0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • V kursas
  • *
  • 134
  • Taškai: 48
  • Pirmoji taisyklė - nėra jokių taisyklių
Ats: Maža palata
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
   Juoda. Visiška juoduma. Nieko nematyti. Elizabet teprisiminė, kaip kažkokia šalta ranka spaudė jai kaklą, po kiek laiko mergina nukrito ant žemės, skaudžiai susitrenkdama galvą, ir nuo to laiko viskas pasidarė juoda. Kad ir kaip Vanesa stengėsi prisiminti kas ten įvyko, sugebėjo juodumoje teišvysti blankų vaizdą, kuriame ji ir Vegard'as sėdėjo "Tryjose Šluotuose". Daugiau nieko.
   Klastuolė jautė keistą jausmą: viskas buvo juoda, kūną smaigstė keistas skausmas, kuris nieko nepriminė, o ausyse spengė kažkoks neaiškus murmesys. Po kiek laiko murmesys pavirto į aiškesnius žodžius, kuriuos japonė būtų tikrai supratusi, jei aplinkui nebūtų taip juoda ir kūno nesvaikstytų tokie skausmai. Mergina buvo visiškai išsękusi, bet jautė, kad privalo atsakyti į tuos keistus žodžius, kurie po truputį vis aiškėjo. Vienuolikmetė pabandė kažką ištarti, bet gavosi tik neaiškus murmėjimas, bet kuo toliau Vanesa stengėsi atsakyti į tuos garsus, tuo labiau jie slopo.
   Staiga neaiškus murmesys (kuris rodės, kad jau nutilo visam laikui) įsisiautėjo. Jis pradėjo šnekėti visokias nesąmones, ir šnypšti. To dar negana, kažkas, kažkas nežemiško, pradėjo spausti merginos kūną. Neišvėrusi Elizabet užsimojo klykti. Ji tikėjosi klyksmu nubaidyti tą, kuris ją spaudžia, bet ne - jis pradėjo ją dar smarkiau spausti. Klastuolė matė, kad ją spaudžia kažkokia tamsos migla, todėl ji nenustojo klykti.
   Merginos pasąmonėje dėjosi keisti dalykai. Vieni tvirtino, kad viskas tik į naudą, o antri teigė, kad viskas privalo baigtis, nes antraip nieko gero nelauk. Juodaplaukė nesugebėjo apsispresti, kas vis dėlto skleidžia tiesą, o kas melą. Ji norėjo pašaukti pagalbos, kad padėtų apsispręst, bet nesumojo ką kviesti. Staiga į galvą atėjo vienintelis vardas "Vegard'as". Nieko nelaukusi mergina jį ir iššaukė:
   - Vegard! - suriko ji kiek tik buvo galima garsiau.
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • V kursas
  • *
  • 329
  • Taškai: 77
  • Lytis: Vyras
  • Hogvartso mokinys
Ats: Maža palata
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
Šiuo metu klastuolis jau nebesuprato ar džiūgavo ar nerimavo. Mergina dėjavo, Pomfri vėl savo eglišakiais kvepėjo, kas tikrai nepatiko vaikinukui. Pirmakursis pažvelgė į moteriškė kurios veide matėsi didelis nerimas, Vegard vėl pradėjo nerimauti. Klastuolis pažvelgė į nualpusią draugę, ši skleidė keistokus garsus ir neaiškiai vartėsi. Berniukas laikė rankoje lazdelę ir nežinojo ką daryti. Atsigulęs į lovą užsimerkė ir bandė galvoti apie pozityvius dalykus, ne tik apie tai ,kad Klastūnynas pirmoje vietoje taškais ir ,kad šis tinginio pantis prisidėjo prie to ,bet apie kitus... Užsimerkus vaikinas netrukus išgirdo savo vardą, jį šaukė Elizabet. Staigus pašokimas iš lovos matyti išgąsdino Pomfri.
-Taip? Ar viskas gerai?

