[varpelis]

Menas. Gaila, didžioji dalis žmonijos vis dar nebuvo supratusi ar nenorėjo suprasti vieno fakto. Be meno toli nepažengsi. Ir kalba buvo ne apie piešinius ar nuotraukas. Kurti daiktus irgi yra menas. Jei kažkada nebūtų sukurtas (na, išrastas, koks skirtumas, nesikabinkim prie žodžių) ratas, dabar pasaulyje nebūtų automobilių ir lėktuvų.
Nebuvo aišku ar priešais sėdintis ryžaplaukis suprato meno svarbą ar buvo iš tų, kurie menu laikė tik nuotraukas ir piešinius bei vadino meną nesąmone. Vis tik, Erikas Amneta tikėjosi šį esant iš pirmųjų. Jeigu tarp jų bus koks nors sklandus pokalbis, Nojus ne itin žinos apie ką daugiau pasikalbėti su šiuo jaunuoliu. Politika nesidomi, vaikis atrodo gyvūnų neturi, tad ir apie tą nepasišnekėsi. Apie darbą? Vargu ar anas išvis dirba.
- Tave irgi? - Neslėpė nuostabos tamsiaplaukis. Kokį darbą galėtų dirbti dvokiantis, gal mėnesį ar ilgiau nesiprausęs, apšepęs (na, o kur jam nusiskųst barzdą? Negi kanalizacijoje tą padaryti įmanoma?) vaikinas. O gal jis tik bandė vargšu apsimesti? To buvęs aurorų štabo vadovas pasakyti tiksliai negalėjo. - Ir ką gi tu dirbi? - Išdrįso paklausti. Šio rankų judesiai pasirodė įtartini, tad Nojus iškart pasiruošė griebti savo fotoaparatą. Maža ką, dar sugalvos pavogti ir parduoti. O daiktas ne iš pigių. Juk Nojus pats jį prieš metus įsigijo beveik už tūkstantį dolerių. Be to, ten buvo svarbių, su darbu susijusių nuotraukų. Svarbus daiktas, tas fotoaparatas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodo, kad Dafydd atsisėdo šalia kažkokio didžio galvotojo. Filosofas? pašaipiai paklausė savęs buvęs klastuolis, tačiau garsiai nieko nesakė. Dar kartą nužvelgė fotoaparatą. Neatrodė iš pigiųjų. Įdomu, už kiek būtų galima jį parduoti? susidomėjo Dafydd. Neketino vogti, tačiau jeigu nieko neišeis su pardavimais, galbūt variantas? Valgyti juk reikia. Kaip ir alaus. Vaikinas nugėrė nemažą gurkšnį, kai jo ausis pasiekė nepatiklus vyriškio klausimas.
- Žinoma, - rimtai atsakė jis, stengdamasis atrodyti kaip rimtas verslo žmogus. Galbūt jau laikas užsiminti apie tai, ko jie čia ir susirinko (žinoma, susirinko ne to, tačiau Dafydd tikėjosi viską pakreipti tinkama linkme)? - Prekyba.
Vaikinas ir toliau laikė ranką kišenėje. Atidžiai nužvelgė vyriškį. Jeigu jis išties koks menininkas ar filosofas, tikriausiai turėtų pavykti: kaip galima užsiimti tokiais dalykais nieko papildomo neįmetant į organizmą? Dafydd to tikrai nebūtų galėjęs suprasti. Bet ne, parodys prekę paskui. Neskubėdamas ištraukė ranką ir pasidėjo ją ant stalo. Įtarė, kad tai turėtų kristi į akis, tačiau buvo per vėlu ką nors keisti.
- Kuo pats užsiimi? - nutarė paklausti velsietis. Galbūt pavyks sužinoti ką nors daugiau? Deja, Fausto prekės nepasižymėjo labai didele įvairove, tad turės būti gerai tai, ką jis turi. - Menininkas ar filosofas? - nesusilaikęs pasitikslino.

