0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #60 Prieš 2 metus »
 Su Dafydd jai prireikė daug kantrybės. Daug daugiau nei bendraujant su kitais žmonėmis ir būtybėmis. Kartais Mayrai atrodydavo, kad ir kiek ji besistengs, kad ir kiek priartės prie šio nesuprasto raudonplaukio sielos, bet kurią akimirką jis vėl užsidarys savyje, taip pasislėpdamas nuo pasaulio. Ir nuo jos.
 Bet mergina toliau meilės ir rūpesčio kupinu žvilgsniu žiūrėjo į Dafydd, tarsi nebyliai dar kartą ragindama jį atsiverti ir papasakoti, kas jį taip akivaizdžiai slegia.
 Ir netrukus pasipylė žodžiai, kiekvienas iš jų perliedamas juodaplaukę kaip ledinis krioklio vanduo. Nemalonus jausmas nugulė viduje, o tamsos akys nieko nematančiu žvilgsniu spoksojo į prakeiktąją Temzę.
 Visus tuos mėnesius - negi jis netikėjo jos meile? Nesuprato, koks yra reikalingas? Ar tai buvo jos kaltė? Ar ji padarė kažką ne taip? Ko trūksta jų gyvenime?
 Glausdamasi prie Dafydd, Mayra liūdnai stebėjo tolyn nubėgančią Temzę. Turbūt taip norėtų ir ji per kelias sekundes dingti iš akių visiems ir pabėgti kažkur toli.
 Toli nuo neaiškių jausmų ir… Jis tavęs nemyli. Sakiau. Ir savęs.
 Užsimerkusi, mergina švelniai papurtė galvą ir atsargiai perbraukė per ryškius mylimojo plaukus.
-O dabar? Tikrai pasitiki manimi?-atsargiai paklausė Mayra, nenustodama pirštais šukuoti vaikino plaukų,-Dafydd…-sunkiai atsiduso ji.-Ačiū, kad pasakei… Apie tai. Kad netylėjai. Ačiū.
Abejomis rankomis suėmusi vaikino veidą, juodaplaukė priglaudė lūpas prie jo kaktos - panašiai kaip ir tą rytą - o tada suglaudė jas bučiniui.
 Istorija linkusi kartotis. Ir kaip praeitą kartą verčiami keistų aplinkybių jie puolė vienas kitam į glėbį bėgdami nuo pasaulio, taip dabar buvo tik jiedu prieš Likimą.
 Mažas burbulas, kuriame tilpo tik maža šeima, kur neegzistavo praeiviai, kepinanti saulė ir burzgiančios mašinos.
-Einam į pavėsį? Mažyliams negerai čia,-rūpestingai patikrinusi, kaip laikosi jos vaikai, Mayra pasiūlė ir vėl sunėrė savo ir Dafydd pirštus.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #61 Prieš 2 metus »
Tas susirūpinęs žvilgsnis… Jis glostė vaikinui širdį, tačiau kartu ir kėlė klausimą: gal vis tik nereikėjo nieko sakyti? Mayra nuolat save kaltino, tad galbūt jis padarė klaidą taip atsiverdamas? Kaip įsitikinti, kad mylimoji dabar mintyse neplaka savęs? Ši mintis pervėrė Dafydd skausmingu dūriu.
Atrodė, kad tyla įsivyraus amžiams. Raudonplaukis juto Mayros prisilietimą, buvo be proto gera, tačiau viduje kerojo baimė - dabar jis nebeabejojo suklydęs. Kas dabar bus? Ar mylimoji jam atleis? Ir tada, po daugelio šimtmečių kaip atrodė jam pačiam, Mayra prabilo.
- Mayra… Aš atsiprašau už viską. Tikiu tavimi, prisiekiu, - kažkodėl kalbėti nebuvo lengviau, nors, atrodė, sunkiausia dalis jau padaryta. Dafydd atkakliai žiūrėjo mylimajai į akis. Reikėjo, kad ji kažkokiu būdu juo patikėtų. - Nežinau, už ką, bet žinau, kad mane myli. Niekada nebuvau reikalingas, man sunku patikėti, kad pavyko tave surasti. Myliu tave, Mayra. Myliu… Be tavęs ir mažylių man nėra gyvenimo, aš taip bijau jus prarasti… Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau...
Dafydd atsakė į bučinį ir nejučia susimąstė: praėjusį kartą jis išdrįso pabučiuoti tuo metu nekenčiamą merginą. Tada nieko nesuprato, ypač to, kodėl Mayra nepaspruko vos paleista, juk jis, Dafydd, tuo metu tebuvo kanalizacijos karalius… Dabar jiedu buvo laimingi kartu, bet ar jis pats visko nesugadins?
- Atleisk man, Mayra… - tylutėliai sumurmėjo vaikinas, kai išgirdo dar vienus žodžius. Jie dar kartą parodė merginos praktiškumą, ir Dafydd kiek atlėgo širdis: beveik galvojo, kad mylimoji gali bet kurią akimirką pasprukti.
Stengdamasis negalvoti Dafydd patraukė laiptų link. Žemyn, link upės, vedančių laiptų. Tai buvo artimiausias pavėsis, kurį jam pavyko pastebėti, tad tik pradėjęs lipti žemyn suprato, kur vedasi šeimą.
- Ar tikrai neprieštarauji ten eiti? - paklausė Dafydd merginos. - O gal nori keliauti namo?
Vaikinas žinojo, kad žmonės mėgsta vaikščioti tuo paupiu, tačiau žinojo ir tai, kad jiedviems ši vieta niekada nebus paprastas pasivaikščiojimo takas.