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • V kursas
  • *
  • 134
  • Taškai: 48
  • Pirmoji taisyklė - nėra jokių taisyklių
Ats: Maža palata
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
   Vanesos akyse vis dar buvo juoduma. Kūną vis dar spaudė kažkokia tamsi migla, bet staiga, labai toli, tarsi už jūrų marių, suskambo Vegard'o balsas. Kol aidas pasiekė klastuolės smegeninę, užtruko tikrai gana nemažai laiko. Tai ką jau kalbėti, apie tai, kiek užtruko kol mergina suprato ką tie žodžiai sako?
   Bet galų gale, kai žodžiai buvo jau aiškūs, merginos akyse prasivėrė šviesą ir nebebuvo taip juoda. Staiga kūną spaudusi tamsioji migla išnyko, skausmas kartu su ja. Vanesos akys vis labiau ėmė "apčiuopti" vaizdus ir ji vis labiau ėmė suprasti kur yra, kas vyksta, kas yra priešais ją ir panašiai. Galiausiai vampyriukės akyse pasirodė virš jos palinkęs ir nerimaujantis Vegard'as. Nerimas ir baimė jo veide po truputi atslūgo... Tai paskatino katik prabudusią klastuolę pasijusti geriau. Ji ėmė suprasti, kad netoli jos yra Madam Pomfri, kad pati Elizabet guli lovoje. Šie faktai reiškė, kad japonė bus pakliuvusi į ligoninę. Jeigu Vanesa yra ligoninėje - reiškėsi kažkas blogo nutiko. Bet kas?
   Mergina jautėsi nekaip. Ją vis dar pykino, spaudė šonkaulius ir ji buvo visa išmušta prakaitu. Labiausiai ko norėjo, tai tik išsiaiškinti kas nutiko... Ir vandens. Būtent, kad prabiltų, Klastunyno mokinei reikėjo atsigerti nors lašelį vandens. Vos apie tai pagalvojo, prie pat Vanesos lovos atsirado Madam Pomfri su stikline vandens rankose, tarsi perskaičiusi juodaplaukės mintis. Vampyriukė akimirksniu suėmė vandens stiklinę ir patraukė ją artyn savęs. Gerdama netyčia apsilaistė vandeniu, bet nieko tokio - išdžius, dabar svarbiausia buvo išsiaiškinti kas įvyko. Von Chang'ų dukra kiek galėdama pasikėlė ir įsmeigė savo nenusakomos spalvos akis į Vegard'ą. Mergina tikėjosi, kad jis paaiškins kas įvyko, kodėl ji čia, nes pati nič nieko neprisiminė.
   - Kas įvyko? - japonė tesugebėjo teištarti tik du žodžius, nors ir galvoje jų skriejo tūkstančiai, tiek pat kiek ir klausimų.
                                                                                                   
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • V kursas
  • *
  • 329
  • Taškai: 77
  • Lytis: Vyras
  • Hogvartso mokinys
Ats: Maža palata
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Pirmakursio veide atsirado šiokia tokia šypsena. Pomfri taip pat nusišypsojo. Elizabet Vanesa Von Chang atsigavo! Priėjęs arčiau stebėjo kaip ji prabunda. Veide pasirodė spindinti šypsena. Mergina atsigėrė ir paklausė berniuko ,kas įvyko. Veide nuslūgus šypsenai netrukus tarė:
-Na...Mes ėjome į Kiauliasodį atšvęsti tavo gimtadienio. Ten prisistatė kažkokia dvoklė moteris ir kai tu ėjai užspaudė tau kaklą ir tu...nualpai. Aš tave nunešiau štai čia ir tu gulėjai be sąmonės kokias geras dvi valandas.,-Išdėstė viską berniukas.
Pirmakursis pastebėjo ,kad mergina apsilaistė. Isšitraukęs lazdelę tarė:
-Dryerus!
