[Mayra Llewellyn]

 Vėsus vėjas, vis atpūsdavęs nuo upės, kedeno juodus merginos plaukus. O ta maža, smulkios merginos formos figūrėlė, vartoma kažkieno delne, savo tamsiomis akimis žiūrėjo į priešais ją stovintį vaikiną, kaip marionetę valdomą jausmų. Lėlių teatras, tik, deja, čia nebuvo nei aikčiojančiu ir plojančių žiūrovų, nei užuolaidų, kurioms nusileidus, lėles vėl apleistų jų gyvybės kibirkštėlė ir jos užmigtų, sapnuodamos nerūpestingus sapnus.
 Taip Mayra ir laukė. Jos stiklinis žvilgsnis nukrypo į pilką Londono dangų. Iš šono pažiūrėjus, visa tai atrodė juokinga. Nė vienas iš jų nenorėjo kalbėti apie save ar kitą, bet štai, stovėjo, tarsi kažkas būtų viską nusprendęs už juos.
 Dafydd šūksnis pažadino ministerijos darbuotoją iš savotiško transo. Ji net nespėjo pasipriešinti, kai labai negražiai užvirto ant vaikino. Dabar jie žiūrėjo vienas kitam į akis ir nebuvo kur tą žvilgsnį nusukti. Mayra uždėjo ranką ant Dafydd kaktos. Nekarščiuoja. Perdozavus dažniausiai irgi kažkiek pasikeičia temperatūra, na, ar bent jau tiek juodaplaukė atsiminė iš lankstinukų, kurių prisiskaitė laukdama, kol bus pakviesta į psichiatro kabinetą.
-Dafydd, kada paskutinį kartą nusimaudei ir gerai pavalgei?-dabar jau rimtai susirūpinusi buvusio bendrakoledžio būkle paklausė mergina. Deja, ji vis dar nesiteikė nulipti nuo jo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pajutęs ranką sau ant kaktos Dafydd nežinojo, kaip į tai reaguoti. Nesuprato, kam reikalingas toks veiksmas, tačiau neatrodė, kad Mayra tai daro norėdama paerzinti ar pasityčioti. Staigiai sugriebęs jos ranką vaikinas norėjo stipriai suspausti - gal ji pajutusi skausmą kiek atsikvošės? - tačiau taip ir liko sustingęs su Mayros plaštaka savo delne.
Nauji Mayros klausimai ir vėl buvo nei į tvorą, nei į mietą. Žinoma, ji tikriausiai puikiai prisiminė paskutinį judviejų susitikimą, tad tiesiog nepraleido progos pasišaipyti. Vis dėlto tonas buvo kažkoks ne toks. Susidarė įspūdis, tarsi jai išties rūpėtų. Dafydd turėjo gerokai susitelkti, kad nepasiduotų tokioms mintims. Labai norėjosi tikėti, kad klausimas ir susirūpinimas yra nuoširdūs, tačiau vaikinas to padaryti negalėjo. Tik jau ne Mayra, kuri ne taip seniai bandė nedovanotinus kerus tam, kad sušertų jam žiurkę...
- Tavęs tai neliečia, - abejingai pratarė raudonplaukis. Kadangi Mayra nesiteikė nuo jo pasitraukti, Dafydd negalėjo atsikelti: nenorėjo staigiai stotis ir jos sužeisti. Tas nenoras jį gerokai nustebino, tačiau juk ką tik baisiausiai išsigando, kai pamanė, kad ji nori nusižudyti. Gal ji nėra tik "lėlė pykčiui sugerti"? pradėjo svarstyti Dafydd vis dar nepaleisdamas merginos rankos. Kadangi jau beveik metus visą laiką buvo vienas, išskyrus, žinoma, keistus ir nemalonius susitikimus su visokiais prašalaičiais, suprato, kad turėti kažką artimo nėra taip jau blogai. Dabar atrodė, kad net ir Hogvartsas buvo beveik kaip rojaus kampelis. Taip, jaunesni mokiniai be galo erzino, jis negalėjo pakęsti tos žioplės Adelės ir nelemto Kajūkščio, tačiau ten jautėsi beveik savas. Pažinojo kiekvieną kampelį, turėjo vietų, kurios jam buvo brangios, nes siejosi su Miona... Tai tarsi paaiškino, kodėl šiuo metu jam beveik ar netgi ne beveik rūpėjo mergina, esanti šalia, tiksliau, ant jo. Mayra siejosi su praeitimi, kuri, šiaip ar taip, buvo geresnė už dabartį. Galbūt dėl to verta pabandyti išsaugoti šį... Dafydd net nežinojo, kaip tai įvardinti, tačiau šią akimirką buvo tikras: kad ir kuo baigsis šis susitikimas, kitą kartą jis Mayros neužsipuls. Tik kaip dabar jai pasakyti, kad nenori skleisti pykčio? Turint omenyje, kad visą gyvenimą jis tik tą ir darė, situacija buvo kebli.
Staiga į galvą atėjo prisiminimas iš ankstyvos vaikystės - dar tų laikų, kai motina pripažino turinti du sūnus. Prisiminė vieną epizodą, kuris padėdavo suprasti, kad mamai rūpi ir jis. Tad kiek padvejojęs švelniai priglaudė Mayros delną sau prie skruosto, kurį prieš porą dienų buvo teikęsis nusiskusti. Akyse dėl kažkokių priežasčių pradėjo kauptis ašaros, o Dafydd, nė pats to nepajutęs, staiga Mayros delną prispaudė sau prie lūpų ir pabučiavo.