- Ar gali man atleisti? - paklausė Dafydd, niekaip negalintis nustumti baimės. Dėl visa ko pakartojo: - Prisiekiu - tikiu tavimi, žinau, kad esu tau ir vaikams reikalingas. Tu dėl nieko nesi kalta, tai aš esu kvailys. Bet tas kvailys myli tave…
Šeima buvo jau visai prie vandens, vos per keliasdešimt metrų nuo tos vietos. Dafydd atkakliai žiūrėjo į mylimosios akis ir nenusukdamas žvilgsnio priglaudė jos pirštus sau prie lūpų. Jiedu pernelyg myli vienas kitą, kad kas nors juos išskirtų. Viskas bus gerai.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #62 Prieš 2 metus »
 Dafydd atsiprašymai kaip maži akmenukai gulė ant merginos krūtinės. Jai taip norėjosi jų atsikratyti, bet… Bet reikėjo padrąsinančiai nusišypsoti ir spustelėti mylimojo ranką. Mayra žinojo, kad su viskuo susitvarkys - išgyveno juk žymiai blogiau. O šiek tiek kaltės ir nerimo dar niekam nepakenkė, tiesa?
 Bandydama palikti viską ant tilto, juodaplaukė svajojo apie pavėsį ir ramų nuo Temzės atpučiantį vėjelį. Galbūt dar pasiimtų pamažėle bundantį Eliotą ant rankų ir leistų jam dairytis po dar nematytą pasaulio dalį.
-Žinoma. Nebent nori, kad iškepčiau ant saulės?-kilstelėjusi antakį paklausė mergina. Klausimas, žinoma, galėjo nuskambėti sarkastiškai ar šiurkštokai, bet kaip ir bet kuri kita Anglijos ponia, Mayra nebuvo pratusi taip ilgai stoviniuoti negailestingoje kaitroje.
-Atleist? Už ką…-nustebusi, juodaplaukė žiūrėjo į Dafydd nesuprasdama, apie ką jis šneka. Tik vaikinui pradėjus save plakti žodžiais ji mintimis sugrįžo ant to pačio nelemto tilto ir atsidususi tarė:
-Klausyk, susitariam. Kvailiu tave galiu vadinti tik aš. Ir už ką man tau atleisti? Kad esi žmogus? Tas pats žmogus, kuris kantriai laukė, kol pradėsiu juo pasitikėti ir mano įgyta baimė atsitrauks? Man nerūpi, kas buvo anksčiau. Svarbu dabar, o dabar esu aš, tu ir mūsų vaikai. Matai?-Mayra išnėrė jų pirštus ir parodė į vestuvinį žiedą,-Prisiekiau, kad besąlygiškai tave mylėsiu ir atleisiu visas klaidas - realias ar tik tavo įsivaizduojamas. Padariau tai savo noru ir dabar stoviu čia savo noru. Jei tikrai tavęs nekęsčiau, mane matytum kaip žiobaras Kiaurą Katilą. O dabar ateik, nelaimingas kvaily tu…
Apsikabinusi Dafydd, Mayra dar kelis kartus lėtai perbraukė per jo plaukus ir tada plačiai nusišypsojusi patraukė tos ypatingos vietos link.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #63 Prieš 2 metus »
Dafydd nesuprato, ar Mayra jam priekaištauja. O jeigu priekaištauja, tai už ką? Už atsiprašymus? Už nepasitikėjimą? Ar paprasčiausiai už tai, kad per ilgai stoviniavo kaitrioje saulėje? Vis dėlto mylimoji kalbėjo tai, ko vaikinui ir reikėjo. Eilinį kartą įrodė, kad jis ja nepasitikėdamas buvo paprasčiausias kvailys. Klausantis merginos žodžių Dafydd akyse sužvilgo ašaros. Ko gero, tai buvo palengvėjimo ir laimės ašaros. Nedrąsiai nusišypsojęs jis apkabino mylimąją viena ranka. Šią akimirką širdį apėmė toks lengvumas, kad Dafydd negalėjo patikėti vos prieš minutę jautęsis be galo prislėgtas. Jis pabučiavo merginą ir leidosi jos vedamas ten, kur žinojo, kad jiedu eina. Vos tik pasiekęs tą vietą vaikinas staiga sustojo. Dabar suprato: už jokius pinigus nekeistų nieko nuo pat tos dienos, kai jiedu su Mayra čia atsidūrė pirmą kartą. Na, galbūt nebent nuo jo tą dieną sklidusį kvapą…
- Mayra, - prabilo Dafydd tiesiai merginai į ausį: aplinkui buvo pernelyg daug žmonių, kad kalbėtum bent kiek garsiau. - Žinau, kad mūsų istorija prasidėjo ne taip, kaip pasakose. Puikiai prisimenu, kur ir kaip tuomet gyvenau. Bet noriu, kad žinotum: jeigu galėčiau grįžti laiku atgal, nieko nekeisčiau. Jeigu nebūčiau su tavimi elgęsis taip šlykščiai, jeigu nebūtum nupirkusi man megztinio, jeigu nebūčiau tavęs radęs verkiančios kažkokiame kabinete… Viskas būtų kitaip, mes būtume kitokie. Aš esu pernelyg laimingas, kad sutikčiau ką nors pakeisti. Man skaudu, kad suteikiau tau skausmo ir baimės, bet tai mus tik suartina. Tai, ką jaučiu dabar, man yra verta kiekvienos skausmo ir sunkumo akimirkos, kiekvienos bemiegės nakties ar suvalgytos žiurkės…
Tik ištaręs paskutinius žodžius vaikinas suprato, kad galbūt persistengė. Deja, jis nežinojo, kaip pasakyti, ką jaučia. Norėjo išlieti tą džiaugsmą, kad viskas klostėsi būtent taip, bet nežinojo, kaip tą padaryti. Teliko tikėtis, kad mylimoji jį supras.
- Myliu tave, - sumurmėjo Dafydd ir, nepaisydamas aplinkui zujančių žmonių, pabučiavo merginą.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #64 Prieš 2 metus »
 Pagaliau atsidūrusi išsvajotame pavėsyje, Mayra galėjo lengviau atsikvėpti. Į ją nebespigino deginantys saulės spinduliai ir nugara nebeplaukė mažos prakaito Temzės. O ir Eliotas, jau visai atsibudęs, kramtė kažkaip pas jį atsiradusį šniūrelį, savo mažais pirščiukais tvirtai įsikibęs į mamos suknelę.
