0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • I kursas
  • *
  • 46
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #30 Prieš 1 savaitę »
Abigailė girdėjo, kaip vos už kelių dešimčių metrų plazdena sparnais paukšteliai. Jų gyvenimas atrodė toks lengvabūdiškas, nors tikriausiai toli gražu taip nebuvo. Varnanagei patiko klausytis paukščių skleidžiamų garsų, ir ji lyg netyčia mintimis nusikėlė į Londoną, parkelį netoli namų. Ten (kol gyveno žiobarų pasaulyje) ji eidavo skaityti knygų, kadangi išmoko atpažinti raides labai anksti.
Nestrof grįžus iš kelionės mintimis į Londoną, pirmakursė pastebėjo, jog priešais stovinti mergaitė net nepajudėjo iš savo vietos. Kelių minučių nejauki tyla jau pradėjo gąsdinti. Tiek Abigailė, tiek keistoji mergaitė stovėjo ir žiūrėjo viena į kitą. Išgirdusi bailų pasisveikinimą šiek tiek atsitokėjo- Vis dėl to, ji moka kalbėti. Tačiau nebuvo panašu, jog toji mergaitė būtų išgirdusi antrąją Nestrof pasakytų žodžių dalį. Ji tiesiog tylėjo.
Abigailė sukaupė visą likusią drąsa ir prabilo:
-Ar norėtum, kad palikčiau tave vieną?..
Trumpa pauzė.
-Šiaip, mielai dar pasėdėčiau čia. Esu Varno Nago mokinė Abigailė Nestrof, beje,- varnanagė supylė žodžius lyg žirnius į sieną.
Ar ji negalėtų tiesiog išeiti?- beviltišku tonu mintyse savęs paklausė pirmakursė. Tačiau buvo labai tikėtina, jog ta mergaitė galvojo visiškai tą patį, tiesiog iš mandagumo nieko neatsakė.
„Žiūrėdami į mirtį ir tamsą bijomės nežinomybės, ne daugiau.“

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • I kursas
  • *
  • 81
  • Taškai: 141
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #31 Prieš 1 savaitę »
Džonson vis dar nejaukiai stovėjo. Bijojo pajudėti. Nežinojo: gal išeiti, kad mergaitė galėtų pabaigti viską čia. O, gal ji laukia kol Evelina įeis, o pati išeis. Evelinos pilkos akys žiūrėjo į savo batų galiukus. Nors ir būtu norėjusi (to ji tikria nenorėjo) nebūtu galėjusi pakelti akių. Vienas iš jos "inkstinktų" ispėjo ją nepakelti akių. Žinoma, tai buvo labai kvaila ir ji tikrai nekaltino mergaitės, nemanė, kad ji turi piktų kėslų (tai būtu buvusi visiškai absurdiška nesąmonė). Jos "inkstinktas" tebuvo kvailas žaidimas. Vis dėlto pirmakursė stovėjo nekrustelėdama ir visgi nepakėlė akių. Ji nežinojo kiek laiko čia stovi, bet matoujant jos liako nouvoka kažkur apie vieną dieną. Mergaitė norėjo apsisukti ir nueiti, tačiau tai būtu buvę nemandagu. Norėjo išviso čia nebūtu atėjusi. Netrukus pasigirdo dar vieni mergaitės žodžiai. Ar norėčiau pasilikti viena? Mano noumone visi žmonės to turėtų norėti! Dar vieni to paties balso žodžiai.
- O... Jei tik nori pasilik, - nelabai įtikinamai atsakė Evelina. Po trumpo žvilgsnio nuleido akis. - Aš Evelina Džonson, iš Grifo Gūžtos, - gal Abigailė Nesfort (ar koks ten jos vardas?) nepatikės, kad ji grifiukė - tokia baili - nors Evelina kai kepurė ištarė tą žodį irgi nelabai patikėjo.
Evelina nusprendė dar pastovėti ir palaukti ką darys jaunoji varniukė priešais. Pamindžikavo kojomis.
Smiling. Every day is special, give her a chance. They're all full of magic.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • I kursas
  • *
  • 46
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #32 Prieš 1 savaitę »
Tylioji mergaitė kelias minute dar patylėjo, o tada pagaliau kažką pasakė. Tačiau buvo nepanašu, kad mergaitės žodžiai būtų buvę nuoširdūs. Ji tiesiog tai pasakė iš mandagumo, ne kitaip...Bent būtų sakiusi tiesą...
-Hm.. Tuomet malonu susipažinti, Evelina,-tyliai, bene kuždant pasakė Abigailė.
Ir kas toliau?? Taip ir stovėsime šioje nejaukioje tyloje?...
Abigailė sumišo. Pasitvirtino viena iš didžiausių jos baimių- neturėjimas apie ką kalbėti su žmogumi. Tai buvo pirmakursės didžiausia ir nejaukiausia baimė po vorų ir tamsos.
-Be abejo, būčiau buvusi protinga, būčiau išėjusi. Na, bet... Na, nieko. Tad kokie tavo pomėgiai?- pradėjo banaliausią įmanomą temą varniukė. Tą pačią akimirką pasigailėjo pasakiusi kažką, nes pasitaikė puiki proga pasprukti logiškiausiu būdu: grifiukė pasitraukė nuo kopetėlių. Jau per vėlu... Reikėjo veikti iš karto.  Ir vis gi Abigailei teks kalbėtis Evelina Džonson apie nieką.
„Žiūrėdami į mirtį ir tamsą bijomės nežinomybės, ne daugiau.“