[Mayra Llewellyn]

 Būti arti kitos gyvos žmogiškos būtybės buvo keista. Galbūt iki šiol Mayra negalėjo pasakyti, kiek jai trūko paprasto žmogišku artumo. Kad ir gulėjimo ant žemės beveik po tiltu ant žmogaus, kuris pastaruosius metus tavęs nekentė.
 Tamsios merginos akys tyrinėjo Dafydd veidą. Atmetusi nelegalias medžiagas, dabar ji susirūpino, kad jis serga. Išties, gyvenimas kanalizacijoje nebuvo vienas iš sveikiausių ir geriausių, o ir raudonplaukis atrodė numetęs svorio. O gal tai buvo ne kūno, o sielos liga?
 Bet visi šie spėliojimai liko giliai Mayros mintyse. Dafydd prisilietimas, šiek tiek netikėtas, privertė ją krūptelėti. Bet žmogus, liečiantis jos delną, tarsi nebebuvo tas pats, kuris paėmęs ją už rankos išsitempė iš ministerijos. Labiau vaikas, pasimetęs ir nuskriaustas. Bet ar giliai viduje jie visi nebuvo tokie?
 Mayros akys su anksčiau jose neregėtu švelnumu dabar žiūrėjo į po ją gulintį vyriškį. Nežinia, kokie čia globėjiški ar motiniški instinktai teikėsi pabusti po žiemos miego, bet juodaplaukė vos vos juntamai priglaudė lūpas prie Dafydd kaktos. Ir tada, tarsi bijodama pamatyti vaikino reakciją, padėjo galvą jam ant peties ir, prisiglaudusi taip, kad nosimi lietė jo kaklą, smarkiai užsimerkė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd jautė tiriantį Mayros žvilgsnį, tačiau stengėsi jo nepaisyti. Jeigu kas būtų paklausęs, kaip vaikinas jaučiasi, jis tikrai nebūtų galėjęs nusakyti. Lygiai taip pat jis nebūtų galėjęs paaiškinti, dėl kokios priežasties elgėsi būtent taip. Ką jau kalbėti apie dar keistesnį Mayros elgesį. Nebent ji išties buvo kažko užvartojusi, kas dabar atrodė itin realu.
Dėl to pajutęs Mayros lūpų prisilietimą prie kaktos jis nieko nesakė. Spėjo, kad kai visa tai baigsis, ji nieko neprisimins. Įtarė, kad mergina neprisimena ir paskutinio judviejų susitikimo: net ir būdama apsinešusi, ji dabar ant jo šitaip negulėtų.
Staiga Dafydd pajuto kažkokią keistą šilumą. Nesuprato, ar ji atsklinda iš jo vidaus dėl to, kad dabar yra gera (nors šito pripažinti labai nenorėjo), ar jį paprasčiausiai sušildė pernelyg arti esantis žmogus, ar atsitiko dar kas nors, ką paaiškinti būtų itin sunku. Vis dėlto dabar tai nebuvo svarbu. Velsietis vis tiek negalėjo nieko padaryti. Tad jis tiesiog gulėjo ir jautė ant savęs tebesančią Mayrą. Pagaliau paleido jos delną, tačiau nežinojo, kur dabar dėti ranką. Kurį laiką laikė ją ore, mat bijojo prisiliesti, tačiau galiausiai paprasčiausiai pavargo, tad teko buvusią bendrakoledžę apkabinti. Labai nelaiku Dafydd vėl užmiršo kur esąs ir ką daro. Ir vėl užsigalvojo apie tą, kurios buvimas čia būtų daug malonesnis.
- Miona, - vien lūpomis ištarė jis. Stengėsi neišleisti nė garselio, mat nenorėjo, kad Mayra dabar išgirstų svetimą vardą. Atrodo, koks skirtumas, ką ji pagalvos, tačiau vis dėlto iš galvos niekaip neiškrentančios merginos vardo neišdrįso net ir sušnibždėti. Vis dėlto net ir tik lūpomis ištarti tą vardą buvo klaida. Buvęs klastuolis tarsi netekęs proto svajojo apie tai, kad čia būtų Miona. Noras buvo toks stiprus, kad jis beveik patikėjo, jog tai yra tiesa. Tad jis stipriai abiem rankomis apsivijo Mioną Mayrą ir, atrodė, daugiau niekada jos nepaleis.

