0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
Abigailė girdėjo, kaip vos už kelių dešimčių metrų plazdena sparnais paukšteliai. Jų gyvenimas atrodė toks lengvabūdiškas, nors tikriausiai toli gražu taip nebuvo. Varnanagei patiko klausytis paukščių skleidžiamų garsų, ir ji lyg netyčia mintimis nusikėlė į Londoną, parkelį netoli namų. Ten (kol gyveno žiobarų pasaulyje) ji eidavo skaityti knygų, kadangi išmoko atpažinti raides labai anksti.
Nestrof grįžus iš kelionės mintimis į Londoną, pirmakursė pastebėjo, jog priešais stovinti mergaitė net nepajudėjo iš savo vietos. Kelių minučių nejauki tyla jau pradėjo gąsdinti. Tiek Abigailė, tiek keistoji mergaitė stovėjo ir žiūrėjo viena į kitą. Išgirdusi bailų pasisveikinimą šiek tiek atsitokėjo- Vis dėl to, ji moka kalbėti. Tačiau nebuvo panašu, jog toji mergaitė būtų išgirdusi antrąją Nestrof pasakytų žodžių dalį. Ji tiesiog tylėjo.
Abigailė sukaupė visą likusią drąsa ir prabilo:
-Ar norėtum, kad palikčiau tave vieną?..
Trumpa pauzė.
-Šiaip, mielai dar pasėdėčiau čia. Esu Varno Nago mokinė Abigailė Nestrof, beje,- varnanagė supylė žodžius lyg žirnius į sieną.
Ar ji negalėtų tiesiog išeiti?- beviltišku tonu mintyse savęs paklausė pirmakursė. Tačiau buvo labai tikėtina, jog ta mergaitė galvojo visiškai tą patį, tiesiog iš mandagumo nieko neatsakė.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
Džonson vis dar nejaukiai stovėjo. Bijojo pajudėti. Nežinojo: gal išeiti, kad mergaitė galėtų pabaigti viską čia. O, gal ji laukia kol Evelina įeis, o pati išeis. Evelinos pilkos akys žiūrėjo į savo batų galiukus. Nors ir būtu norėjusi (to ji tikria nenorėjo) nebūtu galėjusi pakelti akių. Vienas iš jos "inkstinktų" ispėjo ją nepakelti akių. Žinoma, tai buvo labai kvaila ir ji tikrai nekaltino mergaitės, nemanė, kad ji turi piktų kėslų (tai būtu buvusi visiškai absurdiška nesąmonė). Jos "inkstinktas" tebuvo kvailas žaidimas. Vis dėlto pirmakursė stovėjo nekrustelėdama ir visgi nepakėlė akių. Ji nežinojo kiek laiko čia stovi, bet matoujant jos liako nouvoka kažkur apie vieną dieną. Mergaitė norėjo apsisukti ir nueiti, tačiau tai būtu buvę nemandagu. Norėjo išviso čia nebūtu atėjusi. Netrukus pasigirdo dar vieni mergaitės žodžiai. Ar norėčiau pasilikti viena? Mano noumone visi žmonės to turėtų norėti! Dar vieni to paties balso žodžiai.
- O... Jei tik nori pasilik, - nelabai įtikinamai atsakė Evelina. Po trumpo žvilgsnio nuleido akis. - Aš Evelina Džonson, iš Grifo Gūžtos, - gal Abigailė Nesfort (ar koks ten jos vardas?) nepatikės, kad ji grifiukė - tokia baili - nors Evelina kai kepurė ištarė tą žodį irgi nelabai patikėjo.
Evelina nusprendė dar pastovėti ir palaukti ką darys jaunoji varniukė priešais. Pamindžikavo kojomis.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
Tylioji mergaitė kelias minute dar patylėjo, o tada pagaliau kažką pasakė. Tačiau buvo nepanašu, kad mergaitės žodžiai būtų buvę nuoširdūs. Ji tiesiog tai pasakė iš mandagumo, ne kitaip...Bent būtų sakiusi tiesą...
-Hm.. Tuomet malonu susipažinti, Evelina,-tyliai, bene kuždant pasakė Abigailė.
Ir kas toliau?? Taip ir stovėsime šioje nejaukioje tyloje?...
Abigailė sumišo. Pasitvirtino viena iš didžiausių jos baimių- neturėjimas apie ką kalbėti su žmogumi. Tai buvo pirmakursės didžiausia ir nejaukiausia baimė po vorų ir tamsos.