 Pamažėle, nepastebimai, bet visai tikėtai, artėjo ta lemtingoji vieta, kur prieš beveik metus ji, sveikstanti narkomanė, pusnuogė vartėsi ant žemės su benamiu kanalizacijos karaliumi. Kaip keista. Po tokio trumpo laiko štai stovi jie - padorūs žmonės. Tradicinė šeima, apsikrovusi vaikais ir darbais. Trūko tik namo, šuns ir pernelyg smalsių kaimynų ir jie galėtų keliauti ant žurnalo viršelio.
 Dafydd šiek tiek netikėtai sustojus, Mayra nustebusi atsisuko į jį. Nesitikėjo, kad raudonplaukis taip sureikšmins šią nelaimingo nuotykio vietą. Nuo vaikino balso, o gal nuo nuo Temzės atpūtusio vėjelio, juodaplaukės oda pašiurpo ir ji užsimerkė,tarsi bandytų sugerti kiekvieną žodį į save ir pasidėti kažkur giliai ir saugiai širdyje.
-Tai tu vis dėlto suvalgei tą žiurkę?- mergina po bučinio (vėl) kilstelėjo antakį ir, kažkokiam prisiminimui apie skraidantį graužiko lavoną iškilus prieš akis, paklausė.
-Gerai, išimk pleduką iš kuprinės ir vandens buteliuką. Noriu pasiimti Eliotą, tegul pasigroži pasauliu, o tai apseilės mane,-vėl nejučiomis grįžusi prie vaikų tarė Mayra, patikrindama, ar Oliveris neperkaitęs,-Ir, Dafydd, nepamiršk - aš irgi tave myliu. Taip myliu, kad paaukočiau tau gyvybę. Nebūtinai savo, bet paaukočiau,-šypsena papuošė paraudusį juodaplaukės veidą ir ji nusijuokė. Eliotas, girdėdamas mamos juoką, taip pat džiaugsmingai krykštelėjo, mojuodamas tvirtai rankoje laikomu šniūreliu.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #65 Prieš 2 metus »
Dafydd pastebėjo nustebusį Mayros žvilgsnį, ir tada sutriko pats. Argi jai ši vieta nekėlė jokios emocijos? Kodėl tada ji sutiko čia ateiti? Vaikinas žinojo esąs labai - tikriausiai netgi pernelyg - sentimentalus ir emocingas, ir vis dėlto tas savotiškas mylimosios abejingumas jį kiek trikdė ir galbūt netgi skaudino. Nespėjo daugiau nieko pasakyti ar padaryti, kai pasijuto kaip žaibo pakirstas. Būtų galėjęs duoti ranką nukirsti, kad kai jiedu susitiko Londono kanalizacijoje, jam teko bendrauti su Evelina, nors tada to, aišku, nežinojo. Tad dabar, kai Mayra tiesiai šviesiai užsiminė apie gėdingiausią Dafydd gyvenimo laikotarpį, vaikinas pajuto tarsi dūrį į širdį. Liūdnai žiūrėjo į merginą ir norėjo paklausti, kodėl ji ištarė tuos žodžius. Negi norėjo pasišaipyti?
Vis dėlto Dafydd patylėjo. Suprato pats esąs kaltas, kad užsiminė apie žiurkes, tačiau vieno dalyko pakeisti negalėjo: tai, kad jo nevykusį bandymą perteikti jaučiamą laimę Mayra pavertė pašiepimu, draskė širdį.
Beveik nematydamas, kas darosi aplinkui, padarė ko paprašytas, nors juto, kad jo vidinė būsena pasikeitė. Keisčiausia buvo tai, kad šį kartą vaikinas savęs negraužė, tik atkakliai kartojo tą patį žodį: kodėl? Bijojo jį ištarti garsiai, tad iš viso tylėjo. Galų gale pradėjo mąstyti, kad galbūt jis nėra vertas turėti mylimą ir mylinčią žmoną ir vaikus? Kartą įkritęs kanalizacijon pakilti nebegali?..
Keisti Mayros žodžiai dar labiau sutrikdė vaikiną. Bijodamas susitikti su mylimosios akimis, žvelgė į Eliotą. Paglostė bundančio Oliverio galvytę, bet viduje jautėsi keistai tuščias ir viskam abejingas. Spėjo, kad mergina jau seniai pastebėjo vėl pasikeitusią nuotaiką, bet labai norėjo tai nuslėpti, tad laisva ranka išsitraukė iš kišenės mėgstamiausio pastarojo meto Mayros skanėsto - kažkokios ten karamelės, kurią pardavėja labai giria, - pakuotę ir šaukštelį. Vylėsi padaryti šią mažą staigmenėlę kiek kitokiomis sąlygomis, tačiau nutarė, kad dabar tam yra tinkamiausias metas. Ištiesė ranką mylimosios link ir neryžtingai nusišypsojęs paklausė:
- Ar nori valgyti?

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #66 Prieš 2 metus »
 Paėmusi iš Dafydd rankų pleduką, Mayra meistriškai jį sulankstė ir padėjo ant žolės lopinėlio. Prilaikydama Eliotą, ji atsisegė nešioklę ir paguldė mažylį ant žemės. Išsilaisvinusi iš įvairių šniūrelių ir dirželių, juodaplaukė gražiai sulankstė ir paslėpė nešioklę kuprinėje. Paėmusi mažyli, mergina meistriškai per kelias sekundes sulankstė pledą ir jis taip pat dingo kuprinėje.
 Galiausiai vėl atsistojusi, Mayra pasitvarkė plaukus, suknelę ir atsisuko į Dafydd.
-Valgyt?-nustebusi paklausė ir tada jos akys užkliuvo už karamelės indelio.-Tu atnešei karamelės?-merginos akys sublizgo,-Bet, žinok, mano rankos užimtos, tai turėsi mane pamaitinti.
 Juodaplaukė nusijuokė ir prisiglaudė prie mylimojo.