[Mayra Llewellyn]

 Jis jos neatstūmė. Mayra gulėjo ant Dafydd ir jautė, kaip kilnojasi jo krūtinė. Buvo gera, mergina net galėjo pasistengti pamiršti galvą ir vidurius raižantį skausmą, kuriuo jos organizmas maldavo dar vienos raminamųjų dozės. Beje, taip gulėti buvo patogu, bent jau jai, o ir žmonių, kaip bebūtų keista, nebuvo. Tarsi kas būtų užkerėjęs šią vietą žiobarus atbaidančiais kerais. Mažas jų ramybės burbulas.
 Net Dafydd paleidus jos delną, juodaplaukė jo nepatraukė. Ji nesuprato, kodėl vaikinas elgiasi būtent taip, bet tai nebuvo svarbu. Jeigu ji gali bent apsimesti, kad kažkam rūpi, tebūnie. Ji padarys viską, kad tik galėtų pasijusti mylima, reikalinga ir svarbi. Net apsimestų ir meluotų. Kad tik neliktų viena. Ir vėl.
 Apgailėtina.
 Lyg pritardama kitos asmenybės minčiai, Mayra šyptelėjo. Taip, ji buvo apgailėtina. Kaip kažkada sakė: Marytė-kekšytė. Bijanti prisirišti, todėl, vos kažką sukūrus, atiduoda tai Pragaro liepsnoms kaip auką. Laksto nuo vieno žmogaus prie kito ir, pasiėmusi tai, ko norėjo, pabėga.
 Mayros pirštai nejučiomis įsivėlė į Dafydd plaukus, o jam stipriau apglėbus merginą, ji nejučiomis aiktelėjo. Visų pirma, to nesitikėjo, o antra, galėjo prisiekti, kad jai tuoj bus sulaužyti šonkauliai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad jiedu ateina čia pagulėti kasdien. Tokio savitarpio supratimo, koks siejo Dafydd ir Mayrą, vaikinas nejuto jau seniai. Kai mergina sukišo savo pirštus jam į plaukus, raudonplaukis eilinį kartą nustebo, nors, reikia pripažinti, pamažu pradėjo priprasti. Jis jau neprisiminė, nuo ko prasidėjo šitas susitikimas. Dabar galvoje buvo tik tai, kad jis ir Mayra čia ir dabar leidžia laiką kartu. Jos pirštai jo plaukuose, o ji pati - stipriai laikoma jo glėbyje. Merginai aiktelėjus Dafydd kiek atleido rankas - bet nepakankamai, kad Mayra galėtų išsprūsti. Ne, dabar jis buvusios bendramokslės tikrai nepaleis. Jiedu gulės čia tol, kol...
Kad ir ką turėjo reikšti tas "tol, kol", Dafydd staiga suprato, kad jam reikia kažko daugiau. Įdomiausia buvo tai, kad jis buvo beveik įsitikinęs: kažką panašaus galvoja ir Mayra. Deja, visi, net ir Dafydd Carwyn Llewellyn yra girdėję apie tai, kad pirmąjį žingsnį turi žengti vaikinas. Šis vaikinas, gulintis po Tauerio tiltu Londone, deja, nebuvo iš tų, kurie žino, kaip tą žingsnį žengti. Tai buvo pernelyg sudėtinga: juk jis turi būti tikras, kad Mayra neprieštarauja. Jis turi žinoti, nuo ko pradėti. Turi turėti bent menkiausią supratimą, kaip viskas veikia. Deja, kaip tik šių įgūdžių kanalizacijos karaliui, dirbančiam Magijos ministerijoje, trūko. Ilgą laiką jis gulėjo ir mąstė, ar verta kažką daryti, ar leisti įvykiams tekėti sava vaga. Vyras tu ar ne? pačiam netikėtas klausimas iškilo galvoje. Dafydd nebuvo tikras, kad supranta, ką tiksliai tai reiškia, tačiau aišku buvo viena: jis buvo vaikinas, ji - mergina. Vadinasi, būtent jis turėjo žengti pirmąjį žingsnį. Ką gi...