[varpelis]

  Gurkštelėjo giros, pats nenorėdamas pasirodyti įtartinu. Keistas šis pokalbis. Gal tą veikia kartų skirtumas ir tai, kad šie du vyriškos lyties atstovai yra iš skirtingų bendruomenės sluoksnių? Tačiau pasąmonė kuždėjo, kad jų susitikimas buvo ne atsitiktinis. Kažkas turėjo įvykti. Ir nesvarbu, kad vyriausiasis (iš Anglijoje esančių) Amneta šiuo metu galvojo visai kitaip. Nuomonę gali pakeisti vienas žmogaus judesys. Tad nereikia skubėti suformuoti galutinę nuomonę apie žmogų.
  - Ir kuo gi prekiauji? - Dar sykį atidžiai nužvelgė ryžaplaukį. Vis dar buvo sunku patikėti, kad vaikinas turi darbą, kai šis atrodo net namų neturėjo. Tačiau alaus įsigyti galėjo, tad... Kaip sunku nuspėti jo praeitį, kai viskas taip keista.
  Erikas taip ir liko susirūpinęs ta, kišenėje paslėpta ranka. Neaišku kas tam, iš paauglystės vos išbridusiajam, galvon šaus. Gal jo kišenėje pinigai, raktai, o gal kažkas baisiau - pistoletas? Buvęs aurorų štabo vadovas jau buvo nusiteikęs, kad pašnekovas - žiobaras. Mat už ministerijos ribų dar nei karto nebuvo tekę susitikti su suaugusiuoju burtininku.
  - Fotografija ir redakcija. - Nedaugžodžiavo. Vargu ar kas nors iš esančių Londone žino kažkokio mažo miestelio žurnalų redakciją. Kiek žinojo pats menininkas, žurnalai nepasiekdavo Londono - dažniausiai būdavo parduodami pačiame Koukvorte ar vežami į artimiausius miestelius.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gurkšnis iš bokalo, nepatogus klausimas ir įdėmus žvilgsnis. Tokie trys įvykiai, sekę vienas po kito, privertė raudonplaukį jaustis itin nepatogiai. Ar verta sakyti tiesą? Vis dėlto jeigu tikiesi parduoti, potencialus pirkėjas turi žinoti, ko jam tikėtis. Vis dėlto taip staigiai užklaustas velsietis pasijuto kiek nepatogiai. Tuo labiau, kad ir pats tiksliai nežinojo, kaip apibūdinti maišelio turinį.
- Šiuo bei tuo, - tarstelėjo Dafydd. Įtarė, kad toks atsakymas tarsi iš karto parodo, kad prekyba nėra visai legali. Bet gal tai yra visai neblogai? Anas žinos, ko tikėtis, o paskui jau galima ir konkrečiau išsiaiškinti. Tuo labiau, kad velsietis vis dar turėjo keletą lazdelių, kurias taip pat mielai būtų pardavęs.
Nugėrė šiek tiek alaus. Pamatė, kad liko visai mažai ir pradėjo galvoti: ar reikėtų užsisakyti dar? O gal geriau nepalikti potencialaus pirkėjo be dėmesio?
Dafydd išgirdo vyresnio burtininko atsakymą apie tai, kuo jis užsiima, tačiau tai nebuvo pernelyg įdomu. Dabar daug svarbiau buvo tai, ar jis susidomės prekėmis. Vis dėlto faktas, kad jis yra fotografas, buvo visai tinkamas: būtų koks Magijos ministerijos darbuotojas, viskas būtų daug pavojingiau. Na, o jeigu jis reaguoja kokį laikraštpalaikį... Tegul tik pabando parašyti idiotišką straipsnį - paprasčiausiai apsijuoks.
- Kokios prekės jus domintų? - staiga paklausė Dafydd, visai pamiršęs, kad ką tik svarstė galimybę eiti nusipirkti dar alaus. Juk dėl pirkėjo galima ir kalnus nuversti - ką jau kalbėti apie kokios nors smulkmenos suradimą.

