[Cindy Grant]

  Plaukų dažymas ėjosi gan greitai. Ryan net pradėjo nesikišti į tai, o mergaitės toliau kruopščiai dažė šio plaukus. Galiausiai berniuko plaukai buvo sutepti dažais, kurie Cindy labiau priminė kažkokį neaiškų, tirštą skystį. Antrakursė buvo patenkinta savo ir bendrakoledžės darbu. Dar kartelį žvilgtelėjusi į draugą, ši atsargiai nusimovė pirštines, išmetė jas į šiukšlių dėžę ir kelias geras minutes plovė rankas, ant kurių vistiek sugebėjo patekti šiek tiek sidabrinių plaukų dažų. Greitai ir jau sidabrinių plaukų savininkas baigė plauti dažus iš savo plaukų ir parodė švilpukėms, jų sukurtą "meno kūrinį". Berniukui šie plaukai ištiesų tiko, tad Grant tik nusišypsojo, taip parodydama, kad jai patinka.
- Aš manau, kad eisiu. Pradėjau rašyti magijos istorijos esę, bet dar jos neužbaigiau. Susitiksim kitą kartą. Iki! - Kiek liūdnoku balsu prakalbo dvylikametė. Ši norėjo dar čia pasilikti ir pabendrauti su draugais, bet buvo kitų reikalų, tad pamojavusi, paliko bendrojo naudojimo tualetą.

[Ryan Jones]

Berniukas kitaip pirštais susišukavo plaukus. Jis pamanė, kad į kitą pusę sušukuoti plaukai tikrai atrodys daug geriau. Jam jo naujoji plaukų spalva patiko. NEsimatė nei vieno netūralios spalvos jo plaukelio, tad jis buvo patenkintas Švilpynės koledžo dažytojų komandos darbu.
- Aha mūsų plaukų spalva tikrai panaši, - pasakė Jones ir nusišypsojo savo firmine šypsenėle. Jis ja šypsodavosi beveik visada kai būdavo labai laimingas.
- Ammm magijos istorijos ese? Taip, aš ją jau parašiau. Tikrai parašiau. Ji guli ammm turbūt po mano lova, - tarė švilpis daug kartų sustodamas ir mąstydamas ar tikrai jis ją parašė. Galiausiai priėjo išvadą, kad ji yra parašyta.
- Iki, Cindy. Dar susitiksim, - sušuko išeinančiai bendrakoledžei, o tada atsisuko į Liuciją.
- Einam pavalgyti keksiukų? Atrodo, kad šiandien yra šokoladinių, - tarė ir susirinkęs visus daiktus išėjo iš bendrojo tualeto tikėdamasis, kad Liucija seka jį.

[Vegard Saeterhaug]

Vakaras. Pagaliau baigėsi pamokos. Vegard'ą prispyrė reikalas ir jis nubėgo į bendrą naudojimo tualetą. Įžengus iškart pakvipo levandomis. Geras muilas šitam tualete. Greit numetęs krepšį su knygomis įbėgo į kabiną. Baigęs reikalus puolė plautis rankas. (ir dar ta korona kaip čia nesiplausi?) Muilas kvepėjo labai skaniai kvepėjo gaila požėmiuose tokio tualeto su tokiu muilu nėra. Berniukas nusprendė čia atlikti namų darbus ne bibliotekoje, čia tylu ramu ir kol kas Mirtos negirdėti. Išsitraukęs rašalą, plunksną ir pergamentą pradėjo rašyti ,,špargalkes'' ,kad geriau išlaikytų Apsigynimo nuo juodosios magijos egzaminą ,nes ši pamoka berniukui nesisekė. Įdomu ar dėl profesoriaus ar dėl tingumo. Iš pogrindžio išskrido Mirta ir labai išgąsdino Vegard ,kad jis netyčia išpylė savo rašalą ir dar sutepė ANJM vadovėlį.
-Mirta, vėl tu kvailioji.
Po šių žodžių Mirta tik skardžiai nusijuokė ir išksrido kur jai reikia.

[Ariella Annė Brown]

Žana ramiai ėjo kolidoriumi. Kokia graži diena už lango, lyg iš pasakos.. Staiga mergina išgirdo keistą garsą bendro naudojimo tualete. Ilgai negalvojusi mergaitė užsuko į patalpą. Šis veidas man jau matytas, ar tik ne berniukas, kruis man pribūrė viskokių daigtų pasirodė? Žana neprisiminė Klastuolio vardo, bet nenorėjo prisipažinti, todėl tyliai pašnibždėjo:
-Sveikas, aš Žana. Gal mane prisimeni? Ir kas čia vyksta, negi ir vėl kokias išdaigas krėti, nebūk kaip savo brolis, neimk iš jo pavyzdžio.
Žana nsuišypsojo ir pradėjo plautis rankas.
-Norėjau tik priminti, kad rankas reikia plauti bent trisdešimt sekundžių? Nenorėčiau, kad Hogvartsas užsidarytų, dėl to, kad būrys Klastuolių susirgtų, tai ir tu jiems primink. Gerai???