[Mayra Llewellyn]

 Kai jau vėl galėjo giliau įkvėpti, Mayra teko kelioms sekundėms sulaikyti kvėpavimą, mat šalta Dafydd ranka palindo ne tik po jos paltu, bet ir marškiniais. Tais pačiais marškiniais, kuriuos buvo išniekinęs žiurkės lavonas, tik, deja, mergina šios detalės neatsiminė, tik plovyklos sąskaitą. Galbūt jausmų apkvaitintos smegenėlės dar kelias sekundes galvojo, bet supratusi, kur viskas suka, Mayra nusišypsojo.
 Pirmiausia, ji pasikėlė ir alkūne atsirėmė į daugybės kojų numindžiotą grindinį, vien tik tam, kad matytų Dafydd veidą ir tamsūs jos plaukai tarsi atskyrė juos nuo išorinio purvino ir burzgiančio pasaulio. Tada, išlaisvinusi ranką iš buvusio klastuolio plaukų, kaip tikra meistrė, ji susitvarkė su užsegimu, su kuriuo vaikinas labai nesėkmingai grūmėsi. Ech, ne banko seifas čia, bet raudonplaukio kaltint nebuvo galima. Retas vaikinas savo gyvenime susiduria su tokiais dalykais.
 Pamažėle atsegusi pirmas marškinių sagas, Mayra paklausė:
-Dafydd, ar tu to nori?
Išties, jų susitikimas buvo toks, kad net negalėjai pagalvoti, kad jis pasibaigs po tiltu pusiau prasagstytais marškiniais ir paraudusiais žandais. O ir dar žinant, kad prieš tai jie pjaudavosi kai šuo su kate... Na, bet Likimas yra tikras pokštininkas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pasirodo, viskas buvo daug sudėtingiau nei Dafydd tikėjosi. Kas keisčiausia, taip buvo tik dėl praktikos stokos. Juk ir darbas ministerijoje pirmomis dienomis atrodė labai sudėtingas, negi raudonplaukis tikėjosi, kad šis atvejis bus paprastesnis? Tuo labiau, kad kaip ir darbo atveju, jis čia turėjo apsiimti lyderio poziciją. Bent jau taip galvojo pats "lyderis". Mayrai pradėjus spurdėti atrodė, kad viskas netrukus baigsis. Ir, deja, baigsis ne taip, kaip tikėjosi Dafydd. Vis dėlto vaikinas netrukus gavo suprasti, kad klydo: panašu, kad mergina norėjo jam padėti.
- Aš... - tesugebėjo pratarti buvęs klastuolis išgirdęs užduotą klausimą. Įsivaizdavo, kad įvykiai klostysis be žodžių. Jeigu pradės ką nors kalbėti, pasipils idiotiški pasiteisinimai. Šito vaikinui dabar nereikėjo visiškai. Tad daugiau nieko nesakęs jis tiesiog prikišo veidą prie pat Mayros akių. Ilgokai į jas žiūrėjęs galiausiai išdrįso pabučiuoti merginą. Galvoje sukosi mintys apie tai, kad jis visai nežino, kaip tai veikia. Ar klausimą buvo galima suprasti kaip žalią šviesą? Tolimesni veiksmai lyg ir bylojo, kad Mayros sprendimas buvo kaip tik toks, tačiau dar kartą iniciatyvos imtis buvo nedrąsu - o jeigu ir vėl apsikvailins?
Kadangi pats vilkėjo megztinį, visai nesivaizdavo, kaip elgtis toliau - juk net negali atkartoti to, ką padarė mergina. Tad jis ilgokai ją nužiūrinėjo. Tiksliau sakant, ryte rijo akimis. Žvilgsnis tiesiog rėkė teigiamą atsakymą, tačiau Dafydd norėjo būti visiškai tikras, kad Mayra supras jį teisingai, tad iškvėpė:
- Taip...
Žodis buvo ištartas labai tyliai, teliko tikėtis, kad juodaplaukė teiksis išgirsti. O dabar reikėjo tęsti pradėtą jos darbą. Vaikinas rūpestingai atidirbo ties kiekviena saga. Rankos virpėjo, tad jis net nepastebėjo, kad paskutinioji buvo kitokia.

