0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Cassidy Melens

  • Burtininkė
  • ****
  • 212
  • Lytis: Moteris
  • Viskas nėra tu
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
Po kelių minučių pasigirdo balsas. Ir po to paaiškėjo, kad ten buvo kažkoks vaikinas kuris gulėjo ant stogo. Kaip keista, kas galėtų gulėti ant stogo. Mintyse nusistebėjo Vovere. Ir pasistengė įžiūrėti per tamsą kaip jis atrodo. Bet jai tik pavyko įžiūrėti žaliais akis ir blyškų veidą. Ir ji šiek tiek abejodama priėjo arčiau vaikinuko. Ir tyliu balsu atsakė į jo klausimą :
-Aš esu Vovere Krisina iš varno nago.
Gal man nereikėjo sakyti savo vardo. Dar kartą mintyse apmąstė mergaitė. Bet ji suprato, kad negali grąžinti žodžių. Apsižvalgė aplink dar tikėdamasi išvysti pelėda. Ir ji dar žvalgydamasi garsesniu balsu paklausė:
-Ar tu Vegard matei pelėda ?- baigė žvalgytis ir pažiūri į vaikiną ,- jinai turėjo skristi iš ten,- parodo su ranką į vakarų pusę.
Ir dar šiek tiek palaikiusi ją nuleido.Ir smarkiau įsmeigė akis į jį. Nors gali būti, kad pelėda turi ne šiandien atskristi. Pagalvojo dvylikametė. Ir atsargiai šiek tiek bijodama atsisėdo ant stogo. Ir pažvelgė į vaizdą. Gražus ,bet ne  toks koks buvo ant kito stogo . Palygino varniukė  ir pažiūrėjo į mėnulį.
Pasaulis mane stebina.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Mergina priėjo prie gulinčio Vegard. Ko žiūri? Akis išsinarinsi. Pagalvojo Vegard.
-Malonu susipažinti.,-Gulėdamas tarė juodaplaukis.
Mergaitė prisėdo šalia.
-Pelėdos nematytum ,net jei norėtum, juk taip tamsu.,-Garsiai ,kad mergaitė išgirstų tarė Vegard.
Berniukas atsargiai atsistojo ir pasakė:
-Gal nori tavo pelėdžiukės paieškoti kartu? Žinau tokius lengvus II kurso kerus, jie vadinasi owlelus, prie šių kerų reikia pasakyti pelėdos vardą ir pamatysi viziją kur tavo gyvūnėlis, bet čia ant šio stogo kerus atlikti pavojinga...jeigu...jeigu nukrisi ant ryto gulėsi karste jeigu neišgelbės tavęs.,-Pasakęs ilgą sakinį padarė tyla ir vėl pradėjo- Tai kaip einam?
Berniukas nelaukęs atsakymo po truputį nuėjo link kopėtelių ir greitai dingo.
-Einu į biblioteką be to!!
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
Ant pelėdyno stogo grifiukė ateiną nebepirmą kartą. Bėgant metams mokantis Hogvartso burtų mokykloje ši vieta dažnai būdavo nusiraminimo ir paprasto atsipalaidavimo vieta. Nors čia ir pasitaikydavo ir kitų lankytoju, vieta buvo gana nenaudojama ir pagrindinė to priežastis - ne toks pastebimas priėjimas. Siauras kopetėles Žaneta aptiko visai netyčia ir jau tikrai nebe prisimena kaip, tiesiog taip atsitiko ir dabar kas kurį laiką vis ateidavo čia pastebėti dangaus ar naktį dar paslaptingiau atrodantį Uždraustąjį mišką. Dažniausiai čia eidavo jau sutemus, kad jaustųsi paslaptinga atmosfera ir jau būtų matyt žvaigždės, šiandien neapsiskaičiavus iš koledžo bendrojo kambario išėjo kiek anksčiau ir dabar, saulei dar pilnai nenusileidus sėdėjo ant pelėdyno stogo krašto. Dienomis šalta dar nebuvo, tačiau esant vėlesniam metui ir sėdint aukščiau esančioje atviroje vietoje tikrai nebuvo šilta. Tačiau tikriausiai vienas keisčiausiu merginos bruožų - mėgti šaltį - privertė ją apsirengt visiškai netinkamai vėsiam vakarui. Džinsai ir trumparankoviai marškinėliai, net ir šalčio mėgėjai, buvo per mažai ir jau net buvo apsvarstyta grįžimo atgal idėją, bet ją sustabdė pritrenkiantis besileidžiančios saulės vaizdas. Nors truko tik kelias akimirkas paskutiniai saulės spinduliai nudažė mokyklą ir jos apylinkes nuostabiomis aukso spalvomis, todėl ir jau sutemus mergina nusprendė pasilikti.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #18 Prieš 3 metus »
