[Davina von Sjuard]

   Rausvos lūpos, įprastai puošiančios veidą plačia šypsena, buvo suspaustos į tiesią liniją. Melsvos akys nė akimirkai nenuslydo į šalį nuo lovoje gulinčios mergaitės. Net kvėpavimas jaunosios ispanės sugebėjo sulėtėti dėl per rimto požiūrio į darbą.
   Kai kurie čia dirbantys asmenys, kaip Davina spėjo pastebėti, dirbo tik tam, jog gauti algą ir pragyventi, patenkinti visus savo poreikius ir laimingai nugyventi likusį gyvenimą. Šviesiaplaukei tai atrodė nepriimtina. Galbūt dėl to, kad kiekvienam darbui ji atsiduodavo visa savo esybe. Žirgais rūpinosi vedama meilės jiems, nebuvo nė dienos kada darbas žirgyne tebūtų tik būtinybė. Ligoninė nuo to mažai kuo tesiskyrė. Giliai viduje įsišaknijęs noras padėti kitiems kasryt motyvuodavo lipti iš lovos ir atsibelsti čia, į ligonių pilnas palatas. Ir Davina nė karto nesiskundė dėl sunkaus ir varginančio darbo. Net Fasirui.
   Pagaliau kiek atsipalaidavo plačiai nusišypsodama. Linktelėjo netoliese sėdinčiam juodaplaukiui už padėką. Nujautė, kad turėtų paguosti nerimaujantį tėtį dėl dukters sveikatos, bet draugiškas apkabinimas ar paprasčiausias rankos uždėjimas ant peties galėjo būti ne taip suprastas, todėl mėlynakė nė nedrįso apie tai pagalvoti.
   -Ispanija pakerėjo savo neįprastu grožiu?-kukliai šyptelėjo pakeldama melsvas, jūrą primenančias akis į Matthew. Žinojimas, kad jos tėvynė juodaplaukiui paliko tokį įspūdį, privertė didžiuotis Ispanija.
   Pastaruoju metu ilgesys nebekankino taip stipriai. Atrodė, kad po paskutinio karto Ispanijoje ji nejučia suvokė, kad dabar jos gyvenimas yra čia, Anglijoje.
   -Nežinau... Vis dar mokausi, tad turbūt ne taip seniai,-linksmai nusijuokė gūžtelėdama pečiais ir kiek atsitraukdama nuo Deoiridh. Kol kas mergaitės kūnas nerodė jokio šalutinio kerų poveikio, taigi viskas gerai.
   -Trumpam paliksiu jus vienus, netrukus sugrįšiu,-dar kartą šyptelėjusi Matthew ir nusibraukusi nuo veido nepaklusnias sruogas dingo už durų.
   Į laikrodį nežiūrėjo. Nujautė, kad pamaina jau seniai buvo pasibaigusi, mat koridoriuje spėjo pastebėti kitus hilerius, tačiau niekur neskubėjo. Pranešusi sužadėtiniui, kad užtruks darbe, darbavosi toliau. Skrandis ėmė groti garsiausią maršą, o ji ir toliau jį ignoravo nerasdama laiko nutildyti tą garsą. Aplankė dar bent kelis pacientus ir tik tuomet, kai būtų galėjusi ramiai grįžti atgal į Godrko Daubą, užsuko į trylikta palatą.
   -Vis dar nepabudo?-dabar melsvos akys buvo apsiblaususios, pavargusios ir keistai liūdnos. Atrodė, kad nebėra jėgų nė kalbėti. Ir tik kažkokiu stebuklingu būdu jų atrado žengti dar kelis žingsnius ir patikrinti mergaitės būklę.
   -Ji karščiuoja...-sunerimusi tarstelėjo tuoj pat dingdama iš palatos. Netrukus sugrįžo rankoje laikydama reikalingas priemones. Dirstelėjo į juodaplaukį bandydama suprasti, kaip šis jaučiasi. Buvo be galo liūdna matyti jį tokį nusiminusį.
   Pabandžiusi numušti karščiavimą kiek lengviau atsikvėpė laukdama rezultatų. Nesitikėjo, kad kerai šitaip paveiks Deoiridh būklę, todėl vylėsi, kad bent jau dabar nepablogės dar labiau.

[Matthew Turner]

Plati šypsena buvo, ko gero, geriausias dalykas, kurio Matthew galėjo tikėtis. Nežinojo, ar Davina tokiu būdu bando jį nuraminti, ar džiaugiasi, kad Deoiridh nieko blogo nenutiko, tačiau tai nebuvo svarbu. Herbologas žvelgė į jaunąją ispanę, tačiau jai pakėlus akis žvilgsnio neatlaikė ir skubiai nudelbė savąjį į mergaitę. Labai norėjo galėti tiesiog ramiai pasikalbėti su Davina, pasidžiaugti sumanios merginos kompanija, tačiau tai buvo pernelyg sudėtinga. Ypač dabar, kai Deoiridh sužeista guli lovoje, o Davinai ant piršto blizga žiedas, kurį padovanojo jis. Nurijęs sunkų atodūsį profesorius susimąstė apie tai, ką reikėtų atsakyti.
- Galima ir taip pasakyti, - jausdamasis kiek nejaukiai prabilo Matthew. - Deoiridh žino, kad man Ispanija patiko, tad ilgai prašė ten nuvykti. Planavome tai ir padaryti...
Turner nutilo. Žinojo, kad dėl nelaimės yra kaltas tik jis, ir dėl to jautėsi labai prastai. Tuo labiau, kad negalėjo būti tikras, kad Davina šito nesupras. Kad ir kaip ten būtų, nenorėjo, kad ši mergina laikytų jį nevykėliu, net jeigu jis toks ir buvo.
Laimei, jaunosios ispanės atsidavimas darbui (argi ji nėra tiesiog tobula mergina?!) neleido pernelyg ilgai galvoti apie pašalinius dalykus. Matthew norėjo kažko paklausti apie darbą, tačiau Davina spėjo dingti iš palatos. Likęs vienas su Deoiridh herbologas pajuto, kaip vis dėlto nerimauja. Atrodė, kad jaunoji hilerė sugeba suteikti viskam kažkokios ramybės vien savo buvimu šalia. Ar jaustumeisi taip pat, jeigu taip būtų kokia nors kita jauna hilerė? nenoromis paklausė savęs juodaplaukis. Šis klausimas taip ir liko neatsakytas, o jis pats ir toliau sėdėjo šalia tos, kurią netrukus oficialiai galės vadinti dukra. Ši mintis pripildė širdį džiaugsmo, kurį labai jau atkakliai temdė nerimas ir baimė.
Nepaisant to, kad Davina sakė tuoj grįšianti, atrodė, kad ji nepareina jau ištisą šimtmetį. Matthew netgi pagalvojo, kad ji iškeliavo namo, kas būtų visai suprantama: ji tikrai neprivalėjo likti ilgiau. Nors tokia mintis nebuvo maloni (nesinorėjo nė pagalvoti apie Klaudą von Sjuardą), Turner bandė įtikinti save, kad merginą supranta. Nespėjo tuo nuoširdžiai patikėti, kai Davina grįžo.
- Davina, tu pervargusi, - spėjo ištarti Matthew. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad jaunoji ispanė laikosi iš paskutiniųjų. - Niekam nebus geriau, jeigu ir tau teks atsigulti į vieną iš ligoninės lovų.
Vis tik ši mergina buvo pernelyg atsidavusi darbui. Jai vėl dingus Matthew tikėjosi jos šiandien nebepamatysiąs, vylėsi, kad ji perduos informaciją kitiems ir keliaus namo. Bet kur ten... Vos po kelių akimirkų šviesiaplaukė grįžo.
- Kalbu rimtai, - dar kartą pabandė Turner atsistodamas ir žengdamas žingsnį Davinos link. - Besirūpindama kitais nepamiršk ir savęs.
Labai norėjosi ją apkabinti, palaikyti bent jau morališkai, mat jokios kitokios pagalbos herbologas suteikti nebūtų galėjęs. Vis dėlto to padaryti nedrįso, tad taip ir liko stovėti nepakeldamas akių į merginą.