-Kodėl tu vėl toks paniuręs? Ar kažką ne taip vėl pasakiau? Dafydd, netylėk,-susirūpinusiu žvilgsniu pervėrusi vaikiną paklausė mergina. Eliotas, itin susidomėjęs tėčio plaukais, tiestelėjo rankutę jų link, galiausiai kelias sruogas įkalindamas savo mažame kumščiukyje.
-Oi. Nesimuistyk, tuoj išlaisvinsiu,-bandydama atsargiai atgniaužti berniuko, kuris jau taikėsi susigrūsti plaukus į burną, pirštus sumurmėjo Mayra. Šiek tiek suraukusi nosį, mergina atsargiai išlaisvino Dafydd iš sūnaus gniaužtų, nors keletas plaukų vis tiek buvo išrauti.
-Žinai… Džiaugiuosi, kad tave sutikau būtent tą dieną. Ir kad atėjome čia. Ir… Ačiū, kad esi mano gyvenime,-glausdama Eliotą prie savęs, Mayra nukreipė žvilgsnį į tamsią Temzę ir tyliai tarė tikėdamasi, kad jos akyse neprisikaupė ašarų.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #67 Prieš 2 metus »
Dafydd žiūrėjo į mylimąją ir atkakliai stūmė mintis į šoną. Šią akimirką labai norėjo grįžti namo, tačiau puikiai suprato, kad Mayra retai kur išeina, tad negalima gadinti jai dienos. Pats kasdien keliaudavo į darbą, tad nenuostabu, kad mielai būtų praleidęs visą savaitgalį namie. Vis dėlto mergina su vaikais ten praleisdavo tiek laiko, kad Dafydd negalėjo sugriauti pasivaikščiojimo.
Panašu, kad pavyko pradžiuginti Mayrą. Dafydd tik tiek ir tereikėjo, kad ir pats pasijustų gerai. Apkabino merginą ir džiaugėsi tuo, kad ji laiminga. Dar svarbiau buvo tai, kad jis buvo jos laimės dalis.
- Man viskas gerai, aš tik pernelyg daug galvoju, - pratarė vaikinas. Ir tai buvo tiesa: mylimosios juokas ir buvimas šalia labai staigiai paslėpė visas neigiamas emocijas. Nusišypsojęs pakštelėjo Mayrai į žandą, kai pajuto, kad jį kažkas laiko. Nespėjo susigaudyti, kai mergina puolė jo gelbėti. Ši situacija kažkodėl prajuokino vaikiną. Vis dar kikendamas Dafydd žvilgtelėjo į pabudusį Oliverį. Norėjo kažką sakyti, tačiau tada išgirdo Mayros žodžius. Pakėlė akis į ją, tačiau nerado ką pasakyti. Buvo taip gera girdėti mylimosios žodžius, kad raudonplaukis paprasčiausiai bijojo vos tik išsižiojęs viską sugadinti.
- Esu ir visada būsiu, - vis dėlto pratarė jis. Tarsi tik dabar prisiminęs, kad rankose laiko tą klaikią saldybę pradėjo rakinėti dangtelį. Ilgokai trukęs pagaliau teikėsi šaukšteliu pakabinti to skysčio. Atsargiai, kad nepamestų nė lašelio tos brangenybės, pakėlė saldėsį Mayrai prie lūpų.
- Galiu maitinti kad ir kasdien, - nusišypsojęs pratarė jis.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #68 Prieš 2 metus »
  Mayra nežinojo, kas tiksliai atsitiko, bet buvo akivaizdu, kad Dafydd nuotaika pasitaisė ir jai to užteko. Juk vaikinas dabar buvo jos šeimos dalis - šeimos, kuri turėjo nutraukti nelaimių ir skausmo grandinę jos giminėje. Mayra tikėjo, kad jos vaikai irgi bus laimingi ir nepažins skausmo, kurį teko išgyventi jai. Ne, ji padarys viską, ji paaukos viską, kad tik jos mažyliai būtų saugūs nuo viso pasaulio blogio.
 Gal buvimas mama tą ir reiškė? Tą nenusakomą bei besąlygišką meilę mažam padarėliui, kuris tik ima ir ima iš tavęs. Mergina taip pat pastebėjo ir pasikeitųsi savo elgesį su kitais - ji dažniau stengdavosi pasirūpinti Dafydd, nors šis ir pats viską galėjo pasidaryti, ar tai kaip kokia erzinanti boba eidavo iš paskos ir vis primindavo, ką reikia padaryti. Ir viskas iš tos beprotiškos meilės, kartais pagardintos aistros prieskoniais.
 Tamsios merginos akys atidžiai tyrinėjo mylimojo veidą - tokį pažįstamą ir tokį brangų. Dabar be vaikino ji neįsivaizdavo savo gyvenimo. Tiesą pasakius, ir nenorėjo įsivaizduoti. Dafydd ištarti žodžiai  privertė kažką viduje sukrusti ir sušildė vidų, o dabar tas karštis spinduliavo nuo paraudusių juodaplaukės žandų. Lyg susigėdusi ar ką, ji šyptelėjo ir prisiglaudė prie Elioto, vis dar nenuleisdama akių nuo tirštos karamelės. Vis dar nieko nesakydama, išsižiojo ir leido saldėsiui pakutenti skonio receptorius.
-Mmm…-mėgaudamasi numykė Mayra,-Kur pirkai? Šita pasakiško skonio!
Atsargiai laikydama Eliotą viena ranka, mergina paėmė iš vaikino šaukštelį ir dar pasikabino gardumyno.
-Žinai, gana. Pasilikim vėliau, namuose, kai galėsim pabūt vieni. Dabar… Daug žmonių,-grąžindama įrankį papurtė galvą juodaplaukė.