[varpelis]

  Nojui reikėjo šiek tiek laiko, bet jis pagaliau suprato. Greičiausia šis vaikis (na, lyginant amžiaus skirtumą, Nojaus atžvilgiu Dafydd - vaikas) užsiėmė tuo, už ką šalies teisėsaugos institucijos sodina žmones į kalėjimus. Pats nejučiomis prisiminė, kaip sakydavo verdiktus nusikaltėliams. Vieni priimdavo tą ramiai, suvokdami savo kaltę. Kiti stengėsi nužudyti jį ar jo padėjėjus, tačiau būdavo laiku sučiupami aurorų. Gal ilgai stebėdamas aurorų darbą ir suprasdamas, kad labiau tiktų ten, Amneta ir buvo atsisakęs vyriausiojo teisėjo pareigų. Prie to buvo prisidėję ir ne itin patinkanti menininkui aplinka. Nors pastatas magiškas, tai nekeitė to, kad žemiausiame aukšte buvo šiek tiek šalta ir nejauku. Retas ateidavo čia šiaip pasišnekėti.
  Llewellyn atsakymas tik patvirtino Eriko pamąstymus. Juk būtų aiškiai pasakęs kuo prekiauja, jei tai būtų legalu. Mintyse jau kūrė šiokį tokį planą. Ne, teisėsaugai jo neįduos. Karma (ne žmogus, o tas reiškinys, kai viskas grįžta "bumerangu") tikrai nepagailės ryžaplaukio. Visi blogi darbai dažniausiai grįžta su kaupu atgal, kitu pavidalu. Sveikatos pablogėjimas pavyzdžiui. Deja, būsimas auroras nebuvo koks nors Nojaus artimasis, tad jo ateitis menininkui nerūpėjo. Tegul daro ką nori, Erikas tik pasiims tą, kas priklauso jam.
 - Visko po truputį. - Tarė, tačiau pats neįsivaizdavo, kas būtent bus pasiūlyta po pavadinimu "prekė". Milteliai? Tabletės? Cigaretės? Skystame pavidale esančios medžiagos, jau supiltos į sterilius švirkštus?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodo, kad Didysis Menininkas apie kažką susimąstė. Tikriausiai svarstė ne itin aiškų Dafydd atsakymą. Velsietis kantriai laukė kokios nors reakcijos. Atsargiai pasitikrino, ar lazdelė vietoje. Ji buvo ten, kur ir priklauso būti kiekvieno burtininko brangiausiam daiktui. Ypač tokiose situacijose, kur negali žinoti, kokios reakcijos sulauksi.
Atsakymas, tiesą sakant, buvo tikrai ne toks, kokio tikėjosi Dafydd. Ir jis visiškai nepadėjo. Su savimi turėjo tik kokias tris pardavimui skirtas lazdeles ir nelemtąją Faustpalaikio prekę. Tai tikrai nebuvo "viskas" kaip kad pageidavo potencialus klientas. Vis dėlto bandyti tikriausiai reikėjo. Nesiūlydamas nieko ir neparduosi. O jeigu jis nieko neparduos, Faustus nebus laimingas. O ano geriau nesupykdyti. Tiesą sakant faktas, kad ir Kaidenas gali būti nepatenkintas nuline prekyba, raudonplaukiui visiškai nerūpėjo.
Vaikinas išsitraukė iš apiplyšusios kišenės dvi lazdeles. Trečiosios neužčiuopė. Nebuvo tikras, ar ji kažkuriuo metu iškrito, ar kur dingo, tačiau tai nebuvo svarbu. Padėjęs ginklus ant stalo atsargiai žvilgtelėjo į vyresnįjį burtininką.
- Ar tokio tipo prekės domina? - paklausė kuo ramiau. Juto kylančią įtampą, o juk nelegalios prekės jis dar nė neišsitraukė... - Turime ir didesnį asortimentą, tačiau tokiu atveju reikėtų suderinti dar vieną susitikimą, kad galėčiau nuvykti į sandėlį.
Velsietis stengėsi skambėti kuo profesionaliau, tačiau įtarė, kad jam sekėsi itin prastai.

[varpelis]