[Davina von Sjuard]

   Herbologo balsas, gal kiek griežtokas ir išsigandęs, privertė šyptelėti. Turbūt ji išties pervargo, jog šitai pastebėjo ir aplinkiniai. Visgi dėkingai žvilgtelėjusi į buvusį savo profesorių tik linktelėjo nesirūpindama savo sveikta. Jai tereikėjo tik poilsio, kelių valandų miego, tylaus knygų puslapių šnarėjimo Fasirui beskaitant, ir ji bus žvali ir energinga. Kaip visuomet.
   -Ačiū,-pagaliau prabilo jausdama, kad kalbėti taip pat sunku. Nuovargis kankino ne tik kūną, bet ir protą. Nujautė, kad vakarienę ji praleis ir grįžusi į namus po gaivinančio dušo kris į lovą. Galės ramiai išmiegoti iki pietų, o tuomet vėl grįžti į darbą. Į vakarinę pamainą.
   -Man viskas gerai, tai tik nuovargis, kuris išnyks po kelių valandų miego,-patikinusi šyptelėjo uždėdama ranką ant mergaitės kaktos. Teko ilgokai palaukti, kol temperatūra nukrito ir normalizavosi. Laimei, dabar ji kiek ramiau galės grįžti į namus ir nesijaudinti, kad Deoiridh gali vėl pablogėti.
   -Ji nebekarščiuoja, bet paprašysiu, kad kas nors ateitų kas kelias valandas patikrinti, kaip ji jaučiasi. Mano pamaina rytoj naktinė, todėl ateisiu tik vakarop, bet pirmiausia aplankysiu jus,-plačiai nusišypsojo atsitraukdama nuo rudaplaukės ir pasisukdama durų link.
   Matė, koks nusiminęs ir nuliūdęs Matthew. Nežinojo, koks jausmas matyti savo vaiką sergantį, todėl gerai nesuprato, kaip jaučiasi herbologas, bet numanė, kad jausmas siaubingas.
   -Aš neleisiu, kad jai kas nors nutiktų,-dar kartą patikino eilinį kartą dingdama iš palatos ir sugrįždama su minkštu, pūkuotu pledu,-tu taip pat turėtum pailsėti,-ištiesusi užklotą šyptelėjo ir pagaliau žengė durų link ketindama šiąnakt čia nebesugrįžti.
   -Labanakt,-stabtelėjo dar grįžtelėdama per petį, apdovanodama pavargusia, bet miela šypsena ir užverdama duris. Nuaidėjo žingsniai, bet galiausiai ir jie dingo.
   Pamažu įsivyravo tyla. Pacientai jau sapnavo devintą sapną, o hileriai apsisnaudę prižiūrėjo tvarką.


   Pailsėjusi, atsigavusi ir tokia žvali, jog atrodė, kad miegojo bent kelias paras, įėjo, o tiksliau įplaukė ten, kur pirmiausia buvo pažadėjusi nueiti. Dabar jūrą primenančios akys, beribės ir skvarbios, spindėjo linksmai ir džiugiai. Dailių bruožų veidą ir auroelė gaubė medaus spalvos plaukai, besiplaikstantys už nugaros, susegti iš šonų mažutėmis, žėrinčiomis sagėmis. Dabar Davina atrodė tarsi kitas žmogus. Išsimiegojęs žmogus.
   -Sveiki,-plačiai nusišypsojo pirmiausia pastebėdama juodaplaukį, o tuomet lovoje gulinčią mergaitę, regis, kiek geresnės būklės. Naktinė prižiūrėtoja, šviesiaplaukės prašymu turėjusi stebėti mažąją ligonę, pranešė, kad ši daugiau nekarščiavo ir išmiegojo gana ramiai.
   -Smagu tave matyti pabudusią,-švelniai pratarė nebyliai žvilgsniu klausdama leidimo apžiūrėti. Nujautė, kad Deoiridh gali kiek nepatikliai žiūrėti į svetimus žmones, tad elgėsi atsargiai ir apgalvotai.
   -Kaip jautiesi?

[Matthew Turner]