-Kaip manai, gal kur rastume netoliese parką? Tuoj reikės maitinti dvynukus, o, žinai, pakelėje to daryti nesinori,-pakštelėjusi Dafydd į skruostą paklausė mergina ir nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #69 Prieš 2 metus »
Dafydd jautė įdėmų Mayros žvilgsnį ir šiek tiek sutriko. Nenuleido nuo jos akių, tačiau nejučia pradėjo spėlioti, ar mylimoji neieško kokių nors neigiamų emocijų. Vis tik merginai šyptelėjus Dafydd atsipalaidavo. Nedrįso tikėtis, kad ji tiesiog nori paspoksoti į jį (ką nuolat darydavo pats, nenuleisdamas akių nuo merginos), tačiau nutarė pagaliau nustoti save varginti tokiais sudėtingais klausimais, o paprasčiausiai mėgautis buvimu kartu.
Atrodo, Mayra buvo patenkinta ta maža staigmenėle. Šis supratimas pripildė Dafydd širdį laimės. Buvo be galo gera žinoti, kad jis gali pradžiuginti mylimąją, net jeigu tam tereikia indelio karamelės. Šypsodamasis žiūrėjo, kaip Mayra mėgaujasi tais saldžiais malonumais, kurie, ko gero, yra suprantami tik nėščiosioms.
- Ten pat, kur visada, prie namų, - šiek tiek nustebęs atsakė į klausimą Dafydd. Neprieštaraudamas paėmė šaukštelį iš rankos ir suvyniojęs į servetėlę įsikišo į kišenę. Taip, kai jiedu bus vieni, jis būtinai pamaitins mylimąją.
- Man atrodo, kažkur netoliese turėtų būti, - bandydamas tiksliai prisiminti pratarė raudonplaukis. Londono gerai vis dar nepažinojo, tačiau kiek prisiminė, kažkoks parkelis turėjo būti. Vaikinas puikiai suprato, kad mažyliams pamaitinti reikia kiek privatesnės vietos (tiesą sakant, nebuvo tikras, kaip pasijustų, jeigu Mayra pradėtų tą daryti tarp daugybės žmonių), tad lengvai sutiko keliauti kažkur kitur.
Ši vieta jiems visada bus ypatinga, jam pačiam - kelianti dvejopus jausmus, tačiau Dafydd dar kartą įsitikino: jiedu vienas kitą myli taip, kad pajėgs įveikti bet kokias negandas. Dvynukai ir būsimas mažylis bus labai laimingi: augs gal kiek neįprastai susikūrusioje, tačiau be galo mylinčioje šeimoje. Šią akimirką tai vaikinui buvo svarbiausia.
Galiausiai grąžinęs Mayros skanėstą į kišenę, velsietis apkabino ją viena ranka. Jausdamasis be galo laimingas nusivedė savo šeimą parko link.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #70 Prieš 2 metus »
Levanda stovėjo ant Tauerio tilto apsirengusi pistacijų žalumo trumpa suknele, su kuria jautėsi kiek nejaukiai. Nors diena atrodė visai šilta, tačiau stovint ant tilto oda probėgšmais pašiurpdavo nuo lengvo vėjo. Jos raudoni plaukai vis pynėsi jai aplink kaklą. Tai jai priminė, pitoną, kuris dažnai taip meilindavosi, tikėdamas susilaukti merginos prielankumo.
Keturiolikmetė vis dairėsi aplinkui, ne tik norėdama nepražiopsoti ateinančios Dori, bet ir todėl, jog ant šito tilto stovėjo pirmąkart. Užaugusi Veronoje, Londoną ji matydavo tik per kvidičo rungtynes, kuomet jos su mama čia apsistodavo, palaikydamos tėtį ir nepraleisdamos nei vienų rungtynių. Tiesą pasakius, milžiniškas miestas, pilnas visur zujančių žiobarų ir burtininkų, jai nebuvo prie širdies. Ji mieliau būtų visą vasarą praleidusi Veronoje, sėdėdama ant palangės ir vieną po kitos rydama knygas, kurių nespėjo perskaityti per mokslo metus.
Nors Tauerio tiltas buvo tikra legenda, o ir, pravažiuodamas pro šalį, jo nepastebėti negalėjai, tačiau čia stovint, jis atrodė kur kas didingesnis, nei žiūrint iš šono. Milžiniški bokštai kone rėžė dangų, o tiltas buvo toks aukštas, kad žiūrint žemyn pradėdavo svaigti galva.
Levandai pradėjus nerimauti, dėl to, jog niekur nesimato Mendel, ši iš suknelės kišenės išsitraukė suglamžytą pergamento skiautę, kurią vakar atsiuntė nepažystama pelėda.
Citata
Skubiai turime susitikti. Nutiko keistas dalykas, susijęs su rutuliuku. Rytoj vidurdienį ant Tauerio tilto. Dori
Apie nuotykį su nelemtu stiklo kamuoliuku ir vyru vardu Jozefas, mergina buvo jau beveik pamiršusi. Žinoma, tokio dalyko per vieną dieną visiškai iš savo atminties neištrinsi. Visi įvykiai, nutikę pavasarį, it koks šešėlis praslinkdavo merginos pasąmonėje ilgomis bemiegėmis naktimis ar tais vakarais, kai žiūrint į kalendorių raudonplaukė prisimindavo, jog vasara greit praslinks. Ji nujautė, jog Mendel bus kažkur įsipainiojusi ir prisivirusi košės. Na, tikiuosi, jog ji ne savo noru pas tą plikį užsuko "pasisvečiuoti"... Žinant, kaip ji viskuo domėjosi, nesistebėčiau...
Klastuolė nejučia palietė ranką, ant kurios plikis buvo užtepęs keisto viralo. Ji pradėjo vos juntamai dilgčioti, tačiau raudonplaukė nusprendė, jog tai jos smegeninė krečia pokštus. Tik dabar mergina suprato, kaip jai iš tikrųjų pasisekė, jog jos išnešė sveiką kailį, ir jai nieko daugiau nenutiko. Ketvirtakursė mintyse paikai vylėsi, jog visa tai pabaiga. Gal jiems užteko Mendel, o mane jie nusprendė palikti ramybėj?
Prisidengusi akis nuo saulės ji pamatė ateinančią antrakursę.