[Mayra Llewellyn]

 Viskas buvo truputėlį keista. Štai kaip Dafydd akys. Irgi rudos, bet žymiai šviesesnės nei jos. O ir jausmus iš tokių nepažįstamų akių buvo sunku išskaityti. Na, bet bučinys viską paaiškino savaip. Mayra akimirką dar pagalvojo, kad visai norėtų, kad jis būtų užsitęsęs ilgiau, juk buvo taip malonu jaustis tikrai geidžiamai. Norimai. Reikalingai.
 Švelni šypsena juodaplaukės veide, pirštai, atsargiai braukiantys per ryškias plaukų sruogas, nuo šalto oro, o gal ir kažko daugiau, pašiurpusi oda bei veidą puošiantis raudonis - Mayra seniai jautėsi tokia gyva. Tarsi širdis, tankiai besidaužanti krūtinėje,lyg iki šiol būtų miegojusi, o tikroji šiluma slypėjo kažkieno kito rankose. Užteko vos kelių tinkamų prisilietimų, kad ji sušiltų iš vidaus.
 Mayra leido Dafydd pabaigti kankinti sagas ir visą tą laiką nenuleido akių nuo jo veido. Pasilenkusi arčiau vaikino veido, ji ir trumpai į pabučiavo ir sušnabždėjo:
-Gerai. Bet žinai, kad taip bus nepatogu? Judinkis.
Švelniai suėmusi jo megztinį, ji truktelėjo jį į save, lyg sufleruodama, kad jiems reikia apsikeisti vietomis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mayra šypsojosi. Tai buvo labai keista, tačiau drauge ir be galo malonu. Pastarąjį jausmą labiausiai iššaukė tai, kad Dafydd įtarė: dėl tos šypsenos nemaža dalis "kaltės" priklauso būtent jam. Juk dar ne taip seniai mergina atvirai užsiminė apie savižudybę. O dabar... Na, Dafydd tikėjosi, kad ji tokių minčių nebeturi.
Kai Mayra į bučinį atsakė tuo pačiu, velsietis suprato, kad viskas bus gerai. Jiems abiems šiuo momentu to reikia. Tiesiog teks kažkaip pasistengti nesusimauti. Tai tikriausiai buvo sunkiausia dalis. Tuo labiau, kad merginos žodžiai tarsi pakišo mintį, kad ji šioje srityje yra daug labiau patyrusi. Dafydd nežinojo, kur dėti akis, tačiau didžiausia problema jo laukė tada, kai buvusi bendramokslė trūktelėjo megztinį. Nereikia ir sakyti, kad jis nebuvo labai naujas, tad tiesiog paprasčiausiai perplyšo. Tarsi to būtų maža, raudonplaukis po juo nieko neturėjo, tad dabar Mayra galėjo pasigrožėti jo šonkauliais, kuriuos labai ryškiai apšvietė pastarojo pusmečio itin prasta dieta.
Norėdamas išvengti žvilgsnių, kuriuose tikriausiai būtų tiek pasidygėjimas, tiek užuojauta, vaikinas skubiai prisiglaudė prie Mayros ir dar kartą ją pabučiavo. Šį kartą viskas užtruko ilgiau, bet jam pasirodė, kad mergina nenori liautis, tad nenutraukė veiksmo ir pats. Galvoje sukirbėjo mintis apie dar vieną sagą, kuriai reikėjo dėmesio. Visą šį laiką Dafydd vylėsi, kad šį darbą atliks mergina, tačiau suprato nebegalintis laukti, tad, vis dar nenutraukdamas bučinio, atsegė ir ją.
Netrukus vaikinas pajuto šaltį - vis dėlto jau buvo ruduo, o juodu voliojosi ant žemės. Tačiau užteko vos kelių akimirkų, kad jis pajustų tokią šilumą, apie kurią nebuvo nė pasvajojęs.