Matthew snūduriuodamas sėdėjo prie Deoiridh lovos. Į artimiausią viešbutį išėjo tik tada, kai naktinėje pamainoje dirbusi hilerė tikrąja to žodžio prasme privertė tai padaryti. Ir, žinoma, kuo anksčiau grįžo į ligoninę, tad dabar jautėsi pavargęs. Vis tik daug svarbiau buvo būti šalia mergaitės, kuri buvo jam brangesnė už viską, o čia pateko tik dėl jo kaltės. Laikė ją už rankos, kuri, laimei, šiandien atrodė tinkamesnės temeratūros. O ir veidas buvo gyvesnis.
Kol Deoiridh miegojo, Matthew negalėjo negalvoti apie Daviną ir šypseną, kurią ji tiek daug kartų vakar padovanojo. Žinojo, kad tai nieko nereiškia, tiesiog ji yra nuostabus žmogus, suprantantis ir užjaučiantis kitą. Vis dėlto širdį glostė kažkoks malonus jausmas. Žinoma, daug laimės teikė ir tas faktas, kad šiandien vėl pasiseks pamatyti jaunąją ispanę. Matthew nelabai suprato, kodėl, tačiau Deoiridh, atrodo, buvo ypatinga Davinos pacientė.
Mergaitei atsibudus herbologas pajuto milžinišką palengvėjimą. Kad ir kaip jį vakare ramino buvusi mokinė, niekaip nepaliekanti širdies, Matthew vis tiek negalėjo nusiraminti. Tad dabar žvelgdamas į mėlynas Deoiridh akis juto begalinį džiaugsmą.
- Deja, nesame Ispanijoje, atsitiko... Nelaimė, - tyliai pratarė herbologas pamatęs, kad mergaitė klausiamai žiūri į jį. - Bet viskas bus gerai, esi puikiai prižiūrima.
Profesorius nutilo. Nebuvo tikras, ar verta užsiminti, kas gi prižiūri mergaitę. Vis dėlto nutarė, kad tai būtų paprasčiausiai nesąžininga, tad nusišypsojęs pridūrė:
- Beje, atsakingą hilerę pažįsti. Tai Davina.
Ne varlė, žinoma mintyse pridūrė Turner, tačiau garsiai to nepasakė: buvo pernelyg didelė tikimybė, kad kas nugirs tokius pavojingus žodžius. Kad ir kaip ten būtų, jis nenorėjo, kad Davina sužinotų apie jos garbei pavadintą varlę.
Nelabai ilgai trukus įėjo ta pati mergina. Matthew žvilgtelėjo į ją ir negalėjo nepastebėti, kokia atsigavusi ji atrodo. Nudiegė širdį pagalvojus, kad prie to galėjo prisidėti ir jis, tačiau Davina atrodė žvali ir nusiteikusi dirbti, kas šiuo atveju reiškė pagalbą Deoiridh.
- Sveika, - nusišypsojo Matthew. Žiūrėjo į jaunąją ispanę ir nejučia susimąstė apie tai, kad ji būtų nuostabi mama. Nenoromis pagalvojo, kad ji galėtų būti Deoiridh mama. Tikėdamasis, kad niekas į jį nežiūri, užsimerkė ir negirdimai atsiduso. Tai buvo visiškai neįmanoma, ir Turner puikiai tą žinojo. Deja, svajonės ir vilties iš širdies išmesti nebuvo taip paprasta. Tad jis sėdėjo prie mergaitės lovos ir stengėsi negalvoti apie nieką, apie ką nereikėtų galvoti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Jausmas buvo... Keistas. Neatrodė, kad Deoiridh buvo lėktuve. Tiesą sakant, neprisiminė, kaip į jį įlipo. Žinojo, kad jiedu su Matthew stovėjo oro uoste ir ruošė dokumentus patikrai. Jeigu atmintis neapgavo, herbologas sugalvojo išsitraukti burtų lazdelę ir padaryti... Kažką. To Deoiridh neprisiminė, tačiau suvokė, kuo tai galėjo baigtis. Ar taip ir baigėsi, nežinojo, tačiau atkakliai bandė suprasti, kur dabar yra ir ką daro. Suvokusi, kad yra užsimerkusi, bandė praplėšti akių vokus, tačiau tai kažkodėl buvo labai sunku. Norėjo pašaukti Matthew, bet ir tai kažkodėl nepavyko. Rudaplaukė kiek išsigando ir galiausiai atmerkė akis. Atsargiai pasukusi galvą pamatė profesorių šalia savęs, kas kiek nuramino. Bet kodėl jis toks susijaudinęs? Kas čia įvyko? Šito Deoiridh nežinojo, tad žvalgėsi toliau. Jiedu buvo kažkokiame kambaryje, ji gulėjo. Situacija darėsi vis mažiau suprantama, tad grifiukė vėl įsmeigė akis į tą, kuris jau netrukus bus jos tėtis. Laimei, jis suprato kad jai reikia informacijos, kas čia vyksta, ir viską paaiškino. Ar aš ligoninėje? nustebo Deoiridh, tačiau užduoti klausimą garsiai neužteko jėgų.
- Davina? - sugebėjo išspausti ji, išgirdusi vardą. Nesijautė dėl to patenkinta: juk būtent tas žmogus yra kaltas, kad Matthew niekada nebūna visiškai laimingas. Šiek tiek susiraukė, bet nenorėjo atvirai demonstruoti nepasitenkinimo, tad daugiau nieko nesakė.
Kai mergina įėjo, Deoiridh kažkodėl pasijuto įsitempusi. Ji lyg ir draugiškai nusišypsojo, tačiau rudaplaukė negalėjo jos pamėgti, vis dar pyko. Labai nesinorėjo, kad šis žmogus prie jos artintųsi, bet nieko negalėjo padaryti. Tuo labiau, kad Matthew ja tikriausiai besąlygiškai pasitikėjo.
- Labas rytas, - nenoromis sumurmėjo Deoiridh. Jautė, kad balsas šiek tiek grįžta, tačiau nejuto poreikio šnekėtis su Davina. Su ja paprasčiausiai nebuvo, apie ką šnekėtis.
Turbūt nori, kad kuo greičiau iš čia dingtume, ar ne? nutarė grifiukė išgirdusi klausimą. Nepatikliai spoksojo į hilerę ir nieko nesakė. Burną galiausiai pravėrė tik dėl to, kad įtarė Matthew nebūsiant patenkintą.
- Vis dar nesuprantu, kas atsitiko, bet lyg ir neblogai. Tik visai neturiu jėgų.
Mergaitė labiausiai troško nusisukti nuo Davinos, kad tik nereikėtų matyti jos kvailos šypsenos. O jeigu ji sugalvos prisiartinti ir liestis... Tokiu atveju, Deoiridh pažadėjo sau, ji už savo veiksmus atsakinga nebus.

[Davina von Sjuard]