- Sveika, kas nutiko? - tiesiai šviesiai paklausė Levanda, vildamasi, jog taip pavyks užkirsti kelią kalboms apie tai, kaip praėjo vasara.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #71 Prieš 2 metus »
Vasaros atostogos. Šilta, tačiau šiek tiek vėjuota diena. Dori net ir tokią šiltą dieną buvo apsimovusi juodas timpas. Maikutė buvo trumpomis rankovėmis, tačiau irgi juoda bei su gobtuvu. Gobtuvas buvo užmaukšlintas ant galvos. Mendel ėjo greitu žingsniu susikušusi rankas į kišenes. Galiausiai vos neatsitrenkė į Levandą.
- Labas.
Tamsiaplaukė nužvelgė merginą.
- Oho. Gražiai atrodai, - pagyrė būsimą penktakursę.
Tik dabar Dori pagalvojo apie tai, kad galbūt Levandai nebuvo patogu atvykti į Londoną? Kur, dėl Merlino barzdos, bendrakoledžė išvis gyveno?
- Levanda, o kur tu gyveni? Tikiuosi, nereikėjo čia trenktis iš nežinia kur? - šiek tiek susigėdusi paklausė.
Pati Dori atrodė klaikiai. Akys buvo šiek tiek užtinusios nuo bliovimo. Veidas paraudęs nuo bėrimų, kurie atsirado galbūt iš nervų, o galbūt nuo ištisinio trynimo bandant nuvalyti ašaras. Juzefą mergaitė šiuo metu buvo pamiršusi, nes jai rūpėjo visai kas kita. Juk už kelių dienų vyks svarstymas Magijos ministerijoje. Mendel niekaip nepavyko nustoti apie tai galvoti ir nusiraminti. Ir būtent kaip tik dabar turėjo pradėti dėtis keisti dalykai su delnu?!
- Gal paeikime šiek tiek toliau, - tarė bendrakoledžei ir apsidairė. - Juk nebūtų gerai, jeigu viena iš mūsų arba abi nukristume nuo tilto, ar ne?
Dori akys užkliuvo už prie pat tilto esančio suoliuko. Mergaitė klestelėjo ant jo. Siaubas, visada entuziastingai nusiteikusi Dori šiandien išties atrodė visai kitaip.
- Juzefas man ta nesąmone buvo patepęs delną. Pavasarį kelis kartus man jį niežėjo, ir tada iš rutuliuko išdygdavo to plikio veidas. Taip buvo nutikę vos kelis kartus. Nieko ypatingo jis man nepasakė. Tik paklausdavo, kaip sekasi, kaip einasi Hogvartso reikalai ir dingdavo.
Mergaitė nepasakojo Levandai, kad visus tuos kartus bandė kamantinėti Juzefą, klausė, ką jis rezga, kaip sekasi dirbti su siekėju, net prašėsi pas jį į kambarį, bet Juzefas nesidalino jokia informacija.
- O tau? Ar tau kažkas buvo nutikę? Dėl Gringotso goblinų, Levanda, mes apie tai beveik nekalbėjome! - prisiminė praeitus mokslo metus. - Negalime vaidinti, kad nieko nenutiko!
Dori atsiduso. Rankos vis dar buvo kišenėse. Dešinė ranka gniaužė burtų lazdelę, o kairė siekėją. Siekėjas jau buvo be aksominio maišelio. Mendel kaži kada jį pametė. Beje, šiandien Dori neturėjo Džo. O tai jai buvo nebūdinga.
- Vakar mano delnas pradėjo rausti. Po šimts, vienu metu buvo beveik raudonas. Šiandien visą dieną jį niežti. Bandžiau kalbėti į siekėją. Nieko. Aš nežinau, kas čia darosi!

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #72 Prieš 2 metus »
Levanda, atidžiau įsispoksojusi į pašnekovę, pamatė, jog ši tikrai ne pačios geriausios formos. Nuo galvos iki kojų juodai apsitaisiusi mergina, akivaizdžiai, arba sirgo, arba verkė, mat jos akys buvo smarkiai paraudusios, o veido nepuošė ta nuolatinė draugiška išraiška. Nors dabar buvo vasaros vidurys, Mendel atrodė pavargusi lyg po kokios egzaminų savaitės. Kad ir kas nutiko, akivaizdu, jog tai išvargino Dori.
Šiaip ne taip, atplėšusi savo dideles akis nuo merginos, ji mandagiai padėkojo, susilaukusi pagyrimo ir nusivylė, jog nebus išsisuksi, nuo klausimų apie asmeninį gyvenimą. 
- Šiuo metu, net pati gerai nežinau, kur aš gyvenu. Tačiau gimiau ir augau Veronoje. Kaip tyčia, dabar vyksta kvidičo turnyras, kuriame dalyvauja mano tėtis, tad mes su mama atvykome jo palaikyti... - staiga mergina priklauso liežuvį, suvokusi, jog per daug paatviravo. Ji niekam kitam Hogvartse nebuvo pasakojusi apie savo šeimą, o ir Dori nelaikė pačia artimiausia drauge, - Šiaip ar taip, jei būčiau namie, vargu, ar būčiau spėjusi laiku atlėkti, bet kadangi esu Londone, čia atkakti buvo vieni juokai.
Vos tik šioms susirangius ant netoliese buvusio suoliuko, tamsiaplaukė papasakojo, kas nutiko per kelias vasaros savaites. Nors Levandai ir buvo gaila klastuolės, giliai širdyje mergina vylėsi, jog Juzefas bus ją pamiršęs.
- Būtų gerai, jei galėtume vaidinti, kad nieko nenutiko, - niuriai šyptelėjo mergina.
Ji nejučia įsistebeilijo į savo ranką, kuri, ypač po to, kai kompanionė prasitarė apie ją kamuojantį rankos niežulį, pradėjo lengvai dilgčioti. Dabar gerai įsižiūrėjusi ir ji galėjo pastebėti, kad dešinioji jos ranka kur kas raudonesnė nei kairė. Tačiau, paikai nurašė šią mintį savo vaizduotei. Šiaip ar taip, klastuolės ranka atrodė kur kas geriau, nei Dori.