Vis dar nebuvo tikras, kas būtent slepiasi po pavadinimu "prekės". Tačiau tikėjosi blogiausio. Ginklai? Neteisėtai gautas nekilnojamas turtas? Nelegaliai gauta transporto priemonė? Žinoma, Nojus vis dar tikėjo, kad priešais jį sėdi koks nors žiobaras. Juk įprastai tokiose vietose lankosi nemokantys burti. Ar ne? Nenustebtų, jei ir pats barzdotasis bus palaikęs jį žiobaru. Jeigu nebūtų atradęs save mene, galbūt dirbtų dabar žiobarų teisėsaugoje ir galėtų areštuoti šį girtuoklį, užsiimantį nelegaliais dalykais. Deja, nuo minties apie darbą policijoje ar kokioje nors teismo įstaigoje nupurtydavo tamsiaplaukį lyg elektra
Atrodo "pardavėjas" sunerimo. Ar jam tikrai buvo netikėtas Nojaus atsakymas? Ko gi jis tikėjosi, ką? Menininkai yra pagarsėję kaip kažko vartojantys psichai. Nors Nojų prie tokių prirašyti toli gražu negalima. Jam menas buvo darbu ir laisvalaikio praleidimo būdu. Toli gražu ne gyvenimo prasme, kaip kitiems.
- Taigi, tu burtininkas. - Tiesą pasakius tas faktas ir pačios burtų lazdelės esančios priešais, šiek tiek ramino. Taip, tai buvo kitkas nei tikėjosi buvęs auroras, tačiau pačio žiniomis burtų lazdelėmis prekiauti nebuvo nelegalu. Teliko klausimas ar jis turi leidimą prekiauti. Sprendžiant iš išvaizdos jis tebuvo tarpininkas. Tačiau kieno. Olivanderis tikrai tokiomis nesąmonėmis neužsiiminėtų. Reiškia Jungtinėje Karalystėje atsirado konkurentas senajam lazdelių meistrui. Tai buvo nebe Amnetos problema. - Nemanau, kad čia tinkama vieta išbandyti šitą. - Tarė. Burti žiobarų akivaizdoje nenorėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nelabai suprato potencialaus pirkėjo reakcijos, kai vaikinas kiek užtruko prieš išsitraukdamas lazdeles. Ar jis buvo išsigandęs? Velsietis nebuvo tikras, tačiau svarbiausia buvo bent pabandyti ką nors parduoti. Ir iš reakcijos pamačius lazdeles buvo galima spėti, kad vaikinas pasielgė protingai. Jeigu pirmiausia būtų išsitraukęs Fausto medžiagą, kažin ar šitas menininkėlis reaguotų taip ramiai.
- Nustebai, ką? - burbtelėjo raudonplaukis. Nepaisant to, kad su klientu reikėtų elgtis tarsi draugiškiau, vaikinas tikrai nebuvo taip nusiteikęs. Laimei, bent Kaideno šį kartą čia nebuvo - jeigu netyčia pavyks kažką parduoti, bus galima pelną pasilikti sau. Tuo labiau, kad pinigų tikrai reikėjo...
Nebuvo aišku, ką svarsto vyras. Buvęs klastuolis bandė kantriai laukti, tačiau nelabai sekėsi. Norėjo užrėkti, kad jeigu įdomu, tegul taip ir sako. Vis dėlto jis sugebėjo šiek tiek apraminti nekantrumą. Galiausiai menininkėlis teikėsi parodyti kažkokią reakciją. Ji, tiesą sakant, Dafydd visai patiko: atrodė gana susidomėjęs. Dabar skubiai reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau: ar siūlyti eiti kitur, ar parodyti kitą prekę, kuri gali būti išbandyta bet kur - taip pat ir čia? Tiesą sakant, kažkur eiti vaikinas nelabai norėjo. O ir kaip jam žinoti, kad tai nebus kokie spąstai? Tad jau geriau būtų pasiūlyti dar ką nors - o tą "dar ką nors" Dafydd turėjo kišenėje. Bet ir tai atrodė gana rizikingai. Velsiečio smegenys įtemptai dirbo, tačiau niekaip negalėjo pateikti jokio konkretaus atsakymo. Atrodė, kad tyla užsitęsė, kad, žinoma, nebuvo gerai.
- Visada galima išbandyti kur nors kitur, - galiausiai ištarė buvęs klastuolis. Atidžiai nužvelgęs menininką ir dar akimirką padvejojęs pridūrė. - Arba visada galima išbandyti tokią prekę, kuri tinkama visur.