-Be abejo, būčiau buvusi protinga, būčiau išėjusi. Na, bet... Na, nieko. Tad kokie tavo pomėgiai?- pradėjo banaliausią įmanomą temą varniukė. Tą pačią akimirką pasigailėjo pasakiusi kažką, nes pasitaikė puiki proga pasprukti logiškiausiu būdu: grifiukė pasitraukė nuo kopetėlių. Jau per vėlu... Reikėjo veikti iš karto.  Ir vis gi Abigailei teks kalbėtis Evelina Džonson apie nieką.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
Kelias minutes pelėdyno pastogėje stovėjo lyg užšaldyta tyla. Evelinai tai buvo vienas iš baisiausių košmarų. Ji stovėjo ir nwgalėjo ištarti žodžio. Jautė, kad nors priešais stovinti mergaitė ir nelabai nori bendrauti vis tiek yra drąsesnė. E eliną visada erzino tai jog kai reilia kalbėti ji negali net praverti burnos. Tai  buvo lyg  jos "įprotis". Jei žinoma taip galima pavadinti. Pasigirdo tylus kaip lietaus lašo atsitrenkusio į langą balsas. Jis priklausė Abigailei. Evelina Džonson trumpam pakėlė akis. Ji pažvelgė į gan rimtą varniulės veidą. Vėl nuleido savo pilkas akis ir nežinodama ką galėtų paaakyti tik linktelėjo galvą.
- Man irgi malonu su tavim... susipažinti, - atsakė.
Pagalvojusi ji aysakė į sekantį Abigailės Nesfort klausimą.
- Na... Aš mėgstu skaityti. Dar man patinka vaikščioti, mėgstu gyvūnus. Kartais piešiu... - nors kažkam tai ir atrodė mažai Evelinap ati nustebo tiek pasakiusi. Skruostai šiek tiek paraudo. Saulė pašvietė dviems pirmakursėms  į veidą.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #34 Prieš 2 metus »
Abigailė stovėjo lyg įbesta į žemę ir žiūrėjo, kaip Evelina nedrąsiai pakėlė akis ir jas tuoj pat nuleido. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl pasiliko čia, kas paskatino ją pasilikti. Galbūt ta keista baimė kalbėti su kitais pasinaikintų, kai pradėtų bendrauti su tokia pačia? Kažin. Niekas negali žinoti.
Hmmm, ji mėgsta skaityti. Kaip "netikėtina" žinant, kad Džonson yra rami ir nedrąsi. Abigailė nemėgo knygų, tačiau mandant nusiraminti jai tai padėdavo.
-Aš nemėgstu...skaityti. Bet man tai kartais padeda atsipalaiduoti. Kartais,- nedrąsiai išbubino vienuolikmetė. -Ar turi kažkokį gyvūną? Aš...aš kaip tik išsiunčiau savo pelėdą Relę l-laiškui.
Vienuolikmetė stengėsi atrodyti drąsi ir jai beveik pavyko. Bent jau pati taip manė.
Saulė leidosi, darėsi žvarbu. Abigailės rudi plaukai, susukti į kuodą pakaušyje, pradėjo sklaidytis ir skleistis į visas puses. Mergaitės kojos pradėjo nežymiai tirtėti, ir ji užsisvajojo apie šiltus patalus ir dienoraštį, laukiantį Varno Nago mergaičių miegamajame.
Išsijudino, kai išgirdo nedrąsiosios grifės bailų atsakymą. Kam mes vaidiname šitą cirką?.. Ar ne geriau būtų tiesiog išsiskirstyti?,- pagalvojo varniukė.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #35 Prieš 2 metus »
   Evelina stovėdama čia šiek tiek sustiro. Vis tiek buvo vakaras tad - ne taip šilta kaip dieną. Pasigailėjo neužsidėjusi mantijos. Vėjas įsisisiautėjo stipriau ir ėmė taršyti jos palaidus plaukus. Dėl to gailėjosi dar labiau. bet labiausiai ji tiesiog norėjo išsiųsti laišką seneliams ir grįžti į šiltą, skaniai kvepiantį Grifo Gūžtos bendrąjį kambarį, kur pabaigtu skiatyti knygą. Ją iš minčių pažadino Abigailės klausimas. Kartais sakydama sakinį užsikirsdavo. Nežinia kodėl, bet Eveliną tai padrąsino.  Gal vis dėlto ne vienntelė tokia esu Hogvartse?.. Bet ją suglumino varniukės atsakymas. Keista, ji juk iš Varno nago, turėtų mėgti knygas.. Bet galvoje nuskambėjo dar ivenas įkirus balselis: O grifai turėtu būti drąsus ir nebijoti pasakyti "labas". Giliai viduje ji tam pritarė (juk šiaip ar taip, tai pasakės jos galva). Nekreipdama dėmesio į atsakymą, atsakė į Nesfort klausimą:
   - Aš turiu feneką. Jis liko bendrajame kambaryje. Jo vardas Morfis.