[Mayra Llewellyn]

 Pajutusi, kad jos laikoma medžiaga plyšta, Mayra prikando lūpą, kad tik nesusijuoktų. Vargšas Dafydd, per ją liks ir be megztinio. O gal viską dar įmanoma sutaisyti kerais? Na, tai buvo nesvarbu, mat netrukus visas mąstymo procesas buvo sėkmingai nutrauktas dar vienu bučiniu. Bet mergina nesusilaikė ir vis tiek savo lediniais pirštais perbraukė per vaikino šonkaulius.
 Jei kas būtų prieš kelias valandas Mayrai pasakęs, kad ji su Dafydd gulės praktiškai po tiltu, pamynusi bet kokią savigarbą vien tik tam, kad patenkintų seniai pamirštus tam tikrus poreikius, ji, žinoma, nebūtų tuo patikėjusi. Bet viskas susiklosto savaip. Tik tas pasišlykštėjimas savimi niekur nedingo. Jis malėsi viduje su kitais jausmais, galiausiai prasiveržė ašarų pavidalu, nors Mayra jautėsi laiminga. Ji tiesiog negalėjo pakęsti savęs.
 Galiausiai, juodaplaukė sėdėjo ant bordiūro ir ašarų pilnomis akimis sagstėsi marškinius ir žiūrėjo į Temzę. Tą pačią tamsią Temzę, kaip ir vakar, užvakar ar prieš dešimt metų. Kaip šlykštu. Ne pats poelgis, o ji. Kaip kokia prostitutė, malasi nuo vieno prie kito žinodama, kad visuomet galės grįžt į namus.
 Supykino. Ji gal ir pamiršo mėnesius, kai vaikščiojo apkvaitus nuo raminamųjų, bet organizmas tai ne. Atsistojusi, Mayra atsirėmė į kažkurią tilto konstrukcijos dalį, pasilenkė ir apsivėmė. Tarsi kartu taip norėtų pašalinti ir visus neigiamus jausmus apie save. Na, bet nelabai buvo iš ko vemti, tad kurį laiką juodaplaukė tiesiog stovėjo žiaukčiodama. Tada nusivalė lūpas servetėle, pasitaisė plaukus ir atsisuko į Dafydd.
-Ne tu. Sakiau, kad jau nebevartoju. Na, mano kūnas su tuo nesutinka,-vėl tyla. Mayra žvilgtelėjo į laikrodį.-Reiktų grįžt į ministeriją. Ir nupirksiu tau naują megztinį.
Išsitraukusi lazdelę, ji dviem dideliai žingsniais grįžo prie vaikino.
-Reparo,-burbtelėjo mergina ir rūbas vėl buvo sveikas.-Vis tiek gausi naują megztinį. Negaliu žiūrėt, kaip su tokiu skuduru vaikštai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd bandė suprasi, kas čia įvyko. Jautėsi kaip apkvaitęs, tačiau tarsi tik dabar suvokė, kad mergina, esanti su juo, nėra Miona. Širdį pervėrė skausmas, tačiau buvo pernelyg gera, kad būtų galima ilgai apie tai galvoti. Vaikinas norėjo prieiti ir apkabinti ją vėl, tačiau pastebėjo ašaras. Sutrikęs stabtelėjo ir neįsivaizdavo, ką daryti toliau. Nesuprato, ką padarė ne taip, kad iššaukė tokią reakciją. Na taip, jis nebuvo patyręs, su tuo nepasiginčysi. Bet Mayra nesipriešino ir, ko gero, to norėjo pati. Negi jis, Dafydd, toks nevykėlis? Ši mintis privertė velsietį susimąstyti ir pajusti nuoskaudą. Galvojo ko nors paklausti, kai mergina dar sugalvojo ir apsivemti! Dafydd susiraukė. Jeigu aš toks šlykštus, kodėl reikėjo sutikti?.. apmaudžiai pagalvojo jis, tačiau juto ir pykčio prieskonį. Juk dar taip neseniai atrodė, kad juodu turi savitarpio supratimą, kokio vaikinas neturėjo su niekuo. Štai tau ir atsakas į naivumą...
Žinoma, išsivėmusi ji puolė teisintis, bet raudonplaukis jau buvo nutaręs, kad geriau ja nepasitikėti. Nebuvo galima atmesti tikimybės, kad jis tebuvo žaisliukas poreikiams tenkinti. Tarsi tu pats kitoks vidinis balselis pabandė pateisinti Mayrą. Vaikinas puikiai žinojo, kad tarp jų niekada nieko nebuvo ir nebus. Vis dėlto pačiam norėjosi dar šiek tiek artumo. Būtų mielai dar padrybsojęs ant šaligatvio su mergina glėbyje, o ji... Sakykime taip, įskaudino ir taip gyvenimo nuskriaustą jaunuolį.
Sutvarkytas megztinis ir pažadas nupirkti naują situacijos nepataisė. Galbūt tai tebuvo dar vienas triukas, kurio priežastį jis anksčiau ar vėliau sužinos? Būtent taip dabar Dafydd ir pagalvojo, tad nieko neatsakė. Taip, į ministeriją tikriausiai reikėjo grįžti, tačiau raudonplaukis neketino ten įžengti kartu su Mayra. Tad jis, įveikęs norą dar kartą ją apkabinti ir apdovanoti ilgu bučiniu, skubiai patraukė tolyn. Vos už kelių žingsnių susidūrė su artėjančia senyva moterimi, kuri įdėmiai nužvelgė vaikiną, tačiau jis jos net nepastebėjo.