- Aš visą vasarą vyliausi, jog tas senas plikis bus mus pamiršęs. Užjaučiu ir dėl rankos. Nuoširdžiai, nesuprantu, kaip mes į visą šią nesąmonę įsivėlėme. Bet klausyk, mes juk esam už mokyklos ribų, o Juzefas sakė, jog jam norisi išbandyti, kaip Hogvartsas apsaugotas. Gal jam mūsų nereikia, kol mes ne mokykloje. O kai nusigausime į pilį, galėsime kreiptis į mokytojus. Ką manai? - kastuolė tikėjosi, jog jos planas neskambėjo, kaip kinkas drebinančios bailės pliurpalai. Nors puikiai suprato, jog visa tai, ką sakė, skambėjo per daug lengvai, kad būtų tiesa, bet keturiolikmetė vis tiek vylėsi, jog visa tai gali išsispręsti.
- Šiaip ar taip, tu atrodai pavargusi. Nejaugi visos mintys apie tą nelemtą įvykį taip tave nukankino? Ar dar kažkas nutiko? - bandė nukreipti temą Levanda.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #73 Prieš 2 metus »
Dori viena ausimi klausėsi, ką kalba koledžo draugė. Ji girdėjo, kad vyksta kvidičo turnyras. Kažkur mintyse susiformulavo keli klausimai. Londone? Nejaugi? Kur? Kiek laiko truks? Kada baigsis? Tačiau vis dėlto tamsiaplaukė nieko į tai neatsakė. Net kvidičas dabar nebuvo toks svarbus.
- Mes negalime kreiptis į profesorius, Levanda, - rimtai atsakė. - Juk jis sakė, kad jeigu kam nors prasitarsime, mus nužudys, - mergaitei pašiurpo sprandas. - Bet taip, jis kalbėjo apie Hogvartsą. Tai kurių galų mano ranka siaučia dabar? - šito Mendel negalėjo suprasti.
Kai Levanda paklausė apie Dori būseną, mergaitės viduje kažkas sukirbėjo.
- Aš išsprogdinau savo tėvų svetainėje esantį televizorių. Tada aš pabėgau kelioms dienoms iš namų. O dabar beliko laukti svarstymo. Supranti? Svarstymo. O jeigu aš negalėsiu grįžti į Hogvartsą? - Dori patempė lūpą. - O jeigu iš manęs atims lazdelę ir turėsiu gyventi suknistame tų nevykėlių pasaulyje? - kad ir kaip stengėsi susilaikyti, mergaitės akyse ėmė tvenktis ašaros.
Tačiau tuo pačiu tamsiaplaukei taip ėmė peršėti tą ranką, o siekėjas, Dori jautė, pradėjo kaisti. Išsitraukusi rutuliuką Dori į jį pažvelgė ir... po kelių akimirkų mergaitės ir vėl buvo beduriame Juzefo kambaryje.
- Nebėra! Neturiu! - rėkė jis. Tačiau ne merginoms, o į tą keistą žetoną primenantį daiktą. - Nebebus! Neišvirsim jo, supranti? Šitiek žmonių... Kiek mes jų turim, dvidešimt? Taip taip... dabar pasikviečiau tas iš Hogvartso, - tik dabar Juzefas piktu žvilgsniu pažiūrėjo į klastuoles. - Joms baigiasi pirmosioms. Sakai? Kur, šiltnamiuose? Herbologija? Geniali mintis.
Juzefas nutrenkė ant stalo žetoną ir pamojo merginoms sėstis ant sofos. Dori iškart taip ir padarė. Juzefas įsitaisė šalia.
- Kas vyksta? - išdrįso paklausti mergaitė.
- O tau kas vyksta? Atrodai klaikiai, mergaite, - pakėlė antakį vyrukas.
Mendel tik atsiduso.
- Teisingai, nėra laiko, - tartum pritarė tam, kad mergaitė nepradėjo tauškėti. - Šiandien aš esu susinervinęs, nes jūsų eliksyro poveikis baigiasi. Viskas, galime to nebetęsti.
Juzefas burtų lazdele palietė abiejų mergaičių rankas tose vietose, kuriose aną kartą tepė eliksyrą. Dori iškart pajuto, kad kažkokia gija, kuri ją visą tą laiką laikė ir erzino, nutrūko. Ji pajautė palengvėjimą.
- Viskas? Mes laisvos? - mergaitė jau norėjo stotis.
- Jokiu būdu! - grėsmingai sušuko plikis ir nutaikė į Dori burtų lazdelę, kad ši bijojo ir sukrutėti. - Aš girdėjau, ką jūs kalbėjote. Aš viską girdžiu. Žinau, kas jus slegia. Žinau, ką jauti galvodama apie savo šeimą, - pasakė jis Levandai. - Žinau, ką padarei savo, kaip tu sakai, suknistų tėvų žiobarų namuose, - dabar jau kalbėjo žiūrėdamas į Dori. - Viską aš žinau! Todėl nei nebandot, nei neketinat niekam apie tai prasitarti, supratot? Niekam! Kitaip aš jus nužudysiu, ar aišku?!
Dori linktelėjo.
- Tas eliksyras šiaip jau nieko vertas, - toliau kalbėjo jis. - Net ne juodoji magija, o tik viralas tokioms kaip jūs gąsdinti. Štai kur yra juodoji magija, - didingai tarė laikydamas savo siekėją. - Štai, - ėmė jį glostyti. - O viralas... O viralas tik kelia niežulį ir raudonį, kad visi manęs klausytų. Sakau jums tai, nes šiaip ar taip ant jūsų šiandien jis nebebūtų, o daugiau aš neturiu. Bet kitiems viralas dar nesibaigęs. Ir man būtinai reikia jo dar. Jumis aš pasitikiu, mergaitės. Jūs nebandysite nuo manęs bėgti. Nebandysite atsikratyti siekėjais, nes suprantate, kad tada aš ateisiu į Hogvartsą ir jus nuskriausiu. Juk suprantate tai, ar ne?