Pelėdyno stogas - vieta kur Nikol nedažnai užsukdavo, bet vis tiek čia lankydavosi. Šiandien Nikol čia užsuko visai netikėtai. Ji ėjo iš bibliotekos į koledžą, bet beeidama paklydo (niekada dar nebuvo taip atsitikę). Ji nuklydo iki pelėdyno, o tenai taip užsimanė užlipti ant jo stogo, kad negalėjo atsispirti. Kai ji užsiropštė senomis kopėčiomis aukštyn, nuščiuvo. Dangus saulei besileidžiant atrodė nuostabus. Nikolė prisėdo ant pelėdyno krašto ir pažvelgė tolyn. Jos žvilgsnis buvo kaip niekad skverbus ir ji matė tai, ko turbūt niekas kitas nebematys. Po kiek laiko Nikolė išsitraukė knygą "Hogvartso įkūrėjai" ir puolė ją skaityti. Staiga po kiek laiko kopėčios pradėjo krebždėti ir varniukė suprato, kad kažkas lipa ant stogo. Tada ant stogo užlipo mergina, ji nužvelgė Hogvartsą, bet Nikolės nepastebėjo. Tai supratusi mergaitė, ėmė ir pasisveikino:
- Labas. Gražus vakaras, ką? Beje, mano vardas Nikolė. Bet gali kreiptis tiesiog Nikol.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #19 Prieš 3 metus »
Iš apmąstymu visai netikėtai buvo ištraukta nepažįstamo balso, sklindančio iš čia pat, pelėdyno stogo. Labai daug negalvodama mergina staigiai atsistojo ir išsitraukė burtų lazdelę, besimokant kerėjimo tai jau tapo paprasčiausias refleksas. Pamačiusi jauną mergaitę truputį nusiramino, tačiau vėlgi gyvendamas magijos pasaulyje nieko negali žinoti todėl lazdelės nenuleido. Leido sau kelias akimirkas nužvelgti mergaitę. Didelį įtarimą kėlė rožiniai plaukai, ne dėl to, kad buvo rožiniai, o dėl to nes anksčiau nėra mačiusi tokios plaukų spalvos mokykloje. Tam gali būt dvi priežastys: pirma - mergina juos nusidažė arba yra naujoke, kas būtų gana logiška atsižvelgiant ir į merginos amžių. O antra - ji ne iš burtų mokyklos, šis spėjimas galimai buvo perdėtas, todėl Žaneta nusprendė geriau pradžiai išsiaiškinti, o ne pulti į kraštutinumus. Supratusi, kad vis dar laiko nukreipusi lazdelė į mergaitė, ją nuleido, tačiau pasiliko rankoje vien tam, kad jaustų saugumo jausmą ir reikalui esant galėtų apsiginti.
- Mmm... Jo. Taip. Labas - šiaip ne taip sumikčiojo. Bandydama išlyginti mikčiojimą ir vis dar pasirodyti drąsi ir ori, grifiukė išsitiesė visu ūgiu. - Nikolė taip? Labas aš Žaneta. - Nors jau buvo pradėjusi kelti ranką - pasisveikinti, persigalvojo ir apsimetė ir norėjusi ją atremti į klubą. - Ar ilgai čia buvai? Ką čia veiki? - Nors, kad ir kaip tvardėsi paskutinis sakinys nuskambėjo visiškai nedraugiškai.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #20 Prieš 3 metus »
Staiga mergina labai netikėtai ir netinkamai sureagavo į mandagų Nikolės pasisveikinimą. Ši apstulbo, ką blogo aš jai padariau?
- Labas. - nedrąsiai ištarė Nikol, - Na, nežinau kiek tau yra ilgai, bet pabūvėjau čia jau kokias 20 min. Ir... Ar galiu sužinoti kodėl taip kritiškai į mane reaguoji, juk nieko nepadariau.