[Mayra Llewellyn]

 Žinoma, Dafydd įsižeidė. Mayra tai kuo aiškiausiai pajuto, na, bet ką galėjo padaryti? Bet koks bandymas viską paaiškinti būtų užskaitytas kaip pasiteisinimas, o ir noro žaisti su vaikino kaprizais ji neturėjo. Tiesiog žiūrėjo, kaip raudonplaukis nueina, kol ji vis labiau ir labiau jautėsi kaip purvinas skuduras, kuriuo ką tik pasinaudojo. Pati prisiprašei.
-Ak, užsičiaupk pagaliau,-sumurmėjo Mayra, braukdama ranka per veidą. Tamsi Temzė burbuliavo ir vinguriavo, o mergina, atsirėmusi į turėklą, žiūrėjo į vandenį. Norėtų nusiplauti šį nemalonų jausmą, nusišveisti, atgimti. Tarsi nieko nebūtų net buvę, o ji švari, švari, švari...
 Drebulys perėjo per visą kūną. Vargu ar tokia ji grįš į darbą. Verčiau kažką sumeluos, kad prastai jaučiasi. Nors gal ir nemeluos, ji išties jautėsi prastai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O ir kanalizacija atsiduoti nenorėjo. Taigi, verčiau grįš namo, išsimaudys ir eis pamiegoti.
 Tarsi koks užkeikimas būtų buvęs nuimtas, atsirado žmonės. Jie skubėjo kur kuriam reikėjo, visi susirūpinę savo mažu pasaulėliu, kurio centras - Aš. O Mayra, kaip niekam nereikalingas vėjo nešiojamas lankstinukas, patraukė toliau, bandydama galvoti ne apie Dafydd, o apie savo katinus.
 Galiausiai, kažkokiame kampe pasigirdo tylus pokštelėjimas ir Mayros prie tilto neliko nė kvapo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Toksai įprastas kelionės maršrutas ir tokia neįprasta kompanija. Fasiro žvilgsnis į kelią ir krypties prietaisus, išmoningai susimontuotus skydelyje šalia spidometro (gerai, kad Davina nematė, kokius monstriškus skaičius glostė raudona rodyklėlė), kartkartėmis išplaukdavo, besistebinčiam protui kuriant naujas asociacijas, išstumiančias senų prisiminimų nostalgiją ir liūdesį. Tolumoje pasirodė von Sjuardo tikslas. Tik dabar ir pats jis suprato, kiek daug nematydavo, vien skubėdamas į savo užmaršties fabrikėlį.
   Per visą kelionę vairuotojas tai pasiilgdavo galimybės pašnekėti su Davina, tai mėgaudavosi tiesiog galimybė tylint pabūti su ja. Spėliojo, apie ką ji galvoja ir kaip jaučiasi. Ar negalėjo nutikti, jog ji pamanė čia esant ne jį? Juk Fasas pasiūlė išvykti iškart po to, kai grįžo iš gana pavojingo susitikimo darbo reikalu... Gal ir nebuvo protinga šitaip padaryti, bet buvo padaryta, kas jau buvo.
   Variklio gausmas nutyko, nors vėjas pro ausis vis dar ūžė.
   - Gali nusiimti raištį, - pasukęs galvą link Davinos šūktelėjo jis, kad perstaugtų šniokštimą.
   Ir štai - jis vis artėjo ir artėjo. Gyvai alsuojantis mėlynom, geltonom, baltom ir violetinėm ugnim, o gal ir dar platesne jų palete, tolumoj susiliejantis su žvaigždėtu dangum. Miestas kito ir raibuliavo kaip vanduo, kaip dangaus atspindys, tik dar mažiau kuklus ir kur kas trapesnis. Kaip vikšras, žiūrintis į savo ateities paveikslą.
   Fasiras nulenkė rankenėlę, kad aktyvuotų Susiliejimo magiją - taip, reta skubančio miestiečio galva užsiverčia aukštyn, bet milijonų akių mieste neverta rizikuoti. Juolab, kad, kai jau grįš į ministeriją, pats ir gaus imtis darbų dėl žiobarų atminties valymo bei tvarkymosi su žiniasklaida. Žiobarai dabar miklūs - vos tik kas - ir čirškina telefonais. O šituos valyti magija esti dar sunkiau.
   Motociklui lėtai skrodžiant miesto pašvaistės mažumėlę užrauktą dangų, Fasiras pasigedo galimybės pažiūrėti Davinai į veidą. Ar patiks? Ar nustebins? Ar nebuvo kas nors jos taip jau pravežęs virš vakarinio bei naktinio Londono? Tokių dalykų, deja, neišklausinėsi, jei tik nenori sugadinti viso siurprizo.
   Ir pagaliau gi jie buvo laisvi aplankyti Anglijos sostinę be jokios baimės ir kartu. Kažkur šviesų mirguly turėjo tamsuoti ir niekuo neišskirtinis Magijos ministerijos pastatas, kažkur buvo ir švento Skutelio ligoninė, bet kam gi jie dabar būtų galėjęs rūpėti? Dabar jie buvo čia - prie Tauerio tilto, prie Vetministerio rūmų, tolumoj grėsmingai žibančia raudona Londono akim. Dar kiek ir Big Benas muš... Ko gero, septintą valandą vakaro.
   Dar kiek - ir jiedu nusileido ant Tauerio tilto viršaus. Motociklą paliko plūduriuoti ore, nesiliečiant su pusiau stiklinėmis tilto dalies konstrukcijomis - neduokdie įlūžtų ir prispaustų kokį žiobarą. Žemai apačioj vis dar skubėjo žmonės ir mašinos, tik čia, aukščiau, jų triukšmas buvo maloniai prablėsęs.
   - Esi čia buvus? - paklausė Fasiras turbūt labiausiai rūpimo klausimo.