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • I kursas
  • *
  • 81
  • Taškai: 141
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #33 Prieš 1 savaitę »
Kelias minutes pelėdyno pastogėje stovėjo lyg užšaldyta tyla. Evelinai tai buvo vienas iš baisiausių košmarų. Ji stovėjo ir nwgalėjo ištarti žodžio. Jautė, kad nors priešais stovinti mergaitė ir nelabai nori bendrauti vis tiek yra drąsesnė. E eliną visada erzino tai jog kai reilia kalbėti ji negali net praverti burnos. Tai  buvo lyg  jos "įprotis". Jei žinoma taip galima pavadinti. Pasigirdo tylus kaip lietaus lašo atsitrenkusio į langą balsas. Jis priklausė Abigailei. Evelina Džonson trumpam pakėlė akis. Ji pažvelgė į gan rimtą varniulės veidą. Vėl nuleido savo pilkas akis ir nežinodama ką galėtų paaakyti tik linktelėjo galvą.
- Man irgi malonu su tavim... susipažinti, - atsakė.
Pagalvojusi ji aysakė į sekantį Abigailės Nesfort klausimą.
- Na... Aš mėgstu skaityti. Dar man patinka vaikščioti, mėgstu gyvūnus. Kartais piešiu... - nors kažkam tai ir atrodė mažai Evelinap ati nustebo tiek pasakiusi. Skruostai šiek tiek paraudo. Saulė pašvietė dviems pirmakursėms  į veidą.
Smiling. Every day is special, give her a chance. They're all full of magic.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • I kursas
  • *
  • 46
  • Taškai: 96
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #34 Prieš 1 dieną »
Abigailė stovėjo lyg įbesta į žemę ir žiūrėjo, kaip Evelina nedrąsiai pakėlė akis ir jas tuoj pat nuleido. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl pasiliko čia, kas paskatino ją pasilikti. Galbūt ta keista baimė kalbėti su kitais pasinaikintų, kai pradėtų bendrauti su tokia pačia? Kažin. Niekas negali žinoti.
Hmmm, ji mėgsta skaityti. Kaip "netikėtina" žinant, kad Džonson yra rami ir nedrąsi. Abigailė nemėgo knygų, tačiau mandant nusiraminti jai tai padėdavo.
-Aš nemėgstu...skaityti. Bet man tai kartais padeda atsipalaiduoti. Kartais,- nedrąsiai išbubino vienuolikmetė. -Ar turi kažkokį gyvūną? Aš...aš kaip tik išsiunčiau savo pelėdą Relę l-laiškui.
Vienuolikmetė stengėsi atrodyti drąsi ir jai beveik pavyko. Bent jau pati taip manė.
Saulė leidosi, darėsi žvarbu. Abigailės rudi plaukai, susukti į kuodą pakaušyje, pradėjo sklaidytis ir skleistis į visas puses. Mergaitės kojos pradėjo nežymiai tirtėti, ir ji užsisvajojo apie šiltus patalus ir dienoraštį, laukiantį Varno Nago mergaičių miegamajame.
Išsijudino, kai išgirdo nedrąsiosios grifės bailų atsakymą. Kam mes vaidiname šitą cirką?.. Ar ne geriau būtų tiesiog išsiskirstyti?,- pagalvojo varniukė.
„Žiūrėdami į mirtį ir tamsą bijomės nežinomybės, ne daugiau.“

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • I kursas
  • *
  • 81
  • Taškai: 141
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #35 Prieš 19 valandų »
   Evelina stovėdama čia šiek tiek sustiro. Vis tiek buvo vakaras tad - ne taip šilta kaip dieną. Pasigailėjo neužsidėjusi mantijos. Vėjas įsisisiautėjo stipriau ir ėmė taršyti jos palaidus plaukus. Dėl to gailėjosi dar labiau. bet labiausiai ji tiesiog norėjo išsiųsti laišką seneliams ir grįžti į šiltą, skaniai kvepiantį Grifo Gūžtos bendrąjį kambarį, kur pabaigtu skiatyti knygą. Ją iš minčių pažadino Abigailės klausimas. Kartais sakydama sakinį užsikirsdavo. Nežinia kodėl, bet Eveliną tai padrąsino.  Gal vis dėlto ne vienntelė tokia esu Hogvartse?.. Bet ją suglumino varniukės atsakymas. Keista, ji juk iš Varno nago, turėtų mėgti knygas.. Bet galvoje nuskambėjo dar ivenas įkirus balselis: O grifai turėtu būti drąsus ir nebijoti pasakyti "labas". Giliai viduje ji tam pritarė (juk šiaip ar taip, tai pasakės jos galva). Nekreipdama dėmesio į atsakymą, atsakė į Nesfort klausimą:
   - Aš turiu feneką. Jis liko bendrajame kambaryje. Jo vardas Morfis.
   Atsakymas buvo visiška tiesa. Tiesa sakant Evelina ir neketino meluoti. Pirmakursė priešais atrodė patikima. Nenorėdama pradėti (o poto gal ir užbaigti) nejaukios tylos Evelina atkartojo klausimą:
   - O, ar tu... gal... gal turi gyvūną?
   Nenorėjo būti viską karotjančiu robotu, bet nieko kito nesugalvojo, be to buvo įdomu sužinoti kokių dar augintinių gali turėti Hogvartso moksleiviai.                                                                     
Smiling. Every day is special, give her a chance. They're all full of magic.