   Atsakymas buvo visiška tiesa. Tiesa sakant Evelina ir neketino meluoti. Pirmakursė priešais atrodė patikima. Nenorėdama pradėti (o poto gal ir užbaigti) nejaukios tylos Evelina atkartojo klausimą:
   - O, ar tu... gal... gal turi gyvūną?
   Nenorėjo būti viską karotjančiu robotu, bet nieko kito nesugalvojo, be to buvo įdomu sužinoti kokių dar augintinių gali turėti Hogvartso moksleiviai.                                                                     
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #36 Prieš 2 metus »
Fenekas. Hmm, tradiciškai miela.
Abigailė svajojo turėti feneką, tačiau tėvai nupirko pelėdą. Tamsiaplaukė net neprasitarė apie tai, jog Relė iš pradžių jai absoliučiai nepatiko. Būtų tiesiog gėda. Reikia įvertinti dovaną. Tačiau vėliau jos susibendravo- Nestrof pelėda tapo tikru išsigelbėjimu. Regis, jos suprasdavo viena kitą be žodžių. Nors ir Abigailė neidavo dažnai lankyti pelėdos, ji visiškai dėl to nepykdavo.
Išgirdusi pakartotą klausimą vienuolikmetė šiek tiek sutriko.
-Aš sakiau, jog turiu pelėdą, jos vardas Relė. Ar tu.. Ar tu neišgirdai?-pabandė nutaisyti draugišką toną.- Taigi... Ar tu neatėjai išsiųsti l-laiško? Regis tu...Regis, jog vis dar jį laikai savo rankoje,- nerūpestingai pratarė Abigailė.
Žaliaakė spoksojo į Džonsonų mergaitę. Staiga prisiminė kažkur daugiau girdėjusi šią pavardę.
-Ar tu neturi sesės ar brolio? Regis...Atrodo, kad girdėjau šią pavardę kažkur, galbūt kažkurioje p-pamokoje...- susimąstė mergaitė. Tačiau tuojau pat suskubo apsidrausti nuo didžiulės gėdos- o kas, jeigu priešais stovinti tamsiaplaukė neturi nei sesės nei brolio? Didžiausia gėda apsijuokti.- Atleisk, jeigu susimaišiau...
Mažoji Nestrof pažvelgė grifiukei už nugaros- ten praskriejo kelios varnos. Ar juodos varnos reiškia nesekmę ir turėčiau bėgti? Gal ta tyli grifė turi piktų kėslų?
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #37 Prieš 2 metus »
   Evelina iškart paraudo (suprato tai išksrt) kai Nesfort pasakė jau minėjusi savo gyvūną. Suprato, kad pasirodė labai kvaila.
   - O!.. Atleisk... A-aš viską išgirdau aiškiai... tiesiog... - Nežinojo ką pasakyti, todėl tik nuleido balso toną, - Man patinka pelėdos, - nei iš šio nei iš to pasakė. Taip pasakė tik norėdama užglaistyti nesusipratimą. Bet dabar skambėjo dar kvailiau ir panoro būti visai neprabilusi. Beto pelėdos jai iš tiesų buvo labai mielos.
   Staiga prisiminė laišką Nesfort tai ištarus. Suprato visai jį pamiršusi per susitikimą su nžvarniuke.
   - O-o... Aš jį išsiųsiu.
   Trumpą laiką jos stovėjo tyloje. Evelina norėjo dar ką nors pasakyti, bet nenorėjo dar kartą susimauti. Būtų buvę visai gėda. Gal Abigailė skirtingai nuo Evelinos turėjo draugų, gal būtų visiems papasakojusi ir tada Evelina tikriausiai būtų tapusi didžiausiu pašaipos objektu visoje mokykloje. Gal ir papasakos?.. Džonson visai nenorėjo, kad jos laimingiausi gyvenimo metai Hogvartse praeitų taip. Vis dėlto tikėjosi, kad nepraeis, ir jos vaizduotės vaisius netaps tikrovę. Pirmą kartą ilgesniam laikui pakėlė akis į Nesfort.