[varpelis]

Tamsiaplaukis stebėjo barzdotąjį vaikiną. Kartais mintys nukrypdavo kažkur į šoną. Belaukiant kokių nors „pardavėjo“ veiksmų, vyriausias JK esantis Amnetų šeimos narys šiek tiek užpavydėjo velsiečiui barzdos. Supraskit, pačiam tokios atsiauginti ne itin pavyksta. Įprotis skųstis kas antrą rytą neleidžia net pasirodyti tvarkingams ūsiukams ir barzdelei. Reikės keisti įpročius. Tokį dalyką gal prieš metus sau pradėjo kartoti menininkas. Deja, to rezultato, kaip žinome, nesimatė. Dėkui Perkūnui, greit viskas pasikeis, bet iki to „greit“ dar reikia dagyventi.
- O neturėjau? - vyptelėjo, - žinai, ne kasdien tokioje vietoje sutiksi burtininką, - apsimetė pavartęs akis. Iš tiesų, pats Llewellyn atrodė labiau nustebęs Nojaus reakcijos nei pats Nojus buvo nustebęs Dafydd buvimu burtininku.
Tiesą pasakius burtų lazdelės Nojui ne itin reikėjo, šia naudojosi retai. Tačiau dabartinė turima buvo patenkinamos išvaizdos. Išsilaikiusi 18 metų lazdelė vis dar buvo puikus įrankis. Puikus, bet nudrožtas įrankis. Mediena, gaila, nėra amžina.
Erikas susidomėjęs laukė tolimesnių būsimo aurorų štabo vadovo veiksmų. Kelioms akimirkoms suabejojo savo pasiūlymų išbandyti raudonplaukio parduodamas lazdeles. Olivanderis neabejotinai būtų parinkęs kažką geresnio ir atitinkančio būsimam astronomijos profesoriui.
- Nemanau, kad žiobariškoji Londono pusė yra tinkama tokiems veiksmams, - išreiškė savas mintis, - prekė, kuri tinkama visur? Na ir kas gi tai? - apsimestinai susidomėjęs paklausė. Ta, antroji prekė galėjo būti ir tai, ką iš pradžių buvo pagalvojęs Nojus. Vis tik, tuo tikras nebuvo. Jeigu jis būtų žiobaru, būtų nelogiška iš pradžių siūlyti medienos pagalius, o vėliau miltelius ar tabletes. Gal susireikšminęs vyriškis klydo ir ten irgi pasirodys kažkas paprasto ir legalaus?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kuo toliau, tuo Dafydd mažiau suprato šitą žmogų. Neaiški reakcija, tada dar neaiškesnis atsakymas į neką labiau suprantamą velsiečio klausimą. Pokalbis darėsi toks, kad vaikinas jautė: netrukus jis čia iš viso nieko nesupras. Tad dabar velsietis tiesiog tylėjo. Karštligiškai svarstė, ką daryti toliau. Kaip siūlyti nelemtą prekę, kad šitas išties tuo susidomėtų.
Atrodė, kad tikslas buvo įvykdytas. Vyresnis burtininkas atrodė rimtai besidomintis. Kad kiek, žiūrėk ir piniginę trauksis. Dafydd pasijuto patenkintas, tačiau tada išgirdo naują repliką.
- Ak, aš neturiu nieko, nes nepatiktų tai Londono žmonių daliai, - maloniai atsakė buvęs klastuolis. Sunkiai sekėsi palaikyti malonų toną, nes mintyse plyšavo: klok pinigus ir nešdinkis! Vis dėlto reikėjo palaikyti malonią atmosferą, kuri labai maloniai išgaravo vos tik potencialus klientas dar kartą paklausė, kas yra tai, ką taip atkakliai bando iškišti Dafydd.
- Na... - nutęsė raudonplaukis. Žinojo, kad pasitikėjimo taip nesuteiks, tačiau nesinorėjo imti ir atvirai pasakyti. - Tam tikros medžiagos.
Suprato, kad padarė viską taip blogai, kaip tik galėjo: tarsi kažką slėpė, o po to tiesiog atvirai leptelėjo... Deja, žodžių atsiimti nebegalėjo, tad vėl sugrūdo ranką į kišenę. Užčiuopė prakeiktą maišiuką. Dar kelias akimirkas pasvarstė, tačiau galiausiai jį ištraukė. Trumpai parodė vyresniajam burtininkui, o tada skubiai įkišo atgal į kišenę - nereikėjo, kad pamatytų kas nors, kas niekaip negalėtų būti pirkėjas. Dabar reikėjo laukti fotografo reakcijos, tačiau Dafydd nutarė jį šiek tiek paskubinti:
- Ar norite daugiau informacijos? Galiu papasakoti viską.