Iš lazdelės galo stipriai pradėjo džiovinti Klastuolę ir netrukus ji jau buvo sausa. Įsidėjęs lazdelę į apsiaustą nusišypsojo ir tarė:
-Jei tau geriau gal eime kur nors?,-Taręs pažvelgė į Pomfri, ši linktelėjo.
Berniukas atsistojo nuo lovos ir išbėgo:
-Pasivysi?

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • V kursas
  • *
  • 134
  • Taškai: 48
  • Pirmoji taisyklė - nėra jokių taisyklių
Ats: Maža palata
« Atsakymas #34 Prieš 11 mėnesių »
   Elizabet gulėjo ir žiūrėjo savo juodomis, didelėmis akimis tiesiai į Vegard'ą ir klausėsi jo pasakojimo kas neseniai įvyko. Iš jo lūpų tai skambėjo taip keistai, o ypač tada, kai mergina nitč nieko neprisiminė. Kai klastuolis baigė dėstyti savo "teoriją", kas katik įvyko, vampyriukė gulėjo lovoje ir galvojo apie katik išgirstus žodžius. Mes ėjome į Kiauliasodį? Ko ten? Aaa... Mano gimtadienio atšvęst. Ir kodėl būtent tas Kiauliasodis? "Dvoklė moteris" Kas ta? Dar ir tokios egzistuoja? Pala, pala... Ji užspaudė man kaklą?! Kodėl? Gal ji dar man kažkokių kerų suleido, kad nieko nepamenu... Pala, o ta "dvoklė moteris" turėjo lazdelę?
   Japonų kilmės klastuolei tiesiog primygtinai reikėjo išsiaiškinti viską: - Kodėl jie ėjo būtent į Kiauliasodį? - Kokioje užeigoje jie lankėsi? - Kas ta "dvoklė moteris"? - Kaip atrodė ta "dvoklė moteris"? ir taip toliau. Klastuolė jau žiojosi pratarti savo klausimus, bet Vegard'as jau skubėjo pro ligoninės sparno duris ir šaukė: "Pavysi?". Po tų žodžių vampyriukė pajuto kaip jos kūnas prisipildo "vampyriškos" jėgos ir mergina išsiropščiusi iš lovos ir susirišusi plaukus juokaudama atsakė:
   - Aš tau greičiau įkasiu, - ir nusijuokė. Po to, apsižiūrėjusi ar Madam Pomfri nemato (ji tikrai nebūtų jei leidusi išeiti dar), nuskubėjo prie durų ir (kažkodėl būtent dabar) nežmoniškai (vampyriškai) užsinorėjo būtent dabar pavirsti į šikšnosparnį ir paskrajoti virš Hogvartso pilies.
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Maža palata
« Atsakymas #35 Prieš 9 mėnesius »
Evelina nebeleido smagaus laiko Hogvartso kieme. Jai įkando gyvatė pasislėpusi už prakeiktų žolių. Po įvykio Evelina iškart nuskubėjo pas seselę Pomfri. Ši turėjo ją greitai išgyditi. Tačiau kas buvo sunkiausai tai nueiti iki pačios seselės kabineto. Gyvatės nuodai turėjo pakankamai laiko pasklisti po koją ir ilgainiui kelyje ją dar labiau suskaudo. Iš jos visą kelią plūdo kraujas. Ant žolės tikriausai dar liko jo... Jei ta gyvatė jo nenulaižė smerkiamai pamanė Evelina gulėdama minkštai išklotoje Hogvartso ligoninės sprano lovoje. Daba ji jautės pastebiami geriau, bet kojos skausmas mažai tenuslopo. Gyvatės įkandimas bent jau buvo kroupščiai sutvarstytas. Lovos kojūgalije gulėjo pagalvėlių kojai pasidėti. Nors Evelina ir nenorėjo ten dėti kojos seselė privertė. Tos Hogvartso seselės nors ir padeda, bet jos šiek tiek pamišusios. Evelina pakėlusi galvą (to irgi neleido Pomfri, bet dabar ši buvo išėjusi dėl to galėjo laisvai tai daryti) pažvelgė į koją. Ši net ir po tvarsčiu buvo gerokai ištinusi. Kodėl Pomfri tiesiog jos nesugydė magiškai? paklausė savęs Evelina, juk ji galinga burtininkė. Hilerė, bet vis tiek galinga. Evelina nukėlė koją nuo pagalvių krūvos. Kai tik dešnioji koja pasiekė lovą grifiukė sukliko. Į palatą iškrt atbėgo madam Pomfri. Evelinai buvo nė motais, vis tiek koją nežmoniškai suskaudo. Pomfri apibarė ligonę. Pasakė, kad jokių gyvų daugiau to nedarytu.