Tada varniukė nepatenkinta Žanetos reakcija, apsisuko ir nuėjo į kitą stogo galą. Ten ji prisėdo patogiai ir vėl įkniubo į knygą. Tik staiga priešais pat Nikolę pralėkė didžiulis paukštis, didesnis nei pelėda. Jis nagais įsikabino į knygą ir nusitempė ją su savimi. Mergaitė buvo apimta siaubo ir streso, nelabai suprasdama ką daro Nikolė stovėdama ant pat stogo krašto, pasistiebė ant pirštų galiukų ir pasilenkė bandydama dar pagriebti paukštį-vagį už uodegos, bet neišlaikiusi pusiausviros krito. Ji krito nuo labai aukšto pelėdyno stogo. Staiga antrakursė pirštų galiukais sugriebė stogo čerpę. Jos pirštai buvo prakaituoti, todėl ji negalėjo normaliai laikytis ir slydo. Dar kelios sekundės ir Nikolė jau gulės ant žemės, vargu ar gyva. Pagalvojusi apie tokią istorijos pabaigą varniukė iš paskutiniųjų jėgų laikėsi už čerpių.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #21 Prieš 3 metus »
Gavus atitinkamą reakciją į savo nedraugiškumą, Žaneta pasigailėjo dar labiau, visai nenorėjo įžeisti mergaitės, išvis nors ir nebuvo labai bendraujanti, niekada nebuvo nedraugiška nepažįstamiems, taip laikėsi atstumo ir šalto mandagumo, tačiau niekada neatstumdavo. Nespėjus pateisinti savo veiksmų, grifiukė nužvelgė nueinančią mergaitę. Pradžiai galvojo atsakymą vis tiek sakyti, bet žinojo, kad taip šneka tik nedrąsumas ir ji kaip ir tikėjosi, kad mergaitė neišgirs ir viską pamirš. Jos planus visiškai sujaukė iš niekur nieko atsiradęs didžiulis paukštis, buvo didesnis už paprastą pelėdą, bet grifiukė niekaip negalėjo suprasti kas tai per paukštis. Jos mintis ir vėl pertraukė dabar jau antra nelaimė ištikusi nepažįstamąją - Nikolę, dabar ji jau vos ne vos pirštais laikėsi už stogo krašto. Prabėgus kokiomis keliomis akimirkomis dvejonių ir daugybė prabėgusių minčių Žaneta suriko:
-Accio knygą. - Ir pagriebusi atskridusią knygą numetę ant žemės kartu su savo lazdelę. Tuo pat nieko nelaukdama nubėgo gelbėti Nikolės. - Štai griebk mane už rankos! - suriko mergaitė tiesdama savo ranką. Labai pyko ant savęs, kad viskas ką galėjo galvoti buvo tai, kad dabar Nikolė nebegalės pykti ant jos.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #22 Prieš 3 metus »
Nikolė vos vos laikėsi ant pirštų galiukų. Staiga Žaneta panaudojusi Accio kerus sėkmingai gražino knygą "Hogvartso įkūrėjai" ir pripuolė gelbėti varniukės. Ji ištiesė ranką ir suriko:
- Štai griebk mane už rankos!
Bet nieko gero nesigavo, nes Nikolės ranka buvo smarkiai prakaituota ir ji pabandė tai pasakyti:
- Bandau, bet mano ranka prakaituota!
Galiausiai šiaip ne tai Nikol atsidūrė ant stogo ir sunkiai alsavo. Ji prisiminė vieną sceną (iš knygos "Haris Poteris ir paslapčių kambarys") su Hariu ir Roniu, kaip Haris beskrendant mašina iškrito iš mašinos, o Ronio ranka buvo prakaituota. Tai čia labai panašiai įvyko. Tada Nikolė susmuko ant pelėdyno stogo ir pasėdėjo truputi. Tada atsisuko į Žanetą ir žiūrėdama jai tiesiai į akis pasakė:
- Aš labai atsiprašau, kad taip negražiai apsisukau ir nuėjau. Ir esu labai tau dėkinga, kad išgelbėjai man gyvybę. Kaip galėčiau tau atsidėkoti?