   - G-gali būti, kad girdėjai. Taip, aš turiu sesę. J-jos vardas Tesa, Tesa Džonson. - Pagalvojusi pridūrė: - tu tesi, turiu.
   Nežinojo kam Abigailė Nesfort to klausia, bet tikriausiai nesugalvojo ko daugiau, kaip ir Evelina. Mergaitė vėl nuleido akis. Bet greit pakėlė:
   - Aš-š manau... išsiųsiu laišką.
   Nenumanė ar bendrakursė eis drauge, bet tai nebelabai rūpėjo. Gal jos ima susidraugauti? O, gal ir ne...
Ji perėmė laišką į kitą ranką nekantraudama išsiųsti.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
Tačiau Abigailės mintys apie tai, jog Evelina gali turėti piktų kėslų, greitai išsisklaidė. Ji atrodė tokia nedrąsi ir sutrikusi, kad būtų tiesiog nelogiška taip galvoti.

Nestrof pasijuto nekaip, kai išgirdo trūkčiojančius atsakymus. Gal aš ją priverčiau pasijusti blogai su tuo savo klausimu? Koks normalus žmogus kalbėtų taip sarkastiškai...Ir kam dar ta pavardė? Kas buvo ant liežuvio galo, tą ir pasakiau. Pati pradėjo save kaltinti. Varniukė tarsi jautėsi blogai už tai, jog prieš ją stovinti mergaitė taip pasimetė ir sutriko, kad net paraudo. Visas tas mintyse vykstantis dialogas su savimi apie tai, ką ji padarė ne taip, ilgai netrukus baigėsi.
Mažoji Abigailė pastebėjo, kaip Džonson pakelia akis. Keista, tačiau mergaitė visada stovėjo jas nuleidusi. Kaži kodėl? Jai tikriausiai buvo labai nedrąsu.

Ji eina išsiųsti laiško...Kaip turėčiau pasielgti?
-Galbūt..-vienuolikmetė trumpam nutilo. Ar ji tikrai dar nori pratęsti šį nejaukų pokalbį?
-Gal tu norėtum...dar pabūti čia?..-tarė eidama link pelėdyno stogo krašto.-Vakaras gražus, gal pasėdėkim dar čia?
Pati pasimetė, pasakius tuos žodžius. Kodėl tai padarė? Net nesuprato. Ar normalus žmogus taip pasakytų, kai daugiau nei pusvalandį neturėjo apie ką kalbėti? Greičiausiai, kad ne.
Tačiau Abigailė surizikavo. Galbūt grifė nepalaikys jos nenormalia?..
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
   Kiek abejodama Evelina vis dar stoviniavo įėjime į pelėdyną. Per visą šį pokalbį ji taip ir neįėjo net į vidų. Gal tiesiog turėtų įeiti pro duris nelaukdama Abigailės atsakymo. Juk jau aišku ką ši atsakys. Ir vis dėlto būtu mandagiau sulaukti tų žodžių, taigi Evelina vis dar stovėjo graibydama laišką. Net jeigu Abigailė būtu atsakiusi kitą atsakymą negu tikėjosi Evelina vis tiek būu turėjusi išsiųsti laišką. Žinoma taa šiek tiek vėliau. Tačiau kam svarstyti ką darys sulaukusi atsakymo kurio visai nesitikėjo. Juk su ja - Evelina - nuormaliai pabendrauti nelabai pavyks, juk ji tokia drovi ir visai nekalbi. Man reikėtu dažniau pabendrauti, gal tada bent jau išmokčiau nedaryti nedaryti... to ką darau dabar... Kiek keistokai nuskambėjusios mintys, netrukus išsisklaidė ir ji grįžo į tikrovę.
   - O... - Nesfort atsakymas kiek išmušė ją iš vėžių, bet ji greit susigriebė. - Manau, kad galėčiau... - atsakė. Vis dėlto Hogvartse ji neturėjo draugų todėl tikriausiai reikėjo bent vieno, kad vienišė neliktu iki septintų metų burtų ir kerėjimo mokykloje. - Vakaras iš tiesų gražus, - pritarė ji varniukei ir lyg "įrodymą" įsikišo laišką į kišenę - išsiųsiu jį vėliau.