   Įtampa kiek atslėgo. Deoiridh buvo spėjusi atsigauti, nors linksma neatrodė. Matthew, regis, dukters būklės pagerėjimas pradžiugino, mat, šis kiek linksmiau prabilo, o ir šypsena pranešė, kad nervų ląstelės atgavo ramybę. Visgi atmosfera buvo pasikeitusi. Įtampa atslėgo, tačiau šios vietą užėmė šaltis. Šaltis, dvelkiantis nuo mergaitės.
   -Vakar karščiavai, tačiau man pavyko numušti karščiavimą ir nors šiandien atrodai geriau, norėčiau, kad pasiliktum dar kelioms dienos, jei kartais pablogėtų,-informavusi mergaitę apie jos būklę ir tolimesnį apsistojimą ligoninėje apsidairė.
   Davina liūdnai šyptelėjo taip ir nedrįsdama paliesti ir apžiūrėti rudaplaukės. Stovėdama prie lovos kurį laiką žvelgė į savo pacientę. Mylimi žmonės visuomet iškeliami aukščiau visko, net savo paties mirtis neatrodo tokia baisi, kaip to, kurį myli. Bandymas apsaugoti nuo skausmo kitą suteikia savotišką džiaugsmą. Ispanė puikiai suprato, ką mergaitė daro ir kodėl taip elgiasi. Štai tokiu būdu ji užsitarnavo mėlynakės pagarbą.
   -Ar galėčiau pasikalbėti su Deoiridh viena?-kryptelėjo galvą. Žvilgsnis, susitikęs su herbologo, buvo švelnus. Ji nebyliai pažadėjo, kad viskas bus gerai. Palatoje likus tik joms tyliai atsiduso.
   -Matthew turėtų būti be galo laimingas turėdamas tokią dukrą, kaip tu,-šiltai šyptelėjo trumpam stabtelėjusi, netrukus tęsė toliau,-esi protinga ir neabejoju, kad jam linki tik gero, todėl man labai gaila, kad jis kenčia dėl manęs... Norėčiau, kad viskas būtų kitaip...-tyliai pratarė nudelbdama žvilgsnį į žemę.
   Nenorėjo matyti herbologo liūdno ir kenčiančio. Jis to nenusipelnė. Ne taip turi būti atlyginta už gerumą. Visgi, žmogus prieš likimą bejėgis, kaip ir lapas pasipriešinti vėjui. Vylėsi, kad netrukus juodaplaukis sutiks gyvenimo meilę ir šie galės laimingai gyventi visi trys.
   -Nenorėdama kankinti daugiau Matthew...-šiuos žodžius tarti buvo skaudu. Balsas išdavikas pranešė apie tai.
    Herbologo Davina nemylėjo, jautė tik pagarbą ir dėkingumą už suteiktas žinias dar Hogvartso laikas, šis buvo tik draugas. Gerokai vyresnis draugas.
   -Ir suprasdama tave... Galiu paprašyti tavimi pasirūpinti kitos hilerės, jei tu manai, kad taip bus geriau. Tam, kad tavo tėčiui,-kiek prisiminė, dokumentai dar neturėtų būti sutvarkyti, bet nujautė, kad tai nesvarbu,-nekiltų įtarimas pasakysiu, kad tau atsigavus geriau bus, jei tave prižiūrės...-toptelėjo, kad visų medicininių terminų mergaitė nežinos, tad nusprendė kalbėti paprasčiau,-su vaikais dirbanti hilerė.
   Buvo pasirengusi išgirsti bet kokį verdiktą ir vykdyti Deoiridh sprendimą.

[Matthew Turner]

Neišgirdęs jokio atsakymo, Matthew gerokai išsigando. Ar kažkas vis dar buvo blogai? Deoiridh vis dar neatsigavo? Herbologas labai nerimavo, bet pamatęs mergaitės žvilgsnį kiek nurimo. Tylomis žiūrėjo į rudaplaukę ir laukė bent vieno žodžio.
Tą pačią akimirką suprato, kad žinia apie Daviną nebuvo maloni. Laimei, pavyko nuslėpti atodūsį. Matthew žvelgė tai į Deoiridh, tai į palatos duris tarsi laukdamas, kada gi ispanė pasirodys. Kai ji įžengė pro tas nuspoksotas duris, herbologas negalėjo neatkreipti dėmesio, kad pirmas žvilgsnis buvo skirtas jam. Tam tikrą malonumą iš karto numušė skausmas: kad ir kokia graži jos šypsena, kad ir kaip norisi į ją žiūrėti ir žiūrėti, tai nieko nereiškia. Davina tiesiog yra neeilinis labai geros širdies žmogus.
Jau atrodė, kad Deoiridh taip nieko ir nepasakys. Turner tai nelabai patiko, tačiau jis suprato mergaitę: ji pernelyg brangino tėtį ir pernelyg gerai viską suprato. Ak, ta gyvenimiška patirtis nuo pat ankstyvos vaikystės... susimąstė Matthew ir beveik neišgirdo Deoiridh žodžių. Padrąsinamai nusišypsojo jai: tikėjosi, kad ji tai priims kaip palaikymą, kad ji mandagiai atsakė merginai, kurios tikriausiai itin nemėgo.
Šioks toks Davinos neryžtingumas stovint prie lovos šiek tiek nustebino Matthew. Negi mergina bijojo Deoiridh? Tai buvo neįtikėtina mintis, tačiau šią akimirką atrodė būtent taip: jaunoji ispanė stovėjo žiūrėdama į lovoje gulinčią sužeistąją ir nieko nedarė. Turner jau beveik žiojosi klausti, ar viskas gerai, kai išgirdo dar labiau sutrikdžiusius žodžius. Ar to reikia gydymui? Apie ką jos gali kalbėtis? klausinėjo savęs jis. Puikiai suprato, kad akylai nestebima Deoiridh taip mandagiai nesielgs - jau prisiklausė profesorės Moonlight pasakojimų.
Jau norėjo atsisakyti, tačiau akims susidūrus su Davinos žvilgsniu suprato negalintis taip pasielgti: nuojauta kuždėjo, kad viskas yra mergaitės labui.
- Žinoma, - tarstelėjo jis atsistodamas. Žvilgtelėjo į mylimiausią mergaitę. Stengėsi suprasti, kaip ji jaučiasi, deja, iš žvilgsnio nieko išskaityti nesugebėjo. - Viskas bus gerai, - labai tyliai sumurmėjo jis mergaitei.
Daugiau nieko nesakydamas dar kurį laiką pažiūrėjo į Deoiridh, žvilgtelėjo į Daviną ir lėtai išėjo iš palatos. Niekaip negalėjo nustoti savęs klausinėti, kodėl hilerė to paprašė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Davina stovėjo pernelyg arti. Deoiridh norėjo susitraukti, sumažėti, o gal ir visai išnykti. Ko jau ko, o būti taip arti būtent šito žmogaus, ji tikrai nenorėjo. Fizinio kontakto ir mažo atstumo nemėgstanti mergaitė dabar jautėsi pernelyg nejaukiai. Atrodė, kad mergina žengti dar arčiau nenori, galbūt bijo ar pati jaučiasi nejaukiai. Deja, tai nelabai guodė.
Šviesiaplaukei kreipusis į Matthew ir paprašius, kad jis išeitų, mergaitė paprasčiausiai išsigando: kas dabar bus? Kodėl tėtis turi išeiti? Kai jis neprieštaravo, Deoiridh išsigandusi sušuko:
- Matthew!
Nustebo, kad balsas nuskambėjo gana garsiai, tačiau labai nesinorėjo likti vienai su Davina. Grifiukė būtų mielai pašokusi iš lovos ir puolusi vyrui į glėbį, tačiau tokiam žygdarbiui neužteko jėgų. Teko likti lovoje ir ištverti šito žmogaus draugiją. Ne, Deoiridh nemanė, kad Davina ją muš ar kitaip fiziškai skriaus. Ko gero, labiausiai ji bijojo to, ką pati gali prišnekėti žmogui, kurį Matthew taip myli. Norėdama to išvengti ji nusisuko nuo merginos.
Puse ausies klausėsi, ką kalba Davina. Balsas buvo keistas, atrodė, kad žodžius tarti neišpasakytai sunku. O ir tie žodžiai buvo jautrūs ir parodantys, kad mergina supranta, kaip jiems abiems yra sunku. Deja, kažkodėl tai visai nepridėjo pasitikėjimo. Rudaplaukė puikiai suprato, kad Davina yra geras žmogus, jai nebuvo keista, kad Matthew šią ispanę myli. Deja, ši mergina vien savo egzistavimu kankino herbologą. Ir buvo visai nesvarbu, ar ji šalia, ar Ispanijoje... Matthew tikriausiai jaustųsi taip pat, net jeigu Davina būtų Mėnulyje. Dėl tos priežasties galbūt netgi geriau, kad būtent ji rūpinasi Deoiridh sveikata. Būtent tai mergaitė ir norėjo pasakyti, tačiau tuo metu hilerė sugebėjo ją gerokai supykdyti:
- Jis ne toks kvailas! - užriko ji ir atsisuko į Daviną nė nepagalvojusi, kad už durų tikriausiai laukiantis herbologas gali viską puikiai girdėti. - Jis kuo puikiausiai viską supras, o tu tik nori mumis nusikratyti!
Deoiridh pati nesuprato, kodėl taip supyko, tačiau juto kylantį įniršį. Neapykantos kupinu žvilgsniu spoksojo į Daviną. Visos mintys, kad ji yra geros širdies žmogus, išnyko akimirksniu. Šiuo momentu rudaplaukė be galo džiaugėsi, kad šalia stovinti mergina niekada nebus jos mama.
Vis dar širsdama grifiukė užsitempė antklodę ant galvos ir prisiekė sau nieko Davinai nebesakyti. Gulėjo visa palindusi po antklode, kol galiausiai suvokė, kad aprėkė žmogų, kuris Matthew yra labai svarbus. Širdį užgulė kaltė. Deoiridh nė neketino atsiprašyti Davinos, jautėsi kalta tik prieš herbologą. Labai tikėjosi, kad jis viso šito nesužinos. Vis dėlto širdį pradėjo graužti baimė, sumišusi su kalte. Ignoruodama faktą, kad Davina ją tikriausiai stebi, mergaitė pradėjo kūkčioti.