Per Dori kūną perbėgo šiurpulys.
- Bet ne visi supranta, - toliau tęsė plikis. - Jei kažkas sugalvotų priešintis... Koks stipresnis magas, - Juzefas lyg nusigando. - Vis tik prisikvietėme kai ką iš Bordžino ir Berkso, - Juzefo balse akimirką pasijuto mažumėlė baimės. - Man vis tiek reikės to viralo. Ne jums, bet reikės. Ir jūs man galite kai ką suveikti. Turėsite man pagelbėti. Dar nereikės jūsų pašalinti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #74 Prieš 2 metus »
Visas merginos viltis, apie greitai išsispręsiančią problemą, sudaužė Dori, primindama, jog tas pamišėlis prigrasino jas nužudyti, jei šios kam prasitars. Levanda nemanė, kad taip gali nutikti, mat, nors vyras ir buvo be vieno ar net kelių varžtelių galvoje, ir tikrai mokėjo kerėti kur kas geriau nei klastuolė, tačiau į visišką bejausmį psichopatą panašus irgi nebuvo. Daugų daugiausia, ką šis galėjo padaryti, įstatyti joms kelias dideles ir skaisčiai mėlynas mėlynes užpakaly. Žinoma, bepigu jai kalbėti, kai paskutinį kartą Juzefą matė vos ne prieš pusę metų.
Ugninių plaukų savininkė, išklausiusi Mendel rūpesčius, norėjo ją paguosti, tačiau nerado reikiamų žodžių. Ji buvo nelabai vykusi pašnekovė dialoguose apie asmeninius rūpesčius. Tad ši nusprendė patylėti. Kad ir kaip ten bebūtų, jai net buvo keista, kad antrakursė galėtų taip prisivirti košės, mat ją laikė pakankamai pavyzdinga, nors ir per daug smalsia mokine.
Staiga, kompanionės ranka, kaip reikalas, pradėjo raudonuoti. Nejučia Levanda dirstelėjo į savo dešinį delną, tačiau šis, nors ir buvo kiek paraudonavęs ir vis dar įkyriai, tačiau vos juntamai tvinkčiojo, atrodė kur kas geriau, nei tamsiaplaukės. Mergina, kaip ir Mendel, susirado kišenėje savąjį stiklo kamuoliuką ir, vos į jį pažvengus, nusikėlė pas prakeiktą plikį.
Raudonplaukė stovėjo sustingusi ir žvelgė į pliurpiantį senį. Jokie žodžiai jos makaulėje neužsiliko. Viskas, apie ką ši galvojo, buvo žlugusi, bet taip ilgai vasarą puoselėta mintis, jog šio veido ji niekad nepamatys. Deja, dažnai norisi tikėti, jog viskas savaime išsispręs, tačiau taip labai retai kada nutinka. Levanda, linkusi veikiau bėgti nuo savo problemų, nei su jomis susidurti, net būdama keturiolikos, sunkiai susitaikė su mintimi, kad visas šis Dantės pragaras vėl užvirs, ir, akivaizdu, tęsis pakankamai ilgai, tad visko greitai pamiršti nepavyks.
Ji klestelėjo ant samanų žalumo sofos, kur jau buvo įsitaisiusi Mendel. Jei nebūtų tokia išsigandusi, tikrai skirtų pusę sekundės pamąstymams apie tai, kaip dailiai ši sofa pasiūta, o svarbiausia - į ją atsisėdęs neįkrenti it į kokį susidėvėjusį Hogvartso krėslą bendrajame kambaryje.
Nors klastuolei vis dar buvo sunku sutelkti dėmesį į pliurpiantį diedą, ši išgirdo tuos išsvajotus žodžius: "Viskas, galime to nebetęsti." Žinoma, nuo jos širdies, kaip ir nuo jos kompanionės, nusirito didžiulis sunkus akmuo. Tačiau palengvėjimo jausmas taip ir nespėjo pilnai užvaldyti Levandos, mat vyras, eilinį kartą, pradėjo grasinti. Visas šis milžiniškas nesusipratimas su Juzefu buvo taip prislėgęs raudonplaukę, kad visus jo svaičiojimus ji girdėjo kaip per rūką. Merginos neapleido mintis, jog joms taip niekada ir nepavyks išsivaduoti iš vyro gniaužtų.
Staiga Juzefui pradėjus kalbėti apie juodąją magiją, plaukai Levandai piestu pasistojo. Mes tikrai skrisim iš mokyklos... Ir dar kaip pasiplasnodamos.
Juzefas, kiek pakitusiu balso tonu, pradėjo aiškinti merginoms, ko jis iš jų nori:
- Kai vėl sugrįšite į Hogvartsą, nueikite į Herbologijos šiltnamį. Ten turėtumėte rasti Krameblijų lapų. Paimkite kokius du tuzinus. Tik negaiškite laiko, nes žinot, kas nutiks, - šyptelėjo plikis.
Kaip ir praeitą kartą, net neįspėjęs merginų, pasiuntė jas atgal ant Tauerio tilto.
Levanda, kiek atsitokėjusi, atsisuko į Mendel. Paauglė, ištikta šoko, vos rinko žodžius:
- Ką mes darysime? Jis, tikrąja to žodžio prasme, nori, kad mes pavogtume kažkokius lapus iš šiltnamio! Tu supranti, jog mus gali išmesti už tai iš mokyklos?! - raudonplaukė pajautė, kaip jos isteriniai pliurpalai vis garsėja.
Mergina, vis nerasdama sau vietos, vaikščiojo pirmyn atgal tiltu. Nors saulė dar net neketino užleisti savo vietos pilnačiai, tačiau, Levanda, žvilgtelėjusi į laikrodį suvokė, jog jai tuoj reikės skuosti namo.
- Mums reikia plano, - lyg niekur nieko suburbėjo sau panosėj ir žvilgtelėjo į juodai apsitaisiusią antrakursę.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"