   Pažvelgusi į dangų ji droviai vėl žvilgtelėjo stovinčiai priešais mergaitei į veidą. Tikriausiai Abigailė Nesfort tai padarė tik iš mandagumo. Galbūt būtu buvę geriau labai maloniai  atsisakyti ir neužkrauti jos savo kompanija ir tiesiog išsiuntus laišką ir grįžti į bendrąbūtį kur galėčiau ramiausiai paskaityti. Tačiau dabar tai tikriausiai jau per vėlu padaryti, kadangi tai pasakydama - esu tikra - skambėčiau kaip aikštinga panelė. To tikrai netrūksta!
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #40 Prieš 2 metus »
Galbūt, o galbūt ne. Vienas dalykas buvo aiškus kaip blynas- Abigailės prašymas išmušė Eveliną iš vėžių. Ji tiesiogine ta žodžio prasme pasimetė. Tikriausiai ji pasijautė nejaukiai. Ką daryti? Dabar jau per vėlu pasakyti "Ne, gal jau skirstykimės". Nestrof erzino tai, jog ji neturėjo apie ką kalbėti su tyliąja grife. Tai verste vertė pasijusti nesmagiai.
Atsisėdusi ant Hogvartso Pelėdyno stogo krašto, varnė mąsliai žvelgė į dangų. Jis visada gelbėdavo per nejaukias situacijas- tiesiog žiūrėjimas į dangų ramina. Abigailė atsisuko atgal ir pažvelgė į Džonson. Ji, regis, artėjo prie Pelėdyno stogo krašto. Jis buvo ganėtinai status, tad tai trukdė saugumui. Bet ar šįvakar vienuolikmetė darė kažką saugaus? Ne. Tad, bijoti buvo ko, tačiau kartais reikia rizikuoti ir lipti per baimes.
Besėdint ant to netvirto stogo krašto ir tylint, mergaitė pajuto, kad reikia.. kažką pasakyti.
-Ką žadi veikti rytoj? Gal.. norėtum susitikti, pavyzdžiui, bibliotekoje, ir kartu mokytis?- paklausė rudaplaukė. Mieloji, ar tau viskas gerai? Nejauki tyla, o tu dar siūlai jai susitikti? Abigaile, kas po velnių vyksta?!
Tačiau vos žaliaakė norėjo pasisukti į Eveliną, Pelėdyno stogo kraštas pradėjo girgždėti. Mergaitė susijaudino ir jau norėjo stotis, tačiau dedant koją ant palei kraštą besidriekiančio lietvamzdžio jis ėmė ir nukrito. Su juo kartu nukrito ir mažoji Abigailė. Ji, be abejo, pradėjo klykti. Dar spėjo pajusti, kaip jos apsiaustas trukteli ir pasilieka ant stogo. KAS VYKSTA?
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Roma Keit

  • Burtininkė
  • ****
  • 289
  • Personažas priklausė Erkai Forrm
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #41 Prieš 2 metus »
Buvo šalta naktis, bet Romai tai patiko. Buvo likę gal dešimt, o gal penkiolika minučių iki vidurnakčio. Roma atėjo į pelėdyną. Ji net neįsivaizdavo, kodėl ten atėjo, bet atėjo. Ji pasišvietusi lazdele pamatė senas kopėčias. Jos stovėjo pačiame tolimiausiame pelėdyno kampe, tas jas pastebėti buvo labai sunku. Nežinia kodėl, bet Roma būtent į tą kampą pasuko lazdelę. Kopėčios buvo aprūdijusios ir tikrai labai senos. Roma pabandė jomis užlipti. Atsargiai žinoma. Ji atsidūrė ant pačio pelėdyno stogo. Vaizdas buvo neapsakomas. Laikrodis sumušė dvyliktą. Roma liko ten sedėti. Po kelių sekundžių įvyko neįtikėtinas dalykas - per kelis centimetrus nuo jos išovė fejeverkai. Jie buvo neapsakomai gražūs. Roma pasižiūrėjo prie savęs, bet ten nieko nebuvo. O fejeverkai ir vėl šovė į dangų. Kai jie pagaliau baigėsi Roma galvojo. Tai neįtikėtina. Jie kažkokie stebuklingi ir tokie gražūs. Na bent jau Romai jie buvo gražūs. Labai gražūs. Galima sakyti net begalo gražūs. Romai tai labai labai patiko.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
Auris traukė iš nuodų ir vaistų kabineto. Girdėjo, kad paskui jį eina tie du. Pats jis įžengė į pelėdyną. Priėjo prie siaurų kopėčių ir užlipo jomis į viršų ant stogo. Sėdėjo dabar jau lauke. O jam aplink galvą zujo pelėdos. Jam patiko taisyti mokinių namų darbus keistose vietose. Jam nepatiko būti kabinete. O dabar turėjo laisvo laiko. O darbų, kuriuos reikia pataisyti buvo visuomet. Auris sėdėjo ir galvojo kaip dabar reikės būti mokytojų kambaryje ar kitose vietose, kuriose bus Clarke. Bet aš kartais ir mulkis... Bet kaip ji klykė ir siautėjo...