((RPG nebus tęsiamas))

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd buvo be galo pavargęs ir sukrėstas. Kad ir kiek kartojo sau, kad buvo tam pasiruošęs, kad Mayros rūpestis vaikais yra visiškai normalus, vidinės būsenos niekaip negalėjo pakeisti. Jautėsi tragiškai nereikalingas nei merginai, nei tuo labiau vaikams. Jeigu ne naktys, kada galėjo jausti mylimąją šalia savęs, tikriausiai jau pirmą dieną būtų išėjęs ir negrįžęs. Vis dėlto reikėjo kažkaip laikytis, nes Mayra buvo visas vaikino gyvenimas. Dafydd buvo visiškai tikras: jeigu jis būtų priverstas palikti merginą, paprasčiausiai nusiskandintų Temzėje, nes gyvenimas be jos dabar atrodė tiesiog neįmanomas.
Tiesą sakant, sunkiausias dalykas šiandien buvo kolegų ir pavaldinių šypsenos ir sveikinimai. Dafydd norėjo visiems iš eilės gerai trinktelėti į snukį, mat atrodė, kad jo tikrai nereikia sveikinti. Na, nebent su tuo, kad jau kelias dienas vaikams nepadarė nieko blogo.
Vos po poros darbo valandų Dafydd nutarė, kad jam gana. Reikėjo išgerti. Patraukė į puikiai pažįstamą vietą - Londono alaus namus. Prisiminė čia lankęsis daugybę kartų, kai vos sukrapštydavo siklį. Dabar šito gero turėjo pakankamai, kad galėtų neblogai prisigerti. Šiuo momentu nerūpėjo tai, kad Mayra gali reaguoti keistai. Norėjosi užsimiršti. Merginos jau seniai buvo pasiilgęs, tačiau puikiai žinojo, kad jam parėjus geriausiu atveju gaus trumpą bučinį, o gali nutikti ir taip, kad ji jo nė nepastebės. Ši mintis buvo nepakeliama, tad Dafydd nedvejodamas nusipirko stipriausio alaus ir įsitaisė prie stalo kampe. Širdį ir toliau sėkmingai draskė skausmas, tačiau greitai išgertas bokalas ir skubiai įsigytas antras padėjo tą skausmą kiek apmalšinti. Raudonplaukis pasitrynė apšepusį žandą ir giliai susimąstė.

[Melisa Keyes]