[Davina von Sjuard]

   Krūptelėjo. Kalbėdama atvirai ir nuoširdžiai nesitikėjo, kad šitaip sukels tokią reakciją. Ji tenorėjo būti suprasta. Paaiškinti, kaip jautėsi. Parodyti, kad viskas gali būti kitaip. Tereikia...
   Giliai įkvėpė. Patirties su vaikais daug neturėjo. Tiesa sakant, bendravo tik tiek, kad išsiaiškintų, kaip šie jaučiasi po kerų ir praskaidrintų dieną. Niekada neužsibūdavo per daug, mat kitus pacientus taip pat reikėdavo aplankyti. Bet visgi... Mažieji gana džiugiai ją pasitikdavo, galbūt ta draugiška ir miela šypsena padėdavo ir sukeldavo pasitikėjimą, o galbūt švelnumas ir ramybė, kurie sklisdavo nuo merginos.
   Bet Deoiridh... Ji buvo kitokia. Nepasitikėjo mergina ir mažų mažiausiai jos nemėgo. Ar ji padarė, ką nors ne taip? Taip, pamilo Fasirą, bet jis nebuvo kaltas dėl atsako Matthew. Fasiras pasirodė daug anksčiau nei šviesiaplaukė išsiaiškino herbologo jausmus jai. Ji nė nebūtų leidusi sau pagalvoti, kad kas nors gerokai už ją vyresnis galėtų jausti, ką nors panašaus į meilę. Galėtų manyti, kad tai tik susižavėjimas, tačiau žinodama, kad tai trunka kur kas ilgiau, o ir žalios juodaplaukio akys nemelavo. Jis ją iš tiesų mylėjo. Padėtį sunkino mergaitės neapykanta.
   –Ne, –švelniai patvirtino Deoiridh žodžius. Reikėjo labai gerai apgalvoti tai, ką derėtų sakyti, –niekada taip nesakiau. Matthew nuostabus žmogus ir puikus herbologas. –Ir ji nesityčiojo. Nesvarbu, kaip jam sekėsi kerėti, jis puikiai išmanė savo dėstomą dalyką ir buvo puikus žmogus. Kas dar taip draugiškai ir gražiai galėtų bendrauti, kai mylima mergina susižadėjusi su kitu ir žvelgia į tave tik kaip į draugą?
    –Deoiridh... –Trumpam stabtelėjo liūdnai šyptelėdama.
   Vis dar nedrįso artintis prie mergaitės. Ji aiškiai parodė, kad šiltų jausmų ispanei nejaučia ir nenori jos nė matyti. Ir Davina ją suprato. Rudaplaukė elgėsi teisingai. Ji gynė ir kovo dėl to, kuris jai rūpėjo. Turbūt taip pat būtų elgusis ir pati, jei tektų ginti brangų asmenį.
   –Man iš tiesų rūpi tavo savijauta, buvau pasiruošusi pasilikti naktinei pamanai, jei tik tau būtų pablogėję... Tačiau šiandien... Tu nenorėjai leisti nė apžiūrėti tavęs... Su malonumu rūpinčiausi tavimi, jei tik man leistum... –Kalbėjo itin švelniai ir atsargiai. Vylėsi, kad daugiau neiššauks pykčio priepolio. Taip tik įskaudintų Matthew, o merginai jis iš tiesų rūpėjo ir visai nesvarbu, kad tik kaip draugas.
   –Leisk tau įrodyti, kad gali manimi pasitikėti... –Paprašė vis dar nedrįsdama artintis. Kūną apgaubė nematoma kaltės skraistė. Ji nenorėjo pravirkdyti mergaitės. Ne šito tikėjosi būdama atvira.
   Girdėdama gailų kūkčiojimą pajuto nenugalimą norą apkabinti lovoje po anklode besislepiančią mergaitę. Gailestis, kaltė ir... kažkas, privertęs pajusti tą nenugalimą norą. Tik Davina nedrįso žengti nė žingsnio.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh klausėsi, ką kalba Davina. Svarstė, ar ji nesityčioja iš Matthew. Labai norėjo tikėti, kad ne, suprato, kad ji yra geras žmogus. Bet... Iš jos tėčio šaipytis mėgo visi, net ir Sabrina tikriausiai nebūtų atsisakiusi skaniai pasijuokti. Mergaitė netikėjo - ar nenorėjo tikėti, - kad Davina yra išskirtinė. Dėl tos priežasties paprasčiausia buvo tiesiog pykti. Ispanė dar kartą kreipėsi, tačiau Deoiridh nieko neatsakė. Visiškai nenorėjo kalbėtis su šituo žmogumi, tad ji tik tūnojo po antklode. Deja, Davina neatrodė nusiteikusi tiesiog palikti jos ramybėje. Jai, matote, rūpi!
- Kodėl? - staiga paklausė mergaitė neišlįsdama iš po antklodės. Tiesą sakant, šitas klausimas buvo išties svarbus: kodėl jaunai merginai turi rūpėti kažkokia nepažįstama mergiūkštė? Kuo ji tokia išskirtinė? Nes yra artima Matthew? Ši mintis gerokai sutrikdė. Negi Davinai svarbu, kaip jaučiasi tas, kuris taip beviltiškai ją myli? Ką tai turėtų reikšti? Nebent tai, kad ji išties yra geras žmogus neprašyta atėjo mintis. Deoiridh norėjo nepasitikėti Davina ir ant jos pykti, bet pradėjo atrodyti, kad ji viską daro nuoširdžiai norėdama padėti Matthew ir jo daugiau nekankinti.
Kurį laiką rudaplaukė tebelindėjo po antklode, tačiau dabar tai buvo daugiau principai negu tikras noras verkti ir pasislėpti. Ašaros netrukus nustojo lietis, kūkčiojimas liovėsi. Deoiridh nežinojo, ar Davina tebėra čia: gal netekusi vilties ją tiesiog paliko? Bet tada ji išgirdo hilerės žodžius. Pasitikėti ja nenorėjo visai, bet širdis kuždėjo, kad ispanė kalba nuoširdžiai. Galiausiai Deoiridh ištraukė galvą iš po antklodės ir paraudusiomis akimis įtariai nužvelgė Daviną.
- Gerai, - sumurmėjo ji. - Nesislėpsiu ir leisiu mane... apžiūrėti, - fui! - Bet nebandai pasakyti nieko blogo apie Matthew!
Rudaplaukė susitaikė su mintimi, kad mergina prie jos artinsis, galbūt netgi liesis. Ta mintis buvo labai nemaloni, tačiau ji išties norėjo padėti. Ir vis dėlto grifiukė buvo visiškai tikra: jeigu Davina pasakys ką nors, kas jai nepatiks, ypač jei tai bus susiję su herbologu, ji labai supyks. O tai galėtų baigtis labai įvairiai: nuo draskymosi ir spardymosi iki isteriško klykimo ir ašarų.
O dabar mergaitė įsitempusi gulėjo lovoje ir "laukė", kada Davina prisiartins. Buvo labai nejauku, tačiau pažadas yra pažadas, o ji žadėjo nesipriešinti.