[Vegard Saeterhaug]

Vegard atsistojo ir nusimetė rašalu sulietą apsiaustą.
-Kvaila mergiūkštė!,-Sukriokė klastuolis įpykęs ant Mirtos, o ši savo ruoštu tik nusijuokė skardžiu balsu ir nuskrido sau.
Po keletos minučių įžengė mergina, Vegard ją pažino, ji buvo Žana, toji kuri išgelbėjo berniuko gyvybę.
-Labas, pažinau tave, aš nieko čia nedarau ta kvailė Mirta išgąsdino mane ir aš išpyliau rašalą, NEKENČIU MIRTOS.,-Pasakė juodaplaukis.
-Jei reikia plauti ,kas 30 sekundžių reiškiasi reikia turėti nešiojamą kriauklę ,o jei čia rimtai tai tas ,kas išleido tokį įsakymą yra nevisprotis.,-Pasakė berniukas su trupučiu pykčio.
Priėjęs kriauklę berniukas pradėjo skalauti apsiaustą. Būtų ji gyva aš jai tą rašalą sumaišęs su jodu ant galvos užpylęs būčiau!

[Ariella Annė Brown]

-Vegard'ai labai prašau pradėk raminkis. Aš sakiau, kad rankas reikia plauti bent trisdešimt sekundžiu kai jas plauni, o ne kas trisdešimt sekundžių, nes tikriausiai tai fiziškai neįmanoma, -Mokslinčė keistai pažiūrėjo į šį berniuką.
Žana apžiūrinėjo bendro naudojimo tualetą ir staiga pamatė žiurkę. Mokslinčė suklykė ir užšoko ant kriauklės.
-Vegard'ai daryk ką nors, nes kitaip...kitaip...am...am..., -Žana taip ir nepabaigė sakinio, tik vis dar klykė, gi nekiekvieną dieną pamatysi šlyščiausią padarą, na kitaip tariant šia šlykščią žiurkę.
Galėtų ir paskubėti tas John brolis, koks jo vardas ten??? Vegard'as? Visiškai neišauklėtas klastuolis, tūrėtų sugebėti padėti mergaitei, o ypač man, tai kuri išgelbėjo jo gyvybę...

[Vegard Saeterhaug]

-Ojojoi kokie mes protingi! Jei esi iš Varno Nago nereiškia ,kad esi proto gumbas.,-Piktai pasakė Vegard.-Nenustebčiau jei vieną dieną profesore taptum.
Išskalauti apsiausto nepavyko. Velniava. Žiurkė, Vegard pamatė žiurkę.
-Tu ką žiurkės išsigandai? Visiškai nušokus, juk jos ant kiekvieno kampo aš požemyje jų į dieną 2-4 randu.
Vegard pakėlė žiurkę ir specialiai prikišo ją šalia Žanos.
-VŪŪŪŪ. Aš žiurkė. Buuu.,-Erzino berniukas.-HA HA HA.,-Juokėsi Klastuolis.
Berniukas grižo prie krepšio ir susidėjo daiktus.
-Išsigando žiurkės, ot bailutė.,-Tyliai sau pasakė Vegard.-Nulipk, nuo tos kriauklės nebėra tos žiurkės.,-Tarė Vegardas Žanai ir nuėjo padėti nulipti.
Vegardą staigiai prislėgė prisiminimas kaip ši ,,kvaila mergiotė'' išgelbėjo jam gyvybę.
-Atsiprašau...

[Ariella Annė Brown]

Žana nustebo, kaip nemaloniai su ja elgėsi Vegard'as.
- Labai tavimi nusivyliau, na, bet būčiau nemandagi jeigu nepasakyčiau ačiū, taigi dėkoju, kad padėjai su ta žiurke, -Žana nusijuokė. Po kelių minučių nejaukios tylos Mokslinčė prabilo:
-Kaip matau tau ši dėmė neišsiplovė. Žana mostelėjo lazdele ir ištarė:
-Tergeo. Na va dabar apsiaustas turėtų būti lyg naujas, jei ką ir aš galiu paskolinti, turiu jų daug ir saugau ne kaip kai kas. Tikiuosi, kad bent kiek protingas šitas klastuolis Vegard'as ir supras apie ką aš čia... vylėsi Žana Mokslinčė.
- Gerai, dabar einu išplauti savo kavos puodelio, nes kol tu atgausi kvapą tai ir visi metai praeis. Gali būti ir daugiau.
Žana ramiai plovė savo puodelį, tačiau staiga ant puodelio užkrito akmenėlis, Žana pažvelgė į viršų ir pamatė Mirtą:
-Mirta! Žana atsisveikino su klastuoliu ir staigiai išlėkė iš bendro naudojimo tualeto ir pradėjo verkti.