  Jau net negalėjo sakyti, jog visas gyvenimas slydo iš po kojų, nes, akivaizdu, tokio nebeturėjo. Praėjo kiek, metai? Neįsivaizdavo, gal ir mažiau. Galų gale, koks skirtumas, skausmas nemažėjo nė velnio, nebent išsitraukdavo vieną kitą laimės tabletę iš stiklainiuko. Ir vėl vartojo, vėl naikino save. Iš lėto. Ramiai. Po to, kai tris paras ar kiek ten, velniai žino, gal ir mėnesius, niekada nesistengė grįžti atgal ir skaičiuoti, nes tai tiesiog praėjo, tik ne jai. Jai dar ilgai nepraeis jausmas, kai kyboji žemyn galvą, esi nardinamas į ledinį vandenį, kai klyki iki negalėjimo, nes kūdikis tavo įsčiose nieko nepadarė, kad taip kentėtų. Ir juk pati Melisa nieko nebuvo padariusi, jog turėjo iki kraujų nudraskyti nagus į šaltą, šlykščią šulinio sieną. Į Ameriką ji turėjo kažkaip kitaip nukeliauti, galbūt su savo negimusiu ir mirusiu kūdikiu, galbūt su to kūdikio tėvu, velniai rautų, Elijas.
  Akių vokai atidengė smaragdines akis, kai pasigirdo vėl kūdikio verksmas. Ir vėl, vėl nebuvo jokio kūdikio. Moteris tik kvailai stypsojo ir leidosi stumdoma visų praeivių, kurie po darbo skubėjo namo. Namo. Tokių neturėjo, savo bute, Fleglyje, niekada nejautė namų šilumos, net šaltos ikea šviesos tuo metu būtų buvusios šiltesnės.
  Papurčiusi galvą su vešliomis garbanomis, atplėšė (gana švelniai pasakyta) Londono alaus namų duris ir įžengė vidun. Visos vietos buvo užsėstos, gal ten kur ir mėtėsi vienas kitas kampas, tačiau Melisa buvo per daug išvargusi, kad jas pamatytų. Nemiegojusi iki paryčių, nes pilstė gėrimus prašmatniajame Alchemike. Grįžusi į butą, tik pasidžiaugė dušu ir švariais drabužiais, o tuomet vėl išlėkė. Kad ir kokia jos būsena, visada buvo nenuorama, visad jai reikėjo socializacijos. Čia ji užsisakė nealkoholinio alaus. Šviesaus. Kad ir kaip ten bebūtų, dirbdama bare atprato pati mėgautis alkoholiu. Radusi kur arčiau laisvesnę vietą, nužirgliojo iki jos.
- Atsiprašau? Galima prisėsiu? Ilgai nebūsiu,- net nepažinusi vaikino, kurį kažkada savo kabinete vartė aukštyn kojom, prisėdo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd jau tiesė ranką bokalo link, kai pastebėjo, kad jo link kažkas artinasi. Apsimetė, kad nemato to žmogaus, mat taip tikėjosi išvengti bet kokio bendravimo. Deja, to padaryti nepavyko: atėjusioji kreipėsi ne į ką kitą o būtent į jį.
- Sėskis, - abejingai tarstelėjo nė nepažiūrėjęs, kas čia tokia. Vis tiek tai greičiausiai buvo kokia žiobarė, kurios jis gyvenime nebuvo matęs ir daugiau niekada nepamatys. Jeigu ji ilgai neužsisėdės, bus tik geriau. Trumpam pakėlęs akis į moteriškę Dafydd nustebo: pasirodė, kad ji buvo matyta. Akivaizdžiai buvo kiek vyresnė už jį patį, tad negalėjo būti bendraklasė. Vaikinas buvo tikras, kad ji nebuvo ir profesorė. Vis dar spoksodamas į moterį jis paėmė bokalą ir godžiai iš jo atsigėrė. Liūdesys ir toliau pjaute pjovė širdį, tačiau dabar atėjo ir smalsumas: kas gi čia, po galais, tokia? Ilgokai varstęs tamsiaplaukę akimis Dafydd vis dar negalėjo rasti atsakymo į šitą klausimą.
Žvilgtelėjęs į laikrodį suprato, kad šiandien į darbą jau negrįš. O koks skirtumas: dirbti vis tiek visiškai nesisekė, o tas prakeiktas kabinetas jam buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo. Pagalvojęs apie darbo vietą Dafydd staiga vėl sutelkė žvilgsnį ties priešais sėdinčia moteriške. Tarėsi galų gale ją atpažinęs, nors, kiek prisiminė, jos plaukai buvo ne prasčiau raudoni negu jo paties.
- Ožka? - kiek dvejodamas tarstelėjo Dafydd tik dabar supratęs, kad net nežino šito žmogaus vardo. Įpusėjęs bokalą pradėjo svarstyti, ar nereikėtų nueiti dar vieno, tačiau kažkodėl prieš šitą moterį nenorėjo pasirodyti esąs tik mažas girtuoklėlis. Tad tik patogiau įsitaisė prie stalo ir daugiau nieko nebesakė. Stengėsi negalvoti nei apie vaikus, nei apie paskutinį susitikimą su šituo žmogumi.

[Melisa Keyes]