[Davina von Sjuard]

   Akimirka. Tiek tetruko mintis taip netikėtai aplankiusi žaviosios ispanės mintis. Iš pradžių ji atrodė neįprasta ir mažų mažiausiai keista, tačiau... kiek vėliau veidą papuošė kukli šypsena.
   Ji stovėjo šalia lovos, atsargiai kalbino po antklode besislepiančią mergaitę, tarsi mama bandydama įrodyti, kad pasaulis daug gražesnė vieta nei atrodo, o Deoiridh – maža mergaitė, nenorinti tuo patikėti, atsisakanti pasikliauti savo motina. Štai, ką gali nepasitikėjimas. Sunaikina net stipriausią ryšį. Tik šįkart jo nebuvo. Šviesiaplaukės merginos ir mėlynakės grifukės niekas nesiejo. Beveik niekas.
   Nenorėjo dar kartą supykdyti naujosios ligoniukės, todėl ne iškart atsakė. Nors toptelėjo, kad nuoširdumu ir atvirumu neturėtų įžeisti. Bent jau ne dabar.
   –Nes Matthew... Jis geras. Jis vertina ir gerbia savo mokinius net, jei jie peržengia ribas. Man besimokant Hogvartse mane palaikė ir buvo ne tik profesoriumi, bet ir draugu. Dėl to esu jam be galo dėkinga, ir nors aš negaliu atsakyti į jo jausmus... Man iš tiesų rūpi, kaip jis jaučiasi. Jam išties skaudu matyti tave negaluojančią.-Paskutinius žodžius ištarė liūdniau.
   Deoiridh tebuvo vaikas, kuris neseniai tik ėmė pažinti gyvenimą. Suprasti, kaip iš tiesų viskas veikia. Ir nors turbūt nežinojo visko taip gerai, kaip suaugusieji, Davina kalbėjosi taip, tarsi mergaitė suprastų daugiau. Nujautė, kad taip ir yra, ji neklysta. Žinojo, kaip kankinasi jos tėtis per kone nepažįstamą merginą, kuri tik maišosi jų gyvenime.
   Galbūt dabar ji galės bent iš dalies išpirkti kaltę net jei ji ir nebuvo kalta.
   Vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius vos tik vilkišką klausą nustojo dirginti tylus kūkčiojimas. Jai pavyko. Tik džiaugsmas nebuvo savanaudiškas. Davinai labiau rūpėjo mergaitė nei tai, ką jautė pati. Kaltė tebuvo menkniekis palyginus su tuo, ką jautė Deoiridh.
   –Jis tavo tėtis, vien iš pagarbos tau nedrįsčiau nieko blogo pasakyti. –Visgi linktelėjo taip patvirtindama mėlynakės prašymą neįžeidinėti herbologo.
   Ispanė buvo pernelyg gera ir galbūt naivi, jog leistų sau galvoti apie ką nors netinkamai. Ji nė nedrįsdavo skriausti tų, kurie kėsindavosi į jos gyvybę, o pasakyti, kam nors blogą žodį... Ar tai buvo įmanoma? Ar tos rožės raudonumo lūpos, dažnai puošiančios veidą šypsena, drįstų ištarti ką nors panašaus?
    Vis dar stovėjo toje pat vietoje. Kelias akimirkas stebėjo mergaitę leisdama jai susitaikyti su mintimi, kad turės būti apžiūrėta. Žingsnį žengė tik tuomet, kai, regis, mėlynose akyse blykstelėjo nebylus sutikimas. Prisiartino atsargiai. Tarsi lovoje gulėtų sužeistas žvėrelis paniškomis akimis besidairantis po palatą. Tik paniška baimė prilygo begaliniam pykčiui ir nepasitikėjimui. Proga. Ji turėjo progą įrodyti, kad ja galima pasitikėti.
   Elgėsi atsargiai ir švelniai, kaip įprastai. Stengėsi paskubėti, jog grifukė neimtų irzti. Pastarasis apžiūrėjimo būdas buvo neįprastas. Ji retai, kada skubėdavo, stengdavosi kuo atidžiau įvertinti paciento būklę. Viską keitė paciento būdas.
   –Atrodai geriau, tačiau, kaip ir minėjau Matthew, norėčiau, kad pasiliktum kelioms dienoms. Manau, kad temperatūros pokyčiai dar gali pasikartoti, –santūriai šyptelėjo atsitraukdama nuo mergaitės ir žengdama durų link, –dabar, manau, norėsi pabūti su tėčiu. –Lėtai pravėrė duris apdovanodama į koridorių ištremtą juodaplaukį.
   –Atleisk, kad teko palaukti. –Kaltai šyptelėjo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh buvo tikra, kad Davina į klausimą neatsakys. Jis, ko gero, buvo pakankamai nepatogus, kad suaugusi moteris nematytų prasmės ką nors sakyti. Tuo labiau, kad ji, Deoiridh, tebuvo besiaikštijanti paauglė. Bent jau mergaitė buvo įsitikinusi, kad hilerė ją laiko būtent tokia. Tad kai Matthew į širdį įkritusi mergina pradėjo kalbėti, grifiukė iš nuostabos sustingo ir daugiau nieko nebesakė. Abejingai klausėsi, ką Davina kalba apie jos tėtį. Ji negalėjo pakeisti jausmų: ant ispanės vis tiek pyko, ir nesvarbu, kad buvo galima patikėti esant geru žmogumi. Vis dėlto Matthew dėl jos kankinosi, kas reiškė, kad Deoiridh paprasčiausiai negali jos pamėgti, net jeigu ir norėtų.
Grifiukė gulėjo lovoje ir laukė, kada gi Davina pagaliau ją apžiūrės. Norėjo, kad ši procedūra greičiau ateitų ir praeitų, tada bus galima pamiršti, kad ispanė prie jos buvo prisiartinusi. Pagarbos man? Ką ji čia sapalioja? Vėl sukilęs nepasitikėjimas vertė rudaplaukę vėl įsitempti ir visa širdimi trokšti pasislėpti po antklode. Deja, ji jau buvo pažadėjusi to nedaryti, be to, giliai širdyje pripažino pralaimėjimą: vienaip ar kitaip Davina turės ją apžiūrėti.
Merginai prisiartinus rudaplaukė iš visų jėgų stengėsi neparodyti, kaip jai nemalonu. Užsimerkė ir nieko nesakė, tačiau mintyse tiesiog klykė. Fizinio kontakto ir taip nemėgstanti mergaitė mažiausiai jo norėjo iš šito žmogaus. Deja, supratimas, kad Davina gali padėti, vertė laikytis pažado. Visa laimė, tai netruko ilgai. Ispanei pradėjus kalbėti grifiukė kiek atsipalaidavo: buvo galima suprasti, kad nelemta apžiūra baigta ir dabar bus galima ramiai pabūti vienai. Ar galbūt su Matthew.
- Jeigu taip sakai, - abejingai tarstelėjo Deoiridh, nors galimybė čia praleisti kelias dienas neviliojo visai. Tik ji nežinojo, kas blogiau: švaistyti vasarą ligoninėje ar kasdien matyti Daviną. Dabar tenorėjo, kad mergina greičiau nešdintųsi, o ji galėtų prisiglausti prie tėčio. Laimei, Davina teikėsi bent susiprasti jį pakviesti, tad Deoiridh kiek aprimo. Fiziškai jautėsi gerai, tačiau emocinė būsena nebuvo pati geriausia: vos išvydusi Matthew suprato, kad jis tikriausiai (beveik) viską girdėjo. Tai gerokai sugadino nuotaiką. Mergaitė džiaugėsi matydama herbologą, tačiau senos baimės ir vėl sugrįžo: jautėsi beveik labiau įsibaiminusi nei Sienoje, kur jiedu susipažino.
Nenorėdama nieko sakyti, kad nereikėtų teisintis, Deoiridh nusisuko nuo Matthew ir vėl palindo po antklode.