- Bet jei tai paprastas gyvatės ikandimas, kodėl negalite jo tiesiog išgyditi? - paklausė Evelina pasitaikius progai. Ne tik todėl, kad norėjo nukreipti temą (tai buvo visai geras būdas: paklausti apie savo būklę), bet ir dėl to nes iš tikrūjų norėjo tai sužinoti.
Madam Pomfri pažvelgė žvilgsniu kuris sakytę sakė nelysti prei jos, bet vis tiek paaiškino. Evelina prisiminė kaip seselė nuolat kartodavo jog ji niekada nepaliks savo pacientų nežinomybėje. Gal dėl to ji pradėjo kalbėti?.. Pomfri ėmė aiškinti, kad tai gali būti (ji dar iki galo neišsiaiškino) magiška gyvatė. Tai yra, kad gyvatės nuodai gali daryti tokį poveikį žaizdai, kad ji negalėtu užgyti. Iš madam Pomfri veido galima buvo aiškiai matyti, kad tai jau iki galo išsiaiškinta ir žaizda taip lengvai neužgis.
- Bet jūs mane išgydisite, taip? - paklausė Evelina. Po ligonės klausimo seselės veide pasirodė užjaučiamas žvilgsnis. Grifiukė išpūtė akis. - Ne?!
Seselė ją nuramino, kad išgydis ir pasakė nesinervinti. Madam išėjo. Niekur nevažiuosiu. Šiuos metus praleisiu Hogvartse. Man padės Pomfri... Ji tikrai padės... Liksiu čia. Evelian nusprendė save išbandyti. Isitikino, kad seselė ir atsisėdo palatos lovoje. Tai buvo maža palata. Čia nieko daugiau nebuvo. Evelina pažvelgė į savo koją. Giliai įkvėpė. 3... 2... 1... suskaičiavo mintyse. Ji pakėlė koją. Šią labai skaudėjo, bet Evelina susilaikė neriktelėjusi. Nusprendė bandyti stotis. Stovėsi tik ant kairiosios kojos... Viskas bus gerai tau pavyks... Ji dar kartą įkvėpė. Stojiuosi... Ji ryžtingai atsistojo. Kojoje jautėsi diegulys, bet ne nuo atsistojimo, o nuo įtampos. Įkvėpk... iškvėpk... Įkvėpk... iškvėpk... Evelina jautėsi geriau. Pasišokinėdama ant vienos kojos nustryksėjo prie ligoninės lango. Ligoninė buvo vienas iš aukščiausių Hogvartso aukštų, todėl ji galėjo matyti nuostabią panoramą. Hogvartso pilies bokštai kilo aukštai į horizontą. Evelina pakėlė koją aukščiau nuo žemės ir mėgavosi reginiu. Saulė skleidė silpnus šešėlius ant marmurinių bokštų. Grifiukė iškvėpė. pavyko atsistoti - puiku. Tereikai kaip nors atdaryti šitą langą. Evelina pakratė jo rankeną. Privalau ikvėpti gryno oro... Privalau... Ji dar stipriau pakratė rankeną - ši neatsivėrė. Noustabu, dabar man net nepavyksta atidaryti lango! Ji dar pakratė, bet tai nieko gero neatnešė.