  Stengėsi nekelti nė menkiausio garselio, kas buvo visai jai paprasta, žinant, jog Alchemike išmoko meistriškai tyliai judėti, nuo jos net negirgždėjo grindys, o kėdes ši atitraukdavo lengvu judesiu, šaižiai nebraukdama per medines lenteles. Tik ilgais nagais barbeno į alaus bokalą, taip pat tyliai. Patys alaus namai skendėjo gana maloniame triukšme.
  Suvilgė lūpas liežuviu, gurkštelėjo gėrimo. Kilstelėjo smaragdines akis į priešais buvusį vyruką. Tikrai buvo matytas iš veido, tačiau, tikriausiai, dar iš tų laikų, kai darbavosi Magijos Ministerijoje. Prisimerkusi pakreipė galvą. Vidujais kunkuliavo smalsumo jausmas ir nuostaba, kad pasaulis tikrai mažuliukas. Menkai šyptelėjo ryžikui prabilus. Ožka. Matyt, buvo nusipelniusi tokio įvardijimo.
- Tiksliau, Melisa,- ir ties ta akimirka aplankė suvokimas.- Jau visiškai suaugęs bičas, kad lankaisi tokiose vietose?- neminėjo tų visų detalių, kaip jo vartymas ir išspyrimas iš kabineto. Patrakusi boba buvo.
  Pačiai moteriai užkliuvo kažkoks nesavas vaikino elgesys. Nenorėjo nieko komentuoti, juk ir pati ne pačioje nuostabiausioje stadijoje buvo. Tik nesugebėjo. Visuomet turėjo tą jausmą, kuris gerdavo kitų neigiamą energiją. Tad ir šįkart nesusiturėjo.
- Kas tave taip kankina?
  Nebaigusi alaus, nes staiga nebeturėjo noro, patraukė bokalą šalin. O pati naglai įsistebeilijo į raudonplaukį bičą, kuris neatrodė gyvenantis gyvenimą, kuriame visi vemia vaivorykštėmis, o jis jodinėja ant vienaragių. Tačiau greit tas akylas spoksojimas buvo nutrauktas eilinio josios minčių karalystės klyksmo, kažkur lyg aidas atsidaužė, o tuomet staiga susigėrė. Visai kaip į šulinio sienas. Nusipurčiusi giliai įkvėpė. Niekas aplinkui neklykė, nesigirdėjo jokio kūdikio verksmas. Viskas vyko tik jos gražioje ir puikioje, kaip sakydavo Elijas, galvoje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Atsiprašau, Melisa, - pašaipiai tarstelėjo Dafydd, tačiau beveik tą pačią akimirką vėl paskendo savo mintyse. - Suaugęs, nesuaugęs, argi tau rūpi? - pridūrė po kiek laiko. Susimąstė, kaip ši moteris galėtų reaguoti, jeigu sužinotų, kad tas laukinis paauglys, kadaise bandęs išversti jos... dabar jo paties! kabinetą, dabar yra ne tik aurorų štabo viršininkas, bet ir dviejų vaikų tėvas.
Stengdamasis neparodyti savo vidinės būsenos vaikinas stumdė bokalą iš vienos rankos į kitą. Spėliojo, ar neatrodo kaip girtuoklis, tačiau koks, tiesą sakant, skirtumas, ką galvoja kažkokia ožka? Atsiprašau, Melisa pasitaisė Dafydd. Kaip tik tuo momentu išgirdo jos klausimą. Nustebęs pakėlė akis: negi šitam žmogui rūpi, kas jam negerai? Dar labiau sutriko, mat jo žvilgsnis iš karto atsitrenkė smaragdines Melisos akis. Nuo tokio akylo spoksojimo raudonplaukis netgi kiek atšlijo ir pajuto poreikį įsipilti dar šiek tiek skysčio į save. Taip ir padaręs jis nužvelgė moterį įdėmiau. Akivaizdu, kad jai pačiai kažkas buvo negerai, mat "normalūs" žmonės taip nesielgia. Pasirodė, kad Melisa staiga atsidūrė kažkur toli toli. Dafydd susiraukęs ją stebėjo, kol galiausiai nutarė pasiteirauti pats:
- Tau viskas gerai?
Pasinaudojo proga ir paprašė pro šalį einančios darbuotojos dar vieno alaus bokalo, tad skubiai pabaigė šį. Viduje draskėsi prieštaringi jausmai: labai norėjosi grįžti namo pas Mayrą ir palikti šitą ožką čia kankintis vieną. Kita vertus, namuose jo tikriausiai niekas nelaukė, kažin ar jis ten buvo reikalingas, tad galbūt galima kaip nors padėti moteriai, esančiai čia?
- Jeigu nori pasikalbėti, galiu išklausyti, - abejingu tonu tarstelėjo vaikinas gavęs alaus pilną bokalą. Spėjo, kad Melisa iš tokių žodžių tik pasijuoks, tačiau pabandyti verta. Jeigu Mayra sugebėjo jame įžvelgti žmogų, gal sugebės ir ož... Melisa?