[Davina von Sjuard]

   Melsvas akis, dvelkiančias ramybe ir šiluma, trumpam paslėpė akių vokai. Į kūną smelkėsi šaltis. Vos juntamas, tačiau keistai gaivinantis. Šiltą vasaros dieną dvelkianti vėsuma nuo saulės nepaliestos sienos prilygo tikrai atgaivai.
   Būdama Ispanijoje buvo įpratusi prie karščio. Termometrų stulpeliai ten neretai siekdavo bent dešimt laipsnių daugiau nei čia, Anglijoje. Ir visgi užteko vos kelerių metų tam, kad kūnas atprastų nuo tokios temperatūros. Pamažu merginai ėmė patikti lietingas oras. Galbūt taip nesąmoningai suprato, kad į Ispaniją ilgam nebesugrįš.
   Tylus atodūsis paliko rausvas lūpas. Atsimerkė. Melsvos akys susidūrė su saulės spinduliais, visą šį laiką taip švelniai glosčiusiais veido odą. Šyptelėjo. Naktis jau liko praeityje, spėjo išaušti nauja diena ir nors saulė dar ilgai liks aukštai, ant sienos kabantis laikrodis pranešė, kad laikas sukti į namus. Jos pamaina baigėsi.
   Nusisuko nuo lango atsitraukda ir nuo sienos. Šaltis taip pat dingo. Melsvos akys nuslydo stalo paviršiumi. Daugelis ligų istorijų tvarkingai gulėjo vienoje krūvoje. Kitos, vos keletas, gulėjo išsklaidytos. Vienu paprastu judesiu sudėju ir šias į kitą krūvelę. Šviesiaplaukės hilerės kabinete visuomet karaliavo tvarka. Lygiai taip pat, kaip ir mintyse.
   Tyliai pabarbeno pirštais į stalo paviršių. Galiausiai palikusi kabinetą, jau vilkėdama kasdienius drabužius, pasuko į tryliktą palatą. Melsvos akys nekantriai merkėsi po naktinės pamainos. Jai reikėjo poilsio, tik prieš tai – pažadas.
   Per pastarąsias dienas suvokė, kad Deoiridh nepatinka čia būti. Tiesa sakant, niekam nepatiko būti ligoninėje, todėl pažadėjusi, kad vos tik bus tikra, kad mergaitė jaučiasi gerai ir nieko jai nebenutiks, paleis ir leis keliauti į namus. Aplankyti Ispaniją ir smagiai praleisti likusias atostogas.
   – Labas rytas, – plačiai nusišypsojo įžengdama į palatą. Juto įprasta nuovargį po naktinės pamainos, trūko miego, tačiau jautėsi gerai. Buvo linksma ir nusiteikusi taip pat džiugiai, kaip visuomet. Neleido neigiamiems jausmams laimėti.
   Durys tyliai girgždėdamos užsivėrė už šviesiaplaukės nugaros.
   – Kaip jautiesi? – Trumpam žvilgtelėjo į Matthew, vėliau – į Deoiridh. – Kaip ir pažadėjau, paleisiu tave. Galit keliauti į namus, – linktelėjo vis dar nedrįsdama artintis prie lovos. Stengėsi suteikti tiek erdvės mergaitei, kiek atrodė reikalinga. Ji laikėsi savo duoto žodžio, kaip ir grifė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nelaiminga sėdėjo ant lovos. Jai jau be galo nusibodo švaistyti čia savo vasaros atostogas, o kasdien matyti Daviną taip pat nebuvo malonu. Mergaitė iš paskutiniųjų laikėsi pažado ir leido hilerei ja rūpintis, tačiau tai nebuvo malonu. Reikėjo stiprios valios, kad nė karto neparodytų pasišlykštėjimo ir nepasitenkinimo merginos buvimu šalia, tačiau Deoiridh labai stengėsi. Žinoma, ji tai darė tik dėl Matthew - žinojo, kad tokia reakcija į Daviną herbologą žeistų.
Galų gale ji sėdėjo ant lovos su viltimi, kad šiandien pagaliau galės vykti namo. Buvo gaila prarastos ar bent atidėtos kelionės į Ispaniją, galimybės bent jau paklaidžioti po Aberdiną. Vis dėlto apmaudžiausia buvo tai, kad kasdien reikėjo matyti tą merginą ir dar maloniai su ja elgtis. Bet pažadas yra pažadas, ir rudaplaukė darė viską, kad tiek Matthew, tiek Davina neturėtų už ką jai priekaištauti.
- Labas rytas, - abejingai tarstelėjo ji hilerei įžengus į palatą. Ji kaip visada šypsojosi, tik Deoiridh nenorėjo atsakyti tuo pačiu. Stengėsi ir nesiraukyti, mat neturėjo nuotaikos klausytis nesąmonių, kurių Matthew tokiu atveju būtinai pažarstytų.
- Jaučiuosi gerai, tik labai nusibodo čia būti, - liūdnokai atsakė į klausimą mergaitė. Nežiūrėjo Davinai į akis, tačiau tikėjosi, kad to ir nereikia: jau vakar buvo aišku, kad galima keliauti namo. Norėjosi išvengti visokių formalumų, visų "kaip jautiesi?", "ar viskas gerai?" ir panašiai. Rudaplaukė suprato, kad toks hilerės klausimas yra visiškai natūralus, tačiau nuo to jis nepasidarė nė kiek malonesnis.
Laimei, ji ištarė tiek ilgai lauktus žodžius, tad Deoiridh nieko nelaukdama pašoko iš lovos. Pagaliau nusišypsojusi pažvelgė į Matthew, tada - į Daviną. Svarstė, ar reikėtų ką nors pasakyti, kol suprato: jeigu ji tai padarytų, herbologas būtų tikrai patenkintas.
- Ačiū, - galiausiai išspaudė ji dar kartą pažvelgdama į ispanę. Juto, kad ji yra geras žmogus, kad stengėsi daryti viską, kad ligonei būtų geriau. Tačiau viduje vis tiek dar juto tą sunkiai paaiškinamą pyktį. Protas kuždėjo, kad ji nėra kalta dėl to, kad įkrito Matthew į širdį, tačiau daug lengviau buvo pykti ant jos, o ne svarstyti, kodėl Matthew taip beviltiškai įsimylėjo.
Kadangi ji jau buvo pasiruošusi keliauti namo, tereikėjo paimti krepšį ir išeiti pro duris. Trumpam žvilgtelėjusi į Matthew, tarsi laukdama jo patvirtinimo, kad galima, Deoiridh paėmė daiktus ir nieko nebesakydama išėjo iš palatos.