Raudonplaukis pamatė kaip Alanas vis nudelbia jį akimis. Tie du irgi čia atsigrūdo.
- Ir kodėl gi pasakiškoji porelė nutarė čia ateiti? Jums dar pamoka jei kas. Žinau ką pradėsi sakyti Alanai. Bet geriau neaušink burnos. O tu Dori, verčiau jau niekada neimk cigaretės į rankas. O dabar verčiau eikit iš čia. Man reikia taisyti namų darbus.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
Alanas išlėkė iš to kabineto. Neturėjo supratimo kaip dabar reikės lankyti tas pamokas. Gal tiesiog reiktų pasikeisti pavardę ir tiek? Svarstė. Norėjosi pasiteirauti savo pusbrolio kas dedasi kartais jo galvoje. Todėl nusekė paskui jį.
- Nori eiti kartu Dori? - Paklausė jos.
Kai jie užsikeberiojo ant seno pelėdyno stogo Alanas nutarė, kad Auris vis dar kraustosi iš proto.
- Taisysi čia namų darbus? Juk turi savo kabinetą. - Stebėjosi jis.
- Pala, ką tu pasakei? - Pasakiškoji porelė? Ar čia šiaip kokia nesąmonė ar čia Sakura jam irgi pradėjo pasakoti apie porą iš pasakos?
- Turėtum jos atsiprašyti. Įsiveržei į Clarke pamoką. Nieko keisto, kad ji siuto ant tavęs. Ar tau patiktų, jei kas tavo pamokoje darytų tokias kvailystes? Ypač jei tai būtų suaugęs žmogus? - Nors jam tai tikriausiai patiktų. Svarstė. Jis tikriausiai pasakytų: O, sulaukiau svečių. Ar dar kokį panašų dalyką ir sugalvotų kaip iš tokio įsiveržimo pasidaryti pramogą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
Dori užsikabarojo ant Pelėdyno stogo. Stovėdama kiek atokiau nuo vaikinų klausėsi Alano pamokslų į Aurio pusę.
- Atsiprašyti Clarke? - nusikvatojo. - Alanai, tu rimtai? Dėl Merlino, kas jam darosi? - klausiamai pažiūrėjo į Aurį. - Kartais elgiesi kaip Sakura, - dabar jau žvilgtelėjo į Alaną. - Atrodo, kad tau ne penkiolika, o šimtas penkiasdešimt, - nusišypsojo. - Koks tau skirtumas, ką daro tavo suaugęs pubsrolis? Tegul bučiuoja jis kad ir varlę. O, idėja kitai užduočiai, - mirktelėjo vyresniajam Senkleriui. - Atsipalaiduok, - toliau kalbėjosi su Alanu. - Žinoma, nereikia daryti tokių nesąmonių, kokias aš kartais darau, - turėjo omeny savo nesiskaitymą su kitais apėmus emocijų pliūpsniams, - bet jau ir tu, mažuti, perspaudi, - priėjo prie Alano ir pašiaušė jam plaukus. - Nesinervuok, - švelniai pasakė bandydama nuraminti draugą ir pažvelgė į jį vilioklišku žvilgsniu, kuris turėtų privesti Alaną užmiršti viską aplink, bet dabar tamsiaplaukė nebuvo tikra, ar tai suveiks. Vis dėlto tai ji davė Auriui tokią užduotį.
Tada mergina atsitraukė nuo grifo ir atsisėdo. Sukryžiavusi kojas kreipėsi į Aurį.
- Tikiuosi, tu per daug nepyksti? Na, žinai, tai žaidimas, - gūžtelėjo pečiais. - Be to, tavo užduotis jau baigėsi, o aš ir šiandien turėsiu mokyti tą mažių.