[Vegard Saeterhaug]

Vegard mintyse vis dar juokėsi iš merginos ,kad ji išsigando žiurkės ir vis dar krimtosi ,kad visgi kvailai pasijuokė. (Panaši situacija kaip su Domuko išgertuvėm ane?) Nesuprantu ko ji juokiasi, aš juk nieko juokingo nepasakiau. Berniukas vėl plovėsi rankas ,kad bent kiek išvalytų dėmę iš rankų ,nes taip į pamokas neisi ,o jei eisi apsijuoksi Velnias, kaip išvalyti. Vegard pajuto kvapą, keksiukų kvapą. Keksiukai. Vegard ne tik mėgo morkas ir daržoves ,bet ir pripažino keksiukus ,kaip katalikai Popiežių.
-Ačiū, bėja tu man negalėtum paskolinti apsiausto ,nes tu mergina ir ne iš Klastūnyno ,bet vistiek ačiū už pasiūlymą.
Pasakęs šiuos žodžius berniukas paliko Bendro naudojimo tualetą ir bėgo link Virtuvės nukniaukti keletą keksiukų ir kvailų elfų.

[John Džonardas]

Gražus rytas. John ėjo link pusryčių stalo, bet staiga jam prireikė į tualetą. Po kelių minutėlių Klastuolis įlėkė į tualetą. Praėjus kelioms minutėlėms John Džonardas ėjo nusiplauti rankų. Vis gi visokie virusai siaučia, o ir apsauga ne prošal. Besiplaudamas rankas Klastuolis nežinojo, kad Bendro naudojimo tualete yra vaiduoklė Mirta.
-Aaaaaaa, Mirtaaaaaa, kai...p...tuuuu...maneee....iššššš..gaz dinaaaai..., -klykė pirmakursis.
Po kelių minučių John atrodė, kad Mirta mirs iš juoko, bet jis vis dar tikėjosi, kad tai tik jo vaizduotė.
Tikiuosi visa tai graitai pasibaigs, nes dar kokie profesoriai išgirs, o bausmės sulaukti aš labai labai labai nenorėčiau. Galvojo Klastuolis John Džonardas. 

[Ariella Annė Brown]

Žana Mokslinčė šį gražų, bet šaltą žiemos rytą iš savojo kabineto ėjo ilgu kolidoriumi. Mergina nevalgė pusryčių, tačiau rankoje turėjo karčios kavos puodelį su savo inicialais. Taip pat ji buvo apsigaubusi savo žiemine mantija, nes jai buvo pakankamai vėsu. Beeidama kerėjimo profesorė iš kažkur išgirdo klyksmą, balsas jai labai rėžė ausį. Mergina dažnai sigdavo ausų ligomis, todėl ji to tiesiog nepakentė. Ji piktai nužingsniavo link garso sklindimo vietos- Bendrojo naudojimo tualeto. Na, tikiuosi tai rimta klyksmo priežastis, o ne koks pirmakursis pirmą kart gyvenime pamatęs palėdą, kuri trenkėsi į langą. Žana piktai pravėrė Bendro naudojimo tualeto duris ir išvydo kažkokį pirmakursį, lyg tais klastuolį. Mergina niekada nebuvo mačiusi jo akyse, todėl jo vardo ji ir nežinojo, bet ką žinojo, kad jo balselis tikrai talentingas ir labai garsus.
-Labas rytas, klastuoli. Gal tave užrašyti į chorą ar kokį dainavimo būrelį, nes tavo klyksmo balsą girdėjau nuo pat tolimiausio kolidoriaus. Kas atsitiko???- nusijuokė labai įpykusi profesorė.

[John Džonardas]

John klyksmas liovėsi, jis išsigando ir tarė:
-Na gal nereikia, man dainuoti nelabai patinka. O mane labai išgazdino vaiduoklė Mirta ir kodėl ji visada čia? Ar ji neturi namų ar kas? Be to aš esu John Džonardas. Esu pirmakursis iš klastūnyno, taigi esu klastuolis.
Berniuką išpylė prakaitas, todėl jis nuėjo dar kartą nusiplauti savąsias rankas. Jis atsuko čiaupą, tačiau vandens nebuvo nė lašo. Klastuolis pradėjo iš visų jėgų trankyti kraną, nes buvo pamiršęs, kad už jo stovi lygtais kerėjimo profesorė. Po kelių minučių vanduo iš čiaupo pasipylė milžinišku greičiu ir bėgti ant Bendro naudojimo tualeto grindų. Berniuko apranga sušlapo. Kodėl tai visada man kodėėėėėėėėl Mintyse rėkė berniukas. Permirkęs berniukas atsisuko į profesorę ir laukė jos nuosprendžio.