[Matthew Turner]

Ši vasara prasidėjo daugiau nei blogai. Visų pirma, Matthew su Deoiridh taip ir neiškeliavo į Ispaniją ir, tiesą sakant, herbologas abejojo, ar dar ten vyks. Ir ne šiaip neiškeliavo: jis sužeidė mergaitę taip, kad jai ištisą savaitę teko gulėti ligoninėje, kai vasaros atostogos ir taip neilgos... Žinoma, nelabai padėjo ir tai, kad Deoiridh gydė ne kas kitas, o Davina. Atrodė, kad ji šia ligone rūpinasi ypatingai, ir Matthew nenustojo savęs klausinėti, kodėl. Atrodo, galėjo iškišti ją bet kuriam kitam hileriui, bet ne. Rūpinosi pati ir dar skyrė daugiau dėmesio nei bet kam kitam.
Deoiridh irgi neatrodė laiminga. Matthew nežinojo, kas ją kankina labiau: atostogų švaistymas ligoninėje ar poreikis kasdien bendrauti su Davina. Labai norėjosi tikėti, kad teisingas yra pirmas variantas, tačiau herbologas įtarė, kad ispanė nepalengvina mergaitei gyvenimo. Jautėsi dėl to šiek tiek kaltas: turėjo nuslėpti nuo grifiukės tai, kas siejo jį su ta mergina. Nuo to visiems būtų buvę lengviau.
Davinai įžengus į palatą Matthew nesusilaikė maloniai nenusišypsojęs.
- Labas rytas, - žvaliu balsu pratarė jis. Žvelgė į Daviną, tačiau suprato dabar neturįs galimybės su ja pasikalbėti: svarbiausia buvo Deoiridh sveikata ir gerovė. Labai norėjosi paklausti, kaip ji gyvena, kai tiek daug laiko skiria darbui, tačiau dabar tam nebuvo nei laikas, nei vieta.
Herbologas matė, kad mergaitė nėra nusiteikusi draugiškai, tačiau nieko nesakė: žinojo, kaip jai sunku pakęsti būtent šitą hilerę. Be to, jis buvo tikras, kad Deoiridh pastangas visą tą laiką dėjo tik dėl jo. Tai buvo tam tikra prasme malonu, bet kartu ir kiek liūdna: Matthew būtų norėjęs, kad mergaitė nejaustų jokio priešiškumo Davinai.
Klausydamas privalomo hilerio-ligonio pokalbio juodaplaukis stengėsi negalvoti apie nieką, kas nebuvo susiję su mergaitės sveikata. Vis dėlto prisiminė Ispaniją, kur taip netikėtai susidūrė su šia hilere. Nepaisant to, kad susitikimas prasidėjo nesmagiai, jis buvo malonus. Tada jiedu pasišnekėjo kaip suaugę žmonės, mergina buvo be jo, be to, ji kaip ir visada buvo draugiška.
Mintis apie tai staiga nutraukė iš palatos dingusi Deoiridh. Matthew tik dabar susivokė likęs vienas su Davina. Staiga pasidarė baisu į ją pažvelgti. Herbologas jautėsi labai susinervinęs, tačiau suprato turintis kažką pasakyti: juk mergina visą tą laiką dėjo labai daug pastangų, kad Deoiridh viskas būtų gerai.
- Ačiū tau... Už viską, - krenkštelėjęs galiausiai pratarė jis. - Gal kada dar susitiksime.
Labai norėjosi tinkamiau atsisveikinti. Paspausti ranką ar - dar geriau - apkabinti. Vis dėlto Matthew pabijojo tai padaryti, tad tik linktelėjo ir silpnai šyptelėjęs išėjo paskui dukrą.