai nieko nepardavė... Knietėjo pasakyti kiek didesnę kainą, tačiau nežinojo, kokios reakcijos gali tikėtis iš Kaideno. Būtų vienas, užsiprašytų daugiau. Dabar teko sakyti tai, kas buvo sutarta.
- Keturi galeonai ir penkiolika siklių, - stengdamasis skambėti kuo rimčiau ir profesionaliau ištarė velsietis. Dar kartą žvilgtelėjo į Kaideną. Aišku, po pardavimo jis dar atsiims už tą klaikų kvapą, tačiau gal tegul bent kažkuo prisideda dabar? Eilinį kartą Dafydd paklausė savęs, kam jam reikalingas toks partneris. Suranda vieną klientą per pusmetį? Ką gi, raudonplaukis galėtų ir geriau. Tereikia šiek tiek pasistengti.
O dabar reikėjo pasistengti nepulti tiesti rankos, kol pinigai dar neblizgėjo purvinoje gatvėje.

[Tae Yeon Min]

Ir galbūt dūmai, keliaujantys į jo plaučius nebuvo pačios geriausios kokybės ir neatstojo itin didelio šlakelio Ugninės, vis dėl to buvo šiokia tokia paguoda mirtinai šaltam kažkurio žiemos mėnesio (dar prieš Kalėdas, ar jau po?) ore, šliejantis prie purvinų akmeninių sienų ir žvalgantys per violetinį petį ar tik koks nors nepatenkintas klientas neatslenka nurauti jam ausų.
Tiesa, jei jau kalbam apie ausis, jas greičiau negu bet koks kitas nemielai nusiteikęs veidas jam nuraus Daffyd, šalimais į jį kažin ko baisiai nedraugiškai šnairuojąs. Kaidenas beveik gūžtelėjo pečiais, tačiau tik beveik. Išpūtes balsvus dūmus pro šnerves, menkai šyptelėjo baltapūkiui. Ak taip, jie juk vykdo "verslą". Kaidenas nenutuokė, iš ko lazdelė, su kuria vaikinukas pajuto nepaprastą ryšį, tačiau nė mažumėlę nesutrikęs atsakė:
- Grenlandinė pušis, sparnuotojo banginio šerys, - akimirką nužvelgė pagaliuką bandydamas įvertinti jo ilgį. - Maždaug dvylika colių, nesu tikras, reikėtų tiksliai išmatuoti.
Štai pasigirdo ir kaina, šventas vietas prieš akimirką nušalęs škotas žvilgtelėjo į riešą it tikėdamasis ten išvysti laikrodį, kuriuo pasinaudojęs it priedanga galėtų įsmukti į pirmą pasitaikiusią užeigą. Riešas buvo nuogas ir įtartinai išbalęs šaltam ore. Trūko tik sniego ir varpelių.
Mostelėjo ranka, nervingai trūktelėjo dūmo, nukratė pelenus beveik sau ant bato. Kad jį kur galas ir skylė Merlino apatiniuose, kažkoks nepaprastas nervas, kurį cigaretė turėjo uždusinti, pakėlė savo bjaurią galvą vidujai Kaideno. It būtų prisiplempęs kofeino ant tuščio skrandžio. Pagavęs priešišką verslo partnerio žvilgsnį truputį per garsiai paklausė:
- Ką?