- Nagi... - ištarė mergaitė, bet greit užsidengė burną. Jos neturi išgirsti madam Pomfri. Visai užmiršusi koją atsistojo ant jos ir dar kartą suriko, bet šiek tiek tyliau, galbūt kūnas suprato jog neverta per daugtriukšmauti, - aiii!
Evelina isikibo į kojos. Prakeikta, prakeikta, prakeikta... Reikia atidaryti šį langą. Evelina vėl trūktelėjo rankeną. Pagaliau! Langas iš ties atsidarė. Iš lauko plūstelėjo šaltas ir gaivus oras. Evelina persisvėrė per langą ir įkvėpė jo. Kaip gerą pagaliau jausti gaivą... Staiga kažkas atsitiko. Pro langą į palatą švystelėjo kažkas spalvinga. kas čia dabar? Pagalvojo Evelina. O, gal man tik pasivaideno?.. Ir ji nusisuko. Tou metu jai už nugaros po lovą įsitaisė paukštis. Po kelių minučių Evelina grįžo, kadangi ir pati madam Pomfri bet kada galėjo tai padaryti. Langą ji stiprai užtrenkė kad niekam nekiltu itarimo jog viena ligonė buvo pro jį išlindusi. Ji vėl norėjo nekaltai gulti į lovą kai po ja kažkas sukriugždėjo. Evelina suabejojo.Gal aš tik prisigėrusi vaistų ir todėl man vaidenas? Tačiau po kurio laiko tai vėl pasikartojo. Nagi kas ten? Jau užkniso... Evelina nusprendė, kad palatoje vis tiek nieko nėra ir pažiūrėjo po lova. Ten ji išvydo dailu paukštelį. ją pamates jis sucyrpė. ką jis čia veikia? Jei madam Pomfri būtų jį pamačiusi tai arba būtu pradanginusi arba dėl jo būtu apibarusi mane... Kuo greičiau turiu jį išnešti... Staiga tarpdurį pasirodė seselė.
- Štai tavo užpilas. Turi juo apsilaistyti koją, tai gali padėti, - pridūrė ji pamačiusi keistą Evelinos išraišką. - Pasitepk, - įsakė.
- Gerai, - pasidavė Evelina.
Ji pamė "tepalą". Kad tik Pomfri greičiau išeitu... Pagaliau seselė išėjo matydama, kad Evelinai jos kompanija nekelia didelio džiaugsmo. Tarpdury išeidama sumurmėjo kažką panašaus į: "Jei jau jai nepatinka tai ir nepridėsiu savo draugijos tiems kuriems kaip jie sako jos nereikia!" Evelina šyptelėjo. Tokie jau karštakošiai tie hileriai. Ji nušokavo link lango ir atidariusi jį išleido paukštelį. Šis nuskrido toli į pilies sienų tolius. ligonė grįžo į lovą.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Rapolas Drakas

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
Ats: Maža palata
« Atsakymas #36 Prieš 4 mėnesius »
Vilis priėjo prie kažkokių neatrastų durų, išsitraukė lazdelę ir sušnipždėjo Alohomora. Atsivėrė durys ir Vilį įtraukė vidun.
- aaaaa!!! - sušuko Vilis. Jam Velnio raizgai pradėjo veržti kojas. Po kiek laiko jis atsidūrė ligonineje. Net nežinojo kaip tai atsitiko, nes tuo metu buvo apalpęs. Po kiek laiko atėjo madam Pomfri.
- Kaip aš čia atsidūriau? - Paklausė Vilis.
- Hagridas tave rado velnio raizguose. - Atsakė madam Pomfri. Ir Vilis užmigo. Atsibudęs paklausė.
- Kada galėsiu išeiti iš ligoninės? - Paklausė Vilis.
- Rytoj. - Pasakė Madam Pomfri. Vilis nusiminė. Po kiek laiko atėjo vakaras. Tada madam Pomfri atnešė vakarienę. Vilis suvalgė ją be ūpo ir užmigo.