Tada Nikolė nuleido akis ir žiūrėdama į grifės batus pagalvojo Na, galėjo ji ir tos knygos negelbėti, juk mano gyvybė kabojo ant plauko! Kiekviena sekundė buvo svarbi... Bet visgi, nepaisant tų minčių Parker buvo dėkinga Žanetai.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #23 Prieš 3 metus »
Rimtai?! Pirma tavo mintis buvo gelbėti knygą?Nepaisant to mergina ramiau atsikvėpė, nes nors ir be jos pagalbos Nikolė saugiai sėdėjo ant stogo, ji pati irgi kiek atsitraukė nuo stogo krašto. Išgirdusi padėką merginą užplūdo labai dviprasmės emocijos. Žinoma ji džiaugėsi ir atsikvėpė, kad ant jos nebepykstą už šaltą priėmimą, bet užplūdo ir šiltos emocijos kurios privertė dar labiau kaltinti save. Štai mergina ką tik vos nenukrito nuo stogo, ir pati savo jėgomis išsigelbėjo ir dėkoja jai, po jos isterijos susitikimo pradžioje. Žaneta atsisėdo priešais Nikolę ir apsikabino savo kelius. Kelias minutes skyrė surikiuoti mintis ir jau šį kartą geriau apgalvoti ką sakys. Nors ir sukūrė nejaukią tylą, žinojo, kad taip bus geriau.
- Baik, atsidėkoti? Tikrai nereikia. - Šį kartą jai pavyko geriau. Balsą pavyko kiek pašvelninti ir jis nebeskambėjo taip piktai. Bent jau taip jai atrodė. - Atsiprašau už tai kas ten įvyko. Nesitikėjau sutikti čia ką nors kitą. Dažniausiai čia būnu viena. O jei tiksliau tai dažniausiai visur būnu viena. - Mintis sustabdė tada kai suprato, kad gali skambėti per daug depresiškai. Padarė pauzė, kad ir ji ir mergaitė galėtų atsigauti po įvykių. Vykstant tiek daug net nepamatė kaip pakilo mėnulis. Šiandien buvo viena tų dienų kai dangus buvo giedras ir galėjai matyti žvaigždes. Mergina skyrė kelias akimirkas jomis pasigrožėti. Prabilo tik tada kai jau ir jai pasidarė nejauku tylėti. - Ar galim pradėti iš naujo? Aš Žaneta, ir man labai patinka tavo plaukai. Rimtai.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #24 Prieš 3 metus »
Žaneta šį kartą prisistatė kaip pridera ir Nikolei buvo kur kas maloniau, tad ji atsakė:
- Žinoma galima pradėti viską iš naujo, tik aš niekada nepamiršiu to, kaip mane išgelbėjai. Taigi, malonu susipažinti Žaneta. Aš Nikolė. Nikolė Parker. Beje, mano plaukai taip natūraliai spalva yra, - pridūrė pamačiusi smalsų grifės žvilgsnį. Tada Nikolė pažvelgė į dangų - pilnatis. Hogvartsas tiesiog spinduliavo savo grožiu mėnesienos šviesoje. Varniukė kumštelėjo su alkūne Žanetai ir dešine ranka parodė į dangų.
- Pilnatis. - sušnibždėjo ji. - Kaip manai, ar Hogvartse yra vilkolakių? - vis dar tyliai kalbėjo mergaitė. Ji pažvelgė dar katą į Hogvartsą ir jau ketino leistis žemyn, bet ją sustabdė kauksmas, panašus į vilko. Jis sklido iš visai arti. Tada antrakursė su didžiule baime pažvelgė žemyn nuo stogo. Ji apmiro. Iš apačios į ją žiūrėjo didelės geltonos vilkolakio akys. Vilkolakiui seilės jau varvėjo. Jis galėjo akimirksniu užšokti ant pelėdyno stogo ir pagriebti mergaites.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #25 Prieš 3 metus »
Klausantis Nikolės atsakymo, mergaitė negalėjo atitraukti akių nuo rožinės spalvos plaukų. Jautėsi labai bjauriai, bet negalėjo atitraukti akių, tikėjosi, kad bent pavyko nutaisyti neutralų veidą. Tiesą sakant, spalvos nemėgo ir matant jos tiek daug ir pagal nepažįstamąją dar ir natūraliai augančios, buvo kiek per daug ir vėl, Žaneta tikėjosi, kad jos veidas neišduoda jos diskutuotinų jausmų. Jau kaip ir sugebėjusi pagerinti ne patį geriausią prisistatymą Nikolei, mergina nesusivaldė ir pakėlė į dangų, ir kiek leido mandagumas nusisuko nuo naujai sutiktos mergaitės, tikėdamasi, kad mergina supras užuomina ir paliks ją vieną. Buvo gana vėlu ir grifė dar nespėjo pabūti viena su savo mintimis, todėl ji leido sau elgtis kiek nedraugiškai. Tačiau gavusi niuksą ir užduotą klausimą, suprato, kad mergina neatkreipė dėmesio į jos šaltumą. Tik po paignoruoto klausimo, Nikolė buvo belipanti žemyn nuo stogo. Viskas ką ji matė toliau buvo siaubingas išgąstis Nikolės veide. Emocijai persidavus ir grifiukei, ji staigiai atsistojo ir