[Davina von Sjuard]

   Pamažu tvirti gniaužtai atsileido ir nors rankos tebesiilsėjo ant Fasiro krūtinės, Davina jautėsi kiek drąsiau. Nenoromis prisipažino sau, kad toks keliavimo būdas jai patinka. Šiek tiek adrenalino ir jaudulio, o svarbiausia - tai reiškė, kad jiems nebėra, ko bijoti. Niekas iš Magijos ministerijos užėmusių žmonių į juos nebesikėsins, neuždarys vienutėje. Nepaliks keturių sienų, virtusių sirenomis, melodijai.
   Kiek atsipalaidavosi ir jausdamasi ramesne mėgavosi kelione kartkartėm vis pasvarstydama, kokį gi kelionės tikslą Fasiras jiems parinko. Mintyse šmėstelėdavo ir klausimas, kas bus dabar, kai viskas sugrįžo į vėžias. Ar jie gyvens ilgai ir laimingai? Galės drąsiai aplankyti Ispaniją ir ten likusius Davinai brangius žmones?
   Paskendusi mintyse ne iškart suvokė tai, ką išgirdo. Vėjo gūsis atnešė žodžius, sunkiai suprantamus, tačiau galiausiai suprato. Pasileidusi viena ranka atsargiai nusiėmė raištį. Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Vaizdas apačioje buvo pasakiškas. Ne, to, ką išvydo, ir kaip jautėsi, nebuvo galima apibūdinti žodžiais. Jausmas nebuvo iš šios Visatos. Kažkas nežemiško.
   -Kaip gražu...-vėjo gūsis nusinešė tylų merginos balsą. Būtų galėjusi mėgautis tokiu vaizdu ištisas valandas.
   Atsargiai nulipusi nuo motociklo žengė kelis žingsnius arčiau turėklo. Pamažu maži žiburėliai, nedrąsiai nušvietę dangų, švelniai glostė vandens paviršių. Dangus tėra tik vienas, tačiau vanduo piešė dar vieną kruopščiai ir simetriškai pavaizduodama kiekvieną dalelę.
   -Ne...-tyliai, lyg nenorėdama sugadinti tokio nuostabaus vakaro pratarė. Tolumoje aidėjo automobilių varikliai, kai kur pasigirsdavo vienas kitas šūktelėjimas, virtęs nesuprantamais žodžiais, tačiau tai tebuvo tarsi neryški, bet labiausiai tinkanti melodija.
   -Ačiū,-šyptelėjo grįžtelėdama per petį, žvilgsniu susirasdama juodaplaukį.