[Ariella Annė Brown]

Žana išgirdusi John Džonardo prisistatymą suglumo. Ji žvelgė pro langą iki kol išgirdo varvantį vandenį. Na, čia tik tas berniukas plaunasi rankas. Tačiau po kelių minučių profesorės aukštakulniai buvo visiškai permirkę.
-John, ką tu čia pridirbai, tuoj pat viską sutvarkyk, jog tai visiškai nesunku, -pradėjo rėkti profesorė.
Profesorė laukė iki kol berniukas ištarė burtažodį, tačiau nieko negirdėjo. Na tikiuosi šis klastuolis bent savąja kerėjimo lazdele naudotis moka, na o jei ne, tai tegul viską, kad ir su skudurėliu išvalo. Man taspats!!!
-Vingardium Leviosa, -Žana ištarė šį burtažodį ir nuo šlapių Bendrojo naudojimo tualeto grindų pakėlė savo portfelį, kuris ačiū, Dievui, buvo neperšlampamas.

[John Džonardas]

Išgirdęs Žanos žodžius John tarė:
- Ar mes neturime valytojų?
Po kelių minučių, kai pagaliau susiprotėjo klastuolis. Na gi aišku, kad man reikės visą šitą balą išvalyti, gi kitaip ir būt negali.
- Wingardium Leviosa, -pasakė berniukas ir pakėlė šluotą ir skudurėlį. Viską pasikėlęs berniukas kibo į darbą ir pradėjo valyti visas balas ir netvarką. Po valandėlės ar dviejų jis išgrėžė skudurėlį ir pažvelgė į Bendro naudojimo tualetą:
- Atrodo, kaip naujas! -nusišypsojo jis.
Jis pasuko galvą ir išydo Mirtą, tačiau jos visiškai nebeišsigando, gi jau manė ją ne pirmą kartą. Mirta lygtais jam nieko nepasakė ir nulėkė savais keliais.
Klastuolis nusprendė eiti, todėl atsiveikino su mokytoja ir nulėkė į pamoką, kuri jam buvo tolokai nuo Bendrojo naudojimo tualeto.

[Liucija Andersson]

 Vakaras. Ledinis vėjas su sniego krislų adatomis negailestingai talžė pilies sienas. Aksominė nakties tamsa užpildė koridorius ir visas kitas kertes, su savimi atsinešdama šaltį.
 Liucija, rankoje spausdama šviečiančią lazdelę, sėlino tualeto link. Merginos širdis daužėsi krūtinėje ir ne iš jaudulio, kad ją kas pagaus - ji bijojo to, ką ruošėsi padaryti. Bijojo nubrėžti aiškią ribą tarp tada ir dabar.
 Bet kad ir kokia abejonė ją buvo apnikusi, pasirodė tualeto durys. Švilpė jas pravėrė ir kelioms akimirkoms ją apakino šviesa. Kad ir buvo naktis, regis, tualete visuomet būdavo šviesu kaip dieną.
 Pasidėjusi krepšelį ant kriauklės, švilpė užgesino lazdelę ir pasiėmė plaukų šepetį. Kurį laiką ji tiesiog spoksojo į veidrodį, tirdama pavargusios paauglės veidą jame. Baltos plaukų sruogos įrėmino per daug rimtas ir liūdnas akis, kurios taip nederėjo vis dar vaikiškame veide.
 Šepetys be pasipriešinimo slinko plaukais žemyn, sustatydamas išsidraikiusias sruogas į vietas. Liucijos rankoje sublizgėjo žirklės.
 Ir ji žiūrėjo į veidrodį ir matė jame savo mamą.
 Čekšt.
 Baltos sruogos krito ant numindžiotų plytelių kaip pirmasis sniegas. Liucija nesustojo ir žirklės skynėsi kelią pirmyn. Švilpė suprato, kad bent akimirką susimąstytų, ką daro, nesugebėtų to užbaigti.
 Veidrodyje stovėjo mergina, savo milžiniškomis ir mėlynomis kaip tyras vanduo akimis baikščiai žiūrėdama į save. Nelygiai nukirptos sruogos, vos vos siekiančios pečius, išsidraikę styrojo į visas puses.
 Bet dabar buvo ramu. Senosios Liucijos neliko nė ženklo.