pribėgo prie krašto. Ką pamatė ant žemės įvarė jai siaubą iki pat kaulų smegenų. Į ją stebeilijo dvi didžiulės, pavandenijusios akys ir ne bet ko kito, o vilkolakio. Sustingusi iš baimės ji gavo kelias akimirkas nužvelgti šį padarą. Iš turimų žinių viskas ką galėjo pasakyti buvo, kad tai (tikriausiai) buvo patelė ir gana jauna. Tai nusprendė iš gyvūno dydžio ir kailio atspalvių. Šiek tiek pakvėpavus sugebėjo suimti save į rankas, bet daugiausia ką padarė buvo apsisukus ir nubėgus į stogo vidurį. Jei jis manęs nematys gal pamirš ir paliks ramybėje? O galbūt reikėtų nukreipti jo dėmesį? Visoms šioms mintims besisukant merginos galvoje jis suvokė padariusi siaubingą dalyką. Ji pamiršo Nikolė. Ji buvo jaunesnė, todėl pagal viską grifės pareiga turėtų būti - apsaugoti jaunesniąją. Bet neradusi jėgų kažkam drąsesniam, sugebėjo tik surikti:
- Ei! Nikole, ateik čia, nestovėk prie krašto!
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #26 Prieš 2 metus »
Abigailė suprato, jog nuo to laiko, kai mokosi Hogvartse, nei karto nerašė laiško tėvams. Tad šį vakarą buvo pats metas tai padaryti. Varnanagė pasiuntė Relę į tėvų namus. Tada, kai suplasnojo margos pelėdos sparnai, mergaitė pastebėjo smulkias kopetėles kitoje Pelėdyno pusėje. Priėjusi arčiau pamatė, jog tai kelias aukštyn, ant stogo. Mh, gal vertėtų užlipti? Ir vakaras toks gražus...
Šiaip ne taip užlipusi mažomis kopetėlėmis Nestrof atsidūrė ant stataus, rudomis čerpėmis nukloto stogo. Gaila, kad Reilę išsiunčiau pas tėvus, jai čia būtų patikę,- pagalvojo pirmakursė. Nuo stogo matėsi visos Hogvartso apylinkės ir net lopinėlis Uždraustojo miško.
Abigailė ilgai gėrėjosi horizontu. Bet būtent tada, kai akimis tyrinėjo mažą pievos plotelį netoli pilies, išgirdo kažką trepsint apačioje. Kažkas atėjo į pelėdyną. Derėtų pradėti melstis, kad čia ne tas kvailas ūkvedys Filčas. Jeigu mane pričiups čia, išvis neatgausiu savo lazdelės. Varnanagė pradėjo svarstyti pabėgimo galimybes, tačiau suprato, jog vienintelis išėjimas-nusileidimas kopetėlėmis tiesiai ten, kur stovi kažkoks žmogus. Na, bus kaip bus.
Tačiau kai tas žmogus pradėjo lipti laipteliais (ar kažkas nori mane pričiupti, ar nori užimti mano vietą?), pirmakursė pamatė visai ne žilus ir riebaluotus plaukus, o rudų, ilgų plaukų kupetėlę.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #27 Prieš 2 metus »
Buvo drėgnokas vakaras. Būtent šį Evelina nusprendė apsilankyti pelėdyne. Ji jau buvo parašiusi laišką tėvams ir ketino jį išsiūsti. Labai skubėjo kadangi nenorėjo ilgai užtrukti. Jau veikiau būtu paskaičiusi knygą bibliotekoje nei praleisti iššvaistydama visą vakarą smirdančioje pelėdyno pastogėje. Ji išėjo iš pilies maždaug apie pusę aštounių. Nusprendusi ten ilgai neužsilikti ji surizikavo ir pasirinko vėlesnį laiką (knygai paskaityti jai reikėdavo daugiau ne valandos, o poto dar reikėdavo grįžti į bendrąjį kambarį). pasičiupusi laišką pirmakursė patraukė per ilgą žolę pelėdyno linkui. Labai tikėjosi nieko nesutiksianti - taip būdavo beveik kiekvieną vakarą. Juk Džonson tikrai nebuvo pati "bendraujančiausia" mergaitė. Vėnoulykmetė pasiekė pelėdyną greit. Jai beeinant pasirodė jog ant jo stogo tupi didžiulė varna, o gal pelėda? Ji visai nesuprato nes paukštis (o gal ir ne) pasirodė milžiniškas. Gal net žmogaus dydžio. Ech, bet ką aš čia galvoju, juk Hogvartse pusę pamokų vyksta naktį! Todėl ji nukreipė mintis kitur ir po penkių minučių pasiekė ir patį pastatą. Jis buvo aukštas ir apvalus. Mergaitė dar pažvelgė į stogą. Ir tikrai, kaip ji tikėjosi jis buvo tuščias. Tačiau Džonson nenumanė, kad tikriausiai neilgam. Ji pradėjo lipti stačiais pelėdyno pastato laiptais. Jie kol kas dar nebuvo slidus tokie kaip būdavo žiemą. Ji užsikabarojo laiptais ir atsidūrė viduje. Čia buvo daugybe pelėdų, laktų ir... Mergaitė! Prieš ją stovėjo maždaug jos amžiaus mergaitė. Evelina greit nutaisė yprasta savo miną - rimtą ir kuklią. Laiškas vis dar buvo rankoje. Evelina tenorėjo jį išsiusti ir eiti skaityti...
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #28 Prieš 2 metus »
Hmmm, gerai, kad atėjo ne Filčas. Nekenčiu jo. Kaip tokį galima priimti dirbti į mokyklą? Kažkoks aiškiai atsiskyręs nuo šio pasaulio žmogus. Varnanagės kvėpavimas jau buvo aiškiai pagreitėjęs, tačiau dabar ir vėl grįžo į įprastas vėžias, nors ji ir nesidžiaugę, kad nebegalės pasidžiaugti šia dieviška ramybe.
Mergaitė rankoje turėjo laišką ir sutrikusi žiūrėjo į Abigailę. Nepažįstamoji buvo panašaus amžiaus kaip ir varnanagė (ar visus pirmakursius traukia šis keistas pelėdyno stogas?..), tad ji nusprendė pasisveikinti.
-L...Labas..?-nedrąsiai ištarė Nestrof.- Aš jau čia ilgai sėdėjau, galiu už...užleisti tau vietą...
Rudaplaukės mina šiek tiek išgąsdino Abigailę- ar ji ant manęs pyksta? Bet kodėl turėtų...
Kol nepažįstamoji rezgė atsakymą, pirmakursė pastebėjo mergaitės akis- jos buvo pilkos ir labai gilios. Priminė apsiniaukusį dangų, bet tuo pačiu buvo ir labai gražios, kitokios. Būtų įdomu sužinoti, ką ji galvoja, nes akys, kad ir kokios gilios, nieko nepasako.
Oras žvarbo, ir Abigailė suprato praradusi laiko nuovoką. Nežinia, kiek sėdėjo ant šio kreivai stataus stogo dar prieš ateinant kitai mergaitei.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Pelėdyno stogas
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
Evelina stovėjo ir stengėsi atrodyti "normaliai". Tai buvo kiek keistoka nes jos manymu žmonės ir atrodydavo normaliai. Tačiau ji - drovesnė - nemėgo bendrauti taip kaip kiti todėl galbūt ir atrodė kitaip. Atrodė, kad mergaitė priešais ją, taip pat nelabai bendraujanti. Bent jau taip apsirodė venuolikmetei Džonson. Netrukus pasigirdo mikčiojantis pasisveikinimas. Jis nebuvo nei labai šiltas, nei labai aiškus. Tačiau Evelina suprato kitą pirmakursę. Ji visada jausdavosi taip pat (bent jau kaip atrodė iš nepažįstamosios veido) kai susitikdavo nepažįstamus žmones akis į akį. Evelina nedrąsiai pakėlė akis į mergaitę ir sumurmėjo atsakymą:
- La... Labas...
Ji vėl skubiai nuleido akis. Tai buvo tik dar vienas eilinis susitikimas Hogvartso teritorijoje kuri jo nei norėjo, nei tikėjosi. Ji labai tikėjosi, kad jos balsas neišdavė skubos. Dar kartą pasigirdo žaliaakės mergaitės žodžiai. Evelina nežinojo ką į jous teatsakyti todėl tik nežymiai linktelėjo - jų  reikšmės ji šiek tiek nesuprato, bet tai tikriausiai reiškė, kad ji turėtu likti pelėdyne viena... Arba tai, kad beveik nebendrauju su žmonėmis ir imu tapti ta kuri nesupranta paprasčiausių sakinių! Bet turbūt pirmoji mano mintis yra teisesnė.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!